1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.
Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.
Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.
Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos “Vilniaus getas” dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.
SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.