

Raimondo Savicko parodos atidarymas!


Kaune Kęstučio g. ant namo sienos sukurta freska, pagerbianti prieš 85 metus miestą palikusią išskirtinę Izraelio poetę Lėją Goldberg. Kaunas 2022 metais taps Europos kultūros sostine. Garsinant būsimą renginį, savaitgalį mieste vyko vietos žydų paveldo šventė. Atidarymo ceremonijoje skambėjo užburianti Lėjos Goldberg poezija hebrajų kalba, kurią skaitė Kaunas 2022 ambasadorė Bella Shirin, bei atliekama muzika. Kauno medicinos universiteto studentas Shahar Berkovitz (Izraelis) atliko nuostabią L. Goldberg dainą. Dėkojame ir “Atminties biuro” programos kuratorei Daivai Citvarienei už nuoširdų darbą, išsaugojant daugiakultūrę Kauno istoriją ateities kartoms, bei dailininkui už šį nepaprastai jautrų gatvės meno kūrinį.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kaune gyveno daugiau nei 30 tūkstančių žydų, tai – 25% miesto gyventojų. Miestas visoje Europoje taip pat garsėjo žydų kultūros ir švietimo įstaigomis. Nacių okupacijos metu buvo sunaikinti beveik visi žydų gyventojai. Po karo Kaune gyveno apie du tūkstančius žydų.
Freska sukurta ant pastato, kuriame gyveno L.Goldberg šeima iki 1935 m. Freską sukūrė jaunas dailininkas Linas Kaziulionis, jos dydis yra 15 × 10 m. Freskoje originaliai išverstas į lietuvių kalbą Lėjos Goldberg eilėraščio „Oren“ („Pušis“) tekstas.
Atidarymo ceremonijoje dalyvavo Izraelio ambasada Lietuvoje. Ambasadorius Yossefas Levy pasakė: „Jei didžioji poetė L, Goldberg, visą gyvenimą pasiilgusi šio gražaus miesto, galėtų pamatyti savo veidą gatvėje, kurioje gyveno jaunystėje, ji būtų patyrusi didžiulį džiaugsmą.“
Kaune, ant buvusios tarpukariu hebrajų gimnazijos sienos, kurioje mokėsi poetė, kabo lenta jos atminmui.
Poetės tėvai – Abraomas Goldberg ir mama Cipa( Cilia ). Prieš pirmąjį Pasaulinį karą Abraomas dirbo vyr. ekonomistų draudimo kampanijoje. Lėja gyvendama Kaune turėjo margautinę pavardę – Goldbergaitė
Karo pabaigoje, kai jie sugrįžo, Lietuvos armijos lietuvių kariai maždaug dešimt dienų kankino jos tėvą Abraomą, apkaltintą komunizmu. Lėja rašė, kad po kankinimų jos tėvas susirgo potrauminio streso sutrikimu, kuris išsivystė į psichinę ligą. Tėvas žuvo per Holokaustą Kaune.
L. Goldberg 1934 m. susituokė su žurnalistu Šimel Gensu ( gim. Rumšiškėse ). 1935 m. jie emigravo į Palestiną. 1936 m. ir jos mama Cipa emigravo į Palestiną.
Žurnalistės pažymėjimas
L. Goldberg eiles hebrajų kalba pradėjo kurti būdama dar moksleivė. Poetės eilėraščiai ir poemos pasižymi melancholija su pozityvia potekste, kūryboje atsispindi sužeistos meilės tema, meilės bei šviesos ilgesys. Jos darbai pažymėti estetiniu intelektu, besiribojančiu su modernizmu. Ji išleido 9 poezijos, 6 mokslines knygas, 2 romanus, 20 knygų vaikams, 3 pjeses ir kt. Į hebrajų kalbą išvertė nemažai lietuvių liaudies dainų: „Benamių daina“, „Išvykimas“, „Mergelės (Nuotakos) daina“, „Trys sūnūs“, „Žąsis“ ir kt. Gerai mokėdama 7 kalbas, vertė literatūros klasikos kūrinius.iš rusų L. Goldberg buvo apdovanota daugeliu premijų, tarp jų vienu garbingiausių Izraelio valstybės apdovanojimu – Izraelio premija .
Garsios poetės gabei Izraelyje sukurtas 100 šekelių banknotas
L. Goldberg išvertė daug knygų, jai priklauso Europos klasikos vertimai į hebrajų kalbą. Tarp jų yra L. Tolstojaus „Karas ir taika“ (1958), Čechovo pasakojimai (1945), Gorkio „Vaikystė“ (1943), kelios Šekspyro pjesės ir sonetai (1957), Petrarcho parinkti sonetai (1957), Ibseno „Peras Giuntas“. (1958), senoji prancūzų istorija „Aucassin and Nicolet“ (1966)

ELTA, BNS
„Facebook“ draus platformoje dalintis turiniu, kuriame propaguojamas holokausto neigimas. Tai naujausias socialinių tinklų milžinės žingsnis ribojant prieštaringai vertinamą turinį, jai reiškiant susirūpinimą kylančiu antisemitizmu.
„Jei žmonės „Facebook“ ieškos holokausto, mes pradėsime jus nukreipinėti į patikimus šaltinius, kad gautumėte tikslią informaciją“, – pirmadienį sakė „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas.
M. Zuckerbergas teigė, kad kurį laiką „plėšėsi“ tarp žodžio laisvės apsaugojimo ir neapykantą skleidžiančio turinio ribojimo. „Nėra paprasta nubrėžti teisingas linijas tarp to, kas yra ir kas nėra priimtina, tačiau, esant dabartinei pasaulio būklei, manau, kad toks balansas tinkamas“, – sakė jis.
Praėjusią savaitę „Facebook“ paskelbė pašalinsianti bet kokią grupę ar puslapį, kuris atvirai tapatinasi su sąmokslo teorija „QAnon“, kurioje laikomasi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir tikima, kad pasaulį valdo pedofilų satanistų grupė.
Šios taisyklės bus taikomos ir „Facebook“ valdomai platformai „Instagram“.
Socialinių tinklų milžinė taip pat paskelbė apie apribojimus tyčinei dezinformacijai apie koronavirusą ir įrašams, slopinantiems balsavimą.
Toks sprendimas priimtas Holokaustą išgyvenusiems žmonėms visame pasaulyje per šią vasarą prasidėjusią kampaniją raginant M. Zuckerbergą šalinti Holokausto neigėjų žinutes socialiniame tinkle.

Ultradoksinių bendruomenių rabinai Chaimas Kanevskis ir Geršonas Edelšteinas paskelbė eilę instrukcijų, raginančių tikinčiuosius laikytis atsargumo priemonių, susijusių su artėjančia Simchat Tora švente.
Šurmulingas šventės pobūdis ir dažnai perpildytos sinagogos nesudaro sąlygų rabinų nurodymams vykdyti. Nors rabinai teigė, kad reiktų stengtis organizuoti maldą lauke, jie nedraudė pamaldų sinagogose.
„Simchat Torah“ išsiskiria linksmais šokiais, taip pat ir ilgomis maldomis.
Šie rabinai pareiškė, kad šokantys žmonės neturėtų susikibti už rankų ir kad jie turėtų stovėti vietoje, nešokti. Laikantys Toros ritinius turėtų dezinfekuoti rankas.
Garbūs rabinai pridūrė, kad tradicinės AKAFOT, sinagogos procesijos su Toros ritiniais metu, turėtų būti sutrumpintos ir kad žmonės neturėtų tiesiogiai bučiuoti ritinių, kaip yra tradiciškai daroma, todėl tai daryti reikia per savo talitą.
Jie taip pat teigė, kad tikintieji šventės metu turėtų būti kuo toliau vienas nuo kito ir dėvėti kaukes.
Užuot kvietus kiekvieną žmogų laiminti Torą, galima pakviesti tik 10 vyrų.



B”H
Kai Sukkoto šventė baigiasi, švenčiama Simchat Tora (Toros džiaugsmas). Tokiu būdu pagerbiama Tora kaip svarbiausias judaizmo tekstas ir kaip relikvija, šventas objektas. Šventė mena Toros gavimą dykumoje; šis įvykis žydų bendruomenę įtvirtino kaip „Knygos tautą“.
Simchat Tora – šventė, kuri pažymi ištisus metus skaitytų savaitinių Toros skyrių ciklo pabaigą. Tą dieną mes skaitome paskutinį jos skyrių ir iš karto vėl pradedame skaityti Torą nuo pradžių.
Iš sinagogos Aron Kodešo paimamos visos ten saugomos Toros ir prasideda procesija su šokiais ir dainomis. Septynis kartus laikydami rankose Toros ritinius šokame apeidami sinagogos Bimą (paaukštinimas ant kurio ir skaitoma Tora). Visi esantys sinagogoje žmonės linksminasi.
Atrodytų keista, kad pasaulio žydai per Simchat Tora linksminasi ir šoka su Toros ritiniais. Tai siboliška. Tą diena panaikina skirtumą tarp Toros žinovų ir žydų retai ją skaitančių. Kai šokame su susuktais ritiniais prispaustais prie širdies ir jos turinys nematomas, visi esantys sinagogoje žydai susilygina ir gali džiaugtis kartu.
Simas Levin, Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas
S I M C H A T T O R A
KIDUŠAS
Š o k i a i su TORA
BARAS : GĖRIMAI VAIKAMS IR SUAUGUSIEMS
ŠEŠTADIENIS, SPALIO 10 D. 19:15 val.
Vilniaus choralinė sinagoga

Daiva Savickienė
Antrojo pasaulinio karo metais milijonai žmonių buvo sunaikinti vien dėl to, kad priklausė žydų tautai.
Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, kurioje naciai pradėjo žiaurią antisemitinę politiką. Žudynės prasidėjo kone pirmomis karo dienomis ir per trumpą laiką buvo sunaikinta didžioji dalis vietos žydų bendruomenės.
Išplito kaip gaisras
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius daktaras Arūnas Bubnys sako, kad Holokaustas Lietuvoje prasidėjo vos ne kartu su nacių ir sovietų karo pradžia.
Pirmosios masinės žydų žudynės – 1941 metų birželio 24-ąją, antrąją karo dieną, Gargžduose. Čia buvo sušaudytas 201 žydas, egzekuciją vykdė Tilžės gestapo ir Klaipėdos vokiečių policininkų būriai.
Vėliau holokaustas prasidėjo ir kitose šalies vietovėse. „Pagal buvusią Lietuvos ir Vokietijos pasienio zoną Lietuvos pusėje – ir Palangoje, ir Kretingoje, ir toliau pagal sieną Tauragės, Raseinių, Vilkaviškio, Marijampolės apskrityse prasidėjo pirmosios masinės žydų žudynės“, – vardija istorikas.
Daktaro A. Bubnio teigimu, tų metų vasarą vien Tilžės gestapo būrys nužudė apie 5 500 žydų. Tačiau kraujas liejosi ir kitose vietovėse. 1941 metais nuo birželio 25-osios Kaune vykę gestapo inicijuoti pogromai truko kelias dienas. Vėliau, liepos mėnesį, prasidėjo reguliarios masinės žydų žudynės Kauno VII forte, o nuo liepos vidurio žydai sistemingai pradėti žudyti Paneriuose.
„Liepos mėnesį praktiškai visoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas, – konstatuoja istorikas. – Iš pradžių dažniau buvo žudomi vyrai – šeimomis dar retai, bet 1941 metų rugpjūtį prasidėjo masinės žudynės jau šeimomis. Nebuvo svarbūs nei politiniai motyvai, nei kas ką veikė sovietmečiu – ar buvo komunistai, ar kiti veikėjai.
Prasidėjo tas tikrasis žydų genocidas, kai buvo šaudoma dėl tautybės.“ Daktaro A. Bubnio pasakojimu, 1941 metų rugpjūtį ir rugsėjį atėjo mažųjų getų eilė.
Dauguma jų, kaip ir laikinųjų izoliavimo stovyklų, buvusių provincijoje, ypač apskričių centruose, kai kuriuose valsčiuose, buvo sunaikinta.
Paskutiniai tokie getai likviduoti 1941-ųjų lapkritį – Lazdijuose ir Vilkaviškyje, o gruodžio 24-ąją – Telšiuose.
„Tai buvo iš esmės paskutinis provincijoje buvęs getas, – sako A. Bubnys. – Buvo likę tik didieji getai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vienintelis iš mažesnių getų, kuris egzistavo iki 1943 metų pavasario, buvo Švenčionyse.“
Atminimo paminklas Kurganavos miške, vienoje iš trijų žudynių vietų, kur 1941-ųjų vasarą šaudyti žydai. PB ARCHYVO nuotr.

Sukkot kaip ir kasmet Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai organizavo laikydamiesi žydų tradicijų. Kieme pastatė palapinę, kad būtų pažymėta derliaus nuėmimo šventė bei prisiminta žydų kelionė, kuomet žydai klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą bendruomenes pirmininkas Gennady Kofman paaiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi. Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Bendruomenės nariai atnešė užaugintų rudens gėrybių: obuolių, cukinijų, moliūgų, vynuogių ir kitų gėrybių.
Į bendruomenės šventę atvyko Panemunėlio UDC teatras su teatralizuota kompozicija „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“ pagal Matildos Olkinaitės biografiją. Po spektaklio kalbėjomės su artistais ir režisiere Neringa Dainiene apie knygą „Matilda Olkinaitė Atrakintas dienoraštis“. Įsiminė Matildos žodžiai spektaklio pabaigoje:

DELFI.lt
Žydų kultūros paveldo specialistas ir tyrinėtojas Marius Galadauskas vos prieš keletą dienų paskelbė sensacingą naujieną – vieno ryškiausių JAV kino kūrėjo Vudžio Aleno šeimos istorija veda ne kur kitur, o tiesiai į Panevėžį.
Kino grandas Vudis Alenas, kurio tikrasis vardas yra Alanas Stiuartas Konigsbergas, gimė 1935 m. Niujorke.
Tačiau, pasak M. Galadausko, kino žvaigždės senelis Izaokas, prosenelis Šmuelis ir proprosenelis Mauša (Moiše) kilę iš Panevėžio. Visa Konigsbergų šeima yra Panevėžio – Ponevezh, kaip buvo vadinamas šis miestas Rusijos imperijos laikotarpiu, žydai.
„Įdomus ir kiek netikėtas atradimas, apie tai kažkodėl bent iki šiol neteko girdėti. Tačiau tuo atradimai ir žavi“, – sako žydų paveldo žinovas. M. Galadauskas ir pats pusiau panevėžietis. Jo tėtis ir senelis kilę iš Panevėžio. Tad nekeista, kad M. Galadauskui buvo itin smalsu, ar kino legendos šeimos pėdsakų esama miesto, kuriame pats praleido dalį vaikystės, gatvėse.
„Mano tėtis iš Panevėžio – buvusio didelio žydų miesto, mama iš Panemunės krašto, kur dauguma gyventojų irgi buvo žydai. Mano tėvai nėra žydai, tačiau visai neseniai atradau žydiškas mūsų šaknis. Todėl ši tema man buvo ir yra pati įdomiausia“, – „Sekundei“ pasakojo Marius.


1941 metais Akmenės krašto žydai buvo iš krašto gyvenviečių suvaryti į Akmenę, kur buvo laikomi gete, o vėliau išvežti į Mažeikius, kur sušaudyti. Jad Vašem centro duomenimis tai buvo 78 Akmenės, Vegerių, Klykolių gventojai. Tam, kad būtų išsaugota istorinė atmintis, kad būtų neužmiršti šie žmonės ir jų likimai ir skirtas šis renginys.
Programoje:
Akmenės miesto aikštėje:
14.00 – Paminklo buvusių Akmenės sinagogų vietoje atidengimas
14.30 – Akmenės krašto žydų, nužudytų 1941 metais Mažeikiuose vardų skaitymo ceremonija.
Toliau renginys persikelia į Mažeikių senąsias žydų kapines
17.00 – Akmenės krašto žydų, nužudytų 1941 metais Mažeikiuose vardų skaitymo ceremonija
Organizatoriai: MB “Pelėdiškių ąžuolas” ir VšĮ ‘Akmenės istorijos muziejus”
Partneriai: Šiaulių krašto žydų bendruomenė
Pagrindiniai rėmėjai: Geros Valios Fondas, Lieuvos Kultūros Taryba, Akmenės rajono savivaldybė.
Renginys bus filmuojamas ir fotografuojamas, medžiaga viešinama. Renginio dalyviai registruojami, renginio metu laikomasi NVSC rekomendacijų viešiesiems renginiams. Prašome renginio dalyvius dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (kaukes), laikytis socialinio atstumo.


Pasibaigė ilgas mūsų savianalizės laikotarpis – atgaila ir apsivalymas.
Sulaukėme ir linksmybių laikotarpio, kuris sujungia judėjų tautą – SUKKOT.
Nepaisant apribojimų dėl pandemijos, Vilniaus Choralinės sinagogos teritorijoje sukonstruota tradicinė palapinė, skirta švęsti Sukkoto šventę, šiemet ji prasidėjo spalio 2 d. ir trunka septynias dienas. Idėja – „apsigyventi“ arba praleisti laiką palapinėje kiekvieną savaitės dieną, valgyti ir švęsti, prisimenant praeitį, kai žydai gyveno palapinėse po išėjimo ir išsivadavimo iš Egipto.
Kaip ir mūsų protėviai prieš tūkstančius metų, laikinai paliekame savo šiltus ir jaukius namus, kad kiekvieną dieną pabūtume Sukkoje, trapiame statinyje be tvirtų sienų ir stogo. Taip tęsiame savo tradicijas, kurios prasidėjo mūsų gyvenimo Sinajaus dykumoje laikotarpiu.
Nepatogu, tačiau esame laimingi! Ir šiandien išliekame ištikimi JAM, nežiūrint į pandemijas ir kitus gyvenimo sunkumus. Esame kartu, kaip ir gyvenimo Sinajuje laikotarpiu.
Linkime, kad SUKKOT šventė būtų džiugi ir prasminga!
Esate laukiami Vilniaus Choralinės sinagogos Sukoje!
Simas Levin, Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas

lrytas.lt
Pakitusi kultūrinė realybė kelia naujus iššūkius, kurių drąsiai imasi Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.
Spalio 8 d., 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks koncertas, skirtas Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos veiklos Kaune 80-mečiui ir jo 120-mečiui pagerbti. Jo metu pirmą kartą savo istorijoje orkestras ir solistai gros būdami skirtingose pasaulio šalyse, nuotoliniu būdu. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ne pirmą kartą rengia koncertus, kuriais skatina kultūrinę draugystę su įvairiomis pasaulio šalimis. 2020-ieji paskelbti Čiunės Sugiharos, diplomato, kuris, suteikdamas Japonijos tranzitines vizas žydų tautybės žmonėms, išgelbėjo daugiau nei 6 tūkst. žmonių gyvybes, metais.
Orkestras, prisidėdamas prie šios iškilios asmenybės nuopelnų įprasminimo, ir skatindamas kultūrinius mainus, atliks lietuvių, japonų ir litvakų kompozitorių programą. Joje, be kita ko, net dvi premjeros – japonų kompozitorių Sh. Saharos ir Mizuki Aita specialiai šiam koncertui parašyti kūriniai.
Šiuo koncertu norime prisidėti prie išskirtinio diplomato pagerbimo Lietuvoje renginių, pristatydami lietuviškos, japoniškos ir litvakų muzikos programą, ir taip nutiesdami muzikinius tiltus tarp trijų geografiškai nutolusių, bet istoriškai labai susijusių šalių“, – pasakoja orkestro vadovas Nerijus Masevičius. Unikaliame koncerte be minėtų pasaulinių premjerų taip pat skambės Takashi Yoshimatsu, Maxo Brucho, Olego Bogdano (litvako, Jeruzalės muzikos akademijos profesoriaus, gimusio Vilniuje) ir Algirdo Martinaičio kūriniai.
Ypatingas iššūkis Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui yra tai, kad kartu su juo grosiantys nuotoliniu būdu solistai – vibrafonininkas M. Aita ir violončelininkė Kristina Reiko Cooper gros nuotoliu, iš savo šalių. Minėta violončelininkė, be kita ko, yra ir viena Sugiharos simfoninio orkestro įkūrėjų, apie ką ji papasakos nedideliame filmuke koncerto metu.
Nuoroda į bilietai.lt:
https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/koncertai/kristoforo-orkestras-c-sugiharos-kelias-309697/

Šiaulių naujienos, Teresė Hokienė
Iš vaikystės ne vienas prisimename tėvų ar senelių pasakojimus apie baisiąją 1941m. vasarą, kai netikėtai ištuštėjo kaimynų trobos. Neliko nei Moišės, kuris „ant bargo“ parduodavo silkę, nei daugiavaikės siuvėjos Saros šeimynos, nei gražuolės Lėjos, dėl kurios šypsenos pešdavosi visi miestelio berniokai…
Kalbėtis apie Holokaustą nelengva, nes kiekvienas nešiojamės dalį kaltės. Tarp mūsų artimųjų juk buvo tokių, kurie apsvaigę stūmė gatve pusnuoges moteris artimiausio miškelio link, buvo tokių, kurie naktimis užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų šūvių, buvo, kas pridėjo lauknešėlį duonos, paskynė braškių ir parodė, kurioje pusėje slėptis, bet į namus įsileisti nedrįso.
Suprantama baimė dėl savo vaikų. Bet buvo tokių, kurie įsileido, priglaudė, išsaugojo. Nepaisė kaimynų įkyraus smalsumo, pavydo, keršto. Apie juos šiandien kalbame su didžiule pagarba ir dėkingumu.
Išvežta po šiaudais
