Belaisviai dega Chanukos žvakes tranzitinėje koncentracijos stovykloje; Yad Vashem nuotr.
Delfi.lt, Sekundė
Ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenantys žydai kartu su turtinga kultūra išsaugojo ir savo švenčių išskirtinumą. Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad kaip ir kiekviena tauta turi puoselėjamų tradicijų bei papročių, taip ir žydai jautriai saugo savo kultūros savitumą, kad ir kuriame krašte gyventų. Ypatingą vietą šiame tūkstantmečius skaičiuojančiame pavelde užima šventės. Jų nepaprastai daug – tiek, kad sunku būtų visas išvardyti, sako pašnekovas. Nepamiršo net sunkiausiais laikais.
Chanuka Berlyne, vaikai žaidžia; Yad Vashem nuotr.
Panašiu metu, kai katalikai švenčia Kalėdas, žydai sulaukia Chanukos. Nepamiršo net sunkiausiais laikais Ši šventė būna vadinamojo kislevo mėnesio 25 dieną ir trunka 8 dienas. Šiemet Chanuka prasidės gruodžio 10-ąją. Genadijus Kofmanas neabejoja, kad šios šventės simbolis – chanukija vadinama aštuonšakė žvakidė, arba menora – žinoma visiems. Pirmąją dieną joje reikia uždegti vieną žvakę, antrąją – antrą ir taip kol sužibs visos aštuonios. Visą tą laiką chanukiją turi stovėti tokioje vietoje, kad visi ją matytų ir žinotų, jog šventė.
Chanukos metu skaitomos specialios maldos prisimenant maždaug prieš tris tūkstantmečius įvykusį stebuklą. Tada, makabiejams sukilus prieš seleukidų imperiją – kitaip Sirijos karalystę, makabiejai įžengė į seleukidų išniekintą Jeruzalės šventyklą ir joje berado tik nedidelį šlakelį aliejaus žvakidėms įžiebti. Pasak G. Kofmano, šio aliejaus, kurį ruošia rabinai ir laiko specialiuose ąsočiuose, galėjo pakakti vos vienai nakčiai.
Vilniaus Goethe´s institutas linki Jums linksmų šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų 2021 metų!
Das Goethe-Institut Vilnius wünscht Ihnen Frohe Weihnachten und ein glückliches neues Jahr 2021!
Lietuvos žydų bendruomenę pasiekė liūdna žinia iš Niujorko Claims Conference organizacijos. Mirė valdybos narys (Baruchas Šubas).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia užuojautą dėl Barucho netekties visai jo šeimai ir artimiesiems. Jo gedi vaikai, Yossi ir Ronis bei aštuoni anūkai. Jo velionė žmona Nelly taip pat išgyveno Holokaustą. kaip ir Baruchas.
Claims Conference – organizacija, kuri rūpinasi ir dirba su žydų pretenzijų paraiškomis Vokietijai dėl kompensacijų ir restitucijos išgyvenusiems Holokaustą.
Liūdime dėl mūsų mylimo valdybos nario Barucho Shubo mirties.
Baruchas daugelį metų buvo aktyvus valdybos ir paskirstymo komiteto narys. Jis buvo atsidavęs švietimo reikalams apie Holokausto istoriją. Baruchas dalyvavo asignavimuose, lėšų skirstyme. Jis pats gimė Vilniuje, išgyveno Holokaustą. Paauglystėje prisijungė prie Vilniaus geto pogrindžio pasipriešinimo judėjimo, kuris slapta pirko ginklus ir įvairiomis aplinkybėmis juos gaudavo, ruošdamasis prisijungti prie žydų partizanų, kovojusių Lietuvos Rūdininkų girioje.
Baruchas nusprendė emigruoti į Israelį, 1945 m. spalio mėn. Izraelio nepriklausomybės karo metu. jis prisijungė prie Haganah kovotojų kaip lėktuvų technikas. Vėliau jis dirbo aviakompanijoje „El Al“ ir galiausiai tapo vyriausiuoju skrydžių inžinieriumi.
Drąsiai vadovavęs pasipriešinimo judėjimui prieš nacius Holokausto metu, Baruchas jautė nuolatinį savo įsipareigojimą visam laikui minėti Holokausto atminimą.
Savo gyvenime jis atsidavusiai dirbo visai žydų bendruomenei. Buvo Izraelio partizanu, pogrindžio kovotoju, Vilniaus geto pasipriešinimo organizacijos ir Yad Vashem direktorato bei Pasaulio tautų teisuolių komisijos nariu. Jis taip pat kovojo skaitydamas paskaitas prieš antisemitizmo ir Holokausto neigimą.
1995 m. Baruchas išleido savo autobiografiją „Už švino debesų“. Tebūnie palaimintas jo atminimas.
Autorius – Geršonas Taicas
Po straipsniu – video su dailininkės ir skulptorės darbais.
Šiemet sukako 125 metai nuo Lietuvoje gimusios žydų – italų žymios dailininkės ir skulptorės Antoniettos Rafael-Mafai. A. Rafael gimė, tuome vadiname Kauno priemiestyje, dabar – Viljampolėje, daugiavaikėje šeimoje. Archyviniuose dokumentuose rašoma, kad šeimoje buvo 12 vaikų, kiti šaltiniai rašė, kad 14, – Antoniettaė Rafael-Mafai buvo vienintelė mergaitė.
Tėvas Simonas Rafaelis dirbo melamedu – hebrajų kalbos ir tradicijų mokytoju pradinėje mokykloje – chederyje, mama Mariam buvo siuvinėtoja ir siuvėja. Tėvas Simonas mirė 1903, mama su vaikais emigravo į Londoną 1905 m.
Motina prie stalo . Chanukos šventė. A. Rafael 1975 m.
Sūnūs buvo išmokę siuvėjo amato emigravo į DB XIX amž. pabaigoje. DB archyve rastoje žinioje rašoma, kad Lidso mieste gyveno penki siuvėjai pavarde – Rafael : Solomon, David, Meer, Samuel, Godfrey,- visi emigrantai iš Rusijos imperijos, susiję giminystės ryšiais, jų vaikai irgi buvo siuvėjai.
Įgijusi fortepijono diplomą, A. Rafael-Mafai mokė muzikos, labai mėgo lankytis ir Britų muziejuje, ją ypač žavėjo Egipto skulptūros.
Autoportretas su smuiku.
Londone ji netrukus susitiko su skulptoriumi Jakūbu Epšteinu (1880–1959), pati pradėjo piešti tik 1918 m. Iš tikrųjų ji buvo atsidavusi muzikai, turėjo gerą balsą, dainavo. Baigusi pianino klasę Londono Karališkoje muzikos akademijoje1919m. po motinos mirties išvyko gyventi į Paryžių, 1924 m. – į Romą.
1925 m. Antonietta pradėjo mokytis Romos dailės mokykloje, kur susipažino su savo vyru Mario Mafai, pristatė pirmąją savo darbų ekspoziciją. I930 m. su vyru išvyko į Paryžių, kur pradėjo kurti skulptūras. Tuo metu jos buvo nebūdingų formų, neįprastos Italijos skulptorių tarpe.
Jom Kipuras sinagogoje. Yom Kippur in Sinagoga.
Antrojo pasaulinio karo metu Rafael-Mafai su savo vaikais slapstėsi Genujoje pas draugus dailininkus. 1948m. pirmą kartą dalyvavo Venecijos bienalėje. 1952 m. eksponavo savo darbus Romos Galleria dello Zodiaco galerijoje. Kartu su vyru Mario Mafai įkūrė Scuola Romana judėjimą. Nuo 1956 m. daug keliavo po pasaulį pristatydama savo darbus. Dalyvavo dokumentiniame filme apie savo vyrą Io non sono un altro – l’arte di Mario Mafai.
Su vyru susilaukė trijų dukrų: nuotraukoje A. R.afael Mafai su dukromis Miriam ,Simona ir Gulia.
Miriam buvo žurnalistė ir politinė aktyvistė (1926-2012) , Simona – rašytoja ir Italijos Senato narė (1928 -2019), o Giulia (1930) – scenografė ir kostiumų dailininkė.
Vyras Mario Mafai mirė 1965 m. A. Rafael – Mafai mirė 1975m. rugsėjo mėnesį, Romoje.
Išleistas ilgai lauktas Beigelių krautuvėlės naujienlaikraščio numeris 2020 m. Prieš jus atsinaujinęs dizainas, 11 puslapių įdomybių ir tik nedidelė dalis vyksmo atspindžių per išties turiningus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus.
Dalinkitės, skleiskite mūsų žinią 3 kalbomis! Malonaus skaitymo!
Beigelių krautuvėlė-LT-internet (2)Beigelių krautuvėlė-RU-internet
Populiarioji Bethoveno „Mėnesienos sonata“ yra jidiš rašytojo Shloyme Bastomsky nuostabios pasakos vaikams tema, kurioje autorius įsivaizduoja, kaip Bethovenas improvizuoja mėnulio šviesos pjesę aklai našlaitei ir jos broliui.
Beje, kūrinys „Mėnesienos sonata“ taip pavadintas tik praėjus penkeriems metams po Bethoveno mirties, vokiečių muzikos kritikas ir poetas Ludvigas Rellstabas pirmosios kūrinio dalies nuotaikos nelygino su ramiu mėnulio šviesos stebėjimu prie Liucernos ežero, centrinėje Šveicarijoje, pažymi Ruchl Schechter laikraštyje “Forward”.
Pirmą kartą šią istoriją Bastomsky paskelbė savo žurnale vaikams „Grininke Beymelech“ (nedidelis žalias medis), 1927 m. Vilniuje, minint šimtąsias Bethoveno mirties metines (jortzeit – jidiš kalba, hebrajų kalba – yom azikaron). Po metų jis išleido pasakojimą. Neseniai leidinys „In Geveb: A Journal of Jiddish Studies“ paskelbė pasakojimo vertimą į anglų kalbą.
Su liūdesiu pranešame, kad gruodžio 19d. mirė ilgametis bendruomenės narys Anatolijus Šeštokas (1939 – 2020)
Panevėžio Elenos Mezginaitės Biblioteka
2020 m. gruodžio 10 d. vakarą žydai visame pasaulyje pradėjo švęsti Chanukos šventę, uždegdami pirmąją žvakę. Chanuka – tai šventė, kuri mini šviesos pergalę prieš tamsą ir judaizmo pergalę prieš pagonybę.
Kasmet Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai per Chanuką susėsdavo prie bendro šventinio stalo, skambant gyvai žydiškai muzikai vaišindavosi tradiciniais žydiškais patiekalais, latkėmis ir spurgomis, smagiai šokdavo bei dainuodavo vakaro metu. Deja, šiemet negalėjome susirinkti ir drauge pažymėti šią gražią žiemos šventę. Ir nors pandemija pakeitė šių metų tradiciją susėsti prie vieno bendro šventinio stalo.
Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai turėjo galimybę tą patį vakarą visi kartu susėsti prie šventinio stalo, tiesa, kiekvienas savo namuose. Antrąją Chanukos dieną kiekvienas bendruomenės narys (tiek mažas, tiek didelis) gavo šventinės vakarienės rinkinuką su tradiciniais žydiškais patiekalais: kapota silke (foršmaku), vištienos kepenėlėmis, vištienos vyniotiniu, bulvinių blynų tarke, paruošta blynų kepimui, bei spurgomis su džemu. Už tai esame dėkingi restoranui „Žemaitis“ ir Geros valios fondui. Taigi, šį kartą antrąją Chanukos žvakę uždegėme kiekvienas savo namuose, skanavome tradicinius šventinius patiekalus, bet mintimis mes buvome kartu.
Nors karantinas ir esama padėtis mūsų, deja, nedžiugina, tačiau uždegtos Chanukos žvakės į mūsų visų namus įnešė šviesos bei vilties.
Nuotraukose Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai dalijasi jaukiomis šventinės Chanukos vakarienės akimirkomis savo namuose.
Šiandiena baigiasi Chanuka, prasideda ateinančių švenčių laukimo laikotarpis. Dalinamės nuostabiu prisiminimu apie prieš 8 dienas įžiebta žvake ir įspūdinga 3D audiovizualine projekcija, suteikusią netikėtą dimensiją LŽB būstinei – istoriniam pastatui, kuriame iki 1940 m. veikė žydų gimnazija „Tarbut“.
Vytautas Bruveris, lrytas.lt
Šalyje iškilmingai paskelbti Lietuvos žydų istorijos bei Vilniaus Gaono metai eina į pabaigą, o Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) dairosi į savo namų duris ir galvoja, kad teks juos palikti. Mat ją iš ilgametės savo buveinės sostinės centre, buvusio žydiško Vilniaus ir sinagogos pašonėje gena nesantaika su valstybės institucijomis.
Antstoliai ir mūrininkai, viduryje baltos dienos užmūriję vieną iš pastato, kuriame įsikūrusi LŽB, koridorių – tokį groteskišką posūkį šiomis dienomis įgavo užsitęsę bendruomenės ir valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus bei Kultūros ministerijos nesutarimai. O ir prieš tai būta epizodų, kurie atrodė gana dviprasmiškai – pavyzdžiui, muziejaus raštai LŽB tarybos nariams su kaltinimais jų vadovybei, tai tiesiogiai mėginant daryti politinį spaudimą tautinei bendruomenei.
Atitverta nauja siena LŽB dabar renkasi, kuriuo keliu eiti – ar visa galva panirti į teisines kovas, ar tiesiog susidėti daiktus ir eiti į gatvę. O dėl ko visa tai vyksta? Dėl to, kaip pasidalinti bendrą kiemą, į kurį pretenduoja tiek bendruomenė, tiek muziejus, įsikūrę tame pačiame pastate. O Kultūros ministerija, užuot pamėginusi atlikti tarpininkės ir moderatorės vaidmenį, to nepadarė. Kaimynai – kartu, bet atskirai.
Vilniaus Gaono muziejus, kuris šį pavasarį papildė savo pavadinimą ir dabar vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, puoselėja ambicingus planus – tapti bene svarbiausia šalyje žydų istorijos ir kultūros paveldo įamžinimo ir atminimo vieta.
Tad muziejus dalyvauja Europos sąjungos pinigais finansuojamame projekte, kurio tikslas – sukurti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kaip valstybinio Gaono muziejaus padalinį ir apskritai atnaujinti bei „aktualizuoti“ dabar muziejaus užimamą pastatą. Mat muziejus įsikūręs istoriniame pastate Vilniaus centre, kurį dalijasi kartu su LŽB.
Šis pastatas priklausė hebrajų gimnazijai „Tarbut“. Teisingiau, dar 2002 m. muziejus, kuris visą pastatą, priklausantį valstybei, valdo patikėjimo teise, sudarė su LŽB neterminuotą maždaug pusės pastato patalpų panaudos sutartį. O rengdamasis didžiajam projektui muziejus pastatą padalijo į du turtinius vienetus – vieną sau, o kitą – LŽB.
Pastarosios atstovai tvirtina, kad tai buvo padaryta be jos žinios. O tai juos stebina ne mažiau, nei tai, jog muziejus net neinformavo jos apie savo planus dėl projekto – ką jau bekalbėti apie pasiūlymą jame sudalyvauti.
Tačiau šią gegužę muziejus įspėjo bendruomenę, jog nutraukia su ja panaudos sutartį, nes taip jį įpareigoja pernai priimti įstatymai, nurodantys visiems panaudos davėjams nutraukti tokias neterminuotas sutartis.
Muziejus teigia kartu pasiūlęs LŽB sudaryti naują, terminuotą sutartį, tačiau LŽB nei į pranešimus, nei į siūlymą esą niekaip nereagavo. Tuo tarpu pati LŽB tvirtina, jog tai nereiškia, jog ji sėdėjo rankas sudėjusi ar miegojo. Priešingai – intensyviai planavo, ką toliau daryti, kartu su Geros valios fondu (GVF), kuris skirsto pinigus, kasmet mokamus iš Lietuvos valstybės biudžeto žydų bendruomenių kultūrinėms ir religinėms reikmėms, kaip kompensaciją už Holokausto praradimus.
Po ilgų ir intensyvių svarstymų GVF nusprendė, jog fondas, nepažeisdamas savo nuostatų bei principų, vis dėlto gali pasielgti taip, kad LŽB įsigytų dabar užimamą pastato dalį savo nuosavybėn. Nuspręsta, kad tos lėšos, kurių reikėtų pastato įsigijimui, tiesiog nebūtų pervestos iš biudžeto GVF veiklai. Kalbama apie maždaug milijono eurų sumą.
Tuomet, pagal LŽB sumanymą, ji ir toliau galėtų naudotis ta pastoge, kurioje jau tvirtai įsišaknijo ir įsikūrė per daugelį metų ir kuri naudojama kultūrinei bei socialinei įvairių bendruomenės atstovų veiklai. Nepasidalija kiemo
Tačiau kas gi tapo pagrindiniu nesutarimų tarp LŽB ir muziejaus objektu? Ogi pastato, kuriame įsikūrusios abi organizacijos, kiemas. Mat LŽB, nusprendusi, jog jai geriausia būtų nusipirkti būstą, kuriame yra įsikūrusi, yra įsitikinus, kad maždaug milijono eurų, kurių tam reikėtų, neverta išleisti, jei į šią kainą neįeitų ir kiemas ar bent jo dalis. Tačiau kiemo ar bent jo dalies reikia ir muziejui – vien jau tam, kad galėtų čia vykdyti veiklas ar organizuoti parodas, numatytas ir europiniame projekte. Taigi, GVF pasiūlė muziejui pasidalinti kiemą taip, kad būtų užtikrintos abiejų reikmės.
Nuotrauka iš šeimos albumo: Samuelis Kuklianskis su žmona Klara.
Virtuali paskaita, skirta prof. habil. dr. Samuelio Kuklianskio atminimui, šiemet gegužės 9 d. jam būtų suėję 90 metų.
Samuelis Kuklianskis (1930 m. gegužės 9 d. Veisiejai – 2005 m. birželio 9d.)
Žymus Lietuvos teisininkas, kriminalistas ir kriminologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras. Jo studentai jau patys yra profesoriai, su pagarba prisimenantys savo dėstytoją.
Mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: nusikalstamumo prevencija, kriminologijos problemos, kriminalistika. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių
S.Kuklianskis, nuvykęs į Izraelį susitinka su savo giminaičiu, Kneseto pirmininku Dovu Šilanskiu.
Čia pateikiama ištrauka iš knygos ,,SAMUELIS KUKLIANSKIS — TEISININKAS”
Žymaus Lietuvos teisininko Samuelio Kuklianskio autobiografinėje knygoje aprašytas gyvenimas žmogaus, stebuklingai išlikusio po viską naikinančio Holokausto. Net ir išgyvenęs visus “pragaro” siaubus, žmogus turi ypatingą savybę — atsigauti ir išlikti žmogumi. Tai autorius akivaizdžiai įrodo savo knygoje.
Sušaudyta paauglystė
Karo veiksmų pradžia. Palangos sinagogos kalinys. MOTINOS netektis. Pabėgimas iš Veisiejų…
Mano kartos žydų vaikų paauglystė, nė kiek neperdedant, iš tiesų buvo sušaudyta. Veisiejų, Alytaus žydai paaugliai, kurie hitlerininkų metais buvo Lietuvos teritorijoje, išskyrus mane, visi, be išimties, buvo sušaudyti.
Jų neliko. Neliko nė vieno mano amžiaus žyduko, buvusių draugų Veisiejuose ir Alytuje. Visoje Lietuvoje išsigelbėjo vienetai – gal ant rankų pirštų galima būtų juos suskaičiuoti. O buvo jų labai daug – mano bendraminčių. Kur jie dingo? Sudvajų miškelyje – Lazdijų apskrityje, Katkiškėse, Veisiejų ir Alytaus žydų masinių sušaudymo vietose. Jų lavonais taip pat buvo nusėti Kauno IX fortas, Vilniaus Paneriai ir daugelis Lietuvos vietovių, kur Lietuvos žydai masiškai buvo sušaudyti. Ten guli ir jų tėvai, broliai ir seserys, dėdės ir dėdienės, seneliai ir senelės.
Tai baisu ir labai liūdna. Bet tai tiesa, ir niekur nuo jos nepabėgsi, net jei labai norėtųsi.
Šios knygos vienas iš tikslų ir yra nepamiršti, o kas ,,pamiršo“, priminti, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje.
AŠ – VEISIEJIŠKIS IŠ KUKLIANSKIŲ: ZISLĖS IR SAULIAUS KUKLIANSKIŲ JAUNIAUSIAS SŪNUS
Tai, aš esu Kuklianskis, jauniausias Zislės ir Sauliaus sūnus – Samuelis, gimęs 1930 gegužės 9d. Veisiejuose. Buvau labai panašus į tėvą. Mano tėvai Zizlė (Zinaida) Kuklianskienė-Šėčiarz neilgai gyveno. Jos gyvenimas buvo nutrauktas nacių viešpatavimo laikais (1941 metų vasarą) Sudvajų miškelyje, netoli Alytaus (dabar Alytaus miesto ribos). Taip tada mes, trys jos vaikai, netekome mylimos ir mylinčios motinos, o mūsų tėvas – mylimos ir mylinčios žmonos. Ją sušaudė vien dėl to, kad buvo žydė. Ji ne tik jokių nusikaltimų nepadarė, bet niekam nieko blogo nepadarė. Atvirkščiai, kaip gydytoja, ji daug gero padarė žmonėms, nepaisydama jų tautybės ir kilmės.
Tai buvo aukšto išsilavinimo, valinga moteris, baigusi Suvalkuose, gimtinėje, moterų gimnaziją aukso medaliu ir Charkovo pirmą moterų medicinos institutą. Tačiau kaip baigusi nepripažintos šalies (Tarybų Ukrainos) aukštuosius medicinos mokslus, ji tarpukario Lietuvoje neturėjo teisės praktikuoti. Mano, sūnaus, akimis žiūrint, ji buvo graži.
Mano bėda yra ta, kad aš motinos išvaizdą pamiršau, prisimenu tik iš likusių (o jų labai mažai) nuotraukų. Ir ne tik dabar negaliu motinos išvaizdos mintyse atgaminti, negalėjau ir anksčiau, jaunystėje.
Motinos veido išnykimas iš atminties mane slegia visą gyvenimą. Per anksti, man tada buvo vienuolika metų, buvau žiauriai nuskriaustas, iš manęs atėmė motiną, bet užgriuvusios to meto nelaimės ištrynė iš vaikiškos mano galvos motinos vaizdą. Nacių okupacijos ir jų lietuviškųjų ,,bičiulių“ laikais buvo išžudyta daugiau kaip keturiasdešimt žmonių iš Kuklianskių šeimos, daug mano bendraamžių, kurių kaltė buvo viena – jie buvo žydai.
Broliai – Samuelis ir Moše, jie abu vaikytėje išgyveno Holokaustą.
Mano tėvas – Saulius Kuklianskis, pavadinkime jį Veisiejų vaistininku, nors dirbo vaistininku ir Panevėžyje, ir Alytuje. Tačiau Veisiejuose jis gimė, augo, ten gyveno visa jo šeima. Veisiejuose tėvas Antrojo pasaulinio karo metais pagrįstai, matydamas, kad tarp artimų ir pažįstamų žmonių (ir ne tik žydų) jam ir jo šeimai bus lengviau pergyventi karo sunkumus. Bet ir čia, viename gražiausių Lietuvos kampelių, jis neteko gal net brangiausio turto – mylimos žmonos, daug savo giminių, brolio ir jo vaikų. Pačiuose Veisiejuose žydų nešaudė. Tas mus Kuklianskius guodė, turbūt Veisiejuose neatsirado nei norinčių žydus šaudyti, nei padėti žudikams šaudyti beginklius senius, moteris ir vaikus – savo kaimynus. Nors ir čia, Veisiejuose, kiek mums teko patirti, užtektinai buvo karingai nusiteikusių antisemitų.
Artūras Jančys „Laikinoji sostinė“ „Lietuvos rytas“
Atstatyti išgriautus paminklus, žydų kapinėse įrengti susikaupimo ir apmąstymo zonas ar nedrumsti mirusiųjų ramybės ir viską palikti kaip buvę? Į šiuos jautrius klausimus vis dar nėra vienareikšmiško atsakymo.
Prieš kelerius metus Kauno savivaldybė ėmėsi ryžtingų žingsnių senąsias žydų kapines įtraukti į bendrą Kauno istorinio paveldo kontekstą. Talkinant Vytauto Didžiojo universiteto studentams imtasi fotofiksavimo darbų – įamžinta beveik 6 tūkst. antkapių.
Kiekvienas antkapis nufotografuotas keliais skirtingais rakursais, tad iš viso turima keliolika tūkstančių nuotraukų. Jos pateks į bendrą duomenų bazę, kuri pagelbės tęsiant senųjų žydų kapinių atkūrimo projektą. Be to, specialiai jam šiuo metu kuriama interneto svetainė, kurioje taip pat suguls visas studentų triūsas.
Senųjų žydų kapinių tvarkymą inicijavo ir vienais pagrindinių pagalbininkų šiuose darbuose tapo viešoji įstaiga „Maceva“, su kuria sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Projekto partneriai teikė konsultacijas ir kitą reikalingą paramą sprendžiant istorinio paveldo išsaugojimo klausimus.
Inventorizuoti Kauno Žaliakalnio žydų senąsias kapines ir identifikuoti ten esančius kapus nuspręsta stengiantis išsaugoti istorinį žydų paveldą. Pirmiausia imtasi kapinių tvarkymo.
Savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ išpjovė sužėlusius krūmokšnius ir kitus menkaverčius želdinius, sutvarkė veją, atliko kosmetinį tvoros remontą ir kitus būtiniausius darbus, juos ketinama tęsti. Palei visą perimetrą sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros.
Projekto iniciatorius Jonas Audėjaitis teigė, kad atstatant kapines atsižvelgta į žydų bendruomenės patarimus bei pastabas.
„Pagal žydų tradicijas nėra priimtina trikdyti mirusiųjų ramybę, todėl kol kas tikrai nesiimsime kilnoti antkapių. Stengsimės atrasti priimtiniausią būdą jiems eksponuoti. Mūsų tikslas – išsaugoti šį architektūrinį bei istorinį objektą tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne keisti realybę ką nors imituojant. Natūralus nykimas ir netgi kadaise vykęs tyčinis naikinimas irgi yra savotiškas reiškinys, istorija, kurios nėra prasmės slėpti. Tiesiog stengsimės, kad ateityje tos netvarkos ir vandalizmo čia nebeliktų. Svarbiausia ko dabar reikia žydų kapinėms, tai ramybės“, – tvirtino J.Audėjaitis. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas sakė nematantis nieko blogo, jei kapinėse būtų pastatyta suoliukų ir apskritai kapinėms suteiktas estetinis pavidalas.
„Tradicijos yra šventas dalykas, tačiau juk ir jos keičiasi, juk jau yra moterų rabinių“, – tikino G.Žakas.
