Išminčiai sako: „Šabo metu reikia pamiršti maistą kūnui ir rūpintis maistu sielai“. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Viliamas Žitkauskas pakvietė visus į „Šabo pokalbius“. Pirmasis susitikimas buvo skirtas sionizmui.
V. Žitkauskas virtualaus susitikimo dalyvius supažindino su istoriniais faktais, liudijančiais apie iškilų Vilniaus Gaoną ir jo indėlį į sionizmą. Religingi litvakai sionistai laiko Gaoną tautinio judėjimo įkūrėju; Elizierius ben Jehuda – vadinamas „šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu“, tai žmogus, kuris visą gyvenimą stengėsi atgaivinti hebrajų kalbą kad ji taptų šiuolaikine šnekamąja kalba; Abramas Mapu – hebrajų romano kūrėjas; Menachemas Beginas – Izraelio valstybės veikėjas, septintasis Izraelio ministras pirmininkas.
Litvako Romano Abramovičiaus tebestatomoje 140 metrų ilgio superjachtoje, kurią įsigijo milijardierius Abramovičius, bus aštuoni deniai ir sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Pinigų nebuvo pagailėta ir dviem pažangiems elektros varikliams, dėl kurių ši jachta, kurios statybos eina į pabaigą, bus galingiausia pasaulyje.
R. Abramovičiaus seneliai kilę iš Jurbarko ir Tauragės, todėl vadiname jį litvaku. Prieš kara 80% laivų Jurbarke priklause žydams. Ta jachta ir yra duoklė jo senelei Taube – Lija Berkover. Pavardė Berkover jidiš kalba reiškia laivo savininkas. 1941 m. birželio m. senelis Nachmanas Abramovičius buvo suimtas ir kalintas lageryje Krasnojarsko krašte. Ten jis ir mirė 1942 m. Senelė su vaikais buvo ištremta į Sibirą. Senelei neleido grįžti į Lietuvą iki jos mirties 1960 m.
Jachta, pavadinta „Solaris“, yra beveik paruošta bandymams jūroje ir 54-erių metų amžiaus futbolo klubo „Chelsea“ savininkui turėtų būti perduota iki vasaros, skelbia thesun.co.uk. Jachtą stato Brėmerhafene, Vokietijoje, įsikūrusi laivų statykla „Lloyd Werft“. Angaras, kuriame vyksta darbai, yra didesnis už Bakingamo rūmus. „Solaris“ turės 48 kajutes, pritaikytas 60 įgulos narių ir 36 keleiviams.
Netekome Juditos Mackevičienės (1936-2021), Kauno žydų bendruomenės ilgametės, labai aktyvios narės, Žydų gelbėtojų komiteto pirmininkės, daug metų organizavusios gelbėtojų pagerbimo renginius, kruopščiai rinkusios ir dokumentavusios jų istorijas.
Tokios žinios visada sudrebina, jos visada trenkia kaip perkūnas, tegu ir ne iš visai giedro dangaus, jų niekada nelauki, nesitiki ir nenori tikėti.
Išgyvenusi Holokaustą, patyrusi visas to žiauraus laikmečio asmenines tragedijas, ji nenešiojo savyje nuoskaudų ir pykčio akmens, visada buvo šiltas, geranoriškas, su meile į pasaulį ir žmones žvelgiantis žmogus.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią užuojautą dėl netekties dukroms, anūkams ir artimiesiems.
Lietuvos istorikai atviru laišku kreipiasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinį direktorių prof. dr. Adą Jakubauską.
Gerbiamas kolega, drįstame taip į Jus kreiptis, nes esate mokslininkas ir turite nemažą dėstytojo darbo patirtį. Jau visas mėnuo tęsiasi vieši debatai apie padėtį Jūsų vadovaujamoje institucijoje. Juos, kaip žinia, įžiebė 17 LGGRTC istorikų kreipimasis, iškėlęs, mūsų požiūriu, labai rimtas problemas, susijusias su tyrimų būkle šioje institucijoje.
Problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio klausimai, kaip nuo pat pradžių jas mėginote pristatyti, menkindami kreipimosi reikšmę ir jo signatarų, taip pat mūsų kolegų, intencijas. Net jei būtų tokių problemų, Jūsų pasirinktas stilius jas aiškintis viešumoje – pasitelkiant atvirą melą, savo srities profesionalų kompetencijos tiesmuką menkinimą, naudojimąsi tarnybine padėtimi – neprideda balų Jūsų, kaip vadovo, įvaizdžiui ir reputacijai. LGGRTC patikėta visuomeninė misija vykdyti istorinius tyrimus itin jautrioje zonoje, nusėtoje iki galo neužgijusiais randais ir atvirais nervais, kurių šaknys glūdi XX a. skirtingai skaudžiuose įvairių mūsų visuomenės grupių išgyvenimuose.
Be to, kuriant pasakojimą apie šį laikotarpį, norime to ar ne, turime ieškoti konsensuso su valstybėmis ir visuomenėmis tų aljansų, kuriuos laikome savo valstybingumo garantais. Todėl kiekvienas teiginys šiame pasakojime turi būti ne tik paremtas sąžiningų mokslinių tyrimų duomenimis, bet ir paliekantis atviras duris dialogui su kitais, turinčiais kitokias negu mūsų patirtis, – o ne gynybiškai uždaras.
Apeliavimas į tai, kad atviromis akimis leisdamiesi į nelengvų atsakymų paiešką mes neva tampame pažeidžiami blogio imperijų informacinėms atakoms, yra toks nerimtas, jog jį net argumentu pavadinti nelabai apsiverčia liežuvis.
Istorijos balinimas, valstybinis atminties reguliavimas, istorinių tyrimų cenzūra ir jų instrumentalizavimas ir yra tos žaidimo taisyklės, kurias mums siekia primesti pagal jas gyvenantys mums nedraugiški režimai.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis savo politikos pavyzdžiu rodė, kaip svarbu neįsivelti į anos pusės melagių primetamus žaidimus dėl praeities, ir laikytis savo, tiesos ir faktų kelio.
Juolab šiandien mėgdžioti pototalitarines istorijos politikas, tik išverstas „į savo pusę“, būtų ne tik trumparegiška, bet ir negarbinga savo valstybės tradicijos požiūriu. Viešai nuskambėjo Jūsų pasakymas, kad istorikai LGGRTC yra valstybės tarnautojai ir, jeigu jie nori būti tik istorikai, jie neturi būti valstybės tarnautojai.
Deja, bet šiuo atveju Jūs nepasakėte nieko originalaus, o tik perteikėte socialiniuose tinkluose radikalių visuomenininkų reiškiamą nuostatą, kad LGGRTC nėra akademinė institucija, o valstybės užsakymų vykdytojas, todėl tie, kurie nori akademinės laisvės, tegu pasiieško darbo kitur. Tik kai taip kalba fašistuojantys radikalai, gali suprasti (ne pateisinti), o kai taip prabyla institucijos, kurios pavadinime yra žodis „tyrimo“, vadovas ir dar su profesoriaus titulu, darosi nejauku. Argi jam neturėtų būti savaime suprantama, kad akademinių tyrimų kokybė ir patikimumas tiesiogiai priklauso nuo tyrėjo laisvės laipsnio?
Žinomas Izraelio meno kuratorius ir rašytojas Ory Dessau kartu su šiuolaikinio meno galerija „Vartai“ 2020 metų pabaigoje pristatė tarptautinę parodą „An Unfinished Project“, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui. Organizuoti parodą pandemijos metu nebuvo lengva, kuratoriui nepavyko atvykti ir į Lietuvą, kaip buvo planuota, tačiau nepaisant visko, menas turi neįkainojama vertę – išnykstančias bet kokias ribas; jis laisvas ir keliaujantis, siunčiantis klausimus ir atsakymus, su kuriais kuratorius kviečia susipažinti virtualioje vis dar vykstančioje parodoje.
Kokia paroda Jums buvo pati svarbiausia ir įsimintiniausia?
Kaip ir didis muzikantas Duke Ellington kadaise atsakė, paklaustas apie geriausią savo sukurtą muzikinį kūrinį, paantrinčiau, kad pati svarbiausia paroda yra artimiausia paroda, kurią kuruosiu. Projektui, su kuriuo dirbu, atiduodu visą save. Šiuo metu vyksta paroda Vilniuje, šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“. Ši vieta paverčia meno kuravimo ir pristatymo procesą lengvu. Mane itin sudomino parodos „An Unfinished Project“ lokacijos istorinės sąlygos – tai žydų istorijos dalis. Čia slypi daugybė nepapasakotų istorijų, kurias galime pristatyti auditorijai. Žaviuosi Vilniaus gyvybingumu ne tik dėl neseniai lietuvių patirtos sėkmės 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2019-aisiais, bet iš esmės jaučiu stiprią trauką šiam miestui.
Moišė Kulbakas gimė 1896 m. kovo 20 d. Smurgainyse (dab. Baltarusija). Augo religingoje šeimoje, puoselėjusioje judaistines tradicijas. Ir pradžių mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, o vakarais lankydavo chederį. Vėliau mokslus gilino Švenčionių, Voložino ješivose. 1914 m. M. Kulbako tėvai persikėlė į Minską, o likęs Lietuvoje Moišė mokytojavo Kauno našlaičių prieglaudoje. M. Kulbakas pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius hebrajiškai, o vėliau jidiš kalba.
Štai kaip jį prisimena to meto klausytojai, buvę jo mokiniai: „Jis dažnai sustodavo prie lango ir jo akys nuklysdavo kažkur toli, toli virš mūsų mokyklą supančių namų, tarsi poeto siela trokštų iššokti nuo kūno pančių. Jis kalbėjo mums apie Gyvenimą, kuris visada skambėjo taip, lyg jis būtų rašomas didžiosiomis raidėmis; jis kalbėjo apie horizontą apimančias svajones, apie likimą, apie poeziją. Jis mėgo šią temą ir dažnai kalbėjo apie gyvenimo grožį, išgyventą poezijos pasaulyje.
Jis švelniai kalbėjo apie Baironą, slovaką Keatsą, ir poetus žydus – Ejngorną, Nejdusą, Markishą ir kitus. Nepaisant daugybės mūsų prašymų, jis niekada neskaitė mums savo paties eilėraščių, nors jų buvo daug išleista.
Mes jo atsisakymą suprasdavome, kaip bandymą išlaikyti privatumo jausmą, ir už tai jam atleidome, visą laiką skaitydami ir deklamuodami jo eiles mažose grupėse. Taip, mes jį tikrai mylėjome. Jis buvo mūsų Poetas<…>“2
Visa Žydų tauta švenčia pavasario, linksmą PURIM šventę. Nors laikotarpis nepalankus susitikimams ir šventimui kartu, žydai nepasiduoda liūdesiui.Kaip ir herojė Estera atskleidė blogus sumanymus ir išgelbėjo žydų tautą nuo sunaikinimo ir vergovės, taip ir PURIM šventė praskaidrins nuotaiką ir atneš džiaugsmą į kiekvienus namus.
Panevėžio miesto žydų bendruomenė paruošė šventinius Purim maisto paketus savo nariams bei dovanėles vaikams, kurios bus išdalintos, kaip Šventinė nuotaika .
Apsisuko žydų švenčių ratas ir sulaukėme PURIM – linksmiausios žydų šventės.
Jau šį vakarą nuo 19:00 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kartu švęsti, linksmintis ir klausytis sinagogos kantoriaus Šmuelio Jatomo skaitomos Megilat Ester!
Purimas yra gausus papročiais. Tarp daugybės kentėjimų, rūpesčių ir išbandymų, supančių žmogų ištisus metus, Purimas buvo kaip vieniša beatodairiško linksmumo, jumoro ir optimizmo, būdingo judėjų tautai, sala. Ypatinga Purimo literatūra, jumoristiniai vaidinimai su persirengimu ir linksmomis kaukėmis linksmino širdis. Tik šią dieną leidžiama vaidinimai su charakteringais personažais. Pavyzdžiui, renkamas „Purimo rabinas“, tuo pačiu „suvesdamos sąskaitos“ su nemėgstamais bendruomenės veikėjais, ant kurių „griežiami dantys”.
Vasario 24 d.atėjo liūdna žinia: eidamas 63-uosius metus nuo komplikacijų, susijusių su koronaviruso infekcija, mirė garsus Lietuvos menininkas, Augustino Savicko mokinys Aleksandras Vozbinas.
1982–1988 m. A.Vozbinas baigė Šiaulių pedagoginį institutą, po to studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Jis buvo vienas tarptautinio projekto „Chaimo Soutine’o dienos“ iniciatorius ir organizatorius. Šis projektas apėmė tarptautines konferencijas, plenerus ir parodas. Menininkas buvo dažnas Lietuvos žydų bendruomenės kultūrinių renginių svečias ir dalyvis.
Vozbino darbus įsigijo Lietuvos dailės muziejai, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus rotušė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Dailės muziejus Šardžoje (Arabų Emyratai), taip pat daug kolekcininkų ir privačių galerijų Lietuvoje ir kitose šalyse.
Pasak Raimondo Savicko, Aleksandras Vozbinas į Lietuvą grąžino iškilaus litvakų dailininko Chaimo Soutine’o vardą. 1997 m. R. Savickas ir A. Vozbinas dalyvavo Vitebsko plenere, skirtame Marco Chagallio sukakčiai paminėti. Tada jie aplankė H. Soutine tėvynę – Smilovičių miestelį. Po to draugai nusprendė surengti plenerą po atviru dangumi Soutine’ui atminti. „Pagrindinis plenerų organizatorius buvo Aleksandras. Už šią veiklą jis gavo prezidento Valdo Adamkaus padėką “, – pabrėžė R. Savickas.
Vozbinas domėjosi geopolitika ir istorija. Šios temos dažnai atsispindėjo jo paveiksluose.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą Aleksandro šeimai ir draugams.
Vasario 25 d. švenčiamas Purimas – pati linksmiausia iš žydų švenčių, skirta prisiminti stebuklingą žydų tautos išsigelbėjimą nuo išnykimo. Šią dieną tradiciškai valgomi trikampiai „Hamantašen“ sausainiai , kuriais šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vaišins ir valstybės vadovus.
„Purimo esmė – švęsti gyvenimą visame jo pilnume. Tai linksma šventė – tą dieną reikia daug ir skaniai valgyti, ypač tradicinius „Hamantašen“ sausainius. Šis tradicinis skanėstas primena, kad piktavalių kėslai dažnai atsisuka prieš juos pačius, o išmintingi valdovai visada sulaukia pagalbos priimti teisingus sprendimus. „Hamantašen“ sausainių nusiųsime ir valstybės vadovams, linkėdami išmintingų ir žmonėms naudingų sprendimų“ , – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Žydų bendruomenės religinis vadovas Simas Levinas primena pačią Purimo istoriją, kuri siekia Biblinius laikus, kai žydų tauta buvo ištremta iš Jeruzalės ir gyveno Babilone. Nors karalius buvo vedęs gražuolę žydę Esterą, Babilono didikai ir valdininkai ypač nekentė šalyje ne savo noru gyvenusių žydų. Viziris Hamanas sumanė sunaikinti visus judėjus ir metė burtus (פור), kad sužinotų, kada tam yra tinkamiausias laikas.
Tarbut gimnazijos mokiniai Pabradėje pasiruošę Purim vaidinimui, 1939 m. kovo 3 d. YIVO Institute for Jewish Research archyvo nuotrauka.
Vasario 25-oji (pagal hebrajų kalendorių Adaro 14-oji) burtų keliu buvo pasirinkta nuosprendžiui įvykdyti: „Purimas ir reiškia burtą – tik tas lemtingas burtas atsisuko prieš pačius piktavalius. Paskutinę akimirką karalienė Estera perkalbėjo savo vyrą ir žydų tauta buvo išgelbėta. Karaliaus už negarbingus kėslus nubaudė patį vizirį Hamaną ir jo dešimt sūnų. Pagal žodį פור „pur“ šventė vadinasi Purimu, o visi su juo susiję įvykiai aprašyti Megilat Ester (Esteros knygoje) – aiškina S. Levinas.
Purimo tradicijos – linksmintis, skaniai ir gausiai valgyti, lankyti kaimynus ir draugus su dovanomis, persirengti įvairiais kostiumais, pasiekė ir mūsų laikus. Purimas – tai ne pačios tragedijos, o būtent išsigelbėjimo nuo jos minėjimas, todėl jis švenčiama džiaugsmingai ir triukšmingai. Ši šventė yra pilna linksmybių, bendruomeniškumo ir tikėjimo, jog žydų tauta yra stipri ir gebanti ištverti visas negandas. Izraelyje Purimo šventė yra didžiulis, spalvingas, linksmas karnavalas.
Nors dėl karantino šventė vyks tik namuose, F. Kukliansky kviečia pabandyti „Hamantašen“ sausainių pasigaminti patiems ir dalinasi receptu, kurį jos šeima išsaugojo dar nuo tarpukario. „Turbūt tas pats receptas buvo naudojamas dar seniau ir mena laikus, kai šių sausainių kvapą galėjai užuosti ne tik Vilniaus senamiestyje, bet ir daugelyje žydų apgyvendintų Lietuvos miestų ir miestelių. Nors dabar šio skanėsto galima rasti „Beigelių krautuvėlėje“, tačiau smagiausia jį išsikepti patiems“. Litvakiškas „Hamantašen“ – tai trikampis mielinės tešlos sausainis, tradiciškai įdarytas aguonomis.
125 ml pieno
1 v. š. cukraus
1 a. š. sausų mielių
1/2 a. š. druskos
500 ml miltų
100 g sviesto
1 kiaušinio trynio
Aguonų įdarui:
1/2 puodelio pieno
100 g cukraus
100 g medaus
100 g maltų aguonų sėklų
tarkuotos apelsino žievelės
Šik tiek citrinos sulčių
1/4 puodelio razinų (jei turite)
PARUOŠIMO BŪDAS:
Šiltą pieną sumaišyti su mielėmis, kiaušinio tryniu ir cukrumi. Miltus sumaišyti su druska, į vidurį supilti mielių masę, sudėti minkštą sviestą ir tešlą minkyti 5 – 10 min., kol tešla taps minkšta ir elastinga. Tešlą pridengti ir palaikyti 20 min.
Atriekite trečdalį tešlos. Padalinkite atriektą tešlos gabalą į 10 lygių rutuliukų. Kiekvieną rutuliuką iškočiokite arba suploninkite pirštais, padarykite apskritus 3-5 mm storio ir 10 mm skersmens skritulius. Galima kočioti visą atriektos tešlos gabalą ir skritulius išpjauti naudojant lėkštelę ar puodelį.
Į kiekvieno skritulio vidurį dėkite po 1-2 šaukštelius įdaro, užlenkite iš trijų kampų tešlos kraštus taip, kad per vidurį matytųsi šiek tiek įdaro. Viršų aptepkite plaktu kiaušiniu.
Įkaitinkite orkaitę iki 180 ˚C
Sausainius sudėkite į truputį sviestu pateptą kepimo skardą, išklotą pergamentiniu popieriumi. Kepkite 20-25 minutes, kol sausainiai gražiai paruduos. Išėmę iš orkaitės palaikykite 5-10 minučių skardoje, tada atsargiai išimkite ir palikite visiškai atvėsti ant grotelių. Prieš patiekdami pabarstykite milteliniu cukrumi.
Kluge kinder hobn kurce jorn (jidiš) Protingi vaikai labai greitai tampa suaugusiais
Sako žydų išmintis, o mes kviečiame Jus į 2-ąją ciklo “Vaikų auklėjimas tradicinėje žydų šeimoje” paskaitą, kurioje lektorė Natalja Cheifec papasakos Jums, koks yra principas „dešinė ranka artina, o kairė – tolina“. Kaip reikia bausti ir girti vaiką. Taip pat šioje paskaitoje sužinosite, kokiais būdais nugalėti savo pyktį ir apie tai, jog konflikto metu išsakyti žodžiai gali pakenkti.
Rasite atsakymą į klausimą ar vaikui reikalinga nuolatinė tėvų kontrolė, aptarsim auklėjimo principą – „Dar arba Jau“. Meilė vaikui yra svarbiausia jo ugdymo procese, o ne tik papildas! Aiškinsimės, kaip parodyti vaikui savo meilę ir jį išklausyti.
Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Seimo nario Valdo Rakučio straipsnyje „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“ paskelbtų teiginių. Toks sprendimas priimtas nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas išnagrinėjus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, jog, minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Seimo narys, istorikas V.Rakutis internetiniame portale paskelbė straipsnį „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“, kuriame galbūt viešai skatino neapykantą žydams dėl jų tautybės, taip pat galimai neigė Holokaustą.
Pareiškėja prašė įvertinti, ar straipsnyje paskelbtais teiginiais nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 170 str. 2 d. (Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) ir 170-2 str. 1 d. (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas). Įvertinus surinktus duomenis nustatyta, kad V.Rakučio veiksmuose nėra tyčios.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Friedrichas Karlas Bergeris (1959 m.)
Jungtinėse Valstijose gyvenęs 95 metų buvęs nacių koncentracijos stovyklos sargybinis šeštadienį buvo deportuotas į Vokietiją, pranešė JAV Teisingumo departamentas.
Tenesyje gyvenęs Friedrichas Karlas Bergeris, turėjęs Vokietijos pilietybę, buvo deportuotas už tai, kad 1945 metais dirbdamas ginkluotu sargybiniu Noiengamo koncentracijos stovyklos sistemoje dalyvavo „nacių remiamuose persekiojimo veiksmuose“, pranešė departamentas.
„F.K.Bergerio deportacija rodo JAV Teisingumo departamento ir jo teisėsaugos partnerių įsipareigojimą užtikrinti, kad Jungtinės Valstijos netaptų saugiu prieglobsčiu tiems, kurie dalyvavo nacių nusikaltimuose žmonijai ir kituose žmogaus teisių pažeidimuose“, – pareiškė laikinai einantis generalinio prokuroro pareigas Monty Wilkinsonas. JAV imigracijos teisėja nurodė deportuoti F.K.Bergerį, gyvenusį JAV nuo 1959 metų, praėjusių metų kovą.
F.K.Bergeris buvo dislokuotas netoli Vokietijos Mepeno mieste, kur kaliniai buvo laikomi „žiauriomis“ sąlygomis ir dirbo „iki išsekimo ir mirties“, pareiškė teisėja Rebecca Holt.
