Moišė Kulbakas gimė 1896 m. kovo 20 d. Smurgainyse (dab. Baltarusija). Augo religingoje šeimoje, puoselėjusioje judaistines tradicijas. Ir pradžių mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, o vakarais lankydavo chederį. Vėliau mokslus gilino Švenčionių, Voložino ješivose. 1914 m. M. Kulbako tėvai persikėlė į Minską, o likęs Lietuvoje Moišė mokytojavo Kauno našlaičių prieglaudoje. M. Kulbakas pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius hebrajiškai, o vėliau jidiš kalba.

Štai kaip jį prisimena to meto klausytojai, buvę jo mokiniai: „Jis dažnai sustodavo prie lango ir jo akys nuklysdavo kažkur toli, toli virš mūsų mokyklą supančių namų, tarsi poeto siela trokštų iššokti nuo kūno pančių. Jis kalbėjo mums apie Gyvenimą, kuris visada skambėjo taip, lyg jis būtų rašomas didžiosiomis raidėmis; jis kalbėjo apie horizontą apimančias svajones, apie likimą, apie poeziją. Jis mėgo šią temą ir dažnai kalbėjo apie gyvenimo grožį, išgyventą poezijos pasaulyje.

Jis švelniai kalbėjo apie Baironą, slovaką Keatsą, ir poetus žydus – Ejngorną, Nejdusą, Markishą ir kitus. Nepaisant daugybės mūsų prašymų, jis niekada neskaitė mums savo paties eilėraščių, nors jų buvo daug išleista.

Mes jo atsisakymą suprasdavome, kaip bandymą išlaikyti privatumo jausmą, ir už tai jam atleidome, visą laiką skaitydami ir deklamuodami jo eiles mažose grupėse. Taip, mes jį tikrai mylėjome. Jis buvo mūsų Poetas<…>“2

1916 m. dvidešimtmetis M. Kulbakas išspausdino eilėraštį „Žvaigždutė“ („Shterndl“). Ši fronto kario malda, kuria jis „jautria folkloro intonacija ir mažybiniais kreipiniais“3 prašo, kad žvaigždelė nuneštų žinią namiškiams, pavirto liaudies daina, dainuojama ir šiandien.

1919 m., trumpai apsilankęs Minske, vėl sugrįžo į Vilnių. 1920 m. Vilniuje buvo išleista pirmoji M. Kulbako knyga „Dainos“ („Širim“), kuriose atskleidžiamas jidiš kalbos grožis. Eilės prasideda žodžiais: „Išvydau aš žydų žodžius tarsi balandžius, tarsi balandžius/ Burkuoja, burkuoja balandžiai širdy.“ (Vertė Mindaugas Kvietkauskas)

Gaila, kad Lenkijos okupuoto Vilniaus valdžia jam nesuteikė pilietybės (gal dėl kairiosios pasaulėžiūros?). Jis su šeima gyveno pusiau nelegaliai. 1920–1923 m. M. Kulbakas prasmingai leido laiką Berlyne.

Nors jo gyvenimo sąlygos buvo vargingos, jis lankė teatrus, parodas, studijavo modernią jidiš literatūrą ir Vakarų kultūrą. 1922 m. į rinkinį „Naujieji eilėraščiai“ („Naye lider“) įtraukta itin populiari poema „Gudija“ („Raysn“) apie žydus, kurie plukdydavo sielius Nerimi ir Nemunu. Juos pakerėdavo laukų grožis, pakrančių vaizdai, miškai, o vandens tekėjimas lyg gyvenimo srovė plukdė juos į paslaptingą šalį.

„Poemoje kuriama ypatinga žydiška Lietuvos ir Gudijos peizažo mitologija<…> perfrazuodamas Adomo Mickevičiaus dainą apie Viliją iš poemos „Konradas Valenrodas“, o drauge tartum atsiliepdamas į Maironio „Viliją“, M. Kulbakas aprašė Nemuno ir Neries santaką ties Kaunu, regimą naktį sieliais praplaukiančių žydų“4.

1923 m. M. Kulbakas sugrįžo į Vilnių. Laikraščio „Vilner Tog“ redakcija poetą pasveikino kaip „tvirtą, gyvenimo geismo kupiną ir veiklų Lietuvos žemės sūnų“5. Ir tais pačiais metais jis sukūrė poemą „Vilne“, lietuviškame vertime pavadintą „Vilnius“. Literatūros kritikai taip apibūdino poemos meninę vertę ir aktualumą Lietuvai: „<…> iš žuvusio tikėjimo ir praeities griuvėsių šiame mieste nuolat kalasi nauja gyvybė – tarsi medelis iš senųjų mūrų. Miestą gaivina amžina gamtos gyvastis (vitališkoji upė Vilija) ir gimtoji kalba. Netikėtas palyginimas („jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas / ant šventiškai kasdienių vartų miestan“) susieja žydiškąją tapatybę ir archajišką Vilniaus tradiciją, litvakų kalbą ir šventą lietuvių simbolį ąžuolą, jo tvirtybę.

Tradicija miršta ir vėl prisikelia naujomis formomis, senasis protėvių tikėjimas gęsta, bet ir vėl atgimsta jauno žmogaus širdyje – kiekvieno mokinio, skaitančio „žilus“ savo klasikos raštus.

Tad poemos pabaigoje pasirodo, kad tradicijos ir miesto gyvybės paslaptį savyje nešiojasi pats žmogus, ištariantis: „Aš – miestas!“6. Lietuvoje praleisti metai rašytojui buvo nepaprastai kūrybingi. 1923 m. jis išleido dramą „Jokūbas Frankas“ („Yankev Frank“), kurioje „siurrealistinius poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste“7. 1924 m. – romaną „Mesijas, Jefraimo sūnus“, kuriame „gausu žydiško misticizmo, fantastikos, folkloro elementų bei ekspresionistinio grotesko“8.

1926 m. pasirodė filosofinis romanas „Pirmadienis“ („Montag“). 1927 m. skaitytojus pasiekė satyrinė poema „Bunė ir Berė“, ir tais pačiais metais M. Kulbakas buvo išrinktas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Kadangi jautėsi valdžios nepriimtas, neturėjo gerų sąlygų kūrybai, jį komunistai suviliojo išvykti į Baltarusiją. 1928 m. jau kaip pasaulinio masto rašytojas persikėlė į Minską. 1931 m. išleido I dalį apysakos „Zelmeniečiai“, o II dalį – 1935 m. 1933 m. literatūros pasaulį nustebino jo satyrinė poema „Čaild Haroldas iš Dysnos“ – apie 3-iajame dešimtmetyje jo matytą Berlyną.

M. Kulbakas bendradarbiavo su žurnalo „Der shtern“ redakcija, dirbo BSSR mokslų akademijoje. Jis išvertė į jidiš kalbą baltarusių rašytojų Jankos Kupalos (balt. Janka Kupala, 1882–1942) ir Jakubo Kolaso (balt. Яку́б Ко́лас, tikroji pavardė Kanstancin Mickevič, Канстанці́н Міха́йлавіч Міцке́віч, 1882– 1956) eilėraščių rinkinius. 1936 m. parašė trijų veiksmų eiliuotą dramą „Plėšikas Bojtre“, kurią režisavo Solomonas Mihoelsomas (1890 – 1948 m.), o plėšiko vaidmenį puikiai atliko aktorius V. Zuskinas (1899–1952 m.) „Bojtre“ spektaklis buvo pastatytas Tel-Avive, kamerinio teatro scenoje.

M. Kulbako kūryba susidomima Europoje, JAV9. Literatūros talentu jis priartėjo prie Avromo Suckeverio (1913–2010), Chaimo Gradės (gim. Vilniuje 1910 – Niujorke 1982 m.) šlovės. Deja, Baltarusijos valdžia norėjo, kad rašytojas savo kūrybą persmelktų socialistiniu realizmu, bet jis ir toliau rašė žydiškais motyvais. 1937 m. Stalino agentai prikabino M. Kulbakui „liaudies priešo“ etiketę, apkaltino jį neva priklausius antitarybinei organizacijai ir dirbus Lenkijos žvalgybai.

1937 m. rugsėjo 18 d. M. Kulbakas buvo įkalintas Minsko kalėjime. Jo kūriniai uždrausti, teatruose nerodomi spektakliai. Tarp suimtųjų buvo garsus poetas, irgi litvakas, gimęs Zembine (Baltarusijoje), Izi Harikas (IziKharik Yitskhok; 1898–1937), sovietų jidiš poetas.4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje jis – prestižinės Baltarusijos mokslų akademijos narys, Minsko literatūrinio laikraščio „Oktober“ redaktorius, vėliau Minsko literatūrinio žurnalo „Shtern“ redaktorius. Produktyvus rašytojas, socialistinio realizmo stiliumi aprašęs štetlo gyvenimą revoliucijos metu.

Išleidęs trečią svarbų poezijos rinkinį „Kaylekh-dike Vokhn“ („Savaitė po savaitės“) 1937 m. birželį, savo karjeros viršūnėje, jis buvo areštuotas ir tais pačiais metais nužudytas10. Toks pat likimas ištiko literatūros kritiką Jokūbą Bronšteiną ir dar keliolika žydų intelektualų. Visi jie buvo apkaltinti antitarybine veikla11. 1937 m. spalio 29 d. M. Kulbakas, šis didis žydų talentas, buvo sušaudytas. Jo palaidojimo vieta nežinoma. 1956 m. sovietinė valdžia reabilitavo poetą, t. y. pripažino nekaltu, deja, šis aktas gyvybės jam nesugrąžino. M. Kulbako giminės išnagrinėjo bylą. Kankiniui poetui atminti atverskime keletą šios bylos puslapių.

Čia – sutrumpintas M. Kulbako teismo proceso išrašas. Detaliau susipažinti su bylos eiga, sužinoti, kokia buvo sovietinių teisėjų teisinė kultūra ir kaip jie vertino žmogaus gyvybę, kaip greitai Sovietų Sąjungoje būdavo sprendžiamos „liaudies priešų“ bylos, galima atsidarius šią nuorodą. Atkreipkite dėmesį, kad M. Kulbako gimimo data yra klaidinga, kai kur nėra teisėjų inicialų arba datos, o skliausteliuose A. M. reiškia žmogaus, tyrusio M. Kulbako bylą, inicialus.

skaityti plačiau