Kaip Kauno žydų bendruomenė ir jos nariai įveikia karantiną?
Pokalbis su bendruomenės pirmininku Gercu Žaku, kalbina Olga Ugriumova.
Raimondo Savicko parodos atidarymas!
Kalba Gercas
Šabas su Keiptauno rabinu Greg Aleksander ir Lietuvos žydų (litvakų ) bendruomene per ZOOMą vasario 19d.
Šabo sutikimas prasidėjo sveikinimais: rabinas Greg Aleksander sveikino visus susirinkusius prie ZOOM platformos Vilniuje ir Keiptaune iš namų ir pristatė LŽB pirmininkę Fainą Kukliansky.
Pasitinkant Šabą, girdėjome daug dainų. Rabinas ir Millian Rivlin grojo gitara ir dainavo. Po to susitelkė maldai.Viskas vyko draugiškoje atmosferoje kaip jaukiuose namuose.
Pietų Afrikoje gyvenantys žydai 80 % yra litvakai. Gal todėl po žodžių Šabat Shalom, visi Vilniaus ir Keiptauno žydai, pasijungę prie ZOOM, pasijuto kaip geri draugai.
Rabinas Greg Aleksander užaugo ir subrendo išpažindamas progresyvų judaizmą Johanesburge. Jis ir yra baigęs Keiptauno universitetą ir Netzer Olami. Rabinų kursuose mokėsi Londone Leo Baeck koledže. Dabar jis yra Keiptauno sinagogos, kuri vadinama Izraelio šventykla, rabinas.
Po maldos visi dalyvavusieji išklausė naujienas apie apie būsimus įvykius
Keiptaune įsteigtas žydų muziejus, pasakojama, kad jame pagrindinis dėmesys skirtas Lietuvai. Beje, šalia muziejaus prieš porą metų buvo įsikūrusi kavinė „Cafe Riteve“ – jidiš kalba taip vadinamas Rietavas.
Pasaulio žydų kongresas giria popiežiaus susitikimą su Holokaustą išgyvenusia moterimi
Pasaulio žydų kongresas sekmadienį sveikino popiežiaus Pranciškaus „didžiulę atjautą“, kai jis Romoje aplankė Holokaustą išgyvenusią moterį, ir gyrė pontifiko „moralinį vientisumą ir istorijos pojūtį“.
Šeštadienį Pranciškus maždaug valandą kalbėjosi su Vengrijoje gimusia poete Edith Bruck, o Vatikanas sakė, kad jų pokalbis „išryškino atminties vertę ir pačių vyriausiųjų vaidmenį ją puoselėjant ir perduodant patiems jauniausiesiems“.
„Tuo metu, kai daugybėje pasaulio vietų atgimsta neonacizmas, antisemitizmas ir kitoks fanatizmas, popiežiaus Pranciškaus moralinis vientisumas ir istorijos pojūtis nustato standartą kitiems tikėjimo, politiniams ir bendruomenės lyderiams“, – savo pranešime sakė Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas S.Lauderis.
Laukiame Purimo šventės
Utenoje augęs Nobelio premijos laureatas Bernardas Lownas papasakojo apie kraupias vaikystės patirtis
Egidijus Jurgelionis, žurnalas „Veidas“ 2016 m.
Tarp Utenos kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.
1921 m. gimęs B. Lownas iki 14 metų gyveno žydiškoje Utenoje. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žydai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauktis dar gerokai iki tol. 1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iškiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir visuomenininkų B. Lownas gyvendamas Lietuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę mokslininkas du kartus Utenoje lankęsis dėl solidaus amžiaus nebekeliavo, tačiau mielai dalijosi prisiminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje. – Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu?
Utenoje gimęs Nobelio taikos premijos laureatas, gydytojas Bernardas Launas (Bernard Lown), kardiologas, profesorius išradėjas, mirė likus keturiems mėnesiams iki savo šimtmečio
2021 m. vasario 16 d.antradienį savo namuose mirė Harvardo kardiologas dr. Bernardas Lownas, kuris išrado pirmąjį efektyvų širdies defibriliatorių ir buvo vienas iš tarptautinės organizacijos, gavęs Nobelio taikos premiją už kampaniją prieš branduolinį karą.
Bernardas Lownas gimė Utenoje, 1921 m. birželio 7 d. Nisson ir Bella (Grossbard) Lown šeimoje. Jo senelis buvo Lietuvos rabinas. Garsusis daktaras iki 14 metų gyveno žydiškoje Utenoje.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems. Dr. Bernardas Lownas išliks mūsų atmintyje vienu garbingiausių litvaku ir nepaprastų gabumų gydytoju.
Lownas, išradingas širdies gydytojas ir kovos prieš karą aktyvistas, mirė sulaukęs 99 metų Jis sukūrė pirmąjį efektyvų širdies defibriliatorių ir įkūrė gydytojų grupę, kuri agitavo prieš branduolinį karą ir pelnė Nobelio taikos premiją. 2018 m. jis sukūrė naują pavojingų nenormalių širdies ritmų koregavimo metodą. 021 m.
Jo anūkė Ariel Lown Lewiton patvirtino mirtį. Ji teigė, kad jis patyrė stazinio širdies nepakankamumo komplikacijų ir užsikrėtė plaučių uždegimu.
1962 m. Dr. Lown tapo staigios širdies mirties tyrimų pradininku, sukūrė naują pavojingų nenormalių širdies ritmų korekcijos metodą, vadinamą virpėjimu. Tuo metu buvo manoma, kad jie yra atsakingi už 40 procentų, t.y. pusę milijono mirtinų širdies priepuolių kiekvienais metais JAV. Administruodamas tiksliai nustatytą laiką nuolatinės srovės elektra, jo defibriliatorius sugebėjo atkurti normalų širdies plakimą.
Po kelių dešimtmečių nesėkmingų ar ydingų bandymų proveržis tapo gelbėjimo technika visame pasaulyje ir padėjo atlikti atviros širdies operacijas. Jis pradėjo naują širdies gaivinimo technikos ir technologijų raidos erą, įskaitant šiuolaikinius širdies stimuliatorius ir defibriliatorius, implantuotus širdies pacientų krūtinėse, kurie automatiškai nustato ir ištaiso nenormalius ritmus.
Bene ryškiausias šių laimėjimų gavėjas yra buvęs viceprezidentas Dickas Cheney, kurį dešimtmečius kankino koronarinė liga ir širdies priepuoliai, o 2001 m. jam implantuotas rafinuotas širdies stimuliatorius ir defibriliatorius.
Vėlesni daktaro Lowno tyrimai parodė, kad daugelio nenormalių širdies ritmų sukėlėjas buvo ne širdyje, o smegenyse ir centrinėje nervų sistemoje, o kasdienis stresas vaidino svarbų vaidmenį. 1973 m. Jis pranešė, kad miegas buvo geresnis už daugelį stiprių širdies vaistų kontroliuojant pavojingus širdies plakimus, o 1976 m. jis nustatė, kad azoto oksidas – senamadiškos „juoko dujos“ – gali palengvinti ūminį širdies priepuolių skausmą.
Daktaras Lown įkūrė Bostone ne pelno organizaciją „SatelLife USA“, 1991 m. paleidusį ryšių palydovą, kuris padėjo teikti medicininį mokymą ir informaciją tūkstančiams gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų Afrikoje ir Azijoje.
Jis taip pat įkūrė pasaulinį el. pašto ir interneto tinklą „ProCor“, daugiausia dėmesio skiriant besivystančių šalių kardiovaskulinėms krizėms, kur naujausios medicininės informacijos sulaukiamai nedaug. Abi organizacijos pripažintos gelbstinčiomis gyvybes ekstremaliomis situacijomis.
Daktaras Lowns buvo ne tik atsiminimų, bet ir daugiau nei 400 mokslinių straipsnių medicinos žurnaluose autorius. Jis skaitė daug paskaitų ir buvo apdovanotas daugybe apdovanojimų, įskaitant UNESCO Taikos švietimo premiją.
Jis išėjo iš Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos kaip profesorius emeritas 2000 m., Tačiau liko vyresniuoju gydytoju Brighamo ir moterų ligoninėje Bostone. Jis ir toliau vadovavo Lowno širdies ir kraujagyslių centrui Brookline, Massachusettse, kur akcentuojamas neinvazinis ir prevencinis gydymas, taip pat fondui, palaikančiam širdies ir kraujagyslių sistemos tyrimus ir treniruotes.
Avner Shalev, žinomas Yad Vashem muziejaus vadovas baigia savo darbo kadenciją
Avner Shalev – tikras Lietuvos draugas. Lankėsi Lietuvoje, jam rūpėjo, koks turėtų būti Vilniuje esantis žydų istorijos ar Holokausto muziejus, tarėsi taip pat ir dėl Panerių muziejaus. A. Shalevui lankantis Lietuvos vyriausybėje, labai nuoširdžiai vyko diskusijos, su tuomet dirbusiu premjeru Andriumi Kubiliumi ir Deividu Matulioniu.
Tačiau valdžia šį reikalą išsprendė labai paprastai – pavadino Gaono muziejų,- žydų istorijos muziejumi. Kažkas nusprendė, kad nieko nereikia statyti.
Avner Shalev – Yad Vašemo muziejaus vadovas, tris dešimtmečius trunkančią karjerą skyrė pagrindinių žydų-sionistų ir visuotinių vertybių propagavimui Izraelyje ir visame pasaulyje, savo autoritetu prisidėdamas prie valstybės švietimo ir kultūros.
Šį mėnesį jis kviečia bendradarbius ir draugus atsisveikinti virtualiai.
Nuo XXI amžiaus pradžios Yad Vashem muziejuje sukurtos svetainės aštuoniomis kalbomis, kuriose pateikiamas platus istorinis turinys, susijęs su Holokaustu, įskaitant Šoa aukų vardų duomenų bazę, kuri šiuo metu yra prieinama, pasitelkus šiuolaikines technologijas, užtikrina aukų ir gelbėtojų atminimą ateities kartoms.
Kantorius – žmogus, turintis ne tik gražiai giedoti, bet ir daug žinoti
LRT Plius laida Menora pristato pasakojimą apie Vilniaus Choralinės sinagogos kantoriį ir Toros skaitovą Šmuelį Jatomą (Shmuel Yatom).
Rimvydas Petrauskas. Istorijos politika ir istorinė atmintis
Prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto rektorius.
DELFI.lt
Pastarųjų dienų diskusijos istorinės atminties ir politikos tema užaštrino klausimą, koks profesionalaus istoriko vaidmuo formuojantis istorinei atminčiai. Šis tekstas apie istoriją ir istorikus, istorinę atmintį ir istoriko misiją.
Istorija ir istorikai
Prieš keletą metų miręs žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goffas, kalbėdamas apie istorijos ir dabarties santykį, blaiviai konstatavo, kad istorija vienu metu gali būti ir tai kas sieja, ir tai kas slegia. Ją galima naudoti patiems įvairiausiems dalykams – sveiko patriotizmo skatinimui ir aneksijos pateisinimui – tai tik du iš kraštutinių polių. Tuo tarpu, tęsė Le Goffas, istorijos mokslas turėtų žmonėms padėti gyventi savo ir bendruomeninį gyvenimą, susiorientuoti tarp daug žadančio paveldo ir kartais pavojingos nostalgijos.
Jis žinojo apie ką kalba. 1942 m. jo tolimas akademinis mokytojas, „Analų“ mokyklos kūrėjas Marcas Blochas, okupuotoje Prancūzijoje, netekęs darbo, knygų, o iš dalies ir senų draugų, parašė bene optimistiškiausią istorijos mokslo apologiją, kurioje istorinės tragedijos akivaizdoje kvietė ieškoti istorinės tiesos.
Po dviejų metų Pasipriešinimo dalyvis buvo nacių sušaudytas. Jo dar prieš karą deklaruota Europos lyginamosios istorijos vizija konkrečiau pradėta realizuoti tik pastaraisiais dešimtmečiais. Šaltiniai (net jei jie yra mokslininkų paskelbti, išversti ir komentuoti) patys nekalba, juos prakalbina tyrėjo patirtis. Istorikas yra vertėjas, išverčiantis šiuolaikiniam skaitytojui ne tik praeities šaltinių kalbą, bet ir praeities žmonių pasaulio suvokimą.
Be to, istorikas žino, kad net ir šaltinių nepakanka istoriniam pasakojimui sukurti. Tam reikia „kontroliuojamos istoriko vaizduotės“, arba to, kas kartais pavadinama „užšaltininiu žinojimu“. Bet tai ateina tik perskaičius, įvertinus, supratus tūkstančius šaltinių.
Tokiu keliu gimsta istorinis pasakojimas apie istoriją, kuris nepaisant laiko distancijos, gali pretenduoti į patikimumą, į tiesos paiešką. Bet tai taip pat reiškia, kad šis pasakojimas nebūtinai herojiškas ir patogus, ir beveik būtinai, kad jis nevienareikšmiškas. Ne visos istorijos yra sėkmės istorijos. Tik įkyrus istorikas atsiduria dėmesio centre, tik susiklosčiusį naratyvą pralaužiantis teiginys gali iššaukti platesnę diskusiją.
Ir tikslas yra būtent diskusija ir atvirumas naujam argumentuotam žodžiui, nes istorikas nėra teisėjas ir neskelbia nuosprendžių. Jis, dar kartą prisimenant Marcą Blochą, dirba „amžiną ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą“.
Istorikai ir visuomenė
Dažnai klausiama, ar istorinės paralelės šiuolaikiniams debatams gali suteikti kažkokių paruoštų atsakymų? Natūralu istorijoje ieškoti sektinų pavyzdžių, tačiau jų rasti ir prisitaikyti dažnu atveju gali kiekviena pusė. Kokia nors konkreti tradicija vieniems gali būti šviesus tolimos praeities pavyzdys ir dabartinės būklės legitimacija, kai tuo tarpu kitiems – nesuprantamas rudimentinis seniai pasibaigusios epochos palikimas ir pažangos stabdis.
Kita vertus, net jei istorija ir negali pateikti visus tenkinančių atsakymų į dabarties klausimus, ji vis dėlto gali suteikti instruktyvių pavyzdžių dabarties diskusijoms. Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas.
Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.
Istorikas per praeities pažinimą pirmiausia turėtų mokyti visuomenę nebijoti ateities. Papasakoti apie krizes ir jų įveiką, apie natūralų prisitaikymą prie pokyčių, apie neišvengiamą tradicijos ir naujovių įtampą.
Taip pat jis gali paaiškinti politinės orientacijos kryptis ar vertybes (pavyzdžiui, „kodėl Europa“, „kokios laisvės prielaidos“?) ir tuo pačiu prisidėti prie tapatybės kūrimo. Ir visa tai daryti, neaukojant mokslinio pažinimo standartų. Kaip ir kiti profesionalai, istorikas sutrinka postmodernybės paradoksų akivaizdoje.
Ar istorikas tebėra autoritetas istorinės savimonės klausimais? Ar jis turi ginti šį savo vaidmenį ir šį savo domeną? Egzistuoja daugybė galimybių pažinti istoriją – egzistuoja ir pagal savus dėsnius veikia gyva grupinė bei asmeninė istorinė atmintis, o istorikų tekstai (akademiniai ar skirti platesnei auditorijai) yra tik viena iš alternatyvų.
Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas. Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.
Dirbant ir bendraujant katedrose ir universitetų auditorijose sunku suprasti visuomenės istorinės savimonės būklę. Istorinių ir šiaip loginių nesąmonių kupinos Pichelio „Žemaitijos“ populiarumas,
Statkutės de Rosales gotai ar į lietuvių kalbą išversta portugalų kilmės amerikiečio knyga, įrodinėjanti jogailaitiškas Kristupo Kolumbo šaknis – tai tik keli iš daugelio „istorinio tikėjimo“ tariamoje žinių visuomenėje pavyzdžių. Žiniasklaida mielai publikuoja skambias teorijas, neretai apsieidama be istoriko komentaro, nes sudėtingesnis aiškinimas neišvengiamai komplikuoja pranešimo turinį.
Ar istorikas turi skirti dalį savo laiko tokių „mitų griovimui“? Jei taip, tai kur riba tarp populiaraus pasakojimo apie istoriją ir istorijos supaprastinamo? Vieno atsakymo čia nėra. Bet turbūt galima tikėtis, kad mokslininkas savo kompetencijos ribose turėtų reaguoti į visuomenės klausimus, ieškodamas tinkamos kalbėsenos, stiliaus, prieigos.
Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.
Istorijos žinios ir istorinė atmintis yra susiję, bet ne tapatūs dalykai. Todėl apie istorinę atmintį ir svarbiausias datas negali spręsti siauras politikų ir akademikų ratelis. Istorinei atminčiai neišvengiamai daro įtaką pasaulėžiūros, todėl iš principo ji yra atvira ir įvairi.
Politinė tauta paprastai turi iš esmės sutartų svarbių datų ir įvykių sąrašą, tačiau istorinė atmintis neapsiriboja valstybinėmis šventėmis ir paminklais. Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.
Nepaisant neabejotinos istorijos mokslo pažangos, istoristinio praeities suvokimo įtvirtinimo, visuomenės istorinės savimonės principai ir toliau išlieka labai panašūs į senuosius laikus. Ar požiūris į senąją („seniausią Europoje“) lietuvių kalbą nėra kiek atnaujinta lietuvių kilmės iš romėnų teorijos versija? Tik jei XV ar XVI a. žmogui nežinomą tautos kilmę paaiškinti padėdavo įsitikinimas apie „atvykimą“ (iš Romos, Trojos ar venedų), tai XIX ir XX a. žmogus buvo apsėstas tęstinumo ir autochniškumo iliuzijos.
Tačiau istorija ne tik tęstinumas, bet ir lūžiai bei diskontinuitetas. Todėl neturėtumėm labai pergyventi, kad istorijos šaltiniai lietuvius pirmą kartą paminėjo tik 1009 m. Frankai pirmą kartą buvo paminėti taip pat ne daug anksčiau už Merovingų valstybės susikūrimą, o vokiečių, prancūzų ir kitų modernių Europos tautų savivardžiai irgi nesiekia toliau brandžiųjų Viduramžių.
Ar žinodami, kad „baltų genčių vienybė“ XIII a. tėra moderni fikcija, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija tik XX a. tapo kažkiek artimesnės, mes kliudome šių šalių bendradarbiavimui dabartyje ir ateityje?
Ar dalindamiesi su Baltarusios visuomene Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu mes tampame nors kiek skurdesni? Ko gero, priešingai – adekvatus praeities pažinimas, ankstesnių interpretacinių klystkelių atskleidimas leidžia geriau suvokti šių dienų situaciją ir galimybes.
Lietuvos ir Lenkijos istorikų dialogas, milžiniška pažanga Holokausto tyrimuose – tai vėl keli pavyzdžiai, kurie parodo, kokios politinės perspektyvos atsiveria atviriau pažvelgus į savo pačių istoriją.
Istorikas primena, kaip atsirado Vasario 16-oji: tauta, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų
DELFI.lt
„Sesės ir broliai, šią šventės ir vienybės dieną širdis liepia taip kreiptis į visus, kaip kažkada buvo įprasta mūsų tautoje, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų“, – į susirinkusiuosius paminėti Vasario 16-ąją Vilniaus dramos teatre kreipėsi istorikas Alfonsas Eidintas. Tai buvo 1989 metai. To laikotarpio, apie kurį kalbėjo profesorius, pamokos aktualios ir šiandien.
Toks įsitvirtinimas (kaip tautos ir valstybės) buvo sunkus. Bet tie priekaištai, apie kuriuos jau užsiminiau, buvo ir dar iš vienos pusės, Lietuvos Taryba buvo tik lietuvių. Vokiečiai ir sąjungininkai tada ir smaigstė: „o kur tautinės mažumos?“.
Dabar visi suprasite A. Smetonos džiaugsmą, kada 1918 m. pabaigoje sutinka į Lietuvos Tarybą ateiti žydų ir gudų atstovai. Lenkai nesutiko, bet apskritai šitas didžiulis priekaištas atkrito. Vėliau tautinių mažumų atstovai įsijungė, ir prisidėjo, žydų ir baltarusių atstovai ir ministrais, ir viceministrais, tapo. Jie dėsningai rūpinosi žydų ir baltarusių padėtimi Lietuvoje.
Tačiau, kai Lietuva 1919 m. vasarą pažadėjo žydams pilną autonomiją ir lygiateisiškumą, tada atkrito visi priekaištai dėl žydų. Ir net atskiri antisemitizmo pasireiškimai buvo greitai panaikinti. Tada tas didžiulis kaltinimas, kad nepaisoma kitų interesų, atkrito savaime, nes žydai įgavo teisę pilnai kultūrinei autonomijai Lietuvoje: valdyti savo bendruomenes.
Svarbiausias dalykas buvo žydų mokykla – jos kūrimas ir stiprėjimas. O kiekviena mokykla buvo žydų kultūrinio gyvenimo centras.
– Turite mintyje vadinamąsias ješivas?
– Taip, čia buvo ir beveik aukštosios jų mokyklos – ješibotai. (…) Čia buvo pasaulinio lygio dėstytojai.
Į Kelmės, kur yra mano tėviškė, ješivą važiuodavo studijuoti žydai iš viso pasaulio. Tai buvo aukšto lygio mokyklos. Iki šiol ir Izraelyje, ir Amerikoje, yra atsikūrusios, ir veikia mokyklos, pavadintos Lietuvos miestų pavadinimais.
– Koks apskritai tuo laikotarpiu buvo žmonių santykis su tautinėmis mažumomis? Jau vėlesniu laikotarpiu, mes žinome, kad būta antisemitizmo apraiškų, taip pat ir skaudžių mūsų istorijos paragrafų. Ar to ištakų jau galima matyti ir tuo laikotarpiu?
– Pasitaikydavo to ir kariuomenės elgesyje, būdavo ir politika įsipainiojusi. Daug žydų nuėjo į kairę pas bolševikus, tai būdavo akcijos prieš juos. Panevėžyje, pavyzdžiui, buvo negražių kariuomenės poelgių prieš žydus. Važiavo komisijos tirti ir glaistyti kilusius susidorojimus. (…)
Tai buvo sumušimai, kažkokių kontribucijų uždėjimas. Deja, tai buvo antisemitiniai veiksmai. Buvo tų nuotaikų, bet visumoje, kadangi aš turbūt daugiausiai 1918-1919 m. archyvų medžiagos esu peržiūrėjęs, tai didelės dramos nėra. Žydai tuo metu dar grįžinėja iš Rusijos. Juos gi ištremia rusai kaip potencialius vokiečių šnipus, kadangi jie galėjo susikalbėti vokiškai.
Tūkstančius žydų išsiuntė, ir dešimtys tūkstančių jų po karo palaipsniui grįžo. Buvo nelengva grįžti. Tie grįžę žmonės ir nusigyveno, ir buvo išbadėję, ne visi žydai gi buvo turtingi. Bet sugrįžo ir žydų verslas, ir žydų komerciniai bankai. Tokia buvo Lietuvos ekonomikos kraujotaka.
– Kokios dar reikšmingos tautinės mažumos tuo metu gyveno Lietuvoje? Ir kaip jos žiūrėjo į tautinį atgimimą?
– Buvo, žinoma, lenkai. Tautininkų ideologija buvo tokia, kad lenkai yra sulenkėję lietuviai, tai yra vietiniai žmonės, nes jokių kolonistinių antplūdžių nebuvo, tai buvo tokia logika, kad, „jeigu jie sulenkėję, tai gal su laiku ir atlietuvės“. Nors nepatenkintų buvo (…), įtampos nebuvo iki 1919 m. vasaros.
Kadangi labai trūko žmonių, lietuviai į tarnybą priiminėjo visus, nepaisant tautybės. Pavyzdžiui, vyksta Kaišiadorių savivaldybės posėdis. Iš Kauno atvyksta kažkoks inspektorius, nes jie gavo raštą, kad vien lietuviai išrinkti į savivaldybę. Ateina į posėdį, o ten visi kalba lenkiškai. Sako: „tai gi jūs parašėte, kad vien lietuviai?“. Sako: „mes lietuviai, tik lietuviškai nemokame“.
Buvo lenkų gyvenamų vietovių. Ir, su kuo labai skaitėsi A. Smetona, tai buvo Lietuvos dvarininkai, kurių dauguma buvo lenkų kultūros, kalbėjo ir rašė lenkiškai, ir ne visi perėjo į lietuvių stovyklą. A. Smetona ir kiti mūsų veikėjai taip formulavo, kad „pradėkite kalbėti lietuviškai, prisijunkite prie mūsų, ir viskas bus tvarkoje su jūsų dvarais ir turtais“.
Kviečiame į virtualų susitikimą: Lietuvos žydų indėlis Lietuvos nepriklausomybės kovose ir vaidmuo tarpukario Lietuvos kultūros raidoje
Tarpukariu Lietuvos valstybės idėja patikėjo daug to meto žmonių, ne tik lietuvių. Galbūt jų motyvai ir buvo skirtingi, tačiau pagrindinis tikslas vienodas – laisva Lietuva, kurioje visiems gera ir saugu gyventi.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia į virtualų susitikimą su žurnalistu, kolekcininku, parodos “Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę” rengėju – Viliumi Kavaliausku, kuris papasakos apie žydų karių vaidmenį kovose už Lietuvos nepriklausomybę, žydų karių savanorių sąjungą.
Apie Lietuvos žydų vaidmenį tarpukario kultūriniame gyvenime pasakos, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius prof. pianistas, vargonininkas, muzikologas Leonidas Melnikas.
Renginys vyks vasario 16 d. 15 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės “Facebook”/YOUTUBE puslapyje.
Kviečiame jus į susitikimą!
Lenkų istorikas: Holokaustą tiriančių istorikų bauginimo pasekmės – neparašytos knygos ir straipsniai
LŽB kviečia kartu pasitikti Šabą ZOOM platformoje
Dėl saugumo reikalavimų, Zoom nuoroda į renginį išsiusime užsiregistravus:
Pasakojimas apie du paminklus
Sąžinės signatarams atminti
Gyvename gerais laikais – nepalyginsi su tais, kuriuos Lietuvos žydų bendruomenė patyrė prieš aštuonis dešimtmečius. Gyvename laikais, kai daug kas pasiekta, ir kartu daug kas – prieš akis. Gyvename laikais, kai vis dar tenka aiškinti ir gintis – tai darome kantriai, bet ryžtingai. Gyvename laikais, kai visuomenė kryžiuoja ietis dėl idėjų, istorijos, požiūrių ir, svarbiausia, paminklų. Tebūna tai pasakojimas apie du paminklus, kurių nėra.
Švęsime 103-ąsias Vasario 16-osios metines. Kasmet viešai kartojami signatarų vardai rodo, kad mums tai ne tik istorinė data, o konkrečių žmonių asmeninio apsisprendimo triumfas, kurio rezultatu – laisva ir suverenia valstybe – džiaugiamės ir didžiuojamės visi. Vasario 16-osios kontekste prisiminkime dar vieną grupę žmonių, kuriuos aš vadinu Sąžinės signatarais – tai žmonės, kurių apsisprendimo rezultatas yra šimtai išgelbėtų gyvybių.
Per įvairius Holokausto minėjimus dažnai girdžiu pasididžiavimą, kad beveik 900 lietuvių yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, tačiau pasigendu jų vardų ir istorijų. Pasigendu konteksto. O kontekstas labai paprastas – pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai, tie patys, kurie kūrė jauną valstybę, atsiliepė į žydų pagalbos šauksmą. Ar susimąstėte, kad ta karta, kuri savo sodybose, butuose ir rūsiuose slėpė persekiojamus žydus, buvo ta pati, kuri kūrė ir pirmąją Lietuvos respubliką? Tai ta pati karta, kurios meno, mokslo, politiniais pasiekimais mes šiandien didžiuojamės, kurių darbus ir likimus cituojame kaip valstybės kūrimo pavyzdį? Tarp jų ir Vasario 16-osios signataro inžinieriaus Stepono Kairio šeima, ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, ir vieno iš žymiausių lietuvių kūrėjų M. K. Čiurlionio dukra Danutė Čiurlionytė su vyru Vladimiru Zubovu, rašytojo Balio Sruogos šeima, rašytojo Kazio Binkio šeima, profesorius Pranas Mažylis – senelis to paties Liudo Mažylio, kuris Vokietijos archyvuose rado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Bendrinės lietuvių kalbos kūrėjo Jono Jablonskio dukra Ona Jablonskytė – Landsbergienė bei marti Jadvyga Jablonskienė? Gelbėtoją Stefaniją Ladigienę savo Mama vadino ir nuo Holokausto išgelbėta žydaitė lietuvių literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. O kur ne būtinai profesoriai ir prezidentai, o paprasti kaimo žmonės, sugebėję padaryti teisingą pasirinkimą. Tai vardai, kurie yra neatsiejami nuo Lietuvos istorijos. Kodėl nenorime pastatyti paminklo jiems, Lietuvos Sąžinės signatarams?
Paminklas masinių žydų žudynių aukoms atminti, Vilnius 2021 m. Kęstučio Pleitos nuotr
Paminklas įamžintų tas simbolines jungtis tarp žmonių, kuriuos dabar kai kurie nori priskirti skirtingoms stovykloms ar dirbtinai sukurtoms kategorijoms. Bet istorija rodo, kad Sąžinės signatarai yra aukščiau, nei mūsų sukurtos kategorijos. Štai Pasaulio tautų teisuolė Konstancija Bražėnienė, karo metais gelbėjusi žydus, vėliau ištremta į Sibirą, yra Nijolės Bražėnaitės, legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmonos, mama. Jos žygdarbis irgi neturi paminklo, kuris atspindėtų sudėtingą Bražėnų šeimos ir visos Lietuvos istoriją – ir tokių šeimų Lietuvoje yra daug.
Kasmet Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami gelbėtojai, o pastaraisiais metais apdovanojimus atsiimantys jų vaikai ir anūkai, didžiuojasi ne tik savo šeimos ir giminės istorija. Jie didžiuojasi Lietuvos istorija, kurioje buvo vietos drąsai, pasiaukojimui, žmogiškumui, sąžinei. Ir dėkingumui. Išgyvenę žydai, jų vaikai, net anūkai jaučia dėkingumą gelbėtojams. Bet mes neturime vietos, kurią aplankę galėtume uždegti pagarbos ir atminimo žvakę, neturime vietos, kurioje pasakotume apie išgyvenimo stebuklą.
Yra ir kitas paminklas, kurio mūsų visuomenėje trūksta. Tai Holokausto aukų memorialas. Vieni sakytų, kad visa Lietuva yra nusėta „paminklais“ – žvyrduobėmis ir prie jų esančiais atminimo akmenimis su užrašais, dažnai skirtiems „tarybiniams piliečiams“. Tačiau holokausto aukų memorialas nėra skirtas konkrečiai vietai, konkrečiam asmeniui – nėra tokio didelio akmens, ant kurio tilptų vardai beveik 200 000 Lietuvoje nužudytų žydų. Ne, šis memorialas irgi yra simbolis, lygiai kaip simbolis yra Vytis, Kalvelė ar paminklas J. Basanavičiui. Stovėdami mūsų miestų gatvėse jie rodo, kad šis asmuo ar reiškinys mums yra svarbus ir vertas visuomeninės atminties. Ne individualios, apribotos šeimos nuotraukomis ir atsiminimais, bet visuomeninės atminties, kuria mes visi dalinamės ir perduodame.
Buvo vilties, kad Panerių memorialas gali užpildyti šią visuomeninės atminties tuštumą Holokausto kontekste. Vieta, į kurią važiuoja visos į Lietuvą atvykstančios politikų ir diplomatų delegacijos, kurią lanko jau ketvirta karta pasaulio žydų, norinčių pagerbti ištisas giminės kartas, užkastas Panerių duobėse, savyje turi daugiau nei pakankamai jėgos. Tačiau projektas stringa. Paneriai nežinančiam praeiviui ir toliau gali pasirodyti tik kelios pušimis apaugusios kalvelės, šalia kurių glaudžiasi kukli baltų plytų kamaraitė. Memorialas? Į šią milžinišką kapavietę trūksta net aiškių rodyklių.
Ir vis dėlto, Nacionalinio memorialo Holokausto aukoms reikia ne tik žydų bendruomenei, litvakams ar diplomatams. Jo reikia Lietuvai. Jo reikia tam, kad visuomeninė atmintis galėtų priimti Holokausto istoriją, o kartu ir Lietuvos žydų istoriją. Jo reikia, nes šioje šalyje mes mėgstame statyti paminklus tiems, kurie mums svarbūs. Ir aš mieliau dalyvausiu diskusijoje, kokį paminklą statyti, nei diskusijoje, ar tokio paminklo mums reikia. Reikia. Kad kartą ir visiems laikams sau pripažintume, kad šioje žemėje įvyko ir baisūs nusikaltimai, ir dideli stebuklai. Ir kad pasakojimas apie du paminklus turi pabaigą.
Faina Kukliansky
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
Sveikiname visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų – Vasario 16-ąja Lietuvos valstybės atkūrimo diena
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai skelbiančiame dokumente pasirašė 20 signatarų. Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai – abėcėlės tvarka.
Iki dabar yra prisimenama, kad 1917–1918 m. buvo ypatinga žiema, buvo labai šalta, speiguota. Išlikęs pasakojimas, kad Jonas Basanavičius (gyveno Aušros Vartų g.19) neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų ir J. Basanavičius neturėjo pastovių pajamų – pinigų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name pas būsimąjį prezidentą A. Smetoną , ten buvo kur kas šilčiau ir veikė kavinė “Baltasis Štralis ” O Stulginskis, prisiminęs tą šalčiu stingdančią naktį, sakė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“ (panašiai kaip šiuo metu 2021m. Lietuvoje).
Istorikas Eligijus Raila 2020m. išleido įdomią ir naudingą knygą ,,Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“.
J.Basanavičiaus gyvenimo sutapatinimas su Moze yra svarbi metafora. Mozė išvedė žydus iš Egipto vergovės, juos vedžiojo po dykumą 40 metų. J.Basanavičiaus biografija primena, kad Lietuva gyveno 40 metų spaudos draudime, jis išvedė tautą į oazę, sukūręs ,,Aušros“ laikraštį. Istorikas E. Raila primena, kad dar 1912 metais J. Basanavičių Vilniaus lietuviai vadino ,,Lietuvystės Moze“.
Tautos Atgimimo patriarchui pastatytas ne tik paminklas, – išleista gera knyga apie jo gyvenimą. Eligijui Railai pavyko atskleisti tiriamos figūros sociokultūrinę vienovę, kurios dėka Basanavičius iškyla ir kaip tautos lyderis ir profesionalus gydytojas.
Švenčiant Vasario 16-tąją, Lietuvos žydų bendruomenei svarbu prisiminti ir įtakingus bei reikšmingus žydų bendruomenės darbus, kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Lietuva, kaip konkretus tarptautinės politikos objektas, ėmė formuotis nuo 1915 metų rudens, kai ją, kaip Rusijos Imperijos vakarinį pakraštį, okupavo Vokietija. Vokietijos kariuomenei užėmus lenkiškąsias ir lietuviškąsias Rusijos imperijos gubernijas, politinis gyvenimas ten, nepaisant sunkių okupacijos sąlygų, suaktyvėjo – tiek lenkų, tiek lietuvių politikai gavo paskatą ieškoti galimybių kadaise prarastam valstybingumui atkurti.
Lietuvių politikai puikiai suvokė tautinių mažumų, kurios jų projektuojamoje valstybėje turėjo sudaryti apie pusę visų gyventojų, svarbą ir todėl ieškojo jų paramos vos tik atsiradus pirmosioms realioms viltims sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Stiprėjant nesutarimams su lenkais ir išryškėjus nesutaikomiems požiūriams dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities (dauguma lietuvių politikų nedviprasmiškai pasisakė prieš lenkų pastangas atkurti Žečpospolitą ir Lietuvą sujungti su atsikuriančia Lenkijos valstybe), ypatingas lietuvių politikų dėmesys tarsi savaime nukrypo į žydus, skaitlingiausią ir įtakingiausią buvusios LDK žemių tautinę mažumą.
Demokratų ir socialdemokratų nuomone, lietuviams kaip politiniai partneriai parankesni buvo žydai, nes lenkai dvarininkai buvo konservatyvių pažiūrų ir linkę pataikauti carinei valdžiai, tuo tarpu žydai, persekiojami net labiau už lietuvius, mokės kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų tautų laisvę. Be to, kadangi geriausi lietuvių kandidatai į Dūmą gyveno miestuose, buvo manoma, kad juos išrinkti miestuose gali padėti tik žydai. Kiek pasvyravę už rinkiminį bloką su žydais pasisakė netgi tautininkai bei katalikai. Tokiu būdu jau nuo 1906 m. Kauno gubernijoje susidarė rinkiminė lietuvių ir žydų sąjunga, gyvavusi iki pat Pirmojo pasaulinio karo per visus ketverių Dūmų rinkimus.
Žydai rėmė lietuvius ir Suvalkų gubernijoje. Ir apskričių, ir gubernijų miestuose žydų pasinaudoti tokio bendradarbiavimo patirtimi ir patraukti į savo pusę lietuviškųjų gubernijų žydus. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvos žydų teritoriją pretenduojant lietuviams, lenkams, gudams ir sovietams, daugumai žydų pasirodė patraukliausias „didžiosios Lietuvos“ su sostine Vilniumi, „Lietuvos Jeruzale“, variantas. Žydai tikėjosi, kad busimoji Lietuvos valstybė bus daugiatautė federacija, sudarysianti idealias sąlygas žydų politinei ir kultūrinei autonomijai.
Tačiau taip nutiko ne iš karto – baigiantis Pirmajam pasauliniam karui daugeliui žydų (ir gudų) labiausiai imponavo demokratinės ir federacinės Rusijos, turėjusios užtikrinti visų regionų, taip pat ir Lietuvos, suklestėjimą, idėja. Be to, Lietuvos žydų bendruomenėje vyravo griežtas nusistatymas prieš bet kokią Lietuvos sąjungą su Vokietija
Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas.
Lietuvos tautinėms mažumoms būsimoje Lietuvos valstybėje buvo žadamos ne tik „tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos“, bet ir lygiateisis dalyvavimas renkant Steigiamąjį seimą ir sprendžiant svarbiausius valstybės reikalus. Tokie toli einantys pažadai turėjo patraukti į lietuvių pusę visų pirma žydus ir gudus.
1917 m. rugsėjo 24 d. Tautos Taryba, siekdama parodyti, kad atstovauja ne tik lietuvių tautai bet ir kitoms Lietuvos tautoms, pasivadino Lietuvos Taryba ir įpareigojo savo Prezidiumą užmegzti ryšius su tautinėmis mažumomis.
Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai.
Taryba kūrė vienos tautos – lietuvių – valstybę, kurioje turėjo būti garantuojamos tautinių mažumų teisės ar net autonomija 1918 m. pabaigoje, pasikeitus tarptautinei politinei situacijai, ėmė keistis ir Lietuvos žydų bei gudų požiūris į Lietuvos Valstybės Tarybą ir besikuriančią nepriklausomą Lietuvos valstybę.
1918 m. gruodžio 11 d. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas J. Vygodskis, žinomas sionistų veikėjas, buvęs Rusijos Dūmos deputatas Š. Rozenbaumas ir religinės organizacijos „Agudat Israel“ pirmininkas N. Rachmilevičius tapo Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, o kartu ir pirmojo, A. Voldemaro vadovaujamo nepriklausomos Lietuvos Ministrų Kabineto nariais: J. Vygodskis tapo ministru be portfelio žydų reikalams, Š. Rozenbaumas – užsienio reikalų ministro pavaduotoju, o N. Rachmilevičius – finansų, prekybos ir pramonės viceministru. Pažymėtina, kad šie žydų veikėjai sutiko būti kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą kaip savarankiški asmenys, t.y. formaliai neatstovaudami jokiai žydų politinei partijai. Greitu laiku ir kitos žydų partijos perėjo į besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pusę. Lietuvių, kaip idealių partnerių, patrauklumas kuriant naująją Rytų Europos valstybę, kurioje visos tautos turėtų laisvę plėtoti savąją kultūrą, nusvėrė visus prieštaravimus.
Tačiau nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918 m. pabaigoje atsidūrė labai sunkioje situacijoje, kadangi jos link artėjo Raudonosios armijos daliniai, skubantys paremti Vokietijoje prasidėjusią revoliuciją. 1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ buvo išspausdintas lietuvių, lenkų, gudų ir žydų (jidiš) kalbomis.
Šiame atsišaukime rašoma: „Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant. Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę, tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienybėje, kaip broliai, padavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas, stokime už tėvynę! Lietuva pavojuje!“ Žydai ir gudai parėmė Lietuvos Vyriausybę ne tik politinėmis deklaracijomis ar kooptuodamos savo narius į jos sudėtį, bet ir konkrečiais darbais.
Į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę įstojo daugiau kaip 2 tūkst. žydų, tarp kurių buvo nemažai savanorių, grupė karininkų ir patyrusių karo gydytojų. Be to, Lietuvos žydai surinko nemažai lėšų Lietuvos gynimo fondui. Žydai, nepaisydami griežtų bausmių, net karo lauko teismo, taip pat pasižymėjo palaikydami ryšius su vokiečiais, supirkdami iš jų ginklus ir laikydami slaptus sandėlius su karo manta, gabendami ginklus ir amuniciją kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams. Šiuos žydus vadino ginklanešiais, panašiu žodžiu kaip knygnešiai.
Žydų paramą besikuriančiai Lietuvai labai vertino Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas A. Smetona. 1935 m. jis rašė: „Tik ką gimusi Lietuvos valstybė buvo labai sunkioje padėtyje. Galėjo sudužti viltys į laisvą Lietuvą. Bet dalis žydų ir gudų visuomenės, geriau suvokusios Lietuvos ateitį, parodė drąsumą ir nukreipė savo atstovus į Valstybės Tarybą bei jos sudarytąją Vyriausybę. Šis jų dalyvavimas valdžioje suteikė didelę moralinę pagalbą.
Savo ruožtu Taryba, vienydama įvairias lietuviškas sroves, žydus ir gudus, tuo būdu telkdama visą kraštą bendram reikalui, įvykdė svarbią misiją ir įtvirtino idėją dėl vienybės kuriant valstybę“. Žydų poziciją gyrė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras.
Pasak jo, tuo kritišku metu, kada, vokiečiams pralaimėjus karą, į Vakarus pajudėjo bolševikinė Raudonoji armija, o lenkų komitetas Vilniuje viešai pareiškė nepripažįstąs lietuvių valdžios, žydų įėjimas į lietuvių valdžios institucijas buvo be galo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Anot A. Voldemaro, „savo prisidėjimu žydai parodė visam pasauliui, kad tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir ne vien tiki, bet ir patys prisideda savo darbu, bestatant nepriklausomą Lietuvą“.
Remdamasi žydų ir gudų pareikštu solidarumu, Lietuvos Vyriausybė galėjo ne tik sustiprinti savo pozicijas vidaus politikoje, bet ir tvirčiau reikšti pretenzijas į etniškai nelietuviškas teritorijas, ypač buvusiose Vilniaus ir Gardino gubernijose bei imtis ten konkretaus valstybinio darbo.
Tekstas pagal istorikų surinktą medžiagą.
Nuotraukoje prie pavadinimo: 2020m.Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis. Gimnazijoje skambėjo valstybės himnas, moksleiviai mokėsi lietuvių liaudies šokių.
Užuojauta
Po sunkios ligos mirė Aleksandras Feigelsonas (1948-2021). Dėl netekties reiškiame nuoširdžią užuojautą šeimai, žmonai Marinai ir dukrai.
Seime bręsta nuožmus pozicinis karas: ietis sukryžiuos net ir valdančiosios daugumos atstovai
Vytautas Bruveris „Lietuvos rytas“
Ietis turėtų sukryžiuoti ir skirtingų valdančiosios daugumos stovyklų atstovai. Štai toks pozicinis karas užvirs parlamente dėl skandalų užgulto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas, valdančiosios Laisvės partijos narys Tomas Raskevičius mano, kad Valstybės kontrolė turėtų nuodugniai ištirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), nes jame gali būti įvairių problemų.
ŽTK vykdo centro parlamentinę kontrolę, tačiau jos vadžias į savo rankas yra perėmęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), vadovaujamas konservatoriaus Lauryno Kasčiūno. Be to, LGGRTC veiklą nagrinės šiuo metu Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen formuojama speciali darbo grupė, kurioje irgi nebus vienos nuomonės.
Skundai – ir dėl pinigų Dalis LGGRTC darbuotojų, tarp kurių yra pagrindiniai istorikai bei tyrėjai, kaltina įstaigos vadovybę ir jos direktorių Adą Jakubauską uzurpuojant valdžią ir stengiantis politizuoti mokslinius tyrimus. A.Jakubauskas ir jau postą palikęs jo patarėjas Vidmantas Valiušaitis kaltinti tuo, kad centro atliekamus Antrojo pasaulinio karo, Holokausto ir pokario tyrimus siekė paversti radikalios dešinės ideologijos įrankiu.
Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose
Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė
Dabartinis Genocido centro vadovas stengiasi sudaryti įspūdį, kad viskas, kas vyksta, yra vidinės įstaigos rietenos – depo prieš depą, vienų istorikų prieš kitus, o gal istorikų prieš muziejininkus, o gal drąsių, ambicingų ir veržlių naujosios administracijos vizionierių prieš stagnuoti ir tinginiauti valdiškoje įstaigėlėje trokštančius mokslininkus. Tai yra bjaurus, tiesmukas melas.
Centro istorikai yra produktyvūs ir moksline produkcija, ir kitokia specifine Centro produkcija, pvz., trumpų, vos porą lapų užimančių tikslinių pažymų rašymu, kurioms parengti dažnai reikia peržiūrėti medžiagos ne mažiau nei normaliam akademinio formato straipsniui. O reformų ir nori, ir jas patys siūlo. Toks naratyvas – labai sėkminga technika, kai nori suklaidinti ir paslėpti esmę. Pvz., taip sovietų ideologai peraiškinėjo, kad partizanų karas yra klasių kova, ar pilietinis karas, bet kuriuo atveju, – vidinės visuomenės rietenos.
Bet noriu grąžinti tikruosius dalyvius (puses) į scenos vidurį, nes dėl triukšmo, keliamo ažiotažo, sąmoningo užšiukšlinimo (vien ko vertas administracijos suorganizuotas administraciją palaikantis raštas, sukurtas nevengiant spaudimo tiesioginiais viršininkų skambučiais nedarbo valandomis, pandemijos metu verčiant fiziškai važiuoti į įstaigą padėti parašų), jie pasimeta.
Pažadėjau straipsnį apie du Noreikas. Ieškantieji informacijos apie Joną Noreiką – aš jus apgavau clickbait‘u, toliau galite nebeskaityti, tekstas nebus apie Jono Noreikos biografiją. Skaitantieji apie Genocido centro problemas – toliau jums per du pavyzdžius pateiksiu problemos, dėl kurios sukilo Centro istorikai, esmę.
I) 2020 m. spalio mėnesį istorikas Dainius Noreika (žmogus, kurį labai norėjau matyti Genocido tyrimų centre planuotame partizanų tyrimo projekte, bet po praeitą savaitę išreikšto istorikų bendruomenės atsiribojimo nuo Centro tegaliu apie tai svajot, kaip vėlyvuoju brėžnevmečiu žmonės svajodavo apie savaitgalį Paryžiuje) parašė disertaciją, kuri pagaliau leidžia atpinti Holokausto ir partizanų karo temas.
Tai – įsiklausykite visi atminties karų kariai – buvo vienas pagrindinių rusiškosios progandos „istorinių“ naratyvų: Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų. Noreika kruopščiai ištyrė 1 000(!) partizanų biografijų – nuo tokių faktų, kaip kilmė, išsilavinimas, veikla tarpukariu, iki karo metų dalyvavimo įvairiausiose organizacinėse struktūrose, tokiose kaip viešoji ir pagalbinė policija, kaimų savisauga, Vietinė rinktinė etc.
Nepriekaištingas darbas su šaltiniais (šaltinių kritika), preciziškai taikomi tyrimo metodai leidžia pateikti de-ideologizuotą, empiriškai pagrįstą, patikimą faktinį atsakymą. Pagaliau galime kalbėti skaičiais ir faktais: į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įsitraukę ~5,8 % būsimųjų partizanų. Po šito neįtikėtino kruopštumo, penkeriuss metus trukusio tyrimo, varyti įtikinamą propagandą apie partizanų genetinį ryšį su Holokaustu yra IŠ TIKRŲJŲ nebeįmanoma. Finita la comedia.
Užuojauta
Su liūdesiu pranešame, kad mirė Elijas Šapsajus Cholemas (1926-2021).
Buvęs Kauno geto ir Dachau koncentracijos stovyklos kalinys Elijas Šapsajus Cholemas gimė Kaune. Tėvas buvo žinomas Kaune krosnininkas, mama – namų šeimininkė. Kai prasidėjo karas Šapsajui buvo 15 m. Netrukus, vokiečiams išleidus įsakymą visiems Kauno žydams persikelti į Vilijampolės getą, vėliau vadinamą Kauno getu, Šapsajus su tėvais, teta,dėde pateko į getą.
Paaugliui teko kartu su suaugusiais dirbti kareivinėse, taisyti senas arba mūryti naujas krosnis, remontuoti virtuvinius katilus bei kitus remonto darbus. Po kelerių metų Šapsajus buvo su tėvu perkeltas į Šančių darbo stovyklą, dirbo ligoninėje. 1944 m. vasarą, kai Raudonoji armija artėjo prie Lietuvos, Šančių darbo stovyklos kaliniai buvo nuvaryti į stotį ir prekiniais vagonais išvežti į Vokietiją. Pradžioje buvo Štuthofas, po to Kauferingas, Landsbergas ir, besibaigiant karui ,- Dachau. 1945 m. birželį Šapsajus su tėvu sugrįžo į Lietuvą. Šeima per karą neteko 31 artimo žmogaus.
Velionį Eliją Šapsajų Cholemą prisimename kaip nepaprastai jautrų, šiltą, nuoširdų žmogų su empatija, kuris užjausdavo kitą žmogų ir stengdavosi jam padėti. Jis buvo aktyvus tiek žydų bendruomenėje, tiek Buvusių getų kalinių Sąjungos gyvenime.
Paskutinis gyvenimo tarpsnis Šapsajui buvo nelenvas. Iškankino, išsekino ligos bei nepamirštama žiauri kankinanti praeitis, patirta karo metais. Jis mirė būdamas vienišas. Palinkėkime jam ilsėtis taikoje ir ramybėje.
Tebūnie lengva Jam Vilniaus žemelė. Mes gi dėkojame Jam, kad buvo mūsų kelyje.
Gedi buvusių getų kalinių sąjungos nariai ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.
A.Nikžentaitis apie situaciją LGGRTC: buvo ruošiama dirva vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus
15min.lt
Aptarti situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) antradienį Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen susitiko su kelių šalies universitetų ir Lietuvos istorijos instituto atstovais. Dėl vadovybės vykdomos politikos mokslininkai atsisako bendradarbiauti su centru. Istorikas Alvydas Nikžentaitis sako, kad reikia vieną kartą atsikratyti problemos, kuri yra tapusi ne tik Lietuvos vidaus, bet ir tarptautine.
eimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen susitiko su Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorikais. Jų atstovai kreipėsi į parlamento vadovę pabrėždami, kad 2020 metų vasarą pasikeitus LGGRTC generaliniam direktoriui (juo tapo Adas Jakubauskas) centro veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius. Istorikai nurodė, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų.
Signalų, kad daug kas minėtame centre yra negerai, gauta labai seniai. Tuo, anot A.Nikžentaičio, ne kartą skundėsi kolegos. Kai kurie jų už pareikštą nuomonę, istoriko žodžiais, buvo tiesiog pradėti persekioti. Jis minėjo ir tokius dalykus, kai esą buvo tariamasi, kad dabartinis centro Istorinių tyrimų skyriaus vadovas pasitrauktų, jam žadėtos kitos pareigos, o kartu užkulisiuose tartasi dėl kito, matyt, vadovybei parankesnio žmogaus paskyrimo. „Tai buvo iš esmės ruošiama tam tikra dirva, sakykime, labai toli nuo mokslo nutolusios nuomonės rengimui tame centre, kad tas centras būtų pasiruošęs vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus“, – mano Lietuvos istorijos instituto vadovas.
A.Nikžentaitis sakė, kad per susitikimą su Seimo pirmininke kalbėta, kaip galima pakeisti situaciją. Pasak istoriko, LGGRTC problemos kažkuria prasme buvo užprogramuotos nuo jo atsiradimo.