Prieš 80 metų, 1941 m. birželio pabaigoje, Lietuvoje prasidėjo masinis žydų naikinimas. Tų pačių metų liepos antroje pusėje nuspręsta steigti Šiaulių getą. 1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas.
Š.m. liepos 15 d., minint 77-ąsias Šiaulių geto likvidavimo metines, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai prie Šiaulių geto vartus žyminčio paminklinio akmens prisiminė karo metu žuvusius tėvynainius, pasimeldė, padėjo gėlių, akmenukus, uždegė atminimo žvakeles bei tylos minute pagerbė Holokausto aukas.
Trumpoje atminimo ceremonijoje skaudžius to laikmečio įvykius visiems priminė Josifas Buršteinas, o Ida Vileikienė, gimusi Šiaulių gete, dar kartą pasidalino savo skaudžiais prisiminimais.
Atminimo ceremonijoje dalyvavo ir Šiaulių mero pavaduotoja Simona Potelienė.
Sekmadienį į Šiauliuose bei Šiaulių rajone vykusį 80-ųjų Holokausto pradžios Lietuvoje metinių paminėjimą susirinko ne tik Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariai, jų draugai ir vietinės valdžios atstovai.
Čia atvyko ir Seimo nariai Rima Baškienė bei Emanuelis Zingeris, Kauno religinės žydų bedruomenės vadovas Mauša Bairakas, Vilniaus religinės žydų bendruomenės vadovas Simonas Levinas, Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Michailas Segalis, Izraelio ambasadorius Yissefas Levy, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas, Danijos ambasados misijos pavaduotojas Jakobas Greve Kromannas.
Visi jie dalyvavo tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti inicijuotame nacionaliniame projekte „Atminties kelias 1941 – 2021“.
Sekmadienį Šiauliuose ir Šiaulių rajone vyko 80-ųjų Holokausto pradžios Lietuvoje metinių paminėjimui skirtas projektas „Atminties kelias 1941 – 2021“. R.Vitkaus nuotr.
Žudynės prasidėjo dar iki nacių atėjimo Pirmiausia Holokausto aukos buvo pagerbtos netoli senųjų Šiaulių žydų kapinių esančioje vietoje, kur lygiai prieš 80 metų buvo įkurtas pirmasis Šiaulių getas, vėliau žvakutės ir akmenėliai buvo padėti prie Trakų–Ežero gatvių kampe esančio paminklinio akmens žyminčio antrojo Šiaulių žydų geto vartus.
Iki 1939 metų Šiauliuose gyveno apie pusdevinto tūkstančio žydų. Jie tuomet sudarė ketvirtadalį Šiaulių miesto gyventojų.
Tai nacionalinio gedulo diena, skausmo dėl abiejų Šventyklų sugriovimo, dėl tremties pradžios ir dėl to atsiradusių bėdų kulminacijos taškas.
Su šia diena susiję penki tragiški įvykiai, kurie taip pat yra išvardinti Taanit traktate.
1. Šią dieną Kūrėjas paskelbė nuosprendį, kuris pasmerkė visus išėjusius iš Egipto mirti dykumoje ir jiems neleista buvo įeiti į Izraelio žemę. Jų nuodėmė buvo ta, kad kai Moše pasiuntė žvalgus išžvalgyti šalį, jie grįžę ėmė peikti ją, o tauta jais patikėję ėmė burnoti prieš Kūrėją ir netgi abejoti Jo galimybėmis, Jo, Kuris 40 metų rūpinosi visais jų poreikiais dykumoje – tam, kad atvestų juos į Izraelio žemę ir nugalėtų visas ją apsigyvenusias tautas.
Tauta aprauda savo skaudžią dalią, kaip pasakojama Toroje: “Ir suriko tauta garsiu riksmu – ir pravirko visa tauta tą naktį”. Tai buvo naktis į 9 avo ir Kūrėjas, supykęs dėl jų mažo tikėjimo ir betikslės raudos, paskelbė nuosprendį: “Tuščiai verkėte šią naktį, bet verksite šią naktį visose jūsų kartose”.
2-3. Šią dieną buvo sugriautos abi Šventyklos – Pirma ir Antra. Kaip pasakojama Malachim II ir Jermijahu knygose, Babilono būriai įsiveržė į Pirmą Šventyklą dar 7 avo, o antrą 9 avo dienos pusėje padegė ją ir ji degė visą naktį iki 10 avo dienos vidurio. Nežiūrint į tai, kad ugnis rimtai įsiliepsnojo 10 avo, ši nelaimė yra pažymima 9 avo, todėl, kad nelaimės pradžia – sunkiausias dalykas. Todėl iki pat 10 avo vidurdienio negeriamas vynas ir nevalgoma mėsa, nesikerpama ir nekeliamos vestuvės.
Antrąją Šventyklą sugriovė Titas, romėnų karvedys 9 avo dieną.
4. Šią dieną krito Beitaras. Bar-Kochbos sukilimo metu šioje labai gerai įrengtoje tvirtovėje pasislėpė tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų. Beitaro tvirtovės kritimas buvo Izraelio šalies sugriovimo finalas: šimtai tūkstančiai judėjų žuvo, šimtai tūkstančių buvo paimti į nelaisvę, šalis ištuštėjo… Be to dar prisidėjo dvasinė katastrofa: Beitaras buvo vienas iš Toros mokymo centrų, ir su jo žlugimu buvo sugriautas vienas svarbiausių dvasingumo šaltinių.
5. Po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo romėnų valdžia dėjo didžiausias pastangas, kad sunaikintų bet kokius judėjų buvimo Izraelio šalyje pėdsakus: pačią šalį romėnai ėmė vadinti Palestina (pagal vienos nedidelės tautos pavadinimą, kuri kadaise gyveno pakrantės ruože šalies pietuose ir tuo metu jau buvo visai išnykusi). Romiečių taikiniu tapo pati Jeruzalės širdis: jie išarė visą miesto teritoriją, beveik nepalikdami jokių jo pėdsakų.
Jeruzalės teritorijoje jie pastatė naują miestą, kurį pavadino “Elija Kapi-tolina”. Patys to nežinodami, romėnai įgyvendino pranašo Michos pranašystę, kuri aprašoma pranašo Jermijahu knygoje (26:18): “Cionas tarsi laukas bus suartas”. Šie įvykiai, kaip ir keturi buvę prieš tai, įvyko 9 avo dieną.
Aukso veršio nuodėmė, padaryta 17 tamuzo, žvalgų nuodėmė, padaryta 9 avo – šie įvykiai reiškė prieš įdaugelį amžių įvykusį dvasinės ir politinės Izraelio tautos laisvės praradimą.
9 avo pasninkas prasideda su saulėlydžiu ir tuo jis prilygsta tik Jom-Kipuro pasninkui, kai pasninkaujama taip pat visą parą.
Menininko dvasinis formavimasis neįmanomas be kūrybinės aplinkos. Tai neatsiejama nuo konkrečių žmonių, teikiančių didį pavyzdį, nukreipiančių, dvasiškai praturtinančių, palaikančių ir padrąsinančių. XX a. pradžioje kaip tik taip buvo Vilniuje, ir čia iškilo nuostabūs muzikai – Jascha Heifetzas, broliai Schneideriai, seserys Reizenberg, didelė Hofmeklerių šeima ir daug kitų.
Vieni išvyko iš Lietuvos ir padarė stulbinančią karjerą, kiti liko ir išgarsėjo savo Tėvynėje. Jų likimai buvo labai skirtingi, tačiau visų jų paveldas labai ryškus. Prisiminkime juos, pasidžiaukime jų kūryba – atrasime pasaulį, kurio nežinome, kuris kone šimtmetį buvo nuslėptas nuo mūsų.
Liepos 21 d., 18 val., kviečiame Jus apsilankyti Beigelių krautuvėlėje ir pasiklausyti prof. Leonido Melniko skaitomos paskaitos “Pamiršti vardai. Lietuvos ženklas po pasaulį išblaškytų muzikų kūryboje” bei vakarą praturtinti muzikiniais garsais.
Lietuva nori parduoti aukštos kokybės produktus Izraeliui. Apie tai pranešė Žemės ūkio ministerijos spaudos tarnyba.
Kaimo verslo ir rinkos plėtros agentūros („Litfood“) ir Lietuvos ambasados Izraelyje organizuotame virtualiame verslo susitikime Lietuvos maisto perdirbimo įmonės turėjo galimybę pristatyti savo produktus Izraelio verslininkams.
Žemės ūkio viceministro Pauliaus Lukševičiaus teigimu, maisto pramonė turi neišnaudotų eksporto į Izraelį galimybių. Pernai Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į šią šalį siekė beveik 45 milijonus eurų. Palyginti su 2019 m., Jis išaugo beveik 50 proc. Pagal eksporto struktūrą pagal šalis, Izraelis užėmė 28 vietą iš 155 eksporto partnerių.
Pagrindinis eksportas į Izraelį yra lietuviški kviečiai, taip pat sūris ir varškė, kviečių glitimas, ledai ir daržovių konservai.
„Tai anaiptol nėra visas produktų asortimentas, kurį Lietuva gali pasiūlyti Izraelio rinkai. Mes galime padaryti daug daugiau “, – sakė Lukševičius.
Išrankūs Izraelio vartotojai kelia ypač aukštus kokybės reikalavimus, todėl aukštos kokybės lietuviškos prekės taip pat turėtų rasti savo nišą šioje šalyje.
Žemės ūkio ministerija pažymėjo, kad nors pastarųjų kelerių metų statistika rodo padidėjusį žemės ūkio produktų ir maisto produktų eksportą, prekybos santykiai su Izraeliu nėra labai išplėtoti, palyginti su kitomis šalimis.
„Ši šalis yra dar neištirta rinka daugeliui mūsų verslo sektorių. Tai yra gyvybės mokslai, farmacijos, chemijos, baldų pramonė, lazeriai ir kitos aukštųjų technologijų pramonės šakos “, – sakoma pranešime.
Agentūra nustatė prioritetines žemės ūkio ir maisto produktų eksporto rinkas. Pagrindinis dėmesys skiriamas inovatiems maisto produktams, turintiems didesnę pridėtinę vertę dėl ekologinės gamybos. Šiuo metu pagrindiniai eksporto skatinimo instrumentai yra tarptautinės maisto ir gėrimų parodos bei verslo misijos. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tikslinius renginius, pristatymus, degustacijas, kurie orientuoti į prekybos tinklų poreikius konkrečioje rinkoje.
XIX a. pabaigoje Telšiai tapo svarbiu ekonominiu ir kultūriniu centru. Miestui augti ir klestėti didelę įtaką padarė nuo seno Telšiuose gyvenusi gausi žydų bendruomenė. Jos nariai harmoningai įsiliejo į miesto kultūrinę, ekonominę bei politinę veiklą ir aktyviai joje dalyvavo.
Telšiuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais; būta nemažai žydų gydytojų, stomatologų, kitų paslaugų teikėjų. Įvairios paslaugos ir lengvoji pramonė buvo svarbus Telšių žydų pajamų šaltinis. Tačiau daugeliui pragyvenimo šaltiniu buvo tapusi judaizmo dvasinė seminarija – ješiva ir jos įstaigos, kuriose mokėsi šimtai studentų iš viso pasaulio.
Telšių žydų dvasią atskleidė ne tik gyventojai, bet ir visos bendruomenės atmosfera. Čia sugyveno senovė ir dabartis, tradicijos ir Apšvietos šalininkai, ortodoksai ir pasauliečiai, visuomenės aktyvistai. Tarp Telšių žydų buvo Toros žinovų, puikiai išsilavinusių žmonių. Miestas buvo kupinas kūrybinės energijos, o dvasingumas ir materialumas jame susiliejo į tobulą visumą. Siauros vingiuotos gatvelės, seni nameliai buvo stebuklingas, žavesio pilnas pasaulis, kuriame gyveno tūkstančiai žydų šeimų.
Purimo šventė, Telšių ješivos paruošiamojo skyriaus trečioji klasė 1938 metai. Žemaičių muziejaus ,,Alka” nuotrauka.
Dauguma Telšiuose anuomet gyvenusių žydų buvo ortodoksinių pažiūrų. Anksti prieš darbą jie skubėdavo melstis į sinagogą, o vakare po sunkios darbo dienos taip pat eidavo į pamaldas.
Telšiuose buvo net keturios sinagogos: Didžioji sinagoga, Siuvėjų sinagoga, Kareivių sinagoga, arba, kaip ją vadino jidiš kalba – Yavoynishe kloyz, ir Mėsininkų sinagoga. Šiandien net trys iš jų išliko iki mūsų dienų ir puošia Telšių miestą. Vienintelė Didžioji sinagoga sovietmečiu buvo nugriauta, jos vietoje pastatant tipinės sovietinės architektūros pastatą.
Tačiau Telšių miestas glaudė ne tik žydų maldos namus. Įvairiais istorijos laikotarpiais čia buvo steigiamos žydų mokyklos, vaikų darželiai, hebrajų gimnazijos, politinės bei visuomeninės, labdaros bei šalpos organizacijos. Telšiuose veikė žydų ligoninė, biblioteka, valgykla, skirta ješivos studentams, ir bendrabutis tiems, kurie neišgalėjo nuomotis kambario mieste.
Visuomenei pristatoma vienintelė Lietuvoje tiesiogiai iš jidiš kalbos išversta žydų atsiminimų knyga, skirta Utenos miestui ir jo regionui (Molėtai, Anykščiai, Vyžuonos ir kt.) Neįtikėtina, kad knyga iki Lietuvos skaitytojo keliavo net 42 metus: išleista 1979 m. Tel Avive („Yisker-bukh Utyan un umgegnt“. Tel Aviv, Nay Leben, 1979. (Yiddish), skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Ši iniciatyva gimė kaip kultūros istorikės Sandros Dastikienės kuriamo projekto „Senieji kaimynai“ dalis, kurios tikslas atkreipti dėmesį į žydų bendruomenę ir jos kultūrą, palikimą Utenos regione. „Senieji kaimynai grįžta į savo miestelius įvairiomis formomis: meno kūriniais gatvėse, gyvais pasirodymais, bet mums labai trūko autentiškos istorijos – ši knyga užpildo šią spragą. Tai ne mokslinis darbas, ne istorinė studija, o autentiški nuo Holokausto išsigelbėjusių ar anksčiau Lietuvą palikusių žydų prisiminimai, ir keliantys daug klausimų, ir daug į juos atsakančių“, – sako Sandra Dastikienė.
Sandra Dasikienė
Prisiminimai, į vieną knygą surinkti 1945 – 1979 metais Izraelyje, iki Lietuvos skaitytojo keliavo labai ilgai ir netgi su detektyvo elementais. Roma Jančauskienė seniai domėjosi Utenos žydų istorija ir, sužinojusi apie šią knygą, gan ilgą laiką bandė ją įsigyti interneto aukcionuose. Deja, nesėkmingai. Tik maždaug prieš ketverius metus Utenos žydų „Atminties knygą“ ji įsigijo „eBay“ aukcione, tačiau ji buvo originalo – jidiš– kalba.
2021-07-11
„Facebook“ plečia savo kovos su Holokausto neigimu pastangas nukreipdamas vartotojus į mokomąją medžiagą apie Holokaustą 12 kalbų, įskaitant arabų, rusų ir vokiečių kalbas, pranešė JTA.
Nuo sausio žmonės, ieškantys informacijos anglų kalba apie Holokaustą ar Holokausto neigimą, buvo paraginti apsilankyti AboutHolocaust.org, kuriame pateikiami pagrindiniai faktai apie genocidą ir išgyvenusių Holokaustą liudijimai. Iki liepos 13 dienos svetainė bus prieinama žmonėms, ieškantiems šios informacijos keliomis kitomis plačiai vartojamomis kalbomis.
Ši svetainė yra Pasaulio žydų kongreso (WJC) ir Jungtinių Tautų kultūros organizacijos UNESCO projektas. “Labai svarbu, kad žmonės visame pasaulyje turėtų prieigą prie patikimos informacijos apie Holokaustą”, – sakė UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay. „Visuotinio dezinformacijos augimo kontekste socialinės žiniasklaidos platformos vaidina svarbų vaidmenį kovojant su klaidingais pasakojimais ir neapykanta bei nukreipiant vartotojus į patikimus informacijos šaltinius.“
Holokausto švietimui svetainės išplėtėstos, tai žymi lūžio tašką „Facebook“ politikoje, kuris prasidėjo praėjusiais metais, kai socialinės žiniasklaidos milžinė paskelbė uždrausianti Holokausto neigimą po to, kai daugelį metų pasisakė už jo sklaidą kaip klaidinančią, bet teisėtą išraišką. WJC kartu su „Facebook“ kovoja su Holokausto neigimu. Pernai, prieš keičiantis politikai, ”Kovos su šmeižtu lyga”, remdama „Facebook“ boikotą, parėmė reklamuotojų boikotą, protestuodama prieš savo požiūrį į neapykantos kalbą.
Remiantis XIX a. pabaigos gyventojų surašymu, Ylakiuose gyveno 1367 gyventojai, tarp kurių 57 proc. (775) buvo žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 1913 m. – gyveno 150 žydų šeimų (apie 800). Per karą Ylakių miestelis buvo nuniokotas, sugriautas, nemažai sudeginta namų, taip pat ir sinagoga. Po karo, 1918 m., didele dalimi žydų pastangomis Yalkiai buvo atstatyti. 1923 m. Ylakiuose gyveno 999 gyventojai, tarp kurių buvo 409 žydai (41 proc.).
Iki Pirmojo pasaulinio karo žydai vertėsi prekyba, amatais bei nedidelė dalis – žemės ūkiu. Jiems priklausė 2 dideli malūnai, komercinė veikla vyko turgaus dienomis ir kas penkeri metai – mugėse. Remiantis 1931 m. Vyriausybės apklausa, miestelyje buvo 20 parduotuvių, iš kurių 17 – žydų.
1938 m. daugelis ylakiškių žydų emigravo į JAV, Pietų Afriką, Izraelį. Likę išlaikė hebrajų mokyklą, kurioje mokėsi apie 40 mokinių, biblioteką… Tuo laiku aktyviai veikė sionistų jaunimo organizacija bei sporto organizacijos padalinys “Makabi”. 1940 m. vasarą Lietuva prijungta prie sovietų sąjungos. Malūnai, parduotuvės buvo nacionalizuoti, o organizacijos išformuotos, hebrajų mokykla uždaryta. 1941 m. liepos 6-7 d. vietos baltaraiščiai suėmė visus Ylakių žydus (apie 300) ir uždarė į sinagogą. Liepos 6-osios vakare buvo sušaudyti vyrai, o liepos 7-ąją ten pat – moterys bei vaikai…
Praėjus lygiai 80-čiai metų nuo tų tragiškų įvykių, liepos 6 d. Ylakiuose pagerbtos Holokausto aukos. Miestelio centre pristatyta paroda “Namai, kuriuose gyveno…” apie žydų šeimas, verslus, veiklas.
Paroda skirta Holokausto aukoms atminti. Minėjimo metu operos solistė Olga Šardt-Žarova hebrajų kalba giedojo “Tėve mūsų” bei atliko keletą kitų širdį virpinančių kūrinių. Tylos minute pagerbtas Ylakių miestelio Holokausto aukų atminimas. Po minėjimo eisena nusidriekė “Paskutinės kelionės taku” į žydų sušaudymo vietą ir senąsias žydų kapines.
Prie buvusios sinagogos uždegtos žvakelės, padėtos gėlės. Dabar buvusios sinagogos vietoje yra autobusų stotelė. Iš čia žydai buvo išvaryti į savo paskutinę kelionę… Paskutinės žydų kelionės taku prie bendro kapo atvedė pakeliui uždegamos žvakelės. Jų sušaudymo vietoje taip pat uždegtos žvakės, padėta gėlių ir atminimo akmenukų, masinių žudynių vietoje sugiedota malda – Kadiš.
Minėjime dalyvavo Šiaulių krašto bei Klaipėdos žydų bendruomenių atstovai.
Linkėti laimės – įprasta ir sena, linkėti sveikatos irgi gerai. Linkime ugnies, kuri širdy rusena vadovaujant bendruomenei “Vilnius-Lietuvos Jeruzalė” ir dar linkime daug draugų gyvenimo kely ir džiaugsmingų laimingų dienų!
Sporto organizacinės struktūros pirmieji požymiai Šiauliuose ir apskrityje išryškėjo, kai visuomenė pradėjo institucionalizuoti fizinę veiklą, burtis į sporto organizacijas ir klubus, gilintis į oficialias sporto šakų taisykles, rengti sporto varžybas, treniruotis.
1921 m. birželio 23 d. pradėjo veikti pirmoji žydų sporto draugija “Makabi”, kuri davė pradžią sporto sąjūdžiui Šiauliuose.
2021 m. Šiaulių sportas ir Šiaulių žydų sporto draugija „Makabi“ švenčia savo šimtmetį. Ta proga Šiaulių krašto žydų bendruomenė, bendradarbiaudama su Šiaulių “Aušros” muziejumi ir Šiaulių Gegužių progimnazija, šių metų gegužės-birželio mėn. įgyvendino projektą “Sportas – neatsiejama sėkmingo žmogaus gyvenimo dalis”.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės visuotiniame narių susirinkime, vykusiame trečiadienį, Faina Kukliansky trečią kartą perrinkta bendruomenės pirmininke. Taip pat išrinkti ir 26 Lietuvos žydų bendruomenės tarybos nariai.
Bendruomenės pirmininkas ketverių metų kadencijai renkamas atskirų Lietuvos miestų žydų bendruomenių ir organizacijų atstovų balsų dauguma. Visuotiniame susirinkime dalyvavo 31 organizacijos atstovas iš 32, priklausančių Lietuvos žydų bendruomenei. Už dabartinės pirmininkės F. Kukliansky kandidatūrą atiduota 30 balsų iš 31 galimo, nurodoma Lietuvos žydų bendruomenės pranešime.
Trečiai kadencijai perrinkta F. Kukliansky pabrėžė, kad svarbiausia jos, kaip pirmininkės, užduotis – vienybės telkimas tarp skirtingų žydų bendruomenių Lietuvoje. Kiti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės prioritetai nesikeičia, tačiau, pasak F. Kukliansky, keičiasi gyvenimas – sparčiai sensta ir išeina Antrojo pasaulinio karo baisumus tiesiogiai patyrusi karta, tad rūpyba jais šiandieną tampa dar svarbesnė.
Liepos 4 d. (sekmadienį) Jurbarke įvyko „Atminties kelio“ eisena, skirta paminėti 80 – ąsias vietos žydų bendruomenės sunaikinimo metines. Šis minėjimas yra vienas iš Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su jos iniciatyva įsteigtais Tolerancijos ugdymo centrais bei kitais partneriais inicijuoto nacionalinio projekto „Atminties kelias 1941 – 2021“ renginių.
Nuoširdžiai sveikiname Faina Kukliansky!
Šią popietę Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės visuotinio susitikimo metu Faina Kukliansky buvo perrinkta ir toliau eiti LŽB pirmininkės pareigas!
Prezidentas Gitanas Nausėda liepos 6-ąją Valstybės dienos proga surengė tradicinį priėmimą Prezidentūroje, į kurį buvo sukviesta daugybė garbių svečių.
Nors oficialiai priėmimas Prezidentūroje, esančioje Daukanto a. 3, prasidėjo19 valandą, kviestiniai svečiai aplink pastatą ėmė būriuotis kiek anksčiau. Į priėmimą pakviesti žmonės buvo pasipuošę šventiškai ir spindėjo pakilia nuotaika.
Mūrinė Žemaičių Naumiesčio sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras.
Bernardinai.lt
Žemaičių Naumiestis – senas Žemaitijos pasienio miestelis, kurio apylinkėse gyventa nuo XIV a. Akmenimis grįsta, nuo XIX a. pr. mažai pakitusi senoji Žemaičių Naumiesčio turgaus aikštė mena daugiakultūrį paribio miestelio gyvenimą.
Tai beveik puskilometrio ilgio, hektaro dydžio netaisyklingos trikampio formos teritorija, apstatyta mūrais ir trobesiais, kurios susmailėjime meistras, knygnešys ir stalius Dominykas Markvaldas 1928 m. pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. Tai dviejų tarpsnių obeliskas su Gedimino pilies bokšto pavidalo viršūne. Įdomu tai, kad tarp paminkle įamžintų Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių – viena žydų pavardė.
Aplink miestelio aikštę išsidėstę namai lyg gyvi eksponatai primena juose veikusias žydų, vokiečių, lietuvių, lietuvininkų parduotuves, smukles, dirbtuvėles. Žemaičių Naumiestyje vyko du savaitiniai turgūs, keli metiniai prekymečiai. Amatais ir prekyba daugiausia versdavosi žydai bei vokiečiai, lietuviai dirbo žemę ir laikė gyvulius, todėl natūralu, kad kūrėsi ir gyveno kiek atokiau nuo miestelio centro.
Žemaičių Naumiestyje veikė muitinė, apie trisdešimt parduotuvių ir smuklių, elektros jėgainė, garinė lentpjūvė, vandens malūnas, mezgykla, kepykla, pradžios mokykla, progimnazija, biblioteka ir kt. Po paskutinio gaisro nuniokotas miestelis buvo gražiai atstatytas, tvarkingiau suplanuotas, nutiesti šaligatviai, išgrįstas centras ir aplink jį išsidėsčiusios gatvės.
Žemaičių Naumiestis kaip paribio miestelis išsiskyrė savo daugiataute kultūrine aplinka. Dar ir šiandien čia stovi trys maldos namai: evangelikų liuteronų, katalikų ir žydų sinagoga. Tiesa, verta paminėti, kad žydų maldos namai Žemaičių Naumiestyje išliko dveji. Vienas jų – medinis.
Manoma, kad žydai į Žemaičių Naumiestį galėjo atsikelti 1527 metais Kęsgailų arba Žygimanto Senojo laikais. Tai, kad čia (jidiš kalba Neishtot) nuo seno gyveno gausi žydų bendruomenė, liudija išlikusi didžiulė 1816 m. pastatyta mūrinė sinagoga ir senosios žydų kapinės.
