Tai nacionalinio gedulo diena, skausmo dėl abiejų Šventyklų sugriovimo, dėl tremties pradžios ir dėl to atsiradusių bėdų kulminacijos taškas.
Su šia diena susiję penki tragiški įvykiai, kurie taip pat yra išvardinti Taanit traktate.
1. Šią dieną Kūrėjas paskelbė nuosprendį, kuris pasmerkė visus išėjusius iš Egipto mirti dykumoje ir jiems neleista buvo įeiti į Izraelio žemę. Jų nuodėmė buvo ta, kad kai Moše pasiuntė žvalgus išžvalgyti šalį, jie grįžę ėmė peikti ją, o tauta jais patikėję ėmė burnoti prieš Kūrėją ir netgi abejoti Jo galimybėmis, Jo, Kuris 40 metų rūpinosi visais jų poreikiais dykumoje – tam, kad atvestų juos į Izraelio žemę ir nugalėtų visas ją apsigyvenusias tautas.

Tauta aprauda savo skaudžią dalią, kaip pasakojama Toroje: “Ir suriko tauta garsiu riksmu – ir pravirko visa tauta tą naktį”. Tai buvo naktis į 9 avo ir Kūrėjas, supykęs dėl jų mažo tikėjimo ir betikslės raudos, paskelbė nuosprendį: “Tuščiai verkėte šią naktį, bet verksite šią naktį visose jūsų kartose”.

2-3. Šią dieną buvo sugriautos abi Šventyklos – Pirma ir Antra. Kaip pasakojama Malachim II ir Jermijahu knygose, Babilono būriai įsiveržė į Pirmą Šventyklą dar 7 avo, o antrą 9 avo dienos pusėje padegė ją ir ji degė visą naktį iki 10 avo dienos vidurio. Nežiūrint į tai, kad ugnis rimtai įsiliepsnojo 10 avo, ši nelaimė yra pažymima 9 avo, todėl, kad nelaimės pradžia – sunkiausias dalykas. Todėl iki pat 10 avo vidurdienio negeriamas vynas ir nevalgoma mėsa, nesikerpama ir nekeliamos vestuvės.

Antrąją Šventyklą sugriovė Titas, romėnų karvedys 9 avo dieną.
4. Šią dieną krito Beitaras. Bar-Kochbos sukilimo metu šioje labai gerai įrengtoje tvirtovėje pasislėpė tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų. Beitaro tvirtovės kritimas buvo Izraelio šalies sugriovimo finalas: šimtai tūkstančiai judėjų žuvo, šimtai tūkstančių buvo paimti į nelaisvę, šalis ištuštėjo… Be to dar prisidėjo dvasinė katastrofa: Beitaras buvo vienas iš Toros mokymo centrų, ir su jo žlugimu buvo sugriautas vienas svarbiausių dvasingumo šaltinių.

5. Po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo romėnų valdžia dėjo didžiausias pastangas, kad sunaikintų bet kokius judėjų buvimo Izraelio šalyje pėdsakus: pačią šalį romėnai ėmė vadinti Palestina (pagal vienos nedidelės tautos pavadinimą, kuri kadaise gyveno pakrantės ruože šalies pietuose ir tuo metu jau buvo visai išnykusi). Romiečių taikiniu tapo pati Jeruzalės širdis: jie išarė visą miesto teritoriją, beveik nepalikdami jokių jo pėdsakų.

Jeruzalės teritorijoje jie pastatė naują miestą, kurį pavadino “Elija Kapi-tolina”. Patys to nežinodami, romėnai įgyvendino pranašo Michos pranašystę, kuri aprašoma pranašo Jermijahu knygoje (26:18): “Cionas tarsi laukas bus suartas”. Šie įvykiai, kaip ir keturi buvę prieš tai, įvyko 9 avo dieną.

Aukso veršio nuodėmė, padaryta 17 tamuzo, žvalgų nuodėmė, padaryta 9 avo – šie įvykiai reiškė prieš įdaugelį amžių įvykusį dvasinės ir politinės Izraelio tautos laisvės praradimą.

9 avo pasninkas prasideda su saulėlydžiu ir tuo jis prilygsta tik Jom-Kipuro pasninkui, kai pasninkaujama taip pat visą parą.