Segejus Kanovičius

Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.

Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.

Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.

Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.

Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.

Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.

Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.

Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?

Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?

Apie senelį, žymiausią tarpukario Kauno moterų daktarą Icchoka Levitaną, kuris dukart (!) dukart patyrė sovietų represijos, pirma karta kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. , antra karta 1952m. ištremtas į Sibirą. Jo žmona Jeta kaip „dekabristo žmona“ savanoriškai lydėjo į Sibiro tremtį savo vyrą . I.Levitanas Sibire mirė.

Jo anūką Uri Levitaną, kuris išgelbėtas iš Kauno geto, tapęs našlaičiu, organizacijos „Bricha“ išvežtas į Palestiną, jis buvo vežiojamas net kelerius metus po įvairias Europos šalis karo našlaičių laivu ir pratinamas prie ortodoksinio gyvenimo būdo, ir galiausiai paslėptas ortodoksų našlaityne Jeruzalėje, pakeitus jam tapatybę, kad nebūtų atpažintas Palestinoje, išgelbėto vaiko laukusios tetos.

 Lietuvos žydų bendruomenė vasario 21 d. surengė Uri Levitano knygos „Iš rankų į rankas“ pristatymą.Tą pačią dieną pristatymas vyko ir Vilniaus Knygų mugėje.

Nuotraukoje: U.Levitano žmona Rachel, redaktorė Dalija Epšteinaitė, vertėja Viktorija Sideraitė Alon, knygos autorius U.Levitanas, žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė.

Šis Izraelio profesoriaus U. Levitano kūrinys skiriasi nuo jo, antropologo ir sociologo akademinių darbų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama  Izraelio reiškiniui,- kibutzui.

Knygoje jo paties ir tėvų, senelių istorija. Atsiminimus jis pradėjo rašyti savo sūnui Liorui 2014 m. Knyga yra asmeninių tyrimų, kurie tęsiasi dešimtmečius, vaisius. Autorius siekia atsakyti sau ir savo vaikams, kas gi iš tiktųjų atsitiko su juo vaikystėje Lietuvoje Holokausto metu ir vėliau. 

Kartą paprašytas kalbėti apie  vaikystės Holokausto išgyvenimus žydų partizanų konferencijoje Izraelyje 90-aisiais, Levitanas suprato, kad jis bent septynis kartus iš tikrųjų buvo perduotas iš vieno globėjo kitam. Pradžioje tėvai jį gelbėjo iš Kauno geto, kur jie žuvo, po to pasibaigus karui, jis pasiekė Izraelį, tačiau vaiko prisiminimai buvo  labai migloti. Neįprasta, kad 1940 m. gimęs vaikas neprisimena viso Holokausto siaubo, todėl jis pradėjo ieškoti liudininkų, ieškoti dokumentų, aiškintis visas savo našlaičio vaikystės gyvenimo aplinkybes.

Tai truko ilgai, kol jis sugebėjo susirasti ir išsiaiškinti savo paties dokumentus. Žydų našlaitis Lietuvoje ir vėliau Sanhedria vaikų namuose Izraelyje, užrašytas kitu vardu, – jis pats šį faktą apibūdino kaip „beveik pagrobimą“, kurį įvykdė žydų religinė organizacija, rinkusi žydų našlaičius Europoje. Ši organizacija pakeitė jo vardą, suklastojo jo gimimo datą tuomet, kai jo teta Izraelyje ieškojo sūnėno, žinodama apie Uri, kad jis buvo išgelbėtas. Jis rado įrodymų, kad po karo tolima giminaitė  surado berniuką priglaudusioje jį lietuvių šeimoje. Susitarus su Levitanais, ji nutarė išgabenti vaiką į Pažadėtąją žemę. Susikūrusi organizacija ,,Bricha” padėjo nelegaliai kirsti sieną, klajojant po visą Europą, pasiekti istorinę žydų tėvynę.

Uri jau vėliau rado įrodymų, kad teta ir dėdė ieškojo žinių apie jį po karo Kaune. Skirtingai nuo daugelio vaikų, kurie po karo tapo našlaičiais, Uri, buvo žinomo Kauno gydytojo anūkas ir gydytojo sūnus. Uri Levitano siekis suvokti savo tapatybę tapo odisėja, primenančią savo šaknų paiešką.

Jo istorija taip pat buvo visos jo šeimos istorija, kurios jis beveik nežinojo. Seneliai – Icchokas ir Jeta – studijavo mediciną Berlyne, XX a. pirmąjį dešimtmetį jie susitiko ir abu grįžo į Kauną, kuris buvo Rusijos imperijos dalis. Icchokas Levitanas dirbo ginekologu savo privačioje ginekologinėje klinikoje Miško gatvėje. Dvi dienas jis savanoriavo Kauno žydų bendruomenės ligoninėje. Jeta buvo odontologė. Icchokas tapo Kauno  sionistų sparno A lyderiu, dalyvaudavo sionistų kongresuose.

 Tuo metu, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, I. Levitano medicinos praktika jau buvo pelniusi šlovę Lietuvoje. Tie, kas su juo dirbo, apibūdino daktarą kaip baltąjį angelą medicinoje ir sakė, kad jis yra ryškus ir geras žmogus, kurio neįmanoma pamiršti visą savo gyvenimą, net ir po jo mirties. Motinos, pagimdžiusios šio ginekologo klinikoje, niekada jo nepamiršo, užaugo vaikų karta, žinodama, kad jie gimė „Dr. Levitano klinikoje“.

 Knygos pristatyme jos redaktorė  Dalija Epšteinaitė, kuri parašė neįtikėtiną įvadą knygai “Iš rankų į rankas”, pasakojo, kad Levitano klinikoje gimę žmonės sovietinėje Lietuvoje sukūrė savo grupę. Nors Icchoko ir Jetos klinika išliko kaip klinika iki beveik paskutinio 20 amž. dešimtmečio – kartu su daugybe originalių baldų ir įrangos, apie šią gydytojų šeimą nebuvo primenama.

Sovietinė realybė jiems buvo nepalanki. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos žydų, Icchokas ir Jeta buvo laikomi socialiai pavojingais asmenimis. Icchokas Levinas ir jo žmona buvo deportuoti pagal NKGB  įsakymą 1941 m. birželio 14 d. 10-čiai metų.  Jį trėmė ir kalino kaip sionistą  darbo stovykloje prie Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo, jo žmona Jeta išsiųsta į Altajaus kraštą.

Uri Levitanas gimė 1940m, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jis buvo kūdikis, kartu su tėvais pakliuvęs į Kauno getą, jo tėvas Michaelis, taip pat gydytojas, gelbėdamas vaiką nuo mirties, įsodino savo sūnų į maišą, nuplukdė jį Nemunu ir paliko nepažįstamiems žmonėms.

 Kauno žydams atsitiktinai pažinus pradingusį ir kažkodėl „peisuotą“ daktaro Icchoko Levitano anūką už Sanhedrijos ortodoksų našlaityno virbų tvoros Jeruzalėje, tik atsitiktinumo dėka Uri išvengė visai jam neskirto likimo… užaugo kibuce Ein ha Mifrac ir tapo profesoriumi.

 Knygą iš hebrajų kalbos vertė Viktorija Sideraitė Alon, leidėjas: LŽB, redaktorė, įvadinio straipsnio autorė Dalija Epšteinaitė, dailininkė Miglė Datkūnaitė.

Knygos leidimą rėmė 

Dvi neeilinės gyvenimo istorijos vienoje knygoje, pradedančioje unikalių litvakų biografijų seriją ARKA, kurioje bus pristatomos išskirtinės ir platesniam skaitytojų ratui nežinomos litvakų gyvenimo istorijos, atsiminimai, interviu ir tt.