Žydų istorija Lietuvoje

Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę. HERMANAS ARONSONAS

Kovojant už Nepriklausomybę, Lietuvos žydų bendruomenė ant aukų altoriaus padėjo ir savo svarų įnašą. Žydų tautybės Lietuvos karių buvo skaičiuojama apie 3 tūkstančius. Iš jų apie pusė tūkstančio į Lietuvos kariuomenę atėjo savanoriais. Apie šimtas žydų savanorių žuvo, keli šimtai buvo sužeisti.  Apie 20 žydų buvo įvertinti aukščiausiais kariniais Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio kryžiaus ordinais. Tai rodo, kad žydų bendruomenė buvo tvirtai pasirinkusi – kartu su lietuviais kurti demokratinę Lietuvos Respubliką ir uoliai saugoti savo Valstybę.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pradeda pagal Vyčio paramos fondo medžiagą parengtų straipsnių ciklą, pasakojantį apie šių 20 didvyrių žygdarbius.

6-ojo pėstininkų Margio pulke tarnaujantys žydų kariai prie valgyklos, kur paruošta Peisacho vakarienė. Alytus, 1924 metų balandžio 20 diena / Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos Jurbarko skyriaus vėliava. 1933 metai / Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus

Vyčio paramos fondo medžiaga

Jidiš literatūros tyrinėtoja G. Volbikaitė: „Kaunas nėra joks „lietuviškas“ miestas, kaip ilgą laiką buvo bandoma visuotinai įteigti“

Pasirodė tarpukario žydų autoriaus Kalmeno Zingmano knyga „Ant sraigtinių laiptų“, kurią išleido leidykla „Hubris“, o išvertė jidiš literatūros tyrinėtoja, vertėja GODA VOLBIKAITĖ. Kuo šis pirmąkart lietuviškai prabilęs, 1925 metais parašytas romanas aktualus mūsų skaitytojams šiandien?

Jidiš literatūros tyrinėtoja, vertėja Goda Volbikaitė / Remio Ščerbausko nuotrauka

Jurga Tumasonytė

Straipsnis publikuotas portale www.bernardinai.lt

Aistė Paulina Virbickaitė. Šiaulių milijonierių Frenkelių namai šiandien – muziejus: tik kiek jame tikro tos šeimos gyvenimo?

Traukiniui artėjant prie Šiaulių stoties, žiūriu į du aukštus rudų plytų bokštus. Šiandien jie tik ženklai, priminimas vienos Šiaulių istorijos. Ji nei labai smagi, nei itin graudi, bet tikrai ryški. Mintyse sveikinuosi. Truputį nerimauju. Nekantrauju. Netrukus būsiu šalia jų, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Frenkelių šeimos viloje.

Aistė Paulina Virbickaitė, žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“

Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 7 ir LRT.lt portale.

Chaimo ir Doros Frenkelių su sūnumi Jokūbu portretas, apie 1892-1894 m. ir Chaimo Frenkelio dvaras / Šiaulių Aušros muziejaus ir J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Ar Valančius – antisemitas, kodėl Kudirka degė neapykanta žydams, o Basanavičius buvo jų gerbiamas?

Vytautas Toleikis / D. Umbraso/LRT nuotr.

Kol daugelis mėgavosi Olga Tokarczuk, J. M. Coetzee ir kitomis knygų naujienomis, mokytojas, kultūrininkas Vytautas Toleikis pastaraisiais metais gilinosi į lietuvių literatūrą, net trečiarūšę, kad susidarytų įspūdį, kaip joje 19 a. pab.–20 a. pr. vaizduoti Lietuvos žydai. „32 metus šios temos niekas nelietė. Mane, tiesą sakant, tai šokiruoja“, – pabrėžia V. Toleikis.

Mindaugas Klusas,

© LRT.lt

Jis parašė knygą „Žydai lietuvių literatūroje“, 2022 metais ją išleido „Naujasis Židinys-Aidai“, o neseniai leidinys pristatytas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje.

„Ši knyga… bjauri, – su humoro gaidele balse pabrėžia jis. – Niekam nepavyks žaisti balta-juoda. Nepavyks sukurti teorijos, kad dešinieji labiau linkę į antisemitizmą, o kairuoliai – šventieji angelai. Knygoje pateikiami literatūros pavyzdžiai rodo visišką „košelieną“, makalynę. Nes buvo visaip.“

Mūsų visų Vilnius

Šiandien Vilniuje prasideda 700-ojo gimtadienio šventiniai renginiai. Visus septynis šimtmečius šiame mieste ne tik gyveno, bet jį statė, kūrė, verslo, medicinos, kultūros pasiekimais ir iškiliomis asmenybėmis visame pasaulyje garsino žydų tauta.

Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.

Šiandien likusi labai negausi vilniečių žydų bendruomenė, tačiau daugybės žydų kartų indėlio į Šiaurės Jeruzale vadinto miesto klestėjimą  neleidžia pamiršti mūsų atmintis ir senosios nuotraukos“, – įsitikinusi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Vilniaus 700 jubiliejaus proga Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išleido 2023 m. kalendorių, kurį puošia specialus „Vilne 700“ jubiliejinis logotipas, o iliustracijose – senojo Vilne žydų gyvenimą atspindintys koliažai. Kalendoriaus dėjos ir dizaino autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ. (dizaineriai Viktorija Sideraitė Alon ir Albinas Šimanauskas).

 

Žinutė iš senojo Vilne

„Vilniaus miesto įkūrimo 700 m. jubiliejus – itin graži bei reikšminga data visiems sostinės gyventojams ir ne tik. Deja, šventinio pasiruošimo šurmulyje mažai kas prisimena, kas statė Lietuvos sostinę, kas itin reikšmingai prisidėjo sukuriant UNESCO perlą – Vilniaus senamiestį“, – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

LDK valdovas Gediminas, nusprendęs Neries ir Vilnelės santakoje įkurdinti LDK sostapilį, savais laiškais pakvietė žmones iš visos Europos atvykti, įsikurti ir prisidėti kuriant šio krašto gerovę.

Metraščių kronikos rodo, jog valdovo žodis buvo išgirstas. Žmonės iš kitų kraštų vyko į Vilnių, kūrėsi čia ir liko gyventi kartų kartomis.

Kitataučių vilniečių pėdsaką iliustruoja ir sostinės gatvių pavadinimai: „Vokiečių“, „Totorių“, „Rusų“, „Žydų” gatvė…

Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.

Vaikštant po senamiestį, bandome atrasti ženklų, liudijančių tai, kad čia, vos prieš keliasdešimt metų, šurmuliavo gausi žydų bendruomenė.

Pro naują renovacijų glianco sluoksnį tuos ženklus atrasti tikrai nelengva. Vilnius gerokai „apvalytas“ nuo autentiškų žydiškumo rudimentų. Fasadai blizga, vitrinos švyti, o naujų trinkelių plotai neleidžia užsimiršti ir nuklysti į nepatogią istoriją.

Tačiau, iš bet kurios senamiesčio gatvės pro bromą įžengus kieman, ištinka kultūrinis šokas – sostinės kiemuose atsiveria kitas, visiškai nepažįstamas Vilnius. Nuo pamatų iki kaminų žydiškas Vilne. Terra incognita. Visiškas déjà vu.

Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.

Žvelgiant į senamiesčio kvartalus „iš vidaus“, neapleidžia jausmas, jog atsidūrei paralelinėje visatoje, alsuojančioje visiškai nežinomu, bet labai tikru gyvenimu.

Mame lošn, įsisunkusi į pastatų sienas, skamba per visą kvartalą, bet netrukus suvoki, kad tie balsai aidi tik tavo galvoje. Žydų čia nebėra. Bet – žydiškumas likęs!

Šio kalendoriaus iliustracijos yra viso labo spontaniškas bandymas, emocinė frustracija užfiksuoti tą déjà vu – žydišką Vilne. Foto – koliažuose nerasite istorinės faktologijos tikslumo – vaizdai pro bromas yra sąlyginiai. Autentiški gatvių ir kiemų atvaizdai parinkti iš negausių foto archyvų likučių, o jų vieta „šiapus ir anapus“ bromų neatitinka topografijos. Tačiau jausmas bei žydiškoji Vilne miesto dvasia yra tikri ir kupini emocionalaus vitališkumo dramaturgijos.

Šiemet kalendorius paženklintas specialiu logotipu, dedikuotu Vilniaus 700 jubiliejui. Visuomenei, o ypač valdžioms neretai „pamirštant“ žydišką šio miesto kilmės dėmenį.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiuo logotipu santūriai primena, jog vietos žydų bendruomenė dar tebeegzistuoja, žydai, kad ir neskaitlingai, tačiau tebegyvena savo protėvių mieste ir pamena, kas drauge su kitų tautybių vilniečiais statė, kūrė ir puoselėjo Vilnių ilgus šimtmečius. Juk būti žydu-vilneriu, būti Jidišlando sostinės istorijos ir kultūros paveldėtojais yra ne tik garbė bei privilegija – tai ir atsakomybė prieš ateities kartas. Nes mes gyvi, kol gyva Atmintis.

Šią ideologemą fiksuoja ir jubiliejinis „Vilne 700“ logotipas, kurio semantikos sluoksniuose sutilpo ne tik Gedimino laiškai ir kronikų metraščiai, čia yra ir Toros ritinys, ir Vilniaus Gaono išminties pergamentai bei vilnietiško baroko motyvas, foto/kino dokumentikos juostos dramaturgija.

Viskas, kas tikra.

„Tokia šio kalendoriaus žinutė urbi et orbi iš senojo Vilne“, – sako F. Kukliansky.

Nataljos Cheifec klubo Šalom sezono uždarymo akimirkos iš Žiežmarių

Nataljos Cheifec klubo Šalom sezono uždarymo akimirkos iš Žiežmarių

Šiandiena #NataljosKlubo Šalom nariai uždarė pirmąjį sėkmingą klubo sezoną ir keliavo į Žiežmarius.

Saulėtą dieną vaikščiojome per mažą miestelį, kažkada, kol dar nebuvo autostrados, stovėjusį ant pagrindinio Lietuvos kelio tarp Vilniaus ir Kauno. Čia dar gan ryškūs nedidelio žydų kvartalo pėdsakai atpažįstami iš raudonų plytų namelių ir prekybininkų pastatų su durimis į gatvę. Siaurose gatvelėse išlikę  maži medinukai su nepakeistomis autentiškomis detalėmis, langinėmis, durų varčiomis. Vietos specifinė puošmena – skardinės augalinių motyvų lietvamzdžių dekoracijos.

Radome ir vieną namą su kampinėmis durimis, sako – tai litvakų sumanymas, nes kampinės durys rodo, jog namas priklausė abiem gatvėms paleis sienas. Tad abiejų gatvelių prekybininkai negalėdavo pykti ant namo gyventojo, kai jis eidavo apsipirkti pas prekeivį kaimyną.

Apie išsaugotos ir atrestauruotos Žiežmarių sinagogos sėkmės istoriją pasakojo Aivaras Jonyka. Sinagogos atgimimu jis rūpinasi jau daug metų. Miestelyje gyveno apie 80 proc. žydų, kurių šiandiena jau nebėra. Bet liko vienas iš keturių maldos namų – atsinaujinusi unikali medinė sinagoga. Miestelyje nebeliko žydų bendruomenės, tad pastatas tarnauja kaip kultūros centras. Čia rengiamos parodos, koncertai, susitikimai, objektą dažnai lanko grupės iš Izraelio.

Vėliau klubiečiai aplankė atminties vietas – žydų kapines ir žydų žudynių vietas ir kapus Strošiūnų miške kur 1941 m. buvo negailestingai nužudyti 2200 vyrai, o vėliau 1800 moterys, vaikai ir pagyvenę Žiežmarių žydai.

Kaišiadorių turizmo centro informaciniame puslapyje rašoma:

Žiežmarių žydų kapinės paminėtos 1782 m. rašytiniuose šaltiniuose. Tuo metu čia buvo dvejos kapinės: vienos laukuose miesto pakraštyje, o antrosios – prie sinagogos, skirtos mažiems vaikams laidoti. Iki mūsų dienų antrųjų kapinių neliko nė žymės. Senųjų žydų kapinių pakraštyje po Antrojo pasaulinio karo buvo užkasami nužudytų partizanų palaikai. Šiuo metu kapinėse išliko apie 40 skirtingų stilių ir formų antkapinių paminklų.

Žydų žudynių vieta ir kapas Strošiūnų miške 1941 m. Rugpjūčio mėnesį vyko masinis Kaišiadorių apylinkių žydų naikinimas. Vyrai, moterys, vaikai buvo surenkami į vieną vietą, vėliau vedami arba vežami sušaudymui. Žudynės vyko Strošiūnų šile. Šioje vietoje 1941 m. rugpjūčio 26 d. buvo sušaudyta 1911 Kaišiadorių, Žaslių ir Žiežmarių žydų. Tai buvo Kaišiadorių geto ir laikinosios izoliacijos vietos žmonės.

Kviečiame pasivaikščioti kartu ir susitikime rudenį, prasidėjus naujam edukaciniam sezonui.

Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo

Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo

Vykstant penktąjam Pasaulio Litvakų Kongresui dalinamės įkpėpiančiu Lrytas.lt žurnalistės Birutės Vyšniauskaitės straipsniu.

Vilniuje susirinko Lietuvos žydai (litvakai) iš viso pasaulio.

Kas yra litvakas?

Žydai Lietuvoje: dar neatrasta ar jau prarasta bendra istorija? Žmogaus teisės, nūdienos antisemitizmas ir jo raiška. Lietuvos žydų kultūros bruožų fiksavimas. Šios ir daugelis kitų temų, liečiančių Lietuvos žydų istoriją, Holokaustą ir kultūrą buvo aptartos jau penktą kartą vykstantčiame Pasaulio Litvakų kongrese.

„Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo“ – šiuos Amerikos žydų teologijos seminarijos istoriko, profesoriaus Davido Fishmano žodžius galima būtų laikyti pagrindiniu kongreso leitmotyvu ir, žinoma, pagarba visiems iškiliems žydams, kilusiems iš Lietuvos – litvakams. Šviesios atminties Izraelio prezidentas, Nobelio Taikos premijos laureatas Shimonas Peresas, klausiams, ką ją reiškia būti litvaku, visada atsakydavo, kad tai, pirmiausia – kokybės ženklas visose gyvenimo srityse.

Penktasis Pasaulio Litvakų kongresas turėjo įvykti prieš dvejus metus, kai buvo minimos Elijahu Ben Salomono Zalmano, labiau žinomo, kaip Vilniaus Gaono – žymaus judaizmo rabino, kabalisto, Talmudo ir Toros tyrnėtojo 300-osios gimimo metinės. Deja, tada iškilmes ir kongresą surengti sutrukdė visą pasaulį krėtusi COVID-19 ligos pandemija. Šiais metais kai kuriuos kviestus svečius išgąsdino Ukrainoje prasidėjęs karas, tačiau kongresas vis tiek įvyko.

„Tokiam iškiliam žmogui, koks buvo Vilniaus Gaonas dveji metai nėra jau toks didelis laiko tarpas. Todėl labai džiugu, kad mes, litvakai, iš viso pasaulio galėjome vėl susirinkti. Laikas bėga, daugelis istorijos įvykių vertinami jau kitoje šviesoje. Ta mirtį sėjusi pandemija ir baisus karas Ukrainoje padeda kitaip vertinti ir žydų praeitį. Gal todėl kongrese buvo išgirsti pakankamai drąsūs Lietuvos istorikų, visuomenės veikėjų pranešimai, kokių, greičiausiai nebūtumėm išgirdę prieš penkerius ar dešimt metų – apie Holokaustą ir jo vertinimą, istorijos įvykius, atjautą. Vadinasi, einame pirmyn. Tikiu, kad Lietuvos visuomenė ir ateityje nesmerks lietuvių ar užsienio piliečių, kurie drąsiai kalba apie ir litvakų, ir kitų šalių žydų istoriją bei tragediją“, – bendraudama su lrytas.lt, kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės vadovė Faina Kukliansky. Vieni didžiausių litvakų istorijos klodų buvo atrasti ir atidengti Vilniuje, tarp Vokiečių ir Didžiosios gatvių buvusios Didžiosios Sinagogos vietoje, kur jau penkerius metus vyko archeologiniai kasinėjimais. Juos kasmet finansuodavo Geros valios fondas. Tikimasi, kad šie kasinėjimai, kuriuos vykdo ir Lietuvos, ir Izraelio archeologai, vyks ir šiemet. „Puikiai žinomos Dididžiosios Sinagogos ribos. Kasmet randama vis daugiau unikalių radinių. Praėjusiais metais rastas Sinagogos langų stiklo gabaliukas , lyg dalis Marko Šagalo paveiklų, man asmeniškai – labai brangus. Labai jautru ir tai, kad buvo rasta medinė rodyklė, kuria kažkieno ranka vedžiojo po Toros puslapius“, – kalbėjo F. Kukliansky apie vieną svarbiausių Lietuvos Sinagogų, kurioje melsdavosi ir Vilniaus Gaonas. Paklaustas, ar tai, kas buvo rasta Didžiosios Sinagogos vietoje kasinėjimų metų, galėtų pasitarnauti kokiam nors memorialui ar kultūros centrui atsirasti, mįslingai atsakė, kad atsakymo į šį klausimą reikėtų dar kelias dienas palaukti.

 

Ką pačiai F. Kukliansky, gimusiai ir užaugusiai Lietuvoje, reiškia būti litvake? 

„Mano tėtis sakydavo, kad jo anūkai yra gimę Lietuvoje, todėl – su kokybės ženklu ir skirti eksportui. Ir aš pati tuo didžiuojuosi“, – šyptelėjo Lietuvos žydų bendruomenės vadovė. Pasak F. Kukliansky, litvakai – Lietuvos žemės žydai: „Mes čia geriam vandenį, gaminam maistą iš to, ką užaugina ši žemė. Esame šios šalies gyventojai. O litvakų išskirtinumas – bet kokioje srityje ir daugelyje dalykų – akivaizdus: mūsų kalba pati gražiausia ir niekas net Izraelyje taip gražiai hebrajiškai nekalba, kaip buvo mokama Šiaulių žydų gimnazijoje, kurią baigė mano mama. Esame patys protingiausi ir dididžiausi intelektualai žydų pasaulyje. Be to, kiek garsių politikų ir visuomenės veikėjų Izareliui padovanojo Lietuva ir litvakai! Visada sakau, kad Izraelio prezidento postas priklauso mums, litvakams. Vien ko vertas prezidentas litvakas Shimonas Peresas! Keturis kartus Izraelio premjeru buvusio Benjamino Netanyahu protėviai – irgi iš Lietuvos. O mano dėdė Dovas Shilanskis, gimęs Šiauliuose, 1988–1992 m. buvo Izraelio Kneseto pirmininkas. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti“. Prisimindama savo šeimą, kurioje visi – litvakai, F. Kukliansky, atviraudama papasakojo šmaikščią istoriją, kodėl jos mamos šeima, kilusi iš Šiaulių, jos tėvo, gimusio Veisėjuose, nelaikė tikru žydu: „Jis nekalbėjo taip taisyklingai hebrajiškai, kaip mokėjo mama.

Negana to, šeima buvo suskilusi ir dėl bulvinių blynų. Pirmasis triukšmauti pradėjo mano šviesios atminties vyras Alfonsas Pilitauskas, nes jis, kaip žemaitis, bulvinius blynus buvo pratęs valgyti sūrius su grietine. Mano mama Šiauliuose valgydavo tokius blynus su grietine ir cukrumi. Dar kitaip mėgo valgyti tėvas – Veisėjuose žydai ant bulvinių blynų visada užsidėdavo mėlynių uogienės. Dėl šių visų nesutarimų prie stalo kategoriškai atsisakiau gaminti bulvinius blynus“. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie penkis tūkstančius litvakų. Tik F. Kukliansky apgailestavo, kad negalima pasakyti, ar šie skaičiai – tikslūs, nes Lietuvos žydų bendruomenė nerenka mokesčių iš visų savo narių.

lrytas.lt

Ateities mokykla – kokia ji?

Ateities mokykla – kokia ji?

Penktojo Pasaulio Litvakų kongreso atidarymo metu skambėjo daug įvairių  rimtų pranešimų apie istorinę atmintį, praeitį, žydų kultūros ir mokslo pasiekimu. Taip pat kalbėta ir apie ateitį, pristatome Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės, Dr. Ruth Reches pranešimą apie vienintelės valstybinės žydų mokyklos Lietuvoje kasdienybę ir pasiekimus. Kokia naujoji litvakų karta auga Lietuvoje!

Tik šiuolaikinius visuomenės poreikius atliepianti ugdymo įstaiga geba išugdyti išsilavinusias,  kūrybingas, konkurencingas, tolerantiškas, kylančius iššūkius nugalinčias ir progreso link judančias asmenybes.

Nebijau pasakyti, kad Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija yra tokia mokykla.

Kokiomis vertybėmis paremti gimnazijos filosofija?

Išsilavinimas yra turtas

Žydų santykis su mokslu visais laikais buvo ypatingas. Žydai nuo seno vadinami knygos tauta. Iškentę priespaudas, karus, išvarymus iš tėvynės, žydai žinojo, kad vienintelis dalykas, kurio iš jų niekas negali  atimti, yra jų žinios.

Tokį požiūri  į mokslą skiepija mokiniams Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija.

Kokiais būdais mums pavyksta paversti filosofines prielaidas realybe?

Gimnazijos pedagogų naudojami ugdymo metodai atliepia vaikų poreikius – siekiame mokinius ugdyti  per asmeninę patirtį bei aktyvų jų įtraukimą savarankiškai ieškant atsakymų.

Mokome būti lanksčiais ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos, būti kūrybiškais, drąsiai priimti sprendimus.

Ugdome socialinius įgūdžius – rūpestį, atsakomybę, žodžio laikymąsi, savitarpio pagalbą; gimnazijoje mokomasi partneriškai, grupėse, komandose. Mokosi chevruta – kaip ankščiau ješivose mokėsi Toros, kai vaikai mokydavo vieni kitus.

Šioms kompetencijoms ugdyti nepakanka juodos lentos.

 Todėl daug dėmesio skiriame ugdymo aplinkai kurti:

  • Mokykloje įrengiame aukščiausių technologijų standartų kabinetus ir laboratorijas, specializuotas kūrybines dirbtuves (fizikos, chemijos laboratorijos, hebrajų kalbos kabinetai, naujausi technologijų kabinetai su galimybėmis meistrauti, užsiimti rankdarbiais ar gaminti maistą);
  • Kuriame netradicines mokymosi erdves – pamokos vyksta bibliotekoje, lauko klasėje, net palapinėje per šventę Sukot;
  • Mūsų socialinio partnerio organizacijos ORT dėka įdiegėme mokykloje STEM projektą. Gimnazijos moksleiviai ir mokytojai dalyvauja tarptautiniuose ORT organizuojamuose STEM seminaruose ir olimpiadose;
  • Vyresnių klasių mokiniai, planuojantys susieti savo ateities karjerą su medicina, turi galimybę atlikti praktiką profesoriaus V. Bumelio vadovaujamoje įmonėje „Biotechfarm“.

Metų bėgyje mokykloje vyko STEAM renginiai – „įprastinės“ edukacijos ir „neįprasto“ ugdymo junginys, kai  tradicinėmis ir originaliomis formomis suteikiama galimybė mokytis gamtos mokslų pamokos, integruojamos su matematika, technologijomis, menais.

Ugdymas nesibaigia pamokomis. Mokiniai turi galimybę mokytis ne tik programinių dalykų, bet edukacijų ir neformalaus ugdymo veiklose atskleisti savo talentus. Mokiniai dainuoja, šoka, sportuoja, vaidina.

Mokyklos erdvės yra maksimaliai išnaudojamos. Sienas puošia mokinių piešiniai ir įvairių organizacijų mums skolinamos ekspozicijos, kurios naudojamos kaip ugdymo priemonės – mokytojai prie jų veda mokiniams pamokas.

Mes esame skirtingi, bet vieningi

Mums yra didelė garbė ir dar didesnė atsakomybė, kad esame vienintelė valstybinė žydų mokykla visoje šalyje. Mūsų mokykla yra unikalus ugdymo įstaigos pavyzdys, kurioje skirtingų Lietuvoje gyvenančių tautybių vaikai, priklausantys skirtingoms tautybėms, kultūrinėms grupėms, turi lygias galimybes ir sugyvena draugiškai.

Kaip to siekiame?

  • Puoselėjame žydų tautos tradicijas.
  • Siekiame užtikrinti pagarbų ir socialiai teisingą skirtingų kultūrų santykį, į prioritetus iškeldami bendražmogišką etiką, o ne kultūrinius skirtumus.
  • Tolerancija – vienas pagrindinių mokyklos egzistavimo prioritetų.
  • Didelį vaidmenį skiriame bendradarbiavimui su tėvais, kurių vaidmuo, puoselėjant tarpkultūriškumą, yra itin reikšmingas.

 

Puoselėdami žydų tautos tradicijas ir kultūrą bei saugodami istorinį tautos atminimą ir siekdami atkurti garbingą Šiaurės Jeruzalės vardą,  mūsų mokykloje minime tradicines žydų tautos šventes. Gerbiame Lietuvos tradicijas, minime visas Lietuvai svarbias datas.

Neseniai kartu minėjome Izraelio valstybės nepriklausomybės metines. Ta proga, bendradarbiaudami su Tautinių mažumų departamentu,  į svečius pirmą kartą mūsų Gimnazijos istorijoje pasikvietėme visų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovus, surengdami mokyklos kieme Tautų mugę.

Kiekvieną penktadienį susirenka visi mokyklos mokiniai – mes visi kartu švenčiame Šabatą.

Projektinė veikla – tai galimybė plėsti mokinių akiratį, supažindinant juos su kitų tautų  istorija, tradicijomis.

Puikus tarpkultūrinis aklėjimas – mūsų Gimnazijos bendradarbiavimo su Izraelio mokyklomis „Kfar Hajarok“ iš Ramat Hašarono ir „Galim“ iš Chaderos projektas „Teumot (mokyklos – dvynės)“.

Mes didžiuojamės ir kitais savo nacionaliniais bei tarptautiniais bendradarbiavimo projektais. Pavyzdžiui, su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene įgyvendiname projektą „Iš kartos į kartą“, skirtą sujungti neabejingas įvairaus amžiaus žydų tautos atstovų širdis, pasisemti jaunatviško optimizmo ir išsaugoti vyresnės kartos istorinės atminties lobynus.

Mokiniai gamina litvakiškus patiekalus ir dalinasi su mokyklos bendruomene receptais, septintokai švenčia savo pilnametystę pagal žydų tradicijas. Kelis kartus per metus mokiniai tvarko žydų kapines.

Nuolat mokomės

 Mokykla nejudėtų pirmyn jei ne mokytojai.

Mokytojas nebėra vienintelis informacijos šaltinis. Gali pasitaikyti situacijų, kai vaikai informaciją ras itin greitai ir užduos klausimų, į kuriuos mokytojas gali netgi neturėti atsakymų. Pedagogas tampa proceso moderatoriumi, suteikiančiu mokiniams įrankius, stebinčiu, patariančiu bei padedančiu. Kiekvieno mokytojo tikslas turėtų būti mokymąsi padaryti įdomų, aktualų, reikšmingą ir susietą su mokinio reikmėmis bei praktiniu pritaikymu. Greitai besikeičiant aplinkai ir poreikiams, prisitaikyti turi ir pedagogai – tampa labai svarbus jų gebėjimas mokytis, įsisavinti naujoves.

Mūsų mokytojai ne tik nuolat tobulina savo profesinių žinių lygį, bet sistemingai įgyja ir plėtoja savo bendrąsias kompetencijas, kurios yra būtinos mokymuisi visą gyvenimą. Mokyklos pedagogai, specialistai, darbuotojai turi daug galimybių mokytis, keisdamiesi gerąja praktika, tobulina savo gebėjimus šalies ir užsienio seminaruose bei konferencijose. Šiemet tobulinimosi seminarai su organizacija „Centropa“ vyko ir mūsų mokykloje,  ir Berlyne (Vokietija). Mūsų mokytojai taip pat bendradarbiavo ir projekte „Hefziba Izraeli Teachers“, dalyvauja ORT seminaruose.

Mokykla visiems

Mūsų mokyklos tendencija – nuo švietimo visiems pereinama prie švietimo kiekvienam, t. y. personalizuoto, suasmeninto ugdymo(si) ir mokymo(si) pripažįstant, kad žmonių patirtys, poreikiai, siekiai skiriasi ir mokomasi skirtingais tempais ir būdais

Mūsų mokykla, įgyvendindama Lietuvos Geros mokyklos koncepciją, taiko vis plačiau  ES naudojamus individualių mokinių poreikių ir gebėjimų diferencijavimo (t.y., pagarbos gebėjimų skirtumams, kūrybinio jų įveiklinimo ugdymo procese) principus. Pas mus dirbanti komanda specialistų yra sukūrusi individualias programas, skirtas specialiųjų poreikių turintiems mokiniams. Gabiausiems gimnazijos mokiniams sudaromos puikios sąlygos jų gabumams vystyti taip pat mokytis pagal jiems individualiai pritaikytas dėstymo metodikas. Daug mūsų klasių tam tikrų pamokų metu dalinamos į mažesnes grupes, tai turi reikšmingą įtaką jų mokymosi proceso kokybei.

Nuo šių mokslo metų esame sudarę galimybę vystyti savo mokymosi potencialą 3-4 kl. mokiniams. Jie dalyvavo didelį mokymosi potencialą turinčių mokinių atrankoje ir keliems iš jų buvo pasiūlyta ugdyti savo gabumus pagal mūsų gimnazijos mokytojų parengtą neformalaus ugdymo programą, sudarytą iš 4 ciklų ir apimančią visus metus: filosofiją, astronomiją, matematiką su anglų kalba ir žurnalistiką, kurie papildomai plėtros tiriančio ir kritinio mąstymo, bendravimo, estetinės pajautos bei raiškos gebėjimus.

 

Mūsų gimnazijos 8 klasės moksleiviai, turintys aukštesnius gebėjimus, bendradarbiauja su Izraelio Ron Vardi gabių mokinių centro mokiniais. Nuotolinių susitikimų metu gabūs mokiniai kartu mokosi atlikti sociologinius pačių mokinių pasirinktų visuomenės problemų tyrimus.

 

Apibendrinimas

Apibendrindami, norėtume atsakingai pareikšti, kad mes, Vilniaus ORT gimnazija, nešiodami garbingą Šolomo Aleichemo vardą, didžiuojamės, kad esame moderni, atvira pokyčiams ateities ugdymo įstaiga, išskirtinėje, saugioje ir jaukioje aplinkoje teikianti kokybišką vidurinį išsilavinimą. Esame laimingi, kad ugdome maksimaliai savo gebėjimus atskleidžiančią savarankišką ir humanišką asmenybę, motyvuotą ateities karjerai, puoselėjančią tautinį savitumą.

Dažnai pajuokaujame, kad gyvename taip įdomiai, jog vieno pranešimo metu neįmanoma pristatyti visų mūsų lūkesčių, pasiekimų ir svajonių. Tam, greičiausiai reikėtų atskiro kongreso. Tokio, kaip šis, kuriame mums teko garbė bent trumpai apie save papasakoti. Dėkojame Jums visiems už šią puikią galimybę ir už mūsų reikšmingą bendradarbiavimą, auginant jaunąjį žmogų, sugebantį visapusiškai integruotis ne tik į Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio  socialinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą!

Žydų išmintis byloja: norėdamas kurti ateitį, apmastyk tai, ką turi dabar.

Ateities mokyklą mes kuriame kasdien.

Milšteinų palikuonys aplankė protėvių žemę Prienuose

Janina Leonavičienė-Paplauskaitė,

Inžinierė-mechanikė, baigusi Kauno Technologijos universitetą.

 

Rinkdama medžiagą apie Prienuose gyvenusias žydų šeimas, radau paskelbtą Prienuose nužudytų žydų sąrašą. Jame parašyta: “Kančiose žuvo šios šeimos: 9) Milšteino Chaimo; 20) Milšteino Ruvino” (Vytautas Kuzmickas, Krašto vitrina, 2016 08 24).
Iš šio baisaus sąrašo jau galime išbraukti abi šeimas, nes pirma, tai ta pati Chaimo Ruvino (du vardai) Milšteino šeima, o antra, kad Milšteinai, pajutę Europoje artėjantį pavojų, iš Prienų emigravo į JAV 1937 m. Taip nuo Holokausto išsigelbėjo penkių asmenų šeima: Chaimas Ruvinas Milšteinas, jo žmona Roche Gitel Milšteinienė ir trys jų vaikai: sūnus Mendelis, dukros Chaia ir Feiga.
Šiaulietės Idos Vileikienės dovana “Aušros” muziejui

Šiaulietės Idos Vileikienės dovana “Aušros” muziejui

Vasario 10 d., ketvirtadienį, 16 val. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) šiaulietė Ida Vileikienė muziejui padovanos savo įtėvių Zofijos ir Adolfo Staškų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus ir Pasaulio Tautų teisuolių apdovanojimus.

I. Vileikienė – viena iš vos kelių šiandien mieste gyvenančių šiauliečių, kuriems teko būti Šiaulių gete ir patirti Holokausto siaubą. Jos tėvai Aronas ir Liuba Rozengardai, išplėšti iš savo įprasto gyvenimo, atsidūrė gete. Ida čia ir gimė 1942 m. vasarą. Tačiau džiaugtis savo dukrele tėvams teko neilgai. Gete vyko žiaurios akcijos, vaikai buvo gaudomi, atplėšiami nuo tėvų, išvežami. Tad Rozengardai nusprendė ieškoti savo vaikui saugesnės vietos. Sužinoję apie geraširdę moterį Z. Staškienę, neturėdami kitos išeities, perdavė jai savo dukrelę. Ir nesuklydo. Staškų šeima ją apsaugojo ir užaugino.

Nuotraukų albumas socialiniuose tinkluose:

 

Tuo tarpu Idos tėvai, kiti giminaičiai atsidūrė Štuthofe. Tėvas žuvo Pomeranijoje, mamos likimas nežinomas. Ida augo šeimoje, tapusioje jos antrąja šeima, ir džiaugėsi, turėdama žmones, kurie ja rūpinosi ir globojo. Atsidėkodama Ida pasirūpino, kad jos įtėviai Adolfas ir Zofija Staškai po mirties būtų apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Yad Vashem institutas jiems suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardus.

Dabar Ida šias šeimos relikvijas, liudijančias skaudžius išgyvenimus ir didvyriškus poelgius, nusprendė padovanoti muziejui ir miestui. Tam, kad mūsų visų atmintyje liktų drąsių šiauliečių istorijos ir, kad nepamirštume to, kas buvo. Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas Izraelio valstybės kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. Muziejuje saugomi Stanislavai Venclauskienei ir jos dukroms Danutei ir Gražbylei įteikti Pasaulio tautų teisuolių, taip pat Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimai. Venclauskių namai Antrojo pasaulinio karo metais tapo prieglobsčiu ne vienam žydui, o Venclauskių šeimos moterų ištiesta pagalbos ranka tuo itin sudėtingu metu gelbėjo gyvybes ir teikė viltį.

Šaltinis: kauno.diena.lt

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

DELFI.lt
LŽB bendruomenės bičiulis R. Stankevičius pristatė naująją savo knygą apie nepaprastą asmenybę, mūsų šalies pasididžiavimą – Pasaulio Tautų teisuolę Oną Šimaitę.

Rimantas Stankevičius. Nepadariusi tautai gėdos

Kviečiame skaityti interviu su autoriumi bei, žinoma, susipažinti ir su pačia knyga:Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje.Rimantas Stankevičius.

Nepadariusi tautai gėdos.Stiklių ir Didžiosios gatvių kampu buvo inscenizuotas žydų pasikėsinimas į vokiečių karininką. (…) Į kalėjimą nepertraukiamai vedė ne tik vyrus ir moteris, bet ir vaikus, ligonius. Vieną senutę nešė ant rankų. Moterys ėjo su kūdikiais ant rankų, su mažučiais vaikais, kurie kabinosi už motinų sijonų. Atvedė daug vaikų iš vaikų namų kartu su mokytojais. Pamačiau man gerai žinomą šlubą batsiuvį iš Stiklių gatvės. Jis be lazdos negalėjo vaikščioti. Prie kalėjimo vartų iš batsiuvio atėmė lazdą ir pradėjo ja mušti. Paskui permetė lazdą per kalėjimo vartus švilpiant, kvatojantis ir keikiantis kaliniams. Kitoje kalėjimo pusėje pamačiau žydę baltu ligoninės chalatu. Ji atrodė kaip pamišusi. Ieškojo savo vienuolikos metų dukters, kurią jos naktinio budėjimo ligoninėje metu išvedė iš namų nežinia kur. Patariau moteriai kuo greičiau eiti į namus, kad ji pati nepatektų į kalėjimą. Užsirašiau jos pavardę, adresą, pažadėjau padaryti viską, ką galėsiu. Kartu su žymia lietuvių visuomenės veikėja Marcele Kubiliūte ėjau pas Buragą, žydų reikalų vedėją. Nuėjau į lietuvišką ochranką. Ten pažiūrėjo į sąrašus, bet mergaitės nerado. Pakraipė pečiais ir pasakė: „Ar verta jaudintis dėl žydų mergaitės?“ Kai paklausiau, kur ta mergaitė gali būti, patarė kreiptis į ypatingąjį būrį, šaudžiusį žydus. Ten eiti nebuvo jokios prasmės,“ – pasakoja 1940–1944 m. Vilniaus universiteto bibliotekininke dirbusi Ona Šimaitė.

Prienus išgarsinusio aludario Goldbergo giminės genealogija (XIX-XXI a.)

Prienus išgarsinusio aludario Goldbergo giminės genealogija (XIX-XXI a.)

(Tekstas – ilgas, tačiau jame – niekur iki šiol Lietuvoje nepublikuota informacija).
Goldbergų pavardė – neatsiejama nuo Prienų miesto istorijos, tačiau iki šiol nėra tyrinėta jų šeimos genealogija, nežinoma, iš kur Leizeris atkeliavo į Prienus, kiek vaikų turėjo, kas buvo jo žmona, kokie vaikų likimai. Tik apytiksliai žinomi alaus bravoro Prienuose įkūrėjo Leizerio Goldbergo mirties metai. Apie bravorą parašyta puiki knyga, kurioje dokumentais įrodyta, kad bravoras, arba tiksliau – spirito varykla, buvo įkurta 1873 metais, o ne visur kitur minimais 1868 metai. Šią datą patvirtinsiu ir aš, tik kitais dokumentais.

Ra­di­nys ba­sei­ne – Šiau­lių žy­dų ka­pi­nių ant­ka­pių mar­mu­ras

Šią savaitę Šiaulių žydų bendruomenę sukrėtė ir nuoskaudas priminė radinys renovuojamos „Delfino“ sporto mokyklos siurblinėje: darbininkams atliekant ardymo darbus, pabiro atskiri skaldyti kapinių paminklų luitai. Darbų vadovas išsyk pranešė apie radinį Kultūros vertybių departamentui. Nustatyta, kad tai – skaldyti sunaikintų senųjų Šiaulių žydų kapinių paminklai.

Išsyk pranešta ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenei. Jos vadovas Sania Kerbelis  nuskubėjo į radinio vietą, nes reikėjo greito sprendimo. 1965 m. statant mokyklą, palaidotų mirusiųjų paminklai be jokių skrupulų buvo panaudoti lyg statybinės medžiagos.

„Pagal to meto technologiją siurblinėse buvo naudojamas marmuras. Turbūt nieko gudriau nesugalvojo, kaip panaudoti skaldytus paminklus iš žydų kapinių, nes kaip tik tais metais sovietai jas naikino ir vogė paminklus. Manęs paklausė, ką darome? Atsakiau, kad nėra ko nė svarstyti – jie turi būti grąžinti ten, iš kur pavogti“, – atsidusęs pasakoja S. Kerbelis.

Valanda su Janušu Korčaku

Valanda su Janušu Korčaku

Kalbėti apie žmones autoritetus niekada nebūna per daug – tokiu buvo gydytojas Janušas  Korčakas (tikrasis vardas – Henrikas Goldšmitas).

Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos  5b klasės mokiniai vykdė projektinę veiklą ,,Valanda su Janušu Korčaku“, tęsdami gražų bendradarbiavimą su Daktaro Janušo Korčako centru bei jo nariais, puoselėjančiais gražias bei prasmingas daktaro Janušo Korčako humanistines idėjas.

Daktaras Janušas Korčakas gimė 1878 metais Lenkijoje žydų šeimoje. Baigęs medicinos mokslus, tapo gydytoju, pradėjo rašyti poeziją, prozą, pasirašydamas slapyvardžiu – Janušas Korčakas. Būdamas 29 metų, jis apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams – įkūrė „Našlaičių namus“ Varšuvos žydų vaikams, kurie gyvavo 30 metų. Tuose namuose buvo daugiau kaip 100 vaikų (vėliau jau ir virš 200) ir tik keletas suaugusiųjų. Tai buvo maža vaikų valstybėlė, kurią valdė savivaldos taryba.

Janušas Korčakas kovojo už ano meto atskirtųjų teises, pirmiausia darbininkų, moterų, vaikų, tautinių mažumų (tarp jų ir žydų).J. Korčakas, ir kaip visuomenės veikėjas, rašytojas bei publicistas, ir kaip žydų ligoninės gydytojas, jautriausias buvo vaiko patiriamai skriaudai.

Daktaro ir jo auklėtinių likimas buvo tragiškas. 1940 m. lapkričio mėn. „Našlaičių namaiׅ buvo perkelti į vokiečių įkurtą Varšuvos getą. J. Korčakas atmetė visus pasiūlymus išeiti iš uždaro rajono ir pasislėpti. 1942 m. rugpjūčio pradžioje, likviduojant getą, „Našlaičių namų“ׅ vaikai ir auklėtojai buvo nužudyti Treblinkos koncentracijos stovykloje.

Pasakojimo apie šį žmogų vaikai klausėsi su dideliu susidomėjimu, klausdami, kada vėl galėsime pratęsti projektinę veiklą ,, Valanda su Janušu Korčaku“.

5 b klasės mokiniai apie šią daktaro veiklą papasakos jaunesniems bičiuliams, pradinių klasių mokiniams, bei savo bendraamžiams ir toliau puoselės bendradarbiavimą su Daktaro Janušo Korčako centru , tapdami jaunaisiais ambasadoriais, puoselėjančiais humanistines Senojo daktaro idėjas.

Smagu, kad mūsų veikla džiaugiasi kitų šalių  (Lenkijos, Brazilijos, Izraelio) korčakiečiai.

Labai dėkojame daktaro Janušo Korčako centro prezidentei Irinai Belienei už bendradarbiavimą bei diplomus.

TUC koordinatorė Vaida Kriščiūnienė, Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos mokytoja

Prezidentas Gitanas Nausėda: Lietuva pasiruošusi drauge įgyvendinti ES kovos su antisemitizmu strategiją

Prezidentas Gitanas Nausėda: Lietuva pasiruošusi drauge įgyvendinti ES kovos su antisemitizmu strategiją

2021-10-13

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį dalyvaudamas Tarptautiniame Malmės Holokausto atminimo ir kovos su antisemitizmu forume kvietė ugdyti jaunąją kartą ir nenusileisti neapykantos kalbai bei bandymams klastoti istoriją.

Pasak Prezidento, didžioji Lietuvos žydų tragedija palietė beveik visus šalies miestus ir miestelius bei paliko tuštumą. Nors jos užpildyti neįmanoma, būtina siekti, kad Holokausto pamokos nebūtų pamirštos.

„Turime užtikrinti, kad būsimos kartos prisimintų ir apmąstytų tai, kas įvyko. Nėra kito būdo laiduoti, kad siaubingi praeities įvykiai daugiau niekada nepasikartotų. Mūsų šiandieniniai įsipareigojimai turi virsti konkrečiais veiksmais, nutaikytais į jaunąją kartą ir visą plačiąją visuomenę“, – sakė šalies vadovas.

Pristatydamas Lietuvos įsipareigojimus Holokausto atminimui ir kovai su antisemitizmu, Prezidentas pabrėžė visuomenės švietimo, stiprių akademinių tyrimų ir Lietuvos žydų palikimo išsaugojimo svarbą. Šiuo tikslu plečiamas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus padės geriau atskleisti turtingą Lietuvos žydų istoriją.

Šalies vadovas kvietė netoleruoti antisemitizmo, Holokausto neigimo ir bandymų klastoti istoriją bei paragino plėtoti atvirą dialogą, besiremiantį istoriniais faktais. Pasak Prezidento, atremti naujoms radikalizacijos apraiškoms skaitmeninėje erdvėje reikės tarptautinių pastangų. Pirmoji ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo strategija yra viena iš tokių iniciatyvų, prie kurių Lietuva norėtų prisidėti.

Švedijos Ministro Pirmininko Stefano Löfveno kvietimu Tarptautinis Malmės forumas turėjo įvykti 2020 m. spalį, praėjus 75 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau koronaviruso pandemija privertė renginį atidėti metams.

Forume dalyvavo daugiau nei 30 valstybių, taip pat daugelio tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, tarp jų Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Charles‘is Michelis, Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen, Latvijos Prezidentas Egilas Levitas, Estijos Ministrė Pirmininkė Kaja Kalllas, Rumunijos Prezidentas Klausas Iohannis ir Suomijos Prezidentas Sauli Niinistö.

Nuotraukos Roberto Dačkaus.
Prezidento komunikacijos grupė
Faina Kukliansky dalyvauja tarptautiniame forume Malmo, Švedijoje

Faina Kukliansky dalyvauja tarptautiniame forume Malmo, Švedijoje

Šiandien rytą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky išvyko į Malmö, Švediją, kur vyks tarptautinis forumas, skirtas Holokausto atminimui ir kovai su antisemitizmu. Vizito metu pirmininkė dalyvaus svarbiuose susitikimuose su delegacijų vadovais, specialiais pasiuntiniais ir koordinatoriais, atsakingais už kovą su antisemitizmu bei Holokausto įamžinimu – p. Katharina von Schnurbein  ir daugeliu kitų.

“Antisemitizmas  – ataka prieš Europos vertybes, o bet kokio tipo rasistiniai ar neapykantos veiksmai yra nesuderinami su pagarba žmogaus teisėms, demokratijos principais. Stenkimės įveikti visuomenės susiskaldymą, aktyviai pristatydami žydų kultūrą ir tradicijas plačiajai visuomenei. 
Vis dar pastebimos netiesioginės arba užslėptos antisemitizmo ir Holokausto istorijos iškraipymo ar neigimo apraiškos išlieka skaudžiu žydų tautybės asmenų įžeidimu”,- sako LŽB pirmininkė F. Kukliansky.
Po kelių dienų vizito Švedijoje, LŽB pirmininkė į Lietuvą sugrįš kartu su Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamento direktoriumi rabinu Andrew Baker. Lietuvoje numatomi reikšmingi susitikimai su politikos formuotojais, su kuriais bus aptariami Lietuvos žydų bendruomenės ateičiai aktualūs klausimai.
Abramovičių šeimos gyvenimas Lietuvoje ; tremtis, negandos ir mirtis svetur nelaisvėje

Abramovičių šeimos gyvenimas Lietuvoje ; tremtis, negandos ir mirtis svetur nelaisvėje

Lietuvos gyventojų trėmimai palietė visas etnines grupes, tarp jų ir žydus. 1941m. birželio 14 d. iš Lietuvos buvo ištremta apie 3 tūkstančius žydų.

1941 metų rudenį į svetimą ir šaltą  miestą Syktyvkarą atvyko traukinys su tremtinais iš Lietuvos. Alkio ir ligų išvarginti, jie tūkstančius kilometrų nuvažiavo sandariai uždarytuose galvijų vagonuose. Iš bado mirdavo ištisos šeimos.  ,,Tautų vado“ J.Stalino įsakymu ištremtųjų tarpe buvo žydų Abramovičių šeima iš Tauragės miestelio (Taurogi štetlo )  : moteris Taube-Leja su trimis vaikais, vyriausias sūnus Leibas – 12 metų, vidurinis – Abramas – 8 metų, jauniausias Aronas – tik penkerių metų.

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Dau­guo­se gy­vuo­jan­tis kul­tū­ros klu­bas „Ki­taip“ pri­sta­tė įspū­din­gą dau­giš­kio Ar­no Dub­ros at­lik­tą dar­bą – Dau­gų mies­to žy­dų si­na­go­gos 3D re­konst­ruk­ci­ją. Jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti, koks is­to­ri­nis pa­sta­tas bu­vo nuo pa­sta­ty­mo iki si­na­go­gos ap­grio­vi­mo po­ka­rio me­tais ir per­tvar­ky­mo į Dau­gų kul­tū­ros na­mus so­viet­me­čiu, t. y. į pa­sta­to su ko­lo­no­mis, koks yra šian­dien. Apie su­ma­ny­mą ir tai, kaip jis bu­vo įgy­ven­din­tas vien en­tu­zias­tų jė­go­mis, pa­sa­ko­ja klu­bo va­do­vas Ro­ber­tas Oža­lins­kas.

„Susipažinkime“. Žydai Lietuvoje: ar tikrai pažįstame šimtmečius šalyje gyvenančią tautą?

„Susipažinkime“. Žydai Lietuvoje: ar tikrai pažįstame šimtmečius šalyje gyvenančią tautą?

Nors žydai Lietuvoje gyvena ne vieną šimtmetį, iki šiol ne visi susimąstome, kiek jų istorijos ir kultūros paslapčių tyko Vilniuje. 15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Tad kviečiame pažinti žydų bendruomenę Lietuvoje.

Lietuvos žydų kilmė

„Žydai gyveno Lietuvos teritorijoje iki tol, kol Lietuvos vardas buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau buvo paskelbtos privilegijos žydams įvairiuose miestuose LDK. Žydai gavo visaverčių šalies piliečių teises ir galėjo laisvai atlikti religinius ritualus, taip pat vykdyti įvairias prekybas ir kt. Masinį žydų atvykimą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę išprovokavo daugybė žydų pogromų, apėmusių Vakarų Europos šalis tuo metu, kai siautė siaubinga maro epidemija“, – pasakoja G.Taicas.

Pasak Vilniaus Gaono žydų muziejaus, LDK žydų bendruomenė nuo seniausių laikų buvo savita ir skirtinga. Kitaip nei kitos žydų bendruomenės. LDK žydai turėjo senas šaknis ir labai gilias religines tradicijas. Lietuvoje veikė garsios religinės mokyklos – ješyvos. Taip pat iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, kantorių, Talmudo žinovų.

Žydų bendruomenė – ne tik Vilniuje

Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta holokausto Lietuvoje ir Lenkijoje metu. Tačiau ir šiandien žydų bendruomenės atstovų galima rasti skirtinguose Lietuvos miestuose.

Žydų kultūros paveldas yra neatsiejama Lietuvos ir Kauno istorijos dalis. XX a. pradžioje žydai buvo viena gausiausių Kauno miesto bendruomenių, aktyviai dalyvavo miesto politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, kūrė savo mokyklas, sinagogas, ligonines, vaikų namus. Šiandien žydų bendruomenių taip pat yra Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei kituose miestuose.

Pasak Lietuvos žydų bendrijos nario Viljamo Žitkausko, žydų bendruomenė yra glaudžiai bendradarbiaujanti.

>>SKAITYKITE DAUGIAU ..