Žydų istorija Lietuvoje

Tikroji Vilniaus žydų kapinių padėtis.  Didžios praeities dalis, kurią privalu išsaugoti (ATNAUJINTA)

Tikroji Vilniaus žydų kapinių padėtis. Didžios praeities dalis, kurią privalu išsaugoti (ATNAUJINTA)

Tarptautiniu mastu viešojoje erdvėje netyla Senųjų žydų kapinių (Piromonto, Šnipiškėse) išsaugojimo klausimas – rengiamos peticijos, klausimas keliamas iki JAV senatorių lygmens, bandoma stabdyti Vilniaus Sporto rūmų renovacijos planus. Tačiau, ar šie ginčai dėl sunaikintų kapinių yra pakankamai pagrįsti?

Sovietmetis sunaikino senąsias Šnipiškių žydų kapines ir palaidojo jų atminimą

Svarbu prisiminti Šnipiškių kapinių istoriją. Senosios Vilniaus žydų kapinės (Piromonto) įkurtos 1592 – 1593 (kituose šaltiniuose minimos nuo 1487 m.) faktiškai kapinės buvo užarytos 1830 m., po to dalis kapinių buvo sunaikinta, dalis išliko iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos.

1948 m. spalio 15 d.  TSRS Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą uždaryti Senasias žydų kapines. Jau tada jų plotas buvo kiek daugiau nei trys hektarai – keturis kartus mažesnis nei Užupio žydų kapinių Olandų g.

Galutinai šios kapinės uždarytos ir dauguma jose esančių palaidojimų sunaikinti 1955–1956 m., kuomet  viduryje kapinių teritorijos nutarta pastatyti baseiną. 1971 m., statant Sporto rūmus, sunaikinti beveik visi iki tol dar likę palaidojimai.

Brutalus rusų imperijos ir sovietinis kapinių naikinimas ištrynė iš dalies vilniečių atminties šventą Šnipiškių kapinių atminimą ir daugelis prisimena kaip šalia Sporto rūmų, sunaikintų kapinių teritorijoje, apie jas net nežinodami, tais laikais spardė futbolo kamuolį. Šiuo metu Vilniaus m. savivaldybės, JAV paveldo komisijos ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės rūpesčiu teritorijoje stovi Senųjų žydų kapinių informaciniai stendai.

2003 m. iš buvusių Piromonto kapinių, statant Mindaugo tiltą ir rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves, perkelti 700 žmonių palaikai, anksčiau supilti iš kitų duobių, perkasant teritoriją gatvėmis, į šiandienines, vieninteles veikiančias Sudervės kelio Vilniaus žydų kapines.

Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sukvietė vilniečius, garbingus svečius, diplomatus ir ministrus dalyvauti žydų mokslo instituto YIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje.. Ši lenta pastatyta Vivulskio gatvėje, kur nuo 1933 iki 1944 metų toje vietoje stovėjo pastatas, kuriame YIVO institutas veikė. Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas profesorius Leonidas Melnikas, YIVO vadovybė, Fania Brancovska.

YIVO Žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įsteigtas Vilniuje, 1925 m. Jo įkūrėjai – iškilūs to meto Lietuvos ir Europos intelektualai, kurie instituto tikslu numatė Rytų Europos žydų kalbos, literatūros ir kultūros istorijos tyrinėjimus ir fiksavimą.Vilniuje atidarytas YIVO tapo didžiausiu jidiš mokslinių tyrimų centru pasaulyje, kuris tyrė ir rinko medžiagą apie Rytų Europos žydų gyvenimą, kultūrą, literatūrą, kalbą ir istoriją.  Nenujausdami netrukus regioną užgriūsiančio neįsivaizduojamo masto naikinimo, instituto mokslininkai vietinėse žydų bendruomenėse rinko įvairius dokumentus ir archyvinę medžiagą.

YIVO atminimo lentą sukūrė Viktorija Sideraitė Alonarchitektėdizainerė (pirma dešinėje).

YIVO lentos dizaino idėją pristatė jos autorė: V.Sideraitė Alon:

,,JIVO (lietuviška transkripcija) yra kiaurymė, nes instituto Vilniuje po Holokausto neliko
YIVO – auksinėmis raidėmis simbolizuoja šiandien klestintį NY YIVO, įkurtą Makso Weinreicho..
Šių dviejų pavadinimų plastinis sujungimas – tarsi jungtis tarp kartų, tarp valstybių, kuriose
žydų mokslo institutas gyvavo anksčiau ir gyvuoja dabar, savo būtimi įrodydamas, kad kultūra gali atlaikyti net Holokaustą, (dažnai sakoma – kai mūsų neliks, liks kultūra – YIVO yra gyvas įrodymas). Papildomą prasmę ši YIVO/JIVO jungtis įgyja mūsų laikais, kai vykdomas tarptautinis YIVO dokumentų skaitmeninimo projektas, paversiantis praeities palikimą viešai prieinamu ir pasiekiamu visiems kultūra besidomintiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje tie dokumentai yra saugomi, “- sakė Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė, kūrusi YIVO atminimo lentą.

Iki Antrojo Pasaulinio karo Vilniuje veikęs YIVO, tapo žydų kultūros centru ir litvakų pasididžiavimu. Nors dalis Vilniuje saugotų knygų ir dokumentų Antrojo Pasaulinio karo metais buvo sunaikinta, kitą dalį archyvų pavyko išsaugoti  ir perkelti į  per karą centrine YIVO būstine tapusį Niujorką. Šiandien YIVO išlieka vienu svarbiausiu žydų tyrimų institutu, kurio kolekciją šiuo metu sudaro beveik 400 tūkstančių knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų.

Prof. Leonidas Melnikas priminė, kad jidiš kalba skambėjo Vilniuje ne vieną šimtmetį, ši kalba kaip simbolis saugo litvakų atminimą. Prieš dešimtmečius dar skambėjusi visoje Lietuvoje, dabar ją girdime retai, bet džiugu, kad YIVO institutas sėkmingai tęsia veiklą Niujorke, o atidengiama lenta toje vietoje, kur stovėjo YIVO instituto nebeišlikęs pastatas, primena visiems kokią istoriją turėjome, žuvo žmonės, kūrę institutą ir dirbę jame, bet atmintis gyva, žodis nenugalimas.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kreipėsi į susirinkusius jidiš, jis yra išvertęs iš jidiš kalbos poetų kūrybą ir ne tik ją. Kultūros ministras priminė laikus, kai ši kalba buvo brangi Lietuvoje gyvenusiems žydams, kuri šiuo metu yra reikšmingas mūsų paveldas.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas.

YIVO direktorių tarybos atstovė Irene Pletka, gimusi Šanchajuje, Japonijos konsulo Čiunės Sugiharos išduotų vizų dėka jos tėvai, Lenkijos žydai, galėjo išvykti iš Lietuvos 1941m. Pletka dabar dirbdama YIVO prisideda prie jidiš kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo. Irene Pletka – ,,Kronhill Pletka” fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje bei kitur.

I.Pletka (pirma iš kairės) dėkojo YIVO direktorių tarybos vardu Lietuvos Kultūros ministerijai, Vilniaus savivaldybei. Ji pasakojo, kad jjidiš kalbos ją mokė vieno YIVO įkūrėjo sūnus, karo metu partizanavęs – E. Železnikovas, po karo sugrįžęs į Vilnių, jis tikėjo, kad pavyks atkurti žydų gyvenimą, tačiau šiai jo idėjai nebuvo lemta išsipildyti, bet jis vylėsi, kad vieną dieną YIVO institutas tęs savo veiklą. „Mes esame įvykių liudininkai,- sakė I.Pletka. Didžiuojuosi, kad turime Niujorke stiprų YIVO institutą, archyvus, kad YIVO darbai ir instituto atminimas gyvas Vilniuje ir pasaulyje. Atidengta YIVO lenta įprasmina garsųjį YIVO, kuris nuo 1940 metų buvo išnykęs iš Lietuvos. Tikime ir džiaugiamės partneryste ir bendradarbiavimu, YIVO Vilniuje vėl gyvuos.”

1940 metais YIVO savo veiklą iš Vilniaus perkėlė į Niujorką, o po karo dalis Europoje išsaugotos medžiagos taip pat buvo atgabenta į naująją būstinę, kurios kolekciją šiuo metu sudaro daugiau nei 385 000 knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų ir kt. Prieš daugiau nei du dešimtmečius paaiškėjo, kad Vilniuje nuo nacių buvo išgelbėta, o vėliau nuo sovietų režimo iki pat 1989 metų buvo slapstyta dar viena dalis YIVO kolekcijos – per 10 000 retų ir unikalių leidinių bei 1,5 milijono įvairių dokumentų.

 

Kviečiame į  žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremoniją

Kviečiame į žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremoniją

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

kviečia Jus  birželio 20 d., 15 val.

dalyvauti žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje

prie namo A. Vivulskio g. 18.

Nuo 1933 m. iki 1944 m. toje vietoje stovėjo  pastatas, kuriame veikė

1925 m. Vilniuje įkurtas svarbiausias Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras,

nuo 1940 m. tęsiantis savo veiklą Niujorke kaip žydų studijų institutas YIVO.

 

Renginyje dalyvaus:

YIVO direktorių tarybos vicepirmininkė Irene Pletka

YIVO direktorius Jonathanas Brentas.

JIVO institutas Vilniuje pieš Antrąjį pasulinį karą.

Apie JIVO Vilniuje

Svarbiausioji kultūros ir mokslo institucija buvo 1925 m. Vilniuje sukurtas žydų mokslo institutas JIVO (santr. Jidiš – Jidiše visnšaftleche organizacie; vėliau – Jidišer visnšaftlecher institut), tapęs jidiš kultūros ir mokslo tyrimo centru. Instituto garbės prezidiumo nariais tapo patys žymiausi to meto pasaulio mokslininkai, visuomenės veikėjai – žydai: Albertas Einšteinas, Zigmundas Freudas, Edvardas Bernšteinas, Šimonas Dubnovas.

Vienas iš instituto idėjos autorių, organizatorių ir jo ilgametis vadovas buvo žymiausias to meto jidiš filologas, pirmasis jidiš profesorius Amerikoje (gyveno JAV nuo 1939 m.) Maksas Vainraichas. Jis formavo instituto veiklos strategiją, principus. JIVO biblioteka turėjo daugiau kaip 40.000 knygų; bibliografijos centre buvo daugiau kaip 220.000 pasaulyje išleistų leidinių kartoteka; spaudos archyve buvo sukaupta apie 10.000 įvairiose valstybėse leistų žurnalų metinių rinkinių. Institute buvo keli archyvai: rankraščių ir autografų, istorinių dokumentų, plakatų; teatro bei pedagogikos muziejai, tautosakos kolekcija (apie 10.000 surinktų priežodžių, patarlių, sąmojų, keiksmų). Šie kultūros lobiai buvo JIVO darbuotojų ir įvairių šalių instituto bičiulių pastangų rezultatas.

Institute buvo sudarytos 4 mokslo sekcijos – filologijos, istorijos, ekonomikos ir statistikos, psichologijos ir pedagogikos. Jose dirbo žymiausi mokslininkai, gyvenę ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Rygoje, Paryžiuje, Niujorke. Institute ne tik vyko tiriamasis darbas, bet  buvo rengiami jauni mokslininkai – nuo 1935 m. čia veikė aspirantūra, joje kasmet mokėsi 15-16 aspirantų. Kiekviena sekcija skelbė savo tyrimų rezultatus leidinyje „Šriftn fun jidišn visnšaftlechn institut“ (JIVO darbai). Nuo 1931 m. buvo leidžiamas mėnesinis mokslinis žurnalas „JIVO bleter“ (JIVO puslapiai); iki 1937 m. žurnalo visuminė apimtis sudarė 235 spaudos lankus. Instituto bendradarbiai paskelbė 12 monografijų ir kitų leidinių. Iš viso iki 1937 m. buvo išspausdinta daugiau kaip 1000 spaudos lankų, t.y., 16.000 puslapių mokslinės produkcijos. JIVO iniciatyva, pagerbiant Š. Dubnovą jo 70-mečio proga, pradėta rengti visuotinė žydų enciklopedija.

Tarpukario Lenkijos Respublikos valdžia instituto nepalaikė finansiškai, todėl lėšas rinko „JIVO bičiulių draugijos“, veikusios daugelyje valstybių. Kai kurios iš šių draugijų (Varšuvoje, Niujorke, Paryžiuje) iš esmės tapo Vilniaus JIVO filialais, vykdė savarankiškus mokslinius tyrimus. Antrojo pasaulinio karo metais, kai darbas Lietuvoje buvo nebeįmanomas, JAV filialas tapo JIVO centru. Čia persikėlė M. Vainraichas ir iki mirties 1969 m. jam vadovavo. YIVO Institute for Jewish Research Niujorke (https://yivo.org/) ir dabar veikia kaip vienas svarbiausių jidiš  kultūros tyrimų centras. Kitas JIVO filialas dirba Buenos Airėse (Argentina).

Parengta remiantis žydai.lt 

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Gydytojo Isaako Chonės Dubrovičiaus tremtis ir šeimos likimas

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Gydytojo Isaako Chonės Dubrovičiaus tremtis ir šeimos likimas

Tą dieną 1941m. dieną prasidėjo masiniai trėmimai į Stalino lagerius.

1941 birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai),  4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule Lietuvos tragedija ir netektimi. Iš Lietuvos buvo deportuoti ne tik lietuviai, apie 3000 žydų, negalutiniais duomenimis, lageriuose ir tremtyje mirė 375 žydai .

Ištremti į Sibirą žydai giliu dvasiškumu ir tikėjimu priešinosi žiauriam sovietinių represijos organų terorui. 1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę.

Santariškių Vaikų ligoninės gydytoja Rozalija Černakova pasakoja apie savo senelio ir visos šeimos likimą. Seneliai buvo ištremti su šeimomis : Rozalijos tėvai, trėmimo metu buvo dar vaikai: mama – 11-os metų mergaitė, jos brolis – 8-erių. Juos ištrėmė į Altajaus kraštą. Ten ir gimė Rozalija.

Senelis tą 14 birželio stotyje buvo atskirtas nuo šeimos. Jį vežė kitu keliu į lagerį Mordovijoje. Po kurio laiko perkėlė į kitą lagerį. Senelis – gydytojas ginekologas Isaakas Chonė (Elchananas) Dubrovičius buvo vienos sionistinės partijos pirmininkas. Iki tremties jis gyveno ir dirbo Kaune, turėjo namą, dirbo ligoninėje ginekologu, medicinos mokslus baigė Vokietijoje, Giesene.

Lietuvos žydai, tarp jų ir medikai, patyrė kelias stalinizmo valstybinio antisemitizmo bangas, lydimas medicinos darbuotojų ir jų šeimų represijų – trėmimų, profesinės veiklos apribojimo, šalinimo iš pareigų. Kaltinimai buvo susiję su turėta nuosavybe, dalyvavimu visuomeninių organizacijų veikloje ir kt.

Anūkė – gydytoja Rozalija surado archyve savo senelio bylą, kurią pradėjusi skaityti net nesuprato, kas rašoma. Tremtinių sąrašus NKVD sudarydavo iš anksto, žinomas Kauno ginekologas tapo politiniu kaliniu, kuris buvo ištremtas į Mordovijos lagerį Potmą. Ten jis kirto mišką.  Po to jį perkėlė į Krasnojarską. Gydytoju dirbti tremtyje neleido, tik sanitaru. Visi dokumentai iš jo buvo atimti.  Jam leido išvykti iš lagerio pas ištremtą šeimą tik 1955m. į Altajaus kraštą, Slavgorodo miestelį, kur tremtyje gyveno šeima. Tada jo anūkei Rozalijai buvo 3-eji, ji pirmą kartą išvydo savo senelį. 1958 m buvo panaikintas represuotųjų statusas ir Isaakas Chonė Dubrovičius galėjo dirbti gydytoju. Jo kolegos kauniečiai rašė laiškus, kad Kaune labai trūksta gydytojų, prašė kad jį paleistų, kad jis grįžtų, bet prašymai nepadėjo. Tik iš Vokietijos gavęs diplomo kopiją,  jis pradėjo dirbti gydytoju ginekologu, bet tremtis ir sunkus darbas gulage palaužė jo sveikatą. Trejus metus jis dar operavo pacientes, bet kai pradėjo drebėti rankos, dirbti nebegalėjo.

Senelis visiškai nieko nepasakojo, anūkai augo, nežinodami apie lagerius ir tremtį. Tik būdama suaugusi, jo dukra sužinojo šeimos istoriją. Apie žydiškumą  Rozalija sužinojo būdama vaiku. Gatvėje ją ir mamą vadino žyde – rusų k. – „jevreika“, tais laikais tai skambėjo kaip pravardžiavimas.

Senelio sūnus, Rozalijos mamos brolis irgi buvo gydytojas, pasirinkęs tėvo profesiją. Anūkė Rozaliją pasakoja kaip tapo gydytoja. Šeima iš Altajaus krašto negalėjo grįžti į Lietuvą, jų neišleido, kad ir kiek jie laiškų – įvairių prašymų berašytų,- atsakymas buvo – ne. Tėvai galėjo sugrįžti tik 1991 metais kaip tremtiniai. Jie apsigyveno Vilniuje.

Rozalijos tėvas ieškojo būdų išvykti iš Altajaus krašto, mažo Slavgorodo miestelio, kur jie ilgai buvo priversti gyventi, kol pagaliau jį pakvietė dirbti į Kazachstano gamyklą. Persikėlė visa šeima su vaikais. Po poros metų pavyko ir senelius perkelti. Senelis jau buvo ligotas. Nebeilgai pagyveno, iki 1970 metų. Į Lietuvą jo neįsileido, taip ir nepavyko sugrįžti į namus.

Senelis tarpukariu Kaune gyveno gerai, dirbo ligoninėje, buvo gerbiamas, dalyvavo visuomeninėje sionistų veikloje. Iš Gieseno, kur baigė medicinos studijas, jis galėjo grįžti dirbti į Kauną tik išlaikęs lietuvių k. egzaminą. Šeimai likusi relikvija anūkės namuose – senelio šachmatai, portretas ir nuotraukos. 9–ojo forto muziejui padovanoti keli jo asmeniniai daiktai.

Senelio Isaako Chonės šeima buvo labai neturtinga, mama buvo siuvėja, tėvas – darbininkas. Jie išvažiavo iš Kauno gyventi į Liepoją. Turėjo 5 vaikus. Visi mokėsi, aukštąjį išsilavinimą įgijo užsienyje, nes žydams tuomet drausdavo mokytis universitete. Lėšas mokslui užsidirbdavo patys, senelis mokyklą baigė eksternu, įstojo į universitetą. Chonė Isakas studijuodamas dirbo su vaikais korepetitoriumi.

 Senelio tėvai žuvo per Holokaustą.

Gydytoja Rozalija Černakova prisimena, kad tremtyje tėvai kalbėjo jidiš, iš mamos ir močiutės ji su broliu sužinojo visą senelio Dubrovičiaus istoriją iki karo.

Rozalija išvyko iš tremties namų, būdama 17 metų studijuoti mediciną į Tomską, irgi tremtinių miestą.  Būdama 39-erių metų, ji atvyko į Lietuvą, 1982m. Prieš tai,  po studijų gyveno Kaliningrado srityje, kol jai pavyko apsigyventi Alytuje, kur išmoko lietuvių kalbą ir dirbo rajono centrinėje ligoninėje, kai tėvai atkūrus Nepriklausomybę, pagaliau galėjo grįžti į Lietuvą, į Vilnių persikėlė ir dukra, ji gavo darbą Centro poliklinikoje, o šiuo metu jau 22 metus yra Santariškių vaikų ligoninės gydytoja.

„Mano mama, baigusi vidurinę mokyklą 1948 m. bandė pabėgti iš tremties su mokyklos baigimo atestatu, ji labai gerai mokėsi, – pasakoja gydytoja Rozalija. Ji bėgo viena. Atsidūrė Kaune, dokumentų neturėjo. Susirado savo tetą, Kauno geto buvusią kalinę, kurios šeima liko gyva, jos vyras irgi gydytojas. Pas tetą pagyveno porą savaičių, bet kažkas paskundė, kad mama pabėgo iš tremties. Ją iškart suėmė, uždarė į kalėjimą 2-iems metams, po to perkėlė į lagerį, tuomet buvusį Vilniuje. Iš ten grąžino į tremties vietą Altajuje. Pabėgimas buvo nesėkmingas, baigusi mokyklą, mama norėjo studijuoti mediciną. Priversta grįžti į Altajų, po kurio laiko ištekėjo už tremtinio žydo iš Varėnos, būsimo Rozalijos tėvo. Mama dirbo ekonomiste finansininke. Jos likimas buvo sulaužytas, visą laiką mama jautė nerealizuoto gyvenimo nuoskaudą – nepilnavertiškumą”.

Gydytojo Chonės (Elchananas) Dubrovičiaus ištrėmimo dokumentai

Su gydytoja Rozalija Černakova kalbėjosi Ilona Rūkienė

Keiptaune pristatyta paroda apie Lietuvos žydų istoriją

Keiptaune pristatyta paroda apie Lietuvos žydų istoriją

URM.lt Naujienos
Birželio 6 dieną Lietuvos ambasada Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune pristatė parodą – „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lite. Lita“. Meninė instaliacija, pasakojanti apie išskirtines žydų tautos istorijos detales nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki šiandieninės Lietuvos, į antrą pagal dydį šalies miestą atkeliavo iš Johanesburgo Holokausto ir genocido centro. 

Parodos atidaryme gausiai susirinkusią Keiptauno žydų bendruomenę bei Pietų Afrikos Parlamento narius pasveikino Lietuvos ambasadorė Sigutė Jakštonytė. Ambasadorė pažymėjo, kad Lietuvos  Seimas paskelbė 2020 metus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, tokiu būdu siekiama įvertinti Lietuvos žydų bendruomenės indėlį Lietuvos valstybės gyvenime, išsaugoti atminimą apie Holokausto aukas. Ambasadorė taip pat padėkojo muziejui už ketverius metus trunkantį glaudų bendradarbiavimą.

Paroda Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune bus eksponuojama iki birželio mėnesio pabaigos.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) eilinė ataskaitinė-rinkimų konferencija.  

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) eilinė ataskaitinė-rinkimų konferencija.  

2019 m. gegužės 28 d. vyko Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) eilinė ataskaitinė-rinkimų konferencija.

Konferencijoje, kuri yra aukščiausias LŽB valdymo organas, sprendimus priėmė didžioji dauguma (28 iš 31) LŽB asociacijos narių delegatų. Konferencijos metu buvo patvirtinta finansinė atskaitomybė už 2018 m., Konferencijos dalyviai supažino su nepriklausomo auditoriaus išvada. Itin aktyvi Bendruomenės 2018 metų veikla  įvertinta teigiamai, aptarti 2019-2020 veiklos lūkesčiai ir planai, artėjančių Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metų koncepcinės gairės.

Nuotraukos Mildos Rūkaitės

Mažos svarbios žydų istorijos detalės Vilniuje

Mažos svarbios žydų istorijos detalės Vilniuje

bernardinai.lt

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyveno gausi žydų bendruomenė, kurios kultūrinius, religinius ir socialinius pėdsakus šiandiena primena tik atminimo lentos ir paminklai. Retas miesto gyventojas žino, kodėl Vilnius buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale, koks aktyvus visuomeninis gyvenimas virė siaurose Senamiesčio gatvėse, ir tai, kaip tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos sostinės veidą.

Vilnius daugelį metų buvo žydų dvasingumo ir mokslo vieta. Be išblukusių hebrajiškų užrašų ant buvusio Vilniaus geto pastatų, mieste yra ir daugiau išlikusių šios tautų istorijos pėdsakų. Pieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė daugiau nei trečdalį miesto gyventojų.

Šiandien kviečiame kartu atrasti mažų, tačiau mūsų miestui svarbių istorijos detalių.

Gerosios Valios fondas, valdantis kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą, perima patalpas Vilniaus Pylimo gatvėje

Gerosios Valios fondas, valdantis kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą, perima patalpas Vilniaus Pylimo gatvėje

Valdžios kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą valdantis Geros valios fondas perima valstybei priklausančias patalpas Vilniaus centre ir svarsto ateityje įgyti daugiau pastatų įvairiuose Lietuvos miestuose.

Kultūros ministerija šią savaitę registravo Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo beveik milijono eurų vertės patalpos Pylimo g. 4 perduodamos Geros valios fondui. Čia yra įsikūrusi Lietuvos žydų bendruomenė, šiuo metu valdanti patalpas pagal panaudos sutartį.

Jos bus perduotos sumažinant valstybės mokėtiną piniginę kompensaciją, kasmet siekiančią apie 3,6 mln. eurų. „Norime, kad liktų išliekamoji vertė žydų bendruomenėms, kai baigsis kompensacija. Pastatai, nekilnojamasis turtas yra išliekamoji vertė“, – BNS sakė Geros valios fondo direktorė Indrė Rutkauskaitė

 

Šiurpus Holokausto pranašas: kaip prieš 100 metų įvyko pirmasis Vilniuje žydų pogromas

Kai kalbama apie Vilniaus žydų patirtas kančias, dažniausiai prisimenamas Holokaustas ir su juo susiję įvykiai – žudynės Paneriuose, Vilniaus getas ir kiti. Tačiau pirmasis pogromas Vilniuje įvyko gerokai anksčiau. Jis prasidėjo 1919 m. balandžio 19 d., lygiai prieš 100 metų. Įvairių šaltinių duomenimis, tuomet buvo nužudyti apie 60 žydų, o kaltininkai liko nenubausti.

15min.lt

Skaitykite plačiau

„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą

„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą

VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ (www.litvak-cemetery.info) praeitais metais pradėta senųjų Seirijų žydų kapinių dokumentacija yra praktiškai baigta.

2018 m. rugpjūčio mėn. 6-19 d. vykusios tarptautinės vasaros stovyklos metu buvo nuvalyti, suskaičiuoti bei skaitmenizuoti išlikę antkapiniai paminklai. Viso jų rasta 692. Kruopštaus ir intensyvaus darbo kapinėse pagrindu sudarytas kapinių žemėlapis. Kapinių tvarkymo ir skaitmenizavimo darbus dalinai finansavo Lietuvos žydų bendruomenė.

Šiais metais surinkta medžiaga yra analizuojama ir publikuojama „Maceva“ internetinėje svetainėje. Ant daugelio macevų yra pilnai ar dalinai išlikę antkapių užrašai – epitafijos, visos užrašytos hebrajų kalba. Seniausias antkapinis paminklas datuojamas 1789 m.

Epitafijas transkribavo ir į anglų kalbą išvertė humanitarinių mokslų daktarė, Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.

Iki šių metų pabaigos planuojama išversti Telšių, Subačiaus ir Valkininkų senosiose žydų kapinėse išlikusias įskaitomas epitafijas. Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ duomenų bazė pasipildys daugiau nei 1000 naujų įrašų su identifikuotų mirusiųjų vardais ir mirties metais.

Antkapinių paminklų identifikaciją finansuoja Viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ (www.gvf.lt).

Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)

Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)

DELFI.lt

Vilniaus centre pirmadienį kūju buvo sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Šimašius: savivaldybė lentos atkūrimo svarstyti neplanuoja, papildyta

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/

Generolui Vėtrai pagerbti skirta lenta yra Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį, apie 10 val. 37 min. policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė, kad sudaužė lentą kūju. Su K. Juraičiu pirmadienį DELFI nepavyko susisiekti. S. Tomas visą įvykį tiesiogiai transliavo savo „Facebook“ profilyje. DELFI žiniomis, policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Viešosios tvarkos pažeidimo. Už Viešosios tvarkos pažeidimą gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Papildymas: balandžio 9d.pranešimas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bus atkurta.

Skaityti daugiau:

Apie istorinį elgetavimą

Apie istorinį elgetavimą

Segejus Kanovičius

Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.

Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.

Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.

Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.

Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. 
Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.

Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.

Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.

Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?

Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?

Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

LR Seimo narių grupė 2018 m. rugsėjo 20 d. inicijavo LR Konstitucijos 12 str. pataisų projektą, numatantį, jog Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo numatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.

Pataisų priėmimo klausimas būtų sprendžiamas gegužę vyksiančio referendumo metu, LR piliečiams jas patvirtinus, naujasis įstatymas, numatantis Konstitucijos pataisas įsigaliotų 2020 m., kurie LR Seimo nutarimu buvo skirti Vilniaus Gaonui ir Lietuvos žydų istorijos metams.

LŽB vertinimu, siūlomame įstatymo projekte atsispindinti dvigubos pilietybės įgijmo privilegija asmenims pagal teritorinį priklausomumą turi netiesioginės diskriminacijos bruožų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijjų, galimai neatitinkančių valstybių, tokių kaip Izraelio Valstybės, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Argentinos ir kitų šalių piliečių, atžvilgiu.

Konstituciniu lygmeniu konkrečiai grupei žmonių užkardant galimybę išlaikyti pilietinį ryšį su Lietuva, realizuojant LR piliečio politines teises, galimai būtų paneigtas tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintas nediskriminavimo principas bei kiltų Konstitucijos ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių kolizija.

Lietuvos piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kone labiausiai nukentėjo nuo Holokausto – buvo sunaikinta daugiau nei 90 proc. Lietuvos žydų. Didžiausia išgyvenusiųjų ir jų palikuonių dalis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje bei Izraelyje. Nemaža jų dalis išvyko laikotarpiu, kada pagal LR galiojančius įstatymus ir teismų praktiką jie negalėjo atkurti ar susigrąžinti LR pilietybės neatsisakydami turimos. Yra išvykstančių ir grįžusių į Lietuvą, tačiau negalinčių išlaikyti, įgyti ar susigrąžnti LR piliečio statuso dėl Lietuvos teisinės bazės spragų.

Kitos siūlomų pataisų formuluotės – abstraktaus, blanketinio pobūdžio, todėl Lietuvos žydų bendruomenė, gerbdama teisinės valstybės ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintus principus, skatina užkirsti kelią manipuliacijoms Konstitucinėmis vertybėmis ir LR Pilietybės institutu.

 

Informacija:
Monika Antanaitytė, +37067240942

“Menora” kviečia žiūrėti reportažą iš knygos pristatymo – atsiminimų popietės – Aaronas Garonas „Vilnietiškas žydų pasaulis”

Savaitinė televizijos laida >>„Menora“ kaip tik ir skirta Lietuvos žydų kultūrai ir istorijai, kasdieniam Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimui. Joje dažnai vieši iškilūs Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, svečiai iš užsienio, besidomintys Lietuvos žydiškuoju paveldu.Nors ir nedidelė Lietuvos žydų bendruomenė, tačiau Lietuvos piliečiai žydai aktyviai dalyvauja kasdieniame valstybės gyvenime. Todėl pačios aktualiausios temos nušviečiamos ir „Menoroje“.   Nuoroda į laidos įrašą >>Čia

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kaip tampama muzikos kūrėju? – ar apskritai kada nors bus rastas tinkamas atsakymas į šį klausimą. Visi mokosi pas tuos pačius mokytojus, semiasi tų pačių žinių, girdi aplink save skambančią tą pačią muziką – taip gimsta kanonai, kuriuos įsimena, įsisavina kiekvienas. Tačiau visų likimai skirtingi: kažkas, įpratęs būti mentorių vairuojamas, jau nebepajėgia išsilaisvinti iš šių kanonų, tęsia tik tai, ką yra išmokęs, ką žino; kitas, norėdamas įrodyti savo drąsą, sumaigo viską, kas mokytojų kartai buvo šventa, ko buvo mokomas; ir tik nedaugelis ima kalbėti savo paties balsu, nesirūpindami, ar tai atitinka madas ir yra paklausu, ar nesikerta su kažkieno kito sugalvotomis, primestomis tiesomis ir taisyklėmis.

Anatolijus Šenderovas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nueina savo keliais. Jis buvo laisvas daryti tai, ką pats sau buvo užsibrėžęs, nesistengė niekam nieko įrodyti, kūrė, ką jautė turįs kurti. Savo kūryboje jis įprasmino tai, ką išgyveno, kas jam buvo svarbu. Gal kaip tik todėl jo muzika tokia atpažįstama, jos nesupainiosi su niekuo kitu.

Šenderovo kūryboje labai akivaizdžiai pasireiškia žydų kultūriniai naratyvai – neatsiejama praeities ir dabarties sąsaja, tragiška istorija, tikėjimas lemtimi. Jam tai buvo artima, įkvėpdavo jį. Tačiau suteikdamas savo muzikai aiškią tautinę potekstę, jis nėjo lengviausiu keliu, vien tik kažką cituodamas ar imituodamas. Jis kūrė savą litvakiško muzikinio stiliaus viziją, kurios anksčiau nebuvo, bet kurią jis atvėrė ir sau pačiam, ir kitiems. Kaip Grigorijus Kanovičius, įkeldamas savo susigalvotus personažus į seniai jau nebesančių štetlų aplinką, sukūrė litvakų tipus, kurie mums tapo visiškai realiais, neatsiejamais nuo mūsų įsivaizduojamo protėvių gyvenimo vyksmo, taip ir Šenderovo muzika mums skamba tautiškomis spalvomis, nuo šiol ženklinančiomis žydiškos muzikinės raiškos sampratą. Tai ir yra meno stebuklas, kai kūrėjo fantazija virsta realybe.

Šenderovas pelnė kolegų pagarbą, klausytojų meilę, platų pripažinimą. Violončelė buvo jo kūrybos mūza ne tik dėl to, kad tėvas buvo puikus violončelininkas, bet ir dėl draugystės su Davidu Geringu, jo bendraminčiu ir kūrybos skleidėju. Jo kūrinių premjeras dirigavo Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas – ir su jais jį siejo supratimas, nuoširdūs ryšiai, kūrybinė partnerystė, nusitęsusi kone per visą jo gyvenimą. Toks pat atviras ir draugiškas jis buvo ir su daugybe kitų savo atlikėjų, kurių ratas vis pasipildydavo naujais vardais, viena po kitos atslenkančių naujų kartų atstovais. Ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą, bendras vertybes.

Muzika turi nuostabią savybę – gebėjimą kaskart atgimti iš naujo. Šenderovo muzika skambėjo ir skamba, nenustos skambėjus ir ateityje. Reiškia ir pats kompozitorius liks mūsų gyvenime, per savo muziką bendraus su mumis. Esame be galo dėkingi jam už šią mums skirtą dovaną.

Prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas

2019.03.27

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto “vaikų akcijos” minėjimą,  publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas “paaiškinimas”, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK)  numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad  LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei yra nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos  smerkimas už įvykdytą Holokaustą, todėl lygiai taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu minėtu raštu LGGRTC bando lietuviams, rašant jų vardu, įteigti  Holokausto revizionizmo idėjas.

“Paaiškinime” gausu faktinių bei loginių klaidų, pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į “Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką”. Taip pat pagrindžiant vieninteliu šaltiniu teigiama, jog lietuvių, žudžiusių žydus, buvo “mažiau negu kitose tautose”. Rašte nepaaiškinama, kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis, lyginant su kitomis valstybėmis Europoje, netgi Vokietija, taigi akivaizdžiai niveliuojamas lietuvių prisidėjimo prie žydų žudymo faktas. LGGRTC rašte teigiant, jog “1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies” , ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių, Lietuvos gyventojų žygdarbis. LGGRTC centro J. Noreikos šališka apologetika remiasi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) bendražygių liudijimais. Pastebėtina, kad LAF 1941 m. paskelbė atsišaukimą, kviečiantį išlaisvinti Lietuvą nuo “žydijos jungo” (LCVA f.1398, ap. 1 , b. 3)

LŽB vertinimu, LGGRTC, būdama LR  įstatymu įsteigta institucija, iškraipydama istorinius faktus, šiurkščiai menkindama Holokaustą ir kurianti fiktyvų istorinį naratyvą, yra nekompetetinga įgyvendinti savo pagrindinį, LR įstatyme numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.

Atsižvelgiant į tai, LŽB prašo:

– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų  tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo  atvejį;
– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.

Per protingą terminą neradus taikaus sprendimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gindama pažeistą LR įstatymų saugomą interesą,  neatmeta galimybės pasinaudoti LR įstatymuose numatytomis gynybos priemonėmis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Tvarkoma Žemaičių Naumiesčio sinagoga

Tvarkoma Žemaičių Naumiesčio sinagoga

Žemaičių Naumiesčio sinagogos tvarkybos darbai buvo pradėti 2018 metais, o darbų priėmimas vyko 2019 m. kovo 6 d.

Šilutės rajono savivaldybė skyrė 99 945 Eur. Lėšos panaudotos, atlikus šiuos darbus: pašalinti krūmai, vijokliai, išsaugoti autentiškų perdangų fragmentai, demontuotas sovietiniu laikotarpiu pristatytas priestatas, nuvalyti ir sustiprinti pamatai ir sienos, užsandarintos langų ir durų angos, atlikti stogo perdengimo darbai, esamų plieno santvarų valymas, gruntavimas, įrengta pamatų izoliacija, pastato vėdinimo angos. Įrengti lietvamzdžiai. Aptverta teritorija, įrengti vartai.

Nuotraukos iki darbų.

Žemaičių Naumiestyje (jidiš kalba Neishtot) gyveno gausi žydų bendruomenė, apie tai liudija ir išlikusi iki šiol didžiulė 1816 m. pastatyta mūrinė sinagoga. Senosiose žydų kapinėse tarp senų paminklų yra XIX a. pradžios paminklas rabinui Abraomui, Vilniaus Gaono broliui. Žemaičių Naumiestyje rabinu buvo ir Abraomo sūnus Elijahu, Vilniaus Gaono sūnėnas.

Po Holokausto, sovietmečiu sinagogoje įrengti kultūros namai.

Žydų genocido aukų kapinės yra Šiaudviečių kaime, prie kelio Žemaičių Naumiestis–Vainutas. Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, visi Žemaičių Naumiesčio žydai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas Šilutėje ir Aušvice, uždaryti buvusiame gete (dabartinėje Žemaitės gatvėje) Žemaičių Naumiestyje. 1941 m. liepos 19 d. Šiaudviečiuose sušaudyta 220 žydų. Šauliai buvo lietuviai policininkai. Yra žinoma, kad už nusikaltimus 1961, 1963 metais buvo teisiami: Šilutės daktaras Verneris Šojus, buvęs SS unteršturmfiureris, nacistinės valdžios SS vadas ir vietininkas Naumiesčio valsčiuje, Karlas Struvė – įgaliotinis Naumiesčio valsčiuje, nuteisti ir tiesioginiai jų vadai iš Tilžės gestapo ir saugumo.

Žymūs žmonės, kilę iš Žemaičių Naumiesčio:

Gydytojas Paulas Valkas ir žydų vaistininkas Julian Veinstein – abu labai padėdavo ligoniams ir neturtingiesiems.

Nekhemye Dov Hoffman (1860-1928) , eigravęs į Pietų Afriką tapo „Hameilitz“ laikraščio korespondentu, vėliau žydų spaudos pradininku Pietų Afrikoje.

Sammy Marks(1843–1920) – emigravęs į Pietų Afriką pramonininkas ir verslininkas, tapęs milijonieriumi, Pietų Afrikos prezidento Paulo Krugerio senatorius ir draugas.

Shlomo Zalman Abel(1857–1886) – mokytojas, vienas iš Telšių ješivos įkūrėjų.

Hermann Kallenbach(1871–1945) – architektas.

 

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijas 2019 m. vasarį transliavo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti. 2018m. vidurvasarį J.Noreikos anūkė JAV paskelbė straipsnį  „Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas“. Ši Lietuvos nepripažinta istorija apskriejo įvairių valstybių žiniasklaidą. Ja susidomėjo ir BBC radijas. Anūkė idealizavo savo senelį, nes nuo vaikystės girdėdavo namuose pasakojimus, koks jis buvo didvyris, tik suaugusi, mamos paprašyta pradėjo rašyti knygą ir gilintis į senelio gyvenimo istoriją, ji atskleidė nemalonią tiesą. Likimas ją suvedė su Grantu Gochinu.

„Nors aš per pastaruosius du dešimtmečius buvau sutelkusi dėmesį tik savo seneliui, Gochinas pradėjo judėjimą Lietuvoje, siekdamas atskleisti vadinamus didvyrius. Prieš trejus metus jis pradėjo kampaniją, skirtą pašalinti mano senelio atminimui skirtą lentą Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato. Nepaisant straipsnių žiniasklaidoje ir  peticijos, kurią pasirašė 19 žinomų Lietuvos politikų, rašytojų ir istorikų, vyriausybė atsisakė pašalinti plokštę. Gochinas pristatė 69 puslapių aprašymą su faktais apie mano senelį,  kur  vyriausybė apkaltinta dėl Holokausto neigimo

Grįžus į Čikagą, jausdama pyktį ir nerimą, vasaromis  toliau rašiau knygą. Prieš du mėnesius mano projektas nuvedė į Kaliforniją, pas ten gyvenantį lietuvių kilmės žydą Grantą Gochiną,  kuris  dešimtmečius tyrė savo šeimos istoriją.

Gochinas nustatė, kad daugiau nei 100 giminaičių žuvo Lietuvos Holokauste. Mūsų nepriklausomi tyrimai parodė, kad mano senelis nužudė Gochino gimines. Mes nusprendėme suvienyti jėgas.

BBC Radijo interviu

lzb.lt paskelbtas S. Foti straipsnis

Lietuvos žydų literatūros kelias: Grigorijui Kanovičiui – 90

Lietuvos žydų literatūros kelias: Grigorijui Kanovičiui – 90

Sergejus Kanovičius

“Miestelio romansą” Tėvas parašė būdamas 84-rių. Ir davė sau žodį, kad daugiau nerašys – “geriau aš neparašysiu, o blogiau rašyti aš nenoriu”. Jo knygos per pastaruosius šešerius metus buvo verčiamos ir išleistos anglų, vokiečių, makedonų kalbomis. Verčiamos ir dabar, netrukus pasirodys ir daugiau. Kad ir kiek aš su broliu mėginome išprovokuoti Tėvą dar parašyti, jis tvirtai laikosi sau duoto žodžio. Nebūna mėnesio, kad jis negautų laiško, kuriame leidėjai ar žurnalistai prašo interviu, atvykti į knygos pristatymą, atvažiuoti perskaityti paskaitą. Labai retai jis sutinka raštu atsakyti į klausimus – “aš viską pasakiau, aš viską parašiau, tegu skaito mano knygas”.

Nebe pirmas kartas, kai knygų mugės erzelyje skamba jo pavardė, pristatomi jo rinktiniai raštai, atsiminimų biografinė Rūtos Oginskaitė “Gib a kuk”, dabar ir “Linksmos akys”. O autoriaus knygų mugėje nėra. Ir kitoje knygų mugėje jo nebus, nors gal bus kita knyga. Jei ne lietuviškoje knygų mugėje, gal vokiškoje ar lenkiškoje, ar angliškoje. Kiek prisimenu Tėvas niekada nemėgo atsakinėti į klausimus apie savo kūrybą. Jam atrodo nesuvokiama, kaip autorius gali dar interpretuoti pats tai, ką jau yra sukūręs, nesuprantama jam ir tai, kaip galima dar paaiškinti, tai, ką išgyvenai ir jau pagimdei. Tiesiog imkit mane ir skaitykit. Tėvas nemėgsta klausimų apie jo kūrybą. Nebent tie klausimai yra platesni – apie pasaulėžiūrą. Bet ir ji yra knygose.

Komercijos ir skaitmeninio marketingo laikais autorius verčiamas tapti ne tik autoriumi, bet ir savo kūrybos reklamos agentu. Tėvui tas visada buvo svetima. Ir tada, kai jis dar galėjo skraidyti, ir dabar, kai jis, mindamas namų dviratį sako kad mina pedalus tam, kad nuvažiuotų į praeitį.

Knygos pristatymas be autoriaus nūdienos moderniuose formatuose yra iššūkis. Be jokios abejonės. Bet niekas tos knygos geriau nepristatys kaip ji pati. Kai ji bus perskaityta ir vienaip ar kitaip įvertinta. Senamadiška? Galbūt. Bet ir Dostojevskio parodose nebūna. Žinoma, lieka neišsprendžiamas privalomas atributas – autografas. Tėvo atveju jis vis viena visada yra – ant viršelio bus visada parašyta “Grigorijus Kanovičius”. Ir vykstant jo kūrybos pristatymams, jam pačiam nedalyvaujant, neadvokataujant sau pačiam, lieka tai, kas svarbiausia – skaitytojo vertinimas.

Yra ir kitas aspektas – mokėjimas laiku nulipti nuo scenos. Ypatingai žodžio – kūrybinio ar politinio meistrams. Pernelyg ilgas užsibuvimas ir mėginimas likti ant scenos bet kuria kaina yra ne tik rizikingas. Graudu kartais matyti ir klausytis žmonių, kurie, atleiskite, paprasčiausiai nusišneka. Niekada, nieku gyvu Tėvas negalėtų atsakyti į klausimą:
” Gerbiamas rašytojau, o ką Jūs norėjote pasakyti, kai prašėte?

” – Душа больна, – пожаловался рабби Ури, и его любимый ученик Ицик Магид вздрогнул.

– Больное время – больные души, – мягко, почти льстиво возразил учителю Ицик. – Надо, ребе, лечить время.

– Надо лечить себя, – тихо сказал рабби Ури. Он поднялся со стула и подошел к окну, как бы пытаясь на тусклой поверхности стекла разглядеть и себя, и Ицика, и время, и что-то еще такое, неподвластное его старому, но еще цепкому взору. Боже праведный, сколько их было – лекарей времени, сколько их прошло по земле и мимо его окна! А чем все кончилось? Кандалами, плахой, безумием. Нет, время неизлечимо. Каждый должен лечить себя, и, может, только тогда выздоровеет и время.”

Viskas parašyta. Lieka tik perskaityti ir mėginti susimąstyti. Parašyta knyga yra autoriaus vaikas, kuris nebepriklauso jam. Jis klajoja ir ieško tų, kurie jį, tą vaiką, supras, priglaus ir priglobs. Arba ne. Visa kita yra žavus mugės erzelis.

Vilniaus Knygų mugė 2019, vasario 23d. Pristatyme dalyvavo  G.Kanovičiaus sūnūs Sergejus ir Dmitrijus, Simas Levinas, LŽB, Ramūnas Čičelis, žurnalistas, rašytojas, Virginijus Gasiliūnas, Lietuvos literatūrologas, redaktorius, žurnalistas.

Nuotraukos Laimos Penek

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Apie senelį, žymiausią tarpukario Kauno moterų daktarą Icchoka Levitaną, kuris dukart (!) dukart patyrė sovietų represijos, pirma karta kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. , antra karta 1952m. ištremtas į Sibirą. Jo žmona Jeta kaip „dekabristo žmona“ savanoriškai lydėjo į Sibiro tremtį savo vyrą . I.Levitanas Sibire mirė.

Jo anūką Uri Levitaną, kuris išgelbėtas iš Kauno geto, tapęs našlaičiu, organizacijos „Bricha“ išvežtas į Palestiną, jis buvo vežiojamas net kelerius metus po įvairias Europos šalis karo našlaičių laivu ir pratinamas prie ortodoksinio gyvenimo būdo, ir galiausiai paslėptas ortodoksų našlaityne Jeruzalėje, pakeitus jam tapatybę, kad nebūtų atpažintas Palestinoje, išgelbėto vaiko laukusios tetos.

 Lietuvos žydų bendruomenė vasario 21 d. surengė Uri Levitano knygos „Iš rankų į rankas“ pristatymą.Tą pačią dieną pristatymas vyko ir Vilniaus Knygų mugėje.

Nuotraukoje: U.Levitano žmona Rachel, redaktorė Dalija Epšteinaitė, vertėja Viktorija Sideraitė Alon, knygos autorius U.Levitanas, žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė.

Šis Izraelio profesoriaus U. Levitano kūrinys skiriasi nuo jo, antropologo ir sociologo akademinių darbų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama  Izraelio reiškiniui,- kibutzui.

Knygoje jo paties ir tėvų, senelių istorija. Atsiminimus jis pradėjo rašyti savo sūnui Liorui 2014 m. Knyga yra asmeninių tyrimų, kurie tęsiasi dešimtmečius, vaisius. Autorius siekia atsakyti sau ir savo vaikams, kas gi iš tiktųjų atsitiko su juo vaikystėje Lietuvoje Holokausto metu ir vėliau. 

Kartą paprašytas kalbėti apie  vaikystės Holokausto išgyvenimus žydų partizanų konferencijoje Izraelyje 90-aisiais, Levitanas suprato, kad jis bent septynis kartus iš tikrųjų buvo perduotas iš vieno globėjo kitam. Pradžioje tėvai jį gelbėjo iš Kauno geto, kur jie žuvo, po to pasibaigus karui, jis pasiekė Izraelį, tačiau vaiko prisiminimai buvo  labai migloti. Neįprasta, kad 1940 m. gimęs vaikas neprisimena viso Holokausto siaubo, todėl jis pradėjo ieškoti liudininkų, ieškoti dokumentų, aiškintis visas savo našlaičio vaikystės gyvenimo aplinkybes.

Tai truko ilgai, kol jis sugebėjo susirasti ir išsiaiškinti savo paties dokumentus. Žydų našlaitis Lietuvoje ir vėliau Sanhedria vaikų namuose Izraelyje, užrašytas kitu vardu, – jis pats šį faktą apibūdino kaip „beveik pagrobimą“, kurį įvykdė žydų religinė organizacija, rinkusi žydų našlaičius Europoje. Ši organizacija pakeitė jo vardą, suklastojo jo gimimo datą tuomet, kai jo teta Izraelyje ieškojo sūnėno, žinodama apie Uri, kad jis buvo išgelbėtas. Jis rado įrodymų, kad po karo tolima giminaitė  surado berniuką priglaudusioje jį lietuvių šeimoje. Susitarus su Levitanais, ji nutarė išgabenti vaiką į Pažadėtąją žemę. Susikūrusi organizacija ,,Bricha” padėjo nelegaliai kirsti sieną, klajojant po visą Europą, pasiekti istorinę žydų tėvynę.

Uri jau vėliau rado įrodymų, kad teta ir dėdė ieškojo žinių apie jį po karo Kaune. Skirtingai nuo daugelio vaikų, kurie po karo tapo našlaičiais, Uri, buvo žinomo Kauno gydytojo anūkas ir gydytojo sūnus. Uri Levitano siekis suvokti savo tapatybę tapo odisėja, primenančią savo šaknų paiešką.

Jo istorija taip pat buvo visos jo šeimos istorija, kurios jis beveik nežinojo. Seneliai – Icchokas ir Jeta – studijavo mediciną Berlyne, XX a. pirmąjį dešimtmetį jie susitiko ir abu grįžo į Kauną, kuris buvo Rusijos imperijos dalis. Icchokas Levitanas dirbo ginekologu savo privačioje ginekologinėje klinikoje Miško gatvėje. Dvi dienas jis savanoriavo Kauno žydų bendruomenės ligoninėje. Jeta buvo odontologė. Icchokas tapo Kauno  sionistų sparno A lyderiu, dalyvaudavo sionistų kongresuose.

 Tuo metu, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, I. Levitano medicinos praktika jau buvo pelniusi šlovę Lietuvoje. Tie, kas su juo dirbo, apibūdino daktarą kaip baltąjį angelą medicinoje ir sakė, kad jis yra ryškus ir geras žmogus, kurio neįmanoma pamiršti visą savo gyvenimą, net ir po jo mirties. Motinos, pagimdžiusios šio ginekologo klinikoje, niekada jo nepamiršo, užaugo vaikų karta, žinodama, kad jie gimė „Dr. Levitano klinikoje“.

 Knygos pristatyme jos redaktorė  Dalija Epšteinaitė, kuri parašė neįtikėtiną įvadą knygai “Iš rankų į rankas”, pasakojo, kad Levitano klinikoje gimę žmonės sovietinėje Lietuvoje sukūrė savo grupę. Nors Icchoko ir Jetos klinika išliko kaip klinika iki beveik paskutinio 20 amž. dešimtmečio – kartu su daugybe originalių baldų ir įrangos, apie šią gydytojų šeimą nebuvo primenama.

Sovietinė realybė jiems buvo nepalanki. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos žydų, Icchokas ir Jeta buvo laikomi socialiai pavojingais asmenimis. Icchokas Levinas ir jo žmona buvo deportuoti pagal NKGB  įsakymą 1941 m. birželio 14 d. 10-čiai metų.  Jį trėmė ir kalino kaip sionistą  darbo stovykloje prie Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo, jo žmona Jeta išsiųsta į Altajaus kraštą.

Uri Levitanas gimė 1940m, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jis buvo kūdikis, kartu su tėvais pakliuvęs į Kauno getą, jo tėvas Michaelis, taip pat gydytojas, gelbėdamas vaiką nuo mirties, įsodino savo sūnų į maišą, nuplukdė jį Nemunu ir paliko nepažįstamiems žmonėms.

 Kauno žydams atsitiktinai pažinus pradingusį ir kažkodėl „peisuotą“ daktaro Icchoko Levitano anūką už Sanhedrijos ortodoksų našlaityno virbų tvoros Jeruzalėje, tik atsitiktinumo dėka Uri išvengė visai jam neskirto likimo… užaugo kibuce Ein ha Mifrac ir tapo profesoriumi.

 Knygą iš hebrajų kalbos vertė Viktorija Sideraitė Alon, leidėjas: LŽB, redaktorė, įvadinio straipsnio autorė Dalija Epšteinaitė, dailininkė Miglė Datkūnaitė.

Knygos leidimą rėmė 

Dvi neeilinės gyvenimo istorijos vienoje knygoje, pradedančioje unikalių litvakų biografijų seriją ARKA, kurioje bus pristatomos išskirtinės ir platesniam skaitytojų ratui nežinomos litvakų gyvenimo istorijos, atsiminimai, interviu ir tt.