Žydų istorija Lietuvoje

Neleiskime užklijuoti lietuviams žydšaudžių etiketės

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) niekada nevadino ir nevadins lietuvių žydšaudžių tauta. Nors Holokausto metu, dalyvaujant vietiniams kolaborantams, išžudyta apie 95 proc. tuometinės žydų bendruomenės narių, suteikti visai lietuvių tautai tokį žeminantį ir kaltinantį vardą būtų neteisinga.
Labiausiai neteisinga tai būtų atžvilgiu tų, kurie nepabūgo ir išlaikė sunkiausią žmogiškumo išbandymą. Tų drąsių lietuvių, kurie iš pažiūros beviltiškoje situacijoje rado savyje jėgų kovoti su nežmogiškom idėjomis ir nacizmo doktrina. Daugiau nei 800 šių tylių didvyrių vardų galime ištarti šiandien, nežinia, kiek dar liko nežinomi jų atminimui neatlaikius laiko išbandymo.

2018-06-25 paminėjusi vienas žiauriausių Kauno “Lietūkio” garaže įvykdytų žydų žudynių, gerbdama savo protėvių ir jų gelbėtojų atminimą, LŽB negali likti abejinga, kai sostinės širdyje prieš kelias dienas organizuota šventė tuomet, kai valstybėje turėjo būti keliamos gedulo vėliavos atmenant pirmąsiais Holokausto Lietuvoje aukas.

2018-06-21 Vilniaus m. savivaldybės puslapyje buvo paskelbtas kvietimas atminti birželio 23 d.   sukilimo metines, kuriame, be kita ko,  sakoma, jog tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28), atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Ar tikrai turime skatinti švęsti kerštą, ar tikrai turime pasitelkti neapykantą su tariamu siekiu vienyti tautą? Net ir praėjus daugiau nei 70 m. nuo karo pabaigos, tokios Holokausto atgarsius menančios formuluotės išlieka iki skausmo pažįstamos.

Prisiminus istorinį kontekstą, priežasčių švęsti birželio 23-ąją lieka nedaug. Nors ir sunku nustatyti konkretų Holokausto Lietuvoje pradžios momentą, jį galime laikyti birželio 22 d, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”. Šią karo išvakarių dieną gyvybės neteko viena pirmųjų iš 300 000 neapykantos aukų –   į Šventają išmestas lietuvių nužudytos anykštėno Rapoporto jaunutės duktės išniekintas kūnas. Po to sekė masiniai plėšimai, prievartavimai, žudymai, palikę Lietuvą be dešimtadalio jos gyventojų.

Apie kokią laisvę galime kalbėti Lietuvos aktyvistų frontui tapus antisemitinės politikos Lietuvoje įrankiu, o Laikinajai vyriausybei nė karto nepaskelbus jokio akto smerkiančio Lietuvoje vykusio žydų tautybės žmonių genocido?

Negausi išlikusi Lietuvos žydų bendruomenė geriau nei bet kas kitas jaučia lietuvių tautos patirtus istorinius išgyvenimus ir pažįsta itin sudėtingą mūsų valstybės istoriją – todėl bendruomenės manymu, nejautrus, paviršutiniškas ir neatsakingas požiūris į skaudžias istorines aplinkybes sudaro prielaidas vystytis tiek antisemitinėmis nuotaikoms, tiek ir nepagrįstam “žydšaudžio lietuvio” stereotipui.

Vilniaus m. savivaldybės puslapyje skelbtas kvietimas švęsti birželio  23-iąją, kuomet Lietuva iškovojo trumpalaikę ir labai sąlyginę laisvę iš esmės mainais tapdama nacių sąjungininke, nepelnytai žemina lietuvių tautos vardą ir, bendruomenės vertinimu, prieštarauja nacionaliniam interesui.

Komentaras apie lzb.lt publikuotą straipsnį apie Holokaustą Kretingoje

LŽB tinklapyje lzb.lt  publikuotas straipsnis, kurį atsiuntė  autorius Romualdas Beniušis iš  “Pajūrio naujienų”. Šis straipsnis apie Holokaustą Kretingoje, apie įvykius  liudijo kretingiškis Pranas Jurkus. Tačiau prisiminimai  ir liudijimas apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje Prano Jurkaus pasakojime neatitinka  istoriografijos faktų,- mano istorikas Dr. Hektoras Vitkus, tyrinėjęs Holokausto istoriją šame regione.

2017m. Palangos kurorto muziejus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu pristatė straipsnių rinkinį „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“ (mokslinis redaktorius dr. Hektoras Vitkus)

„Man kyla kai kurių abejonių skaitant straipsnį „Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje“ ir štai kodėl, rašo laiške Dr. Hektorius Vitkus:

1)  citata: “Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus”. Dirbant su istoriografija, su archyvine (Lietuvos ypatingojo archyvo) ir su Tilžės operatyvinio būrio (EK Tilsit) medžiaga man neteko susidurti su faktu, kad žydų egzekucijos buvo rengiamos sekmadieniais. Gal informacijos pateikėjas – Pranas Jurkus turėjo omenyje, kad reguliariai (P. Jurkus mini, kad keturis kartus, t. y. keturis sekmadienius iš eilės…) buvo rengiamos tyčiojimosi iš suimtųjų sovietinių aktyvistų ir žydų “akcijos”? Gal ir išversta netiksliai. Peržiūrėjau Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone pateiktą interviu su Pranu Jurkumi man susidarė įspūdis, kad tai, kas pateikta tekste ir tai, kas pasakojama interviu apie Kretingos žydų žudynes ir sovietinių aktyvistų bei žydų iš kitų Kretingos valsčiaus ir apskrities vietovių žudynes Kretingoje ne visai sutampa. Aš būčiau linkęs laikytis nuomonės, kad žudynės prie Kretingos “Šv. Antano rūmų” esančio tvenkinio vyko vieną kartą 1941 m. liepos pr. (tikslios datos kol kas nežinome). Gal P. Jurkus turėjo omenyje ir kitą epizodą, kai liepos pr. tvenkinyje prie vienuolyno buvo nužudyti septyni žydai? Jo pasakojime du epizodai galėjo susilieti į vieną įvykį.

2) kaip egzekutoriai minimi “specialūs SS daliniai”, “keletas vokiečių kareivių”, kurie mušė atvarytus suimtuosius kuolais ir lazdomis. Išties nesunkiai prieinama medžiaga leidžia teigti, kad P. Jurkaus nupasakotas žudynes vykdė Telšių apygardos Kretingos raj. lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnų (vad. Pranas Jakys) dalis (1941 m. liepos mėn. Šios struktūros jau funkcionavo) ir Vermachto lauko žandarmerijos (Feldgendarmie) pareigūnai (ne tik P. Jurkus, bet ir kiti liudininkai mini “vokiečių kareivius žalsvomis uniformomis”), kuriuos galėjo supainioti su SS ir “vokiečių kareiviais”. Kretingos apskrities “valymo” akcijos buvo patikėtos Tilžės SD štabui, todėl neatmestina, kad P. Jurkaus nupasakotą egzekuciją galėjo stebėti ir jos eigą koordinuoti aukštesnio rango SD (neabejotinai SS narys) pareigūnas. Bet liudijimas, kad aukos prieš galutinį susidorojimą buvo mušamos kuolais ir lazdomis iš esmės yra tiesioginė nuoroda į lietuvių policijos veiksmus.
Kaip minėjau, eventualus P. Jurkaus nupasakotos egzekucijos momentas – 1941 m. liepos pr.-pirmoji pusė. Tokią prielaidą patvirtina minimas faktas, kad aukos buvo tik vyrai (žydų moterų ir vaikų žudynės Kretingos apskrityje buvo vykdomos 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį).

Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas

Permainingą pirmadienio pavakarę Kauno žydų bendruomenė nariai, jos bičiuliai ir Holokausto tragedijai neabejingi miestiečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky priminė šios pirmosiomis karo dienomis įvykusios egzekucijos istoriją, kai vieni piliečiai vidury baltos dienos būrio stebėtojų akivaizdoje ypatingai žiauriai niekino ir žudė kitus tos pačios valstybės piliečius tiesiog dėl to, kad jie buvo žydai, bei kalbėjo apie iki šių dienų gajus mitus apie žydus, Holokaustą ir jo priežastis.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir buvusi geto kalinė Fruma Kučinskienė pasidalijo artimųjų prisiminimais ir liudijimais apie tuos baisius, ne tokius jau ir tolimus laikus, atmintyje įstrigusiais ir iki šiol gyvais, siaubą keliančiais vaizdais.
Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas Marius Pečiulis išreiškė užuojautą visiems nukentėjusiems nuo Holokausto ir jų ainiams bei atsiprašė už tautiečių nusikaltimus.
Visų pasisakiusiųjų mintis jungė viena bendra gija – būtinybė šviesti vaikus, jaunimą, kalbėti su jais ne tik apie istorinius faktus, nusikaltimus prieš tautas ir žmoniją, bet ir aiškintis kartu su jais, kaip ir kodėl tokie nusikaltimai įvyksta, kas nutinka žmogaus sąmonei, psichikai, dvasiai, kad jis praranda bet kokį žmoniškumą ir daro sveiku protu nesuvokiamus dalykus.

Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje

 “Pajūrio naujienos”

Aut. Romualdas Beniušis. Nuotraukoje : P.Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.

Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos. Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.

Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas(stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.

Solomono Atamuko knygos LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Solomono Atamuko knygos LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Birželio 11 d. LŽB Jašos Heifetzo salėje pristatyta Istorijos Dr. Solomono Atamuko (1918-2014) knyga“ LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”.  Naujoji knyga yra autoriaus sumanytas pirmosios knygos tęsinys. Pats autorius paskutiniais savo gyvenimo metais sunkiai sirgo, apako, todėl knygos tęsiniu rūpinosi, rašė ir rinko medžiagą sūnus, dukra, anūkas, marti – visi dirbo kruopščiai ir nuoširdžiai. Abi knygos, pasak dukros, ilgametės LŽB pirmininko pavaduotojos Mašos Grodnikienės, išleistos šeimos lėšomis.

Skaitytojas, kuris domisi litvakų istorija, dabar gavo gerą naudingą, informatyvią knygą, joje surinktos 458 litvakų biografijos, knygoje vadinamos biogramomis ir yra suskirstytos pagal šalis, kuriose jie galų gale apsigyveno tarsi trumpos apybraižos. Knygoje galima perskaityti ir apie neįtikėtiną pasaulio garsenybių, kilusių iš Lietuvos, likimą, išsilavinimą ir jų darbus. Autorius siekė surinkti kuo daugiau informacijos ir biogramų apie išgyvenusius Holokaustą.

Išsigelbėję karo metais litvakai, gyvendami Lietuvoje, Izraelyje ar pasklidę po pasaulį, sukūrė šeimas, didžiuojasi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais: jeigu gimsta ir auga jaunoji karta, vadinasi: Am Israel Chai! – Izraelio Tauta gyva!

XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai, iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių. Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. Šią knygą spaudai parengė ir pristatė autoriaus sūnus Markas Atamukas, matematikos mokslų daktaras, išvykęs su šeima  iš Lietuvos gyventi į Izraelį 1990m.

Pristatyme dalyvavęs Izraelio ambasadorius Amir Maimon sakė, kad važinėdamas po Lietuvos miestus ir miestelius vis užeidavo į bibliotekas, ieškodamas knygų apie žydus ir dažniausiai rasdavo tą pačią pirmąją S.Atamuko knygą apie Lietuvos žydų 700 metų istoriją Lietuvoje. Šiandien, kai jau atlikta daug mokslinių tyrimų apie žydų gyvenimą Lietuvoje, žinom, kad litvakai labai prisidėjo prie Lietuvos ir Izraelio valstybingumo stiprinimo. Jų gyvenimas nesustojo po Holokausto tragedijos. Šią naują S.Atamuko knygą ambasadorius pavadino tikros sūnaus Marko Atamuko meilės tėvui pavyzdžiu.

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų areštus. Lietuviai ir žydai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.  Lietuvos piliečių. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose.

Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną Lietuvoje minimi žuvę tremtyje.

Pirmaisiais sovietų okupacijos 1940m. žydams buvo suduotas pirmas žiaurus smūgis: uždarytos visos žydų institucijos, nacionalizuotas turtas, nemaža dalis žydų kartu su lietuviais deportuoti ir įkalinti Rusijos rytuose.

Kaip rašoma naujoje Solomono Atamuko knygoje (2018)  „Lietuvos žydų keliai. Atmintis, tikėjimas, viltis“, pagal LSSR NKGB 1941-04-25 įsakymą Nr.0023, ruošiantis naujiems trėmimams,  NKGB rengė „antisovietinių ir kontrrevoliucinių elementų“ sąrašus. Penkių dienų NKGB suvestinėse buvo tokios kategorijos:

Žemvaldžiai, stambūs fabrikantai, stambūs pirkliai ir namų savininkai, žydų nacionalinė kontrrevoliucija: visų sionistų organizacijų vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai, Bundo vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai. Taip pat žydų, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, sąjunga, žydų kombatatantų (karių) sąjunga, Beitar  (žydų sionistinio jaunimo sąjunga), EL- AL emigracijos organizacijos, sionistų – revizionistų partija.

1941 birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. Iš Lietuvos buvo deportuota apie 3000 žydų, negalutiniais duomenimis, lageriuose ir tremtyje mirė 375 žydai .

Ištremti į Sibirą žydai giliu dvasiškumu ir tikėjimu priešinosi žiauriam sovietinių represijos organų terorui. 1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Santykinai labiausiai nuo tremties nukentėjo žydų bendruomenė – buvo ištremta daugiau nei 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.).  Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur buvo jiems priešiška aplinka ir svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, užsiėmimas, darbas, suardyti tradiciniai šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. 33,59 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė. Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.

DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS “LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS

BIRŽELIO 11 D. 18 VAL. LŽB J. HEIFETZO SALĖJE VYKS ISTORIJOS DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS
“LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS

XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai,
iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių.
Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. 
Knygoje glaustai atpasakojama litvakų istorija, pateikiamos 458 žymių ar menkiau žinomų litvakų biogramos: 

skirtingų kartų, pažiūrų ir likimų, Lietuvos, Izraelio ir kitų šalių piliečių gyvenimų apybraižos.

Renginio moderatorius – Leonidas Melnikas.
Pristatyme dalyvaus muzikinis trio Musica Camerata Baltica:
Leonidas Melnikas (fortepijonas); Borisas Traubas (smuikas),Valentinas Kaplūnas (violončelė).

Maloniai kviečiame dalyvauti ir arčiau susipažinti su knygos sukūrimo tikslu ir istorija.
Pristatyme dalyvaus autoriaus sūnus Markas Atamukas, parengęs knygą spaudai.
|LAIKAS: 18.00| VIETAPylimo g. 4, Jaschos Heifetzo salė|
Įėjimas laisvas

Senojoji Kalvarijos sinagoga nušvito nuo žydiškų dainų

Senojoji Kalvarijos sinagoga nušvito nuo žydiškų dainų

Kai senojoje Kalvarijos sinagogoje suskambo pirmieji Lenkijos ansamblio „Vocal Varshe“ akordai ir dainininkų balsai, juk jie dainavo  sinagogų dainas ten, kur jas daugiau nei prieš 77 metus giedodavo rabinas, kantorius ir Kalvarijos žydai, o pati sinagoga buvo tokia pat pilna besimeldžiančių šio Kalvarijos štetlo gyventojų kaip dabar susirinkusių į koncertą, senasis pastatas nušvito…

Į vis dar apleistą sinagogą atvyksta puikus dainininkų tercetas iš Lenkijos, nuostabūs balsai per atidarytus sinagogos langus aidi per visą Kalvariją garsiai, o  žydų dainų klausytis susirinkę miesto gyventojai, sausakimšoje sinagogos erdvėje ploja ir ne vienas tą akimirkq pagalvojo, kad garsusis Kalvarijos trijų sinagogų kompleksas vis tik turėtų atgimti kuo greičiau, kad tokia muzika ir dainos skambėtų dažniau, kad jų klausytis važiuotų iš viso pasaulio, čia gyvenusių žydų anūkai ir proanūkai, juk Kalvarijoje iki Holokausto žydai sudarė daugumą gyventojų. Jų atminimą koncerto pradžioje pagerbė vietos jaunimo choras su žydiška daina.

Kai 1713 metais Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II žydų kahalui suteikė privilegiją užsiimti įvairiais verslais ir amatais, prekiauti, įrengti kapines, pastatyti ne aukštesnę už bažnyčią sinagogą,  „Žydų Kalvarijoje“ ėmė kilti maldos namų stogai.

Kalvarijos sinagogų kompleksas dabar yra Lietuvos valstybės saugomų kultūros vertybių sąraše: barokinė sinagoga, statyta 18 amž. , eklektinė sinagoga, pastatyta 19 amž. antroje pusėje, šalia iškilo plytinė Talmudo mokykla ir rabino namas, tai buvo 19 amž. pabaigoje – 20 amž. pradžioje.

2014 metais pagal panaudos sutartį Lietuvos žydų bendruomenė Kalvarijos savivaldybės administracijai 50-čiai metų perdavė teisę valdyti maldos namus, administracija įgijo galimybę į juos investuoti. Pasirašiusi panaudos sutartį, Kalvarijos savivaldybės administracija įsipareigojo šią sinagogą, radus finansų, restauruoti, o iki tol – užkonservuoti. Planuota skirti kultūrinei veiklai, tačiau iki šiol darbai nevyksta, keičiasi valdžios, požiūris į sinagogų restauravimą  keičiasi taip pat. Po sutarties pasirašymo savivaldybė nedarė nieko, nerodė jokios iniciatyvos, net ir ten kur buvo galima gauti lėšas tvarkybai.

Lietuvos žydų bendruomenė tikisi, jog Kalvarijos savivaldybės atstovai duotų pažadų laikysis. Prieš kelerius metus daugumos kalvarijiečių nedomino galimybė unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms.

Toliau fotografės Mildos Rūkaitės nuotraukose: „Vocal Varshe“ koncerto Kalvarijos sinagogoje akimirkos ir drauge su ansambliu nusifotografavęs, Holokaustą išgyvenęs, nes tetos buvo išgelbėtas, vienintelis kalvarijietis žydas Maušis Segalis su žmona.

Lenkijos ansamblio „Vocal Varshe“ koncertas sakralinėje Vilniaus vietoje

Birželio 6-os vakare, ypatingoje Vilniaus vietoje, Vokiečių g.  kieme, kur dar prieš 75 metus stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga,  skambėjo nepaprastos, jautrios, nuostabaus grožio kompozicijos jidiš, hebrajų ir ladino kalba. Koncertavo grupės „Vocal Varshe“ ansamblis. Renginį organizavo Lenkijos Kultūros institutas Vilniuje ir Lietuvos žydų bendruomenės. Lenkai muzikantai iš Varšuvos pristatė klausytojams jaudinančias dainas iš Varšuvos ir Vilniaus geto.

Lietuvos žydų bendruomenės Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas pradėjo renginį didžio žydų poeto Mošė Kulbako „Vilniaus“ poemos žodžiais:

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis. (Vertė Alfonsas Bukontas)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sveikindamas visus susirinkusius į koncertą, kalbėjo, kad ši koncertui pasirinkta vieta visiems Vilniaus gyventojams, lietuviams ir lenkams primena, jog mes padarėme ne viską, kad Holokausto metu išgelbėtume daugiau gyvybių. „Todėl pasakymas, kad čia turi stovėti Didžiosios sinagogos bent jau atminimas ar dalinis atstatymas, ar jos ženklai, kurie telks bendruomenę, nes tai rūpi ne tik žydams, bet ir visiems Vilniaus gyventojams. Manau, kad tai būtų suvienijimas tautų, gyvenančių Vilniuje. Leisiu sau pasakyti šiek tiek apie žydų bendruomenės reikalus, nes tai gali tapti jos susitaikymo simboliu.  Kai ateina reikalas kalbėti apie Didžiąją sinagogą, visi susėdame prie stalo ir kalbamės apie tai, kas čia turėtų būti. Man atrodo, kad tai labai svarbu ne tik dėl to, kad čia stovi baisus sovietinio darželio pastatas, juk stovėjo  kažkada gražūs pastatai ir buvo kitokia aplinka.

Man šis darželis yra dar baisesnis ne dėl šių silikatinių plytų, bet dėl to, kad čia užaugo karta žmonių, kurie žaidė, mokėsi, jų auklėtojos rūpinosi vaikais ir nieko nežinojo ant kokių pamatų šis darželis stovi. Bandau pažvelgti akimis savo bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių, ką reiškia vieną dieną suvokti , kad tu žaidei ir gražias dienas leidai ant praeities didybės griuvėsių ir net nenutuokei, kas tai yra. Man atrodo mūsų galvose jau šiandien vyksta Didžiosios sinagogos atstatymas, kai mes čia esame ir renkamės į tokį renginį. Net neabejoju, kad fizinis atstatymas vienokia ar kitokia forma, įvyks. Mano kaip mero noras, kad Vilnius savo 700 metus pasitiktų su visiškai pasikeitusia šia vieta, kur nebus baisių sovietinių paminklų ir praeities nuoskaudos bus tapusios ateities kūrimu. Ačiū visiems, kurie čia atėjo ir koncertuos, nepamirškim, mes čia šiandien pradedam atstatinėti Didžiąją sinagogą“, – kalbėjo Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo visiems atvykusiems pasiklausyti muzikos ir Vilniaus merui, leidusiam organizuoti koncertą tokioje ypatingoje vietoje, kur atgyja žydų dvasia, nuo kurios prasidėjo Vilniaus Gaono mokslai. „Man tas darželio pastatas, stovintis dabar sinagogos vietoje irgi nepatinka, bet Jūs, mere nuspręsite, ar jį reikia nugriauti. Mes žydai nuspręsime, ar reikia atstatyti sinagogą, o gal dar pagalvoti, ar kitokiu būdu įamžinti, bet sutvarkyti aplinką, kurioje mes čia esame, būtina, matyt, visi su manimi sutiks. Labiausiai noriu pasveikinti atvykusius svečius, dainininkus, kurie šį vakarą praskaidrins gera muzika. F. Kukliansky palinkėjo visoms bendruomenėms viso geriausio, taikos Vilniuje ir Lietuvoje“.

Lenkijos Kultūros instituto direktorius Marcinas Lapčinskis pabrėžė, kad grupės „Vocal Varshe“ koncertas yra labai simboliškas, nes visi stovi toje vietoje, kur  prieš keliasdešimt metų  skambėjo jidiš, hebrajų, ladino lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių kalba. „Tai buvo žydų pasaulio centras, labai svarbi vieta Vilniaus ir Europos žemėlapyje. Šiandien mums pasisekė pakviesti į Lietuvą vieną talentingiausių jaunų lenkų vokalinį Varšuvos ansamblį „Vocal Varshe“, kuris koncertuos Vilniuje, Kėdainiuose ir Kalvarijoje. Lenkijos Kultūros institutui labai malonu, kad galime prisidėti prie šios vietos atgimimo. Varšuvoje kaip ir Vilniuje iki karo buvo labai intensyvus žydiškas gyvenimas, dabar žydiškoji Varšuva atgimsta, ten vyksta daug koncertų, festivalių. Tikimės , kad ir ši Vilniaus vieta atgims“.

Daugiau nuotraukų ir informacijos apie ansamblį „Vocal Varshe“.

Fotografė Milda Rūkaitė.

Žydų karių- savanorių pagerbimas Kaune

Žydų karių- savanorių pagerbimas Kaune

Gegužės 30d. Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas ir Kauno žydų bendruomenė pakvietė į Lietuvos Nepriklausomybės kovose kovojusių žydų karių pagerbimo iškilmingą ceremoniją. Joje dalyvavo Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Kauno karinės įgulos dalinių vadai ir kariai, Kauno miesto savivaldybės, Lietuvos žydų bendruomenės ir kitų organizacijų atstovai. Gegužės 30d. primena vieną iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės karinės vadovybės suplanuotų karinių operacijų. 1919-ųjų gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje Lietuvos kariai, tarp jų buvo daug žydų, padedami saksų savanorių nuo bolševikų išvadavo Uteną bei perėmė iniciatyvą kovojant su Raudonąja armija.

Karių pagerbime dalyvavo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Klaipėdos žydų benruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.

 Daugiau nuotraukų.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pradinukai jau atostogauja

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pradinukai jau atostogauja

Abiturientams paskutinis skambutis nuskambėjo gegužės pabaigoje (nuotraukoje). Ketvirtokai atšventė išleistuves, Pirmokėliai baigė savo pirmuosius mokslo metus ir dabar jau vadina save antrokais. Atsisveikindami vasarai, moksleiviai ir jų tėvai nuoširdžiai dėkoja visiems gimnazijos mokytojams už puikų darbą ir rūpestį, lavinant mūsų vaikus.

Rugsėjį į mokyklą ateis nauji pirmokai. Norinčių įstoti į Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnaziją, yra daugiau, negu įmanoma priimti. Gimnazija yra viena iš geriausių ugdymo įstaigų ne tik Vilniaus mieste, bet ir Lietuvoje. Jau keletą metų iš eilės aukštais reitingais džiaugiasi gimnazijos bendruomenė, mokytojai ir tėvai.

Prioritetai priimant, suteikiami žydų kilmės, žydų bendruomenės nariams, mokiniams, kurių broliai ir seserys jau mokosi gimnazijoje. Šiuo metu 30 procentų moksleivių yra įvairių tautybių. Būsimų pirmokų tėvai rašo prašymus. Vieną mamos laišką publikuojame LŽB puslapyje.

“Taika Jums” – vertingiausias pasveikinimas, kuris gali nuskambėti bendruomenėje. Būtent šiais žodžiais apibūdinama vertybine sistema Jūs ugdote vaikus, kurie išėję į platųjį pasaulį mato jį pirmiausia per šią taikos prizmę. Tokiu žmogumi aš siekiu išugdyti ir savo sūnų Benediktą ir tikiu, kad Jūsų vadovaujama ir bendruomeniškai puoselėjama mokykla yra ideali vieta šiam tikslui. 

Benediktas yra ketvirtas vaikas mūsų šeimoje, pirmąją klasę jis baigė Vilniaus menų darželyje-mokykloje “Dainorėliai”, jo vyriausia sesuo baigė Vilniaus jėzuitų gimnaziją, o kitos dvi vyresnėlės dar joje mokosi, tuo tarpu mažiausias Augustinas dar lanko darželį. Mums visada buvo ir yra svarbios religinės vertybės, pati būdama pedagogė ir penkių vaikų mama, supratau, kad vaiko ugdyme nieko nėra svarbiau už humaniškąsias vertybes, discipliną ir kultūrinį išsilavinimą. Dėl šios priežasties žaviuosi, vertinu ir gerbiu žydų tautos tradicijas ugdyti vaikus, matyt nėra kitos tokios tautos, kuri taip vertintų ir mylėtų savo atžalas, vienareikšmiškai tai yra unikalu ir atsispindi žydų tautos stiprybėje. Todėl Jūsų ugdymo įstaiga Lietuvoje yra didžiulė laimė ir garbė ne tik žydų bendruomenės nariams, bet ir visai lietuvių bendruomenei. 

Tikiu, kad vertybinės sistemos pagrindas žmogaus mąstyme yra įdiegiamas pirmiausia su tradicijomis, o tam reikalinga būtent bendruomenė, kuri skatina tobulėti ir suprasti, kuri kreipia dėmesį ne tik į aukštus mokymosi rezultatus, bet ir į patį vaiką. Todėl mūsų šeimai labai artimos Jūsų ugdymo nuostatos, gimnazijos vizija ir misija. Mano nuomone, kad šeima ir mokykla turi egzistuoti lyg du lygiagretūs organizmai, todėl kaip ir šeimoje mes siekiame puoselėti pagarbą vienas kitam, palaikyti vienas kitą sunkiu laiku, džiaugtis kartu ir atjausti kartu, taip prižadame ir šios mokyklos gyvenime elgtis taip pat: kartu priimti iššūkius, džiaugtis laimėjimais, kartu dalyvauti šventėse, o svarbiausia kartu puoselėti toleranciją ir tradicijas. 

Dėl šių visų priežasčių, prašau priimti ir apsvarstyti nors ir pavėluotą, bet nuoširdų ir kupiną vilties prašymą priimti mano sūnų Benediktą į antrąją klasę Jūsų mokykloje. Berniukas dar tik auga ir daug prižadėti negali, bet aš pažadu savo palaikymą ir pastangas padėti sūnui mokytis žydų tautos tradicijų ir žydų tautos istorijos bei hebrajų kalbos, man kaip istorikei ši kalba yra viso pasaulio religinės kalbos paminklas. Visa šeima dalyvausime gimnazijos darbuose, šventėse, padėsime Jūsų labdaros ar paramos akcijose. 

Nors ir nesame žydų tautos nariai, bet tikiu, kad visi esame Dievo vaikai, ir žmogus gali ne tik gimti, bet ir tapti žydų bendruomenės nariu, bei užaugti atvira širdimi Jūsų tradicijoms ir istorijai. 

 Pagarbiai 

Svetlana Šilė

„Iš Lietuvos į Santiniketaną: Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė“

LŽB gegužės 31d   pristatyta izraeliečio litvako Dr. Šimono Lev knyga  “iš Lietuvos į Santiniketaną: “Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė”, parašyta anglų kalba.

Jašos Heifetzo salėje vykusį renginį pradėjo Šovana Narayan Indijos klasikinio šokio meistrė, apdovanota Indijos valstybiniu ordinu.

Knygą pristatė  Laimonas Talat – Kelpša, buvęs Lietuvos ambasadorius Indijoje, knygos autorius Šimonas Lev, Vytautas Toleikis, kultūrininkas, pedagogas, pulicistas visus sveikino Rajinder Kumar Chaudhary, Indijos garbės konsulas Lietuvoje, Indijos Oro pajėgų atsargos pulkininkas leitenantas. Renginį vedė žurnalistė Edita Mildažytė. Rabindranato Tagorės poezijos vertimą skaitė Judita Gliauberzonaitė.

Nelabai dažnai LŽB būna tokio aušto lygio intelektualiniai vakarai kaip šis, skirtas pristatyti knygą anglų kalba apie Šlomit Flaum,- sveikindama susirinkusius, kalbėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.

Buvęs ambasadorius Indijoje L.Talat-Kelpša ir F.Kukliansky.

Iki šiol Šlomit Flaum vardą buvo girdėję tik  keli pasaulio tyrinėtojai mokslininkai. Išsilavinusi litvakė keliautoja, užaugo Lietuvoje. Jos tėvas – Icchakas Šlomo Flaum, garsaus rabino sūnus, gyvenęs Krekenavoje, netoli Panevėžio. Šeima pakeitė pavardę iš Luria į Flaum dėl „suprantamų priežasčių“, kaip rašė pati Šlomit, kad ji nebūtų „tokia žydiška“. Šlomit Flaum gimė Kaune 1893m. Jos tėvas sionistas buvo turtingas verslininkas, prekiavęs mediena. Šlomit Flaum savo tėvą mylėjo ir gerbė, apie jį rašė kaip apie „mokytoją ir mentorių“. Tėvai investavo į dukros išsilavinimą, mokė kalbų privačiai namuose, po to ji mokėsi Kauno gimnazijoje, tęsė Frankfurte, Vokietijoje. 1911m. ji baigė vaikų darželio mokytojos mokslus ir pradėjo dirbti. Tais pačiais metais išvyko į Palestiną, išpildydama savo tėvo sionisto svajonę – grįžti į Pažadėtąją žemę. Per savo gyvenimą  daug keliavo po pasaulį. Būdama pedagogė ir darželio mokytoja, skyrė daug dėmesio profesiniam tobulėjimui,  naujiems mokymo metodams.

Knygos autorius Š.Lev.

Degantys akmenys

Degantys akmenys

Žydų tautos istorija Lietuvoje yra sudėtinė Lietuvos istorijos, o jos kultūra ir paveldas – bendro valstybės paveldo dalis. XX a. pradžioje žydai aktyviai dalyvavo kuriant nepriklausomą Lietuvą: 1933 m. gyventojų surašymo duomenimis, žydai sudarė apie 30 proc. visų Kauno gyventojų (iš 127 619 Kauno gyventojų 38 tūkst. buvo žydai). Kaunas buvo tapęs Lietuvos žydų traukos centru, sostine, čia gimė, dirbo, kūrė daug visiems žydams žinomų asmenybių, palikusių pėdsaką savo tautos ir Lietuvos valstybės gyvenime. Prasidėjus karui, šis procesas nutrūko – 1945 m. Kaune gyveno jau tik apie 3000 žydų.

Taigi Holokaustas nubrėžė ribą, už kurios liko didžioji dalis tautos ir jos paveldo. Karas ir pokaris naikino ne tik žmones, bet ir tradicijas, dvasią,  raštus, meno ir kultūros likučius, kulto pastatus, amžinojo poilsio vietas ir kitus buvimo ženklus.

Nors daugybė Kauno vietų pažymėta ilgesnio ar trumpesnio žydų buvimo ženklu, vis dėlto turime pripažinti, kad apie Kauno žydų kultūros paveldo objektus žinome labai mažai, o ir esantys atminimo ženklai ne visi ir ne visada pakankamai ryškūs.

Vienas iš tokių nepakankamai įvertintų ir vietos kontekste išryškintų objektų – Kauno geto vartai.  Šiuo metu toje vietoje, A. Kriščiukaičio ir Ariogalos g. sankryžoje, stovi nedidelis paminklas, ant kurio dvikalbis užrašas skelbia: ,,Šioje vietoje 1941 – 1944 m. buvo Kauno geto vartai”.

Atidaryta Lietuvos žydų gelbėtojų fotografijų paroda

Atidaryta Lietuvos žydų gelbėtojų fotografijų paroda

Gegužės 29 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo Maltos ordino surengtoje Žydų gelbėtojų fotografijų parodoje, kuri vainikavo bendrą bendruomenės ir maltiečių paramos Teisuoliams projektą. Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse vykusį parodos atidarymą savo dalyvavimu pagerbė ir J.E. Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šiltai sutikta parodos herojų – tikrųjų Lietuvos dvasios šviesuolių, LŽB pirmininkė F.Kukliansky taip pat turėjo galimybę aptarti tolimesnį LŽB ir maltiečių bendradarbiavimą su naujuoju Maltos ordino ambasadoriumi J.E. Mag. Manfred L. Mautner Markhof.

Šalies vadovės globojama paroda, įamžinusi žydų gelbėtojus ir jų istorijas, keliaus per Lietuvą, kviesdama artimiau susipažinti su skaudžia istorijos dalimi ir pagerbti nepaprastus žmones, žiauriais karo metais su žydais besidalijusiais namais, duona ir viltimi išgyventi.

Prezidentės teigimu, Pasaulio teisuoliai, išgelbėję šimtus žydų, rizikavo viskuo. Tačiau ištiesdami ranką pasmerktiesiems jie gelbėjo patį žmogiškumą. Taip pat ir Lietuvos valstybės vardą bei tautos orumą.

Pasak šalies vadovės, žydų gelbėtojų istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu šiandienos Lietuvos žmonių gyvenimuose –  tokio požiūrio į artimą ir pasiaukojimo reikia kasdien.

Parodos atidaryme LŽB pirmininkė F. Kukliansky parodos atidaryme sakė, kad “daugiau nei 800 lietuvių priėmė lemtingą sprendimą Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinti neapykantos aksiomai. Jų vienintelis ginklas buvo jų sąžinė, kurios vedinas pasirinkimas išlikti žmogumi lėmė jiems, ne žydams, tapti amžinąja, dvasine, mūsų tautos dalimi. Žodžiais mūsų dėkingumas nenusakomas, neišmatuojamas skaičiais, neaprėpiamas ir neapčiuopiamas, tapęs tarsi šviesuliu Dieviškosios būties netobuloje pilkoje geto ar miško slėptuvės buity. Tai žmonės, kurių dėka atgimėme naujam gyvenimui, susigrąžinome jėgas senam tikėjimui.

Šie drąsūs lietuviai nutiesė amžinus tiltus tarp tautų ir kartų – tapo tikraisiais geros valios ambasadoriais, atstovaujančiais viltį, žmogiškumą ir tikėjimą. Atėjo metas Lietuvai įsivardinti savo tautos didvyrius – jų vardai ir jų istorijos turėtų būti įrašomi į vadovėlius, jų vardais turi būti vadinamos gatvės ir mokyklos, kilti paminklai.

Mūsų atmintis saugos amžinąjį Teisuolių paminklą, bet taip pat dedame pastangas praskaidrinti jų paskutines dienas, už tai Bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkoju Maltos ordinui, su kuriuo bendromis pastangomis šį tikslą įgyvendinome. Šie drąsūs lietuviai mums dovanojo ateitį, todėl nesustosime – ieškosime būdu padėti ir šių šviesuolių palikuonims.

Džiaugiuosi, kad po 28 nepriklausomybės metų,  Valstybingumo Šimtmečio proga, netrukus atminimo ženklas Pasaulio Tautų Teisuoliams papuoš ir vieną sostinės gatvių. Nuoširdžiai prašau ir viliuosi, kad Vilniaus geto sunaikinimo 75-mečio minėjimo dieną Lietuvoje pirmąkart viešintis Jo Šventenybė Popiežius Pranciškus pagerbtų šiuos nepaprastus vilties ir teisingumo liudytojus savo malda.”

Nuotraukos: Robertas Dačkus

Kviečiame į Kaune vyksiančią Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių žydų karių pagerbimo ceremoniją

Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas ir Kauno žydų bendruomenė maloniai kviečia Jus į Lietuvos Nepriklausomybės kovose kovojusių žydų karių pagerbimo renginį, kuris vyks Kaune 2018 m. gegužės 30 d. (trečiadienį).
 
PROGRAMA
12 val. oficiali pagerbimo ceremonija prie pastato, kuriame tarpukariu veikė Žydų karių,
dalyvavusių kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės, sąjunga (A. Mapu g. 18).
Oficialios kalbos, tylos minutė, gėlių padėjimas, operos solisto Rafailo Karpio ir
saksofonisto Michailo Javičiaus muzikinė programa.
13.30 val. diskusija tema „Lietuvos žydų indėlis Lietuvos Nepriklausomybės kovose“

Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64).

 

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gegužės 23d. Vilniuje,  vienuoliktą kartą vyko Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą. Gyvųjų maršas – eitynės nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo. Tai kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

Šį kartą tuo keliu prisiminti ir pagerbti ėjo Lietuvos žydų bendruomenė su pirmininke Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, Švenčionių žydų bęndruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro .

Renginyje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas.

Gyvųjų marše taip pat žygiavo  bendruomenės nariai, Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai, Lietuvos žydų asociacijos nariai Izraelyje, Holokaustą Išgyvenusi buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja, į Lietuvą atvykęs buvęs Vilniaus geto kalinys, dailininkas Samuelis Bakas.

Skambant liūdniems smuiko garsams, prie memorialo groja Borisas Kirzneris, vainikus padeda Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, padėtas vainikas nuo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, LŽB, buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių, nuo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje. Po to gėles deda visi susirinkusieji prie memorialo.


Vilniaus geto kalinė Fania Brancovska kreipiasi į susirinkusius : “Paneriai buvo žudymo mašina, kur nuo 1941 iki 1943m, prieš Vilniaus išlaisvinimą nuo nacių okupacijos, visą laiką buvo žudoma. Paneriuos nužudyta 70 tūkstančių žydų vien už tai, kad buvo žydai, iš jų liko tik pelenai sumašyti su smėliu. Mūsų liko nedaug, tačiau mes esame čia. Aš viena iš tų, kuri perėjo visą getą ir prašau, neužmirškite jų. Kol mes gyvi, prašome perduoti žinią vaikams, anūkams, proanūkams, kad jie negali užmiršti žuvusių aukų”.

Per Holokausto aukų pagerbimo ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė šiemet Lietuvoje viešėsiantį popiežių Pranciškų aplankyti ir pasimelsti už žuvusius Paneriuose.

„Mes labai tikimės, kad Jo Eminencija Romos popiežius aplankys ir Panerius ir pasimels už tuos krikščionis katalikus, kurie gelbėjo žydus, ir pasmerks tuos, kurie juos žudė“, – kalbėjo F. Kukliansky. Pasak jos, popiežius galėtų aplankyti Panerius antrąją vizito Lietuvoje dieną rugsėjo 23-iają, kai žydai minės Vilniaus geto likvidavimo 75-ąsias metines.

Ministras L.Linkevičius kalbejo apie tai, kad prie memorialo kasmet sakomos gražiausios kalbos, bet jos neišpirks tos kaltės, kuri liks amžiams. Holokaustas yra didžiulis randas ant žmonijos veido, taip pat ant Lietuvos. Išnaikinta žydų kultūra, paveldas, todėl gyvieji turi tęsti Gyvųjų maršą, turim eiti iš tamsos į šviesą. Atsiveria didelės galimybės, santykiai su Izraeliu dabar labai geri ne tik politiniame dialoge, bet ir ekonominėje srityje. Mes niekada nesugrąžinsime žmonių, bet atrasti YIVO instituto jidiš kultūros klodai Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje mums sugrąžins bendrą istoriją ir Lietuvos Jeruzalės dvasią.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė, kad „žydai Lietuvoje daugelį amžių buvo integrali Lietuvos dalis. Mes turime moralinę pareigą pakeisti žuvusių skaičius vardais, kurie slepiasi po tais vardais. Daugiau kaip 200 masinių žudynių vietų ir tik keliose nurodyti nužudytų vardai ir pavardės. Holokaustą patyrę ir jį išgyvenę žydai 70 metų kūrė Izraelio valstybę ir tai yra labai svarbu. Kas lankėsi Yad Vašeme, matė, kad muziejus pasirinko vilniečio kovotojo Arba Kovnerio citatą. Kasmet muziejuje uždegami deglai prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų. Heroizmas Holokausto metu – kova su naciais, taip pat heroizmas yra žydų gelbėjimas, heroizmu galime vadinti ir  pasirinkimą gyventi, kai nužudyti visi tavo šeimos nariai. Su mumis yra Fania Brancovska, netekusi savo šeimos per Holokaustą, šiandien ją sveikinu su 96 gimtadieniu, mūsų didvyrę.“

Samuelis Bakas Vilniaus geto buvęs kalinys, dailininkas prie memorialo sakė, kad jis Paneriuose nori pasakyti nužudytiems savo tėvams ir artimiesiems“ Aš myliu Jus ir niekada nepamiršiu. Visada turime dėti akmenukus ant nužudytųjų kapų.

Miša Jakobas , Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius: „Nuolat klausiu savęs ir kitų, ar tebeskauda? Ar ne laikas pamiršti? Jūsiškiai ar maniškiai, mūsų kaimynai, kurie dalinosi vaikišku kamuoliu, druskos sauja, draugystės šypsena. Ach kaip gaila, kaip žmoniškai gaila. To pamiršti negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės, Nes ši žemė čia, molio kauburėliai Žemaitijoj, Dzūkijos smėlis aplaistyti žmonių krauju, o Lietuvos žemė pamaitinta sūriomis vaikų ašaromis. Stoviu čia prie šito paminklo ir tarsi girdžiu kaip man medžiai šnara žydės motinos žodžius: „Joseli mano vaike, kur tu esi paukšteli mano?“ Ir kad neatrodytų, kad už mane kalba tragedijos jausmai, aš pacituosiu ištrauką iš gerbiamo rašytojo Sigito Parulskio knygos „Tamsa ir partneriai“:

“Kai privažiavo duobę, žydai kėbule ėmė bruzdėti, garsiai melstis ir kalbėti nesuprantamus žodžius, tai buvo malda „Dieve, padėk“. Duobėje jau gulėjo seniai, atvežti kooperatyvo sunkvežimiu. Vairuotojas atidarė kėbulo šoną, ir ėmė mėtyti paliegusius senius į duobę. Dviese stverdavo senelį kaip maišą su šiukšlėmis ir mesdavo į duobę, kurioje vaitodami gulėjo kiti nelaimėliai. Prie duobės priėjo Jokūbas vyresnysis su rankiniu kulkosvaidžiu: „Ištaškysim mėšlą iš šitų puvėsių ir paleido seriją išilgai duobės.“

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas  Arie Ben-Ari Grodzensky , dalyvaudamas ceremonijoje kartus su atvykusiais kitais asociacijos nariais, padėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už šio Gyvųjų maršo organizavimą.

“Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje. Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.(Visa Arie Ben-Ari Grodzensky kalba).

Ceremonijai prie Panerių memorialo baigiantis Vilniaus Saulėtekio mokyklos vaikai dainavo Jeruzalės dainą ir Izraelio himną. Po to visi susirinkusieji padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms.

Daugiau renginio nuotraukų.

 

Lietuvos žydų bendruomenėje surengta Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicinė Barmicvos, Batmicvos 2018 sveikinimo ceremonija

Lietuvos žydų bendruomenėje surengta Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicinė Barmicvos, Batmicvos 2018 sveikinimo ceremonija

Kasmet Lietuvos žydų bendruomenėje rengiama Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleivių Barmicvos, Batmicvos tradicinė šventė. Iškilminga ceremonija prasideda Vilniaus Choralinėje sinagogoje, po to moksleiviai su tėvais ateina į Jašos Heifetzo salę Lietuvos žydų bendruomenėje ir šventė tęsiasi.

Tėvai ir vaikai susirenka į reikšmingą žydų paauglių šventės ritualą: Barmicvą ir Batmicvą,  švenčiama, kai berniukai sulaukia 13, o mergaitės – 12 metų. Pagal Torą, nuo tada jie tampa atsakingi už savo veiksmus.

Šventę vedė hebrajų kalbos mokytojai Motti Feigin (mokytojas iš Izraelio) ir Ruta Reches, pasveikinę vaikus, tapus suaugusiais. Šviečiantys nuo šypsenų ir jaudulio vaikų ir tėvų veidai, ir žinoma gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo, su pasididžiavimu, žvelgiančio į savo auklėtinius, išaugusius jo akyse. Direktorius prisiminė savo Barmicvą, švęstą prieš 55 metus Telšiuose su tėvais ir seneliais, kai ant šventinio stalo tais laikais garavo puode bulvės ir kotletai, kepti ant ugnies, o didžiausia dovana buvo laikrodis, kuris dar tiksi iki šiol, nes padovanotas iš širdies…

M.Jakobas priminė visiems, kad nei viena mokykla Lietuvoje nesulaukia tiek sveikinimų ir pagarbos. Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas atsiuntė sveikinimą, kuriame Izraelio vardu linki didžiausios sėkmės vaikams jų pasirinktame gyvenimo kelyje.

Gimnazijos direktorius iškilmingos dienos proga įteikė visiems moksleiviams asmeniškai po sveikinimą, kiekvienam surasdamas malonius žodžius.

Moksleivius su labai reikšminga diena jų gyvenime sveikino Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas ir į teikė dovanas kiekvienam nuo bendruomenės.

Tėvų vardu visus sveikino Daniel Gurevich.

Puošnioje salės scenoje ant stalo sustatytas žvakes degė visi švenčiantys Barmicvą ir Batmicvą, tardami, už ką jas uždega: už senelius, tėvus, už LŽB, Jeruzalę, Izraelį, Holokauste žuvusius vaikus…

Moksleiviai su savo mokytoja, kuri profesionaliai parengė, o vaikai  suvaidino įdomias istorijas – vaizdelius iš žydiško gyvenimo. Jie taip pat demonstravo hebrajų kabos žinias, taisyklingai kalbėdami scenoje. Gimnazijoje dirba ir mokytojai iš Izraelio, kuriuos atsiunčia Izraelio Švietimo ministerija į Šolomo Aleichemo mokyklą. Šventę vainikavo puikiai atlikta daina, sulaukusi nuoširdžių plojimų.

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Renginio nuotraukos Mildos Rūkaitės.

Iškilmingame knygos pristatyme ( 2018 05 16 ) dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas su žmona.

Knygos pristatymas vyko Tel Avive, Beit Vilna – Vilniaus litvakų namuose, svečius priėme Beit Vilna vadovė Miki Kantor (nuotraukoje – pirma dešinėje). Taip pat dalyvavo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje direktorių tarybos pirmininkas Arie Ben-Ari Grodzensky.

Į pristatymą atėjo Icchoko Rudaševskio puseserės Sorė Vološin (pirma kairėje) ir Golda Rudaševsky (dešinėje). Sorė Vološin pabėgo iš Panerių žudynių, kur buvo sušaudyta jos ir  Icchoko Rudaševskio šeima. Sorė Vološin – mergaitė, suradusi Icchoko dienoraštį geto slėptuvėje, po karo jis buvo išleistas įvairiomis kalbomis, tik šiemet pagaliau išleistas ir lietuvių kalba.

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų  – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.

Šeimos nuotraukoje: viršuje – Icchokas Rudaševskis, dešinėje – Sorė Vološin

„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ –  Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.

Rengiant knygą, dirbo vertėjas Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, poetas, literatūrologas, jis dalyvavo ir Tel Avive knygos pristatyme kartu su dailininke Sigute Chlebinskaite, kūrusia knygos iliustracijas.

Ruošiant knygą, ženkliai prisidėjo Niujorko YIVO institutas, kuriame saugomas Icchoko Rudaševskio rankraščio originalas, taip pat Jad Vašem muziejus Izraelyje, Vašingtono Holokausto muziejus, Lietuvos archyvai, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Nuotraukoje – smuikininkas Jokubas Zalcmanas griežia smuiku, kuriuo griežė Vilniaus geto smuikininkai. Trys išlikę geto smuikai padėti ant stalo, juos restauravo Amnonas Wainšteinas.

Daugiau nuotraukų galerijoje.

Europos dienos šventė Kalvarijoje

 

2018 m. paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Kultūros paveldas vienija Europą bendra istorija ir vertybėmis. Kiekvienas miestelis turi savo istorinius pastatus, tradicijas, papročius – visa tai – maža dalelė Europos kultūros paveldo. Praskleidus Kalvarijos istorijos uždangą, iškyla svarbaus Sūduvos miesto paveikslas, kuris savo reikšme nenusileido didiesiems Lietuvos miestams. Tuometinė Kalvarija buvo vadinama Žydų Kalvarija. Iš to laikmečio mieste yra išlikęs Žydų sinagogų kompleksas – vienintelis Lietuvoje. Taip pat išlikusios gatvės menančios žydų kromelius, vaistines, fotoateljė ir kitas vietos gyventojams svarbias įstaigas. Visa tai –  mūsų krašto kultūros paveldas.

Gegužės 9 d. Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka, minėdama Europos dieną, visas veiklas skyrė savo krašto kultūros paveldo pažinimui, gyventojų aktyvinimui jį naujai atrasti ir puoselėti.

Renginys prasidėjo pažintine ekskursija „Žydų pėdsakai Kalvarijoje“. Jos metu istorikas, kraštotyrininkas Alvydas Totoris gausų būrį savo krašto istorijos mylėtojų, vedė Kalvarijos miesto Laisvės gatve (o ji –  seniausia ir pagrindinė gatvė mieste), pasakojo  kiekvieno namo istorijas, kartu supažindindamas ir su miestelio praeitimi. Pažintinės ekskursijos programos paskutinė „stotelė“ –  Kalvarijos sinagogų kompleksas, kur pažintis su miestelio istorija tęsėsi pristatant senose fotografijose užfiksuotus architektūrinius objektus.