Žydų istorija Lietuvoje

Žydų skautų žiemos žygis

Žydų skautų žiemos žygis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vasario 17 dieną pakvietė žydų skautus žiemos žygiui. Nuvykę traukiniu į Žaslių geležinkelio stotį, vaikus pasitiko miestelio moksleiviai ir seniūnas, skautai padovanojo vietos bendruomenei ir mokyklai Icchoko Rudaševskio dienoraštį.

Žygis pajudėjo per Strošiūnų mišką, kur skautai mokėsi užkurti laužą, užkandžiavo.

Vėliau žygeiviai aplankė Strošiūnuose esančią masinę žydų žudynių kapavietę, kur visi pagerbė nužudytuosius padėdami atminties akemenukus.

Žygis baigėsi Žiežmarių kultūros centre, kur kartu su Kaišiadorių rajono meru Vyteniu Tomkumi skautai pasidžiaugė istorine Žiežmarių „Hašomer Hazair“ skautų vėliava, kurią geranoriškai šiam žygiui paskolino Vilniaus valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Skautai aplankė restauruojamą Žiežmarių sinagogą, kur Vytautas Budvytis pravedė visiems ekskursiją, taip pat papasakojo Žiežmarių miestelio žydiškos praeities reliktus.

Žygis organizuotas gavus Geros valios fondo paramą  

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

Aaronas Garonas (1919-2009) gimė Vilniuje ir beveik visą gyvenimą susiejo su gimtuoju miestu, kurį gerai pažinojo ir labai mylėjo. 1992m. išvyko į Izraelį, kasmet laukdavo vasaros, „kada važiuosime į Vilnių“. Vilnius buvo ir liko jo tikrieji namai.

Ypatingas ikikarinio Vilniaus žydų pasaulio fenomenas, kurio liudininkas A. Garonas tapo būdamas labai jaunas, įskiepijo jam neblėstančią meilę žydų kultūrai ir gimtajai jidiš kalbai.

Aaronas Garonas santūrus, išdidus litvakas, skaudžiai išgyveno jidiš kalbos saulėlydį: „ Kaip galima užbraukti tūkstančio metų žydų kultūros istoriją…“

Šykštūs Garono pasakojimai apie tėvų namus ir mokyklą, kuriuos dievino, jam buvo nostalgiškas grįžimas į prarastąjį rojų. “Jeigu manyje ir esama ko nors pozityvaus, už tai turiu būkingas savo tėvams ir savo mokyklai, jos nuostabiai direktorei Sofijai Gurevič.”

(Ištrauka iš A. Garono vaikų Tamaros Garon ir Eugenijaus Garon įžangos knygoje.)

Šimtmečius gyvavęs įdomus žydų pasaulis Vilniuje išnyko po Holokausto, išgyvenusieji dar kelis dešimtmečius palaikė šią kalbą šeimose, bet daugeliui išvykus į Izraelį, Vilniaus gatvėse nebeišgirsi kalbant jidiš. Todėl ši knyga – ne tik svarbūs atsiminimai, bet ir  išnykusio pasaulio su jidiš k. paveikslas , iš kurio galima spręsti, ką Vilnius prarado… Svarbu, kad knygos tekstai išleisti dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vasario 17d. pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje vyko pirmasis knygos pristatymas visuomenei, apie savo tėvą pasakojo Garono dukra, architektė restauratorė ir sūnus, matematikos mokslų daktaras. Pasakojimas iliustruotas 20-ojo amžiaus pradžios, tarpukario ir vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, esančiomis knygoje. Eugenijus Garonas siūlė knygos pavadinime pridėti žodį “buvęs”, nes jidiš kalbos neišsaugota nei Lietuvoje, nei Izraelyje.

Pristatymą vedė Vilniaus Religinės žydų bendruomenės vadovas Simas Levinas, prisiminimais dalinosi Fania Brancovoska, padėjusi išversti knygą į jidiš, savo įspūdžiais apie knygą ir prisiminimais apie A. Garono asmenybę dalinosi signataras Česlovas Juršėnas. Po pristatymo žmonės dar ilgai nesiskirstė bendravo, išpirko daug knygos egzempliorių, skubėdami gauti Garono sūnaus ir dukters autografus.

Knygos leidimą rėmė GVF 

Vilniaus sinagogoje žinomo Kauno kolekcininko paroda

Vilniaus sinagogoje žinomo Kauno kolekcininko paroda

Jau beveiki mėnuo sinagogoje eksponuojama žinomo kolekcionieriaus Michailo Duškeso antikvarinė kolekcija, susijusi su prieškario Vilniaus žydų organizacijų veikla. Tai unikalūs eksponatai, atgaivinantys turiningą ir aktyvų Vilnius žydų gyvenimą.
Sinagogos bendruomenės nariai, svečiai, turistai smalsiai apžiūri juos, stebisi – kaip visa tai galėjo išlikti…

Dėkojame Kauno žydų bendruomenės nariams Michailui ir Natalijai Duškesams, kurie specialiai atvyko iš Kauno paruošti šią reikšmingą parodą.

Kartu primename, kad sinagogos II a. dar veikia išlikusių Lietuvos medinių sinagogų nuotraukų paroda. Ją sinagogai padovanojo Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondo direktorius Daumantas Todesas.

„Beigelių krautuvėlė“ švenčia 3-jų metų gimtadienį

„Beigelių krautuvėlė“ švenčia 3-jų metų gimtadienį

Pranešimas spaudai

2019-02-14

   

„Beigelių krautuvėlė“- prieš 3 metus įsikūrusi, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kavinė, (Vilnius,Pylimo 4), nuosekliai puoselėja žydų litvakų kulinarinį paveldą ir tradicijas. Beigeliai čia kepami pagal šeimos receptą, kiekvieną penktadienį kepamos chalos, švenčiamos žydų šventės.

„Beigelių krautuvėlės“ projektas, 2014m. gimęs tik popieriuje kaip tolerancijos kampanija prieš antisemitizmo ir neapykantos apraiškas viešojoje erdvėje, su Norvegijos grantu, tapo realiai egzistuojančia jaukia žydų bendruomenės kavine.

Švęsdami 3 metų sukaktį nutarėme nustebinti savo mielus draugus ir gerbėjus, pristatydami Izraelio gatvės maistą ir kultūrą. Visą mėnesį kepame pitas ir falafelius bei kalbame apie maistą.

Sakome, kad būrys draugų šiandien renkasi šurmulį ir netikėtus skonius prie iš lentų sukaltų stalų, nesuderintų kėdžių, chaotiškai neaiškiose erdvėse, primenančiose elektros skydines ar sandėlius. Vilniuje tokių erdvių – ne viena, jos atviros ir šaltą žiemą, o dažniau po turgaus stogais tarp prekystalių, įsiskverbia koks puodas sriubos ir visi ten turi susirinkti pietų. Tas žavus šurmulys, bene svarbiau už maistą, nes jo reikia laukti eilėje, o ne prie stalų Na o eilėje prasideda malonus bendravimas apie bet ką.

Kviečiame pasinerti į „Beigelių krautuvėlės“ 3 metų gimtadienio balaganą, paragauti Izraelio gatvės maisto ir vėl sugrįžti pas mus!

Šį sekmadienį, vasario 17 d. visus kviečiame į edukacinę šventę Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, kur visi galės paragauti legendinių falafelių ir sabichų su izraelietiškais prieskoniais. Skambės žydiškos melodijos.

Apie Izraelio gatvės maistą ir šurmulį pasakos Izraelio ambasadorius Amir Maimon, o apie košerinio maisto paslaptis kalbės rabinas S.B. Krinsky.

Renginyje dalyvauja Vilniaus žydų religinės  bendruomenės vadovas Simas Levinas. Giesmes geroms šeimininkėms giedos kantorius Šmuel Jatom, apie žydišką virtuvę galėsite pasikalbėti asmeniškai su mūsų kepėja Riva Portnaja ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariais bei svečiais. Durys atsidaro 10.00 val. Pylimo g. 4, Vilnius.

Daugiau informacijos:

Dovilė Rūkaitė, „Beigelių krautuvėlės“ ir LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt mob. 867849300

-Balagano programa >> https://www.facebook.com/events/1884003295061200/

-Izraelio gatvės maistas „Beigelių krautuvėlėje“ >>https://www.lzb.lt/2019/02/06/56473/

-Falafeliai, kopūstai, gentrifikacija ir bendruomeniškumas – visa tai apie Izraelio gatvės maistą!

>> https://www.lzb.lt/2019/02/13/falafeliai-kopustai-gentrifikacija-ir-bendruomeniskumas-visa-tai-apie-izraelio-gatves-maista/

Uri Levitan knygos “Iš rankų į rankas” pristatymas LŽB

Uri Levitan knygos “Iš rankų į rankas” pristatymas LŽB

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia į šiais metais išleistos Haifos universiteto Sociologijos ir antropologijos katedros bei Kibucų instituto vadovo profesoriaus URIEL LEVIATAN knygos  “Iš rankų į rankas” pristatymą bei susitikimą su autoriumi.

 Kaune gimęs profesorius turėjo Urijaus Levitano vardą. Jo senelis Isaakas Levitanas buvo žinomas prieškario Lietuvos ginekologas. 1926 metais Kaune, Miško gatvėje, įkurti gimdymo namai laikinojoje sostinėje veikia iki šiol.  I.Levitanas buvo ne tik talentingas gydytojas, bet ir aktyvus Kauno visuomenininkas. Nuo 1935 m. jis vadovavo sionistų partijai “Zionim Klaleem”, nuolatos jai atstovaudavo Europoje vykusiuose kongresuose.

Iš garsios ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje I.Levitano šeimos liko gyvas tik profesiorius U.Leviatanas. Ir tai galima laikyti tikru stebuklu. 1943 metais tėvai, pajutę, jog artėja baisioji geto gyventojų likvidavimo akcija, pasirūpino, kad trejų metų Urijiel būtų išneštas iš geto…

VASARIO 21 d. (ketvirtadienį), 18 val.

H.Heifeco salėje, Pylimo g. 4, Vilnius

Jeruzalėje pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos atminimas

Jeruzalėje pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos atminimas

Nuotraukoje: Miki Kantor – Izraelyje gyvenenčių litvakų iš Vilniaus asociacijos ,,Beit Vilna” pirmininkė. Avi Rosenthal – Izraelio išgyvenusiųjų Hokokaustą organizacijų centro direktorius; Chaim Chesler – Limmud FSU įkūrėjas; Koichi Aiboshi – Japonijos ambasadorius Izraelyje ir Šlomo Guras – Izraelio Claims Conference viceprezidentas prie atminimo- atminimo plokštelėje „Tiune Sugihara“ (Jeruzalė, 2019 m. Sausio 27 d.) Atmintyje. Fotografas: Rolan Novitsky

Sausio 27, Tarptautinę Holokausto atminimo dieną Jeruzalėje buvo surengtas ypatingas renginys, skirtas Pasaulio tautų teisuoliui, Čiunei Sugiharai. Iškilmingoje ceremonijoje „Martef Ha-Shoah“ buvo atidengta memorialinė lenta, skirta Japonijos diplomatui Čiunei Sugiharai, dirbusiam Kaune Japonijos vicekonsulu nuo1939 m. kovo mėn. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. ir padėjusiam 6 000 Lenkijos ir Lietuvos žydų,  pabėgusiems nuo nacių persekiojimo, išvykti iš šalies ir išsigelbėti nuo neišvengiamos mirties. Pradedant 1940 m. liepos 31 d. iki rugpjūčio 28 d. Čiune Sugihara žydų pabėgėlių šeimoms išdavė daugiau nei 2100 Japonijos tranzito vizų, pagal kurias jie per SSRS galėjo keliauti į Tolimuosius Rytus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Čiunė Sugihara, kalėjo metus internuotų žmonių lageryje, jis sugrįžo namo tuo pačiu keliu, kaip ir jo išgelbėti žydai: traukiniu per visą sovietų sąjungą į Vladivostoką ir iš ten į Japoniją. 1985 m. Izraelis suteikė Čiunei Sugiharai Pasaulio tautų teisuolio titulą už  žydų gelbėjimą.

Memorialinė lenta, skirta atminti Čiunę Sugiharą, yra greta „Gyvybės medžio“ ant  Siono kalno (Har Zion). Atminimo renginį Izraelyje inicijavo “Limmud FSU”, “Claims Conference” ir „Gyvųjų maršas”. Ceremonijoje taip pat dalyvavo Japonijos ambasados Izraelyje darbuotojai, Č. Sugiharos ir išgelbėtų šeimų atstovai, kuriuos labai sujaudino garsiajam diplomatui skirta daina „Samurajų kelias“, dainą sukūrė Natella Boltyanskaya .

Kalbėdamas atminimo ceremonijoje ,,Limmudo FSU” įkūrėjas Chaimas Česleris priminė: „Č. Sugihara išgelbėjo tūkstančius žydų, jis tai darė prieštaraudamas savo šalies Užsienio reikalų ministerijos nurodymams ir keldamas grėsmę sau ir savo šeimai. Jo drąsa buvo išskirtinė. Susirinkome pirmajame Izraelio Holokausto muziejuje, kad pagerbtume šio Pasaulio teisuolio atminimą ir išsaugotume jo didžio didvyriškumo ir pasiaukojimo visuomenei istoriją. Mes nepamiršime tavęs, Čiune Sugihara!”

“Claims Conference” viceprezidentas Shlomo Guras sakė: „Žydus gelbėdamas Čiunė Sugihara rizikavo ne tik savo galva, bet ir savo žmonos ir trijų mažų vaikų gyvenimu. Tai neabejotinai buvo žygdarbis. Šiandien čia skambėjo puiki daina „Samurajų kelias“, joje yra žodžiai: „Jis suvokė tiek užmarštį, tiek skausmą, bet pasakykit kas nors iš šalies: tai yra daug ar mažai, – pora tūkstančių, kurie nematė karo “. Sugihara  išgelbėjo ne „pora tūkstančių“, jis įteikė „Šeimos“ vizas 2 tūkst. ir tai yra daugiau nei 6 tūkst. žmonių. Jei šiandien skaičiuojame išgelbėtų žmonių, vaikų, anūkų ir vaikaičių, skaičių, bus jau daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Mes privalome išsaugoti ir perduoti atminimą apie Čiunę Sugiharą ateinančioms kartoms“.

Prisijunkime prie renginių, skirtų Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai

Ministras Pirmininkas Sauliaus Skvernelis kviečia visus aktyviai dalyvauti Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirtuose renginiuose. Būkime kartu su visuomenininkais, politikais, žurnalistais, mokyklomis, įstaigomis ir  organizacijomis iš visos Lietuvos. Junkimės prie socialinės kampanijos, dalinkimės ne tik nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.

Skaityti plačiau
Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Kasmet sausio pabaigoje minime Tarptautinę Holokausto aukų dieną, prisimename prieš 78-erius metus dar gyvavusią didelę Lietuvos žydų bendruomenę. Miesteliuose jau seniai nebeliko žydų,  liko žydų paveldas, jų statyti senamiesčiai, sinagogos, liko žudynių vietos ir kapinės. Šį kartą paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis pasakoja apie savo gyvenimą ir ką jam reiškia Holokausto aukų atminimo diena.

Maušius Segalis su anūku prie Kalvarijos sinagogos. Foto Mildos Rūkaitės

M. Segalis: Man svarbu prisiminti, juk tai visos buvusios kažkada gausios žuvusios bendruomenės paminėjimo diena. Daug metų mes žydai rinkdavomės rugsėjo 1d. prie kapinių, nes tą dieną visus Marijampolės žydus nužudė. Tai buvo anksčiau, dabar jau nebėra žydų nei Kalvarijoj, nei Marijampolėje.

-Ką jūs prisimenat, ką matėt vaiku būdamas, gal Jums mama pasakojo?

Tėvą 1941 rugsėjo 1d. varė šaudyti kartu su manimi. Jį nušovė, o mane mažą mama išgriebė iš duobės Marijampolėje po šaudymo.

Mamos viena sesuo buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio, jis su mano tėvu  susitarė, kad mane atiduotų jų šeimai. Vokietis bandė išgelbėti tėvą nuo žudynių, „padarė dokumentus“, kad jis priėmė krikštą, bet nepadėjo…

-Kas šaudė? Naciai ar vietiniai žmonės?

O kas gi kitas? Vietiniai. Vokietis Marijampolės komendantas tik prižiūrėjo. Žydai kasė duobes patys. Trys kanalai buvo iškasti. Sušaudyti 8 tūkstančiai žydų ir du tūkstančiai kitataučių. Vienu žodžiu 10 tūkst. buvo sušaudyti.

Tai vyko 1941 rugsėjo 1d., sekmadienį, kai pradėjo…Kelias dienas šaudė. Šešupės upė krauju tekėjo.

-O Jūsų mama liko gyva?

Mano mama – lietuvė,  1942m. ją išvežė darbams į Vokietiją, ji paliko mane savo draugei, buvau pusantrų metukų.

Kai po karo 1945m. mama parvažiavo iš Vokietijos, aš jos negalėjau priimti kaip mamos, neprisiminiau, nepažinojau. Labai sunkiai mane prisijaukino. Pasakojo man, kas aš esu, nors dar jai negrįžus, jau žinojau, kad esu žydas, kaimynai pasakė, vadindavo mane „apipjaustytu“.

Mano mama buvo jauna graži, jos pavardė – Segalienė, ji ištekėjo už antro vyro ir tapo Miliauskiene. Patėvis man davė savo pavardę, jis mane augino, tapau Miliausku, nenorėjau jo skaudinti, keisdamas pavardę į savąją – Segalio. Mes buvom sutarę su patėviu, jei jis pirmas mirs, aš atsiimu savo pavardę. Taip ir įvyko.

16-kos metų sulaukęs, iš Lietuvos pasitraukiau. Išvažiavau sovietmečiu su „putiovka“ (kelialapiu) į Kazachstaną, kaip tada sakydavo, „savarankiškai dirbti“.

Toli nuo gimtųjų namų buvau 15 metų, dirbau, tarnavau armijoje. Grįžau, vedžiau Marijampolėje savo mylimą moterį Marytę, kuri užaugo Kalvarijoje, pažinojau ją nuo vaikystės, draugavom, gyveno name prie Kalvarijos sinagogų komplekso, visai šalia. Čia iki karo žydai gyveno, meldėsi, dirbo, linksminosi. Mano tėvai dirbo aliejaus fabrike pas Manaškę, taip jį visi vadino.

-Papasakokit, ką žinot, kokia buvo Kalvarija iki Holokausto? Vien jau sinagogų kompleksas rodo, kad kadaise čia būta tikro įdomaus žydų gyvenimo.

Žydų Kalvarijoje iki žudynių buvo daugiau negu lietuvių. Beveik visos parduotuvės priklausė žydams, pramonės dirbtuvėlės – žydams, abu miestelio gydytojai buvo žydai ir advokatas – žydas. Miestelio centre stovėjo „oleiniča“ (aliejaus fabrikas). Aliejų spaudė iš linų sėmenų. Nedidelis buvo fabrikas. Dar limonadinė buvo. Vyresni žmonės dar supranta, kad žydai visą Kalvariją iki karo laikė.

Mano senelis, tėvo tėvas buvo žydų kapinių sargu. Tėvas turėjo  seserį, ji su mažu vaiku sušaudyta, visi giminės sušaudyti.

-Kaip toliau Kalvarijos miestelis gyveno, juk žmonės žinojo, kas žydus kaimynus šaudė?

Liko žydų namai su turtu.  Namai ir dabar dar stovi. Ko nepasiėmė vokietis, pasiėmė lietuvis. Vieni pabėgo su vokiečiais, kiti vėl kažkur išėjo. Dabar jau nėra tokių, likusių iš anų laikų.

-Apie išlikusių Kalvarijoje sinagogų  tvarkymą, ar kas prisimena, ar gyventojams jos rūpi? Kol kas  žinoma, kad daugumos kalvarijiečių nedomina šansas unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms?

M.S.:Sinagogos kaip stovėjo taip ir tebestovi apleistos. Gyvenu Kalvarijoje nuo 1970 metų. Į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas Kalvarijos sinagogų kompleksas yra unikalus paveldas. Reikia jį tvarkyti.

Mane jaudulys sinagogoj apima, kai kartais atvažiuoja kas koncertuoti, išgirstu žydų melodiją.

Maušius Segalis centre, jo žmona Marytė antra iš dešinės po Lenkijos ansamblio “Vocal Varshe” koncerto Kalvarijos sinagogoje su daininikais 2018 .

Vaikystėje nebuvo kam pasakoti apie žydus ir jų gyvenimą. Niekas tada apie tai nekalbėdavo, bijojo žmonės.

-Ką manot, ar Marijampolės ir Kalvarijos gyventojai kada nors pradės giliau  domėtis čia gyvenusių žydų istorija, bus atgaivinta žmonių  atmintis?

Galiu pasakyti, kad žmonės kažkaip labiau toleruoja žydus negu anksčiau. Žydų neliko, tai ir kapinių dabar niekas netvarko. Kalvarijos mokykloje turėjom mokytoją pavarde Totorius, kuris su mokiniais tvarkydavo, vaikus organizuodavo, paminklai  ir kapinės buvo prižiūrimi, bet išėjus mokytojui į pensiją, daugiau niekam nerūpi. Antkapiai išvartyti.

Visi juos pažinojo, namus užėmė. Gal juos graužia sąžinė. Namai stovi, gyvena lietuviai, manydami, kad taip turėjo būti. Aš manau, kad ateity prisiminimai apie čia gyvenusius žydus išnyks…nebent atsiras naujų jaunimo judėjimų…

– Stebitės, kodėl žmonės nesidomi savo gimtinės istorija?

Kiti kad ir žino, – nenori žinoti. Antisemitizmas gyvuoja.

Maušiui Segaliui kaip ir visiems išgyvenusiems Holokaustą, padeda ir juo rūpinasi Lietuvos žydų bendruomenė. Kalvarijoje gali jį sutikti vaikštantį su lazda.  Šiuo metu vyras namuose slaugo pasiligojusią žmoną Marytę, ją prieš kelis mėnesius ištiko insultas.

Maušių Segalį kalbino I.Rūkienė

Brutalaus sovietizmo išniekinti žydų antkapiai grįš į amžinosios rimties vietą

Brutalaus sovietizmo išniekinti žydų antkapiai grįš į amžinosios rimties vietą

 

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ilgametės pastangos davė apčiuopiamų rezultatų – sausio 18 d. prieš prasidedant Šabatui, buvo demontuoti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios laiptai, kurie sovietų režimo metu buvo pastatyti naudojant žydų antkapinius paminklus.

Nuo  2013 m. LŽB pradėjo aktyviai bendradarbiauti  su Kultūros paveldo departamentu  ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, inicijuodama patikrinimą dėl minėtos bažnyčios laiptų konstrukcijoms panaudotos medžiagos kilmės. Nustačius, kad laiptų konstrukcijojse buvo panaudoti žydų antkapiai (jų fragmentai) iš Užupio Senųjų žydų kapinių, LŽB nuolatos ragino atsakingas institucijas veikti: parengti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios pastato (buv. “Kronikos” kino teatras) laiptų demontavimo projektinius sprendinius. Ši iniciatyva sutelkė ir didelį Lietuvos žydų bendruomenės intelektualų, visuomenininkų dėmesį – spręsti laiptų demontavimo klausimą ne kartą ragino ir šviesios atminties profesorius Leonidas Donskis.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky dėkoja Kultūros paveldo departamentui ir Evangelikų reformatų konsistorijai už bendrą rūpestį siekiant užtikrinti deramą pagarbą istorinės žydų bendruomenės atminčiai. LŽB sieks, kad  tokie teigiami bendradarbiavimo pavyzdžiai būtų taikomi įgyvendinant kitas žydų paveldosaugos iniciatyvas.

Motke Chabad ir jo geriausias juokelis* (žydiškas humoras)

Motke Chabad ir jo geriausias juokelis* (žydiškas humoras)

Pinchos Fridberg,
<an alter vilner id> [senas Vilniuje gimęs ir augęs žydas]

– Rebe, ar sugrįš laikai, kai žodžiai <Vilne un idiš> [Vilnius ir jidiš] bus vėl neatsiejami?
– <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].                                                                                            ***

Norite žinoti, ką veikia senas žydas po sočių skanių pietų?

Tai aš jums pasakysiu: jis gulasi <af a sofke> [<a sofke>  – mažybinė forma žodžio sofa, divanas] <un chapt a dreml> [neverčiamas žodžių junginys – idioma: <chapt> – gaudo, čiumpa, <a dreml> – snūduriavimas, snaudulys].

Ir kas toliau?

O toliau jis sapnuoja, kad …

Prieš porą dienų iš elektroninio pašto motke.chabad@gmail.com atėjo laiškas su neįtikėtinu pasiūlymu: jo autorius prašė įrodyti jam, kad aš, iš tiesų, esu <an alter vilner id>.  Aš jums nepasakočiau šios <bobe-maise>  [bobutės pasakos], jeigu ne būdas, kurio jis griebėsi, norėdamas tuo įsitikinti.

Jau iš trijų pirmų žodžių tapo aišku, kad autoriaus gimtoji kalba yra jidiš.

<Main tajerer reb> [mano brangus pone] Pinchosai!

<Mir iz kemat 80> [man beveik 80]. Aš <abisale> [šiek tiek] kalbu ir rašau lietuviškai. Mano pavardė – Chabad, vardas – Motke. Pagal žydišką tradiciją gavau tą vardą mano žymaus senelio garbei.

<Zaine vicn>  [jo juokeliai] sklido <gicher vi di hic in parovoz> [greičiau nei karštis garvežyje]. Jei pasakysite man žinomiausią iš jų, <ich vel gleibn, az ir zait an emeser> [aš patikėsiu, kad esate tikras] <vilner id>.

Kaip supratote, Motke užkabino jautriausią mano vietą, ir aš negalėjau jam neatsakyti. Štai ką aš jam parašiau:

<Brangus <reb Motke>!

Skaičiau Jūsų laišką, juokiausi, o akyse tvinko ašaros. <Cum groisn badojern> [dideliam apgailestavimui], senų vilniečių žydų , kurie kalba <mame-lošn> [jidiš], <kemat nit geblibn> [beveik neliko]. <Alte idiše Vilne> [senas žydiškas Vilnius] išėjo į nebūtį ir niekada nebegrįš. <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].

Tikiuosi, neapmaudaujate, kad viešinu Jūsų laišką.

Mano mama, tebūnie palaiminta jos atmintis, kuri gimė <in Vilne> dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Jūsų senelio geriausiu juokeliu laikė šį:

– <Motke, zog nit trachtndik a lign, gib ich a rubl>.
– <Host gezogt, a du vest gebn cvei>.
[– Motke, sumeluok nesusimąstęs, duosiu rublį.
– Sakei, kad duosi du].

Dabar, Motke, Jūs tikite, kad aš esu <an emeser> [tikras] <vilner id>?

P.S. Siūlau, Motke, kartu prisiminti ir atgaivinti Jūsų senelio juokelius. Kad išlikę gyvi žydai juoktųsi. Juk ne kiekvienas iš jų sulauks Mesijaus atėjimo.

————————-

Pastaba.
Tik viena!!!
Bet užtai – didelė:

a) Rutai Bloshtein kartu su autoriumi pasisekė „konvertuoti“ „rusų-jidiš mišinį“ į „lietuvių-jidiš“. Rutos gimtoji kalba yra lietuvių, o autoriaus – jidiš.

b) Motke Chabad (tikrasis vardas Mordechajus Broinšveigas; mirė 1900 m.) – gerai žinomas žydų pasaulyje, gyvenęs Vilniuje, juokdarys ir aštrialiežuvis. Jo juokelius surinko ir išleido (<Maiselech vegn Motke Chabad> [Istorijos apie Motkę Chabadą], Vilnius, 1940) Š. Bastomskis (Shloyme Bastomski, Vilna, 1891–Paneriai, 1941).

с) trikampinese skliaustuose <> mes pateikiame žydiškų išsireiškimų transliteraciją lietuviškos abėcėlės  raidėmis, o šalia (laužtiniuose skliaustuose []) – jų vertimą.

d) Keleto žodžių ir išsireiškimų vertimas iš jidiš kalbos:

<rebe> – rabinas; kreipinys į rabiną;
<reb> – žodžio „ponas“ ekvivalentas;
<Vilne> – Vilnius;
<a id> – žydas, “a” – nežymimasis artikelis;
<a vilner id> – Vilniuje gimęs ir augęs žydas; iki karo žydų pasaulyje tai buvo “aukščiausia praba”

Julijana Zarchi, Kauno žydų bendruomenės narė, getininkė pasakoja savo gyvenimo istoriją

Julijana Zarchi, Kauno žydų bendruomenės narė, getininkė pasakoja savo gyvenimo istoriją

15min.lt

Būdama trimetė J. Zarchi, padedant žydų gelbėtojams, pabėgo iš geto ir taip išvengė mirties, o jos šeimos istorija, prasidėjusi Vokietijoje, galiausiai atvedė iki tolimojo Tadžikistano medvilnės laukų. Tai – Julijanos ir jos mamos tremties šalis. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratoriams apie savo šeimą pasakojusi J.Zarchi sako, kad jos šeimos likimą paženklino du praėjusiojo amžiaus režimai – nacizmas ir stalinizmas. Jos artimiausi šeimos nariai, išskyrus mamą, buvo nužudyti. „Visus nužudė naciai. Per tris kartus. Tiek maždaug buvo žudymų, – kalbėjo moteris. – Niekur nerandu savo giminaičių iš tėvo pusės, o į senatvę norisi ryšio. Nerandu nė vieno. O juk buvo didelė šeima, reta pavardė. Senelis, senelio broliai, seserys, daug vaikų“.


Nuotraukoje J.Zarchi dalyvauja Holokausto aukų pegerbimo ceremonijoje.

Skaityti plačiau
Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Nuotraukoje: Žydų liaudies bankas tarpukario Kaune

Ona Biveinienė lzb.lt, DELFI.lt

Lietuvos žydai nuo seno vertėsi pinigų skolinimu už palūkanas. Jau Vytauto Didžiojo 1388 m. suteiktoje privilegijoje Brastos žydams ne tik užtikrinama teisė išpažinti ir praktikuoti judaizmą, bet ir suteikiamas leidimas verstis  palūkininkavimu (kreditavimu), tuo metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje  dar gana nauja  ekonomine veikla. Už suteiktą kreditą, kaip nurodyta Brastos privilegijoje „ (…) žydas gali kaip įkaitą priimti visokį jam atneštą daiktą, nesvarbu kaip tas daiktas vadintųsi, apie jį nieko neklausdamas, išskyrus kruvinus ir šlapius drabužius bei bažnytinius drabužius ir indus, kurių jokiu būdu neturi imti“.[1]

 Kelis šimtmečius žydai buvo pagrindiniai visuomenės kreditoriai: ‚skolindami pinigus už ne menkus procentus.

Nepriklausomos Lietuvos paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. joje gyvenusiems žydams tapo palankia dirva plėtoti įprastus bei kurti  naujus, jaunai valstybei reikalingus, verslus. Žydai, kaip jokia kita tauta, pasinaudojo šiomis galimybėmis:  jie siekė atkurti ir plėtoti iki Pirmojo pasaulinio karo savo turėtas krautuvėles, amatų dirbtuves, fabrikus. Nemaža jų dalis drąsiai pradėjo verslą ir  net dažnai pirmieji Lietuvoje ėmėsi mažai žinomos ar visai nematytos tais laikais veiklos.

Skaityti plačiau
Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Sergejus Kanovičius

Interneto dar nebuvo, greičiausiai susisiekti iš Izraelio su Lietuvoje likusiais Tėvais ar draugais  galėjom faksu arba telefonu. Pinigais nelijo, o abi paslaugos buvo labai brangios, todėl didžiausia dovana buvo išgirsti artimųjų balsą – laiškai yra gerai, bet žmogaus prigimtis, matyt, yra tokia, kad jam reikia gyvo jausmo, akimirkos, kuri ištirpsta praeityje, juk girdėdamas Tėvo ar Mamos, ar senelio balsą, tarsi esi su jais labiau nei skaitydamas ilgiau keliaujantį laišką. Kartais žmonės, kurie visokeriopai mums padėjo gelbėjant sūnų, žinojo, kaip trūksta artimųjų, kas yra ilgesys – jie patys yra patyrę tuos išsiskyrimus ir žino, ką jie reiškia. Lietuvos neprigulimybė įsibėgėjo lėtai, tad skambinti buvo brangu iš Izraelio į Lietuvą, ir iš Vilniaus į Tel Avivą. Iš Vilniaus, kiek pamenu, jau nereikėdavo laukti užsakyto tarptautinio pokalbio, pakakdavo surinkti aštuoniukę, sulaukti pyptelėjimo ir sukti norimą numerį. Bet pinigais nelijo ir nelyja niekur – nei ten, kur teka pieno upės su medaus krantais, nei ten, kur ižas švelniai glosto Neries krantus. Kartais baisiausia, ką galėjai ištraukti iš pašto dėžutės, buvo skaičiais išreikšta kurio nors mėnesio nostalgija, kartais sąskaitos už telefoną atrodydavo taip, kad tą aparatą norėdavai nunešti į banką ir uždaryti į seifą.

Petah Tykvos pakraštyje gyvenome nedideliame vieno miegamojo bute, į kurį persikėlėme su šiauliečio, Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio pagalba – tam, kad būtume arčiau ligoninės. Be visokiausių mums gerų žmonių dovanotų daiktų – baldų, indų, televizoriaus ir kitko – buvo ir mūsų nostalgijos gydymo prietaisas su mygtukais – telefonas. Kartais žiūrėdavome į jį ilgiau negu į datules ant palmių pro langą. Kartais tas žiūrėjimas būdavo sėkmingas – kadangi numerio matyti negalėjome, tai pasigirdus retam skambučiui, su žmona kone rungtyniaudavome, kas pirmas nukels ragelį – laukiau artimųjų aš, laukė ir ji.

Buvo lietinga 1992 metų diena. Gerai nepamenu, koks buvo metų laikas, bet pamenu lietų. Tas stebuklingas aparatas ėmė skambėti. Aš buvau arčiausiai.

– Good afternoon, – pasigirdo kitam gale.

– Good afternoon, – kiek sutrikęs nuo nepažįstamo balso tariau suklusęs.

– Am I speaking to Sergey Kanovich? – paklausė, o to klausimo fone girdėjau labai šaižiai cypiančias policijos sirenas, todėl dar labiau suglumau.

– Yes, you are, – atsakiau,  nesuprasdamas, kas čia vyksta. Vis klausydamas pašnekovo ir sirenų.

– My name is Moshe Arens, I am currently in the car with your father Grigory and I would like to pass the phone over to him, is that fine?

– Toda mar Arens, – išsyk padėkojau hebrajiškai, nors buvau nuščiuvęs ir dėl to, kas skambino ir dėl to, kad netrukus išgirsiu Tėvą.

Nepamenu viso pokalbio su Tėvu, pamenu tik tiek, kad jis pasakė, jog su gerbiamu svečiu dabar atvyko iš Kauno į Vilnių, dar atsimenu, kad atsiprašė, kad dėl apsaugos automobilių sirenų labai blogai girdisi. Tėvas anuomet buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Tik vėliau jis man papasakos apie savo įspūdžius, kuriuos patyrė lydėdamas triskart Izraelio gynybos ministrą, diplomuotą aviacijos inžinierių, daugybės kadencijų Knesete deputatą, Kaune stomatologės ir verslininko šeimoje gimusį būsimą triskart Izraelio gynybos ministrą Moše (Miša) Arensą. Vizitas nebuvo oficialus. Izraelio gynybos ministras buvo Rygoje, iš kurios jis nusprendė aplankyti ir miestą, kuriame gimė – Kauną. Kai jam tebuvo metai, šeima išvyko gyventi į Latviją, o iš ten laimingų aplinkybių dėka spėjo emigruoti į JAV. Tai labai būdinga beveik visoms Izraelio kartoms – žinoti savo praeitį. Net jei neturi jokių prisiminimų – ką gali apie Kauną prisiminti vienerių metų vaikas? Bet gimimo vieta yra vertybė. Atmintis apie ją, kad ir kur, ir kokia ji būtų, yra perduodama iš kartos į kartą.

Iš vėlesnio Tėvo pasakojimo įstrigo vienas epizodas – Moše Arensas paprašė, kad jį nuvežtų į Kauno žydų kapines Radvilėnų plente, kur palaidoti jo seneliai. Tėvas įspėjo, kad nelabai ką jis ten galės surasti, bet gynybos ministras buvo atkaklus. Jie vaikštinėjo tarp nuverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo. Tylėdami įsėdo į mašiną, ir tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė:

– O aš klaidingai maniau, kad II Pasaulinis karas baigėsi.

Nepaisant to, jei šiandien Moše Arensas ar bet kas kitas užeitų į tas pačias kapines, jie rastų …net nežinau kaip apibūdinti – tai, kas iš tų kapų belikę po viso barbariškumo, nepriežiūros, nemeilės ir abuojumo. Ten jau galima užeiti. Kiek leido lėšos, tiek susitvarkyta. Gerų norų ten nebuvo pernelyg ilgai.

Ta frazė man įstrigo. Aš dažnai ją prisimenu, kai lankausi apleistose ir neprižiūrimose žydų kapinėse ar kukliais, kur ne kur jau nudaužtais, juodo marmuro stulpeliais pažymėtas masinių žydų žudynių vietas.

Moše Arensas gimė Kaune 1925 gruodžio 25 dieną. Mirė sausio 7-ą dieną Izraelyje. Tebūnie šviesus jo atminimas. Ir padarykime ką nors, kad II pasaulinis karas Lietuvoje pasibaigtų.

1991 metai. Gynybos ministras Moshe Arensas (centre), susitinka su tuometiniu IDF vado pavaduotoju, generolu Ehudu Baraku ir tuometiniu pietinio padalinio vadovu, generolu Yitzhaku Mordechai. (Nuotrauka iš Gynybos ministerijos IDF archyvo)

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena

Kiekvienais metais, sausio 1 d., minint Lietuvos vėliavos dieną, Gedimino kalno bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. Pagal tradiciją senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį.

Pirmą kartą Lietuvos trispalvė laisvos Lietuvos ženklas pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamas būrys – du karo valdininkai ir kareiviai.

Apie Kazį Škirpą šiandien primena jo vardu pavadinta alėja, esanti Vilniuje, šalia Gedimino kalno. Lietuvos žydų bendruomenė jau kelerius metus prašo sostinės valdžios pakeisti, su Holokaustu susijusio veikėjo vardo alėjos pavadinimą, žydų bendruomenės pozicija  – Kazio Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams. 

Skaityti plačiau
Žydų moterų konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ finalas

Žydų moterų konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ finalas

Gruodžio 23 d.sekmadienį Vilniuje, Lenkijos  kultūros namų scenoje vyko žydų moterų  konkursas „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“. 14 dalyvių nuo 18 metų iki 55+ metų demonstravo savo kulinarinius įgūdžius, talentą ir žinias.

Šio konkurso organizatorė ,,Faerlach” žydų dainų ir šokių ansamblio vadovė Larisa Vyšniauskienė pabrėžė konkurso prasmę: „Moterų grožis užkariauja pasaulį, bet deja, jis nėra amžinas. Fizinis grožis greitai su amžiumi keičiasi, bet moterų dvasinio pasaulio grožis išlieka, tuo labiau, kad su vidiniu savo grožiu, moteris yra pasirengusi daugiau aukoti nei imti. Taip atsirado konkurso idėja, – parodyti žydų moters sielos grožį.“

Kelis mėnesius dalyvės klausėsi paskaitų apie žydų istoriją ir tradicijas, kulinariją, virtuvę, makiažo ir mados meną, apie moters vaidmenį žydų šeimoje. Paskaitas skaitė gerai žinomi profesionalai – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos studijų centro vadovė Lara Lempertienė, dizaineris Seržas Gandžumianas, visažistė Svetlana Rubin, kulinarijos knygos „Izraelio skoniai” autorė Nida Degutienė.

Grožio konkurso programą lydėjo ansamblio „Fajerlach“ muzika ir šokiai. Konkurencijos iššūkis, aistra ir polėkis suteikė visiems geros linksmos nuotaikos. Renginį vedė Božena Sokolinska ir Arkadijus Vinokuras

Renginys tarsi šventė vyko su entuziastingu žiūrovų palaikymu. Vertinimo komisijai buvo nelengva išrinkti pačią gražiausią iš visų gražiausių. Atmosfera kaito.

Konkurso dalyvių talentus ir gebėjimus vertino Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos profesorius Artūras Anušauskas, visažistė Svetlana Rubin, Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT choreografė Natalija Rapoport, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, Gerosios valios fondo L.e.p. direktorė Indrė Rutkauskaitė

Prizines vietas su apdovanojimais kulinariniame konkurse, vykusiame lapkričio mėnesį „Beatos virtuvėje“ pelnė:

I grupė: 1 vieta – Michlia Lorman, 2 vieta – Faina Chackelevič, 3 vieta – Faina Smirnova

II grupė: 1-oji vieta – Sofija Sirvydienė, 2 vieta – Elena Slobodianova, 3 vieta – Teresa Fedosova.

III grupė:1 vieta – Karina Segal,  2 vieta – Rima Šechter, 3 vieta – Marija Duškina.

Konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ nugalėtojos:

I grupė – Michlia Lorman (1-oji vieta), Faina Chackelevič (2-oji vieta) ir Faina Smirnova (3-oji vieta);

II grupė – Tereza Fedosova (1 vieta), Sofija Sirvydienė (2 vieta), Elena Slobodianova (3 vieta);

III grupė – Karina Segal (1 vieta), Rima Šechter (2 vieta) ir Marija Duškina (3 vieta).

Ana Gurvič gavo specialų apdovanojimą iš visažistės S. Rubinos.Visos konkurso dalyvės buvo apdovanotos vertingais prizais ir dovanomis.

Didžiausią dovaną gavo žiūrovai ir gerbėjai, kurie matė savo mamų, močiučių, seserų, dukterų, žmonų ir merginų grožį, žavumą ir talentą.

Konkursą „ISRAELIT DE LITA 5778/2018 rėmė Geros valios fondas ir Vilniaus kultūros centras.

Jubiliejinė 30-ji Lietuvos žydų Chanuka

Jubiliejinė 30-ji Lietuvos žydų Chanuka

Jubiliejinė 30-ji Chanuka – tokia pati linksma, su dideliu būriu dalyvių, beveik 400 kaip ir prieš 30 metų. Žinoma, pasikeitė kartos, nebėra daugelio dalyvavusių  1988, mes juos prisimenam, minim geru žodžiu ir džiaugiamės dabar, kad dalyvauja įvairaus amžiaus bendruomenės nariai, vaikai, jaunos šeimos, atvažiavo Lietuvos žydų regioninės bendruomenės. Pažvelgus į nuotraukas, – kaip smagu būti drauge, aišku, kad šventė buvo tikrai ypatinga jubiliejinė, įsimintina.

Susirinkusius sveikino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, apie pirmąją bendrą Chanuką, praėjus keliems dešimtmečiams po karo, 1988 m. gruodžio 4d, vykusią Vilniaus centre, restorane Dainava pasakojo Žana Skudovičienė, LŽB programų vadovė. Tuomet kaip ir dabar skambėjo jidiš kalba ir jidiš dainos, koncertavo ansamblis Fajerlach, o šventę su programa prieš 30 metų organizavo Lietuvos žydų Kultūros draugijos kultūros renginių grupė.

Fajerlach ansamblio jaunučių grupės programa sulaukė nuoširdžių plojimų.

Solo dainavo Estera Reches.

Šį kartą Chanuką šventėm Radison Blu Lietuva viešbučio restorane. Svečius linksmino klezmerių ansamblis is Izraelio „Gefilte Ddrive“ ir puikus saksofonininkas Juozas Kuraitis su savo magišku saksofonu.

Skaityti plačiau
Šiaulių krašto žydų bendruomenės atkūrimo 30-mečiui skirtas vakaras

Šiaulių krašto žydų bendruomenės atkūrimo 30-mečiui skirtas vakaras

Gruodžio 3 d. kamerinėje salėje „Polifonija“ vyko minėjimas – koncertas, skirtas Šiaulių krašto žydų bendruomenės (ŠKŽB) atkūrimo 30-mečiui paminėti.

Prieš 30 metų dauguma dabartinės mūsų bendruomenės narių atsiliepė į laikraštyje „Šiaulių naujienos“ paskelbtą Šiaulių miesto Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kvietimą atvykti į susitikimą Projektavimo instituto salėje. Į susitikimą susirinko apie šimtas Šiauliuose gyvenusių žydų, buvo atkurta Šiaulių žydų bendruomenė, sujungusi Šiaulių krašto žydus, pasivadinusi Šiaulių krašto žydų bendruomenė, kuri pratęsė buvusios gausios Šiaulių miesto žydų bendruomenės veiklą, nutrūkusią 1941 metais.

Vakaro pradžioje ŠKŽB pirmininkas Naumas Gleizeris pasveikino visus susirinkusius su Chanukos  švente  bei bendruomenės atkūrimo 30-mečiu, padėkojo visiems svečiams, kad šį vakarą yra kartu su bendruomenės nariais.

Į vakarą atvykę rusų, baltarusių, ukrainiečių tautinių mažumų atstovai ne tik gražiais žodžiais, bet ir  dainomis bei šokiais pasveikino  mūsų bendruomenę su švente.

Šventės dalyvius pasveikino Šiaulių miesto vicemeras J. Sartauskas, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys D.Todesas, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai A.Venckus ir S.Jakubauskas, kurie sakė, kad tam tikra prasme jaučiasi žydų bendruomenės nariais po to, kai suvaidino spektakliuose „Tevje pienininkas“  ir „Dibukas“,  VŠĮ „Agapao reabilitacijos centras“ vadovas V.Karpovas, Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė S.Baranauskienė.

Bendruomenę sveikino ir buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių skyriaus tarybos narys K.Alminas, kuris ir buvo žydų bendruomenės atkūrimo iniciatorius ir vykdytojas. Jis prisiminė kaip jam kilo ši mintis, kuria pasidalijo su žydų sąjūdiečiais V.Cinevojumi ir A.Dubu. Jie tai idėjai pritarė ir įgyvendino.

Skaityti plačiau
Misija – Lietuvos piliečiai žydai. Sibiras

Misija – Lietuvos piliečiai žydai. Sibiras

Gruodžio 4 d. Lietuvos žydų bendruomenėje vyko susitikimas – paskaita – diskusija ir parodos atidarymo renginys „Misija – Lietuvos piliečiai. Sibiras“.  Renginys, skirtas 1941 m. birželio mėn. tremčių iš Lietuvos aptarimui. Įprastiniai oficialieji tremčių pasakojimai tarsi nutyli daugianacionalinę tremtinių sudėtį, jų pažiūrų ir įsitikinimų įvairovę. Visus vienijo tik tai, kad jie neįtiko staiga užgriuvusiam okupaciniam rėžimui.

Renginį organizavo Vilniaus žydų viešoji biblioteka ir Jakovo Bunkos labdaros fondas, atidaryta Sibire esančių kapų nuotraukų ekspozicija: jose žydų, lenkų, rusų, lietuvių tremtinių kapai. Parodoje fotografijos iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus archyvų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, fotografas Gintautas Alekna ir fotografo Juozo Kazlausko našlė Dalia Kazlauskienė. Projektas buvo įgyvendintas, remiant Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos vyriausybės.

Apie renginio idėją ir turinį kalbėjo LŽB tarybos narys Daumantas Levas Todesas, VŽVB vedėjas Žilvinas Beliauskas ir Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė.

Žinoma istorikė ir tremties tyrinėtoja dr. Violeta Davoliūtė pristatė pranešimą savo mokslinių tyrimų pagrindu apie 1941m. tremtį. Ji pažymėjo, kad „žydų tremtinių kaip ir žydų politinių kalinių istorija Lietuvoje bei kitose šalyse beveik netyrinėta. Daugelį dešimtmečių buvo ugdomas nacių ir lietuvių kolaborantų sukurtas mitas, kad žydai yra priešai, žydai – bolševikai, ištrėmę lietuvius į Sibirą. Pasak V. Davoliūtės, šis mitas ir klaidingi kaltinimai vyravo ir sovietmečiu.

Tačiau niekas nesigilina ir nebando paneigti melagingų kaltinimų žydams iki šiol nepriklausomoje šiuolaikinėje Lietuvoje. Priešingai, tai yra pasyviai palaikoma.”

800 žydų buvo lageriuose, iš jų mažiausiai 80% žuvo, tai yra 640 žydų. Iš 2200 ištremtų žydų žuvo mažiausiai 20 %  – tai yra 440 žydų. Suskaičiavus žuvusius žydus lageriuose ir tremtyje, žinome, kad jų buvo apie 1100.

Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.

Skaityti plačiau