Žydų istorija Lietuvoje

Kviečiame į parodos atidarymą „Misija – Lietuvos piliečiai. Sibiras“

Kviečiame į parodos atidarymą „Misija – Lietuvos piliečiai. Sibiras“

Gruodžio 4 d., 18 val. maloniai kviečiame į Lietuvos žydų bendruomenę, Pylimo g. 4 Vilniuje, kur vyks susitikimas – paskaita – diskusija ir parodos atidarymo renginys „Misija – Lietuvos piliečiai. Sibiras“. Renginys, skirtas 1941 m. birželio mėn. tremčių iš Lietuvos aptarimui. Įprastinis oficialusis tremčių pasakojimas tarsi nutyli daugianacionalinę tremtinių sudėtį, jų pažiūrų ir įsitikinimų įvairovę. Visus vienijo tik tai, kad jie neįtiko staiga užgriuvusiam okupaciniam rėžimui.

Programoje: Dr. Violetos Davoliūtės pranešimas jos mokslinių tyrimų pagrindu.

Apie renginio idėją ir turinį kalbės LŽB tarybos narys Daumantas Levas Todesas, VŽVB vedėjas Žilvinas Beliauskas ir Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė.

Fotografijų parodos atidarymas.

Konferencija „Iškilios Panevėžio krašto moterys“

Konferencija „Iškilios Panevėžio krašto moterys“

„Labai prasminga jau antrą kartą rengiamoje konferencijoje prisiminti iškilias savo krašto moteris, kurios įnešė didžiulį  indėlį  į kultūros, švietimo, sveikatos, pramonės ir kitas svarbias veiklos sritis ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje“, – sveikindamas konferencijos dalyvius sakė laikinai einantis Panevėžio miesto mero pareigas Petras Luomanas. Bibliotekos direktorė Loreta Breskienė kalbėjo  apie bibliotekos veiklą bei joje eksponuojamą siuvinėtų vėliavų parodą „Lietuvos didieji“. Parodos autorė – dailininkė, buvusi panevėžietė, dirbusi J. Miltinio dramos teatre scenografe Sofija Kanaverskytė.

Pagrindinė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofman pranešimų tema – istoriniai duomenys apie Panevėžio žymių žydų moterų veiklą iki 1940 m. Mažai yra žinoma apie žydes moteris, kurių tarpe buvo skulptorė Marija Dilon, verslininkės Ana Kisina, Lėja Chazanienė, visuomenininkė daktarė Ana Merienė, Panevėžio žydų ligoninės gydytojos Mirijam Todesaitė – Blatienė, Zinaida Kukliansky, dantų gydytojos  – Vera Dembienė, Golda Izraelienė, Liuba Gurevičienė, Chasjė Feigelienė. Kiek plačiau buvo paminėta žydų moterų esperantininkių organizacija Panevėžio mieste, kuriai priklausė ir rabino Abraomo Grinbergo duktė Ana Grinberg.

 

Kofman pažymėjo, kad tema apie žymias žydų moteris yra labai mažai nagrinėta ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Daugelis rašo apie vyrus ir jų nuopelnus, o moterys lieka nuošalyje. Todėl šios konferencijos sumanymas yra labai puiki mintis, kuri parodo tolerantišką požiūrį į gyvenimą ir istoriją.

Konferencijos dalyviai: Panevėžio miesto savivaldybės administracijos  direktoriaus  pavaduotoja švietimo reikalams Sandra Jakštienė, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskis, Panevėžio gimnazijų direktoriai ir mokytojai bei kiti miesto švietimo įstaigų darbuotojai. Su dideliu susidomėjimu buvo išklausyti 9 pranešimai, kuriuos skaitė: Panevėžio kolegijos bibliotekos vedėja Vilija Raubienė, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos bibliotekininkė Albina Saladūnaitė, Garbės kraštotyrininkė iš Šiaulių Irena Dambrauskaitė-Rudzinskienė, Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė, muziejininkas Donatas Juzėnas, Kraštotyrininkė, paįstrietė Stasė Mikeliūnienė, lėlininkas Antanas Markuckis.

Mirė 110 m. sulaukusi vienuolė, Vilniuje padėjusi apsaugoti Abbą Kovnerį

Mirė 110 m. sulaukusi vienuolė, Vilniuje padėjusi apsaugoti Abbą Kovnerį

Šiomis dienomis Lenkijos spaudoje ne kartą buvo minimas dominikonės iš Krokuvos Cecilijos Marijos Roszak vardas. Ji mirė sulaukusi 110 metų amžiaus ir buvo seniausia ar bent viena iš seniausių vienuolių pasaulyje. Jos ilgo gyvenimo biografijoje vienas svarbiausių lsikotarpių yra minimi Vilniuje praleisti metai.

Krokuvos dominikonių portale primenama, kad 1908 kovo 25-ąją gimusi Cecilija į dominikonių ordiną stojo būdama 21 metų, po studijų prekybos mokykloje Poznanėje. 1934 metais ji davė amžinuosius įžadus.

1938 metais ji ir dar kelios seserys buvo pasiųstos į Vilnių, kurį tuo metu užėmė Lenkija. Jos apsigyveno ne mieste, o Naujosios Vilnios apylinkėse, turėjo penkių hektarų žemės ūkį ir medinį namelį su koplyčia. Netrukus įsižiebė ir visą Europą apėmė II Pasaulinis karas, o Lietuvoje viena kariuomenė keitė kitą. Seserų bendruomenei vadovavo Motina Anna Borkowska.

Vokiečių okupacijos metais prasidėjo masinės žydų žudynės. Tada sukrėstos seserys pasiūlė prieglobstį keliolikai žydų. Jos negalėjo jų slėpti nuolatos, tik suteikdavo laikiną prieglobstį. Vienuolių svetingumas sukūrė saugią salą žydams. Ir tuo pat metu mirtiną grėsmę pačioms seserims. Ne vien todėl, kad jie buvo žydai, bet ir todėl, kad priklausė pasipriešinimo judėjimui, kuris stengėsi sukurstyti sukilimą Vilniaus gete. 

Irene Pletka dovanoja milijoną dolerių YIVO saugomų Bundo archyvų skaitmeninimui

Irene Pletka dovanoja milijoną dolerių YIVO saugomų Bundo archyvų skaitmeninimui

Niujorke įsikūrusio YIVO Žydų tyrimų institute nuo 1992 m. saugomi Bundo archyvai. Institutas paskelbė naują iniciatyvą, siekdamas, kad šie archyvai taptų prieinami mokslininkams ir visuomenei, – jie turėtų būti skaitmeninami. YIVO valdybos pirmininko pavaduotoja Irene Pletka inicijavo šį projektą ir pranešė, kad ji dovanoja 1 mln. dolerių, paremdama “Bundo” skaitmeninimo projektą.

Daugiau nei 150 žmonių dalyvavo YIVO Žydų tyrimo instituto galerijoje Niujorke surengtose iškilmėse, skirtose pagerbti YIVO valdybos pirmininko pavaduotoją Irene Kronhill Pletka už pavyzdinį vadovavimą, įkvepiantį dosnumą, ypatingą įsipareigojimą išsaugoti žydų istoriją ir kultūrą. Irene ir jos įkurtas fondas Kronhill Pletka ieško projektų, kuriuos galėtų paremti lėšomis kritiniu metu, kai jų labai trūksta. Bundo projekte numatyta, kad surinkus 2,5 mln. – 3 mln. dolerių, YIVO institutas pradės pirmąjį skaitmeninimo etapą, (skaičiuojant pėdomis), apimantį apie 219 pėdų įrašų. Archyvarų žargonu, 1 linijinė pusė paverčiama į 5000 puslapių.

1897 m. Vilniuje įkurta žydų politinė partija Bund turėjo savo programą, drąsiai kovojo  su pogromų organizatoriais. YIVO apibūdina Bund’ą kaip “žydų politinę partiją, palaikančią socialistinę demokratinę ideologiją, taip pat jidiš kultūrą, vadinamą jidišizmą ir žydų tautinę autonomiją”.Džekas Jacobsas, politinių mokslų profesorius Niujorko Kembridžo universitete  teigia, kad Bundas  buvo pirmoji moderni žydų politinė partija Rytų Europoje. Bundo ideologija  orientuota į žydų darbininkų sluoksnį.

Nuotraukoje Vilnius, Bundo demonstarcija1936. YIVO Žydų tyrimų instituto archyvai.

Irene Pletka – Kronhill Pletka fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje ir kitur.

Australijoje augusi Irene, gimė Šanchajuje jos tėvai Lenkijos žydai, kuriems Čijunė  Sugihara Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas išdavė Gyvenimo vizas. Antrojo pasaulinio karo metais Sugihara padėjo apie 6000 Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos, išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas.

Irene išmoko kelias kalbas, ji įgijo psichologijos specialybę ir Menų magistro laipsnį kaip fotografė, ji 20 metų dirbo  Bezalel Akademijoje Jeruzalėje fotografe, dizainere ir neseniai prodiusavo filmą “Kas parašys mūsų istoriją?”

Pasak Irene, atvykmas į YIVO turėjo įvykti neišvengiamai. Jos Jidiš mokytoju vaikystėje Australijoje buvo vieno YIVO įkūrėjų sūnus. Jos tėvas, visą gyvenimą buvo Bundo narys, Jidiš dienos mokyklos, Šolomo Aleichemo koledžo įkūrėjas ir Australijos Melburno žydų bendruomenės aktyvus narys.

Irene Pletkos darbai, žinantiems Č.Sugiharos – diplomato, humanisto, pasiaukojimą gelbstint žydus, įrodo, jog diplomato žygdarbis įkvėpė ir Irene Pletke, nes ji užaugo su tėvų patirtu gelbėtojo stebuklu.

Nuo pat Kronhill Pletka fondo įkūrimo 2007 m. ir tapus į YIVO valdybos nare 2011 m., Irene aktyviai dalyvavo YIVO ir kitų organizacijų veikloje. Ji remia projektus Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Venesueloje, Italijoje, Afrikoje, Australijoje, Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įvairūs svarbūs projektai, kuriuos remia Kronhill Pletka fondas: XVII a. restauruota medinė sinagoga su tapybos darbais Lenkijoje – fondo finansavimas, Balkanų Sefardų muzikos festivalio ir  sirų pabėgėlių gydymo Izraelyje finansavimas.

Irene palaiko YIVO,  ji vadina šį žydų institutą kultūrine organizacija ir neįkainojamos Rytų Europos žydų istorijos paveldo saugykla, kuri suteikia žinių ir priemonių, padedančių žmogui formuoti savo ateitį. 

Lietuvos žydai sveikina su Lietuvos kariuomenės 100-mečiu!

Lietuvos žydai sveikina su Lietuvos kariuomenės 100-mečiu!

Lietuvos žydai sveikina Lietuvą su Atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmečiu. Tai ir Lietuvos žydų šventė.  Prisimename ir didžiuojamės kariais savanoriais žydais, Lietuvos laisvės kovų dalyviais,  kurie prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1919-1921 m. Gerbiame žydų karių pilietiškumą, jų atsidavimą ir tarnystę Lietuvai. Jie savo krauju ir gyvybėmis įrodė, kad žydų bendruomenė buvo tvirtai pasirinkusi kartu su lietuviais kurti demokratinę Lietuvos Resspubliką ir drąsiai saugoti savo valstybę.

Su Lietuvos kariuomenės šimtmečiu!

Geto patirtys Avromo Suckeverio memuaruose

Danielė Ūselytė, Bernardinai.lt

Avromas Suckeveris (1913-2010) – vienas įžymiausių XX a. jidiš kalbos poetų, tiesiogiai išgyvenęs Holokaustą, kaip vienas iš kultūrinės rezistencijos lyderių, atsiminimuose[1] Iš Vilniaus geto[2] liudija autentiškas savo patirtis.

Šie tekstai parašyti iškart po tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių ir 1946 m. buvo išleisti Maskvoje. Dėl šios priežasties toks memuarinis pasakojimas tampa istoriją liudijančiu šaltiniu, kuris išryškina autoriaus sąmonėje esančius vis dar gyvus įspūdžius. Netiesiogiai, per tam tikras situacijas, netgi ironizuojant, perteikiamos nuotaikos ir būsenos – neviltis, baimė, pažeminimas, tačiau ir begalinis noras išlikti, kovoti iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Pasipriešinimas remiasi intensyvia kūryba ribinėje situacijoje, tikint jos galia įtvirtinti žmogiškąją egzistenciją ir tuo būdu yra grindžiamas istorinis naratyvas, kuriame skleidžiasi poezijos rašymo galimybės tragišku momentu.

Lietuvoje lankėsi JAV paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos pirmininkas Paul Packer

Lietuvoje lankėsi JAV paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos pirmininkas Paul Packer

Lapkričio 6-8 d. Lietuvoje lankėsi JAV paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos pirmininkas Paul Packer.
Lietuvos žydų bendruomenėje Paul Packer aptarė žydų paveldo situaciją Lietuvoje, dalyvavo Vilniaus choralinėje sinagogoje vykstančiose maldose, su bendruomenės atstovais apžvelgė sinagogos mikvos (judėjų ritualinės vonios) atkūrimo poreikį ir perspektyvas.
Taip pat svečias aplankė restauruojamą Zavelio sinagogą Gėlių gatvėje.
Paulo Packerio iniciatyva ir rūpesčiu Šnipiškėse įrengtos informacinės lentelės, žyminčios Senųjų žydų kapinių teritoriją. Susitikme su Vilniaus m. savivaldybės atstovais, buvo konstruktyviai aptariamos tolesnės Senųjų žydų kapinių įamžinimo gairės. Taip  pat svečias lankėsi Olandų kapinėse, kuriose, jo vertinimu, taip pat trūksta informacinių nuorodų, bei vienintelėse veikiančiose Vilniaus žydų kapinėse Sudervės plente.

 

Kaune Paul Packeris aplankė Chasidų sinagogos pastatą, kuris, tinkamai jį restauravus, galėtų tarnauti pagal savo paskirtį antrai pagal dydį Lietuvoje Kauno žydų bendruomenei bei čia studijuojantiems izraeliečiams. Svečią nemaloniai nustebino situacija Kauno Žaliakalnio senosiose žydų kapinėse, kuriose palaidota daugybė garsių religinių ir visuomeninių žydų veikėjų . Centrinėje miesto vietoje esančiose kapinėse nemažai antkapių sudaužyta, nuversta, o tai svečio nuomone, netarnauja kuriant gerą, savo turtinga žydų istorija besididžiuojančio, miesto įvaizdį. Taip pat LŽB atstovai susisiekė su kompetentingomis institucijomis dėl vaizdo stebėjimo techninių trūkumų šalinimo kapinių teritorijoje.
Lapkričio 8-ąją  JAV paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos pirmininkas Paulas Packeris susitiko su Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos atstovais, aptarė Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimo problematiką, pabrėžiant, kad ši ypatinga judėjų sakralinė vieta ir jos įamžinimo gairės privalėtų būti Lietuvos žydų bendruomenės ir Valstybės žinioje. Taip pat buvo iškeltas klausimas dėl papildomo susitarimo, numatančio Vyriausybės, LŽB, Kultūros paveldo departamento ir Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto (Jungtinė Karalystė) įsipareigojimus žydiškų objektų paveldosaugos srityje.
Svečias aplankė restauruojamą Žiežmarių medinę sinagogą ir kapines,  dalyvavo įspūdingame renginyje Vandžiogaloje, kuomet buvo atidengtas paminklas žuvusiesiems Holokausto metu ir pristatytos sutvarkytos Senosios žydų kapinės.
Svečias vizitą Lietuvoje užbaigė apsilankymu restauruotame Joniškio sinagogų komplekse, kuris ne tik puošia miestą bet it yra pritaikomas miesto gyventojų poreikiams.

 

Paroda RENESANSAS Pakruojo sinagogoje

Paroda RENESANSAS Pakruojo sinagogoje

Autorius Vilijus Žagrakalys

PARODA Pakruojo sinagogoje 2018 lapkričio 10-30 d.d. Atidarymas 11.09 – 17:00val.

foto RENESANSAS

Viskas kas sena atgimsta . XIX amžius – fotografijos atsiradimo ir suklestėjimo metas. Tai įvairių technikų ir technologijų taikymas vaizdui perteikti plokštumoje.

Po etapo išpildant nuotraukas šlapiu kolodijumi, atsirado sidabro želatininis procesas, kuris išliko iki skaitmenos technologijų sukūrimo. Šio metodo atsiradimo dėka įsisteigė daug foto studijų, kurios įamžindavo žmones (portretai, grupinės kopozicijos). Kuriami įvairių vaizdų albumai. Sidabro želatininis išpildymas tapo labiausiai prieinamu metodu.

Bet maždaug tuo pačiu metu buvo atrastas ir platininis metodas. Pastarasis foto istorijoje fiksuojamas 1873 metais. 1881 metais William Willis jį užpatentavo. Fotografų bendrija Didžiojoje Britanijoje W.Willis įvertino “Progreso” medaliu  ir  medaliu “Už atradimą”. Tai įvyko 1885 metais. Šis metodas buvo populiarus iki I pasaulinio karo. Pabrangus platinai karo metu, išpildymo būdas palaipsniui buvo pamirštas.

Apie 1970 metus užmirštas foto metodas atgimė. Tai įvyko JAV. Dabar šis metodas vadinamas “spausdinimo proceso karaliumi”.

Pradėjus domėtis foto technologijomis, išbandžiau keliatą nuotraukų spausdinimo būdų. Po ilgų eksperimentavimo etapų pasirinkau platinos-paladijaus metodą. Šiuo metodu išpildytus antspaudus pristatau foto fragmentų ekspozicijoje.

Žagarės geto mįslės

Žagarės geto mįslės

Evaldas Balčiūnas, bernardinai lt

Žagarės geto istorija trumpa, baisi, skaudi. Getas neturėjo formalių savivaldos organų. Todėl jo istoriją žymi žiaurūs žydų likimus lėmusių žmonių darbai ir „potvarkiai“. Ir užbaigia sovietų atliktų ekshumacijų aktai. Holokaustas sunaikino Žagarės žydų bendruomenę. 1941 metais Žagarės gete buvo apgyvendinti ne tik miesto, bet ir aplinkinių vietovių — Linkuvos, Pašvitinio, Žeimelio ir kitų — žydai. Žagarės Naryškino parke Šoa nusinešė apie 3000 gyvybių, o Vilkiaušio miške buvo sušaudyta apie 500 Žagarės ir aplinkinių vietovių žydų.

Žydų žudynes Žagarės baltaraiščiai pradėjo dar iki geto sukūrimo. Geriausiai žinomas įvykis – kai liepos mėnesį, sekmadienį, baltaraiščiai prie latvių kapinių sušaudė aštuonis žmones. Sovietai, norėdami pabrėžti aukų sovietiškumą, po karo – 1958 metais – rašytoje pažymoje mini jų pareigas.

Vilniaus Žydų gatvės knibždėlyne – skurdas ir malda

Vilniaus Žydų gatvės knibždėlyne – skurdas ir malda

Apie miesto centro apgyvendinimo tankinimą kalbanti dabartinė sostinės valdžia turėtų atsigręžti į istoriją, kai prieš Antrąjį pasaulinį karą Žydų gatvės namuose glausdavosi net po 200–500 gyventojų. Tankiausiai apgyvendinti namai Vilniuje. Nors šiandien sunku įsivaizduoti pastatą, kurio butuose būtų registruota po dešimt gyventojų, tokių buvo Žydų gatvės kvartale. Žydų gatvė XIX amžiuje ir tarpukariu buvo žydų kvartalo centras ir ašis, garsėjo ne tik gyventojų, bet ir maldos namų gausa. Pastatai buvo aklinai pripildyti parduotuvių, įvairių studijų ir pasilinksminimo vietų.

“Likimų” vakaras skirtas S.Sondeckio ir S.Alperavičiaus 90 -čiui paminėti

Spalio 11d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės J. Heifetzo salėje bendruomenės nariai susirinko pagerbti buvusio ilgamečio LŽB pirmininko Smono Alperavičiaus ir dirigento, pedagogo Sauliaus Sondeckio atminimo, nes šią dieną jiems abiems būtų sukakę 90 metų. Atminimo vakarą inicijavusi Maša Grodnikienė pažymėjo, kad šiuos du garsius ir brangius žmones, žinomas asmenybės jungė ne tik gimimo diena (jie gimė tą pačią dieną), juos siejo draugystė ir ypatingi, šilti santykiai su žmonėmis, optimizmas ir nuostabus humoro jausmas bei dar daugiau gerų bruožų.

S.Sondeckis gimė 1928.10.10 Šiauliuose. 1952 m. Baigė Vilniaus konservatoriją smuiko klasę pas Aleksandrą Livontą. Nuo 1955 m. jis dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, nuo 1957 m. – Vilniaus konservatorijoje. Nuo 1989 m. vadovavo Valstybiniam Ermitažo orkestrui, nuo 2005 m. – Lietuvos kameriniam orkestrui.

S.Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras koncertavo daugelyje pasaulio šalių su įvairiais atlikėjais bei dažnai pirmasis atlikdavo lietuvių kompozitorių kūrinius. Orkestras grojo tarptautiniuose muzikos festivaliuose Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Liuksemburge ir kt. Už muzikinę interpretacinę veiklą pristatant Lietuvos atlikėjų meną pasaulyje, 1999 metais S.Sondeckiui buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Maestro Saulius Sondeckis buvo Lietuvos žydų bendruomenės (lietuvių) garbės narys. Jo tėvui Jackui Sondeckiui buvo suteiktas “Pasaulio  tautų teisuolio”, ir šis vardas buvo įamžinta “Yad Vashemo muziejuje”. Maestro tėvas buvo žinomas visuomenės veikėjas, Šiaulių burmistras. Pats Saulius Sondeckai interviu yra kalbėjęs apie savo tėvą: “Karo metu jo pavaduotoją, viceburmistrą nužudė vokiečiai, o šeima pateko į getą. Iš ten viceburmistro žmona ir sūnus sugebėjo pabėgti, o Jackus Sondeckis padėjo jiems išgyventi – pusantrų metų jis slapstė juos artimųjų ūkyje. Išgelbėtas berniukas – mano draugas, teatrologas profesorius Markas Petuchauskas. Jis patarė man siųsti gelbėtojų dokumentus į Jeruzalę. Po trijų metų svarstymo, – visi faktai yra labai atidžiai patikrinti, – jau po mirties tėvas gavo medalį ir garbės pažymėjimą. Jis mirė 1989 m. Bostone. Ir Lietuvoje, taip pat ir po mirties, jis gavo ordinį dėl žūvančiųjų gelbėjimą “.


Simonas Alperavičius gimė 1928 m. Spalio 10 d. Vilniuje. Žydų bendruomenės pirmininko giminėje buvo žinomi rabinai, vienas jų Mattityahu Strašunas, Talmudistas, senųjų rankraščių tyrinėtojas, mokslininkas, knygų kolekcionierius, bendruomenės lyderis ir filantropas. Jis sukaupė didelę privačią knygų ir retų rankraščių kolekciją, kuri sudarė pagrindą Vilniaus Strašuno bibliotekai, kuri veikė nuo 1892 iki 1941 metų.

1933 m. S. Alperavičiaus šeima persikėlė į Kauną, kur Simonas baigė šešias žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos klases. Antrojo pasaulinio karo metu Alperavičiaus šeima buvo evakuota. Po karo grįžo į Vilnių. 1952 m. jis su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.

Kviečiame į kolekcininko Michailo Duškeso dokumentų parodą

Kviečiame į kolekcininko Michailo Duškeso dokumentų parodą

LŽB būstinės trečiajame aukšte dabar veikianti dokumentų paroda, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 75 mečiui pamineti – tik apie Vilnių ir jo žmones: paprastus ir įžymius: rabiną Chaimą Ozer Grodzenski, daktarą ir visuomenininką Cemachą Šabadą, bankininką  Izraelį  Bunimovičių, verslininką Isaką Šumaną ir kitus. Eksponatai surinkti iš viso pasaulio, daugiausiai iš Vokietijos, JAV ir Izraelio.

Vienas įdomiausių eksponatų – pirmame stende, dideliuose lapuose apačioje to meto rusišku pavadinimu “Projekt ustava duchovnogo obsčestva Vilniuskoj sinagogi” (1888 m.) Šis dokumentas įsigytas Izraelyje iš žinomo judaikos kolekcionieriaus Leizerio Rano palikimo.

Kolekcijoje yra daug retų Vilniaus Choralinės sinagogos bei istorinės Vilniaus Didžiosios sinagogos nuotraukų įvairiais rakursais.

Dokumentų kolekcininkas M. Duškesas pasakoja, kad Lietuvos  žydų dokumentus iki Holokausto pradėjo rinkti maždaug prieš 15 metų, o prieš tai, nuo 1980 m. iki dabar renka įvairių šalių pašto ženklus. Ypač gerą pašto ženklų kolekciją jis surinko stalo teniso tema.

Vilniečiai šiandien gali įsitikinti, koks buvo turtingas jų miesto gyvenimas iki Holokausto ir ką Lietuva prarado. 

Mirė Kauno gete kalintas legendinis Lietuvos žydas, JAV karininkas Sidney Shachnow

Mirė Kauno gete kalintas legendinis Lietuvos žydas, JAV karininkas Sidney Shachnow

Mirė Holokaustą Lietuvoje išgyvenęs JAV karininkas, šios šalies kariuomenės specialiųjų pajėgų legenda vadintas generolas majoras Sidney Shachnow. Jis Antrojo pasaulinio karo metais trejus metus praleido Kauno gete, iš kurio spėjo pabėgti, ir vėliau išvyko į Ameriką, skelbia „The Fayetteville Observer“.

Šio Lietuvos žydo gyvenimas ir karjera JAV pajėgose – išties įspūdinga. Jis dusyk buvo nusiųstas į Vietnamo džiungles, o baigiantis Šaltajam karui Berlyne buvo aukščiausio rango JAV kariuomenės pareigūnas. S.Shachnow tiesiog garbina JAV Armijos specialiųjų pajėgų – „Žaliųjų berečių“ – bendruomenė. 83 metų veteranas mirė praėjusį penktadienį. 1934 metais gimęs Lietuvoje, S.Shachnow susidūrė su antisemitiniu persekiojimu, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijai, buvo uždarytas Kauno gete, kur dirbo įvairius sunkius darbus.

Generolo S.Shachnow autobiografinė knyga “Viltis ir Garbė”

Pharrajimos ir Šoa. Nepatogi Richardo Schofieldo ir Andrew Mikšio fotografija

Pharrajimos ir Šoa. Nepatogi Richardo Schofieldo ir Andrew Mikšio fotografija

Agnė Narušytė

Šį tekstą išprovokavo dvi fotografijos parodos, kurių nėra. Viena turėjo būti atidaryta kitą savaitę, bet nebus, antra veikė tik vieną dieną pilnoje pastolių sinagogoje. Abiejų parodų autoriai gimę ne Lietuvoje, bet dabar čia gyvena. Abi jos – apie Holokaustą patyrusias etnines grupes: žydus ir romus.

Anglų fotožurnalistas Richardas Schofieldas atvyko gyventi į Vilnių 2001 m., o 2013 m. persikėlė į Kauną dirbti su litvakais susijusiame projekte. Nuo tada Lietuvos žydų kultūra tapo pagrindine jo tema. 2015 m. jis įkūrė Tarptautinį litvakų fotografijos centrą – nevyriausybinę organizaciją, kurios tikslas – fotografijomis, instaliacijomis, performansais, dirbtuvėmis ir kitomis formomis aktualizuoti ir ypač jauniems žmonėms priminti žydų istoriją ir kultūrą. Keletą metų jis stengėsi Kauno intelektualus ir valdžią įtikinti, kad reikia atstatyti griūvančią Šančių sinagogą. Nepavyko.

Tuomet Schofieldas sudarė apie šimto Lietuvos sinagogų sąrašą ir užsibrėžė jas visas aplankyti. Kelionė autostopu truko 12 dienų. Jis rašė dienoraštį, mobiliuoju telefonu fiksavo kelią, sutiktus žmones, išlikusias ir neišlikusias sinagogas. Tik labai nedaugelyje rado atnaujinimo darbų įrodymų – cemento maišų, plytų, įrankių. Daugelis griūva, nors yra saugomos Lietuvos valstybės kaip „didelės kultūrinės istorinės ir architektūrinės vertės paminklai“. Pavyzdžiui, toks įrašas apie sinagogą Žemaičių Naumiestyje: „Medžiai ir krūmai auga pastato viduje. Pro skyles stoge skverbiasi saulės spinduliai. Kažkam prireikė grindų dangos, tad ją tiesiog pasivogė.“

Kalvarijoje virš įėjimo į buvusią Talmud Torah mokyklą – „didžiulė Dovydo žvaigždė. Vienodai graži ir slegianti.“ Kai kurių sinagogų fotografui nepavyko rasti – nebent krūvelę plytų. Štai Plungėje, Sinagogų gatvėje, iš trijų pastatų yra likusi tik erdvi automobilių aikštelė.

 

Dr Marijos Krupoves dainos Vilniaus geto aukoms atminti

Dr Marijos Krupoves dainos Vilniaus geto aukoms atminti

LŽB  Jašos Heifetzo salėje rugsėjo 27-osios vakarą turėjome laimę klausytis Dr. Marijos Krupoves dainuojamų geto dainų jidiš kalba, fortepijonu grojo  Artūras Anusauskas,  Lietuvos džiazo pianistas, LMTA džiazo katedros vedėjas, profesorius. Koncertas buvo skirtas Vilniaus geto senaikinimo 75-osioms metinėms.

 Dr Marija Krupoves, dainininkė ir mokslininkė, folkloristė, jos vardas žinomas, koncertų laukiama daugelyje šalių. Dainuodama jidiš dainas, Krupoves pristato ir garsina pasauliui Vilnių ir žydų kultūrą. Dainininkės repertuare taip pat Vidurio ir Rytų Europos tautų dainos. Dainininkė moka daug kalbų, ji keliauja ieškodama dainų jidiš, lenkų, lietuvių, baltarusių, romų, karaimų, totorių ir kitomis kalbomis. Pati būdama daugiakalbė, dainuoja visą savo repertuarą originaliomis kalbomis.

Jidiš dainoms Lietuvoje ir pasaulyje dėmesys ypatingas, nes po Holokausto, kai buvo sunaikinta 90 procentų Lietuvos žydų bendruomenės, sumažėjo žydų, mokančių jidiš, tuo labiau dainuojančių šia kalba. Marjia Krupoves pristatoma garbingiausiuose pasaulio forumuose, ją išgarsino labiausiai Tel Avivas ir Niujorkas, šiuose miestuose yra  sukurti du dokumentiniai filmai su dainininkės atliekamomis Vilniaus geto dainomis.

Ukmergės Senamiesčio grindiniuose Holokausto aukas įamžino „Atminimo akmenys“

Ukmergės Senamiesčio grindinyje ukmergiečiai ir miesto svečiai nuo pirmadienio gali pastebėti variu dengtus „Atminimo akmenis“ – taip įamžintas dvejų Holokausto metu žuvusių garbių ukmergiečių atminimas.

„Atminimo akmenų“ idėjos autorius, vokiečių menininkas Gunteris Demnigas. Ply­te­lės mon­tuo­jamos ten, kur įam­žin­ti as­me­nys gy­ve­no ar dir­bo. Viena plytelė sumontuota Vasario 16 g.  prie sporto mokyklos (Ukmergės Didžioji sinagoga) ir skirta rabinui Josifui Zusmanovičiui (tėvavardis Dovido), antra sumontuota Kauno g. 17 prie buvusios fotostudijos ir skirta fotografui Moše Levi (tėvavardis Abraomo).
Fleitos me­lo­di­ją išė­ju­siems ir ne­grį­žu­siems sky­rė muzikantas, mokinys iš muzikos mokyklos.
„Daug metų minėdami Lietuvos žydų genocido atminties dieną, kartu su mokiniais prisimename ir nagrinėjame žydų kultūrą, istoriją, lankomės Pivonijos šile – masinėje žydų naikinimo vietoje. Šie „Atminimo akmenys“ – pirmieji Ukmergėje ir tikimės, kad šio projekto įgyvendinimas paskatins tęsti iniciatyvą, o „Atminimo akmenų“ atsiras ir daugiau“, – sakė Veprių pagrindinės mokyklos mokytojai Aldona Medonienė ir Vitas Medonas.
 
Ukmergės žy­dų bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Artūras Taicas vi­sos bend­ruo­me­nės var­du idė­jos ini­cia­to­riams ir įgy­ven­din­to­jams dė­ko­jo už tai, kad pri­me­na­mas din­gęs žy­dų pa­sau­lis.
“Džiaugiamės jų atsiradimu Ukmėrgeje, tikimės, kad jie ne tik supažindins su tais, kurių netekome Holokausto metu, bet ir leis atviriau žvelgti į savo istoriją”,- kalbėjo  Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės Simona Gaidytė ir  Jūratė Juškaitė. Daug apie Ukmėrges fotografo M.Levi gyvenimą papasakojo Ukmergės kraštotyros muziejus atstovė Jolanta Petraitytė.
Rabinas Josifas  Zusmanovičius ( 1895-1941) 
Rabinas gimė Minske 1895m. rabino šeimoje, kuri  po poros metų emigravo į Palestiną, gyveno Jeruzalėje. Josifas  Zusmanovičius grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšių ir Slabodkės ješivose. Buvo Slabodkės ješivos vadovas ir rabinų teismo teisejas. Paskelbė  virš 30 religinių ir teisinių veikalų
.Nuo 1936 m. buvo Ukmėrges rabinas.  Rabinas J.Zusmanovičius   su šeima  (žmona Leja dukros: Rachel, Hilde, Golda, sūnūs: Moše, Mordechai) kartu su Ukmėrgės žydų bendruomene nužudyti Pivonijos šile 1941m.
Fotografas Moše Levi ( 1886-1941)
 
Moše Levi gimė Panėvezyje 1886m.,  XIX amž. pradžioje jo šeima persikėlė  į Ukmėrgę. Po gimnazijos baigimo jis mokėsi dantų techniko amato Rusijoje, Kazanėje, vėliau iki 1918m. sėmėsi fotomeno pagrindų JAV, Niujorke.
Nuo 1919 m.M.Levi  kartų su Š.Bajeru Ukmergėje,Kauno g.32 įsteigė fotoateljė.Veliau apie 1923m M.Levi liko Ukmergėje vienas ir iškėlė fotoateljė į kitą vietą – Kauno g.15.  M.Levi buvo vienas pagrindinių Ukmergės portretistų, savo fotoateljė jis kūrė miestelėnų portretus, vinjetes, šeimos nuotraukas. Šiuo amatu jis vertėsi iki 1941m..1941m. fotoateljė ir gyvenomaji namai buvo nacionalizuoti sovietų.
1941m. rugpjuti m. M.Levi kartu su žmona Feigė ir dukra Rivka nužudyti Pivonijos šile.
S.Bajerio,  M.Levi fotografijų paroda atidaroma Kauno miesto muziejuje, Rotušės aikštė 15.  Spalio 4 d. 17 val.

Pakaunės litvakų gyvenimą primins knyga

Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmadienį pristatyta autorių kolektyvo parašyta knyga „Žydai Pakaunėje“.

Leidinį sudarė Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, dr. Inga Stepukonienė. Knygoje atskleisti dar mažai žinomi Pakaunės litvakų gyvenimo puslapiai.

Renginyje dalyvavo knygos autoriai, istorikai, žydų bendruomenės atstovai.

Istorinių šaltinių teigimu, žydai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įsikūrė dar XIV a., o XVIII a.  jų čia buvo jau daugiau kaip ketvirtis milijono.

Litvakai buvo darbštūs, sumanūs, kūrybingi, talentingi. Nemažai jų kovėsi Lietuvos kariuomenės savanorių gretose, aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Tarpukario lietuvių ir žydų politikai, mokslininkai ir literatai kūrė bendrą naujos Lietuvos viziją

Knygoje daug autentiškų prisiminimų. Dauguma Pakaunės miestelių žydų gyvenimą nagrinėję autoriai – vietos gyventojai. Pavyzdžiui, Čekiškės žydų gyvenimą pristatė čekiškietis kraštotyrininkas Antanas Vaičius, Kulautuvos litvakų gyvenimo skerspjūvį pateikė kulautuviškis Algirdas Marazas, garliaviškiai Inga Stepukonienė, Robertas Keturakis ir Ovidijus Jurkša atidavė duoklę Garliavos ir jos apylinkių žydų istorijai.

Kai kurie Pakaunėje gyvenę žydai išgarsėjo ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Leiba ir Estera Tilė Karnovskiai. Šiuos Vilkijoje gyvenusius litvakus likimas nubloškė į Ameriką. Į istoriją sutuoktinių pora pateko todėl, kad įvaikino ir užaugino pasaulinę džiazo legendą Louisą Armstrongą.

Vokiečių istorikas: pamirštama, kad žydų namus užėmė vietiniai

Vokiečių istorikas: pamirštama, kad žydų namus užėmė vietiniai

Mindaugas Jackevičius, LRT. lt

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse Holokausto metais iš žydų pelnėsi vietiniai ne žydų tautybės žmonės, užėmę žydų namus miestų ir miestelių centruose. Tuo metu į getus suvaryti žydai nebūtų išgyvenę be kontrabandos, o geriausi kontrabandininkai buvo vaikai.

Tai interviu portalui LRT.lt pasakojo žymus Vokietijos istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti Lietuvoje narys dr. Christophas Dieckmannas. Istorikas paaiškino, kodėl Vilniaus getas buvo sunaikintas anksčiau nei kiti bei įvertino lietuvių veiklą nacių okupacijos metais.

Sekmadienį sukako 75 metai nuo Vilniaus geto sunaikinimo. Lietuvoje viešintis popiežius Pranciškus sekmadienio pavakarę tylia malda pagerbė žydų genocido aukas prie paminklo Geto aukoms atminti.

Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis C. Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“. Minint 75-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines istorikas ragina pagerbti aukas, prisiimti atsakomybę ir išmokti savo istoriją.

– Kuo Vilniaus getas skyrėsi nuo kitų to meto Europos žydų getų?