Žydų istorija Lietuvoje

Institucijos nesusitaria, kur Vilniuje statyti paminklą žydų gelbėtojams

Institucijos nesusitaria, kur Vilniuje statyti paminklą žydų gelbėtojams

Nuotraukoje Lietuvos gelbėtojų, Pasaulio teisuolių vardai ant sienos, skirtos Lietuvai nuolatinėje ekspozicijoje JAV Holokausto memorialiniame muziejuje.

(BNS) Skirtingoms institucijoms nesusitariant dėl paminklo žydų gelbėtojams vietos Vilniuje, pozicijas bandys suderinti Vyriausybės atstovas.

Diskusijos dėl paminklo Pasaulio tautų teisuoliams tęsiasi jau kelerius metus, o įstaigos ir toliau priekaištauja viena kitai.

Lietuvos žydų bendruomenė siūlė paminklą statyti Onos Šimaitės gatvės kaimynystėje – Misionierių ir Maironio gatvių sankirtoje.Anot bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, vieta labai simboliška, nes į Misionierių vienuolyno kiemą 1943 metų rugsėjo 23 dieną, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, tūkstančiai Vilniaus žydų atvesti paskutinei atrankai, ten nužudyti geto pasipriešinimo dalyviai. 

Pesacho Sėderis Vilniaus choralinėje sinagogoje

Nuotraukoje Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas S.Levinas ir Chorainės sinagogos rabinas Š.B.Krynskis. Kadangi šventinės apeigos vyko per Šabą, kai negalima fotografuoti, todėl nuotraukos darytos iki žmonėms susirenkant į sinagogą.

Vilniaus choralinė sinagoga atjaunėjusi,  svetingai pasitiko svečius, atėjusius švęsti Pesachą.  Šiais metais pažymėsime šios sinagogos 115 metų jubiliejų!

Daugiau nei 170 žmonių autentiškai atšventė ir tuo pačiu pratęsė šią svarbią judėjams tradiciją. Pesacho šventė turi ypatingą apeigų eigos tvarką. Prisiminėme ir išjautėme tai, ką patyrė judėjai, išeidami iš vergijos į laisvę, į pažadėtąją žemę.                                                                                    Vilniaus sinagoga laukia svečių. 

Smagu, kad nemaža grupė izraeliečių atėjo į Vilniaus sinagogą ir entuziastingai įsijungė į šventę. Atsisveikindami dėkojo ir sakė, kad jautėsi kaip namuose.

Džiugu, kad  apie 40 jaunuolių patys papuošė sinagogos valgyklą ir šauniai šventė. Ši Amit ir Viktorijos iniciatyva – puikus rezultatas. Tikimės, kad tai taps tradicija.

Nuotraukoje jaunimo Sėderio stalas.

Visur suspėjantis rabinas Krinskis ir rebecen Dina sukūrė ir palaikė ypatingą šventinę atmosferą, vedė šventę, aiškino jos prasmę, pasirūpino, kad Pesachas būtų estetiškas ir prasmingas.

Ačiū ir mūsų bičiuliams ne žydams, kurie atėjo ir parodė nuoširdų susidomėjimą.

 

Sionistų politiniai lūkesčiai

Sionistų politiniai lūkesčiai

Nuotraukoje: grupė studentų ir žurnalistų iš Lietuvos 17-ojo Pasaulinio sionistų kongreso metu Bazelyje 1931m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje publikuojame sionizmo organizacijų Lietuvoje susivienijimo 100-mečiui skirtą Humanitarinių mokslų daktarės Eglės Bendikaitės  straipsnių ciklą Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)“. Pirmasis straipsnis iš ciklo publikuotas lzb.lt tinklapyje 2016 vasario 16d.

1897 m. rugpjūtį I Pasauliniame sionistų kongrese Bazelyje (Šveicarijoje) buvo sukurta Pasaulinė Sionistinė organizacija. Lietuvos sionizmas kaip tyrimų objektas išnyko kartu su pačia tarpukario žydų bendruomene. Atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje imta išsamiau gilintis į šio judėjimo esmę.

Sionizmo pavadinimas yra kilęs nuo Siono kalno, ant kurio buvo pastatyta Jeruzalės šventykla, vardo. Jau ankstyvoje žydų istorijoje jis tapo Jeruzalės ir Izraelio žemės sinonimu. Vilties grįžti į Pažadėtąją žemę simbolis daugelį amžių buvo žydų religinių maldų elementas. Tik  XIX amž. pabaigoje atsiradęs sionizmo terminas įgijo politinį turinį ir ėmė reikšti ideologinį visuomeninį judėjimą, kurio tikslas – sukurti politinius namus žydų tautai jos istorinėse žemėse, t.y. atkurti žydų valstybę.

Šimtmetis: Lietuvos žydai. Nepriklausomos Lietuvos žydai paskatino lietuvius drąsiau imtis verslų

Šimtmetis: Lietuvos žydai. Nepriklausomos Lietuvos žydai paskatino lietuvius drąsiau imtis verslų

Dr. Ona Biveinienė

Nuotraukos iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos

Žydai vadinami ne tik knygos, bet ir verslininkų tauta. Tai patvirtina ir Lietuvos žydų (litvakų) XX a. pirmosios pusės istorija, atskleidžianti jų svarų indėlį į jaunos valstybės ekonomikos plėtrą.

Žydų verslumas Lietuvoje turi gilias šaknis. Jau XIX a. pabaigoje išryškėjo lietuvių ir žydų „biznio“ skirtumai. Lietuvių, kuriems didžiausia ir, ko gero, vienintelė vertybė per amžius buvo žemė, absoliuti dauguma gyveno kaime ir vertėsi žemės dirbimu, tik su juo siedami savo gerovę. Žydai gi, kurių teisės pirkti, nuomotis bei dirbti žemę buvo suvaržytos, turėjo rasti kitus pragyvenimo šaltinius miesteliuose ir miestuose, kuriuose gyveno. Ilgainiui, XIX a. pab.– XX a. pradžioje, jie ėmė dominuoti prekyboje: Kauno gubernijoje net 87 proc. krautuvių buvo žydų rankose. Amatuose ir pramonėje buvo panaši padėtis – žydams priklausė visi 6 muilo fabrikai, iš 6 tabako įmonių – 5, iš 32 odos apdirbimo įmonių – 31. Iš pastarųjų išsiskyrė Chaimo Frenkelio fabrikai Šiauliuose.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą juose dirbo beveik 1000 darbininkų. Šie fabrikai buvo įvertinti net 25 mln. aukso rublių. Iki I pasaulinio karo 53 proc. pramonininkų ir 74 proc. prekybininkų Lietuvoje buvo žydai.1 Pirmasis pasaulinis karas ne tik sugriovė Lietuvos ūkį, bet ir sudarė palankias sąlygas lietuvių tautiniam judėjimui užbaigti „valstybės atstatymo bylą“. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas buvo tik deklaracija, kurią paversti „kūnu“ reikėjo visos visuomenės pastangų. Šiame Lietuvos valstybės ekonomikos kūrimo ir stiprinimo kelyje žydų indėlis yra ženklus ir reikšmingas.

 

Rekomendacijos dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje 2018 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Adv. Faina Kukliansky apie projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “

Nuoširdžiai džiaugiuosi Lietuvos žydų bendruomenei suteikta galimybe įgyvendinti EVZ (Vokietija) remiamą projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “. Vertinant didžiulę tarptinstitucinio bendradarbiavimo svarbą ir aktualumą, bendruomenė projektą įgyvendina kartu su patyrusiais ir gerai pažįstamais partneriais: Romų visuomenės centru, Lietuvos žmogaus teisių centru ir Moterų informacijos centru bei suburta ekspertų grupe.

Kalbant apie antisemitizmo apraiškas Lietuvoje, teigiami pokyčiai akivaizdūs – švęsdama 30 metų nuo atsikūrimo pradžios, Lietuvos žydų bendruomenė išgyvena tikrą šiuolaikinį kultūrinį renesansą – ji yra stipresnė, o susidomėjimas žydiškąja tematika Lietuvoje yra didesnis negu bet kada anksčiau. Bendruomenė savo jėgomis iš dalies prisidėjo prie šio teigiamo lūžio –  nuo 2013 m. įgyvendindama Tolerancijos kampaniją „Beigelių krautuvėlė “, kuri iki šiol pritraukė daugiau nei 7000 sekėjų socialinėse medijose ir atvėrė žydų kultūrą Lietuvos visuomenei. 2017-ieji taip pat žymėjo keletą svarbių laimėjimų Žmogaus teisių ir istorinės tiesos įamžinimo kontekste: surengtas jubiliejinis „Gyvųjų Maršas“ Panerių masinių žydų žudynių vietoje, Lietuva priėmė Tarptautinio Holokausto Aljanso (IHRA) Antisemitizmo definiciją, bendruomenė Lietuvoje ėmėsi lyderio vaidmens įgyvendinant tarptautinę atminties kampaniją „We Remember“, kurios kulminacija tapo Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimo renginys LR Užsienio reikalų ministerijoje kartu su aukštais valstybės vadovais, žydų bendruomenės nariais bei visuomenininkais. 2018 m. vasarį bendruomenės pastangomis į lietuvių kalbą buvo išverstas ir išleistas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis “. Šis leidinys, kuris yra autentiškas pirminis Holokausto istorijos šaltinis, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, tikimės, kad jis bus priimtas kaip Holokausto švietimo priemonė šalies bendrojo lavinimo įstaigose.

Seimas balsuos dėl nepasitikėjimo akademinės etikos kontrolieriumi

Seimas balsuos dėl nepasitikėjimo akademinės etikos kontrolieriumi

Žydų lietuvšaudžių skatinusiam ieškoti etikos kontrolieriui – mokslininko kaltinimai: jis tai daro ne pirmą kartą.

Labai dviprasmišką frazę „kas nemoka, tegu moka“ savo tinklalapyje cituojantis Seimo patvirtintas valstybei atstovauti akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius Vigilijus Sadauskas turės ne tik išmokti pamoką, jog net privatus jo viešas pasisakymas ar veiksmas vertintini kaip tam tikra valstybės pozicija, bet ir galimai sumokėti nemažą savo karjeros kainą – jau šiandien Seimas imasi svarstyti klausimą dėl V. Sadausko atleidimo iš užimamų pareigų.

Likus trims mėnesiams iki kadencijos pabaigos kontrolierius politikų ir ne tik jų nemalonę užsitraukė dėl provokacijos subtilia ir labai jautria žydų lietuvšaudžių tema. Tačiau tai ne vienintelis atvejis, kai jo darbdaviai galimai nebūtų buvę patenkinti dėl kontrolieriaus sukeltų situacijų – mokslininkas D. Milčius papasakojo apie tai, kaip, galimai vykdydamas užsakymą, kontrolierius persistengė ir privertė tarptautines organizacijas suabejoti Lietuvos mokslininkų reputacija.

LŽB atidengta atminimo lentelė žydų pasipriešinimo kovų dalyviui Abai Kovneriui

 

Minint Abos Kovnerio – žydų pasipriešinimo dalyvio, rašytojo ir kovotojo 100-metį, kovo 14d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje pagerbtas jo atminimas, atidengiant lentelę. Ceremonijoje dalyvavlo bendruomenės nariai, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, kalbėjusi, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė A.Kovnerio atsišaukimo, skirto geto kaliniams, žodžius, ragindamas juos priešintis:“ Neiti kaip avys į skerdyklą“.  Po Antrojo pasaulinio karo jis vadovavo grupei keršytojų plano kūrėjų, keršydamas naciams už žydų žudynes. Izraelyje gyvendamas, jis kovojo mūšiuose dėl Izraelio Nepriklausomybės. Kai vieno kibuco kovotojus apsupo egiptiečiai, jie norėjo pasiduoti, Kovneris kritikavo juos viešai, nes jo nuomone, visada reikia priešintis. Ambasadorius priminė garsų A.Kovnerio liudijimą 1960 m. pradžioje,  kai jis buvo autoritetingu Holokausto liudininku, dalyvaudamas nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismo procese Izraelyje.

Fania Brancovska – buvusi Vilniaus geto pasipriešinimo dalyvė kaip ir Aba Kovneris. Ji pasakojo savo prisiminimus apie Kovnerį, kai gete atsidūrę jaunuoliai svarstė, kaip pasipriešinti naciams. Jie įkūrė Suvienytą jaunimo pasipriešinimo organizaciją, panašią kaip Varšuvos gete, joje dalyvavo įvairių politinių partjų atstovai, susivienyję į partizaninį karinį judėjimą. Aba Kovneris buvo darbininkų sionistų atstovas, organizacijos vado pavaduotojas. Vadas buvo I.Vitenbergas. Norint kovoti, reikėjo ginklų.Šmuelis Kaplinskis iki karo dirbęs Vilniaus kanalizacijos įrenginiuose parodė kelią, kaip įnešti ginklus per kanalizacijos tinklus. Prisimenu kaip Kaplinskis 1943m. kanalizacijos tinklais išvedė 130 žmonių iš geto į laisvę. Jis labai daug gero padarė pogrindžio kovotojams. Mes mokėmės šaudyti geto bibliotekoje Žemaitijos g. Mums daug padėjo kaminkrečiai, kurie galėjo laisvai vaikščiori po miestą, jie atnešdavo mums ginklų. Dirbtuvėse dirbdavo žydai, kurie remontuodavo ginklus, jie juos pavogdavo ir tokiu būdu buvo kaupiamos ginklų atsargos partizaninei kovai.

Aba Kovneris iki 1935 m. mokėsi Vilniaus privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut” tame pačiame pastate, kur  šiuo metu yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, mokydamasis  “Tarbut”, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.

 

 

Abos Kovnerio – žydų rašytojo ir kovotojo 100-mečio minėjimas

Praradimas ir atsinaujinimas, aukos dalia ir pasipriešinimas, sunaikinimas ir atgimimas: nedaug rašytojų sugebėjo papasakoti  apie sunkų žydų gyvenimą ir XX a. žudynių anomaliją,  kaip pats Aba Kovneris (1918-1987).

Pirmoji didžioji šio žmogaus biografija, kurią parašė Izraelio istorikė Dina Porat, laimėjo Nacionalinį Žydų knygos apdovanojimą. Jis skirtas už sugebėjimą perteikti istoriją ir atgaivinti atmintį.

Aba Kovneris gimė kovo 14, 1918 Ašmenoje, 50 km nuo Vilniaus. Išvykus gyventi į Izraelį, jis dažnai pristatomas kaip Izraelio poetas ir prozininkas. Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, partizaną, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

1927m. A.Kovneris su tėvais persikėlė i Vilnių, kur iki 1935m. mokėsi privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut”. Šiuo metu tame pastate yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, “Lietuvos Jeruzalėje”.

Mokydamasis hebrajų kultūros mokyklose, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.  1939 m. dar besimokydamas gimnazijoje, jis priimamas laisvu klausytoju į Stepono Batoro universiteto Menų  fakultetą.1940m. sovietmečiu jis dalyvavo nelegalioje sionistų veikloje.Jo kitas lavinimas vyko intensyvioje žydų jaunimo judėjimo aplinkoje, kur jis tapo Sionistų socialistinės grupės Hashomer Hatzair lyderiu. („Jaunoji gvardija”). Šios lyderystės netrukus laukė nepakeliamai skausmingas išbandymas.

LŽB POZICIJA: AR ŽYDŲ METAI APSIEIS BE ŽYDŲ? [Patikslinta]

Pranešimas spaudai
2018 m. kovo 13 d.

LŽB POZICIJA: AR ŽYDŲ METAI APSIEIS BE ŽYDŲ?

Šiandien LR  Seime bus svarstomas 2019-ųjų metų paskelbimo Žydų metais klausimas. Ką apie tai galvoja Lietuvos žydų bendruomenė, panašu, jog domina tik žiniasklaidos atstovus, bet ne Žydų metų projekto iniciatorius.

Iniciatyvos autoriai jokioje šio klausimo stadijoje nesikonsultavo su didžiausia Lietuvos žydus vienijančia organizacija, kas skatina mus kvestionuoti šio projekto turinį ir idėjos nuoširdumą.  Lakoniškame įstatymo projekte neatsispindi nieko, ko valstybėje neturėtų vykti kiekvienais metais, tačiau galima suponuoti lėšų numatymą specialiai komisijai (-oms) steigti. Tikimės, kad projekto sėkmės atveju bus išvengta dar vienos komisijos, kuri užsiimtų  moksleivių “ekskursijomis” Holokausto aukų kapavietėse Šabato metu, sudarymo.

 Neturėjus galimybės susipažinti su idėjos autorių planais ir ketinimais, savotiškai tokia iniciatyva primena praėjusių laikų atavizmą  — žuvies dieną ketvirtadieniais. Kitomis dienomis liaudžiai žuvis netiekiama, o Šimtmečio metais  — žydų klausimas nepatogus ir neįdomus?  Verta paminėti, kad būtent 2018-ieji žymi eilę Lietuvai ir Lietuvos žydų bendruomenei svarbių datų  — bendruomenės atsikūrimo 30-metį, Lietuvos Sionistų, parėmusių Lietuvos valstybingumo siekius, susivienijimo 100-metį, Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsiais metines, Vienintelės Vilniuje veikiančios sinagogos 115-os metų sukaktį. Todėl kviečiame pradėti Žydų metus šiais, Valstybės atsikūrimo Šimtmetį žyminčiais metais, kartu su Lietuvos žydų bendruomene.

Lietuvos žydų bendruomenė vertina valstybės progresą sprendžiant įvairias mums aktualias problemas, tačiau politinis žongliravimas žydų klausimu net nedalyvaujant žydų bendruomenei nėra tinkama priemonė užtikrinti efektyvų lietuvių ir žydų tautų dialogą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

Pylimo g. 4
LT-01117 Vilnius
T:+370 5 261 3003
 info@lzb.lt
 www.lzb.lt

Vaiko liudijimas išsaugotas per stebuklą: atrodo, žodžiai ant popieriaus dega krauju

Vaiko liudijimas išsaugotas per stebuklą: atrodo, žodžiai ant popieriaus dega krauju

Mindaugas Jackevičius, DELFI.lt

Man atrodo, kad žodžiai ant popieriaus dega krauju“, – savo dienoraštyje rašė Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis, kurio per stebuklą išlikęs dienoraštis pagaliau sugulė į lietuviškai išleistą knygą „Vilniaus geto dienoraštis“.
Dienoraštyje rasime ir kraupius vaiko liudijimus apie lietuvius žydšaudžius – Icchokas susirietęs drebėjo sandėliuke ant lentų, o po juo vaikščiojo ir žibintuvėliais švietė sugauti norėję lietuviai. Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš kalba Icchokas įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje. Lietuvių ir jidiš kalbomis išleista knyga savaitgalį pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Namas išlikęs iki šių dienų Dienoraščio vertėjas ir tyrėjas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas pasakojo, kad tokių dokumentų pasaulyje yra apie 50.

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų  – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.

„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ –  Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.

Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius drauge su Kauno žydų bendruomene pažymėjo kauniečio rašytojo ir mokytojo Abraomo Mapu 210-ąsias gimimo metines.

“Meilės Sione” sėkmė

Apie šį Kaune gyvenusį ir kūrusį iškilų žydų bendruomenės atstovą, kurio vardu pavadintoje gatvėje ir vyko minėtas renginys, kauniečiai mažai težino. Tuo tarpu, kaip teigė Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, A. Mapu (1808–1867) laikomas originalaus pasaulietinio hebrajų kalba parašyto romano pradininku visame pasaulyje.

Jo 1852 m. Vilniuje išleistas biblinio pasakojimo stiliaus romanas “Meilė Sione” – jame aprašytas gyvenimas senovės Izraelyje – sulaukė didžiulės sėkmės visoje Rusijos imperijoje ir už jos ribų. Romanas buvo išleistas net šešiolika kartų ir išverstas į kelias žydų bei Europos kalbas. “Meilė Sione” darė didelę įtaką žydų jaunimui ir net tiems, kurie mokėsi ješivose (žydų religinė akademija), – studentai ne kartą buvo bausti už slaptą šio pasaulietinio kūrinio skaitymą.

 

Lietuvos žydų bendruomenės stendas Vilniaus Knygų mugėje

Lietuvos žydų bendruomenės stendas Vilniaus Knygų mugėje

Lietuvos žydų bendruomenė Vilniaus Knygų mugėje dalyvavo pirmą kartą, pristatydama ką tik lietuvių kalba išleistą Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštį“.  Stende taip pat buvo galima susipažinti ir su kitomis  knygomis apie žydų istoriją ir kultūrą,  išleistomis su Geros valios fondo parama bei paskanauti tradicinių Purim skanėstų. Stendo lankytojai noriai domėjosi ne tik LŽB leidiniais, bet ir bendruomenės veikla, žydų tradicijomis ir kultūra, dalinosi įspūdžiais, įžvalgomis ir senelių prisiminimais apie kartu su žydais praleistą vaikystę.

Dr. Mindaugas Kvietkauskas ir Akvilė Grigoravičiūtė pasirašo autografus.

Knygų mugėje Prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikta I.Rudaševskio knyga “Vilniaus geto dienoraštis”

Knygų mugėje Prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikta knyga “Vilniaus geto dienoraštis”

Ketvirtadienis, vasario 22 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė 19-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės pradžią.

Šalies vadovė, atidarydama ir sveikindama didžiausią Baltijos šalyse Knygų mugę, pabrėžė, kad šiemetinė, devynioliktoji, yra ypatinga, nes su Lietuva, ką tik atšventusia valstybės atkūrimo šimtmetį, tokius pat jubiliejus švenčia ir kitos regiono šalys, taip pat dalyvaujančios šiame kultūros forume. Todėl ir šių metų mugės tema „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“ yra labai iškalbinga.

„Jeigu skaitai ir pažįsti Lietuvą, vadinasi, sugebi skaityti ir pasaulį, o Lietuvą – kaip jo dalį. Ši mugė atskleidžia, kad gebame ne tik knygas kurti, bet ir tokio masto kultūros reiškinį, kuris kelia didelį pasididžiavimą. Tai rodo mūsų gebėjimus, kurie leidžia Lietuvai pasireikšti kaip regiono, kaip europinei lyderei“, – sakė Prezidentė, Knygų mugės globėja.

Valstybės vadovė, eidama per mugę, atkreipė dėmesį, kad čia visada pasisemia daug gerų emocijų ir kas kartą pasidžiaugia tuo, jog mūsų tautai dar nuo tų tolimų laikų, kai teko kovoti dėl lietuvybės ir savo kalbos išsaugojimo, knyga išliko šventa.

 

Prezidentės spaudos tarnyba

Valstybės pamatus grindę žydai teisininkai: nuo kario savanorio uniformos iki kalėjimo kameros

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė adv. Faina Kukliansky, www.DELFI.lt

DELFI


Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir švęsdami Šimtmetį, prisiminkime kūrusius tokią valstybę, kurioje teisė nėra vien popierinė sąvoka, o valstybės bei jos piliečių egzistavimą grindžianti, kasdienę mūsų būtį veikianti kategorija.

Didelę Lietuvos teisininkų luomo dalį sudarė žydai. Daugumai jų patiems teko vykdyti tiek teisės sergėtojo pareigą, tiek patirti beteisio dalią. Vadovėliai nepasakoja apie teisininkus žydus – jų profesinius portretus padeda atkurti reta archyvinė medžiaga. Nedaug žinoma apie bylas iš Lietuvos Ypatingojo archyvo, kurios atskleidžia 1939 m. suimtų Vilniaus advokatų likimą. Dėl nedidelio išlikusių archyvų skaičiaus, galime apie žydų advokatų skaičių kalbėti tik gana apytiksliai, neaprėpiant visų miestų ir regionų. Lietuvos valstybingumo židinyje, Laikinojoje sostinėje 1922 m. privačių advokatų sąraše viso buvo 41 advokatas, iš jų 17 lietuvių, 8 žydai. Pagal 1933 m. “Vyriausybės žiniose” paskelbtą advokatų sąrašą, iš 194 advokatų – 83 buvo žydai. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje (įskaitant Vilnių) buvo 249 advokatai, maždaug 94 iš jų buvo žydai.

Didelis žydų skaičius advokatūroje susiklostė istoriškai. Adv. J. Čivilio ir Z. Toliušio surinkta statistika rodo, kad teisėjų žydų beveik nebuvo. Kaip susiformavo žydų advokatų korpusas? Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo senieji advokatai, Teisės fakultetus baigę Peterburgo, Maskvos, Varšuvos, o taip pat įvairiuose Vokietijos universitetuose ir aukštosiose mokyklose.

Antai, Peterburge studijavo Borisas Berlinzonas, Solomonas Chorožnickas, Levas Garfunkelis, Ozeris Finkelšteinas, Henrikas Landau, Varšuvoje – Marthelis Balablockis, Jokūbas Robinzonas, Maskvoje – Borisas Gelpernas, Adolfas Levy, Bazelyje – Izraelis Beršteinas, Novorosijske – Simonas Rozenbaumas. Baigę Rusijos universitetus, jie liko tenai dirbti juriskonsultais arba, geriausiu atveju, advokatų padėjėjais, nes iki 1917 m. žydų tautybės asmenims buvo ribojamas priėmimas į advokatūrą. 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto Teisės fakultetas parengė būsimąją advokatų kartą.

Šiandien stebina, kaip atkakliai tais laikais šie žmonės, neretai kilę iš visai paprastų šeimų, siekė aukštojo mokslo. Antai Aba Ganionis 1915-1917 m. studijavo Peterburge, 1919 m. vasario 26 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė karo mokyklos I-ąją laidą ir iki 1922 m. gegužės 5 d. tarnavo kariuomenėje.

Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio minėjime paminėti  ir Panevėžio žydų savanoriai.

Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio minėjime paminėti ir Panevėžio žydų savanoriai.

Apie Panevėžio krašto žydus savanorius ir jų indėlį Lietuvos Nepriklausomybės kovose galima skaityti E. Bendikaitės straipsnyje “Lai kalba žygiai ir faktai”: Panevėžio krašto žydai Nepriklausomybės kovose, kurį galima rasti 2018 m. išleistoje Panevėžio kraštotyros muziejaus knygoje “Iš Panevėžio praeities: Lietuvos nepriklausomybės gynėjai ir puoselėtojai”.

” Nesiliaujantis civilių terorizavimas, savavališkas turto grobstymas vertė Panevėžio krašto vyrus jungtis į apsaugos būrius, kad apsigintų patys ir apgintų aplinkinius kaimus bei miestelius. Į jų gretas taip pat savanoriškai stojo jauni apylinkėse gyvenantys žydai.

Tris panevėžiečių Feinbergų šeimos sūnus karas išskyrė. Icikas ir  Leizeris tapo vokiečių karo belaisviais, o jaunesnysis Mejeris pakliuvo į rusų nelaisvę. Broliai karą išgyveno, bet į gimtąjį miestą grįžo tik trečiajame dešimtmetyje.

1919 m. savanoris eilinis Michelis Goldbergas kovojo ir žuvo kaudamasis už Lietuvos nepriklausomybę prie Panevėžio ir buvo palaidotas miesto žydų kapinėse.

Panevėžiečiai savanoriai Rafas Abraomas ir Šlavinskas Mejeris miesto komendantūros tarnybon stojo 1919 m. vasaros viduryje.

Lietuvos nepriklausomybės kovose įvairiuose Lietuvos frontuose galėjo kautis daugiau nei 80 žydų savanorių ir šauktinių iš Panevėžio krašto. Didžioji jų dalis buvo mobilizuoti į Lietuvos kariuomenę 1919–1920 m.

Žydų bendruomenė prie Atkurtos Lietuvos 100-ečio laužo

Vasario 16-os pavakare Vilniuje, Gedimino prospekte nuo Nepriklausomybės aikštės iki Katedros buvo uždegta šimtas simbolinių  laužų. Prie vieno laužo, priešais Lukiškių aikštę būriavosi žydų bendruomenės nariai su pirmininke Faina Kukliansky, Izraelio ambasadoriumi Amiru  Maimonu, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriumi Marku Zingeriu. Seimo narys Emanuelis Zingeris atskubėjo su Žydų karių savanorių vėliava ir sveikindamas visus susirinkusius su Atkurtos Lietuvos valstybės 100-čiu, uždegė laužą.

Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)

    Dr. Eglė Bendikaitė,  Lietuvos istorijos institutas

  Straipsnis buvo paskelbtas straipsnių rinkinyje “A Pragmatic Alliance. Jewish-Lithuanian Political Cooperation at the Beginning of 20th Century”,

Dar iki I–ojo Pasaulinio karo pradžios pasaulinės sionistų organizacijos lyderiai buvo ne tik aiškiai suformulavę esmines darbo kryptis, įgyvendinant sionistinius idealus ir realizuojant Bazelio programą[1], bet ir aprobavę „čia ir dabar“ veiklos principą, t. y. virsmą iš pasyvaus stebėtojo į aktyvaus kovotojo už žydų politines, pilietines bei tautines teises ir interesus diasporoje, kompromiso keliu derinant ateities viziją su konkrečių, epochos diktuojamų uždavinių sprendimu.

Sionistai, patys būdami savo institucionalizavimosi ištakose, XIX–XX a. sandūroje jau turėjo nustatyti savo santykį su naujai iškilusiais veiksniais – lietuvių, lenkų, baltarusių tautinėmis aspiracijomis bei XX a. II dešimtmečio pabaigoje Rusijos imperijos griuvėsiuose besiformuojančiomis naujomis valstybėmis tautiniu pagrindu. Sionistai neketino likti stebėtojų vaidmenyje, o užimta politinė pozicija nebuvo statiška. Lietuvos sionistai, kurių sprendimai didele dalimi priklausė nuo sionistų organizacijos lyderių pozicijos centrinėse būstinėse Berlyne, Hagoje ar Kopenhagoje, svarstė įvairias jų taip vadinamos Litės ir žydų būvio joje perspektyvas, ieškodami sąjungininkų savo tautinių interesų bei politinių tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, Lietuvos sionistų politikos strategija buvo sukoncentruota keleto žmonių rankose ir neretai priklausė nuo jų asmeninių nuostatų ir nekintančių prioritetų.

„Vienas už visus“

 Lietuvos sionistai karą pasitiko labai praretėjusiomis gretomis. Dalis aktyvistų dėl suintensyvėjusių carinės valdžios persekiojimų pasitraukė į Vokietiją dar prieš karo pradžią, kiti rusų karinės administracijos potvarkiu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur prisijungė prie Petrograde susitelkusios Rusijos sionistų grupės, aktyviai dirbo leidžiant sionistinę spaudą.[2] Iš prieškario kartos lyderių Vilniuje buvo likę tik Jakovas Vygodskis (netrukus pakliuvęs į vokiečių nemalonę ir pora metų praleidęs karo belaisvių kalėjimuose), Josifas Regensburgas (trumpam tapęs sionistų organizacijos centrinio komiteto pirmininku Vilniuje tuoj po I–ojo Pasaulinio karo ir vėliau aktyvus sionistinio judėjimo veikėjas Lenkijoje), Izaokas Rubinšteinas (Vilniaus rabinas), Mozė de Šalitas, Izraelis Nisanas Karkas (vėliau religingųjų sionistų „Mizrachi“ lyderis), Abraomas Viršubskis ir 1915 m. pabaigoje, vokiečiams jau užėmus Vilnių, atvykęs ir mieste apsigyvenęs gerai žinomas sionistas Simonas Rozenbaumas.[3] Sionistų organizacija kaip savarankiškas subjektas krašte neegzistavo ir nevykdė jokios kryptingos koordinuotos veiklos, taip pat ryšiai tarp centro Vilniuje ir provincijoje egzistavusių grupelių buvo labai komplikuoti dėl karo metu nutrūkusių ryšių ir sunaikintų infrastruktūrų. Visa veikla buvo sukoncentruota aktyviausių narių rate, kurių lyderiu buvo laikomas jau minėtas S. Rozenbaumas. Savo įtaką žydų bendruomenei pats Rozenbaumas aiškino objektyviai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t.y. sionistų ekspertų, kurių politinė ir socialinė įtaka žydų bendruomenei buvo ypač stipri, pasitraukimu iš Lietuvos, jo kaip buvusio Dūmos deputato įgytu autoritetu bei jo kaip advokato nuopelnais, pasitarnaujant likusiai krašte vietinei žydų bendruomenei bei pabėgėliams.[4]

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo Sergejų Kanovičių

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu sveikiname Sergejų Kanovičių su garbingu apdovanojimu.

Vasario 15 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo poetą, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius. Apdovanojimas jam skirtas už Lietuvos žydų paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą. Bernardinai.lt redakcija sveikina savo bendradarbį ir dalijasi jo padėkos kalba.

Dalinuosi, nes gavau. Taip esu išmokytas Tėvų. Taip Tėvai buvo išmokyti jų Tėvų – mano senelių – dalintis tuo, ką gauni, su kitais.  Visada, jei turėtum daug, ir visada, jei turėtum mažai, o kitas dar mažiau. Dalinuosi, nes tai ne vien mano nuopelnas. Tai, greičiausiai, net ne mano nuopelnas. Tai mano Tėvų, mano visos šeimos, be kurios negalėčiau Lietuvai dirbti to darbo, kurį dirbu, tai mano brolio pavyzdys dalintis, remti ir padėti, tai visų jų nuopelnas.

Kaip būčiau galėjęs nusipelnyti Lietuvai vienas? Kaip būčiau galėjęs gauti tokį apdovanojimą, jei ne nuostabūs žmonės, kurie dirba drauge su manimi? Kaip būtume galėję nusipelnyti, jei ne sunkiai dirbantys mecenatai, be kurių paramos negalėtume įgyvendinti mano vizijos ir mūsų misijos.

Nemeluosiu – malonu būti apdovanotam. Bet dar maloniau žinoti, kad tas apdovanojimas priklauso ne man vienam. Jis priklauso mums visiems. Kaip ir Lietuva, kuriai visi turime siekti nusipelnyti – matomais ir nematomais darbais. Meile ir pagarba kaimynui, pagarba istorinei tiesai ir teisingumui, atminties įamžinimui. Įamžinimui – tam, kas liko mums ir turi išlikti po mūsų.

Visi esame nusipelnę Lietuvai, nes esame jos vaikai. Mylėkime ją ir būsime mylimi.

Nuoširdžiai tikiu, kad tas apdovanojimas, nors ir man suteiktas, priklauso Jums visiems.

Mano senelis, amžiną atilsį vyriškų kostiumų siuvėjas iš Jonavos, Šloimė Kanovičius visada pasiteiraudavo pas jį atėjusio užsakovo: „O medžiagos ar turite?“ Medžiagos turime į valias. Svarbu, kad siūtume sąžiningai.

Ačiū Jums visiems. Ir, kaip panašia proga visiškai pagrįstai ir iš visos širdies parašė mano Tėvas, ačiū Lietuvai.

Iš tamsos į šviesą

Iš tamsos į šviesą

Nuotraukoje: rožė, padėta ant paminklo Paneriuose nužudytiems per Holokaustą žydams, Gyvųjų Maršo metu, kuris rengiamas Vilniuje kasmet pavasarį, pagerbiant aukų atminimą.

jpost.com

Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius

Lietuvos žydai padėjo kurti valstybę, o jų palikimas išlieka neatskiriama Lietuvos istorijos dalimi. Šiemet Izraelis švenčia modernios valstybės 70- metį. Lietuva švenčia atkurtos nepriklausomos valstybės 100-metį.

Jau šimtmečius Lietuvos žydai buvo mūsų visuomenės išsilavinusio ir intelektualiojo elito dalis. Prieš šimtą metų jie aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos kūrimo procese. Jie buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, užėmė diplomatų postus, tarnavo kariuomenėje. Norėčiau ypač paminėti kai kuriuos iš šių didžiavyrių.

1920 metais  Vilna žydų bendruomenės pirmininkas Jakobas Vygodskis tapo pirmuoju Lietuvos žydų reikalų ministru. Šis postas buvo visiškai naujas reiškinys mūsų istorijoje. Garsus sionistų judėjimo aktyvistas Šimšonas Rosenbaumas tapo Užsienio reikalų viceministru ir buvo Lietuvos delegacijos, kuri vedė derybas dėl taikos sutarties su sovietine Rusija. Nachmanas Rachmilevičius yra dar vienas puikus pavyzdys. Jis tapo pramonės ir prekybos ministro pavaduotoju.

Vėliau tiek Rozenbaumas, tiek Rachmilevičius išvyko į Izraelį, kur jie dirbo Lietuvos garbės konsulais. Lietuvos parlamento narys Maksas Soloveičikas 1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje veikė Lietuvos vardu. Vėliau jis persikėlė į Londoną kaip Pasaulio sionistų kongreso komiteto narys.

Šie drąsūs vyrai prisidėjo prie mano šalies klestėjimo. Jie buvo sionistai, tikrieji Izraelio valstybės steigėjai.

Lietuvos Respublika egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, iki sovietų, o po to nacių okupacijos. Tada atėjo Šoa, Holokaustas, kai buvo nužudyta šimtai tūkstančių Lietuvos žydų.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva prisiėmė istorinio teisingumo atsakomybę – gerbti  aukų atminimą. Mes pripažįstame kaltę tų, kurie bendradarbiavo su naciais.

1995 m. Lietuvos prezidentas, sakydamas kalbą Knesete, atsiprašė visos šalies vardu už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse. Negalima atleisti už tai, ką jie įvykdė.

Mes gerbiame Holokausto aukų atminimą – didžiuojamės, kad buvo gelbėtojai, 891 Lietuvos vyrų ir moterų, kurie yra pripažinti Pasaulio Teisuoliais už bendrapiliečių žydų gelbėjimą.

Neįkainojamo litvakų paveldo išsaugojimas yra Lietuvos vyriausybės prioritetas – vis daugiau atstatoma unikalių medinių sinagogų. Tik neseniai buvo atrasti dokumentai, kurie stebuklingai išgyveno Holokaustą ir sovietų okupaciją. Naujausias Vilna atradimas yra niekad anksčiau neskelbtų žinomų jidiš rašytojų rankraščių, daugybės religinių ir bendruomenių kūrinių, kurie mums suteikia unikalią galimybę pažinti istorinį žydų gyvenimą Rytų Europoje. Lietuvos Jeruzalės dvasia grįžta.

Šiandien Lietuva ir Izraelis gali didžiuotis būdami tarptautinės bendruomenės nariais ir pasaulinių organizacijų  partneriais.

Abi valstybės žengia į rytojų, kaip linkėjo jau anapilin išėjęs prezidentas Šimonas Peresas, – siekti veržlių,  energingų visuomenių, sugebančių diegti  naujoves, pritaikyti mokslinę informaciją ir praktinę patirtį, bei visada ištikimai laikytis savo istorinių šaknų.

Kaip ir beveik prieš penkerius metus, mano nuoširdi žinia mūsų broliams ir sesėms žydams lieka tokia pati: mokykimės iš praeities – nepamirškime, neatleiskime, bet tuo pat metu  eikime pirmyn iš tamsos į šviesą.

jpost.com