Žydų istorija Lietuvoje

Naujas TV dokumentinių pasakojimų ciklas „Kauno žydų pėdsakais“ kviečia pažinti ir suvokti

 

Nuotraukos iš KAVB Kaunistikos skyriaus archyvo.

Šį savaitgalį INIT EKSTRA TV kanalu kviečiame žiūrėti naują dokumentinį pasakojimą  bendru pavadinimu „Kauno žydų pėdsakais“. Šeštadienį, gruodžio 16 dieną 17:00val.- pasakojimo  apie religiją pirmoji dalis. Drauge su ekspertais – dr. Larisa Lempertiene, dr. Marija Rupeikiene, dr. Aušrele Kristina Pažėraite, gide Asia Gutermanaite, kolekcininku Michailu Duškesu ir kitais , kalbėsime apie Kauno  žydų bendruomenę iki Holokausto.  Ieškodami sąvasties, arba to, kas yra asmens tapatybės sudedamosios dalys ir kaip jos formuojasi ar transformuojasi laiko ir erdvės mikrokosmose, mūsų  atveju Kaune, pabandysime keliauti tais pėdsakais, kurie išliko mieste, puoselėjant  atmintį  ir prisimenant  tradicijas.   Sekmadienį, gruodžio 17 dieną, 17:00 pakviesime pirmąjam pokalbiui apie švietimą. Vilniaus Universiteto docentas  dr. Saulius Kaubrys,  LNB Judaikos tyrimų centro vadovė   Larisa Lempertienė,  LSIM rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja, muziejininkė Gabija Mackevičiūtė ir lektorė, žydų kultūros tyrinėtoja, gidė  Asia Gutermanaitė  pasakos apie švietimą, kone  labiausiai išplėtota žydų kultūros sritį tarpukario Lietuvoje.  Ciklo scenarijaus autorius ir režisierius Sigitas Valadka sako, kad pirmieji du pusvalandiniai filmai – tik pradžia, autoriai planuoja ateityje tyrinėjimus tęsti ir jais dalintis su visuomene.

Ciklo kūrybinė grupė: Eglė Bendikaitė, Vaida Girčė, Sigitas Valadka, Rytis Meškauskas, Paulius Šlamiškis, Kęstutis Druškevičius.

Projektą  iš dalies finansavo Geros valios fondas. 

———————————————

Istorikas Vygantas Vareikis: Lietuviškas antisemitizmas nėra ideologija

manoteisės.lt Izabelė Švaraitė

Pradėti vertėtų nuo to, jog antraštė anaiptol nereiškia, kad Lietuvoje nėra prieš žydus nusiteikusių žmonių. Tiek dabar, tiek praeityje neapykantos pavyzdžių apstu, tačiau, kaip teigia Klaipėdos universiteto profesorius, istorikas Vygantas Vareikis, antisemitinės nuostatos šalyje formavosi dėl religijos ir kaimyninių valstybių įtakos, nežinojimo ar tiesiog praktinių ekonominių sumetimų. Priešingai nei Vokietijoje, Austrijoje ar Lenkijoje, jos niekada nebuvo sąmoningai sukonstruota politinė doktrina.

Žydų ir lietuvių santykius tyrinėjantis prof. V. Vareikis sako, kad religinis priešiškumas – antijudaizmas – Lietuvoje pradėjo plisti suintensyvėjus Katalikų Bažnyčios ideologijos sklaidai tarp bajorų. Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, jėzuitas Petras Skarga rašė apie žydus vartodamas Šv. Povilo tezes, esą jie – tauta, nepažinusi Kristaus ir žudžiusi savo pranašus. Tačiau, pagal to meto suvokimą, į tikrąjį tikėjimą žydai galėjo grįžti apsikrikštiję. Jie nebuvo pagrindinis katalikų taikinys. „Konvertacija visada buvo priimtina, o vienu metu, pagal Lenkijos-Lietuvos valstybės teisę, į krikščionybę atsivertęs žydas netgi gaudavo bajoro statusą“, – pasakoja profesorius. Liaudyje buvo šiek tiek kitaip – plito įsitikinimai, kad žydai stengiasi apgauti krikščionis.

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Nuotraukoje:Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Gruodžio 14 d. (BNS). Prie masinių žydų kapaviečių Lietuvoje siūloma įrengti stendus, kuriuose būtų skelbiamos ir nužudytųjų pavardės, ir kuo išsamesnė informacija apie egzekucijos vykdytojus.

Iniciatyvą ketvirtadienį Seime pristatęs Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sako, kad šią idėją dar prieš metus iškėlė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, ją jau kurį laiką puoselėja ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), tačiau tam reikėtų padidinti centro finansavimą.

„Padaryti nėra lengva, nes nėra išsamių tyrinėjimų, negalima kiekvienoje vietoje tiksliai pasakyti, kas yra palaidota. Taip, yra tokie tyrinėjimai, yra dalis medžiagos, tačiau norint apeiti visą Lietuvą, pastatyti tokius stendus, kokį matote Leipalingyje, kaip pavyzdiniame, kaip memorialui, kuris turi pasklisti po visą Lietuvą, medžiagos neužtenka. Todėl akivaizdu, kad reikės finansuoti genocido centro veiklą, reikės lėšų ir mes jas surasime“, – teigė E. Jovaiša.

Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas prisimena savo paauglystės Chanuką Šiauliuose

Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas prisimena savo paauglystės Chanuką Šiauliuose

XX a. šešiasdešimtųjų metų Šiauliai buvo keistas miestas. Sovietmetis, dar veikė nelegalios „sinagogos“- butai. Beveik visi miesto žydai vyrai eidavo melstis. Neaišku, ko ten buvo daugiau – religingumo ar etninės bendrystės poreikio. Kalbėtis jidish kalba?  Prisiminti baisius Holokausto išgyvenimus?

O gal instinktyvus psichoterapinis siekis išgydyti savo sielų žaizdas.  Visi norėjo džiaugtis gyvenimu, kurį  stebuklinga likimo loterija  padovanojo jiems.

Miesto žydai laikėsi vienas kito, buvo pasiruošę suteikti paramą visiems, kam to reikėjo. Tai buvo tikrai ne formali  bendruomenė. Jos lyderiu tapo… šeima, turinti didesnį butą. Pas juos ir rengdavom visas tradicines ir Šabato šeštadieninių bendravimo vakarus. Tai vykdavo (iki šios vasaros buvusio Šiaulių žydų bendruomenės pirmininko) Josifo Buršteino namuose, kuriuose žydai rinkdavosi iki pat Nepriklausomybės atstatymo.

Ka­ras vai­ko aki­mis

skraštas.lt
 Žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

1941-ųjų bir­že­lio 22-oji bu­vo sau­lė­ta. Gel­to­nas ru­tu­lys ką tik pa­ki­lo virš ho­ri­zon­to. Var­niai mie­go­jo. Gy­dy­to­jas Do­vy­das Kap­la­nas sku­bė­jo pas li­go­nę į Tel­šių gat­vę.

Grį­žęs na­mo, jis ra­do ap­vog­tą bu­tą, ant sta­lo – ne­baig­ta ger­ti stik­li­nė ar­ba­tos. Svar­biau­sia – ne­bu­vo ma­mos. Vė­liau gy­dy­to­jas su­ži­nos, kad jo ma­mą iš na­mų iš­va­rė tos mo­ters, ku­rią jis ką tik kė­lė iš kars­to ,sū­nūs bal­ta­raiš­čiai. Jie Fei­gę Kap­la­nie­nę ir nu­žu­dė.

Už ge­ros va­lan­dos areš­ta­vo Do­vy­dą Kap­la­ną. Kai jis bru­ku žen­gė per Var­nius, ant ša­li­gat­vio bū­ria­vo­si žmo­nės. Gy­dy­to­jas juos vi­sus pa­ži­no­jo: vie­nų vai­kus gy­dė, ki­tų – tė­vus, juos pa­čius. Ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bal­ta­raiš­čių pa­klaus­tų: „Kur ve­da­te mū­sų gy­dy­to­ją?“ Kai ku­rie jų – net šyp­so­jo­si.

Laz­da tu­ri du ga­lus. Bal­ta­raiš­čiai su­rin­ko ir iš­va­rė į sto­vyk­las – ge­tus vi­sus žy­dų tau­ty­bės gy­dy­to­jus (jų prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo per 80 pro­cen­tų), pra­si­dė­jo „blu­si­nių“ ir kok­liu­šo epi­de­mi­jos. Ne­bu­vo gy­dy­to­jų, ne­bu­vo vais­tų.

Pa­me­nu – vi­si mū­sų vien­me­čiai sir­go, tik mu­du su se­se­ri­mi – ne. Ma­ma siu­vo rū­bus lie­tu­vei, ku­ri gy­ve­no su vo­kie­čiu – „Ar­bait­som­to“ vir­ši­nin­ku. Jis spręs­da­vo, ką iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, o ką pa­lik­ti. Mo­te­ris iš su­gy­ven­ti­nio ga­vo šimtg­ra­mi­nį bu­te­liu­ką vais­tų… Juos mes ger­da­vo­me (po po­rą la­šų) su van­de­niu ar­ba cuk­ru­mi. Tą 1941-ųjų ru­de­nį ir žie­mą daug vai­kų iš­mi­rė. Da­lis lie­tu­vių ga­la­bi­jo žy­du­kus, o Die­vas… Yra jis dan­gu­je.

Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veikia Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda. 

2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė  parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.

 Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperentininkai?

Arkadijus Vinokuras. Škirpa: kai nutylima nepageidaujama tiesa

Arkadijus Vinokuras. Škirpa: kai nutylima nepageidaujama tiesa

Atidžiai perskaičiau Vidmanto Valiušaičio straipsnį „Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?“. Pasigedau jau a. a. garsaus, žinomo ir Lietuvoje, litvako, Izraelio istorijos profesoriaus Barry Rubino pozicijos.
Štai ji: „Noriu pabrėžti, kad įvykius reikia egzaminuoti kuo objektyviau, siekti sąžiningai pateikti įrodymus, patvirtinti juos ir sekti paskui faktus.“ Profesoriaus B. Rubino giminės buvo nužudyti Lietuvoje. Delfi.lt pateikė interviu su prof. Barry Rubinu, kuriame jis be užuolankų teigė, kad tapę komunistais žydai virto ir žydų visuomenės išdavikais, ir kad juokinga bijoti kalbėti apie komunizmo nusikaltimus bei ginčytis, kas kentėjo labiau.
avo teiginius grindžiu pripažintų Lietuvos istorikų pasisakymais. Kaip antai garbės daktaras, prof. Saulius Sužiedėlis, humanitarinių mokslų hab. daktaras Alvydas Nikžentaitis, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius Andrius Kulikauskas. Remiuosi taip pat ir garsiu Lietuvos tarpukario diplomatu Eduardu Turausku (1896–1966, ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys).

Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai

Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai

Kupiškio tarptautinę konferenciją apie žydų pastatus ir paminklus atidarė Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė istorikė Aušra Jonušytė. Centriniuose kultūros namuose susirinkusiems svečiams buvo perskaitytas Izraelio valstybės ambasadoriaus Lietuvoje Amiro Maimono sveikinimas. Jame ambasadorius pažymėjo, kad dažnai keliauja po Lietuvą ir per savo kadencijos metus aplankė daugelį šalies savivaldybių su oficialiais ir privačiais vizitais, ir kur benuvyktų, visur aplanko vietines žydų kapines, kurių Lietuvoje yra daugiau nei du šimtai bei aplanko masines žydų žudynių vietas. Kai kurios yra gerai išsilaikiusios, kitos, deja, apverktinos būklės. Yra visiškai sunaikintų žydų kapinių, kur vienintelis akmuo težymi jų vietą. Kartais matom tik grupę antkapių, iškeltų iš kapų ir keistai sustatytų vienas šalia kito…

Apžiūrėjęs antkapius, žmogus gali  perskaityti išlikusius užrašus. Tos raidės pasakoja ištisą istoriją. Žmogaus vardas, profesija, kokio būdo buvo, metai, kuomet istorija pasibaigė…

Šiais išsakytais ambasadoriaus Amiro Maimono žodžiais ir prasideda knyga „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“, kurią sudarė Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė istorikė Aušra Jonušytė.

Dr. Marijos Rupeikienės ir jos vyro Antano Rupeikos pastangomis buvo surinkta didelės apimties medžiaga bei nuotraukos apie žydus, kurie gyveno Kupiškyje iki Antrojo pasaulinio karo.

Ypatingo susidomėjimo sulaukė dr. Laros Lampertienės pranešimas apie Kupiškio ir jo apylinkių žydų kapines „Akmenyse saugoma atmintis“. Konferencijos dalyviams ji paaiškino žydų paminklų reikšmę, kurie yra išlikę Lietuvoje ir dalinai Kupiškio rajone.

Lietuva inicijavo istorinį Izraelio premjero Benjamino Netanyahu vizitą į Briuselį

Lietuva inicijavo istorinį Izraelio premjero Benjamino Netanyahu vizitą į Briuselį

BNS  Lietuva inicijavo istorinį Izraelio premjero Benjamino Netanyahu vizitą į Briuselį susitikti su Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrais, antradienį patvirtino diplomatai.
„Lietuva inicijavo, kad Užsienio reikalų tarybos metu gruodžio 11 dieną įvyktų ES užsienio reikalų ministrų susitikimas su Izraelio premjeru“, – BNS sakė užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė. Lietuva pastarąjį dešimtmetį tapo viena iš didžiausių Izraelio diplomatinių rėmėjų Europos Sąjungoje (ES). Daugelis kitų Europos šalių Izraelio atžvilgiu nusistačiusios griežčiau dėl nausėdijų plėtros okupuotame Vakarų krante. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sako, kad tiesioginis dialogas yra būtinas spręsti nesutarimus.

Kaune pagerbti Lietuvos kariai savanoriai žydai

Kaune pagerbti Lietuvos kariai savanoriai žydai

Pagerbkime ir Lietuvos karius savanorius žydus, kurie prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1919-1921 m. Šiais žodžiais kreipėsi Raimundas Kaminskas, šaulys, Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja už nuoširdų pagerbimą ir apgailestauja, kad  nebuvo pakviesta dalyvauti drauge.

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

S. Sužiedėlio teigimu, Lietuva galėjo ir turėjo padaryti daugiau nustatydama ir nuteisdama holokausto vykdytojus. Istorikas sako, kad Lietuvai dėl išžudytų žydų nereikia prisiimti kaltės, tačiau pagaliau reikia be išsisukinėjimų pripažinti lietuvių dalyvavimą holokauste ir nebandyti menkinti mūsiškių dalyvavimo reikšmės. Mat tai, aiškina istorikas, kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kuris svarbus net šalies suverenumui apginti. S. Sužiedėlio teigimu, niekas nenorės ginti krašto, kurio įvaizdis toks bjaurus.

LŽB dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra

LŽB dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra

Nuotraukoje: filmo peržiūroje dalyvavę Jakovo Bunkos Paramos ir labdaros fondo vykd. direktorius Eugenijus Bunka, fondo direktorius Daumantas Levas Todesas ir Feliksas Dektoras, filmo prodiuseris, Zevi Žabotinkskio raštų vyr. redaktorius, rusų – žydų intelektualų klubo “Kovčeg” steigėjas Maskvoje.

Lapkričio 23 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Jakovo Bunkos  Labdaros fondo direktoriaus Daumantas Levo Todeso iniciatyva, buvo surengta uždara dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra. Šis filmas – Mašos Rolnikaitės (1927 – 2016) monologas, ji yra garsios knygos, dienoraščio, ” Aš turiu jums papasakoti“ autorė. Tai pasakojimas apie Mašos Rolnikaitės gyvenimo košmarus Vilniaus gete ir Strazdamuižos bei Štuthofo koncentracijos stovyklose.

Filmo režisierius Sergejus Kudriašovas, scenaristai – Sergejus Kudriašovas ir Dilara Tasbulatova. Dokumentinio filmo rėmėjai – Jakovo Bunkos Labdaros fondas ir Geros Valios fondas.

Pristatydamas filmą D.L. Todesas pažymėjo, kad po filmo demonstravimo tarptautiniame festivalyje, jo vadovaujamas fondas padarys viską, kad šį dokumentinį filmą pamatytų kuo daugiau moksleivių visoje Lietuvoje.

Dailininkas S.Bakas: „Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija kilusi iš Kaino“

Dailininkas S.Bakas: „Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija kilusi iš Kaino“

Manau, emociškai man taip pat būtų buvę lengviau savo paveikslus padovanoti žydų muziejui, tačiau buvo akivaizdu, jog paveikslus šiuo atveju turėčiau skirti ne jam, o Lietuvos valstybei. Kita vertus, supratau, jog jei Lietuvos valstybė priims mano dovaną, tai reikš, jog šioje šalyje netrūksta geros valios kovojant su praeities šešėliais, geros valios, leidžiančios nepamiršti nužudytų Lietuvos žydų. Mes kalbame apie siaubingą nusikaltimą ir apie tai, kad naciai turėjo kolaborantų Lietuvoje. Visa tai yra istoriniai faktai. Manau, jaunajai lietuvių kartai labai svarbu tai suprasti.

Panašu, kad žmonės nesugeba pasimokyti. Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija yra kilusi iš Kaino. Kiekvienas žmogus yra pajėgus padaryti ne tik tai, kas geriausia, bet ir tai, kas baisiausia. Tai, žinoma, susiję ir su išsilavinimu, kartais – indoktrinacija arba siaubingu smegenų plovimu. Man skaudu žiūrėti į tai, kas vyksta.

 

Iš Izraelio – knyga apie Kelmės žydus

Iš Izraelio – knyga apie Kelmės žydus

skrastas.lt   Regina Musneckienė                                                                   

 Ne­se­niai iš Iz­rae­lio grį­žu­si kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė par­ve­žė Tel Avi­vo uni­ver­si­te­to iš­leis­tą kny­gą „Kel­me est ha­rut“ (“Kel­mė – nu­lauž­tas me­dis”), ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie prieš­ka­ry­je Kel­mė­je gy­ve­nu­sius žy­dus, jų vers­lus ir tra­giš­ką li­ki­mą. Kny­ga iš­leis­ta heb­ra­jų kal­ba. Ją pa­do­va­no­jo Ha­de­ros cent­ri­nė bib­lio­te­ka, ku­rio­je sa­va­no­riau­ja K. Lo­pe­tie­nės te­ta Do­ra. Kny­ga bus per­duo­ta Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jai, ku­rio­je mo­kė­si ra­šy­to­jas Iccho­kas Me­ras.

Ke­lio­nės pas iš­si­gel­bė­ju­sią te­tą

Kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė kas­met po po­rą kar­tų skren­da į Iz­rae­lį ap­lan­ky­ti sa­vo te­tos Do­ros Ša­py­ro. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais Ša­py­rų, Zil­ber­gų ir Ro­zin­fel­dų gi­mi­nė slaps­tė­si ne­to­li Kel­mės esan­čia­me Grau­žų kai­me. Di­de­lė žy­dų bend­ruo­me­nė vy­lė­si, jog miš­ke esan­čio­je ūki­nin­ko so­dy­bo­je na­ciai jų ne­ras.

Ro­zin­fel­dai gy­ve­no Kel­mės cent­re, na­me, ku­ria­me ta­ry­bi­niais me­tais įsi­kū­rė ka­ri­nis ko­mi­sa­ria­tas.

Ta­čiau vie­ną die­ną žy­dai bu­vo su­ras­ti ir miš­ke, na­mas bu­vo ap­sup­tas. Ja­me slaps­tę­si žmo­nės bu­vo iš­va­ry­ti į miš­ką ir su­šau­dy­ti. Tik dviem ma­žiems Ša­py­rų vai­kams Do­rai ir Juo­zu­kui pa­vy­ko iš­šok­ti pro tro­bos lan­gą ir pa­bėg­ti. Vai­kai šiaip ne taip atė­jo į Kel­mę. Čia slaps­tė­si baž­ny­čio­je ir pas ge­rus žmo­nes, kol su­lau­kė vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pa­bai­gos.

K. Lo­pe­tie­nės tė­vas Juo­zas Ša­py­ro gy­ve­no ir mi­rė Lie­tu­vo­je, jo se­suo Do­ra šiuo me­tu gy­ve­na Iz­rae­ly­je.

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

Bernardinai.lt   Donatas Puslys

Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus. 

Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?

Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.

Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-metyje dalyvauja ir šio miesto žydų bendruomenė

Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-metyje dalyvauja ir šio miesto žydų bendruomenė

Kaune yra nemažai gražiai tarpusavyje bendraujančių įvairių tautinių mažumų organizacijų. Visos jos aktyvios, turinčios veiklių, entuziastingų narių, besistengiančios puoselėti savo kultūrą ir organizuojančios įdomius renginius, į kuriuos kviečia savo bičiulius ir plačiąją miesto visuomenę.

Neseniai Kauno įvairių tautų kultūrų centre vyko Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-mečiui skirtas šventinis renginys “Mus vienija poezija ir muzika”, kuriame dalyvavo ir Kauno žydų bendruomenės atstovai.

Nuotraukose renginio akimirkos.

LŽB kviečia į filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūrą

2017 m. lapkričio 23 d.18 val. kviečiame į filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūrą, kuris bus rodomas Jašos Heifetzo salėje, Pylimo 4, 3-iame aukšte. Filmas pagal Marijos Rolnikaitės knygą „Turiu papasakoti“, apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.

Marijai Rolnikaitei 89 metai. Ją dažnai vadina lietuvių Ana Frank. Kai Marijai buvo 14 metų, ji kartu su šeima atsidūrė Vilniaus gete. Po to laukė dvi koncentracijos stovyklos. Tai, kas prasidėjo kaip paprastas paauglės pomėgis – įprotis rašyti dienoraštį, – virto svarbiu dokumentu, kuriame užfiksuota viskas, kas atsitiko Lietuvos žydams nuo 1941 iki 1945 metų. Mergina įsiminė viską, ką matė pati ir ką jai pasakojo artimieji, rašė ant popieriaus skiaučių, maišinio audinio atraižų, kalė atmintinai. O kai viskas baigėsi, dar kartą perrašė į švaraštį. Pirmą kartą M.Rolnikaitės knyga „Turiu papasakoti“ apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose išleista septintajame dešimtmetyje.

M.Rolnikaitė rašo: “Gimiau žydų šeimoje. Mano gimtoji kalba – jidiš. Gimiau Klaipėdoje, o gyvenau nedideliame Lietuvos mieste Plungėje. Ten buvo gimęs mano tėvas. Kai jam buvo 12 metų, jis paliko namus, kad baigtų gimnaziją. Jo tėvas, mano senelis, buvo labai tikintis ir leido jį į žydų religinę mokyklą. Sulaukęs dvylikos metų mano tėvas nusivylė tikėjimu ir išėjo iš mokyklos – nutarė vykti į Rygą, kad ten baigtų gimnaziją. Pinigais tėvai negalėjo jo paremti, vienintelis dalykas, kuo galėjo padėti, – tai skamba kaip anekdotas – įsitaisyti juodą kostiumą ir kaklaraištį. Jis labai džiaugėsi kaklaraiščiu, nes kai suplyšo kelnės, kaklaraištis pravertė lopams”.

FILMO PERŽIŪROJE DALYVAUS FELIKS DEKTOR, FILMO PRODIUSERIS, ZEVI ŽABOTINSKIO RAŠTŲ VYR. REDAKTORIUS, RUSŲ-ŽYDŲ INTELEKTUALŲ KLUBO “KOVČEG” STEIGĖJAS MASKVOJE, JAKOVO BUNKOS PARAMOS LABDAROS FONDO DIREKTORIUS EUGENIJUS BUNKA.

FIilmo gamybą dalinai finansavo

 

 

Suraskime darbėniškių seserų Chaimaičių gelbėtojus

Pajūrio naujienos,  Romualdas BENIUŠIS,  2017-11-17

 

Chaimų šeima, dar nežinanti, kas jų laukia ateityje. Darbėnai, 1932 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) Šaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas.

Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams.

Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.

JAV gyvenantis profesorius iš Emory universiteto Atlantoje Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – Darbėnuose, jau daugiau nei dešimt metų kasmet aplanko šį miestelį, kalbindamas čia gyvenančius senolius. Jis pasidalijo ir neseniai jo sužinota vienos darbėniškių žydų šeimos istorija.

Seime pagerbti labiausiai prie daugiatautės Lietuvos vienijimo prisidėję žmonės ir institucijos

Lapkričio 16 d., pasaulyje minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos Respublikos Seime vyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotas, Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio globojamas iškilmingas renginys, kuriame dalyvavo virš 400 Lietuvos tautinių bendrijų atstovų, akademinės bendruomenės narių, švietimo darbuotojų, žurnalistų, politikų, valstybės tarnautojų, visuomenininkų ir diplomatų. Renginio metu buvo pagerbti ir apdovanoti asmenys už svarų indėlį ir nuopelnus vienijant daugiatautę Lietuvą ir kuriant nediskriminacinę aplinką.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. Pranckietis, atidarydamas renginį pažymėjo, kad kalbėdami apie toleranciją Lietuvoje, negalime neminėti mūsų šalyje susiklosčiusio ilgamečio daugiakultūriškumo ir pagarbos tautinėms bendruomenėms. „Kuomet kalbėdami apie žmogų sakome „geras“, turime galvoje, kad jis leidžia mums būti savimi. Šiandien turime prisiminti, kad tolerancija neturi būti vieną dieną – ji turi lydėti kasdien. Linkiu mums visiems būti gerais žmonėmis“,- sakė Seimo Pirmininkas.

Tarp apdovanotųjų aukščiausiu Tautinių mažumų departamento apdovanojimu – Didžiuoju Garbės Ženklu „Už nuopelnus yra Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas – už aktyvią veiklą Lietuvoje ir bendradarbiavimą su vietos savivaldos institucijomis, skatinant pagarbą Holokausto aukoms ir domėjimąsi Lietuvos žydų bendruomenės kultūra.

Ambasadorius Amiras Maimonas padėkojo Tautinių mažumų departamentui už darbų pripažinimą ir bendradarbiavimą nuo pat ambasados atidarymo. „Nuo ambasados atidarymo vadovaujamės pagrindiniu principu – galime nesutikti su įvairiais dalykais, bet gebame apie juos šnekėtis ir diskutuoti. Tai ir yra tolerancija“,– sakė ambasadorius.

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

BNS.   Ketvirtadienį Vilniuje atidarytas litvako pasaulinio garso dailininko Samuelio Bako muziejus.

Tai pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio dailininko kūrybai, pranešė Kultūros ministerija. Kolekciją muziejui padovanojo pats dailininkas, kuris šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.