Žydų istorija Lietuvoje

Buvusi žydų biblioteka Vilniuje įtraukta į vertybių registrą

Buvusi žydų biblioteka Vilniuje įtraukta į vertybių registrą

Vilnius, kovo 22 d. (BNS). Buvusios žydų bibliotekos pastatas Vilniuje įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, jame ketinama įkurti Vilniaus geto memorialinį muziejų.

Kultūros paveldo departamento (KPD) teigimu, Žemaitijos gatvėje 4-uoju numeriu pažymėtam pastatui suteikta teisinė apsauga dėl jo archeologinių, architektūrinių ir istorinių vertingųjų savybių. Sprendimą priėmė Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

KPD direktorė Diana Varnaitė sako, kad buvusioje Vilniaus geto vietoje išlikęs pastatas, kuriame prieškariu veikė viešoji „Meficei Haskala“ biblioteka, o vėliau ─ Vilniaus geto biblioteka šiuo metu yra nenaudojamas, jis priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.

„Jo iniciatyva pastate ateityje ketinama įkurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų, kuriame būtų eksponuojamas  gausus žydų kultūrinis paveldas ir holokausto istorija Lietuvoje. Minint žydų genocido dieną, kasmet ten skaitomos Holokausto aukų vardai ir pavardės“, ─ sako D.Varnaitė.

Žydų getas Vilniaus senamiestyje įkurtas nacių okupacijos metu, 1941-ųjų rugsėjo 6 dieną, tuo metu Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančiai žydų. Per visą geto gyvenimo laikotarpį jame buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių. Vilniaus getas likviduotas iki 1943 metų rugsėjo 23-24 dienomis, iš 57 000 Vilniaus žydų, pasibaigus karui gyvi liko tik apie du tūkstančiai, didžioji dauguma jų nužudyti Vilniaus priemiestyje Paneriuose.

Žemaitijos 4 250px-Vilna1

Po Ramūno Karbauskio sparnu – žydus žeidžiantys tekstai

Po Ramūno Karbauskio sparnu – žydus žeidžiantys tekstai

Lzinios.lt

Leidinyje „Ūkininko patarėjas“, kurio daugiau kaip 30 proc. akcijų valdo „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, spausdinamuose rašiniuose keliamos abejonės dėl valstybės apdovanojimu pagerbtos buvusios geto kalinės ir sovietinės partizanės Fanios Brancovskajos veiklos žeidžia Lietuvos žydų bendruomenę. Seimo nario istoriko Arvydo Anušausko manymu, tokios publikacijos primena nacių propagandą ir prisideda prie tautinės nesantaikos kurstymo.
„Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) savo žodžius stengiasi grįsti faktais, dokumentais, šimtą kartų pasitikrinti, prieš kalbėdama. Tokie kaltinimai ir tokia retorika, kokia skelbiama „Ūkininko patarėjo“ tekstuose, mano supratimu, yra mažų mažiausiai neetiška“, – „Lietuvos žinioms“ sakė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.
Taip ji įvertino leidinyje „Ūkininko patarėjas“ publikuotus straipsnius, kuriuose keliamos abejonės F. Brancovskajos, šįmet Vasario 16-osios proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje apdovanotos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, veikla Antrojo pasaulinio karo metais. Keliose publikacijose tvirtinama, jog iš Vilniaus geto pabėgusi ir prie sovietinių partizanų prisidėjusi F. Brancovskaja yra tragiškų Kaniūkų kaimo gyventojų žudynių, įvykdytų 1944 metų sausį, dalyvė, nors, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ekspertų tyrimų duomenimis, ji šioje akcijoje nedalyvavo.
Rėmėsi prielaidomis „Vasario 21 dieną „Ūkininko patarėjas“, pirmasis iš Lietuvos žiniasklaidos priemonių, pranešė visuomenei, kad prezidentūra, Vasario 16-osios proga „už nuopelnus Lietuvai“ užkabinusi „riterės“ kryžių sovietinei diversantei, Rytų Lietuvos Kaniūkų kaimą išžudžiusios žydų gaujos narei Faniai Brancovskajai, iš tiesų apdovanojo ir reabilitavo visus lietuvių tautos genocido vykdytojus“, – rašoma kovo 14 dieną publikuotame tekste.

Antisemitiniai mitai – kuo absurdiškesni, tuo gajesni

Antisemitiniai mitai – kuo absurdiškesni, tuo gajesni

Net ir modernioje Lietuvos visuomenėje vis dar yra žmonių tikinčių, kad jei šiais laikais žydai ir nemaišo į macus krikščionių kraujo, tai senovėje tikrai taip darė.
Aidanas Praleika lzinios.lt

Antisemitizmas gyvuoja turbūt tiek, kiek Europoje gyvena žydai. Lietuvos istorija – ne išimtis. Nepaisant paplitusio įsitikinimo, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo be galo tolerantiška valstybė, žydams šis pakantumas negaliojo. Religinį antisemitizmą senesniais amžiais tarpukario Lietuvoje pakeitė ekonominis susipriešinimas, tačiau absurdiškiausia jo apraiška – mitai apie krikščionių kraują į macus maišančius žydus išlieka gyvi net ir modernioje visuomenėje.

Kodėl žydo vaidmuo lietuviškose Užgavėnėse yra pavojingas stereotipinio mąstymo pavyzdys?

15min.lt  – Autorius: Paulius Gritėnas

Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas trečiadienį išplatino trumpą žinutę, kurioje priminė, kad ilgametė Lietuvos žydų istorija, sunaikinti paminklai, pavardės, darbai tik dabar atkuriami. „Mes palengva judame į priekį, kad išvestume žydų istoriją iš glūdumos. Ir mūsų dar laukia ilgas kelias … Kol kas žydai Lietuvoje dažniausiai prisimenami kitaip – kaip groteskiškos Užgavėnių kaukės“, – konstatavo jis, retoriškai paklausdamas, ar ne metas pritaikyti tradicijas taip, kad jos neįžeistų Lietuvos tautinių mažumų. Užgavėnės yra viena iš seniausių švenčių Lietuvoje, anksčiau turėjusi Ragučio pavadinimą. Nenuostabu, kad joje persipina daugybė stereotipinio mąstymo ir matymo kodų, kurie parodo, kaip supaprastintai mes žvelgėme į savo aplinką ir joje esančius kitokius žmones.

Vitalijus Karakorskis: aš – žydas, bet blusų niekam nepardavinėju

Antisemitinis užrašas Užgavenes

„Prieš mėnesį skaičiau antisemitinius aukšto Rusijos politiko pasisakymus. Galvojau, Lietuvoje nieko panašaus tikrai negali nutikti! Pasirodo gali“, –  LŽ sakė televizijos laidos „Menora“ autorius, Stasio Lozoraičio premijos laureatas Vitalijus Karakorskis.  Ryškiu antisemitiniu atspalviu prieš kelias dienas pagarsėjęs kvietimas švęsti Užgavėnes Naisiuose sukėlė nemažą rezonansą. Tačiau pasak televizijos laidų kūrėjo V. Karakorskio, reakcija buvo per menka – pasigendama aiškios visuomenės ir politikos autoritetų, o pirmiausia – įtakingiausio Seimo nario Ramūno Karbauskio pozicijos apie šį akibrokštą. Lietuvos ir Izraelio santykiai šiandien yra turbūt geriausi per visą valstybių bendravimo istoriją, o štai – prasiveržia tokie tiesiog archaiško antisemitizmo protrūkiai. Televizijos laidos „Menora“ autorius, Stasio Lozoraičio premijos laureatas V. Karakorskis LŽ sakė buvęs nustebintas šio akibrokšto.

Paskaita  “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Paskaita “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Kviečiame visus į viešą dr. Lino Venclausko paskaitą “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”. Tai antroji Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę 2017 metais vyksiančių paskaitų ciklo, pavadinto „Šiaurės Kasablankos akademija“, skirto 1939-1940 m periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste paskaita. Šiaurės Kasablankos akademijoje paskaitas skaitys žinomi istorikai ir diplomatai: Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Žalys, Andžej Pukšto, Robert van Voren ir kiti.
Paskaita vyks šiandien, vasario men. 22 d, 17.00 v., Kaune, Sugiharos namuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: www.lietuva100.lt
 
Pagarbiai,
Organizatoriai
Atkurta Lietuvos valstybė ir žydų dalyvavimas Steigiamojo Seimo rinkimuose

Atkurta Lietuvos valstybė ir žydų dalyvavimas Steigiamojo Seimo rinkimuose

Tautinėje Lietuvos valstybėje žydai tapo antra pagal dydį etnine bendruomene. Oficialiais gyventojų surašymo duomenimis, 1923m. šalyje gyveno 153 000 žydų, kurie sudarė 7,6 proc. visų Lietuvos gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydai buvo viena iš daugelio tradiciškai atstumtų, diskriminuojamų politinių galių neturinčių tautinių grupių, o po karo jų padėtis gerokai pasikeitė. Viena vertus, didelės įtakos turėjo ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė buvo atkurta, remiantis bendrais demokratijos principais. Tai sudarė prielaidas žydų bendruomenei bei ją atstovaujančioms įvairioms politinėms jėgoms įsitraukti į šalies visuomeninį bei politinį gyvenimą. Moderni valstybė buvo atkurta, remiantis etnografiniu principu. Ši aplinkybė nulėmė santykius su tautinėmis mažumomis, tarp jų ir su žydų bendruomene. Formuojantis Lietuvos valstybei, žydų bendruomenės gyvenimas, panašiai kaip ir kitose Baltijos valstybėse, rėmėsi autonomijos modeliu.

Vyriausybės nariai: Žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas, Prekybos ir pramonės viceministras Nachmanas Rachmilevičius, Užsienio reikalų viceministras Šimšonas Rozenbaumas

soloveicikasrachmilevicius RozenbaumasIII

Žydų ir lietuvių „medaus mėnuo“: žydų tautinės autonomijos pradžia: nuo jos deklaravimo (1919 ) iki formalaus panaikinimo (1925). Pirmuosius Lietuvos valdžios žingsnius žydų atžvilgiu palankiai vertino ir tarptautinės žydų organizacijos. Lietuvoje aktyviai ruoštąsi dalyvauti ir 1920m.  rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Suformuotas rinkiminis blokas – Žydų liaudies susivienijimas, praktiškai visose apylinkėse iškelti kandidatai. Viena vertus, lietuvių politikai deklaravo bendradarbiavimo su žydais reikalingumą ir viešai sveikino jų pastangas prisidėti prie valstybės kūrimo proceso, tačiau visuomenės požiūris žydų atžvilgiu buvo žymiai prieštaringesnis.

Lietuvių požiūris į žydus nebuvo vienareikšmis, Būdavo atvejų, kai lietuviai nenorėdavo prileisti žydų prie rinkimų ir į vietos valdžios institucijas.

Optimistinį požiūrį reiškė žydų vadai. Dr. Maksas Soloveičikas, antrindamas A. Smetonai, teigė, jog Lietuvos valdžios veikimo planas atitinka tautinių mažumų autonomijos siekius. Žydai pavadinti „ Senais ištikimais lietuvių draugais“.

Demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą išrinkti 6 žydų atstovai. Seimo nariais tapo: Ozeris Finkelšteinas, Naftalis Fridmanas, Abraomas Popelis, Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas.Soloveičikas.

Ištrauka iš Istorinės studijos “Lietuvos žydai”

Šeduvoje iškils muziejus „Dingęs Štetlas“ („The Lost Shtetl“ )

 PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI

Lietuvoje iškils pasaulinio lygio muziejus

Žymiausi pasaulio muziejininkai ir architektai Lietuvoje kuria analogų pasaulyje neturintį projektą – moderniausiomis technologijomis paremtą litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejų „Dingęs Štetlas“  („The Lost Shtetl“ ). Muziejaus architektūrinis projektas jau pateiktas derinimui.

Atkurtas gyvenimas

Pasak projekto vadovo, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjo Sergejaus Kanovičiaus, muziejus „Dingęs Štetlas” bus atidarytas iki 2019 metų vidurio Šeduvoje, Radviliškio rajone.

Čia bus atkurtas kažkada vienos didžiausių Europoje žydų diasporos miestelių gyvenimas.

Tikrų Šeduvoje gyvenusių žydų gyvenimo istorijų pavyzdžiu bus pristatytas tipinės Lietuvos žydų šeimos gyvenimas ir tradicijos, litvakų mokslo reikšmė, kultūriniai, socialiniai ir politiniai judėjimai, jų plėtojami verslai bei užsiėmimai. Muziejaus lankytojai susipažins ir su tragiška Lietuvos ir Šeduvos istorijos dalimi, kai Antrojo pasaulinio karo metais štetlo gyventojų gyvybės buvo nutrauktos netoliese esančiose trijose Holokausto vietose.

Pasak S. Kanovičiaus, tarptautinė muziejų kurianti komanda „Dingusiame Štetle” atkuriamą istoriją pateiks suprantamai ir įtaigiai, naudojantis šiuolaikinėmis pažangiausiomis technologijomis. Siekiama, kad muziejus  taptų traukos centru ne tik viso pasaulio žydams, bet ir visai Europai.

Litvakų paveldą Kaune pristatantis žemėlapis susilaukė komplimentų Izraelyje

Litvakų paveldą Kaune pristatantis žemėlapis susilaukė komplimentų Izraelyje

bernardinai.lt

Nuo anarchistės Emmos Goldman bei Albertui Einšteinui dėsčiusio Hermanno Minkowski iki lietuviškos estrados pradininko Danieliaus Dolskio ir Kauno sporto halę per rekordiškai trumpą laiką suprojektavusio Anatolijaus Rozenbliumo. Keliasdešimt asmenybių, pastatų, objektų ir istorijų sudėta į ką tik išleistą ženklu „It’s Kaunastic“ pažymėtą Kauno žemėlapį „The Litvak Landscape“ (liet. „Litvakų peizažas“).

Prieš 80 metų žydų tautybės žmonės sudarė apie ketvirtadalį Kauno gyventojų, jų mieste buvo per 30 tūkstančių – tai pirkliai, verslininkai, mokslininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai, menininkai, amatininkai, politikai. Per Holokaustą didžioji dalis žydų Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo nužudyti nacių ir šių bendrininkų, kai kuriems pavyko pabėgti ar pasislėpti ir tik labai nedidelė dalis jų po karo grįžo į Kauną bei liko jame gyventi.

Kauniečiai dalyvavo istoriko Aurimo Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatyme

Kauniečiai dalyvavo istoriko Aurimo Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatyme

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus kartu su leidykla “Aukso žuvys” vasario 9 d. pakvietė kauniečius į istoriko Aurimo Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ pristatymą, kuriame dalyvavo knygos autorius Aurimas Švedas ir knygos herojė profesorė Irena Veisaitė. Pokalbį moderavo prof. Egidijus Aleksandravičius. Į susitikimą su viena iškiliausių šių laikų lietuvos asmenybių sugužėjo nemažas būrys skaitytojų, tarp jų ir Kauno žydų bendruomenės nariai. Nors daliai klausytojų teko stovėti, tačiau laikas jiems neprailgo, susirinkusieji buvo apdovanoti įdomiomis svečių įžvalgomis, intelektualiu diskursu, žavėjosi prof. I. Veisaitės išmintimi, tolerancija, supratingumu ir šviesiu protu, o kauniečių širdis pamalonino profesorės sentimentai gimtajam Kaunui, kuris, jos žodžiais, yra jai “po oda”. 
Veisaite3
Holokaustą išgyvenusi R. Glikman: vaikai žinojo tik tiek, kad aš neturiu tėvų

Holokaustą išgyvenusi R. Glikman: vaikai žinojo tik tiek, kad aš neturiu tėvų

manoteises.lt I.Švaraitė

Rūta Glikman, vaikystėje iš Kauno geto išnešta maiše švenčia savo jubiliejų. Jei ne jos gelbėtojai – Pasaulio tautų teisuoliai – Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai, moteris, kaip visi jos artimieji, būtų tapusi Holokausto auka. Išgyvenusi karo žiaurumus ir sovietų priespaudą, R. Glikman nutarė pagerbti abi savo šeimas. Jos dėka, Babarskių pavardė įrašyta Jad Vašem institute Izraelyje. Dabar, pasak jos, atėjo metas įamžinti ir tikruosius tėvelius. Jei viskas klostysis taip, kaip planuota, vasarą jų vardai bus iškalti žalvarinėse „Atminimo akmenų“ plokštelėse.

Melavo, kad rusė

R. Glikman senelis Chaimas ir tėvas Leiba Basai tarpukariu Kaune turėjo įmonę, veikusią dar nuo XIX a. pabaigos. Jie vertėsi kailių, kepurių ir skrybėlių prekyba, savo produkciją eksportavo į Angliją, Italiją, Latviją, Prancūziją, Vokietiją ir kitas Europos šalis. Kaune Basai buvo gerbiami ir žinomi žmonės. Ne kartą paskolų dokumentuose buvo pažymima, kad šie verslininkai yra sąžiningi ir dori partneriai. 

Jaschos Heifetzo salėje – pokalbis apie litvakus ir žymųjį smuikininką

Jaschos Heifetzo salėje – pokalbis apie litvakus ir žymųjį smuikininką

Pranešimas spaudai

 Įsibėgėjantis projektas „Hommage à Heifetz“ kviečia artimiau susipažinti su Lietuvos žydų kultūra. Vasario 9 d., šiandien, 17 val., Lietuvos žydų bendruomenės Jaschos Heifetzo salėje vyks diskusija „Vilnius, litvakų kultūra XIX–XX a. ir Jascha Heifetzas“. Jos metu bus kviečiama ne tik diskutuoti apie litvakų kultūros pėdsakus Lietuvos istorijoje ir vieną žymiausių visų laikų litvakų – smuikininką Jaschą Heifetzą, bet ir pasvarstyti apie Lietuvos žydų bendruomenę šiandien.

Tai jau ketvirtasis pokalbis, į kurį smalsius vilniečius kviečia projekto „Hommage à Heifetz“ organizatoriai. Vasario mėnesį „Natų knygyne“ (Totorių g. 20) įsikūrusiame „Heifetzo laundže“ jau vyko diskusijos temomis „ES Kultūros politika – vienybė įvairovėje ar kelias identiteto praradimo link?“, „Tautinių mažumų informacinis laukas – propaganda per kultūrą“ ir „Socialiai jautrių grupių pasiekimas per meną“. Šiandienos diskusijoje kalbėsis prelegentai Faina Kukliansky, Mindaugas Kvietkauskas, Eugenijus Laurinaitis, Leonidas Melnikas, Žilvinas Bieliauskas, Larisa Lempert ir Donatas Katkus. Jie prisimins, kokia gi buvo XIX–XX a. litvakų kultūra, diskutuos apie tai, kokią reikšmę jai, o ir šiandienos kultūriniam diskursui turi J. Heifetzas, žvilgtels į Lietuvos žydų situaciją mūsų dienomis. Diskusiją moderuoti pakviestas LMTA profesorius, žymus smuikininkas ir vienas tarptautinio J. Heifetzo smuikininko konkurso iniciatorių Jurgis Dvarionas.

„Kiek man žinoma iš knygų apie J. Heifetzą, jo pasiekimų paslaptis ne tik unikalus talentas bet ir praktika, praktika ir dar kartą praktika. Jo smuiko garsai nepavaldūs metams, jo gyvenimas ir pasiekimai nėra tipiški Vilniaus žydui, gyvenančiam carinės Rusijos sėslumo ribose. Tačiau J. Heifetzas pasiekė aukštumų, įėjo į pasaulio muzikinių pasiekimų viršūnę amžiams – mūsų garsusis bendratautis vilnietis, mūsų J. Heifetzas”, – mintimis apie žymųjį litvaką dalijosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Apie amerikiečių Sandbergų šeimą, Sheryl Sandberg tėvus

Sandberg Sh su mama

Nuotraukoje: Sheryl Sandberg su mama Adele Frances Einhorn Sandberg dalyvauja JAV prezidento Baracko Obamos ir jo – žmonos surengtame priėmime

Prieš kelias dienas sužinojome, kad garsios pasaulio moters Sheryl Sandberg prosenelė yra vilnietė. Pasidomėjus Šeryl šeimos istorija, paaiškėjo, kad jos tėvai aktyviai dalyvavo kovoje už sovietinių žydų teisę emigruoti.

Sandbergų šeima

Sh. Sandberg gimė 1969 metais Vašingtone, ji buvo vyriausia trijų vaikų šeimoje. Tėvai – anglų kalbos mokytoja Adelė Einhorn ir garsus oftalmologas Džoelis Sandbergas, Jie -1970 -ujų metų aktyvūs kovotojai už sovietinių žydų teisę išvykti į Izraelį. 1975m. Sandbergai vyras ir žmona, buvo sulaikyti Moldavijos sostinėje Kišiniove, kur buvo atvykę susitikti su norinčiais išvykti, bet abu buvo išvaryti iš Sovietų sąjungos.

Nedaug žmonių prisimena sovietijoj spausdintas antisionistines knygeles milijoniniais tiražais, kuriose buvo smerkiami iš Vakarų siunčiami į Sąjungą “užsienio emisarai”, o iš tikrųjų: palaikyti žydus jų kovoje už žmogaus teises, padėti jiems morališkai ir labdara. Izraelio spauda yra rašiusi apie Džoelį Sandbergą, padėjusį sovietiniams žydams 1970-80 m. Gerai žinomas oftalmologas Dž. Sandbergas iš Majamio – vienas Amerikos bendruomenės aktyvistų, kovojusių už žmogaus teises Sovietų sąjungoje ir už laisvę emigruoti.

Sandberg Joel

Reikšmingu įvykiu tapo tuometinio Leningrado 16 “otkaznikų” (lietuvių k. 16 žydų disidentų, kuriems neleido emigruoti) grupės bandymas protestuoti, pagrobiant lėktuvą 1970m. Organizatoriai buvo nuteisti mirties bausme, kurią  po tarptautinės bendruomenės įsikišimo, sovietinė Rusijos valdžia pakeitė ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Šis procesas  subūrė JAV žydus dar stipriau remti sovietijoje gyvenančius žydus. Prisimindamas tą laikotarpį Dž.Sandbergas viename interviu kalbėjo, kad pagrindinis amerikiečių tikslas buvo padėti protestuojantiems prieš draudimą emigruoti ir tiems, kurie norėjo palikti Sovietų sąjungą. Pavyzdžiui,  Kijeve 1979m. buvo 2 tūkst. “otkaznikų”, po metų buvo išduoti leidimai išvykti tik 70-čiai žmonių, kai 3000 prašiusiųjų, leidimo negavo.

Žydų kalendoriaus ypatumai

Jewish-calendar-plate

Mėnesio pavadinimas hebrajiškai reiškia atsinaujinimą, ir tai yra giliai simboliška. Tokiu būdu kiekvienas jaunas mėnuo yra nauja pradžia, kuri liturgiškai palydima Hallel malda, kurioje šlovinamas dangaus kūnų Kūrėjas. Kita vertus, pagal Torą – tai pats pirmas įsakas, kurį gavo visa toji bendrija. Roš Chodeš yra paties kalendoriaus egzistavimo pamatas, kurio dėka įmanomas egzistavimas tiek kalendoriaus, tiek ir švenčių.

Aušra Požėraitė

Doc.dr. Aušra Pažeraitė

Midrašų rinkinyje Mekhilta de Rabbi Išmael skaitome Talmudo išminčių diskusiją, liečiančią eilutę iš praėjusio šabo skaitinių dalies Bo (Iš 12:2): „Šis Jaunas Mėnulis bus jums…  Rabis Išmaelis pasakė: „Mozė parodė Izraeliui jauną mėnulį ir pasakė: „Šitaip jis atrodys ir turėsite prisilaikyti jauno mėnulio per kartas“. Rabis Akiva pasakė: „Tai vienas iš trijų dalykų, kurie Mozei kėlė klausimų, ir į visus juos ha-Makom [vienas iš būdų Talmudo išminčiams nurodyti Kūrėją] – A.P.] rodė savo pirštu. Kaip antai: „Ir šitie jums bus nešvarūs… “ (Kun 11:29), ir kaip antai: „Ir šitaip veikia žvakidė [maase menora]“ (Sk 8:4). Kai kas sako, kad Mozei taip pat sunku buvo suprasti ir ritualinį skerdimą,  nes yra pasakyta: „Šitai yra, ką darysi ant altoriaus“ (Iš 29:38).

Vienas iš šiuolaikinių žydų minties istorikų, Danielius Boyarinas nurodo šį midrašą kaip vieną iš gausių pavyzdžių, kuris prikišamai, vos ne pirštu parodo, kokiu būdu šv. Augustinas buvo teisus, teigdamas, kad žydai Šventą Raštą skaito „kūniškai“. Tačiau kūniškumas šiuo atveju nereiškia prisirišimo prie materialumo ir kūniškumo dėl jo paties. Tai tam tikras metodas, būdas realizuoti dvasinį gyvenimą, religinį gyvenimą, atsiremiant į tai, kas yra čia pat, konkretu. Ravas Moše Rozenšteinas iš Kelmės, aiškindamas, kuo skiriasi pasaulio išminčiai nuo Toros išminčių, pateikė pavyzdį paukštelio, kuris kartą įskrido pro langą į vienus namus, nerado kelio išskristi atgal, nes pagal prigimtį, natūraliai, ieškojo kelio aukštai, kai tuo tarpu tereikėjo nusileisti žemyn. Taip ir pasaulio išminčiai, gali taip aukštai pakilti savo išmintimi, kad nuo jų tampa paslėpta tai, kas „žemai“, paprastos tiesos, kurios gali padėti rasti atsakymus. (Žinojimo pagrindai, I, 24).

Viena „Facebook“ įkūrėjų didžiuojasi prosenele iš Vilniaus

Sandberg_Moet_Hennessy_Financial_Times_Club_Dinner_2011

Viena „Facebook“ įkūrėjų didžiuojasi prosenele iš Vilniaus
Jos prosenelė Chana Bassa atvyko į JAV, Eliso salą, 1889 m. birželį, palikusi savo namus tuometiniame Vilniuje. Moteris bėgo nuo religiniu pagrindu vykusių persekiojimų. Sheryl Kara Sandberg savo šeimos istoriją papasakojo pasipiktindama naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo griežta imigracijos politika, kai atsisakoma priimti ir persekiojamus pabėgėlius.          Chana Bassa

Chana Basa

Vilniaus meras savo laiške vienai iš „Facebook” kūrėjų rašo, kad jį sužavėjo toks S. Sandberg pareiškimas ir kviečia apsilankyti ją protėvių žemėje.

„Laikai Vilniuje smarkiai pasikeitė nuo tada, kai Jūsų prosenelė išvyko iš Lietuvos sostinės. Vilnius šiandien – atviras ir draugiškas įvairių tautybių žmonėms miestas. Didžiuojamės turėdami tokią žemietę, kaip Jūsų prosenelė. Esu sužavėtas Jūsų tvirta pilietine pozicija dėl JAV politikos imigrantų atžvilgiu ir tvirtai remiu ją. Kviečiu Jus atvykti į Vilnių jums patogiu laiku ir susipažinti su mūsų miesto istorija ir Jūsų protėvių gyvenimu čia”, –  savo laiške rašo Vilniaus meras.

Užuojauta, netekus Pasaulio tautų teisuolės Gražbylės Venclauskaitės

Graz1

Vasario 1 dieną, eidama 105-uosius metus, mirė advokatė, Šiaulių miesto Garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė (1912 – 2017). Ji gimė ir augo įžymioje ir ypatingoje šeimoje, kurioje kiekvienas iš jos narių, o ir visi drauge sutapo su istorijos vyksmu ir įaugo į Šiaulių miesto ir visos Lietuvos buvimą ir raidą kaip neatsiejama jos dalis. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu rašo šią užuojautą. Bendruomenė ruošėsi Gražbylės jubiliejaus sveikinimui, prisimindama jos šeimos gerus darbus, gelbėjant žydus ir lietuvius. Už drąsą gelbstint Holokausto aukas Izraelio valstybė suteikė Gražbylei Venclauskaitei Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimą.

 G. Venc­laus­kai­tė bu­vo ta­pu­si Šiau­lių mies­to sim­bo­liu, op­ti­miz­mo, ašt­raus pro­to pa­vyz­džiu, tik­rą­ja mies­to le­gen­da. Šian­dien Šiau­lių mies­to ta­ry­ba spręs, ar G. Venc­laus­kai­tė am­ži­no­jo poil­sio ga­lės at­gul­ti ša­lia sa­vo tė­vo – pir­mo­jo Šiau­lių mies­to bur­mist­ro Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio.„Di­de­lė ne­tek­tis. Ji bu­vo mū­sų di­džiu­lė glo­bė­ja, me­ce­na­tė.

Apie kiekvieną iš Venclauskų šeimos narių galima ir reikia daug kalbėti ir rašyti, kiekvieno iš  jų ra savitas ir reikšmingas indėlis į Lietuvos kultūrą visais jos lygmenimis, o šiandien mes netekome Gražbylės, kurios asmenyje ir koncentruojasi visi šios šeimos darbai. Pragyventa sudėtinga epocha – dvi nepriklausomos Lietuvos, du pasauliniai karai, patirti pasiekimai ir nesėkmės, būta skaudžių netekčių, tačiau Tėvynės vizija buvo negęstantis kelrodis visuose Gražbylės ir jos artimųjų gyvenimo vingiuose. Tuose takuose kaip atspirties kelrodžiai iškyla Kazimiero Venclauskio, Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės, Danutės Venclauskaitės, Vydūno, Jono Šliūpo, Sondeckių ir eilės kitų vardai.

Ir užtenka vien paminėti jų šeimos gyvenamojo būsto – gražių puikių rūmų padovanojimą, atidavimą savo miestui, savo tautai, savo sunkioje kovoje atgimstančiai Tėvynei ypatingu tikslu – kad juose būtų saugoma praeities ženklai ir patirtis, o drauge būtų puoselėjamas dabarties ir ateities Lietuvos vardas ir gerovė. Ir galbūt ne tiek svarbu šio žingsnio materialinė milijoninė išraiška, svarbiausia šio žingsnio idėjinė reikšmė. Ir vistik turime pabrėžti, kad tai išskirtinis, unikalus veiksmas, faktas, neturintis analogų naujojoje Lietuvos istorijoje. Drauge šis žingsnis ne tik stebinantis, intriguojantis, gal net ne visiems suprantamas, bet drauge ir provokuojantis: o ką aš daviau savo atgimstančiai Tėvynei, kuo aš prisidėjau prie ašarų ir kraujo upeliais aplaistytos žemės atsigavimui?

Atsisveikiname su Šiaulių Garbės piliete Gražbyle Venclauskaite, kuri didvyriškai praėjo sunkius, dramatiškus išbandymus, kuri pratęsė ir dovanojo Šiauliams ir visai Lietuvai įmintus takus, ir ji pati jau tapo gyvuojančiu ir ateityje stiprėsiančiu tautiniu ir valstybiniu ženklu.

Prof. Vytenis Rimkus

Už ypatingus nuopelnus ir svarbų indėlį į  Šiaulių miesto mokslo, socialinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą  2000 m. kovo 9 d. Gražbylė Venclauskaitė buvo išrinkta pirmąja Šiaulių miesto garbės piliete. Kartu su seserimi Gražbylė Venclauskaitė padovanojo miestui neįkainojamą dovaną – Venclauskių šeimos rūmus, kuriuose įsikūrė Šiaulių ,,Aušros“ muziejus. 1995-aisiasis už drąsą gelbstint holokausto aukas Izraelio valstybė suteikė Gražbylei Venclauskaitei Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimą.

Atsisveikinti su  Gražbyle Venclauskaite šiauliečiai ir miesto svečiai kviečiami Šiaulių gedulo namų (Tilžės g. 200) Didžiojoje salėje vasario 2 dieną nuo 10 iki 19 val. ir vasario 3 d. nuo 13 iki 15 val. Žinomos šiaulietės laidotuvės vyks vasario 3 d. 15 val.

Savo artimiesiems velionė išreiškė norą būti palaidota jos tėvo, taip pat miestui nusipelniusio advokato ir nepriklausomoje Lietuvoje pirmojo Šiaulių burmistro Kazimiero Venclauskio kapavietėje, senosiose Šiaulių kapinėse.

Tebūnie šviesus Gražbylės Venclauskaitės atminimas.

Apie ypatingą Venclauskių šeimą išleista (1991 m. pirmasis leidimas, 2009 m. – antrasis papildytas leidimas) memuarinės publicistikos knyga “Namuose ant Pasadnos ulyčios” (autorius rašytojas, publicistas, poetas Leonas Peleckis-Kaktavičius). Jos visą tekstą galima skaityti čia.

Laiškas iš Šilalės, kuriame neigiama, kad Šilalės žydų kapinių vieta yra neprižiūrima

Laiškas iš Šilalės, kuriame neigiama, kad Šilalės žydų kapinių vieta yra neprižiūrima

Lietuvos žydų bendruomenė gavo laišką iš Šilalės po Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje lzb.lt išspausdinto interviu su vieninteliu gyvu po Holokausto išlikusiu Šilalės žydu R. Zeligmanu, kuriame jis kalbėjo apie nepagarbą nužudytų 1,5 tūkstančio žydų atminimui, apie neprižiūrimas buvusias žydų kapines kapines ir žudynių vietas.

Silale1

Gavome laišką iš Jurgitos Viršilienės, Šilalės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistės ir iš Šilalės seniūno, kuriuose paneigiami faktai, apie kuriuos kalbėjo R.Zeligmanas.

Kaip rašoma Jurgitos Viršilienės laiške ” Savivaldybė artimiausią mėnesį planuoja skelbti konkursą projektui dėl Kaltinėnų sinagogos rekonstrukcijos ir pritaikymo lankymui. Tikiuosi, kad žydų kultūros ir nekilnojamojo paveldo atmintis bus išsaugota ir įprasminta Šilalės rajone. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad 2016 m. Šilalės rajonas pirmą kartą dalyvavo Žydų kultūros dienoje, aktyviai dalyvavo Šilalės, Upynos, Laukuvos, Kvėdarnos, Pajūrio, Kaltinėnų gimnazijos ir bendruomenės, tikimės, kad tai bus tęstiniai projektai, kurių metų prisimenam, saugom ir įprasminam čia gyvenusių žydų (litvakų) bendruomenes”.

Silale2

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Ketvirtoji dalis

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. Pradžia: 2017 01- 05; 01

Jau 1941 m. birželio 25 d. posėdyje Laikinoji Vyriausybė nutarė „Kaune eiti prie policijos organizavimo, o partizanų veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų[1].  Birželio 26 d. LV kreipėsi į tik ką atvykusį vokiečių armijos lauko karo komendantą Kaune generolą von Pohl’į prašydama „1) dar labiau sustiprinti valymo akciją, 2) leisti dar plačiau pasireikšti mūsų partizanų būriams[2]. Kitame tos pat dienos posėdyje premjero pareigas laikinai einantis prof. J. Ambrazevičius konstatavo, kad „Lietuvos partizanai veikia kontakte su Lietuvos aktyvistų frontu ir Laikinąja Vyriausybe“, o kur karo veiksmai jau praėję – „partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius[3]. Ir tai nebuvo vien žodžiai be turinio. Užsuktas mechanizmas sukosi. Štai Alytaus Tautinio darbo apsaugos kuopa darbų suvestinėje apžvelgdama savo veiklą liepos pradžioje pažymėjo, kad „pagal piliečių pranešimus sulaikyti areštuoti 36 komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų[4].  Charakteringa, jog lietuvių pareigūnas tiksliai nurodė areštuotų komunistų ir raudonarmiečių skaičius, tačiau žydų suskaičiuoti nepasivargino. Jei kas bent kiek žino LAF’o platintų atsišaukimų propagandinį turinį ir supranta lietuvių kalbos vidinę semantinę logiką, manau, pakankamai aiškiai suvokia, ką tai reiškė ir kodėl taip, o ne kitaip buvo reflektuojama situacija lietuvių pareigūno raporte.