Žydų istorija Lietuvoje

Joniškio Baltosios sinagogos atidarymas

Joniškio Baltosios sinagogos atidarymas

Joniškyje miesto dienos šventės metu kitą savaitę bus iškilmingai atidaroma restauruota Baltoji sinagoga, kuri statyta 1823 m. Sinagogos išorės formose persipynė vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo stilių bruožai.

Restauravimo projekto finansavimo šaltiniai: LR teikiamos 2009–2014 m. Europos Ekonominės Erdvės finansinių mechanizmų, bendrojo finansavimo ir Joniškio rajono savivaldybės biudžeto lėšos. Projekto bendra vertė – 389 358,35 Eur.

Didesniuose Lietuvos miestuose stovėjo dvi, skirtingu laiku statytos, sinagogos. Iki šių dienų Lietuvoje išliko vos keletas dviejų sinagogų kompleksų – Kėdainiuose, Kalvarijoje ir Joniškyje.

Joniškio sinagogų kompleksas įkurtas centrinės miesto aikštės rytų pusėje. Kompleksą sudaro du mūriniai, lygiagrečiai stovintys pastatai: „Baltoji“ ir „Raudonoji“ sinagogos. Abu pastatai nevienalaikiai, jų tūriai ir architektūra skiriasi. Tipiška tik šių statinių situacija − sinagogos pastatytos prie centrinės miesto aikštės, kvartalo gilumoje. Jos yra gerai matomos iš šalutinių gatvelių. Nuo pagrindinės gatvės pusės jas užstoja kiti pastatai. Abi sinagogos apstatytos žemesniais vienaukščiais ir dviaukščiais pastatais. 

Joniškyje žydai įsikūrė apie XVIII a. vidurį, suteikus privilegiją Joniškiui ir Šiauliams. Žydų bendruomenės gyvenimo būdas buvo glaudžiai susijęs su tikėjimu ir sinagogomis. 1797 m. Joniškio žydai gavo leidimą sinagogos statybai ir sklypą kapinėms. Pirmoji sinagoga minima 1823 m. Pagal 1825−1826 m. Šiaulių ekonomijos inventorių Joniškyje buvo 49 žydų šeimos. XIX a. viduryje mieste gyveno 1042 žydai. 1865 m. minima ir antroji sinagoga, o 1866m. jau paminėtos trys sinagogos ir žydų prieglauda. 1897 m. Joniškio žydų bendruomenę sudarė 2277 asmenys. Trečioji sinagoga, stovėjusi Vilniaus gatvėje 8, buvo rekonstruota į parduotuvę ir gyvenamąjį namą1965−1966 m.

Žydų bendruomenė siūlo kurti kultūros muziejų buvusio Vilniaus geto teritorijoje

Vilnius, (BNS). Lietuvos žydų bendruomenė siūlo kurti kultūros muziejų buvusio Vilniaus geto teritorijoje. Svarstoma, kad muziejus išsidėstytų ne tik viename pastate, bet ir atvirose erdvėse, panaudojant išmaniąsias technologijas. Bendruomenė šias idėjas ketvirtadienį pristatė Vilniaus merui Remigijui Šimašiui.

Vienas idėjos autorių, kūrybinis analitikas Albinas Šimanauskas sako, kad kol kas neapsispręsta dėl konkrečios muziejaus vietos, tačiau siūloma, kad jis būtų įkurtas greta Rūdininkų skvero.

„Sakykime, Rūdininkų aikštės rajone, kur yra paminklas ir Cemachui Šabadui, kur galėtų atsirasti memorialas pasaulio teisuoliams. Yra puiki aikštė, kur galėtų vykti ir tarptautiniai renginiai, koncertai, vyktų teminės šventės (…) tai būtų Vilniaus žydų kultūros muziejus, atsiskleidžiantis per istorinius įvykius, kultūrinius reiškinius, per gyvą pasakojimą“, – BNS teigė jis.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky tvirtino, kad iš savivaldybės bus laukiama pačios idėjos patvirtinimo, tuomet bus sprendžiama, kurioje vietoje muziejus atsiras.

„Mes patys turime iki galo apsispręsti, sulaukti savivaldybės reakcijos, bus aptarimas su visuomene, pinigų gavimas ir taip toliau (…). Svarbu, kad būtų aprobuota idėja, kad galėtumėme eiti į priekį, – BNS kalbėjo F.Kukliansky. – Savivaldybė turėtų patvirtinti konkrečiai dėl patalpų ir dėl vizijos, ar ji tinka, nes jei ji netinka Vilniui, tada ir nėra ko kalbėti.“

Anot A.Šimanausko, tikimasi savivaldybės paramos, viltys taip pat dedamos ir į privačias užsienio žydų bei žydų organizacijų investicijas. Anot specialisto, Vilniaus savivaldybės vadovybė pristatyta idėja susidomėjo ir ją palaiko. 

Kaune  dokumentinio filmo “Seserys” pristatyme dalyvavo jo autorės ir herojės

Kaune dokumentinio filmo “Seserys” pristatyme dalyvavo jo autorės ir herojės

Nepaisant įsibėgėjančio atostogų sezono jauki Kauno m. V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus salė sunkiai sutalpino visus norinčius pamatyti dokumentinį filmą “Seserys” bei susitikti su jo autorėmis ir herojėmis: Danute Selčinskaja, Lilija Kopač, Danute Pomerancaite-Mazurkevič ir Aušra Petrauskaite. 
Primename, kad šis dokumentinis filmas – tai jaudinanti garsios smuikininkės Danutės Pomerancaitės, gimusios Kauno gete, gelbėjimo istorija. Tai pasakojimas apie kilnius, pasiaukojančius žmones, išskirtines asmenybes – aktorę Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę, jos vyrą, operos dainininką Kiprą Petrauską, apie Balį Simanavičių, pirmąjį Danutės Pomerancaitės ir jos pusseserės Rūtos Lopianskaitės gelbėtoją.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuo šiol yra Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir skatinimo asociacijos narė

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuo šiol yra Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir skatinimo asociacijos narė

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuo šiol yra Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir skatinimo asociacijos (angl. k. The European Association for the Preservation and Promotion of Jewish Culture and Heritage, sutrumpintai – AEPJ) narė. AEPJ remia žydų kultūros ir žydų paveldo Europoje apsaugą, vertinimą ir skatinimą. AEPJ ypatingą dėmesį skiria tam, kad žydų kultūros ir paveldo vietos ir objektai būtų atviri visuomenei. Siekdama šių tikslų asociacija vykdo dvi pagrindines programas – Europos žydų kultūros diena  ir Europos žydų paveldo kelias .

 

Sovietų valdžios persekiotas ir padėjęs gelbėti žydus vyskupas T.Matulionis paskelbtas palaimintuoju

Sovietų valdžios persekiotas ir padėjęs gelbėti žydus vyskupas T.Matulionis paskelbtas palaimintuoju

Vilnius, birželio 25 d. (BNS). Sovietų valdžios persekiotas arkivyskupas Teofilius Matulionis sekmadienį Vilniaus katedros aikštėje iškilmingai paskelbtas palaimintuoju.

Pirmą kartą Lietuvoje surengtose beatifikacijos iškilmėse dalyvaujant per 15 tūkst. tikinčiųjų, T.Matulionį palaimintuoju paskelbė popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys kardinolas Angelas Amatas (Andželas Amatas).

T.Matulionis sovietų valdžios buvo kalintas 16 metų. Ilgiausia bausmė dvasininkui buvo skirta 1946 metais, kai jis atsisakė bendradarbiauti su sovietų režimu ir paklusti jo nurodymams padėti įveikti partizaninį judėjimą, kritikavo komunistus dėl tikinčiųjų persekiojimo. Po dešimties metų nelaisvės T.Matulionis galiausiai buvo leista grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Nors vyskupas buvo nuolat sekamas, jis sugebėjo gauti Vatikano leidimą slapta konsekruoti vyskupu Vincentą Sladkevičių. T.Matulionis mirė 1962 metais, būdamas 89 metų amžiaus. Pagal vieną iš versijų, jį galėjo nunuodyti slapta sovietų KGB policija, tačiau tai nėra iki galo įrodyta.

T.Matulionis tapo antruoju Lietuvos palaimintuoju. Vyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija įvyko 1987 metais Romoje. Tam, kad T.Matulionis būtų kanonizuotas – paskelbtas šventuoju, reikėtų įrodyti stebuklus, nutikusius per jį prašant Dievo malonių.

Lietuva turi vieną šventąjį – 1602 metais šventuoju buvo paskelbtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis Kazimieras, gyvenęs penkioliktame amžiuje.

Palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydę mergaitę.  Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoja Dalija Epšteinaitė.

 

Praeities atgarsiai apie panevėžiečių Brozinų ir Zuskinų šeimas

Praeities atgarsiai apie panevėžiečių Brozinų ir Zuskinų šeimas

2017 birželio 15 dieną Panevėžio m. žydų bendruomenė susitiko su Brozinų šeimos giminaičiais. Brozinų šeimos atstovai Art  Puškinas ir jo žmona Joann gyvena USA Long Island.  Art Puškinas yra Mildred Miller sūnus, Many Raf anūkas, Rivkos dukros Aiziko Brozino proanūkis.  Jo proproseneliai Rafų ir Brozinų šeimos gyveno Panevėžyje ir turėjo siuvėjų amatus.  Benjamino Zuskino šeima ir Brozinų šeima buvo  artimi giminaičiai. A. Puškinas papasakojo savo plačios šeimos istoriją, kuri  gyveno Panevėžyje  iki  Pirmojo pasaulinio karo ir po jo. Suplanavus vizitą, A. Puškinas  atsiuntė savo protėvių gyvenimo istorijos aprašymą ir nuotraukas,  iš kurių galima daryti išvadą, kad buvęs proprosenelis Aizikas  Brozinas ir jo žmona Fruma Berkovič  buvo ne tik aktyvūs Panevėžio m. žydų bendruomenės nariai, bet ir vykdė labdaringą veiklą. Nuotraukoje  matyti iškaba apie paramą sinagogai “Chayei Odam”, kuri buvo Panevėžyje, Jablonskio g. 1, “Sinagogos moterų antro aukšto įrengimui skyrė paramą Aizikas ir jo žmona Fruma. Iškaba- padėka Rabino Dancigo kūrinys.  Savo nedidelėmis lėšomis jie sugebėjo skirti lėšas medinės sinagogos  „Chayei Odam“  antram aukštui įkurti ir žydų moterų prieglaudos namų įkūrimui.

Nuotraukoje paminklas Brozino proproseneliui.

Istorinis dėmesys istoriniams Lietuvos žydų pastatams

Martynas Užpelkis, LŽB paveldosaugininkas

Istorinis įvykis! Šiomis dienomis, gal ir sutapimas, bet greičiau kaip kryptingo ir nuoseklaus pasiruošimo rezultatas, vienu metu Vilniuje tvarkomi visi trys žydų bendruomenės istoriniai pastatai. Nepaisant laikinų nepatogumų, džiaugiamės ir dėkojame visiems, kas prisideda prie žydų nekilnojamojo paveldo išsaugojimo.

Tęsiama Vilniaus sinagogos Gėlių gatvėje (Zavel Germaize ir David Levinson sinagoga) tvarkyba – baigiama restauruoti fasadus, nuogrindą, įrengti pagal seną pavyzdį pagamintus langus ir duris. Pastato savininkas – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Tvarkybos darbų užsakovo funkcijas vykdo VĮ “Lietuvos paminklai”. Tvarkybos darbus atlieka UAB “Nivara”. Šiemet kaip ir praėjusius 3 metus darbai ir toliau finansuojami iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Geros valios fondo lėšų. 2017 m. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, vadovaudamasis Kultūros ministro įsakymu, skyrė 120.000 EUR; Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisideda 16.000 EUR, kuriuos skyrė Geros valios fondas.

Pradėta tvarkyti Vilniaus choralinė Taharat Ha Kodeš sinagoga Pylimo gatvėje – remontuojamas stogas, restauruojamas pagrindinis fasadas, atliekami vidaus remonto ir avarijos grėsmės šalinimo darbai. Pastato savininkas – Vilniaus žydų religinė bendruomenė. Tvarkybos darbų užsakovo funkcijas vykdo VĮ “Lietuvos paminklai”. Tvarkybos darbus atlieka UAB “Statresta”. Darbai finansuojami iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Geros valios fondo lėšų. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, vadovaudamasis Kultūros ministro įsakymu, skyrė 60.000 EUR; Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisideda 15.000 EUR, kuriuos skyrė Geros valios fondas.

Išsamų fotoreportažą apie Vilniaus sinagogas skaitykite čia: 

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Penktoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais”  publikaciją.

 

Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui[2].

Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos  „Mūšiu dėl Britanijos[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška. 

Šaptai Cionas su šeima lankėsi Panevėžio žydų bendruomenėje

Šaptai Cionas su šeima lankėsi Panevėžio žydų bendruomenėje

Birželio 13d. Panevėžio m. žydų bendruomenėje apsilankė Šaptai Cionas su šeima. Antrojo pasaulinio karo metais Kupiškio raj. Trinapolio vienkiemyje Markevičių šeima, kuri augino septynis vaikus, nedvejodama priglaudė 10 žydų, tarp kurių buvo ir Šaptai Ciono mama Sima Ševelytė. Juozapo Markevičiaus ūkyje ir šalia miške esančioje žieminėje  buvo slepiami dar 9 iš Panevėžio geto 1941 metų vasarą išsigelbėję žydai: Voltas Kušneris (žmona jo jau buvo sušaudyta), dukros Sonia ir Asia, sūnus Jozefas, vairuotojas Levinas, advokatas Keselis, anglų kalbos mokytojas (pavardė nežinoma), Šolomas Šerenzonas, Špindelis. Sonia Kušneraitė tais pačiais 1941 metais paliko Juozapo Markevičiaus ūkį ir su drauge slapstėsi Subačiaus miestelyje geležinkelio stotyje. Likę 9 žydai išbuvo iki 1943 metų rudens. Markevičiai juos maitino ir slėpė, gelbėjo nuo neišvengiamos žūties. Vėliau už šiuos nuopelnus Markevičiai buvo pakviesti būti žydų bendruomenės garbės nariais, jiems suteikti Pasaulio teisuolių vardai.

Lietuvos žydų bendruomenės pozicija LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu

Lietuvos žydų bendruomenės pozicija LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu

114 parlamentarų Seime registravo Pilietybės įstatymo pataisų projektą, kuris leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę asmenims, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykusiems į Europos Sąjungos ir NATO šalis bei įgijusiems šių šalių pilietybę.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė svarstymus dėl dvigubos pilietybės, emigravusiems Lietuvos piliečiams, vertina teigiamai, – sako LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, „tačiau manome kad žydų kilmės lietuvių teisės neturi būti mažesnės apimties negu  kitų lietuvių. Žydų kilmės lietuviai, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykę į istorinę tėvynę Izraelį,  turi ne mažesnį ryšį su Lietuva negu lietuvis, gyvenantis Europos Sąjungoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau dabartinis Pilietybės įstatymo pataisų projektas numato, jog  žydų kilmės lietuviai, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykę į JAV, turės teisę į dvigubą pilietybę, o išvykę į Izraelį – ne. Pietų Afrikos žydams, kilusiems iš Lietuvos, tai nėra taip aktualu, nes dauguma jų išvyko gerokai iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama. Ji tokia pat skausminga kaip lietuvių tremtis

Žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama. Ji tokia pat skausminga kaip lietuvių tremtis

1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę.
Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną. Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, Apmaudu, kad žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama arba ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija.

#Ištark #Išgirsk #Išsaugok

#Ištark #Išgirsk #Išsaugok

Prieš 76 metus birželio 14-ąją dieną prasidėjo masiniai šalies gyventojų trėmimai į Sibirą. Vadovėliuose dažnai matome nesuvokiamo dydžio tremties skaičius, tačiau į Sibirą ištremti buvo ne skaičiai, o žmonės. Antrus metu projekto MISIJA SIBIRAS organizuojama atminties akcija #IŠTARK #IŠGIRSK #IŠSAUGOK šiemet istorijos tiltais suvienys Lietuvą tam, kad visi kartu ištartume tremtinių bei politinių kalinių vardus, išgirstume jų likimus ir išsaugotume istoriją.

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule Lietuvos piliečių tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.

Vilnius, Kaunas ir Klaipėda susijungs tam, kad visi kartu perskaitytume 60 000 ištremtų ir kalintų žmonių vardų ir likimų – po 20 000 kiekviename mieste.

Nauji Atminimo Akmenys Kaune

Nauji Atminimo Akmenys Kaune

Kaune, prie pastato Vilniaus g. 72, kadaise priklausiusio Chaimui Basui, įdėti keturi nauji “Atminimo akmenys”. Vienintelė Holokaustą išgyvenusi šios šeimos ainė Rūta Glikman (Basaitė) taip įamžino savo tėvų, senelio ir broliuko atminimą. R. Glikman senelis ir tėvas vertėsi kailių, kepurių, skrybėlių prekyba, turėjo garsią Kaune įmonę, įkurtą XIX a. pabaigoje. Visa ponios Rūtos šeima žuvo Kauno gete: senelis Chaimas nacių buvo nužudytas 1941 m. rugpjūčio mėn., broliukas Eliazaras Vaikų akcijos metu, tėvai Tirca ir Leiba sudegė likviduojant Kauno getą. 9 mėn. Rūtą išgelbėjo šviesios atminties kauniečiai Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai, vėliau apsigyvenę Marijampolėje. R. Glikman pastangomis jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Žydai ir lietuviai: gyvename šalia, bet ar artėjame vieni prie kitų?

Autorius: Ieva Elenbergienė
lzb.lt ir 15min.lt

Nors nemažai lietuvių, paklausti apie priešiškas nuostatas žydų atžvilgiu, pasakytų nieko panašaus savo aplinkoje nepastebintys, tyrimai rodo, kad antisemitinių stereotipų Lietuvoje turi daugiau kaip trečdalis gyventojų. Kaip tas trečdalis paveikia  bendrapiliečių žydų kasdienybę, pokalbis su Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu.

– Priešiškumo apraiškas žydų atžvilgiu, kai su jomis tiesiogiai nesusiduri, išties kartais sunku pastebėti. Ką atsakytumėte tiems lietuviams, kurie mano, kad šito Lietuvoje „beveik nėra“? –

– Atsakymas vienareikšmiškas: antisemitizmas yra, buvo ir bus. Jis egzistuoja visame pasaulyje, net ir Izraelyje taip pat. Visiems turbūt teko girdėti, kaip ant kapų išrašoma svastika, nors galioja nerašytas įstatymas leisti mirusiesiems ilsėtis ramybėje. Įvairūs nekorektiški straipsniai pasirodo netgi tose šalyse, kur žydų išvis nėra nė kvapo. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Antraip galime rašyti, kalbėti, rodyti, ir vis tiek jo neišnaikintume. Labai svarbu, kaip šeimoje žiūrima į kitataučius apskritai, ne vien žydus, kaip šeimoje suprantama tolerancija ir pagarba žmogui. Svarbu nuo pat mažumės žinoti ir pajausti, kad mes visi esame Dievo vaikai. Ir kita sąlyga – mes galime ir turime būti skirtingi. Kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų. Kiekvienoje tautoje yra savų išgamų iš šviesuolių.

Tačiau tolerancija iš tikro auga. Negaliu nepastebė fakto, kad pro truputį, žingsnis po žingsnio, žmonės artėja vienas prie kito. Tarp jaunimo juo labiau, jaunimas supranta istorijos pasekmes ir tai, kad mes visi turime gyventi po vienu stogu. Laimei, mes tapome laisvi, ir mūsų žmonės dabar gali keliauti, susidaryti savo nuomonę. Vakaruose išvis laikoma labai neetiška net paklausti, kokios tu tautybės. Jau suprantama, kad žydai nėra žmonės su ragais, tai tiesiog išmintinga tauta, kurioje taip pat yra visokio plauko žmonių.

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?

Andrius Kulikauskas, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius, www.DELFI.lt

Prasminga skaityti ir viešinti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vado, 1941 m. sukilėlių paskelbtos nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Kazio Škirpos (1895–1979) veiklos apžvalgą „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939–1941“ ir jo dokumentų archyvą.

Kartu duodamas nurodymas išvaryti žydus. Šiais laikais tai vadinama etniniu valymu ir kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmonijai, bet ir anais netolimais laikais tai suvokta kaip baisenybė. K. Škirpa visiškai atsakingas už tokio tikslo kėlimą: „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. […] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“

Žydų nedaug, bet bruzdesys didelis

F.Kukliansky pavadino neteisėtais rinkimus, po kurių Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku tapo S.Gurevičius.
lrytas.lt

Ar tai sukilimas tik prieš dabartinę bendruomenės vadovybę, ar ir prieš dialogą su Lietuvos valstybe? Taip klausti verčia vis didėjanti trintis tarp Lietuvos žydų.  Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ir Vilniaus žydų bendruomenės (VŽB) pirmininkė Faina Kukliansky teigė dar neapsisprendusi, ar sieks antrosios ketverių metų kadencijos. Tačiau buvęs ilgametis LŽB darbuotojas Simonas Gurevičius, kuris buvo iš bendruomenės pasitraukęs, jau atakuoja dabartinę vadovę visu frontu. Beje, vienas S.Gurevičiaus pagrindinių rėmėjų yra JAV žydų veikėjas Dovydas Katzas, kuris nuolat kaltina Lietuvos valstybę antisemitine politika. Užvakar įvyko VŽB pirmininko rinkimai, kuriuos didžiule persvara laimėjo S.Gurevičius. Už jį balsavo keli šimtai bendruomenės narių. Tačiau į posėdį atvykusi F.Kukliansky pakartojo anksčiau skelbtą poziciją, kad šie rinkimai neteisėti.

 

LŽB parama žydų gelbėtojams

LŽB parama žydų gelbėtojams

2017 metais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialinių programų departamentas tęsia 2014 metais pradėtą projektą​​ „LŽB parama žydų gelbėtojams II pasaulinio karo metais“, kurį finansuoja VšĮ “Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas”.
Vardinius laiškus su nuoširdžiausiais sveikatos palinkėjimais gavo 76 Gelbėtojai. Šiais metais parama kiekvienam Gelbėtojui siekia​​ 326 Eur.

Užuojauta mirus Margaretai Holzman

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad 2017 gegužės 14-ąją Vokietijoje, Dörverdene užgeso šviesios atminties Margaretos Holzman gyvybė. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Frumai Vitkinaitei-Kučinskienei, artimiems draugams ir visiems, pažinojusiems Margaretą.


Margareta Holzman gimė 1924 12 27 Tiuringijoje, Jenoje dailininkų Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje. 1923 metais Margaretos tėvas Maksas Holzmanas su žmona Helena persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsteigė “Pribačio“ knygyną bei leidyklą Kaune, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos.
„Pribačio“ knygynas tapo didžiuliu traukos centru ne tik Kauno inteligentijai, bet ir pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos. Šiame knygyne buvo galima įsigyti Arnoldo Cveigo, Tomo Mano, Liono Foichtvangerio ir kitų žinomų Vokietijos rašytojų knygų, kurios Vokietijoje, į valdžią atėjus Hitleriui buvo uždraustos ir deginamos.
1936 metais Holzmanai atsisakė Vokietijos pilietybės, tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, Lietuvos pilietybė neišgelbėjo Makso Holzmano ir vyresniosios Holzmanų dukters Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais Kaune. Įveikusios savo neviltį ir skausmą, Margareta ir jos motina Helena įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Jų bute Kaune nuolat gyvendavo po keletą Kauno geto pabėgėlių, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Karui pasibaigus, Helena Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė per visą savo gyvenimą, iki paskutiniųjų Helenos Holzman, o dabar jau ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų, jautė jų abiejų nuoširdžią meilę, šilumą ir globą. Tik Helenos ir Margaretos Holzman dėka, Holokausto siaubą išgyvenusi maža mergaitė, sugebėjo pradėti pilnavertį gyvenimą iš naujo.
Karui pasibaigus, Margareta Holzman baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, vėliau aspirantūrą Maskvoje Augalų fiziologijos institute, o sugrįžusi į Lietuvą, dirbo moksline bendradarbe Lietuvos MA Biologijos institute ir Kauno botanikos sode.
Po ilgų laukimo ir pastangų metų, 1965-aisiais Helenai ir Margaretai Holzman buvo leista emigruoti į jų gimtąją šalį, Vokietiją. Helena ir Margareta apsigyveno Giesene, kur Margareta ir toliau tęsė savo darbus pagal specialybę, o jos motina Helena sugrįžo prie savo jaunystės aistros – tapybos darbų. Deja, praėjus vos trims metams po ilgai laukto sugrįžimo į gimtąją šalį, Helena Holzman žuvo per autoavariją.
Didžiulis Margaretos Holzman nuopelnas – išsaugotas jos motinos Helenos dienoraštis, rašytojo Reinhardo Kaizerio dėka dienos šviesą išvydo pirmiausia Vokietijoje (knyga „Das Kind soll Leben“, 2000), vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
2003 m. knyga „Šitas vaikas turi gyventi“ išleista lietuvių kalba, ji tapo atspirties tašku, kuriant dokumentinį filmą „Vilties etiudas“ (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). Margareta Holzman savo namuose Giesene labai šiltai ir draugiškai priėmė dokumentinio filmo kūrėjų komandą. Atmintyje išliko nuostabios bendravimo akimirkos su Margareta, jos išraiškingas pasakojimas apie karo laikų įvykius Kaune, labai skaudžiai palietusius ir Holzmanų šeimą (dok. filmas „Vilties etiudas“,www.issigelbejesvaikas.lt)

Pakruojo sinagoga kyla naujam gyvenimui

Pakruojo sinagoga kyla naujam gyvenimui

Lietuvos žinios

Penktadienį po restauracijos bus atidaryta Pakruojo žydų sinagoga, kurioje įsikurs Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka. Apie šio krašto žydų istoriją bei kultūrą primins restauruotos sinagogos moterų balkone įkurta nuolat veikianti ekspozicija.
Pakruojo žydų sinagoga, pastatyta 1801 metais, yra bene seniausia medinė sinagoga Lietuvoje. 1885 metais ji buvo remontuota ir perdažyta. 16 metrų ilgio ir 12 metrų pločio pastatas iki šių dienų išsaugojo dviejų pakopų keturšlaitį stogą. Anot specialistų, sinagogos eksterjerui įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūros formos, interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir žydų etniniai simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas – trijų siaurėjančių į viršų tarpsnių, drožinėtas iš medžio ir dažytas.