

Raimondo Savicko parodos atidarymas!




Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Lietuvos mokykloms dovanoja tūkstantį Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ egzempliorių. Vakar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vyko simbolinis dovanos įteikimo renginys, kuriame dalyvavo švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, knygos sudarytojas, vertėjas, buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Knygas mokykloms išplatins Nacionalinė švietimo agentūra. Simboliška, kad tai vyksta artėjant I. Rudaševskio gimtadieniui gruodžio 10 d., ši diena būtų puiki proga mokytojams ir mokiniams pasikalbėti apie šią asmenybę ir jo dienoraštį. Knyga įtraukta į lietuvių kalbos ir literatūros programą, autorius minimas ir atnaujinamoje istorijos programoje.
„Holokaustas atsirado iš to, kad dalis žmonių buvo arba blogai išsilavinę, arba lavinami kita kryptimi. Paprasčiausias dalykas žengiant Holokausto edukacijos keliu – grožinė literatūra, dažnai ji padeda kai kuriuos dalykus suprasti geriau nei istorijos vadovėliai. Juk Anos Frank dienoraštis yra skaitomas ir populiarus visame pasaulyje, tačiau ir Lietuvoje turime analogišką paauglio rašytą dienoraštį – Vilniuje gyvenusio I. Rudaševskio. Mano užduotis – padovanoti mokykloms šią knygą, o švietimo – pasakyti, kad tokių Icchokų Rudaševskių buvo milijonas“, – kalbėjo F. Kukliansky.
Ministrė J. Šiugždinienė visų mokytojų ir mokinių vardu dėkojo už didžiulį darbą, neeilinę knygą ir dovaną: „I. Rudaševskis dienoraštyje rašo ir apie švietimą, gyvendamas tame baisiame kontekste jis sakė, kad kultūra ir švietimas yra itin svarbu. Ši knyga skatina susimąstyti.“

Praeitą savaitę Nacionalinė švietimo agentūrai buvo pristatytas 1000 Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ egzempliorių, kurie jau visai netrukus pasieks bene visas Lietuvos mokyklų bibliotekas. Ši knyga prisidės prie vaikų švietimo Holokausto istorijos tema, įtaigiai ir jautriai paaiškindama, kas nutiko tuo tragišku XX a. laikotarpiu.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Lietuvos mokykloms padovanojo tūkstantį Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ egzempliorių, kurie jau netrukus pasieks mokyklą. Simbolinę dovaną iš bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky priėmė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, o knygas mokykloms išdalins Nacionalinė švietimo agentūra.
Perdavimo ceremonijos metu F. Kukliansky pažymėjo, kad ši dovana svariai prisidės prie mokinių edukacijos Holokausto tema, nes būtent grožinė ar memuarinė literatūra įtaigiai papildo istorinius faktus ir ugdo empatiją. „Kai kalbame apie Holokaustą, vaikai supranta maždaug taip: „tai buvo kažkada kažkur“, ir aiškiai išaiškinti tampa sudėtinga. O šios knygos autorius ir herojus – vietinis, čia gyvenęs berniukas. Mūsų bendruomenės reikalas – padovanoti knygą mokykloms, o švietimo užduotis – išaiškinti, kad tokių rudaševskių buvo tūkstančiai“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.
Ministrę Jurgitą Šiugždinienę, kuri jau perskaičiusi knygą, nustebino įtaigus, jautrus žodynas, penkiolikmečiui nebūdingas mąstymas. „Toje kančioje, beprasmybėje berniukui buvo itin svarbi kultūra ir švietimas. Mokymasis berniukui siejosi su prasmingos egzistencijos galimybe. Klasėje vaikams šalta, tačiau Icchokas sako, kad mokykloje linksma, o mokantis šalčio nebesijaučia. Ši knyga neabejotinai praturtina lietuvių literatūros programą. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo mokytojų, kaip jie tai sugeba pateikti vaikams. Norėčiau, kad visi vaikai perskaitytų ne tik šią knygą, bet ir apskritai kuo daugiau skaitytų“, – sakė ministrė.
Susitikimas su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ministre Jurgita Šiugždiniene bei simbolinė I. Rudaševskio knygos perdavimo ceremonija buvo itin maloni. Džiaugiuosi, jog susitikime dalyvavo ir knygą išvertęs dr. Mindaugas Kvietkauskas bei iliustratorė Sigutė Chlebinskaitė, be kurių milžiniško indėlio šis taip subtiliai pateiktas liudijimas nebūtų pasiekęs mūsų.


Kultūros paveldo departamentas paskelbė žinią apie užbaigtą Alantos sinagogos tvarkybą:
Molėtų rajone, Alantos miestelyje sinagoga stovi nedidelės kalvos šlaite, kiek atitolusi nuo Ukmergės gatvės, dešinėje kelio Alanta–Molėtai pusėje. Alantos sinagoga yra išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos žydų kultūros paveldo objektas. Tai viena iš septyniolikos teišlikusių, po visą Lietuvą išsibarsčiusių medinių sinagogų. Sprendžiant iš formų, spėjama, kad Alantos miestelyje išlikę maldos namai statyti XIX a. antrojoje pusėje. Alantos sinagoga – vienintelė išlikusi vientiso tūrio su vidiniais laiptais, romantizmo periodo sinagoga Lietuvoje.
Sutvarkytos Alantos sinagogos pastatas bus perduotas Molėtų rajono savivaldybės administracijai siekiant valstybės saugomą kultūros paveldo objektą pritaikyti Savivaldybės kultūros, švietimo, pažintinio turizmo (parodų, ekspozicijų rengimui, supažindinimui su sinagogos pastato ir vietos žydų bendruomenės istorija) veiklų įgyvendinimui.
Žydų bendruomenės atsiradimas Alantoje yra neištyrinėtas. 1878 m. pirmą kartą paminėtas rabinas Benyamin Gitezon (1851-1932). 1921 m. įkurta oficiali žydų bendruomenė su šešių narių valdyba. Buvo mokykla su dviem mokytojais, biblioteka hebrajų ir jidiš kalbomis, egzistavusi iki Sovietų okupacijos 1940 m
Alantos sinagogos pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei.
Pastatas sutvarkytas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – paveldotvarkos finansavimo programos – lėšomis pagal UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ (projekto vadovė – architektė Rūta Irena Klimavičienė),projektas parengtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės užsakymu ir dalinai jai finansuojant.
LŽB paveldosaugininko Martyno Užpelkio nuotraukos, kuriose matysite Alantos sinagogą prieš sutvarkymą ir po sutvarkymo:
Taip atrodė Alantos sinagoga iki sutvarkymo
Daugiau naujausių Alantos fotografijų čia.

Tai bent sekmadienio popietė bendruomenėje!

Žydiškas penicilinas – vištienos buljonas
Nespėjome skaičiuoti nei vaikų nei maca kneidlach – virėm, kepėm, ragavom, prašėm pakartot, plojom balabostai Rivai už įmantrius receptus ir gerą nuotaiką. Taip prabėgo ketvirtas vaikų sekmadieninės mokyklėlės užsiėmimas #KinderTiš – vaikų stalas. Nuo 8 ryto jau virė višta puode – gaminome žydišką peniciliną – arba žydišką buljoną su macos kukuliais. Skanaus ir laukiame po dviejų savaičių edukacijoje “Chanukos Strabūklas”. #BalabostaRiva

Lapkričio 10 d. Vienoje Europos žydų kongresas surengė svarbų susirinkimą, kuriame Vykdomosios tarybos nariai susirinko pirmą kartą asmeniškai nuo Covid19 pandemijos protrūkio. Jie turėjo galimybę aptarti aktualias problemas, kurios šiandien liečia žydų bendruomenes Europoje. Susirinkime dalyvavo ir LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.
EJC prezidentas Moshe’as Kantoras padėkojo IKG garbės nariui ir EJC viceprezidentui Arieliui Muzicantui ir IKG prezidentui Oskarui Deutsch už tokį šiltą priėmimą ir įspūdingo renginių ciklo organizavimą Vienoje.
Lapkričio 9 d., dieną , vykdantieji nariai dalyvavo ceremonijoje prieš Shoah memorialą Judenplatz, siekdami paminėti 83-ąsias Kristallės nakties metines. Austrijos nacionalinės tarybos pirmininkas Wolfgangas Sobotka padėjo vainiką kartu su Izraelio diasporos reikalų ministru Nachmanu Shai, EJC pirmininku Moshe’u Kantoru ir IKG prezidentu Oskaru Deutschu. Tą pačią dieną Moshe Kantor pristatė precedento neturintį išsamų tyrimą, kuriame aprašoma, kaip nugalėti antisemitizmą.
Vykdomajame posėdyje Moshe Kantor išdėstė ateinančių mėnesių darbus ir pabrėžė, kaip svarbu šviesti jaunus žmones apie ekstremizmo ir antisemitizmo grėsmes.

Kalbėti apie žmones autoritetus niekada nebūna per daug – tokiu buvo gydytojas Janušas Korčakas (tikrasis vardas – Henrikas Goldšmitas).
Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos 5b klasės mokiniai vykdė projektinę veiklą ,,Valanda su Janušu Korčaku“, tęsdami gražų bendradarbiavimą su Daktaro Janušo Korčako centru bei jo nariais, puoselėjančiais gražias bei prasmingas daktaro Janušo Korčako humanistines idėjas.
Daktaras Janušas Korčakas gimė 1878 metais Lenkijoje žydų šeimoje. Baigęs medicinos mokslus, tapo gydytoju, pradėjo rašyti poeziją, prozą, pasirašydamas slapyvardžiu – Janušas Korčakas. Būdamas 29 metų, jis apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams – įkūrė „Našlaičių namus“ Varšuvos žydų vaikams, kurie gyvavo 30 metų. Tuose namuose buvo daugiau kaip 100 vaikų (vėliau jau ir virš 200) ir tik keletas suaugusiųjų. Tai buvo maža vaikų valstybėlė, kurią valdė savivaldos taryba.

Janušas Korčakas kovojo už ano meto atskirtųjų teises, pirmiausia darbininkų, moterų, vaikų, tautinių mažumų (tarp jų ir žydų).J. Korčakas, ir kaip visuomenės veikėjas, rašytojas bei publicistas, ir kaip žydų ligoninės gydytojas, jautriausias buvo vaiko patiriamai skriaudai.
Daktaro ir jo auklėtinių likimas buvo tragiškas. 1940 m. lapkričio mėn. „Našlaičių namaiׅ buvo perkelti į vokiečių įkurtą Varšuvos getą. J. Korčakas atmetė visus pasiūlymus išeiti iš uždaro rajono ir pasislėpti. 1942 m. rugpjūčio pradžioje, likviduojant getą, „Našlaičių namų“ׅ vaikai ir auklėtojai buvo nužudyti Treblinkos koncentracijos stovykloje.
Pasakojimo apie šį žmogų vaikai klausėsi su dideliu susidomėjimu, klausdami, kada vėl galėsime pratęsti projektinę veiklą ,, Valanda su Janušu Korčaku“.
5 b klasės mokiniai apie šią daktaro veiklą papasakos jaunesniems bičiuliams, pradinių klasių mokiniams, bei savo bendraamžiams ir toliau puoselės bendradarbiavimą su Daktaro Janušo Korčako centru , tapdami jaunaisiais ambasadoriais, puoselėjančiais humanistines Senojo daktaro idėjas.
Smagu, kad mūsų veikla džiaugiasi kitų šalių (Lenkijos, Brazilijos, Izraelio) korčakiečiai.
Labai dėkojame daktaro Janušo Korčako centro prezidentei Irinai Belienei už bendradarbiavimą bei diplomus.
TUC koordinatorė Vaida Kriščiūnienė, Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos mokytoja

Istoriniai dokumentai primena.
Neapykanta žydams, kurią kurstė ir koordinavo Adolfo Hitlerio propagandistai, prieš 80 metų, 1938 m. lapkričio 9-os naktį inspiravo pogromą, kurį vadino “spontaniškomis antižydiškomis demonstracijomis”. Krištolinės nakties metu naciai siautėjo po Vokietijos Reichą, įskaitant Austriją ir neseniai prijungtą Sudetų kraštą Čekoslovakijoje. Jie plėšė namus, firmas ir sinagogas, nacių gaujos užpuolė žydų ligonines, vaikų namus ir pagyvenusių žmonių namus. Jie niokojo, degino, mušė, žudė. Naciai pavadino tą naktį Krištoline dėl žėrinčio stiklo šukių, pabirusių iš tūkstančių sudaužytų langų.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Klubai GESHER ir KAVERET kviečia į poilsio vakarą ” Vi amol…” ( “Kaip anksčiau…) Beigelių krautuvėlėje lapkričio 13 d. 16.30 val.
Programoje:
Havdalos ceremonija
Žydų dainų ir šokių ansamblis FAJERLECH
Tradiciniai žydi6ki skanėstai
Vietų skaičius ribotas,todėl būtina registruotis
zanas@sc.lzb.lt
+37067881514
Įėjimas gavus registracijos patvirtinimą ir tik su GALIMYBIŲ PASAIS !


Ji skambėjo pažįstamai, tačiau abejojau – negi nežinotume apie tokį žmogų? Juk mes taip mėgstame istorijas apie žmones, kurių protėviai yra iš Lietuvos, ir nesvarbu, kad jie patys savęs su Lietuva nesieja. Daug nesitikėdamas, internete suvedžiau „Simon Zukas“. Paieškos rezultatai nustebino: Born 31 July 1925 in Ukmerge, Lithuania (liet. gimęs 1925-ųjų liepos 31-ąją Ukmergėje, Lietuvoje). Tuomet pradėjau domėtis – buvo keista, kad toks svarbus ir išskirtinis Afrikos politinis veikėjas yra visiškai nežinomas savoj tėvynėj.
Rytas Sakavičius yra Vilniaus licėjaus vienuoliktokas. Šis tekstas – vienas iš konkurso „Afrika nėra šalis“ laimėtojų. Jo metu dvidešimt Lietuvos moksleivių parengė originalius žurnalistinius pasakojimus apie Afrikos dabartį, siekdami parodyti žemyno įvairovę ir mūsų santykį su ja.
Liūdna, kad vargiai pažįstame litvakų istoriją – daugiau žinome tik apie Vilniaus Gaoną, gimusį prieš daugiau nei tris šimtus metų. Tuotarp pasaulyje yra nemažai iš Lietuvos, Litos, kilusių žydų: tai PAR architektas Hermanas Kallenbachas; Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mahatmos Gandhi bičiulis, „Rugiuose prie bedugnės“ autorius Jerome’as Salingeris; Bobas Dylanas; poetas, dainininkas Leonardas Cohenas; Jokūbas Šereševskis, išvertęs Naująjį ir Senąjį testamentus į mandarinų kalbą; Ludwikas Zamenhofas, Simonas Zukas, nors savame krašte žinomas menkai, o informacijos apie jį lietuvių kalba rasti nepavyko, nusipelno dėmesio – jo istorija išskirtinė visais rakursais.
Internete pavyko rasti 96-erių Zuko elektroninio pašto adresą. Susirašėme laiškais ir galiausiai, pats netikėdamas savo sėkme, susitariau dėl interviu. Su Simonu aptarėme jo veiksmo kupiną gyvenimą (kursyvu pažymėtas tekstas yra iš asmeninio pokalbio su juo), o norėdamas jo istorijai suteikti kontekstą, susisiekiau ir su Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėju dr. Hugh Macmillanu. Taip pat rėmiausi jo ir istoriko Franko Shapiro knyga „Zion in Africa: The Jews of Zambia“ bei paties Simono Zuko memuarais „Into Exile and Back“.
Simonas Zukas Ukmergėje gyveno trylika metų ir gana gerai prisimena vaikystę laisvoje tarpukario Lietuvoje.
Kartą lydėjau savo tėvą į renginį, kuriame jis patarnavo per vakarienę, skirtą prezidento Smetonos motinai pagerbti, ir aš žvilgtelėjau į patį prezidentą. Taip pat atsimenu kelias dienas, kai šaliai grėsė karas su Lenkija, bet vėliau Lietuva su Lenkija užmezgė diplomatinius ryšius ir nustojo reikalauti Vilniaus grąžinimo.
Šeštadieniais Simonas su tėvu eidavo į sinagogą. Tačiau negaliu sakyti, kad tai [religija] man daug reiškė. Prisimenu, kad išvykau būdamas beveik trylikos, todėl [Lietuvoje] buvau mokomas to, ką žydai vadina bar mitzvah.
Pagal žydų įstatymus, kai vaikui sukanka 13 metų, jis tampa bar mitzvah (liet. „įsakymo sūnumi“). Nuo 13 metų berniukai laikosi žydų ritualinių įstatymų, tradicijų ir etikos, darbo dienomis rytinių maldų metu turi dėvėti filakterijus (religinius simbolius, dedamus ant kaktos ir vyniojamus ant kairės rankos), o viešose maldose laikomi suaugusiais.
Būdamas 13 metų aš jau turėjau perėmęs nemažai idėjų iš sionistų judėjimo Lietuvoje ir, tiesą sakant, pasirinkau būti netikintis – nusprendžiau atsisakyti žydų religijos ir tapau laisvamaniu. Pasak Simono, tai sukėlė daug kančių jo motinai, tačiau kadangi tuo metu jis augo tik su ja ir jaunesniais broliais, jam pavyko apginti savo nuomonę.
Simono Zuko tėvas Chaimas, pabėgęs iš carinės kariuomenės ir pakeitęs pavardę Segel į Zuk (o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – į Žukas), 1936 m. emigravo į industrinę Vario Juostos (angl. Copperbelt) provinciją tuometėje Šiaurės Rodezijoje (dab. Zambija). Čia, kitaip nei Pietų Rodezijoje ir PAR, į kurią Chaimas Zukas bandė patekti anksčiau ir kurioje jau gyveno jo brolio šeima, nebuvo ribojamas žydų naujakurių skaičius, tad Šiaurės Rodezijoje jis įsitvirtino kaip prekybininkas.
Mano tėvas išvyko dvejais metais anksčiau nei mes ir prisijungė prie kitų šeimos narių, gyvenusių ten nuo amžiaus pradžios. Jis išvyko dėl ekonominių priežasčių, ir nors stiprėjo nacizmo grėsmė, tai nebuvo lemiamas išvykimo faktorius. Tikroji priežastis buvo ekonominė krizė Lietuvoje.
Ukmergėje Simonas gyveno žydiškoje aplinkoje. Visi mano draugai buvo žydai. Vienintelė nežydė mūsų aplinkoje buvo tik mūsų lenkė auklė Maritke. Skaitydamas apie ją Simono Zuko knygoje, randu ir tuometės Lietuvos atspindį. Simonas pasakoja, kad vieną Velykų sekmadienį Maritke jį šokiravo papasakodama, kad dabar visi krikščionių vaikai neva yra pavojuje – jie grobiami ir žudomi žydų rabinų, kurie esą naudoja jų kraują Velykų ritualams. Sakė tai sužinojusi tąryt iš kunigo. Simonas rašė vėliau supratęs, kad „jei Maritke patikėjo tokiu pramanu, neturėtų būti nuostabu, kad Lietuvoje ir Lenkijoje, kur stipri Katalikų bažnyčia, buvo paplitęs antisemitizmas“.
1938 m., likus trejiems metams iki Holokausto pradžios Lietuvoje, paskui tėtį į Šiaurės Rodeziją išvyko ir Simonas bei likusi šeima. Tuo metu ši šalis buvo Jungtinės Karalystės kolonija, laikiusi vietinius priespaudoje – buvo renkami dideli mokesčiai, siekiant priversti juos dirbti; darbdaviai spaudė dirbti daug, bet mokėjo mažai.
Atvykimas į Šiaurės Rodeziją buvo keista patirtis, bet aš tuo metu nedaug mąsčiau apie šalies socialinę sistemą. Kai išvykau iš Lietuvos, turėjau tam tikrą sionistų vertybinį pagrindą – priklausiau kairiojo sparno sionistų judėjimui. Šiaurės Rodezijoje mane nustebino vienas dalykas: afrikiečiai nebuvo laikomi piliečiais, o prireikus buvo tiesiog išnaudojami. Man buvo labai keista, kai kartą pamačiau baltaodį vyrą, važiuojantį dviračiu ir šaukiantį „endesha!“ iš paskos su krepšiu ant galvos einančiai juodaodei moteriai. Vėliau sužinojau, kad tai reiškia „paskubėk“. Bet pirmiausia turėjau išmokti prisitaikyti – taigi ėmiau elgtis kaip ir visi kiti baltieji moksleiviai.
Simonas Zukas mokėsi baltaodžių mokykloje. Pasak jo, nepaisant į vietinius nukreiptos diskriminacijos, jo bendraklasiai manė, jog valdžia palaiko juodaodžius. Jis buvo išmokęs slėpti savo socialistines idėjas ir priimti baltaodžių požiūrį į afrikiečius. Jo teigimu, tik atvykęs baltasis imigrantas nespėja susipažinti su kita rase ir būna baltaodžių bendramokslių užbombarduojamas stereotipais ir išankstiniais nusistatymais prieš juodaodžius. Pavyzdžiui, pirkinių krepšio nešimas nėra europiečio darbas. Ir, ginkdie, negalima duoti rankos afrikiečiui. Zukų tarnas vakarais negalėdavo grįžti namo be jų rašytinio leidimo, nes 21 val. afrikiečiams prasidėdavo komendanto valanda. Simoną tėvai buvo paskyrę atsakingu už leidimų rašymą.
Antrojo pasaulinio karo metais Simonas Zukas kurį laiką tarnavo savanoriu Šiaurės Rodezijos kariuomenėje, kuri kartu su kitomis Jungtinės Karalystės kolonijomis ir sąjungininkais dalyvavo Rytų Afrikos kampanijoje prieš Italijos kolonizuotas teritorijas. Būtent Antrąjį pasaulinį karą Simonas laikė afrikiečių nacionalinio prabudimo laikotarpiu.
1947 m. jis išvyko studijuoti į Keiptauno universitetą. Labai gerai atsimenu naujo betoninio tilto per Šventosios upę Ukmergėje statybą. Žiemą galėdavau valandų valandas stebėti statybas, kol pajusdavau nuo šalčio geliančius kojų pirštus. Tai ir lėmė Simono norą studijuoti statybos inžineriją.
Simonui studijuojant universitete, prasidėjo jo, kaip aktyvisto, istorija.
Mano tikrieji vidiniai pokyčiai įvyko per karą bei studijuojant Keiptauno universitete. Tada supratau, kad Šiaurės Rodezijoje neginamos net elementarios didžiosios dalies žmonių teisės. Keiptaune dalyvavau socialistiniame studentų judėjime, kur kartu su kitomis miesto grupėmis kovojome už lygias teises, tad grįžęs namo į Šiaurės Rodeziją 1950 m. buvau visiškai pasirengęs ką nors keisti.
Studijuodamas Simonas žavėjosi komunistų partijos politika Pietų Afrikoje ir gailėjosi negalįs dalyvauti jos veikloje atvirai – Simonas jautė, kad iki studijų pabaigos turi vengti bet kokio preteksto Pietų Afrikos valdžiai išsiųsti jį atgal į Šiaurės Rodeziją. Vėliau jis nusivylė PAR komunistais, užmerkiančiais akis prieš Stalino nusikaltimus. Studijuodamas Simonas Zukas sau pažadėjo, kad, vos grįš namo, pradės savą kovą prieš rasinę diskriminaciją ir už afrikiečių emancipaciją.
Dar Pietų Afrikoje diplomuotas inžinierius sužinojo apie kolonijinės valdžios planus steigti federaciją, kurią sudarytų Šiaurės ir Pietų Rodezijos (dab. Zambija ir Zimbabvė) bei Niasalandas (dab. Malavis). Ją įkūrus, Simonas rašė, būtų sukurta stipri baltųjų naujakurių valdoma valstybė, panaši į Pietų Afrikos Respubliką, kurioje afrikiečių teisių vystymasis būtų sustabdytas keliems dešimtmečiams. 1951 m. balandį, britams suaktyvinus šios federacijos kūrimo kampaniją, Simonas kartu su būsimais vietos politikais suformavo antifederacinį veiksmų komitetą ir pradėjo agituoti tūkstančius vietinių gyventojų priešintis. Tokios federacijos įkūrimas būtų buvęs žingsnis į priekį blokuojant Afrikos nacionalizmo plėtrą ir įtvirtinant baltųjų dominavimą. Mačiau, kad daugumai tai nesibaigs lygiomis teisėmis. Tai paskatino mane veikti. Studijų metais buvau analizavęs federalizmo veikimo schemas, tad grįžęs namo pradėjau organizuoti nedidelę pasipriešinimo grupę.
Simonas Zukas buvo pirmasis europietis, įstojęs į Afrikos nacionalinį kongresą (angl. African National Congress, ANC). Ši Pietų Afrikos Respublikos socialdemokratų partija valdė šalį nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1994-aisiais. Aš vienintelis baltasis prisijungiau prie jos oficialiai ir atvirai. Buvo vienas ar du kiti, veikę kaip tylūs šalininkai. Jie negalėjo rizikuoti. Apie šį laikotarpį savo memuaruose Simonas rašo: „Aš kalbėsiu atvirai Afrikos žmonėms ir pasitikėsiu jų solidarumu. Jei kolonijinė valdžia sunaikins visas galimybes man dalyvauti opozicijoje, aš noriu pirma palikti kažką, kas pakurstytų kovos dvasią ne tik prieš federaciją, tačiau ir prieš kolonializmą, ir kviestų kovoti už savivaldą remiantis votes for all teise. Noriu parodyti afrikiečiams, kad, norint pasiekti rezultatų, nuolaidų maldavimą reikia keisti karingumu ir masiniais veiksmais.“
Dalyvavimas ANC veikloje pakeitė ir Simono santykį su baltaisiais. Praradau didžiąją dalį draugų ir buvau atstumtas, tačiau tai numaniau jau stodamas į ANC. Buvo sunku, bet manęs stipriai nepaveikė. Pasak Simono Zuko, jo šeima taip pat maldavo jį tapti ne tokiu aktyviu, nes jų ėmė vengti kiti europiečiai, o žydų bendruomenė pradėjo skųstis, kad Simono veikla daro neigiamą įtaką jos narių gerovei. Simonas tėvams pasakė, kad afrikiečių teisės jam yra pirmoje eilėje, tad jis negalįs daryti jokių kompromisų. Situacija draugų tarpe buvo panaši – pasak Simono, dauguma jų manė, kad bendravimas su opozicionieriumi sugadintų jų įvaizdį Vyriausybės akyse.
„A coward is not one that is afraid, but one that cannot conquer his fear“ (liet. Bailys ne tas, kuris bijo, bet tas, kuris negali savo baimės nugalėti). Tai frazė, kuri buvo užrašyta ant paskaitų kabineto sienos, Simonui Zukui tarnaujant kariuomenėje. Simonas dažnai ją sau kartojo opozicionuodamas valdžiai, šio moto nepamiršo ir vėliau.
Matydami augančią Zuko įtaką, kolonistai nurodė jam baigti veiklą opozicijoje, o pašto darbuotojams buvo liepta daryti jo siunčiamų ir jam siųstų laiškų fotokopijas. Simonas nepakluso ir nenutraukė veiklos opozicijoje, tad 1952 m. balandį buvo suimtas. Būdamas vos 26-erių, buvo kaltinamas „afrikiečių kurstymu prieš europiečius“, o po dviejų dienų teismo posėdžių paskelbtas „pavojumi taikai ir gerai tvarkai“.
Pirmasis kaltinimas Zukui buvo ypač skaudus. Kaip skelbia „Daily Nation Zambia“, teisėjui Zuko paklausus, kodėl jis toks įsitraukęs į politiką šioje šalyje, jis atsakė: „Visuomet domėjausi socialiniais reikalais. Aš čia baigiau mokslus ir man labai rūpi afrikiečių gerovė.“ Kolonistinis aparatas suprato, kodėl prieš jį, slopinantį afrikiečių teises, kovojo juodaodžiai; tačiau kodėl prieš Vyriausybės jiems suteiktas privilegijas turėtų kovoti baltieji? Valdžia manė, kad įstatymai buvo ne tik pagrįsti, bet ir būtini palaikyti socialinę tvarką ir rasių atskyrimą, kurio teorija tvirtai tikėjo.
Turėjau teisininkų, kurie už mane kovojo, o kol kova vyko, kalėjime praleidau ilgus aštuonis mėnesius. Galiausiai Simonas Zukas buvo ištremtas į Jungtinę Karalystę, kur iki tol nebuvo nei gyvenęs, nei lankęsis; jis tapo pirmuoju Šiaurės Rodezijos politiniu kaliniu ir tremtiniu. Tremties ir kalinimo priežastys buvo ne tik opozicionavimas – dr. Hugh Macmillanas, Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėjas, interviu teigė, kad prie tokio nuosprendžio prisidėjo ir antisemitizmas. Pasak jo, jei Simonas būtų buvęs britas, pasekmės būtų buvę lengvesnės.
Vis tik mažiau nei po metų nuo Simono Zuko teismo, Rodezijos ir Niasalando federacija (angl. Federation of Rhodesia and Nyasaland) buvo įkurta. Kaip ir spėjo Simonas, tai nepagerino vietinių gyventojų sąlygų, nes Federacijos generalgubernatorius buvo Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II vietininkas.
Tačiau net ir tremtyje Zukas nepasidavė ir nenustojo priešintis. Nuo pat tos dienos, kai patekau į Jungtinę Karalystę, buvau pasiryžęs grįžti į Zambiją, į Šiaurės Rodeziją, kai ji taps laisva. Tam prireikė maždaug 11 metų. Nusprendžiau negyventi tremtinio gyvenimo – susituokiau ir susilaukiau vaikų. Londone Simonas vedė menininkę Cynthią Robinson ir su ja susilaukė dviejų vaikų. Keiptaune gimusi Cynthia studijų metais aktyviai palaikė Afrikos nacionalinį kongresą. 1951 m. tėvai ją išsiuntė į dailės mokytojos kursus Londone, ten ji ir susipažino su Simonu. Gyvendama Londone ji ir toliau palaikė antiapartheidinę veiklą.
Jungtinėje Karalystėje Simonas dirbo dizaino inžinieriumi, o vėliau įkūrė inžinerinių konsultacijų įmonę. Įmonės veikla buvo sėkminga, buvo vykdomi projektai Vakarų šalyse.
Net ir gyvendamas Londone, Zukas liko svarbi politinė Zambijos ir Pietų Afrikos Respublikos nacionalinio judėjimo figūra – dalyvavo judėjimo už kolonijų laisvę veikloje (angl. Movement for Colonial Freedom, MCF). Organizacija Jungtinėje Karalystėje planavo surengti informacinę kampaniją už kolonizuotų tautų laisvę nuo politinio ir ekonominio dominavimo bei suvienyti mažesnes šiuo klausimu besirūpinančias organizacijas. MCF buvo glaudžiai susijusi su Jungtinės Karalystės leiboristų partija (angl. Labour Party) ir kitomis kairiosiomis organizacijomis. Simonas laisvu metu rašydavo straipsnius politiniais klausimais bei buvo Jungtinės nacionalinės nepriklausomybės partijos (angl. United National Independence Party, UNIP) Londono skyriaus narys. UNIP Šiaurės Rodezijoje buvo nauja partija, ji rėmėsi afrosocializmo idėjomis. Šią partiją jis laikė vienintele, galinčia sunaikinti Federaciją. Simonas prisidėdavo strateginiais patarimais, padėdavo afrikiečiams nacionalistams bendradarbiauti su jų rėmėjais užsienyje. Palaikiau ryšį su įvairiais Afrikos politikais, jie telkė paramos fondus. Nemažai draugų iš Pietų Afrikos tuo metu atvyko į Jungtinę Karalystę. Pradėjau dirbti Pietų Afrikos naudai, o tai buvo palanku Afrikos nacionaliniam kongresui, kovojusiam su apartheidu. Tačiau tuo pat metu palaikiau ryšį ir su Šiaurės Rodezija.
Federacija iširo po dešimties metų – 1964 m. sausį rinkimus laimėjus nacionalinėms jėgoms, po poros mėnesių Jungtinė Karalystė pripažino UNIP reikalavimą išstoti iš Federacijos. Tų pačių metų spalį, atkūrus Zambijos nepriklausomybę, naujoji Vyriausybė panaikino Zuko deportacijos įsakymą ir pranešė, kad „raudonas kilimas jo laukia“. Nepaisant sėkmingo gyvenimo Londone, darbo ir namų, jis su šeima grįžo į Zambijos sostinę Lusaką ir lygiai po metų įgijo pilietybę.
Grįžęs į Zambiją, Simonas su žmona Cynthia įstojo į UNIP partiją, tačiau politikoje nedalyvavo. Cynthia Lusakoje užsiėmė filantropine veikla, rėmė menininkus, o Simonas grįžo prie inžinerijos. Jis įkūrė vieną garsiausių Zambijoje civilinės inžinerijos įmonę, projektavo ir prižiūrėjo svarbius Zambijos statinius, tokius kaip Nacionalinė Asamblėja ar Zambijos universitetas. Simonas nepaliko ir visuomeninio gyvenimo – buvo įvairių Zambijos inžinerijos, visuomeninių organizacijų tarybų narys, ir net 25 metus – Zambijos universiteto statybos komiteto pirmininkas.
Į aktyvią politiką Zukas grįžo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, 1990-aisiais. UNIP valdė jau daugelį metų ir, mano manymu, pradėjo elgtis neteisingai. Jie panaikino daugiapartinę sistemą, buvusią nuo pat nepriklausomybės. Tai tęsėsi per ilgai, tad buvo planuoti bent keli perversmai, daug žmonių norėjo pamatyti to pabaigą. Ir aš prie jų prisijungiau. Jis bandė įtikinti pirmąjį nepriklausomos Zambijos prezidentą Kennethą Kaundą atsisakyti vienpartinės sistemos, tačiau jam nepavyko.
Kai išgirdau, kad vyks konferencija, skirta aptarti daugiapartinę sistemą, nusprendžiau dalyvauti. Taip elgtis buvo rizikinga, nes UNIP norėjo likti valdžioje. Pakviesti dviejų akademikų, daugiau nei trys šimtai dalyvių iš įvairių organizacijų subūrė Judėjimą už daugiapartinę demokratiją (angl. Movement for Multi-party Democracy, MMD), kurį prezidentas Kaunda pradžioje įvertino kaip nekeliantį politinės grėsmės. Per trumpą laiką MMD tapo nebesustabdoma jėga – kampanija plito, Zambijos žmonės ją palaikė, tad suimti visų judėjimo dalyvių buvo neįmanoma. Po kone keturių mėnesių, negalėdamas atlaikyti protestų ir spaudimo Kaunda panaikino vienpartinę sistemą.
Po metų vykusiuose rinkimuose UNIP laimėjo vos šeštadalį vietų. Su MMD kandidatavęs Simonas Zukas savo vienmandatėje apygardoje surinko 80 procentų ir laimėjo vietą parlamente, nors ir kandidatavo vienoje konservatyviausių provincijų – Sikongo rinkimų apygardoje. Tai viena atokiausių apygardų Zambijoje. Su šia sritimi neturėjau jokio ryšio, tačiau kai dalyvavau kitų ten kandidatavusių politikų kampanijose, žmonės manęs paprašė eiti į parlamentą. Partijos nariai tarpusavyje buvo susiskaldę, o aš buvau pakviestas kaip kandidatas iš šalies.
Pasak Simono, kaip baltaodis kandidatas, gentine tvarka grįstoje provincijoje jis buvo sutiktas maloniai. Kai vietiniai sužinojo apie Judėjimą už daugiapartinę demokratiją, jie paprasčiausiai netikėjo, kad čia gali būti ir baltaodis. Galbūt skambės keistai, bet nacionalizmas čia dar nebuvo prasidėjęs. Gyventojai buvo nacionalistai, sakyčiau, genčių ir vietiniu lygmeniu. Vietinės gentys buvo labai konservatyvios ir tokios norėjo išlikti, tačiau jos priėmė baltaodžius.
Laimėjęs rinkimus, Judėjimas už daugiapartinę demokratiją sudarė Vyriausybę, kurioje Simonas per šešerius metus buvo dviejų sričių ministru – pradžioje agrikultūros, maisto ir žuvininkystės, o vėliau – darbo ir tiekimo.
1996 m. Vyriausybė priėmė Konstituciją, kurioje buvo ir pataisa, skirta uždrausti prezidentui Kaundai dalyvauti rinkimuose. Būtent Kennetho Kaundos dėka buvo įkurta UNIP, vėliau laimėjusi 1964-ųjų rinkimus ir atkūrusi nepriklausomybę. Tačiau šia Konstitucijos pataisa buvo uždrausta į prezidentus kandidatuoti asmenims, kurių tėvai nėra gimę Zambijoje. Kennetho Kaundos tėvas buvo migrantas misionierius iš Malavio, kuris Zambijoje apsigyveno 1920 m. Protestuodamas dėl Konstitucijos pataisų, Simonas Zukas paliko ministro postą ir, nors tai nieko nepakeitė ir Konstitucija buvo priimta, šiuo žingsniu jis parodė, kad politika gali būti ir pragmatiška, ir pilietiška.
Po atsistatydinimo jis liko aktyvus politikas, o į pensiją išėjo tik 2005 m., būdamas aštuoniasdešimties.
Baltųjų dalyvavimo antikolonijistinėje veikloje Afrikoje idėja gali skambėti problemiškai. Tačiau dr. Hugh Macmillanas, Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėjas, teigia, kad tuo laikotarpiu ne visi baltaodžiai buvo už kolonizaciją. Zukas buvo išskirtinis, bet ne vienintelis, dalyvavęs antikolonijinėje kovoje. Tarp žymių litvakų kovotojų – ir fotografas Elis Weinbergas iš Liepojos, padaręs vieną garsiausių Nelsono Mandelos portretų, ir PAR politikas Joe Slovo iš Obelių, aktyviai dalyvavęs ANC veikloje ir stipriai prisidėjęs prie šalies demokratijos.
Vilniaus universiteto Pietų Afrikos žydų istorijos ir kultūros tyrėja Karina Simonson teigia, kad nors žydai Pietų Afrikoje (kurių 80 proc. buvo litvakai) galėjo mėgautis baltųjų privilegijomis, jie plačiai dalyvavo antiapartheidinėse veiklose. Litvakai rizikavo savo turtu ir laisve net nebūdami tiesioginėmis aukomis (ne taip, kaip juodaodžiai, azijiečiai ar coloureds – europietiškų ir afrikietiškų ar azijietiškų šaknų žmonės). Patyrę antisemitizmą ir neapykantą tėvynėje, žydai atvykdavo ir matydavo tą patį, tik prieš juodaodžius. „Socialinio teisingumo kiekvienam siekis yra labai litvakiškas bruožas“, – sakė žydų kilmės lietuvių novelistas Markas Zingeris.
Simono Zuko palikimas ir toliau kuria Zambiją. 2011 m. pasaulis nustebo, kai šalies viceprezidentu buvo išrinktas baltaodis. Prezidentui mirus, viceprezidentas iš Škotijos Guy’us Scottas keliems mėnesiams tapo prezidentu. Scottas galėtų būti Škotijos indėlio į Zambijos istoriją ir politiką simbolis, tačiau, dr. Hugh Macmillano teigimu, būtent Simono Zuko daugiau nei 50 metų dalyvavimas politikoje, namuose ir tremtyje, opozicijoje ir Vyriausybėje, padėjo zambiečiams natūraliai ir lengvai priimti Scottą. Apie baltaodžių ir juodaodžių tarpusavio santykį savo memuarų epiloge rašė ir Simonas: „Manau, kad mūsų veiklos, vykdytos prieš ir po nepriklausomybės paskelbimo, padėjo ateiti laikui, kai rasizmas Zambijoje beveik nebeegzistuoja.“
1951 m. įkurto Antifederacijos veiksmų komiteto, kurio sekretoriumi buvo ir Simonas, tikslas buvo argumentuotai paaiškinti Federacijos žalą. Simono organizacijai pasiūlyta emblema buvo juoda ir raudona juostelės. Jis aiškino, kad juoda simbolizuoja kovą už juodaodžių teises, o raudona – visame pasaulyje priimtas kairiųjų kovos už darbininkų teises simbolis. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo šios dvi juostelės yra ir Zambijos vėliavoje.
Zambijos universiteto moderniosios istorijos dėstytojas dr. Sishuwa Sishuwa Simoną apibūdina kaip principingą, vargšus bei skurstančiuosius gynusį ir savo nuomonės nebijojusį pasakyti politiką, vis primindavusį kolegoms nepamiršti, dėl ko buvo įkurtas Judėjimas už daugiapartinę demokratiją, ir kurio dėka buvo atkurta demokratinė Zambijos sistema.
2005 m. „The Post“, vieno svarbiausių Zambijos laikraščių, vedamajame redaktorius Fredas M’membe Simono Zuko pasitraukimo iš politikos proga rašė: „Simonas yra visur, kur reikia ginti žmonių interesus arba juos tobulinti; jis visada nesavanaudiškai kovoja teisingumo pusėje. Ir mes tikimės, kad šiandienos politikai ir pilietinė visuomenė seks šiuo didžiuoju revoliucionieriumi, šiuo puikiu mūsų šalies piliečiu, šiuo puikiu Zambijos gyventoju.“ 85-ojo Zuko gimtadienio proga 2010 m. „The Post“ pridėjo: „Jo žmonija yra beribė ir įkvepianti, jis – engiamųjų ir vargšų čempionas.“

1938 m. lapkričio mėnesį iš 9 d. į 10 d. nacių sukarintos partijos „rudmarškiniai“ (SA) nariai ir vokiečių civiliai atakavo ir siaubė žydų bendruomenei priklausančiuose pastatuose visame Trečiajame Reiche, tuo metu jam priklausė dabartinė Austrijos Federacinė Respublika, tų metų kovą šalį aneksavo Vokietija.
Šiandien, 2021 lapkričio 9d. Austrijos prezidentas, Europos komisijos atstovai bei Europos žydų kongreso atstovai susirinko Vienoje padėti vainikus pagerbdami žuvusiuosius.
Austrijos sostinė ketvirtadienį rengiasi pristatyti visuomenei du projektus, minint 80-ąsias nacių kontroliuojamose teritorijose įvykdytų smurtinių išpuolių prieš žydų namus, įmones ir maldos vietas.Tai buvo lemtingas įvykis, kurį istorikai vadina Adolfo Hitlerio vadovaujamo režimo pradžia, pradėjus vykdyti sistemingą žydų naikinimą.
Sostinė Viena ruošiasi skelbti 68 žydų vardus, nužudytų per „Kristallnacht – Krištolinę naktį”, Austrijos sostinės vadinamajame „Vardų bokšte“.
Kiekvieną savaitės vakarą simboliniu laiku (19.38 val.) žuvusių Vienos gyventojų vardai iki aušros bus rodomi kas12 minučių, išrašyti milžiniškomis raidėmis ant pastato, kuriame įsikūrusi draudimo bendrovė „Uniqa“ fasado. esanti miesto centre.
„Siekiama išsaugoti kiekvieno nacių nužudyto žmogaus atminimą“, – EFE sakė Austrijos pasipriešinimo archyvo (DÖW) direktorius Gerhardas Baumgartneris. „Vardų bokšte” dešimtys tūkstančių žmonių galės matyti aukų vardus, užkersdami kelią nacių ketinimui užgesinti bet kokius žydų gyvybės Europoje pėdsakus.
Lygiagrečiame projekte DÖW atnaujino „Memento-Vienna“ – programėlę išmaniesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams su GPS, kuri leidžia vartotojams sužinoti aukų vardus, adresus ir biografinius duomenis.
Programėlė iš pradžių buvo paleista 2016 m. su duomenimis apie 5 000 aukų, gyvenusių Vienos centre, tačiau dabar duomenų bazė išplėsta įtraukiant apie 50 000 žuvusiųjų visoje sostinėje.
„Naciai ne tik nužudė savo aukas, bet ir atėmė jų vardus, veidus ir gyventą aplinką“, – EFE sakė vienas iš projektui vadovaujančių tyrėjų Thomas Sternas.
„Memento-Viena“ pirmiausia skirta studentams, turistams ir Holokausto aukų palikuonims, kurie grįžta į miestą susipažinti su savo šaknimis ir protėvių likimais.
Maždaug šeši milijonai žydų visoje Europoje, iš kurių 1,5 milijono buvo vaikai, pradėti žudyti nuo Krištolinės nakties iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m., per didžiausią valstybės remiamą genocidą istorijoje.


Šiais metais minime 80-ąsias Lietuvos okupacijos, didžiųjų tremčių ir Holokausto pradžios metines. Šiauliuose atidarytas Pasaulio tautų teisuolių skveras ir memorialas, skirtas pagerbti tautos didvyrius, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis Holokausto metu gelbėjo žydus. Lietuvoje beveik 1 600 asmenų, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 918 Lietuvos piliečių yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, jų pavardės iškaltos Pasaulio tautų teisuolių sode Jeruzalėje. Šis sąrašas plečiasi, sužinant vis naujų faktų apie to laikmečio gyventojus ir jų žygdarbius.
Ieškojo gelbėtojų nuo įsikūrimo pradžios
Šiaulietė Frida Šteinienė džiaugiasi, kad pagaliau mieste tinkamai pagerbti Pasaulio tautų teisuoliai, sutvarkytas skveras, įrengtas gražus memorialas. Tačiau jos teigimu, nėra teisinga visus nuopelnus dėl teisuolių pagerbimo prisiimti S. Kerbeliui. Taip kalbanti ne iš piktumo, ne iš kokio nors pavydo, o dėl to, kad daug metų šia kryptimi buvo einama, daug pastangų įdėjo visas būrys žydų bendruomenės garbių žmonių: žymusis kraštotyrininkas Leiba Lipšicas, bendruomenės vadovai Josifas Buršteinas, Borisas Šteinas.
„Dar 1988 m., kai buvo atkurta Šiaulių miesto žydų bendruomenė, vienas iš pirmųjų darbų buvo surasti tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių, giminių gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metu įvairiais būdais prisidėjo prie to, kad mūsų tautiečių gyvybės būtų išgelbėtos“, – sakė F. Šteinienė.

Sveikiname Mašą su jubiliejumi ir nuoširdžiai linkime paties svarbiausio – stiprios sveikatos ir artimųjų meilės, malonių gyvenimo akimirkų, džiaugsmo šeimoje, geros nuotaikos. Su gimtadieniu!
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininko pavaduotojos pareigas Maša Grodnikienė ėjo daugiau nei 20 metų. Maša inicijavo ir vadovavo žydų bendruomenės svarbiems kultūriniams renginiams. Jos pastangų dėka 2001 m. buvo suorganizuotas pirmasis Pasaulio litvakų kongresas, tapęs simboliniu įvykiu atsikūrusioje žydų bendruomenėje, žymėjęs litvakų kultūros Lietuvoje renesansą. Mes prisimename ir vertiname Mašos pristatytą reikšmingą kultūrinių renginių ciklą ,,Likimai”.
Maša Grodnikienė labai daug prisidėjo puoselėjant ir garsinant litvakų kultūrą bendruomenės viduje ir visame žydiškajame pasaulyje.
Mieloji Maša, jūsų inicijuoti ir pradėti darbai tęsiami. Niekas nepamiršta, darbai nesustoja. Ačiū už jūsų pristatytą Lietuvos žydų kultūrinį palikimą.
Mazel Tov!

Smagumas – ten kur pokštai, kostiumai, vaiduokliai, moliūgai ir daug vaikų klegesio.
Penktadienio vakarą bendruomenėje vyko jau trečiasis #KinderTiš – vaikų stalas Beigelių krautuvėlėje. Vaikai kepė beigelius klevų sirupe ir dekoravo juos moliūgų sėklomis. Šventė vyko kartu su bičiuliais iš JAV ambasados Vilniuje. Gavome daug baisuokliškų dovanų, sužinojome viską apie Helovyno tradicijas ir laimingi pasitikome šabatą. Specialiai šios dienos proga apie Helovyno tradicijas, kostiumus, pokštus ir gąsdinimus bei moliūgus mums pasakos JAV Ambasada Vilniuje / U.S. Embassy Vilnius kultūros ataše Caitlin Nettleton ir kolegos.

Spalio 29 d. popietę Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje vyko knygos ,,Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis — karo nusikaltėlis” pristatymas bei diskusija. Knyga lietuvių kalba bus pristatyta 2022 m. vasario mėnesį vyksiančios Vilniaus Knygų mugės metu atnaujintu pavadinimu “Vėtra lietaus šalyje”.
Renginio metu, Čikagoje gyvenanti lietuvių kilmės amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Silvia Foti pristatė skaudžią asmeninę patirtį tyrinėjant savo senelio, generolo Jono Noreikos-Vėtros, veiklą bei atrastus kolaboravimo su nacistiniu okupaciniu rėžimu Lietuvoje faktus. Autorė atvirai išdėstė savo požiūrį į senelio vykdytą nusikalstamą veiklą ir apgailestavo, kad Lietuvoje jis vis dar yra pristatomas kaip sektinas pavyzdys ir herojus.
Po pristatymo vykusios diskusijos metu buvo išsamiai aptartos viešojoje erdvėje kylančios audringos reakcijos į naujų skausmingų istorinių faktų atradimą bei ekspertų, visuomenės lyderių bei politikų atsakomybę už viešąjį diskursą. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky diskusijos metu teigė: “Net neabejoju, kad nors žiniasklaida ir nesusidomėjo šia diskusija, bet po šio renginio išgirsime daug kritiškų vertinimų iš čia nebuvusiųjų. Bet daug kartų jau esu sakiusi ir pakartosiu darsyk: Lietuvos vardą teršia tie, kurie slepia tiesą, o ne tie, kurie kalba tiesą.
Ir, žinant p. S. Foti knygos istoriją, tikrai reikia turėti labai daug drąsos ir nuoširdumo apie artimą savo šeimos narį, apie savo senelį, parašyti tiesą, kuri tokia ir nemaloni ir pribloškianti. Tad galime ir privalome už tai padėkoti”.
Po pristatymo vykusioje diskusijoje taip pat dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Nepriklausomybės Akto signataras, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams tirti pirmininkas Emanuelis Zingeris, Žydų bibliotekos direktorius ir steigėjas Žilvinas Bieliauskas, Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius ambasadorius Marius Janukonis, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams tirti direktorius Ronaldas Račinskas bei Vilniaus universiteto profesorė dr. Jurgita Verbickienė.