Raimondo Savicko parodos atidarymas!
Žydai švenčia Chanuką: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė pristato šventę ir jos tradicijas
Kada susitiksime litvakiškoje virtuvėje?
Gruodžio pabaigoje nemaža grupė romų ir žydų bendruomenių atstovų viešėjo Varšuvoje ir net dvi dienas praleido Žydų muziejuje POLIN. Iš karto norisi pasidalinti rekomendacija – skirkite tam mažiausiai tris dienas, nes informacijos gausa, modernios ekspozicijos, gilus turinys tiesiog užburia.
Pagrindinė muziejaus ekspozicija skirta žydų istorijai nuo senų iki modernių laikų, o besikeičiančių parodų erdvėse suspėjome pamatyti parodą, skirtą žydų kulinarinėms tradicijoms “What’s Cooking?” – Kas verda?. Taip pat susitikome ir su POLIN edukacijų vadove ir parodos apie žydų virtuvę kuratore.
“Praktiškai, mano mokiniams tai yra reguliaraus darbo vieta”
– apie POLIN muziejų sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicijų dėstytojas Algis Davidavičius
Kodėl tokie mokomieji vizitai turi būti privalomi visiems, dirbantiems žydų paveldo puoselėjimo ir tyrinėjimo srityje? Atsakymas paprastas – nėra nieko stipresnio ir kokybiškesnio Lietuvos pašonėje nei šis muziejus Varšuvoje, nėra nieko kelių šimtų kilometrų spinduliu, kas galėtų konsoliduoti ekspertų, istorikų bei kitų specialistų pajėgas ir perteiktų tiek daug informacijos tokiu išsamiu, moderniu ir patogiu formatu kaip POLIN muziejus.
Kas ta žydų kulinarijos tradicija per edukacijas?
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dar 2016 m. atvėrė žydiškos kavinė Beigelių krautuvėlės duris vilniečiams ir miesto svečiams ir iš karto susilaukė pasaulinio dėmesio Čia iki šiol kepamos chalos, sukami įmantrūs teiglach, verdamas žydiškas penicilinas – sultinys su macos kukuliais, o per šventes kemšamas litvakiškas karpis. Šį maistą atpažįsta vyresnioji karta, nes kapoti silkę ir kepenėles Lietuvos šeimininkės mokėsi iš žydžių kaimynių.
Simboliškas sutapimas – tiek Beigelių krautuvėlės atidarymą tiek po 7 metų įvykusį vizitą rėmė tas pats fondas, kurio pagrindinė misija remti žmogaus teises ginančias iniciatyvas. Tad nuo 2016 m. BK kovoja su diskriminacijos ir antisemitizmo apraiškomis kepdama beigelius ir pristato litvakiškos virtuvės patiekalus bei tradicijas.
Beigelinė, tai sinagoga žydam pasauliečiams.Tai ne muziejus, bet socialinė, kultūrinė, gurmaniška patirtis. Dažnai bendruomenė kviečia kartu pasitikti Šabatą, taip pristato gislesnį žydų tradicijų supratimą. Kiekviena vieša šventė neapsieina be žydiškų saldėsių ar košeriniomaisto ypatingiems svečiams.
Žasis, žasies taukai ir kuom svarbus česnakas
Žydų kulinarinis paveldas skaičiuoja šimtmečius ir gefilte fiš (farširuota žuvis) tiek pat metų nekeičia savo keistos konsistencijos ir drebučių atspalvio su pervirta morka. Senoji, tradicinė žydų virtuvė – pripažinta pasaulyje, o pasak istorikų pasaulio paveldo sąraše yra ir Lietuvos pėdsakas, palikęs populiariąsias beigelines. Didžiuojamės tuo, kad pavyko mažais žingsneliais atgaivinti šį paveldą ir nesustoti. Nuo 2016 m. pavyko pasiekti ne tik nostalgiškai žydų virtuvę menančius kaimynus, bet ir jaunąją Lietuvos kartą. Keli šimtai moksleivių pagal Kultūros paso programą ir progresyvių mokytojų iniciatyva apsilankė BK organizuojamose edukacijose, kepėme chalas ir ragavome beigelius miestuose ir miesteliuose visoje Lietuvoje.
Kinder tiš (vaikų stalas jidiš) kasmet sulaukia didėjančio mažųjų kulinarų skaičiaus tarkuojant bulves, sukant blinces, verdant buljoną, o vaikų tėveliai nuolat reikalauja edukacijų suaugusiems. Tarp maisto ruošos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės edukatorės stengiasi pasakoti kiekvieno patiekalo esmę ir prasmę – juk viskas parašyta Toroje.
Kiekvieną kartą sulaukiame klausimo apie specifiškai litvakų virtuvei būdingus patiekalus ir kaip juos atrasti tarp gausios žydų patiekalų pasiūlos.
Koks turėtų būti sekantis žingsnis – tikriausiai nesustoti, o gal net pradėti bėgti pirmyn, kol dar bendruomenės nariai prisimena autentišką litvakiškų patiekalų skonį ir kvapą ir turi jėgų receptus perduoti jaunajai kartai.
Šabatinės staltiesės menininkės akimis
Grįžkim į Varšuvą. Laikinąją parodą apie žydų virtuvės tradicijas apžiūrėjome per kelias valandas su gide. Vertinome ne tik turinį, bet ir visą ekspozicijos dizainą, pasakojimo seką, surinktus eksponatus, meninius intarpus apie Šabato staltieses ir žvakių uždegimą. Viena erdvė nuosekliai pasakojo istoriją ir virtuvės taisyklių pagrindus, kurie surašyti Toroje ir remiasi Košerio taisyklėmis.
Apžiūrėjome retus eksponatus – pavyzdžiui gyvulių ir paukščių skerdimo peilius ir Lietuvos, aliuminius puodus, kelis įrankius, lydytų paukštienos taukų indelius. Eksponatai iš Europos žydų bendruomenės yra labai retas dalykas, nes Holokaustas sunaikino viską. Matėme kaip kepama maca Kabule ir Lydoje. Ypač svarbūs ir reti eksponatai yra garsiosios Fanios Levando iš Vilniaus receptų knyga ir archyvinės nuotraukos.
Fania Lewando (centre) kartu su savo kulinarijos mokyklos mokinėmis
Dalis pasakojimo susijęs su JAV žydų diasporos kasdienybe, nes būtent čia iškeliavo didelė Rytų Europos žydų bendruomenės dalis, čia suklestėjo beigeliai.
Žydų kulinariojos testas vaikams
Kol apžiūrėjome parodą, erdvėje nuolat lakstė vaikai su rašikliais, pieštukais, popieriais, kuriuos įnirtingai pildė ir spalvino. Žavu buvo matyti jų degančias akis ieškant chalos recepto ar košerinio žvėries atvaizdo. Tai dar vienas modernaus muziejaus darbo su lankytojais aspektas – absoliutus įtraukimas mažo ir seno. Na o antrasis ekspozicijos aukštas kvietė suptis ant beigelio sūpuoklių, virti čiolnto puodą iš teisingų ingredientų ir pinti chalos pynes!
Kviečiame pažiūrėti mūsų foto akimirkų albumą ir POLIN virtualią parodą, kuri taip pat profesionaliai integruota į visą pažinimo ir mokymosi paketą, kurį norisi vėl ir vėl atsiversti, kaip ir pačios parodos katalogą.
Tad kada susitiksime litvakiškos virtuvės erdvėse Vilniuje, Žąsliuose, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šeduvoje, Telšiuose…?
O kelionės įspudžius užfiksavo lrt.lt laida MENORA (žiūrėti nuo 15.36 min)
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Šią kelionę į parodą ir galimybę susitikti su Lenkijos romų bendruomenės aktyvistais iš dalies rėmė Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis įgyvendinat projektą “Hear the Other – open dialogue on historical justice and memory: empowering Jewish and Roma community leaders”.
Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras aktyviai siekia jog abiejų tautų istorija nebūtų užmiršta ir perrašoma.
Apie projektą: https://bit.ly/3gtBq8v
#evzfoundation #SupportedByEVZ #mūsųbendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
Taip pat skaitykite:
Nepaprasta kelionė į POLIN – žydų istorijos muziejų Varšuvoje
LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky Chanukos sveikinimas
Chanukos sveikinimai
Jeigu skulptūrinės kompozicijos Sendai Valvrojenskai (Berenson-Abbott)
dar neaplankėte, padarykite tai šventiniu laikotarpiu ir tuo pačiu
pamatykite originalią Butrimonių miestelio eglutę,
paragaukite Karališkųjų paveldo produktų…
Smagių švenčių, gero ir, žinoma, taiklaus laiko!
Už foto atvirukui dėkojame Ramutei Jablonskienei
Nepaprasta kelionė į POLIN – žydų istorijos muziejų Varšuvoje
Gruodžio pabaigoje projekto EVZ dalyviai svečiavosi POLIN muziejuje Varšuvoje. 2016 metais muziejui buvo skirtas prestižinis apdovanojimas – muziejus buvo išrinktas Europos 2016 metų muziejumi (European Museum of the Year Award 2016). Nuolatinėje parodoje, naujausių technologijų dėka, galima keliauti laiku ir pamatyti, kaip atrodė beveik 1000 metų trukusi Lenkijos žydų istorija – nuo momento, kai žydai atvyko į dabartinės Lenkijos teritoriją iki dabartinių laikų, kurie paženklinti siaubinga žydų drama II pasaulinio karo metais.
Diskusija kartu su romų ir žydų tarptautine bendruomene muziejaus edukacijų erdvėje.
Kartu keliavę jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai dar kartą įsitikino, kad Lenkijos ir Lietuvos istorija turi daug ką bendro. O Lietuvos žydų bendruomenėje dažnai pasakojama, kad Varšuvos buvo bent jau dvi: iki 1939 m. ir po 1945 m. bei kaip atsitiko taip, kad rasti tikrą Varšuvietį prilygsta tikro gintaro atradimui Baltijos jūros pakrantėje (teoriškai galima, o praktiškai – mažai kam pavyksta).
Mūsų gidė kalbanti gal 7 kalbom.
Šis muziejus yra didžiulė istorija ir mes turime moralinę pareigą ją papasakoti“, – sakė muziejaus gidė. Buvusio žydų geto vietoje pastatytas švytintis muziejaus pastatas yra kontrastas įspūdingam juodo granito monumentui priešais jį, kuriuo pagerbiami 1943 metų geto sukilimo didvyriai.
Daugelį amžių 80 proc. pasaulio žydų gyveno Lenkijoje. Dalyviai vedini gidės pasinėrė į istoriją per multimedijos instaliacijas, tekstus, muziką, paveikslus ir atkurtas kasdienio gyvenimo scenas.
Lenkijos miškas.
Pagrindinė ekspozicija prasideda nuo legendos apie pirmųjų žydų atvykimą į Lenkiją viduramžiais. Eidami per didžiulį Lenkijos mišką žydai išgirdo balsą iš dangaus, sakantį „Po lin“ – hebrajiškai tai reiškia „ilsėkitės čia“. Taip Lenkijai buvęs duotas vardas. Lenkija tapo saugiu prieglobsčiu iš Prancūzijos, Reino krašto ir Ispanijos išvarytiems žydams. 1765 metais Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje gyveno 750 tūkst. žydų. 1939 metais tas skaičius siekė 3,3 mln. – maždaug 10 proc. visos Lenkijos gyventojų. Karą išgyveno tik 200-300 tūkst. žydų. Dauguma jų emigravo, o paskutinė emigracijos banga vyko po komunistų režimo surežisuotos 1968 metų antisemitinės kampanijos.
Apie baisųjį Holokausto laikotarpį Lenkijos žydų istorijoje bei Panerių masines žudynes Lietuvoje – taip pat pasakojama naujajame muziejuje. Šiandien maždaug 7 tūkst. šalies gyventojų priklauso maždaug 30-čiai žydų organizacijų, dar keli tūkstančiai žmonių turi žydiškas šaknis.
Lietuvos žydų bei romų bendruomenių nariai kartu su muziejaus darbuotojais diskutavo apie besiformuojančią tolerancijos ir empatijos atmosferą, kuri jei ir nėra plačiai išplitusi, ji atveria kelią kitam ilgalaikiam žydų bei romų buvimui Lenkijoje ir Lietuvoje.
Seminaro metu Lietuvos romų bendruomenės lyderiai džiaugėsi susitikimu su Varšuvos romų bendruomenės atstovais diskutavo apie romų kalbos skirtumus ir panašumus Lenkijoje bei pasidžiaugė, kad jei palyginsime romus su karaimais, totoriais, žydais, kurie gyveno Lietuvoje, jau beveik niekas nekalba savo kalbomis. Jau beveik nebėra žydų, kurie kalbėtų jidiš kalba, o romai sugebėjo išsaugoti savo kalbą ir vis dar plačiai ją naudoja.
Ekspozicijos akcentas yra 18-ojo amžiaus medinės sinagogos iš prieškarinio Gvozdzeco miesto, dabar esančio Ukrainos teritorijoje, polichrominių ištapytų lubų replika.
lenkijos romų bendruoemnės pranešimas:
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Šią kelionę ir galimybę susitikti su Lenkijos romų bendruomenės aktyvistais iš dalies rėmė Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis įgyvendinat projektą “Hear the Other – open dialogue on historical justice and memory: empowering Jewish and Roma community leaders”.
Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras aktyviai siekia jog abiejų tautų istorija nebūtų užmiršta ir perrašoma.
Apie projektą: https://bit.ly/3gtBq8v
#evzfoundation #SupportedByEVZ #mūsųbendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
Chanuka jungia bendruomenes!
Kad neprailgtų Chanukos laukimas, o ir taptų prasmingesnis, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė bendradarbiaudama su GISHUR iniciatyva surengė chanukijų dirbtuves. Jas kepėm, klijavom, kirpom, karpėm , tepės, piešėm, dėliojome ir lankstėm. Išsirinkite gražiausią!
Šią popietę Beigelių krautuvėlėje rinkosi įvairių bendruomenių jaunuoliai ir jaunuolės. Chanuka jungia bendruomenes! Už galimybę dėkojame #GISHUR Paideia – The European Institute for Jewish Studies in Sweden HIAS Europe Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija EVZ Foundation Padėk Pritapti Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras #Hanukkah #HanukkahConectsCommunities
Tolerancijos ir supratimo stiprinimas
GISHUR iniciatyva įgalina Europos žydų bendruomenių lyderius ir aktyvistus mesti iššūkį ksenofobijai ir skatinti dialogą su pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais ir migrantais.
Koordinuojamas HIAS Europe, bendradarbiaudamas su CEJI ir Paideia, GISHUR siekia šio tikslo burdamas koalicijas, stiprinant bendruomenių gebėjimus.
2022 m. pradžioje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovai susipažino su GISHUR komandos sukurta medžiaga apie žydų šventes ir papročius. Naudojantis šiais resursais Europos žydų bendruomenės gali lengviau edukuoti įvairias bendruomenes, rengti kultūrines edukacijas ir bendradarbiauti su organizacijomis, dirbančiomis su migrantų grupėmis.
Ištekliai taip pat siūlo praktinę pagalbą ir patarimus planuojant panašius renginius, daugybę pedagoginių priemonių ir metodų, kurie gali būti naudingi palengvinant šviečiamąją veiklą.
Pasinaudokite šiais ištekliais ir jūs!
Chanukos renginiai bendruomenei
Chanuką kviečia švęsti klubai
10 Dievo įsakymų judaizme
Maloniai kviečiame į Nataljos Cheifec paskaitą.
Jūs sužinosite:
10-ties Visagalio įsakymų esmę
Kokia bausmė gresia pažeidus įsakymą
Aštuonias įstatymo “NEVOK” prasmes
Kas yra žudikas judaizme
Kurio įsakymo nevykdymo pasekmės yra nepataisomos.
Apie visa tai Jums papasakos bei į Jūsų klausimus atsakys edukatorė Natalja Cheifec. Paskaita vyks Lietuvos Žydų (litvakų) bendruomenės ZOOM svetainėje.
Susitikime gruodžio 14 d. 17:30 val.
Registruokitės nuorodai gauti >>https://bit.ly/3K73kEE
Menora. Kauno geto kalinių Margaritos Štromaitės ir Juozo Kagano meilės ir išlikimo istorija
Kviečiame dalyvauti
Chanukos diena
Užuojauta
A.Šleževičius 2009m., Andriaus Ufarto BNS nuotr.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky reiškia nuoširdžią užuojautą dėl žydų gelbėtojų palikuonio, Lietuvos ekspremjero Adolfo Šleževičiaus netekties.
Adolfas Šleževičius gimė 1948 02 02 žydų gelbėtojų šeimoje, Mirskiškėje, Ignalinos rj.
A. Šleževičius 1993–96 metais ėjo Lietuvos Respublikos ministro pirmininko pareigas; jo vyriausybė daug nuveikė stabilizuojant ūkį, įvedant litą, pagerinant santykius su gretimomis valstybėmis.
Parašė daugiau kaip 50 straipsnių, knygas Tarp Scilės ir Charibdės (1998), Metai, kai nebuvo didvyrių: Lietuvos įvykiai tuometinio Ministro Pirmininko akimis (2008).
Dalinamės Adolfo Šleževičiaus tėvelių, žydų gelbėtojų Vlado ir Uršulės istorija.
„Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“ / Vladas Šleževičius
Vladas ŠLEŽEVIČIUS (1912–1993) Uršulė ŠLEŽEVIČIENĖ (1912–2000)
Rachelė ir jos uošvė kurį laiką slapstėsi pas Vladą Šleževičių, gyvenusį Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Jo slėptuvėse rado prieglaudą apie 20 žmonių, pabėgusių iš geto. Jo namuose nakvynę rasdavo ir partizanai. Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“
Išgelbėtosios Rachelė Kacav ir Estera Krengel
Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Kartą į namą įėjo banditas Vilius Radavičius (karui baigiantis, pabėgo j JAV). Tuo metu kitame kambaryje buvo Rachel Kacav su uošve. Išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jos palindo po lova. Mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, nuleido antklodę iki žemės, kad žudikas nepastebėtų besislapstančių moterų. Banditas įėjo į kambarį ir atsisėdo prie pat lovos. Rachelė, siaubo apimta, žiūrėjo į jo batus. Dvejų metų Janytė pradėjo ieškoti dingusios „ciocytės”. Kaziukas tuoj pat išvedė ją į kiemą ir greitai grįžo šaukdamas:
– Tėte, karvė pabėgo!
Tėvas išbėgo į kiemą. Policininkas irgi išėjo. Jam pasitraukus, Kaziukas tarė tėvui:
– Aš sugalvojau, kaip to žalčio atsikratyti. Tetos gi guli po lova. „Ir be ginklo kariai“,
Sudarytoja S. Binkienė, Vilnius, 1967
Uršulė ir Vladas Šleževičiai
Informacija iš virtualios Parodos “Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa”.
Nuotraukos iš Danutės Selčinskajos asmeninio archyvo.
Adolfo Šleževičiaus tėvai – Pasaulio Tautų teisuoliai
Gydytojas Petras Girbudas, našlys su dviems vaikais, gyveno Užventyje, netoli Kelmės. 1941-ųjų birželio 24-ąją miestelį okupavo vokiečiai. Sužinojęs, kad ruošiamasi žudyti žydus, gydytojas Petras Girbudas prasiskverbė į žydų kalinimo vietą, visiems pasakė, koks jų laukia likimas ir patarė gelbėtis. Klausinėdamas pažįstamų ir savo pacientų, Petras Girbudas labai intensyviai ieškojo vietų, kur galėtų paslėpti žydus.
Gydytojas buvo labai gerai žinomas vietos bendruomenėje, kaip ir gerai buvo žinomas jo palankumas žydams. Todėl jis negalėdavo ilgiau nei kelias dienas slėpti žmones savo namuose. Net ir suradęs prieglobstį, gydytojas Girbudas nuolat rūpindavosi slapstomais žmonėmis, atveždavo jiems maisto, vaistų ir šiltų drabužių.
Kunigas Polikarpas Macijauskas (Maciejovskis) buvo daktaro Petro Girbudo draugas. Jis slėpdavo žydus Kolainių vienuolyne, aprūpindavo juos fiktyviais gimimo liudijimais. Kartu su Užvenčio gydytoju Petru Girbudu kunigas Polikarpas Macijauskas tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais šiame regione. Jie susitardavo su vietiniais ūkininkais, parinkdavo atokias, apaugusias medžiais sodybas, į kurias, pasikinkęs arklį, iš Šiaulių geto žydus atveždavo aštuoniolikmetis Alfonsas Songaila.
Vieni tokių ūkininkų buvo Uršulė ir Petras Šleževičiai gyvenę Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Jų namuose užuovėją rado Rachilė Kacevienė (Kacav), Esther Krengel Magidienė, Ita (Teresė) Kacaitė Šolomas Kacas iš viso daugiau nei 20 žmonių pabėgusių iš Šiaulių geto.
Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“
1994 metais Uršulei Šleževičienei įteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio medalis ir diplomas.
Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti per 900 Lietuvos piliečių.
Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenė bei pirmininkė Faina Kukliansky reiškia nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems.
Informacijos šaltinis: www.issigelbejesvaikas.lt
Kviečiame į paskaitą “Tora – gyvenimo šaltinis”
Natalja Cheifec kviečia į virtualią paskaitą “Tora – gyvenimo šaltinis”.
Ji pasakos apie 4 Toros suvokimo lygmenis ir kodėl ji buvo suteikta žydų tautai iškart po to, kai jie paliko Egipto vergiją. sužinosite ir daugelį kitų svarbių aspektų.
Išskirtinis Izraelyje besigydančio režisieriaus R. Tumino interviu: svajoja apie jauną sodą Lietuvoje
Specialiai „Lietuvos rytui“, Izraelis
Garsus Lietuvos režisierius Rimas Tuminas kuria spektaklį Tel Avivo „Gesher“ teatre. Nors praradęs darbą ir Maskvoje, ir Vilniuje buvo kviečiamas ne vienos Vakarų šalies teatrų, kūrėjas pasirinko Izraelį, nes čia jam suteikiamas ir unikalus gydymas.
Nepaisydamas jau beveik dešimtmetį kamuojančios ligos, kuri pastaraisiais metais buvo itin paaštrėjusi, R.Tuminas (70 m.) Tel Avive dirba daug. Dukart per dieną repetuoja spektaklį pagal Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ ir dar sutiko padėti „Gesher“ teatre baigti jauno režisieriaus spektaklį, kurio premjera numatyta gruodžio viduryje.
Su lietuvių režisieriumi susitikome prie teatro, kurį 1991 m. įkūrė žinomas buvusios SSRS režisierius Jevgenijus Arje. „Gesher“, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia „tiltas“. Tas teatro tiltas daugiau nei prieš trisdešimt metų suvienijo daugybę talentingų rusakalbių aktorių, repatrijavusių į Izraelį.
Dabar tuo J.Arje, su kuriuo buvo daug metų pažįstamas, nutiestu tiltu jo aktorius į savo teatro pasaulį veda R.Tuminas. Per repeticijas aktoriai gaudo kiekvieną lietuvio žodį ir gestą. Nors R.Tuminui su aktoriais tenka bendrauti per vertėją, nes dabar teatre vaidinama hebrajiškai, kalbos barjerą ištirpdo emocingos režisieriaus pastabos. Jos užburia ne tik aktorius, bet ir teatro gerbėjus, kurie kartais įsiprašo į repeticijas.
„Kasdien – įtemptas darbas teatre. Be to, esu priklausomas ir nuo man gydytojų sudaryto gydymosi plano. Bet visa tai leidžia užsimiršti. Nebegalvoju apie tai, kad netekau teatro Lietuvoje ar Maskvoje, atitolinu nuo savęs ir gydymosi reikalus“, – bendraudamas su „Lietuvos rytu“ prisipažino režisierius. Pasikeitusios ne tik R.Tumino kūrybos bei gyvenimo aplinkybės, bet ir jis pats. Iš tolo beveik neįmanoma jo atpažinti – ilgi žili plaukai, stilinga nedidelė kepurė, elegantiškas švarkas.
Į pastabą, kad primena seną hipį, kūrėjas nuotaikingai atsikirto: „Aš – nesenas!“ Su režisieriumi kalbėjomės po rytinės repeticijos prieblandos apgaubtame „Gesher“ teatro įkūrėjo J.Arje, kuris anapilin iškeliavo šių metų sausį, kabinete.
„Į Izraelį dėl savo ligos pradėjau važinėti maždaug prieš devynerius metus. Ne kartą buvau gastrolėse ir su Vilniaus mažuoju teatru, ir su Maskvos J.Vachtangovo teatru. Neseniai rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus, gyvenančio Izraelyje, sūnus Sergejus rekomendavo man vieną Tel Avivo ligoninę. Tačiau planai vėl gydytis sutapo su kvietimu padirbėti „Gesher“ teatre. Jo direktorė Jelena Kreidlina pradėjo mane kviesti gal prieš dešimtmetį. Kvietė kone kasmet. Vis atsakydavau, kad kai išeisiu į pensiją, gal ir užsuksiu į „Gesher“. Gal tuomet ką nors sukursim.
Kai išvykau iš Maskvos ir palikau J.Vachtangovo teatrą, Jelena tuoj pat paskambino ir pasidžiaugė, kad Rusijos išprovokuotas karas Ukrainoje jai padovanojo galimybę pasikviesti mane. Kad ir kaip būtų baisu ir gaila, būtent tokiomis aplinkybėmis buvau vėl prisimintas. Nors turėjau ne vieną kvietimą statyti spektaklius ir kitose šalyse, nusprendžiau vykti į Izraelį. Kaip jau sakiau, tam turėjo įtakos mano negalia.
Dirbti Izraelyje nėra lengva, bet įdomu“, – atviravo R.Tuminas.
– Ar gydymas ir medikų priežiūra Izraelyje geresnė nei Lietuvoje ar Vokietijoje, kur anksčiau gydėtės?
– Čia mane dar kartą ištyrė. Buvo pasinaudota ankstesniais tyrimais ir atkreiptas dėmesys, kaip buvau gydomas Lietuvoje ir Vokietijoje. Neseniai Tel Avive buvo atlikta dar viena nedidelė operacija, tokių niekur kitur pasaulyje kol kas nedaro. Manęs nebekankino chemoterapija. Operacija suteikė vilčių mane gydantiems medikams, o man – gyvenimo džiaugsmo. Po operacijos gydytojai pasakė: „Viskas pasisekė puikiai. Tris savaites esi laisvas.“ Todėl branginu kiekvieną dieną.
Tos trys savaitės yra nepaprastai daug. Kai išgirdau, kad tiek laiko nereikės važiuoti į ligoninę, net nusijuokiau. Anksčiau mane gydytojai paleisdavo trims mėnesiams. Po patikrinimo išleisdavo dar trims mėnesiams. Dabar jau laisvės laikas trumpėja, nes liga progresuoja. Nors mano laisvė šiuo metu trunka tik tris savaites, suprantu, kad mums gyvenimo atseikėta labai daug. Atmatuota protingai – galima daug nuveikti, bet gaila, kad neretai daug laiko iššvaistome.
– Kaip praėjus daugiau nei pusei metų po to, kai palikote J.Vachtangovo teatrą, vertinate savo kūrybinio gyvenimo periodą Maskvoje? Ar ne per vėlai iš ten išvykote?
– Žinoma, kad per vėlai, nors trauktis iš J.Vachtangovo teatro pradėjau prieš dvejus metus, po spektaklio „Eugenijus Oneginas“. Tas spektaklis man pačiam tam tikras manifestas, dokumentas apie atvirą, aiškų teatrą, o sykiu turintį savyje ir dramos, ir tragedijos, ir įvairiausių peripetijų. Po „Eugenijaus Onegino“ pats sau prisipažinau, kad daugiau nieko geresnio nebesukursiu.
Ir nereikia, nors, kaip režisierius Juozas Miltinis yra sakęs, stengiausi mirtį apgauti, atidėti dar kuriam laikui. Bet kad ir kiek stengiausi mirtį nustumti, suvokiau, kad sergu nepagydoma liga, todėl reikia ruoštis namo į Lietuvą. Deja, ne taip lengva buvo viską staiga nukirsti. Reikėjo perduoti teatrą. Reikėjo susitvarkyti buitinius reikalus ir namus, kuriuos buvau įsigijęs. Be to, atsisakiau teatro meno vadovo pareigų, kurias iš manęs perėmė teatro direktorius Kirilas Krokas.
Anksčiau teatro kolektyvas dar bandydavo mane įkalbinėti pasilikti, o jau prieš man išvažiuojant suprato situaciją, kad ir liga, ir amžius, ir nuolatinės kalbos apie kaimą, sodybą Lietuvoje – rimtos aplinkybės, skatinančios grįžti namo. Galų gale labai norėjau paskutinius savo gyvenimo metus nugyventi kaip laisvas menininkas su baltu šaliku. Neslėpsiu, labai svajojau sugrįžti į savo Vilniaus mažąjį teatrą. Gal ne kaip vadovas, o kaip režisierius, kaip užaugintų aktorių tėvas.
– Kaip ištvėrėte jums mestus kaltinimus Lietuvoje, kad kurdamas Maskvoje esate kone tėvynės išdavikas, ir dėl to buvote išvarytas iš savo kurto teatro Vilniuje?
– Puolimas prieš mane prasidėjo po sukarpytos ir sumontuotos Vladimiro Poznerio laidos, kuri eteryje pasirodė praėjusių metų lapkritį, praėjus vos dienai po „Karo ir taikos“ premjeros J.Vachtangovo teatre. Kuo tik nebuvau apkaltintas…
Tas puolimas tęsėsi iki pat karo Ukrainoje pradžios vasario 24-ąją. Per tą naktį buvau tarsi sužlugdytas, užmuštas, pažemintas. Ne teatrą manyje užmušė. Užmušė pačią idėją, kad kiekvienas spektaklis turi turėti vietą teatro raidoje. Nepretenduoju į teatro istoriją, bet tai, ką atradau J.Vachtangovo teatre statydamas spektaklį „Karas ir taika“, turėjo suskambėti. Todėl buvau išdidus, nes maniau, kad daugybėje teatro gastrolių būtina dalytis tomis teatrinėmis idėjomis. Nesvarbu, kur ir su kuo tai pavyko įgyvendinti – Maskvoje ar Vilniuje, jos tapo mano teatro manifestu. Ir tas manifestas buvo sudraskytas, išmestas.
Jo niekas nebeperskaitys. Buvo numatytos gastrolės daugybėje Vakarų šalių, taip pat ir Lietuvoje, tačiau niekur tas spektaklis nebus rodomas. Mano pavardė ir „Karo ir taikos“, ir kitų spektaklių afišose užbraukta stora juoda linija.
– Kas tai lėmė? Ar ir Maskvoje jūs tapote išdaviku?
– Išvykau pasakęs negražią kalbą vienam ponui, kuris prie manęs buvo „pristatytas“ ne vienus metus. Žinau, kas ir kodėl tai buvo padaręs. Tas žmogus su manimi Maskvoje mokėsi paraleliniame kurse. Kai atvykau į J.Vachtangovo teatrą, dažnai ateidavo į spektaklius ar šiaip pasikalbėti. Žodžiu, prižiūrėjo mane. Viską kuo puikiausiai supratau. Bet kadangi jis girdėdavo tik įvairias mano blevyzgas, nieko daugiau, matyt, savo šeimininkams neturėdavo ko pranešti. Tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą mano tekstai tapo baisūs, su pačiais riebiausiais keiksmažodžiais. To iš manęs teatre niekas niekada nebuvo girdėjęs.
Visi pamanė, kad aš kuoktelėjau arba esu girtas iki sąmonės netekimo. Tikrai nebesivaldžiau. Gal ir nereikėjo keiktis, bet pasakiau, kad gaila viso to, kas jau įvyko ir kas dar įvyks po to nežmoniško karo, palinkėdamas vieną gražią dieną bombų Maskvoje. Gal tada pagaliau Rusija atsikvošėtų?
Viskas buvo plačiai po Maskvą išplatinta, bet ten jau nebeturėjau ko prarasti. O po kelių dienų iš Lietuvos sulaukiau kultūros ministro Simono Kairio pasiūlymo šalių susitarimu kuo greičiau palikti Vilniaus mažąjį teatrą. Priešingu atveju teatrui esą grėstų dideli nemalonumai. Supratau, kad tai šantažas ir blefas. Niekas negalėtų susidoroti su teatru, todėl nusprendžiau: „Mielieji, jeigu mano išėjimas jums visiems palengvins gyvenimą, prašau – išeinu.“ Tik kažin ar tas šantažas prieš teatrą su mano išėjimu nurims?
– Vis dėlto ar yra bent mažiausia tikimybė, kad į savo namus, į Vilniaus mažąjį teatrą, dar sugrįšite?
– Tikiu tuo, bet dar ankstoka apie tai galvoti ir kalbėti. Reikia laiko atsitokėti po to, kai netekau abiejų teatrų. Juk tas išvarymas atsiliepė sveikatos būklei ir išprovokavo labai stiprius išgyvenimus. Dabartinis periodas Izraelyje statant „Aną Kareniną“ ir yra tas laikas, kai galiu viską apmąstyti, suprasti, atgauti jėgas. Suprantu, kad ir Lietuvą, ir visą pasaulį žiaurus karas Ukrainoje tiesiog išmušė iš vėžių. Dėl ištikusios katastrofos karštomis galvomis buvo padaryta ir nemažai neapgalvotų sprendimų. Nors Lietuvos pagalba Ukrainai tiesiog neišmatuojama, į aikštes išėjo vidutinybės. Matyt, tai jų laikas ir veiklos metas, prisidengiant Ukrainos tragedija, pelnyti sau šlovės balų. O aš kaltas buvau dar prieš dvylika metų, kai sutikau dirbti J.Vachtangovo teatre. Bet pirmieji mano darbo metai Maskvoje buvo tas laikas, kai Rusija lyg ir atsivėrė Europai, o Europa – Rusijai.
Atrodė, kad gyvenimas klostysis visai kitaip, naujai, nebeliks tarp žmonių anksčiau buvusios atskirties, barjerų, priešiškumo. Tada tikėjau, kad esu reikalingas pats sau ir kitiems. Maskvoje buvau vadinamas Lietuvos kultūros ambasadoriumi. Iš Lietuvos atvykstantys įvairių sričių atstovai būtinai kviesdavosi mane į mūsų šalies ambasadą, norėdavo pabendrauti, prašydavo, kad suorganizuočiau kokią nors kultūrinę programą. Progai pasitaikius su Rusijos vadovais kalbėdavau apie naudą Lietuvai. Apie naftą, apie dujas, kitus būtinus dalykus.
– Kaip vertinate tai, kad kai kurie J.Vachtangovo teatro aktoriai, su kuriais tiek metų dirbote, pritaria Rusijos invazijai į Ukrainą?
– Tie, kurie pritarė Krymo okupacijai, palaiko ir Rusijos išprovokuotą karą prieš Ukrainą. Tokių aktorių nėra daug, bet yra. Kai kurie jų net priklauso Kremlių remiančioms partijoms, nes nori išsaugoti tarnybas aukštosiose mokyklose, mano, kad tokia pozicija užtikrins sotų ir ramų gyvenimą.
Kiti, netgi tie, kurie kilę iš Ukrainos, tyli. Manau, kad vieną gražią dieną jų bus paklausta: „Apie ką tyli?“ Ir tų, remiančių karą, ir tų, tylinčiųjų, neįmanoma pateisinti.
– Tačiau kaip remiantys karą aktoriai scenoje gali kalbėti apie šventas tiesas?
– O jie ir nekalba apie šventas tiesas. Nežinau, kas lėmė, galbūt Dievas taip nusprendė, tačiau tie, remiantys karą, neturi tokių vaidmenų, kuriais galėtų išpažinti šventus dalykus.
– Sakoma, kad anksčiau ar vėliau visiems už viską bus atseikėta tiek, kiek kas nusipelnė.
– Tie karo šalininkai nesupras, kad jiems būtent už tai atseikėta. Tokiems visada artimesni kerštas, pavydas. Savo nelaimes ar nesėkmes jie teisins būtent tuo. Jų sąžinė tikrai nepabus ir nebus gėda už tuos metus, kai rėmė karą arba tylėjo. Apskritai šiandienos žmogus tuoj pat suranda motyvų savo nuodėmėms arba niekšybėms pateisinti. Karalių Edipų, kurie save pasmerktų ar, radę tiesą, patys save nubaustų, šiais laikais reta. Pasiteisinti, išsisukti nuo bausmės, būti išteisintam arba tuoj pat dangstytis nekaltumo prezumpcija dabar jau yra tapę tiesiog didvyriška.
– Ne pirmąkart kuriate Šventojoje Žemėje. Ar čia jus aplanko kokie nors ypatingi apmąstymai?
– Kiekvieno apsilankymo metu apima keistas jausmas – Jis vaikščiojo čia. Kad ir kur eičiau, atrodo, kad ir čia, ir čia Jis buvo. Ir tebevaikšto. Net kartais persekioja džiaugsmo nuojauta, kad galiu su Juo susitikti. Gal Jeruzalėje, gal Cezarėjoje. Gal tame jo alyvmedžių sodelyje. O apgalvodamas savo gyvenimą dažnai prisimenu pokalbį su velioniu aktoriumi Arnu Rosenu. Kai jis jau sunkiai sirgo, atvirai paklausiau, ar jam baisu. Ilgai tylėjo, o paskui prabilo.
„Žinot, anksčiau mėgau žiūrėti televizorių, žinias išklausyti, dabar ne. Mėgau laikraščius pavartyti, dabar ne. Mėgau atvažiuoti į Aukštadvarį, kur mano tėvonija, namelis, dabar ne. Mėgau vairuoti, dabar ne.
Labai norėjau pamatyti pastatytą mūsų teatrą (Vilniaus mažąjį teatrą. – Red.), dabar ne. Vienintelio dalyko norėčiau – sulaukti anūkės. Kai jau nieko nebenori, kai jau tau nukarpyti saitai su visu tuo, ko anksčiau norėdavai, tai argi baisu?“
Per tą mūsų ilgą paskutinį pokalbį su A.Rosenu už lango žydėjo vyšnios. Jei manęs kas nors paklaustų, ar man baisu, prisipažinčiau, kad išgyvenu tokį jausmą, kai norisi pasislėpti. Man gėda.
– Kodėl?
– Man pačiam keista, kodėl mane kamuoja gėda. Sąžinė baudžia, gėda drasko. Kodėl? Kai buvome jauni ar vidutinio amžiaus, galvodavau, kad arba mes nemirtingi, arba visi gyvename, visi sykiu ir numirsime smagiai. Po velnių, pasirodo, mirštama po vieną. Kadangi ne visi, o po vieną, todėl ir gėda. Gal negražiai, ne taip gyvenau, todėl man visa tai ir atsitiko? Gal nevertas buvau, gal niekšybių pridariau?
Galbūt dėl to dabar gėda? O gal todėl, kad jie lieka, o aš išeinu? Visi dabar į mane žiūri, visi manyje akivaizdžiai mato mirtį ir gal dėl to man gėda? Betgi tiems, žiūrintiems, ko gero, atrodo, kad jie nemirtingi.
– Norėčiau priminti jūsų paties žodžius, kai kartą kalbėjote apie šviesaus atminimo aktorę Eugeniją Pleškytę: „Mes jautėme gyvenimą, nors tai buvo mūsų bėdos, gėdos, vargai, nelaimės. O juk romanai arba meilė visada – nelaimė.
Bet tos nelaimės, metams prabėgus, įrodė, kad tu toje nelaimėje gyvenai. Jei mylėjai, tai mylėjai. Jei bijojai, tai bijojai. Jei geidei, tai geidei. Bet tu ten gyvenai. Tu tame gyvenai. Pajutai gyvenimo virsmus. Ko gi daugiau reikia?“ – Iš tikrųjų ko gi daugiau reikia? Aš buvau, gyvenau. Be to, dar turiu daug laiko. Tos trys savaitės, kurioms į laisvę mane išleido gydytojai, labai daug.
– Dar ir jūsų sodas Lietuvoje laukia.
– Taigi, dar ir sodas. Vis vadindavau jį jaunu, o jis jau senas. Reikia sodinti naują. Dar spėsiu. Ateis pavasaris, atšils ir pradėsiu sodinti. To jauno sodo nebepamatysiu, bet jis bus.
Sveikinimas
Nuoširdžiai sveikiname Palangos žydų bendruomenės narį Izidorių Donskovą su garbingu 65-tu jubiliejumi!
Mazal tov!
Bis 120!
Jaunųjų žydų skautų dėmesiui
Šios savaitės sueiga vyks gruodžio 4 d. (Sekmadienis), 14:00 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje.
Kviečiame švęsti Chanuką!
„Žydų spauda kaip langas į bendruomenės gyvenimą“
Lapkričio 29 d., 18:00-19:30 val. kviečiame į Izraelio nacionalinės bibliotekos istorinės spaudos ir skaitmeninių archyvų eksperto Eyalo Millerio paskaitą „Žydų spauda kaip langas į bendruomenės gyvenimą“.
Po paskaitos – diskusija su Lietuvos žurnalistais. Paskaita anglų kalba vyks lapkričio 29 d., antradienį, 18 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Konferencijų salėje, V a.
Eyalas Milleris yra Izraelio nacionalinės bibliotekos istorinės žydų spaudos projekto ir svetainės „JPress“ ( https://www.nli.org.il/en/discover/newspapers/jpress) vadovas, dalyvauja ir kituose skaitmeniniuose Izraelio nacionalinės bibliotekos projektuose, daugiausia dėmesio skiria laikraščiams ir žurnalams.
E. Milleris studijavo Jeruzalės žydų universitete, dirbo prof. Yuvalio Noah’aus Harario moksliniu asistentu, daugiausia prie knygos „Sapiens: trumpa žmonijos istorija“ angliškos versijos, taip pat atliko pagrindinius tyrimus knygai „Homo Deus: glausta rytojaus istorija“. Dirbo profesoriaus Israelio Bartalo, tuometinio Jeruzalės žydų universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano, moksliniu asistentu.
Istorinės žydų spaudos projekto iniciatoriai – Tel Avivo universitetas ir Izraelio nacionalinė biblioteka. Projekto tikslas – suteikti galimybę patogiai susipažinti su suskaitmeninta įvairiakalbe žydų spauda, leista skirtingose valstybėse įvairiais laikais. Patogi paieškos sistema leidžia atlikti išsamią paiešką konkretaus spaudos leidinio tekste per visą jo leidimo laiką. Svetainėje šiuo metu galima atlikti paiešką aštuoniomis kalbomis penkiolikoje valstybių 1843–1987 m. išėjusiuose spaudos leidiniuose, tarp jų ir Lietuvos teritorijoje publikuotoje spaudoje. Platformos turinys itin greitai pildomas, projekto tikslas – surinkti visus kada nors leistus žydų periodinius leidinius iš viso pasaulio.
E. Milleris Vilniuje viešės lapkričio 28–29 d., skaitys paskaitas, ves praktinius užsiėmimus Izraelio nacionalinės bibliotekos mokymuose apie žydų istorinę spaudą, rengiamuose bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline biblioteka. Mokymai skirti žydų istorijos ir kultūros tyrėjams.
Užuojauta
Su giliu liūdesiu pranešame apie Pasaulio Tautų Teisuolės Janinos Vansovičiūtės-Grigaliūnienės mirtį. Nuoširdžiai užjaučiame šeimą ir artimuosius.
2011 metais Jonas ir Natalija Vansovičiai bei jų dukra Janina Grigaliūnienė (Vansovičiūtė) pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.