Žydų švietėjų – maskilų – periodinė spauda atsirado sykiu su paties Haskalos (žydų Apšvietos) sąjudžio pradžia, XVIII a. antroje pusėje Vokietijoje. Jos raida tęsėsi Austrijos-Vengrijos, o vėliau ir Rusijos imperijoje. Šį procesą galime sugretinti su Europos žydų (o Rusijos imperijoje – rusų-žydų) inteligentijos formavimosi istorija. Žinoma, paralelė neatsitiktinė: maskilų periodika padėjo susikurti naujam visuomeninės sąmonės sluoksniui, susijusiam su švietimo ir modernizacijos vertybėmis.

Maskilų periodikoje prabilo naujosios ideologijos veikėjų grupės, besiformavusios iš pradžių Vokietijoje, vėliau Austrijos-Vengrijos bei Rusijos imperijose. Tokia viešosios raiškos forma šioms grupėms buvo nepaprastai svarbi turint omeny, jog maskilų būreliai buvo izoliuoti tiek nuo ortodoksiškai nusiteikusių ir modernybei priešiškų žydų masių, tiek nuo valstybių, kur jos veikė, visuomenės. Maskiliškos periodikos užduotis buvo paversti paskirus Haskalos idealams prijaučiančius ar bent jais besidominčius skaitytojus motyvuota skaitytojų auditorija, kuriai šie žurnalai taip pat tapo forumu. Dar viena svarbi tiek Vakarų, tiek Rytų Haskalos periodikos funkcija buvo vykdyti edukacinę bei ideologinę programą, skirtą naujai konstruoti žydų tapatybei užgožiant kai kurias jos tradicines religines sudedamąsias dalis, tuo tarpu diegiant naujus elementus, skirtus suartinti žydus su juos supančių tautų kultūra.

Tarp pirmųjų Vakarų Europos maskilų leidinių reikėtų paminėti žurnalus Hameasef („Rinkėjas“) bei Bikurei Haitim („Pirmas derlius“). Jie buvo leidžiami hebrajų kalba su jidiš kalbos intarpais.

Hameasef buvo mėnesinis žurnalas, įkurtas 1783 m. vokiečių žydų filosofo, Haskalos įkūrėjo Mozės Mendelsono (729-1786) mokinių. Viso pasirodė 7 metiniai tomai, sujungti iš ketvirtinių sąsiuvinių. Paradoksalu,  tačiau Hameasef užsidarė (1811 m.) dėl tos pačios priežasties, dėl kurios buvo įkurtas: Vokietijos žydų skaitytojai taip gerai integravosi į vokiečių visuomenės kultūrą, kad jiems nebereikėjo žurnalo, adaptuojančio šią kultūrą hebrajiškai: jie užmezgė tiesioginį kontaktą su ja per jos pačios kalba, tai yra, pradėjo skaityti žydų vokiečių ar vien vokiečių leidinius. Tačiau kol žurnalas buvo leidžiamas, jo vaidmuo buvo svarbus, ypač tiesioginiams vokiečių Haskalos „įpėdiniams“ – Austrijos-Vengrijos maskilams, kurie nuo 1820 m. leido savo atskirą žurnalą, Bikurey Haitim. Šis gyvavo iki 1832 m., o nuo 1825-ųjų buvo vienintelis reguliarus žydų leidinys pasaulyje.

Kitas maskilų periodikos ir žurnalistikos istorijos Rusijos imperijoje etapas sietinas su Vilniumi, nes būtent čia buvo leidžiami pirmieji Rusijos imperijoje žydų periodiniai leidiniai: žurnalai hebrajų kalba Pirchei Tsafon („Šiaurės gėlės“) ir Hakarmel („Karmelio kalnas“).

Pirchei Tsafon buvo bandymas sukurti maskiliškąjį leidinį, siekiantį Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pavyzdžius. „Bandymu“ jį galima pavadinti dėl to, kad išėjo tik du žurnalo sąsiuviniai su didele pertrauka: pirmasis 1841-aisiais m., antrasis – 1844-aisiais. Žurnalą leido istorikas, leksikografas, literatūrologas, ilgametis hebrajų kalbos ir Biblijos dėstytojas Vilniaus rabinų seminarijoje, apygardos inspektorius ir Vilniaus švietimo apygardos globėjo „mokytas žydas“ (rus. “ученый еврей”), vienos stambiųjų Vilniaus žydų leidyklų bendrasavininkas Samuelis Juozapas Finas (1818–1890), o taip pat Eliezeris Lipmanas Hurvičius (1815–1852), kurį laiką vadovavęs Vilniaus rabinų seminarijai, o antrojo sąsiuvinio leidimo metu dėstęs valdiškoje žydų mokykloje Rygoje. Žurnalo pavadinimas, ko gero, susijęs ne bendrai su Šiaure, o su „Šiaurės Jeruzale“, kaip Europos žydai dažnai vadindavo Vilnių. Kartu šis pavadinimas metaforiškai atspindi Haskalos judėjimą iš Vakarų į „šiaurę“ (nors iš esmės – į rytus).

Žurnalo paantraštė – „Toros bei išminties žodžių, prozos bei poezijos rinkinys“ – primena dažnai paties Fino tekstuose sutinkamą išraišką „Tora, išmintis, moralė“, atspindinčią programą, kurią jis nuosekliai įgyvendindavo visoje savo literato bei leidėjo veikloje, taip pat ir atrinkdamas tekstus Pirchei Tsafon. Kita šios pozicijos išraiška – eilutės iš Aarono Koifmano apybraižos „Laiškas apie auklėjimą“ (2-sis „Gėlių“ sąsiuvinis): „moralės žodžiai […] ir dievobaimingumo pagrindai, meilė Torai ir išminčiai, meilė žmogui ir taikos tarp žmonių siekis, visa tai išreikšta tyra ir aiškia kalba [t.y. hebrajų] …“   Išsamiausiai žurnale pristatyti „Toros žodžiai“: didžioji abiejų sąsiuvinių dalis skirta Biblijos komentarams ir Talmudo išminčių tekstų aiškinimams, atitinkantiems Vakarų Europos „mokslišką“ stilių su daugybe graikiškos bei lotyniškos terminijos intarpų. Tuo tarpu „išmintį“ pristato keli stambūs, tačiau pakankamai naivūs gamtamoksliniai ir istoriniai straipsniai.

Įvertindamas  „Šiaurės gėlių“ vaidmenį savo hebrajų literatūros istorijos apžvalgoje Safa le-neemanim („Kalba ištikimiems“), Finas teigia, jog žurnalas „paveikė išmaningąją tautos dalį bei apšvietė tuos, kas sąžiningai bandė suvokti, ko iš jų reikalauja žydų tautos Apšvieta“ [1]. Kartu šie žodžiai rodo suvokimą, kad žurnalo įkūrėjų suformuota skaitytojų auditorija buvo, kaip ir jie patys, ne dauguma, o tik „išmaningoji“ tautos dalis. Tačiau dėl to nėra nuogąstaujama, frazė skamba optimistiškai, ir tai nenuostabu: tekstas, kuriame ji pasirodo, buvo išspausdintas 1864 m. Hakarmel žurnale, kurio leidimas pats jau liudijo tebesitęsiant „apšviestųjų“ būrio plėtros veiklai.

Būdamas valstybės pareigūnu, Finas visuomet demonstravo lojalumą valdžios politikai: pakanka perskaityti antrajame „Šiaurės gėlių“ sąsiuvinyje jo Kol berakha ve-tehila („Palaiminimo ir šlovinimo balsas“) su panegirikomis tuometinei valdžiai. Atrodo paradoksalu, kad „Gėlės“ buvo uždarytos, teigė bent jau paties Fino teigimu, dėl cenzūros reikalavimų. Tačiau kai kurie tyrėjai laiko uždarymo priežastis grynai finansinėmis.

„Pirchei Tsafon“ neturėjo jokios dinamikos ir iš esmės neatitiko periodinio leidinio apibrėžties, net ne dėl periodiškumo nebuvimo (pats Finas ne karta pabriežė neketinąs šį žurnalą leisti reguliariai, kadangi leidimas priklausė nuo remėjų bei cenzūros pritarymo gavimo), o dėl medžiagos rinkimo ir organizavimo ypatybių, pasireiškusių Fino leidiniuose ir vėliau. Tai, kad  naujojo žurnalo leidėjai bei autoriai visišką nesuinteresuoti pristatyti šiuolaikinio gyvenimo ir jo aktualijų, rodo, pavyzdžiui,   pirmojo sąsiuvinio pirmasis straipsnis: Mordechajo Aarono Ginzburgo studija „Žydų karalystė Afrikoje“ (beje, tai buvo jos 1 dalis; antra pasirodė, kaip ir buvo žadėta, 2-me sąsiuvinyje – «tik» po trijų metų).

Vis dėlto „Šiaurės gėlės“ buvo pirmasis Rusijoje žydų švietėjų žurnalas, ir jam užsidarius Finas neapleido minties vėl kurti tokį žurnalą ateityje. Juo tapo Hakarmel (1860–1880), pirmasis savaitraštis hebrajų kalba carinėje Rusijoje (nuo 1871 tapęs mėnraščiu). Nuo 1879 m. Finas jį leidžia kartu su Chaimu Leibu Markonu (1848–1909), kuris pirma buvo redaktoriaus pavaduotojas ir laiškų skyrelio vedėjas, o vėliau faktiškai prisiėmė redaktoriaus pareigas.

Žurnalo išleidimą skelbusioje brošiūroje Rosh Hakarmel („Karmelio kalno viršūnė“, 1860 m. kovo 1 d.) Finas pranešė, jog žurnale „bus plačiai atspindėta visa kas geriausia ir naudingiausia mūsų broliams, visa tai, kas liečia jų politinius, religinius bei intelektualius interesus […], jis taps patikimu informacijos ir švietimo šaltiniu“. Brošiūroje pateikta leidinio programa, kurią sudarė penkios dalys: „Aukščiausiosios vyriausybės veiksmai; Biblija ir išmintis; Grožinė literatūra ir mokslai; Visokeriopos žinios; Naujienos, aktualios žinios bei įvairenybės“. Pirmąjį numerį atvėrė nuolatinio Fino bendražygio, vieno žymiausių Vilniaus hebrajų poetų, Abraomo-Dovo-Bero Lebensono sukurtas poetinis įvadas Hadar Hakarmel („Karmelio kalno grožis“). Jo forma – kreipimas į hebrajų kalbą besidžiaugiant jos būsimu triumfu atsiradus Hakarmel. Taigi ir šis žurnalas, kaip „Gėlės“, buvo adresuotas išsilavinusiam žydų skaitytojui (maskilų akyse tai skaitytojai, mokantys hebrajų kalbą ir pritariantys jos vartojimui pasaulietinėje literatūroje ir spaudoje). Šį įspūdį sutvirtina literatūrinis-publicistinis skyrelis Hasharon („Sarono slėnis“), sudaręs antrąją kiekvieno savaitraščio dalį; jame skelbti egzegetiniai pamąstymai, lingvistinės pastabos dėl biblijinės hebrajų kalbos, poezija bei straipsniai etikos klausimais.

Nors šis žurnalas buvo nepalyginamai reguliaresnis už „Šiaurės gėles“, gyvavo kur kas ilgiau, ir jame buvo įsteigtas naujienų skyrelis, tai ir vėl nebuvo operatyviai reaguojantis į įvykius leidinys, tenkinantis skaitytojų poreikį sužinoti aktualias naujienas, ypač nuo to laiko, kai 1871 m. iš savaitraščio jis virto mėnraščiu. Dėl to jis buvo ne sykį kritikuotas amžininkų, o taip pat ir vėliau leistų kitų žydų periodinių leidinių. Tačiau kritikuojamieji bruožai buvo sąmoninga politika leidėjų, kurie vengė populizmo ir aktualumo, rinkdamiesi spausdinti teorinius ir literatūrinius tekstus, kurių vertė nemažėjo laikui bėgant. Jie nesidrovėjo pripažinti besiorientuojantys į „intelektualią“ bei „solidžią“, nelinkusią į radikalumą auditoriją. 1879 m., norint pritraukti naujų skaitytojų, skelbiama „trumpa leidinio programa“, kurią sudaro 8 punktai. Tarp jų nėra nei naujienų, nei jokios kitos pasaulio (taip pat ir žydų diasporos) įvykių apžvalgos; aktualiausia iš siūlomos medžiagos – „naujų knygų apžvalga“ (tiesa, toks skyrelis buvo dar „Šiaurės gėlėse“) bei „pranešimai apie teorinius ir eksperimentinius Rusijos mokslininkų pasiekimus“. Tai reiškia, jog per 19 gyvavimo metų žurnalas liko ištikimas principams, kurie buvo dedami į jo pamatus. Jei turėdami tai galvoje vėl prisiminsime „Šiaurės gėles“, galime drąsiau teigti, jog to žurnalo trūkumai buvo ne atsitiktini, o sekė iš tam tikros gana anksti išvystytos Samuelio Juozapo Fino leidėjiškos politikos, kurią jis nuosekliai vykdė 40 metų.

1860–69 m. buvo leidžiamas savaitinis priedas prie Hakarmel rusų kalba. Didelę jo dalį užėmė vyriausybiniai dokumentai (pirmiausia – liečiantys „žydų klausimą“), o taip pat pranešimai apie sėkmingus kontaktus tarp krikščionių ir žydų (žydams paaukojus bažnyčiai, didikams aplankius sinagogą, žydų poetams sukūrus eiles aukščiausių valdžios atstovų vizitų proga ir pan.). Kitą nuolatinių tekstų grupę sudarė atsiliepimai apie žydų emancipacijos visame pasaulyje pažangą bei apie naujus maskilų projektus (dažniausiai – apie naujų pasaulietinių žydų mokymo įstaigų įkūrimą). Sistemingai publikuojami šviečiamieji straipsniai iš žydų istorijos bei tradicijos. Šie dažnai buvo apologetinio pobūdžio, skirti įteigti rusakalbiui skaitytojui – akultūruotam žydui ar krikščioniui – įsivaizdavimą apie etišką judaizmo pobūdį ir jo idėjų gelmę. Būta ir santūrios polemikos su antižydiškais pasisakymais spaudoje ir visuomenės gyvenime. Žinoma, Hakarmel ir jo priedas, kaip savo laiku ir Pirchei Tsafon, buvo visiškai lojalūs leidiniai – tai nenuostabu prisiminus, kad Finas visuomet solidarizavosi su caro valdžios politika, liečiančia žydų švietimo ir gyvenimo būdo reformą. Žymus Rusijos žydų publicistas ir žurnalistas Abraomas Uri Kovneris savo Cheker davar („Kritinis tyrimas“, Varšuva 1865) kritikavo šią poziciją: „Hakarmel nenutiesė naujų kelių, nesiekė išsakyti originalių nuomonių…“ Kovneris nevienintelis kritikavo žurnalo santūrumą, neabejotinai atstumiantį dalį auditorijos. Tačiau sąmoningas žurnalo kreipimasis į išsilavinusį, linkusį į estetiškumą žydų buržuazinį mąstymą, sąlygiškas pasyvumas aktualių šiuolaikinių problemų atžvilgiu liko nepakitęs visą jo leidimo laikotarpį.

Vienas svarbiausių žurnalo ideologiją transliuojančių kanalų buvo nuolatinė rubrika, tęsianti dar Hameasef žurnalistų sukurtą žymių žydų praeities veikėjų gyvenimų aprašymų žanrą – Toledot gedolei Jisrael („Iškiliųjų žydų gyvenimo aprašymai“).  Jų veikėjams būdavo suteikiami (dažniausiai stiprinant vienus istorinio asmens veiklos aspektus ir užmaskuojant kitus) bruožai tos naujos tapatybės, kurią maskilai siekė sukurti sau ir savo skaitytojui: atvirumas kitų kultūrų poveikiui, užsienio kalbų mokėjimas, domėjimasis tokiomis žinojimo sritimis kaip filosofija ir gamtos mokslai, meilė hebrajų kalbai ir jos mokymasis. Šių biografijų veikėjai tapo „idealaus žydo“, suvokiamo kaip maskilų programos produktas, prototipais. Tokiu būdu ši programa atrodo įsišaknijusi žydų tautos istorijoje, o maskilų konstruojamas idealas atrodo iš prigimties būdingas žydiškumui. Kitaip tariant, tokios biografijos skaitytojas susipažįsta su „Haskalos pirmtako“ figūra. Žanro tradiciją entuziastingai ėmė tęsti Hakarmel¸ kuris skelbė biografijas ne tik savo pagrindiniame korpuse, bet ir priede rusų kalba. Biografijos šiame žurnale primena šio žanro pavyzdžius ankstyvuose maskilų leidiniuose tiek veikėjų pasirinkimu, jų pristatymo būdu ir pabrėžiamais aspektais, tiek ir pačiu publikacijos tikslu, kurį galimą suformuluoti kaip maskilų „panteono“ kūrimą.

Žurnalo leidimo pradžioje biografijos buvo spausdinamos dažniausiai būtent priede. Tad galima manyti, kad Hakarmel žurnalistai šias publikacijas skyrė jau minėtoms skaitytojų grupėms: pirma, akultūruotiems žydams, ir antra – krikščionių auditorijai. Didaktinės užduotys buvo skirtingos. Pirmajai grupei greičiausiai buvo norima pateikti tokius pavyzdžius iš žydų praeities, su kuriais galėtų ir norėtų tapatintis „išsilavinę, šiuolaikiški“ žydai, kurių kultūros kalba buvo rusų. Tuo tarpu antrajai grupei buvo siūloma įvertinti, kokių bendražmogiškai suvokiamos kultūros aukštumų gali pasiekti žydai, ir šitaip išvystyti supratingumą ir simpatiją žydų tautai.

Haskalos tyrėjai nevienareikšmiškai vertina Rusijos, ir ypač Vilniaus žydų švietėjų veiklą: neretai ji interpretuojama kaip kolaboravimas, bendradarbiavimas su valdžia vykdant priverstinės žydų rusifikacijos politiką ir slopinant jų tradicines religines ir edukacines institucijas. Tačiau jų periodinių leidinių analizė leidžia manyti, jog maskilai naudojosi tam tikru caro valdžios pasitikėjimu, kad įteigtų jai lojalios, modernizuotos žydų visuomenės įvaizdį, galinčios ir toliau vystytis šia linkme savarankiškai be valdžios spaudimo. Galbūt tokiu būdu buvo bandoma iš dalies apsaugoti žydų visuomenę nuo priverstinių veikimo priemonių, kurių ėmėsi imperijos administracija. Kalbant apie žydų skaitytoją, Hakarmel, koks ir beatrodytų paklusnus Rusijos valdžiai, neragino pilnai susitapatinti su Rusijos valstybingumo ir tautiškumo vertybėmis. Savo redaktoriaus straipsniuose hebrajų kalba Finas kvietė žydus rasti pusiausvyrą tarp „ypatingos žydų tautos esybės“ išsaugojimo ir „susijungimo su visomis šio krašto tautomis […] perdėm neatitolstant, bet ir visiškai nesusiliejant“. Tikėtina, jog žurnalo leidėjai siekė suformuoti žydui skaitytojui Rusijos pilietiškumo jausmą, kuris nesipjautų su jo tautinio orumo jausmu. Pagal šią viziją, „apšviesti“ žydai savo ruožtu negalėtų nesukelti simpatijos savo bendrapiliečiams krikščionims, kurie imtų labiau domėtis žydų kultūra, tuomet jau egzistuosiančia pusiau „valstybine kalba“, taigi prieinama jiems, be kitų, ir žurnalo Hakarmel puslapiuose.

Žydų žurnalistikos Rusijos imperijoje tyrėjas Gideonas Kutsas Vilniuje perskaitytame pranešime teigė, jog Hakarmel uždarymas lėmė, kad XIX a pabaigoje Vilnius nustojo vaidinti žydų kultūros centro vaidmenį [2]. Galima sutikti: liovęsis buvęs Rusijos Haskalos šaltiniu bei centru (nes jos poveikis ir pasiekimai, tarp jų ir žydų bei rusų-žydų periodinės spaudos išsivystymas, XIX a. pab. ėmė ryškėti labiau Peterburge, Odesoje ir kituose imperijos miestuose), Vilnius vėl pareiškė savo potencialą kaip kultūrinio ir visuomeninio Rytų Europos žydų centro tik pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, ir čia lemiamą vaidmenį suvaidino žurnalistika bei knygų kultūra jidiš, o ne hebrajų kalba. Tačiau pirmieji Vilniaus žurnalai hebrajų kalba tebelieka svarbi Lietuvos žydų kultūros istorijos ir kultūros paveldo dalis Su dviem Pirchei Tsafon sąsiuviniais ir didesnę dalim Hakarmel leidimų galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Dr. Larisa Lempertienė

__________________________

[1] Cituojama pagal atskyrą leidimą (Vilnius, 1881), p. 169

[2] Kouts G. The issue of Hebrew journalism in Ha-Carmel of Vilnius (1860-1880). –  Vilniaus žydų intelektualinis gyvenimas iki II Pasaulinio karo Jewish Intellectual Life in Pre-War Vilna(tarptautinės konferencijos medžiaga). Vilnius, 2004, p. 60.

Vilniaus krašto spauda XX amžiaus I pusėje dažnai buvo nacionalinių idėjų kurstymo aruodas. Ypač okupacijų metu valdžia mėgo cenzūruoti arba visai drausti spaudą vienomis ar kitomis kalbomis. Laikotarpiais, kai spauda visomis kalbomis buvo leidžiama laisviau, skirtinguose spaudos leidiniuose galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo leidžiama keletas stiprios katalikiškos orientacijos leidinių (pavyzdžiui „Vilniaus varpas“, „Aušra“), kurie skatino lietuvybę, ir juose beveik neįmanoma rasti žinių apie kitas miesto tautas. Apibendrintai žvelgiant į lietuvišką ir lenkišką spaudą, tarp jų jaučiama įtampa, kiekviena tauta stengėsi neprarasti savo pozicijų, lenkai norėjo lenkinti lietuvius, lietuviai dėjo pastangas, kad kuo daugiau tautiečių skaitytų bei šviestųsi, buvo ypatingai svarbu skatinti skaityti lietuviškai. Reikia pažymėti, jog šiame miesto spaudos kontekste buvo keletas išskirtinių asmenybių, kurie žavėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės multikultūriškumo atmosfera ir siekė atgaivinti tokią miesto dvasią XX amžiaus pirmos pusės Vilniuje. Keliatautės inteligentijos idėjos kūrimui ypač palanki buvo liberalių demokratų judėjimų terpė: lenkų kraštiečių judėjimo (krajowcy), Lietuvos demokratų partijos narių, autonomistų grupių bei masonų draugijų. Lygiavertį miesto tautų sambūvį propagavo ir skatino eilė intelektualų: Mykolas Romeris, Tadeuszas Wroblewskis. M. Romeris ir jį supę visuomenės veikėjai kėlė krašto visuomenės ir visų jo gyventojų konsolidaciją pilietiškumo principu idėją. Ši idėja yra LDK tradicijos tąsa ir pilietinio sąmoningumo paveldas. Vilniaus inteligentų sambūriuose kelių tautų kontaktus bei politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą siekė kurti lietuviai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Jurgis Šaulys, Andrius Bulota, baltarusiai Ivanas ir Antonas Luckevičiai, žydai Elijas ir Jurgis Romai, Cemachas Šabadas, Urija Kancenelbogenas, Elijas Jokūbas Goldšmitas.[1] Tokias liberalias idėjas intelektualai mėgino perkelti į spaudą ir taip jomis užkrėsti kuo platesnę visuomenės dalį. Vienas tokių leidinių buvo M. Romerio redaguojama „Gazeta Wileńska“, kuri siekė atsiriboti nuo lietuviškų ir lenkiškų nacionalistinių idėjų. Leidinio kryptį redaktorius formulavo taip: „Mums svarbiausia abiejuose regionuose (Lietuvoje ir Baltarusijoje, aut. past.) sukurti tokį skirtingų kultūrinių – tautinių elementų sambūvį, kuris remtųsi bendra lygiavertės krašto pilietybės nuostata. Manome, kad būtent toks kultūrinių – tautinių elementų bendrabūvis, o ne agresyvus jų bandymas praryti vieniems kitus, yra vertingiausias universaliąja kultūros prasme: pilietiškai sugyvendami, skirtingi kultūros pradai stiprins vienas kitą tarpusavio įtakomis, todėl bendroji kultūros pažanga bus tuo turtingesnė bei vaisingesnė, kuo daugiau savitų ir įvairiopų įtakų ją skatins.“[2] Ši tautinio sambūvio idėja buvo artima ir Mykolui Biržiškai, kuris tapo „Gazeta Wileńska“ bendradarbiu. M. Biržiška taip pat bendradarbiavo ir su rusų kalba leidžiamu laikraščiu „Severo – Zapadny Golos“. Čia jis supažindino skaitytojus su Vincu Kudirka, Jonu Biliūnu, lietuvių spauda ir visuomeniniu gyvenimu, M. Romerio idėjomis ir kraštiečių idėjomis apie bendradarbiaujančias kultūras, informavo apie lenkų spaudą, politinį gyvenimą bei lenkų literatus S. Wyspianskį, H. Sienkiewiczių.[3]

Vienas tautų sugyvenimo idėjos entuziastų buvo „Przegląd Wileński“ redaktorius Liudvikas Abramovičius. Atsivertus šio laikraščio puslapius, beveik kiekviename numeryje galima rasti žinių ne tik apie lenkų aktualijas, bet ir apie lietuvius (jų nejuodinant, o pateikiant informaciją) bei apie žydus. Laikraštyje buvo nuolat spausdinamos detalios žydiškosios miesto spaudos apžvalgos. Tai bene vienintelis Vilniaus periodinis leidinys, kuris anonsavo žydų išleistas knygas. Reikia pabrėžti, jog literatūros skyrelyje buvo anonsuojami visų tautybių autorių leidiniai. 1924 metais laikraštis aprašo knygą „Pinkos“[4], kurią išleido An-skio vardo istorijos – etnografijos draugija 1922 metais, pagrindinis leidinio redaktorius Zalmenas Reizenas. Leidinį sudarė straipsniai apie žydus Lietuvoje ir Vilniuje karo ir okupacijos metu. Temos apėmė platų spektrą: pramonė, politika, spauda, kultūra. Leidinio recenzija apima ir kritiką: nėra iliustracijų, trūksta straipsnių, kurie apimtų kultūrinį ir ekonominį žydų gyvenimą. Vis dėl to galiausiai teiginys vertinamas teigiamai ir recenzijos autorius tikisi, kad kitų tautų mokslo institucijos susidomės Vilniaus žydų istorija, ir tuomet bus galima išversti rinkinio santrauką arba atskirus straipsnius.[5] Pristatytas ir leidinys apie pirmąjį lenkų – jidiš kalbų žodyną bei jo autorių.[6] Taip pat paminėtas leidinys apie žydus Vilniaus Universitete.[7] Šiame laikraštyje buvo pristatytas ir žydų rašytojas A. Vaiteris, apžvelgiant išleistą jo biografiją aprašytas poeto bei dramaturgo gyvenimas ir trumpai supažindinama su kūryba.[8] Tokie periodinės spaudos leidiniai leido lenkakalbei miestiečių daliai susipažinti ne tik su kitataučių politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis aktualijomis, bet ir su jų kultūros pasiekimais ir gyvenimu. Svarbu ir tai, kad „Przegląd Wileński“ buvo leidžiamas 17 metų, greičiausiai skaitytojams buvo artimos leidinio deklaruojamos liberalios idėjos. Laikraščio redaktoriaus L. Abramovičiaus veikla neapsiribojo tik darbu spaudoje: „Lenkų ir žydų tarpe kilo sumanymas taikinti susipykusias tautas tarp savęs. Manoma įkurti tam tikrą draugiją, kurios tikslas būtų arčiau susipažinti su kiekvienos tautos reikalais, siekimais, mintimi. Draugija darytų pasikalbėjimus, paskaitas ir tt. Tais reikalais kol kas rūpinasi iš lenkų L. Abramavičius ir Č. Jankovski, o iš žydų Gordonas. Jie mano ir kitas tautas pritraukti.“[9] Apie L. Abramovičiaus veiklą prisimena ir Česlovas Milošas, nors prisipažino, jog studijų metais jo nedomino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmosferos atkūrimo idėjos, tačiau vėliau suprato, jog tų idėjų skleidimas buvo labai įdomus reiškinys.[10] „Przegląd Wileński“ buvo spausdinama naujo žydų laikraščio reklama. Joje rašoma, kad nuo liepos mėnesio kasdien bus leidžiamas periodinis leidinys „Frojs“[11], jis bus apolitiškas, domėsis žydų ir visos šalies gyvenimo įvykiais. Redakcija sieks sukurti aplinką, kurioje sugyvens visos šalies tautos. Leidiniui rašys bei jame bus publikuojami žymiausių žydų ir kitataučių literatų ir publicistų darbai. Leidinio redaktoriumi bus Mieczysław Goldsztajn.[12] Būsimasis redaktorius dirbo „Przegląd Wileński“, jame nušviesdavo žydų bendruomenės naujienas.

Žydų rašytojas Urija Kacenelenbogenas savo idėjas apie tautų sugyvenimą aprašė straipsnyje, publikuotame Kauno žydų leidžiamame periodinio leidinio „Di jidiše štime“ (jid. Žydų balsas) priede lietuvių kalba „Mūsų garsas“. Straipsnyje subtiliai kritikuojami tautininkai dėl savos kultūros iškėlimo kartu menkinant svetimas. Autorius teigia, jog tautininkų idėjos bus efektyvios tik tada, kai neskleis neapykantos kitataučiams. Straipsnyje rašoma apie tai, jog tautinė kultūra gali būti stipri tik tuomet, kai jis sugyvena su kitomis tautomis ir jų kultūromis: „Tik tuomet tegali širdingai ir atvirai pritarti, kai abi supranta, jog tautos meilė bei pasididžiavimas jąja negali būti surišta su kitos tautos neapykanta ir niekinimu, jog atskiros tautos kultūros bujojimas didina pasaulio kultūros lobį, taigi, eina visų tautų naudai.“[13]

Kultūrų polilogo idėja buvo artima lietuvių, lenkų ir žydų publicistams ir rašytojams. Nors ji nebuvo magistralinė bendrame Vilniaus spaudos kontekste, bet panašu, jog tokios idėjos susilaukė palaikymo ir buvo aktualios visoms tautoms, nes dauguma turėjo ilgiau ar trumpiau leistą periodinį leidinį skelbianti kultūrinio bendradarbiavimo dvasią. Tokios periodinės spaudos gyvavimo trukmė parodo, jog ji turėjo savo skaitytojų ratą, kuris orientavosi ne tik į nacionalines vertybes bei aktualijas, tačiau suvokė, kad miesto gyvenimą ir kultūrą formuoja ne atskiros tautos, bet visi miesto gyventojai.

[1] Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 216-217 p. [2] Romer M. Vedamasis. Gazeta Wilenska, 1906, nr. 1., 1 p., cituojama iš Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 223 p. [3] Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 225-226 p. [4] Pinkos. Far der geshiche fun Vilne in di jorn fun milchome un okupacie. Vilne, 1922. [5] Goldsztajn M. Pinkos. Przegląd Wileński, 1924 02 10, Nr. 3, 6-7 p. [6] Pinchas K. Pierwszy Slownik Polsko Żydowski i jego autor Levin Liond‘or. Przegląd Wileński, 1926 05 30, nr. 10, 6 p. [7] Wydawnictwa nadeslane do redakcji. Pinchas Kon. Dawny Uniwersytet Wileński a Żydzi. Przegląd Wileński 1926 09 16, nr. 15, 8 p. [8] Goldsztajn M. A. Wajter. Przeglad Wilenski, 1924 11 12, Nr. 12. [9] Taikintojai. Vilniaus garsas, 1921 03 09, nr. 9 (40), 8 p. [10] Милош Ч., Венцлова T. Вильнюс как форма духовной жизни. Старое литературное обозрение. 2001, №1(277). [11] Šis leidinys greičiausiai taip ir nepasirodė arba buvo leidžiamas kitu pavadinimu, bibliotekose neišlikę periodinės spaudos tokiu pavadinimu. [12] Skelbimas. Przegląd Wileński, 1924 06 29, nr. 12. [13] Kacenelenbogenas U. Tauta tautai. Mūsų garsas, 1924 04 21, nr. 4 (6), 2 p.

Saulė Valiūnaitė – Kindurienė

1921 m. 5-to pėstininkų pulko žydų kareivių grupė

Piliečiai!

Imkitės už ginklų, aukokite pinigų, daiktų, visa, kas tik gali palengvinti kariuomenei, kas gali sustiprinti kraštą kovoje su priešais.
Tai yra Kauno advokato, žydų visuomenininko, Lietuvos steigiamojo seimo nario Ozerio Finkelšteino atsišaukimas jidiš ir lietuvių kalbomis į Lietuvos žydų visuomenę, 1920 m. spalio 9 d. lenkų Želigovskio divizijai užgrobus Vilnių ir pasikėsinus į visą Lietuvą.

Tarp tų, kurie 1918–1923 m. Nepriklausomybės kovose kančiomis ir krauju išpirko Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, buvo ir žydų. Kauno choralinėje sinagogoje, garbingoje vietoje, kabojo didelė juodo marmuro lenta, kurioje aukso raidėmis įkalti vardai – maždaug 60 žydų jaunuolių, žuvusių kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės.

Tarp tų vardų įrašytas ir Robinzonas Leizeris, kuris žuvo kovoje prieš lenkus 1920 m. rudenį netoli Druskininkų. Leizerio bendražygis, kuris kovėsi kartu su Leizeriu ir pateko į lenkų nelaisvę, nušviečia paskutines Leizerio valandas. Pasiūlęs Leizeriui trauktis nuo gausesnio lenkų būrio, Leizeris atsisakė, pareikšdamas: ,,Juk rezultatas aiškus – mirtis arba nelaisvė. (…) Verčiau mirti negu patekti į nekenčiamų lenkų nagus.”

Visi, kurie pasitraukė, naujoje vietoje kovėsi toliau: ,,Gynėmės iki paskutiniųjų, kol bebuvo galima ir štai… patekome į priešų nelaisvę. Nuginkluoja mus ir rikiuoja. Bet vis dar girdėti trenksmingi šautuvų šūviai. Draugas Robinzonas Leizeris dar nenustojo vilties gintis ir tebešaudo. Jo taiklaus šūvio nudėtas puolė mums po kojų vienas lenkų karininkas. Robinzonas Leizeris buvo apie 50 žingsnių nuo mūsų. Šautuvą laikydamas prie krūtinės, liepsnojančiu veidu taikydamas į priešą, šaukė: viens, du, trys… Įnirtę lenkų karininkai bėgo prie nežinomo jiems drąsuolio, rėkdami ‘pšiakrėv’. Jų iš brauninkų buvo nukautas mūsų draugas Robinzonas Leizeris, kuris ir liko ten pat gulėti.”

•••

Lietuvos žydai, save vadindami ,,litvakais”, Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, kaip ir lietuviai, nelaukė priverstinės mobilizacijos, bet patys stojo į partizanų būrius Lietuvą ginti – Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų jaunuolių. Joniškyje 1919 m., kai Lietuva dar neturėjo savo kariuomenės, patys žydai įsteigė, aprūpino ir išmaitino žydų savanorių batalioną. Kai pagaliau buvo paskelbta kariuomenės mobilizacija, šis iš anksto paruoštas žydų batalionas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės kareivių būrių.

Joniškio žydas J. Šapiro 1934 metais šitaip rašė apie to bataliono įkūrimą: ,,Bendras istorinis kelias žydų ir lietuvių, amžiais vilkusių tą patį carų jungą, sužadino mumyse, Lietuvos žyduose, vienodo abiejų tautų likimo sąmonę bei pasiryžimą kartu iškovoti laisvą nepriklausomą valstybę (…) [Aš] pradėjau plačią žydų savanorių verbavimo akciją. Šiuo tikslu aplankiau keletą vietų, aiškinau, tikinau, ir žydų jaunuomenė pasipylė būriais. (…) Kai kurie anų pirmųjų pasišventėlių krito kovoje, ir jų kapai išmėtyti po Lietuvos laukus.”

Volfas Kaganas, pasižymėjęs kovose – vienur prieš bolševikus, kitur prieš bermontininkus, dar kitur prieš lenkus, – buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi du kartus. Vienas jo žygių aprašytas šitaip: ,,1919 metų lapkričio 23 dieną kautynėse su vokiečiais bermontininkais ties Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas priešą pačiame miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs žaizdą, toliau puolė kartu su kuopos vyrais, tuo padrąsindamas kitus. Priešas buvo išvytas iš Radviliškio.”

Vėliau Lietuvos žydai buvo įsteigę žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, sąjungą, kuri 1934 metais turėjo skyrius 33 vietovėse. Kauno skyriui priklausė 542 nariai. Iš viso žydų karių sąjunga turėjo daugiau nei 3,000 narių. Tarp jų buvo savanorių, savanorių kūrėjų ir Klaipėdos išvadavimo dalyvių. 19 žydų karžygių už pasižymėjimą kovose buvo apdovanoti Vyties Kryžiaus ordinu, buvo apdovanotų ir kitais medaliais ir ordinais. Du žydai Vyties Kryžiaus kavalieriai, kurie buvo sukapoti lenkų, guli Alytaus žydų kapinėse. Visos žydų kapinės Lietuvoje nukentėjo per vokiečių ir sovietų okupacijas, dabar bandoma surasti tas laidojimo vietas.

Nepriklausomybės karo metais Lietuvos kariuomenėje buvo 9 žydai karininkai. Tarp Lietuvos karo mokyklos pirmos laidos auklėtinių buvo 6 žydai: Goldbergas, Goniondskis, Gotlibas, Gensas, Krisnianskis ir Mogilevskis.

1925 metais Kaune gimęs ir po Antrojo pasaulinio karo Izraelyje apsigyvenęs žydų istorikas Dov Levin, kuris apskritai nėra palankus lietuviams, rašo, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žydai žinojo, kad jų buitis Lietuvoje buvo geresnė negu kaimynų šalyse ir ,,todėl lengva suprasti jų bendrą palinkimą tarnauti kariuomenėje ir tokiose patriotinėse sąjungose kaip Vilniaus Išlaisvinimo Komitete, ir kodėl Kauno Hebrajų gimnazijos mokiniai siūlėsi savanoriais tarnauti Lietuvių Šaulių Sąjungoje prieš lenkų legionus, kurie žygiavo į Vilnių”.

•••

Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ginklais buvo sunkus uždavinys. Lietuvą tuo laiku iš visų pusių supo priešai – lenkai, bolševikai, bermontininkai ir vokiečiai, kurie dar šeimininkavo krašte. Nors Lietuva ir būtų turėjusi lėšų ginklams, nelabai buvo rasti, kas Lietuvai jų parduotų. Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę į skolą, vadinasi, rizikuoti savo ekonominiu gyvenimu ir net gyvybe, galvojant, kad Lietuva laimės prieš priešus. Taip jis teikė Lietuvos kariuomenei ginklus, šovinius, arklius, vežimus, rūbus, avalynę, duoną.

Tada iš pradžių ir vokiečiai draudė lietuviams steigti savą kariuomenę, tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo karo padėtis. Viename žygyje Šeinas išvyko nelegaliai į Lenkiją supirkti arklių Lietuvos kariuomenei. Varėsi atgal į Lietuvą 25 rinktinius žirgus. Lenkai sučiupo ir atėmė arklius, pats Šeinas pajėgė pasprukti, kitaip jo laukė karo teismas ir sušaudymas. . Savaitę slapstęsis Šeinas su savo padėjėjais tamsią naktį išvogė iš arklidžių konfiskuotus arklius ir pagaliau nuvarė juos į Lietuvą. Sakoma, kad Kaišiadoryse vaistininkas Morkūnas siūlė jam 7,500 markių už kiekvieną arklį, bet Šeinas atsisakė ir visus arklius pardavė Lietuvos kariuomenei už sutartą 5,000 markių už arklį.

Savanoris kūrėjas, Lietuvos kariuomenės organizatorius generolas Vincas Grigaliūnas Glovackis, pats pasižymėjąs kovose, šitaip įvertino Šeiną ir kitus žydus prekybininkus, kurie prisidėjo prie Nepriklausomybės kovų: ,,Palaikyti naudingus mums ryšius su vokiečiais, supirkinėti ginklus, laikyti slapta nuo vokiečių sandėlius su kariška manta, gabenti ginklus ir pristatinėti (…) Šeinas, Zisle, Frenkelis, Aronsonas ir kiti atlikinėjo šį ypatingą uždavinį su tikra tėvynės meile, statydami savo gyvybę pavojun, nesigailėdami nei lėšų, nei darbo.”

•••

1. Partizanai šauliai. 2. Dviejų Vyties Kryžių apdovanotas Volfas Kaganas (nuotr. iš V. Kavaliausko asmeninio archyvo).

Žydai prie Nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo ir politiškai. Simanas Rozenbaumas, turėdamas didelę įtaką tarp visų Europos žydų, iškėlė ir agitavo už Lietuvos nepriklausomybę Versalio taikos konferencijoje. Taip pat 19–20 metų derybose tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos neatsitiktinai Lietuvai pasisekė išsiderėti palankias sąlygas – tarp Lietuvos atstovų buvo litvakas Rozenbaumas, Sovietų Sąjungos pagrindinis atstovas derybose buvo žydas Adolfas Joffe, o Joffes viršininkas buvo litvakas, iš Baltstogės (Bialystok) žydų šeimos Maksim Litvinov.

Žydai pirmaisiais metais aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos politiniame ir valdiškame gyvenime, buvo Steigiamojo seimo nariai, ypatingai rėmė Lietuvą Viniaus klausime. Tačiau netrukus žydų įtaka Lietuvoje pradėjo mažėti. Tai įvyko dėl politinių, ekonominių ir demografinių pasikeitimų Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo. Prie Lietuvos atgimimo Lietuvos žydai buvo prisidėję finansiškai ir politiškai, ir kaip karžygiai kovojo ir žuvo su ginklu rankose, kartu su lietuviais.

www.bernardinai.lt