Prieš savaitę kreipėmės į Jus su prašymu padėti daugiavaikei šeimai, kuriai šiuo metu itin reikalinga parama.
Gavome be galo daug Jūsų skambučių ir elektroninių laiškų su pasiūlymais padėti. Jūsų dėka surinkome neįtikėtinai daug šeimai reikalingų daiktų: indų, patalynės, buitinės technikos, saldumynų ir žaidimų vaikams, apdailai ir remontai reikalingų priemonių.
Autorius: Ieva Elenbergienė
Irena Ivanova, jos dukra Žana ir anūkas Andrejus – visą gyvenimą gyvena šalia žydų. Tai jie pasirūpina sinagogos švara ir ramybe. Ir nors šeima turi savo religiją ir šventes, kalbėdamos apie žydų bendruomenę moterys dažnai sako „mes“. Irenos ir Žanos akimis galime paklaidžioti po praeities ir dabarties sinagogą bei atsikratyti jausmo, jog viskas čia – slapta ir niekam nevalia kaišioti nosies.
Žana Chlebnikova, apžiūrėjusi mane per kamerą, paspaudžia mygtuką ir įleidžia pro sinagogos vartelius. Moteris dabar oficialiai dirba apsaugoje, tačiau sinagogoje sukiojasi nuo vaikystės su savo mama Irena Ivanova, kuri jau 34-erius metus dirba šių maldos namų prižiūrėtoja, anksčiau padedama jau amžinatilsį vyro. Tarp macų miltų dūkdavo ir mažas Žanos sūnus Andrejus, kuriam augant čia taip pat visad atsirasdavo papildomo darbo. Kol šnekučiuojamės su Žana, atskuba ir jos 71-erių metų mama, kuri labai nustemba išvydusi mane su diktofonu. „Nesakiau jai apie interviu, nes nebūtų atėjusi. Mama kukli ir nemano, kad kitiems reikia viską žinoti…“ – šypsosi dukra. Irena truputį pasibara, bet žodžių traukti iš jos nereikia.
Skaityti plačiau
Kretingos rajono savivaldybės vadovai, įgyvendindami žydų bendruomenei duotą pažadą šiemet aptverti 1,83 ha ploto senųjų žydų kapinių teritoriją, praėjusią savaitę į pasitarimą pakvietė žydų bendruomenės, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyriaus atstovus bei šalia Kretingos senųjų žydų kapinių esančio privataus sklypo, kuriame šiuo metu vykdomi statybos darbai, savininkus.
„Kapinių sklypo kadastriniai matavimai jau atlikti ir atsižvelgdami į šių kapinių, kaip kultūros paveldo objekto, svarbą, o kartu – ir savivaldybės finansines galimybes, siūlome žydų kapinių teritoriją aptverti segmentine tvora, išlaikant vertinguosius buvusios tvoros elementus. Skaičiuojamoji tokios tvoros kaina būtų apie 15–20 tūkst. eurų, tačiau tiksliai ji paaiškės tik parinkus rangovą darbams atlikti ir parengus statybos projektą“, – sakė savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas, akcentavęs, kad administracija artimiausiu metu skelbs konkursą rangos darbams su projektavimu nupirkti, jeigu tokiam savivaldybės siūlymui bus pritarta.Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiosios valstybinės inspektorės Daivos Masiliauskienės, segmentinės tvoros pasirinkimui departamentas neprieštarauja, tačiau svarbiausia – išsaugoti likusį kultūrinį paveldą, t. y. palikti buvusios tvoros fragmentus.
Rugsėjo 20 d., trečiadienis
Nuo 17 val. Tradicinis Roš ha Šana išvakarių sutikimas sinagogoje.
Maldos pradžia – 18:30 val.
Naujojo 5778 metų kalendoriaus pristatymas ir tradicinės Roš ha-Šana vaišės.
Šana Tova u Metuka!
Rugsėjo 21 d. ir 22 d. malda prasidės 9:30 val.
Buvusiems geto kaliniams koncertuos vokiečių ansamblis Art&Weisen.
Penktadienį, rugsėjo 22d. Jašos Heifetzo salėje 17val.
BNS. Lietuvos žydų genocido diena minima, skaitant Holokausto aukų vardus. Sekmadienį skaitymai prasidėjo Merkinėje, šią savaitę jie vyks Vilniuje ir Kaune.
Gyventojai kviečiami ir patys rengti skaitymus. „Iniciatyvų sąrašas nėra baigtinis – visi norintieji gali prisidėti išsirinkdami Holokausto atminimui svarbią vietą. Nužudytųjų vardai ir pavardės gali būti randami muziejuose, bibliotekose ar žydų paveldo išsaugojimu besirūpinančiose organizacijose“, – nurodo akcijos iniciatoriai. Pilietinė iniciatyva „Vardai“ rengiama jau septintus metus.
„Holokaustas – viena skaudžiausių temų Lietuvos istorijoje. Tik kalbėdami ir prisimindami nemalonią praeitį galime tapti atviri pasauliui. Manau, kad šie skaitymai yra stipri ir asmeniška tokios atminties bei laisvės išraiška“, – sako „Vardų“ koordinatorė Milda Jakulytė-Vasil.
Rugsėjo 20 d. Vilniuje vardų skaitymai vyks dviejose vietose. Vidurdienį prie „Atminimo akmens“, skirto tarpukario kulinarei Faniai Lewando ir jos vyrui Lazar Lewando (Vokiečių g. 14) Vardus skaitys Žmogaus teisių organizacijų koalicijos nariai. Skaitymas bus atviras praeiviams ir visiems norintiems prisidėti. Baigiantis darbo dienai, vardų skaitymas persikels į buvusios geto bibliotekos kiemelį (Žemaitijos g. 4). Perskaitydamas žuvusiųjų minėjimo maldą Molei, renginį pradės Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuel Jatom. Neringa Latvytė-Gustaitienė iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus susirinkusius supažindins su pastato istorija ir Vilniaus geto kalinių likimu. Vardų skaitymas Žemaitijos g. 4 kiemelyje tęsis iki 19 val. Tą pačią dieną vardai bus skaitomi Eišiškių miesto centre ir Ukmergėje senosiose Ukmergės žydų kapinėse, rugsėjo 21 d. Dieveniškių miestelio centre bei Semeliškių miestelio aikštėje prie gimnazijos. Rugsėjo 22 d. Vardus skaitys marijampoliečiai Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijoje, Seirijų gyventojai – šalia esančioje žudynių vietoje Šilaičių kaime, Kėdainiuose organizuojamas Atminties kelias, kuriuo nuo miesto parko iki žudynių vietos bus einama tuo pačiu keliu, kuriuo į mirtį buvo varomi žydai. Ši iniciatyva vyks ir Šeduvos centre prie paminklo Šeduvos žydams atminti, Jonavoje prie krašto muziejaus, Inturkės gyventojai vardus skaitys trejose žydų žudynių vietose Rašos miške, Švenčionių r. Rugsėjo 23 d. vardus skaitys kauniečiai, Laisvės al. šalia buvusio Metropolio restorano ir Danieliaus Dolskio paminklo, rugsėjo 24 Šiaulių gyventojai prie Šiaulių geto vartų paminklo. VARDŲ skaitymo iniciatyva baigsis rugsėjo 24 d. Tą dieną Lietuvos gyventojai kviečiami aplankyti arčiausiai esančias žydų žudynių vietas. Lietuvos žydų genocido diena minima rugsėjo 23 dieną. Tą dieną 1943 metais buvo likviduotas Vilniaus getas.
Arkadijus Vinokuras, alfa.lt
Rugsėjo 23 dieną Lietuvoje vėl bus minimos Holokausto aukos. Antrojo pasaulinio karo metais nacių vykdytas žvėriškas nusikaltimas žmoniškumui buvo nukreiptas pabrėžtinai prieš vieną tautą – žydus. Tikslas buvo aiškus – galutinis žydų tautos sunaikinimas. Tas naikinimas vyko pramoniniu būdu. Atitikmens tokio masto žmonių žudymui konvejeriu, dujų kamerose, žmonijos istorijoje nerasime. Kita vertus, pavyzdžių, kai lyg ir geranoriški kaimynai staiga pavirsta niekuo dėtų vaikų, moterų, senelių, vyrų žudikais, toje istorijoje apstu.
Lietuva šios skaudžios patirties išvengti nesugebėjo. Lietuva taip pat nesugebėjo išvengti ir dar vienos tragedijos – sovietų okupacijos, žudynių bei Lietuvos piliečių trėmimo į gulagus. Sprendžiant iš to, kad ant kiekvieno namo gedulo juostomis iškabinamos vėliavos trėmimams atminti, bet tokios pat vėliavos neiškeliamos Holokausto aukoms pagerbti (nors įstatymas tai nurodo), akivaizdu, kad kažkas labai negerai su tomis istorinėmis kančiomis tūlo lietuvio smegeninėje.
Kitaip tariant, etninį lietuvį kankina dviejų kančių naratyvas, kuriame vienas – Holokaustas – vis dar svetimas, vis dar kito, svetimo kančia. Atjautai kito kančiai neliko vietos ir ji vis dar šiandien sunkiai skinasi sau kelią bendrapiliečio lietuvio psichikoje.
Rugsėjo 19 d., antradienis, 18 val. J. Heifetzo salė. Pažintinis Roš ha-Šana vakaras.
Vakaro metu ne tik pasilinksminsime, pasmaguriausime, susipažinsime su 5778-ųjų metų kalendoriumi, bet ir atnaujinsime žiniais apie saldžiausią žydišką šventę.
Prof. habil.. dr. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygą išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas, dalinai finansavo Geros valios fondas. Garbė ir dėkingumas jiems!
Knygos pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko 2017 rugsėjo 14d. Jašos Heifetzo salėje. Dalyvavo: profesorių Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinberg mokiniai – muzikai, pedagogai, valstybės veikėjai, profesoriai: smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras dr. Algis Gricius, pianistė, pedagogė Veronika Vitaitė, pianistė Aleksandra Žvirblytė, smuikininkė Kristina Domarkienė, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, pianistas Povilas Jaraminas, muzikologas Vaclovas Juodpusis.
Vakarą vedė Maša Grodnikienė, LŽB susitikimų „Likimai“ sumanytoja ir organizatorė.
*****
Kokį mums teko pergyventi spalvingą, sudėtingą, bet neatsukamą atgal istorijos virsmą! Kultūros pakilimai ir nuokalnės. Tačiau niekas neprasideda nuo nulio. Niekas neatsiranda be pagrindo. Kiekvieno menininko kūryba – subtilių sąsajų su jo istoriniu laiku atspindys. Keičiasi laikai, situacijos, žmonių vardai, bet išlieka žmogiškųjų problemų atpažinimo ženklai. Žmogus pasmerktas gyventi – būti tam tikroje erdvėje ir laike. Tačiau, kaip rašė Arvydas Šliogeris, amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Norisi suspėti jį, jame gyvenusius žmones pajusti ir pažinti.
Visada esti idėjų, darbų perėmėjų, blogų ar gerų tradicijų tęsėjų. Svarbiausia – jas pažinti, iš klaidų mokytis, o geras patirtis bandyti transponuoti naujose erdvėse ir laike, naujame istoriniame posūkyje.
Mąstydami apie ateitį, vis labiau atsisukame į praeitį. Tiesiame tiltus tarp nugyvento laiko ne tik įvertindami faktus, bet jų raizgalynėje siekdami pamatyti Žmogų. Tai – svarbiausia. Istorija turi padėti mums susivokti šiandien. Įvertindami kitų asmenybių gyvenimą galime pajusti šiandienos atgaivinimo galimybes. Istorija mums rodo moralinių pasirinkimų erdvėje pasimetusį, o lartais ir sprendimus randantį žmogų. Kaip jis juos randa: bėgdamas nuo sunkumų? Juos įveikdamas? Kankinamas nevilties ir pamindamas kito laisvę?
Įvertindami praeitį ir ieškodami kelių į ateitį bandome suvokti Išėjusiųjų išminties, jų kurtos dvasingumo auros reikšmingumą: jų nebėra, tačiau paliko tai, kas spinduliuoja iki šiol. Jokios jėgos nepadarys tautos, valstybės, pasaulio geresne, jeigu žmogus gyvųjų bendrijoje praras tą spindesį, kurį vadiname dvasia. Spiritus – dvasia, dvelksmas, įkvėpimas. Mahatma Gandhi sakė, jeigu žmonės pasiektų dvasinį tyrumą, nebeliktų emocinių problemų, žudynių, karų. Kaip bitės mes lekiame į meilės dvelksmą, renkame išmintį ir kaupiame savosiuose koriuose. Bėgant metams daiktai, įvykių raizgalai, kalbėjimų ir pasaulio atvaizdų draikalai užgožia turtinguosius mūsų korius… Pamirštame, kad ne tuštybės mugės ataidai, bet tik intelektinė dvasinė idėja ir pozityvi energija gali kelti tautą, valstybę, pasaulį aukštyn, link progreso. Link jo veda dvasios kultūra, žinių, grožio ir doros kelias.
Į jį išėjau su gerais vedliais – menininkais, kurie tarsi mediumai, surinkę gyvenimo patirtį, išmintį ir šviesos pabiras, judrioje kasdienoje atvėrė tai, kas amžina.
Ši knyga apie atmintį, apie žmones, kurie sudėtingų istorijos procesų tamsybėje, bėgdami ieškojo kelio ir šviesos, kurią jiems skleidė namai, Mokytojai, bendraminčiai, vėliau mokiniai. Ir muzika, vardan kurios gyveno. Prisiminiau Jurgio Brėdikio sakinį: „Dvasingumo nesuvokiantys žmonės yra dvasiškai mirę. Sakoma, kad dvasinio gyvenimo negyvenantis žmogus skleidžia apie save vakuumą, kurį tuoj pat užpildo neigiama matrica ir pradeda jį valdyti…“ Iki šiol žmonija nemoka įveikti ne tik savųjų demonų, bet ir žmonijos fragmentavimo pagal religinius, nacionalinius, ekonominius ar kitokius požymius. O tai gresia pasaulio pražūtimi. Vienas ar du žmonės pasaulio nepakeis, tačiau savuoju gyvenimu jie gali perduoti žinią ateinančiai kartai, kuri pradės susivokti ir keistis.
Knyga apie šviesios atminties muzikus, profesorius, Lietuvoje radusius antrąją tėvynę – smuikininką Aleksandrą Livontą ir pianistę Olgą Šteinberg. Ji afišose, vėlesniuose dokumentuose vis užrašoma sulietuvinta pavarde – Šteinbergaitė, mokinių ir kolegų vadinta su tėvavardžiu – Olga Aleksandrovna, mokinių tarpusavyje – tiesiog Olga, namuose ji Olia. Livontas Šura vadintas mokykliniais metais, Šaja – konservatorijoje, draugų rate ir namuose. Aleksandras – vardas, kurį jis jau Lietuvoje patvirtino specialiu dokumentu. Oficialiai, nuo Maskvos laikų jis – Aleksandr Šliomovič. Mokiniai vadino Aleksandru Solomonovičium.
Dr. doc. Aušra Pažėraitė
Naujųjų metų šventė, kuri švenčiama 1 ir 2-ą Tišrėjaus mėnesio dieną, ir yra atskaitos taškas, skaičiuojant metus nuo Pasaulio sukūrimo, sinagoginėje liturgijoje, vardijama kaip diena, kurią „visi kūriniai yra teisiami“. Toroje ši diena (septinto mėnesio 1-oji) net nėra vadinama Naujųjų metų švente, ji įvardijama kaip rago pūtimo atminimo šventė (Kun 23:24-25):
„Taip kalbėk izraelitams, sakydamas: ‘Septintą mėnesį, pirmą mėnesio dieną turėsite rago pūtimo atminimo (zichron trua) šabinę dieną (šabbaton), šventą sueigą.“ Hebrajiškas žodis trua čia išverstas labai sąlyginai kaip rago pūtimas, nes šis žodis daugiaprasmis, reiškiantis ypatingą signalą, kuris būdavo duodamas, pučiant ragą. Biblijoje reiškia tiek aliarmo, perspėjimo apie priešo armijos artėjimą, signal1, tiek ir džiaugsmo šūksnį… Šis žodis daug kartų kartojamas Roš ha Šana ir Jom Kippuro liturgijoje sinagogose, kai atliekamas šofaro (rago) pūtimo ritualas, pakaitomis, skirtingomis „pėdomis“ (naudojant poetikos terminą) pučiant trua ir tkia ilgiais.
Ir dar daugiau, tik vieną kartą Biblijoje paminėta Roš ha Šana, pranašo Ezekielio knygoje (40:1), bet siejant ne su pirmąja, bet dešimtąja septinto mėnesio diena, kurią šiandien turime Jom Kipuro (Atpirkimo, Permaldavimo) dieną:
„Dvidešimt penktaisiais mūsų tremties metais, metų pradžioje (Roš haŠana), dešimtąją mėnesio dieną, penkiolika metų po to, kai miestas buvo paimtas, tą pačią dieną VIEŠPATIES ranka mane palietė, ir Jis nuvedė mane ten…“
Kodėl tokia painiava? Paprastai Naujųjų metų mėnuo būna pirmas metuose, ne septintas. Tuo labiau, logiškai mąstant, ta diena švenčiama kaip pasaulio sukūrimo diena. O jei sukūrimo, tai kodėl dar ir teismo diena?
Skambant jidiš melodijoms bus pagerbtas žydų lakštingalos Nechamos Lifšicaitės ir Vilniaus geto atminimas. Rugsėjo 25 d. 18 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) bus iškilmingai atidaryta paroda „Nechama”, skirta jidiš lakštingalos Nechamos Lifšicaitės ir Vilniaus geto atminimui. Atidarymo renginio metu skambės jidiš dainos ir melodijos, kurias atliks Nechamos bičiuliai iš Izraelio ir Lietuvos: Michaelis Riskinas, Miša Blecharovičius, Borisas Traubas.
Nechama Lifšicaitė gimė muzikalioje Kauno žydų šeimoje, tad nuo vaikystės dainuodavo žydų kalbomis – jidiš ir hebrajų. 1951 m. ji baigė Vilniaus konservatoriją ir pradėjo profesionalios solistės karjerą. Nepaisant Sovietų Sąjungoje vykdytos antisemitinės politikos, N. Lifšicaitė į savo repertuarą ėmė įtraukti vis daugiau jidiš dainų, kaip kad dainas, skambėjusias Vilniaus ir Kauno getuose. Tai ji darydavo apdairiai, po naujais, neutraliais pavadinimais slėpdama tradicines žydų melodijas.
„Aš alsavau žydiškumu – tėvų namais“, – prisimindama šį laikotarpį vėliau rašė N. Lifšicaitė.
Eugenijus Bunka. DELFI.lt
Luisas Armstrongas (Louis Armstrong) gimė 1901 metais Naujajame Orleane skurdžioje juodaodžių šeimoje. Tėvas ją paliko vos gimus Luisui, mama pragyvenimui uždarbiavo tapusi prostitute, o jos vaikus augino vergiją menantį senelė.
Kopti į pasaulio džiazo viršūnę būsimoji legenda pradėjo grodama Naujojo Orleano raudonųjų žibintų kvartale ir kruiziniuose laivuose. 1918 metais jis pakeitė į Čikagą po muštynių ir įkalinimo išvykusį didžiausią tuo metų savo autoritetą iš Kreolų džiazo grupės (Creole Jazz band) Oliverį Kingą (Oliver King).
Litvakai, emigrantai, Karnovskiai… Tai viskas, ką apie legendą sukūrusius Luiso Armstrongo globėjus žinojome iki šiol Lietuvoje. Tačiau po neilgų ieškojimų, su Luiso Armstrongo namo-muziejaus kolekcijos tyrimų direktoriaus Riki Rikardi (Ricky Riccardi) pagalba pavyko rasti Naujajame Orleane iki šiol gyvenantį Džeikobą Karno (Jacob Karno), kuris yra ir savo giminės metraštininkas, po kruopelę renkantis ne tik amerikietišką šeimos istorijos dalį, bet ir kaupiantis žinias apie protėvių gyvenimą Lietuvoje.
2017-09-15 , “Pajūrio najienos”, Aut. Romualdas Beniušis
Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus.
Nuotraukoje: J. Galdikas tremtyje Vokietijoje apie 1918 m.
J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.
Šventosios parapijos vaikai po Pirmosios Komunijos šventės su kunigu A.Račkausku. Pirmoje eilėje pirma iš kairės A.Bagdonavičiūtė, antroje eilėje antra iš kairės L.Bagdonavičiūtė.
Tuo metu jis savo brolio V. Galdiko 8 ha žemėje, kuri jam buvo suteikta kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui, dalijant Būtingės dvaro žemes, ir sumanė pastatyti koplyčią, šalia čia 1929–1930 metais pastatytos jo brolio sodybos. Medinė koplyčia su varpine buvo pastatyta per kelis mėnesius ir kainavo apie 12 tūkst. litų. 1931 metų liepos 12 dieną ją pašventino Telšių kunigų seminarijos rektorius, būsimasis vyskupas-kankinys Vincentas Borisevičius (1887–1946). Koplyčios statytojai ja, kol bus pastatyta nauja katalikų bažnyčia Šventojoje, leido naudotis Šventosios ir Būtingės apylinkių tikintiesiems.
Pradėjus veikti koplyčiai, susiformavo Šventosios–Pašvenčio parapijos židinys, pamaldos vykdavo sekmadieniais. Kunigui Jonui Ilskiui (1907–1985) 1935–1938 metais dirbant Palangos bažnyčios vikaru ir kapelionu, jis tapo Šventosios parapijos organizatoriumi ir pirmuoju koplyčios administratoriumi, nors pati parapija įsteigta 1939 metais, jos administratoriumi paskyrus Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“, tuo metu stovėjusio Šventosios uoste, kapelioną kunigą Antaną Račkauską (1907–?). Šiuo metu Salantuose gyvenančios Aldonos Bagdonavičiūtės-Jankūnienės, gim. 1931 metais, archyve saugoma 1940 metais prie koplyčios nežinomo fotografo daryta nuotrauka, kurioje kartu su šiuo kunigu po Pirmosios Komunijos šventės įsiamžinę Šventosios ir Būtingės apylinkių katalikų vaikai, tarp kurių ir Būtingėje gyvenusios Aldona ir Laimutė Bagdonavičiūtės. Koplyčioje šv. Mišias aukodavo ir sodyboje poilsiaudavęs J. Galdikas bei jo bičiuliai kunigai, tarp kurių būdavo ir Lietuvos pranciškonų provincijolas Pranciškus Kazimieras Čepulis (1884–1962). Šiuo metu JAV, Floridos valstijoje, Tėvų Pranciškonų vienuolyne tarnaujantis kraštietis pranciškonas kunigas Bernardas Talaišis (gim. 1929 m.) yra minėjęs, kad P. K. Čepulio, klebonavusio Laukžemės bažnyčioje ir gerai pažinojusio 2 km į rytus nuo Laukžemės Žynelių kaime gyvenusią Talaišių šeimą, kvietimu, jie lankėsi Galdikų sodyboje ir buvo gausiai pavaišinti. Kadangi nemaža dalis Šventosios ir Būtingės gyventojų buvo žvejai, kurie Baltijos jūroje, siaučiant audroms, neretai rizikuodavo savo gyvybėmis, tikėtina, kad jų ir J. Galdiko iniciatyva koplyčios altoriuje buvęs šv. Kazimiero paveikslas 1931 metais buvo pakeistas žinomo to meto Lietuvos bažnytinio meno kūrėjo dailininko Bronislovo Šaliamoro (1893–1976) drobėje aliejumi tapytu ir koplyčios titulą įprasminančiu Švč. Mergelės Marijos – Jūrų žvaigždės paveikslu. Šis paveikslas, kuriame pavaizduota jūroje didžiulių bangų mėtoma žmonių pilna valtelė, kurią saugo ir globoja Švč. Mergelė Marija – Jūrų žvaigždė, tapo ne tik šios koplyčios, bet ir visų, kuriems grėsė žūtis, išsigelbėjimo ir vilties simboliu. Koplyčios statytojas J. Galdikas, čia tarnavę kunigai, parapijiečiai 1941–1944 metais, kai Lietuvą okupavę naciai ir jų vietiniai talkininkai nuo seno čia gyvenusius žydus siekė paskandinti kraujo ir ašarų jūroje, neliko abejingi jų nelaimei, kai jų pačių ir jų artimųjų gyvybėms grėsė ne mažesni pavojai.
Artėjant žydų Naujiesiems metams, žydai verčia naują gyvenimo puslapį ir kviečia kaimynus padaryti tą patį – žengti į tolerantišką ateitį. Ta proga jie siunčia visiems dovaną – uždegančią žydišką melodiją, kuri gali virsti Jūsų telefono skambučiu.
Muzika yra ta kalba, kuri suprantama kiekvienam ir kuri ištirpdo žmones skiriančius barjerus. Jie gali nesuprasti kits kito žodžių, nepažinti kultūros, tačiau vis tiek suartėti per muziką. O telefonas – kiekvienam prie rankų prilipęs daiktas, kuriuo šiais laikais bendraujame ne ką mažiau, nei akis į akį. Todėl dovana telefone turi ir simbolinę prasmę – atsiliepdami į kvietimą kaskart parodome ir sau, ir šią melodiją girdintiems aplinkiniams, jog esame plačių pažiūrų, mūsų gyvenime tolerancija yra stipri vertybė, o draugystės tikrai nelemia tautybė.
Ši melodija – tai draugiškas gestas, ištiesta ranka bendrauti ir artimiau susipažinti. Vienu kvietimu ir viena proga ši akcija nesibaigs – su šūkiu „Žydai kviečia!“ žydai ketina atverti vis daugiau durų, kad pažintis peraugtų į tvirtą draugystę. Juk žydai tikrai turi kuo pasidalinti ir papasakoti!
Pasak Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky: „Žydai yra tauta, turinti ryškią etnokultūrą, papročius, puoselėjanti pagarbų ir civilizuotą santykį su kitomis tautomis. Mes esame progresyvūs, visuomeniškai aktyvūs, o taip pat šilti, linksmi ir atviri žmonės. Todėl ši linksma melodija – tai mūsų šypsena ir mirktelėjimas savo kitų tautybių kaimynams, juk kvietimas priimti ištiestą ranką ne visad turi būti oficialus ir rimtas, kartais smagu tiesiog papokštauti“.
Kokia tai melodija? Žydų bendruomenė ragina parsisiųsti ir prisiminti vieną populiariausių pasaulyje žydiškų melodijų:
>>Parsisiųsk, paklausyk! Atsiliepk, žydai maloniai kviečia artimiau susipažinti!
LŽB renginiai ir šventės >>Programa
Rugsėjo 13 d. Izraelio Kneseto pirmininkas Julis-Joelis Edelšteinas lankėsi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje susitiko su jos nariais, kurie išklausė šiltus žodžius, skirtus Lietuvos žydams. Bendruomenės nariai Izraelio parlamento pirmininką galėjo sutikti ir trečiadienį Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje vykusioje gelbėtojų Bujelių šeimos pagerbimo ceremonijoje.
J.J. Edelšteino vizitas – didelis ir svarbus įvykis Lietuvos valstybei ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei. Izraelio ir Lietuvos santykiai šiuo metu yra geriausi per visą istorijos laikotarpį. Abi valstybės suinteresuotos stiprinti bendradarbiavimą ir draugiškų santykių plėtrą. Tą įrodo ir svečio susitikimai su visais aukščiausiais Lietuvos vadovais.
Vilnius, rugsėjo 13 d. (BNS). Izraelio Kneseto pirmininkas Julis-Joelis Edelšteinas sako, kad Lietuva turėtų skirti daugiau dėmesio žydų istorijos įamžinimui, paveldo išsaugojimui, bei ragina užtikrinti, kad šalyje neliktų ksenofobijos ir antisemitizmo apraiškų.
Anot politiko, nepriklausomybę atgavusi Lietuva labiau rūpinasi Holokausto atminimu nei tai darė sovietų valdžia, bet situaciją dar galima gerinti.
„Lyginant su sovietmečiu, kai visas žydų paveldas, Holokausto atminimas buvo nušluotas, matome pozityvių poslinkių. Bet to negana: kaip sakiau, paveldas buvo reikšmingas, žydų bendruomenės indėlis buvo didelis. Nepamirškime: Vilnius buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale, Šiaurės Jeruzale. Tai buvo vienas svarbiausių miestų žydams“, – žurnalistams sakė Vilniuje, prie Panerių memorialo trečiadienį apsilankęs Izraelio parlamento vadovas.
Jis ragino „sąžiningai atminti“, kad Lietuvoje buvo naciai, ir jų kolaborantai lietuviai, taip pat ir tai, jog buvo ir drąsių lietuvių, kurie gelbėjo žydus per Holokaustą. „Tai yra istorija, jos negalima perrašyti, jos negalima peržengti“, – kalbėjo J.J.Edelšteinas.
