Sveikiname su Jubiliejum mielą gydytoją Olgą Zimanaitę.
Linkime gražaus ir šviesaus jubiliejinio gimtadienio. Prasmingų daug dienų!
Reiškiam padėką ir pagarbą didžiausią, kai prisimenam daugeliui bendruomenės narių suteiktą pagalbą. Linkim metų daug ilgų, sveikų, šviesių.
Lai išliks širdis gera, tokia pati!
Mazel Tov!
R. Chvolesas gimė Vilniuje 1913 m. Čia jis užaugo, pradėjo dailininko karjerą, o tarpukariu priklausė novatoriškų pažiūrų žydų menininkų sambūriui „Jung Vilne“. Po Antrojo pasaulinio karo, negrįžtamai pakeitusio Vilniaus ir jo gyventojų veidą, R. Chvolesas portretavo daug nepaprastų asmenybių – pokariu įkurto Žydų muziejaus darbuotojus, literatus, menininkus ir kitus šviesuolius, kaip kad jidiš dainininkę Nechamą Lifšicaitę ar rašytoją Hiršą Ošerovičių. R. Chvoleso nutapyti jo gimtojo miesto gyventojai į mus žvelgia iš XX a. vidurio Vilniaus. Portretuose atgijo ir tie, kuriems nepavyko išgyventi – per Holokaustą tragiškai žuvę Jungtinės partizanų organizacijos nariai. Atskirą paveikslų grupę sudaro jautriai nutapyti R. Chvoleso artimųjų – poetiškos prigimties žmonos Marijos, ryžtingos sesers Rivkos, vėliau tapusios Lietuvos ir Izraelio šachmatų čempione, sūnų Alexanderio ir Milijo, įsūnio Antono, draugų ir pažįstamų vaikų portretai.
Parodą lydi katalogas, kuriame pateikta detali informacija apie portretuojamus asmenis, menotyros mokslų daktarės Laimos Laučkaitės straipsnis „Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945–1959 m.“ ir kiti tekstai. Paroda „Mes žiūrime į juos, jie žvelgia į mus. Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945–1959 m.“ atidaroma kaip renginių ciklo „2018: Lietuvos šimtmetis ir Prancūzija“ dalis ir veiks iki gegužės 27 d.
Kovo 4d. sekmadienį 13 val. LŽB Pylimo g. 4, 306k (3 aukštas)
Paskaita
Žydų dizainerės – moterys (paskaita skirta moterims 8 Kovo šventės proga)
Dr. Basia Nikiforova
Vasario 28d. Vilniaus Choralinėje sinagogoje Vilniaus, Kauno ir bendruomenių žydai pasitiko vieną iš linksmiausių švenčių – Purimą.
Purimas yra šventė, skirta atminti stebuklingą žydų išgelbėjimą, vykusį Persijos karalystėje daugiau nei prieš 2400 metų, karaliaus Ahašverošo laikais.
Pagrindinis šventės įsakymas – “Magilat Esteros” ritinio skaitymas. Kiekvienas privalo du kartus išklausyti pasakojimo apie Esteros žygdarbį: vakare ir kitą dieną. Geriau klausytis Esteros pasakojimo skaitymo sinagogoje su daugybe žmonių, nes tai taip pat yra “stebuklo šlovinimas”.
Šį įsakymą įvykdė visi, kurie atėjo į Vilniaus sinagogą. Skaitydamas ritinį, rabinas Šolomas Ber Kryńskis sakė, kad Hamanas yra piktadarys, kuris norėjo išnaikinti žydų tautą, tai girdėdami susirinkusieji į sinagogą, trypė kojomis , švilpė ir triukšmavo, demonstruodami panieką Hamanui.
Purimas visada linksma šventė, nes pagal Esteros ritinį ši šventė yra simbolis, kaip “viskas pasisuko aukštyn kojomis”: džiaugsmas pakeitė grėsmę ir žūtį.
Purimas yra karnavalo šventė, todėl vaikams ji labai patinka. Po Esteros istorijos pristatymo tikras iluzionistas rodė savo stebuklus, po to vyko karnavalo kostiumų konkursas.
“Vilna ir Mežrič – dvi Toros studijavimo mokyklos”
Jūs sužinosite apie:
-Ką vadiname litvakais?
-Lietuvos žydų tradicijas ir papročius
-Kas yra chasidizmas – atsiradimo priežastys ir istorija
-Mitnagdim ir chasidim: ar yra tikra visuomeninio konflikto priežastis?
Mitnagdim* – Vilniaus Gaono palikuonys
*Misnagdai (literatūrine hebrajų kalba mitnagdai), t.y. chasidų judėjimo priešininkai.
Laukiame Jūsų Pylimo g. 4, II aukšto posėdžių salėje, kovo 4 d. nuo 15.00 val.
Registruokitės, dalyvavimas nemokakas >>goo.gl/JbypwU
Iliustracija “Besimeldžiantys Rabinai” Anthony Falbo
2018 m. vasario 26 d. – kovo 26 d. Pakruojo ,,Žemynos“ pagrindinėje mokykloje eksponuojama Annos Frank projekto „Leiskite man būti savimi… Annos Frank gyvenimo istorija“ edukacinė paroda.
Mokyklų, bendruomenių, įstaigų, įvairių organizacijų atstovai kviečiami registruotis iš anksto telefonu 869839492 arba elektroniniu paštu aida.stakutiene@gmail.com ir dalyvauti parodoje. Vieno vizito metu lankyti parodą gali ne didesnė kaip 30 asmenų grupė (turas truks apie 45 minutes). Parodos gidais bus mūsų mokyklos mokiniai, apmokyti Annos Frank namų atstovų ir projekto koordinatorių Lietuvoje.
Dr. doc. Aušra Pažėraitė
Purimo šventę šiemet pradedame švęsti trečiadienio vakare, vasario 28-tą.
Ravas Josefas Dovas Soloveičikas yra aiškinęs Purimo (bei Chanukos) skirtumą nuo kitų švenčių, tame tarpe ir Šabo. Šventės hebrajiškai (halakhiniu požiūriu) vadinamos dvejopai (t.y., liaudyje gali pasitaikyti visaip). Yra dvi sąvokos: jom kadoš (pažodžiui, šventa diena, kartais sakoma kdušat hajom, dienos pašventinimas) ir jom tov, jomim tovim (pažodžiui gera diena, geros dienos). Pirmuoju atveju yra švenčių, kurios turi kdušat hajom, t.y. šventumą savyje. Ir yra kita grupė švenčių, kurias klasifikuojame kaip jomim tovim. Abu terminai yra biblinės kilmės. Kai žmonės kalba apie dienas apskritai, jos yra tiesiog laiko skaičiavimo matas, nieko daugiau. Prasmės požiūriu jos tokios pat tuščios, kaip ir erdvė. O judaizme jos yra lyg gyvos būtybės, turi savo pobūdį, savybes, individualumą, ar netgi galima sakyti, asmeniškumą: geros dienos, blogos dienos. Tačiau ne ta prasme, kad kažkas žmogui tomis dienomis atsitiko – geri ar blogi dalykai, bet todėl, kad pačios dienos yra geros arba blogos. Tą dieną (per vieną Roš hašana), kai kunigas Ezra perskaitė Jeruzalėje susirinkusiems žmonėms Įstatymo knygą, verkiantiems žmonėms jis pasakė: „Eikite, valgykite rinktinius valgius ir gerkite saldžius gėrimus(…), nes ši diena šventa mūsų Viešpačiui [ki-kadoš hajom laadoneinu]“ (Neh 8,10).
O jom tov matome Esteros knygoje tą dieną, kurią žydai apsigynė nuo savo priešų (t.y. Purimas), ir jiems „skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas – gera diena [jom tov], „jie buvo įpareigoti jas švęsti kaip puotų ir linksmybės dienas, kaip progą siųsti skanėstus vieni kitiems ir dovanas vargšams“ (Est 9,23). Ir nors kitos visos šventės gali būti pavadinamos jom tov, bet Šabas niekada negali būti taip vadinamas. Tačiau daugelis švenčių, kaip ir Šabas, turi kdušat hajom, pašventinimą. Tik Chanuka ir Purimas neturi. Jos yra tik jomim tovim. Geros dienos. Ką reiškia šis skirtumas?
Ravas aiškina, kad dienos pašventinimas yra jos išskyrimas. Tokių dienų kaip ir Šabo laikymosi esmė – ne socializacija, ne bendravimas, ne dalinimasis su kitais, bet atsiskyrimas. Pirmiausia – atsiskyrimas nuo visuomenės. Kūrėjas per Šabą nori žmogaus vien tik sau, nenori juo su niekuo dalintis. Tai „išlaisvinimo nuo visuomenės“ diena. Visas kitas savaitės dienas žmogus dirba, per darbą kurdamas ir plėtodamas įvairius saitus ir ryšius su kitais žmonėmis. Per Šabą visa tai turi liautis, būti sustabdyta. Tada žmogus lieka vienišas Kūrėjo akivaizdoje. Tai lyg egocentrizmas, kuris yra būtinas, kad žmogus išsilaisvintų, kad, galiausiai jo kūrybingumas rastų resursų. Kai tik žmogaus individualumas kokioje nors visuomenėje (pvz., Ravas pateikia „komunistinės Rusijos“ pavyzdį) būna pajungiamas sociumui, visuomeniškumui, užsiblokuoja ir nuskursta jo kūrybingumas. Tačiau yra ir kitas pavojus – individualizmas, visiškai iškritus iš visuomenės, kaip kad Robinzono Kruzo atveju. Žmogus, būdamas vien tik sau ir dėl savęs, atsiduria Jobo situacijoje: visiško praradimo. Kada Jobas viską atgauna? Kai meldėsi už savo bičiulius (prieš tai jis buvo susirūpinęs tik savimi ir savo šeima).
Judaizme,- teigia Ravas, per halakhinę švenčių sampratą, per tuos du skirtingus terminus, yra išlaikyta dialektinė pusiausvyra, nes jomim tovim, priešingai, nei jomim kdošim, yra dalinimosi dienos. Dienos, per kurias dovanojamos dovanos, vaišinamasi, socializuojamasi, ir per kurias darbas nėra uždraustas.
Gera naujiena – po ilgos pertraukos tęsiasi vaikų klubo Ilan veikla. Sekmadienį į ,,Lego inžinierijos” edukacinį užsiėmimą susirinko 20 vaikų! Su vaikais dirbo projekto koordinatorė, trys madrichai. Vaikų tėvai pageidauja kokybiškų užsiėmimų ir stovyklu.
“Lego Inžinierija” – produktas, kurį sukūrė daugiau nei 800 įvairių sričių specialistų. Sdomi ir įvairiapusė mokomoji priemonė sukurta “Lego” dizaino pagrindu. “Lego Inžinierijos” tikslas – padėti vaikui, pateikiant informaciją įdomia žaidimų forma. Tokiu būdu, įgyjami svarbūs ir būtini socialiniai įgūdžiai, kurie reikalingi sėkmingai veiklai greitai besikeičiančiame pasaulyje.
Nuotraukose Ilan klubo vaikai mokosi Lego inžinierijos.
Vasario 25 d. LŽB vyko Šachmatų turnyras, skirtas Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui. Į turnyrą susirinko įvairaus amžiaus ir patirties šachmatininkai nuo žinomų meistrų iki pradedančių žaisti vaikų.
Susirinkusius pasveikino Turnyro direktorius FIDE meistras Boris Rositsan ir Lietuvos Šachmatų federacijos prezidentas Aleksandras Černovas, priminęs, kad šachmatininkas yra žmogus, kuris nepraranda vilties.
Seimo narys žinomas šachmatininkas Julius Sabatauskas, kuris dažnai Alytuje pats organizuoja turnyrus, džiaugėsi, kad Lietuvos žydų bendruomenėje Šimtmečio proga surengtas turnyras, į kurį gausiai rinkosi žmonės.
Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.
„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ – Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.
V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius drauge su Kauno žydų bendruomene pažymėjo kauniečio rašytojo ir mokytojo Abraomo Mapu 210-ąsias gimimo metines.
“Meilės Sione” sėkmė
Apie šį Kaune gyvenusį ir kūrusį iškilų žydų bendruomenės atstovą, kurio vardu pavadintoje gatvėje ir vyko minėtas renginys, kauniečiai mažai težino. Tuo tarpu, kaip teigė Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, A. Mapu (1808–1867) laikomas originalaus pasaulietinio hebrajų kalba parašyto romano pradininku visame pasaulyje.
Jo 1852 m. Vilniuje išleistas biblinio pasakojimo stiliaus romanas “Meilė Sione” – jame aprašytas gyvenimas senovės Izraelyje – sulaukė didžiulės sėkmės visoje Rusijos imperijoje ir už jos ribų. Romanas buvo išleistas net šešiolika kartų ir išverstas į kelias žydų bei Europos kalbas. “Meilė Sione” darė didelę įtaką žydų jaunimui ir net tiems, kurie mokėsi ješivose (žydų religinė akademija), – studentai ne kartą buvo bausti už slaptą šio pasaulietinio kūrinio skaitymą.
PROGRAMA
Vyriausybės kanclerio pavaduotojas Alminas Mačiulis dalyvavo 2017 metų Tolerancijos žmogaus nominacijos paskelbimo bei Leonido Donskio premijos įteikimo ceremonijoje Vytauto Didžiojo universitete ir perdavė jos dalyviams premjero Sauliaus Skvernelio sveikinimo žodžius.
Vicekancleris A. Mačiulis pabrėžė, kad šios nominacijos – labai svarbūs mūsų valstybės pilietiškumo stiprinimo pavyzdžiai. Šios kilnios iniciatyvos padeda ugdyti visuomenės sąmoningumą, pakantumą bei toleranciją. Premjero vardu A. Mačiulis nuoširdžiai pasveikino šių metų laureatus ir palinkėjo jiems didelės sėkmės toliau puoselėjant tolerancijos idėjas, didinat skirtingai mąstančiųjų susikalbėjimo galimybes.
2017 – ųjų metų Tolerancijos žmogumi tapo rašytojas Marius Ivaškevičius, pirmoji Leonido Donskio premija valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu skirta istorikui, profesoriui Sauliui Sužiedėliui.
Sugiharos Fondas „Diplomatai už gyvybę“, atsižvelgdamas į visuomenės ekspertų komisijos siūlymus, metų Tolerancijos žmogų renka nuo 2001 – ųjų. Juo gali tapti žmogus savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame – visuomeniniame Lietuvos gyvenime.
Leonido Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą tarp skirtingai mąstančių.
Vyriausybės Spaudos tarnybos puslapis
Lietuvos žydų bendruomenė Vilniaus Knygų mugėje dalyvavo pirmą kartą, pristatydama ką tik lietuvių kalba išleistą Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštį“. Stende taip pat buvo galima susipažinti ir su kitomis knygomis apie žydų istoriją ir kultūrą, išleistomis su Geros valios fondo parama bei paskanauti tradicinių Purim skanėstų. Stendo lankytojai noriai domėjosi ne tik LŽB leidiniais, bet ir bendruomenės veikla, žydų tradicijomis ir kultūra, dalinosi įspūdžiais, įžvalgomis ir senelių prisiminimais apie kartu su žydais praleistą vaikystę.
Dr. Mindaugas Kvietkauskas ir Akvilė Grigoravičiūtė pasirašo autografus.
Lietuvos žydų bendruomenėje dvi dienas vyko filmų peržiūros. Filmų scenarijaus autorė ir režisierė Lilija Vjugina dalyvavo jų pristatymuose. Žydų bendruomenė dėkinga Lilijai Vjuginai už suteiktą galimybę pamatyti du jaudinančius ir įdomius dokumentinius istorinius filmus.
Vasario 21d. rodytas filmas “Romas, Tomas ir Josifas”. Pagrindinis filmo herojus poetas Josifas Brodskis. Apie jį pasakoja su juo bendravę Tomas Venclova, Romas Katilius, Česlavas Milošas, Liudmila Sergejeva.
Susipažinęs su šiais žmonėmis, J.Brodskis ėmė dažnai lankytis Lietuvoje, jam buvo gera Lietuvoje, šalis jį traukė. Jis gyvendavo Vilniuje, Palangoje, lankėsi Kaune. Lietuvoje jis ne tik rašydavo puikius eilėraščius, bet ir gydėsi dvasines žaizdas. J. Brodskis filme pribloškia savo eilėraščių skaitymo maniera, ji hipnotizuojanti. Rami intonacija pamažu peraugdavo į labai ekspresyvų, net audringą žodžių srautą, kol vėl nurimdavo ir pereidavo į ramesnę intonaciją. Jis niekados neskaitydavo savo eilių iš lapo, tik iš atminties. Vilniuje Brodskis pirmą kartą iš Venclovos išgirdo apie lenkų poetą Česlavą Milošą, su kuriuo susipažino jau emigracijoje. Vėliau abu padėjo Tomui Venclovai emigruoti iš SSRS. Šių „amžiaus sūnų“ trejeto kai kurie svarbiausieji likimų bruožai nuostabiai panašūs. Visi pasitraukė iš Kremliaus imperijos. Visi gyveno JAV, greičiau tapusia bendro likimo vieta, nei vienintele išsigelbėjimo sala. Visi – Amerikos universitetų profesoriai. Du iš jų – Nobelio premijos laureatai. Visus juos siejo ne tik emigrantų likimas, bet ir meilė Lietuvai. „Vilno man yra atskaitos taškas ir galimybė, būtent „Normalumo galimybė“, – rašė Milošas. Tokia pat „normalumo galimybe“ Vilnius tapo ir Josifui Brodskiui…
1972 metais ištremtas iš tėvynės Rusijos, J. Brodskis apsigyveno Niujorke, dėstė JAV universitetuose. 1977 metais gavo Amerikos pilietybę, o 1987 metais tapo Nobelio literatūros premijos laureatu. Mirė 1996 m. sausio 28 d. Į tėvynę niekuomet nebuvo parvykęs.
