Maloniai kviečiame LŽB asociacijos narių atstovus (delegatus) dalyvauti Konferencijoje. Su išsamesne numatomos Konferencijos medžiaga galima susipažinti LŽB buveinėje, Pylimo g. 4, Vilnius.

Maloniai kviečiame LŽB asociacijos narių atstovus (delegatus) dalyvauti Konferencijoje. Su išsamesne numatomos Konferencijos medžiaga galima susipažinti LŽB buveinėje, Pylimo g. 4, Vilnius.
Su giliu liūdesiu pranešame apie Pasaulio teisuolio Vlado Drupo mirtį, jaunystėje gelbėjusį žydus. Gelbėtojas ir lakūnas, skridęs iki paskutinės minutės. Tebūnie drauge su kitais Pasaulio teisuoliais aukštybėse.
Nuotraukoje: 2015 m.: V.Drupas savo lėktuve „Z 326A“. Bebaimis lakūnas jau 50 metų danguje atlieka aukštojo pilotažo figūras.
Per Holokaustą padėjęs išsigelbėti dešimčiai žydų, kaunietis Vladas Drupas jokiu būdu nesijautė esąs didvyris. Teko traukte traukti iš jo prisiminimus apie 1943–1944 m. įvykius Šiauliuose ir jo apylinkėse, kur virė kruopščiai nuo vokiečių slepiama kova už pavienių žydų, jų šeimų išlikimą.
Apie V.Drupą rašė Virginija Skučaitė dienraštyje kauno.diena.lt 2016m. Tai viena paskutinių publikacijų apie drąsųjį Pasaulio teisuolį:
,,Sparnuotas senjoras, jaunystėje gelbėjęs žydų gyvybes” 2016-10-03 Virginija Skučaitė
Nepažinojo žydų
“Karo pradžioje mokiausi Šiaulių gimnazijos penktoje klasėje. Vokiečiai, įsikūrę Šiauliuose, nedelsdami uždraudė žydams, paženklintiems geltonomis žvaigždėmis, vaikščioti šaligatviais. Aš anuomet nieko nežinojau apie jaunus žydus, nes mūsų gimnazijos buvo atskiros. 1943 m. vokiečiai pradėjo medicininį Šiaulių jaunimo patikrinimą, rengdami juos karinei tarnybai. Buvo patikrinta ir mano sveikata, paimtas pasas, tačiau vokiečių nustatytu laiku neatėjau į jaunuolių surinkimo punktą. Žinoma, nervinausi, nežinodamas, kaip reikės pasirodyti rudenį mokykloje be asmens dokumento. Tačiau man padėjo bendraklasis Bradauskas – jis per savo dėdę kunigą, dirbusį kažkokiame miestelyje, parūpino man naują pasą. Ši aplinkybė vėliau turėjo didžiulės reikšmės, man padedant žydams išsigelbėti nuo pražūties”, – teigė V.Drupas, anuomet gyvenęs Šiauliuose, pas savo viengungį dėdę Juozą Dapkų, kurio siuvykla garsėjo visame mieste.
Parūpino naują pasą
Minėtoje siuvykloje tarpukariu lankydavosi daug žydų. Įsteigus getą, ne vienas jų prašė J.Dapkaus pažymėjimo, kad dirba jo siuvykloje. “Dėdė išdavė keliolika tokių pažymėjimų, tuo apsaugodamas žydus nuo sunkių prievartinių darbų, suteikdamas jiems galimybę legaliai išeiti už geto ribų į “darbą”. Tarp tokių siuvyklos žydų buvo Leo ir Minos Remenų šeima, kurios sūnus buvo slapstomas pas jų šeimos auklę. Aš tapau tarpininku tarp Remenų šeimos narių. Kartą pamaniau, kad galėčiau per anksčiau minėtą klasės draugą gauti naujus dokumentus panašiai į lietuvaitę M.Remen – jos plaukai buvo šviesūs. Greičiausiai, nubalinti peroksidu. Bendraklasiui supyniau istoriją apie pusseserę Mariją Ramanauskaitę, kurią vokiečiai nori išvežti darbams ir jai, kaip ir man anksčiau, buvo reikalingas asmens dokumentas, nes senasis buvo iš jos paimtas. Bendraklasis patikėjo – gavo pasą, ir Mina tapo Marija Ramanauskaite”, – pasakojo V.Drupas, kartu prisiminęs ir tai, kad padėjo gete gyvenantiems Remenams apsirūpinti maisto produktais.
Įkurdino pas mamą “1944 m. L.Remenas paprašė manęs išvežti žmoną Miną, kuriai parūpinau naują pasą, į saugią vietą. Aš nupirkau du bilietus į keleivinio traukinio, važiavusio į Radviliškį, vagono kupe. Čia patyriau didelį stresą, nes į kupe užėjo vokiečių karininkas lakūno uniforma ir pradėjo kalbinti Miną. Aš jam paaiškinau, kad mano pusseserė nekalba vokiškai. Vokietis dėl to labai apgailestavo, nors iš tiesų Mina puikiai kalbėjo vokiškai. Radviliškyje aš nuvedžiau ją pas savo mamą ir pasakiau, kad šiai žydei reikia laikino prieglobsčio, kad visiems reikėtų aiškinti, jog Mina yra mano pusseserė. Mama sutiko. Po mėnesio prie Minos prisijungė iš geto kažkokiu būdu ištrūkęs jos vyras Leo, jo brolis, tėvas su motina bei dvi Minos pusseserės – visi jie išvažiavo į Žemaitiją pas kažkokį valstietį, kurio nepažinojau”, – pasakojo V.Drupas.


Madrichės dengia Sederio stalą.
Į vaikų Sederį LŽB susirinkę mažieji su mamom, madrichėm ir darželio „Salvija“ vadovėm, šventė pagal tikrąją Sederio eigą. Margarita Koževatova, „Salvijos‘ darželio direktorė, LŽB ,,Dubi”, klubo vadovė vaikams papasakojo apie žydų išėjimo iš Egipto vergijos istoriją, jiems suprantama forma. Vaikai susikaupę žiūrėjo animacinį filmą apie išėjimą, sėdėdami prie gražiai padengto Sederio stalo. Kiekvienam buvo padėta tradicinė Keara lėkštutė su šventės maistu.
Po filmo vaikai atsistojo ir visi suvaidino išėjimą, imituodami sunkią kelionę pagal muzikos vadovės Jelenos Andrejevos nurodymą. Mažųjų linksmi veidai rodė, kad jiems įdomu. Po to visi smagiai dainavo išmoktas Pesacho dainas. Jiems padėjo madrichės Avital, Elzė, Liora, jos atsakinėjo ir į smalsių vaikų klausimus.
Sudainavę dainą apie macą, šventės dalyviai ragavo tradicinį Sederio maistą, prisimindami kaip protėviams bėgant iš Egipto, tešla dar nespėjo pakilti, kepė tokią duoną, kokią turėjo. Vaikai vaišinosi ne tik maca, bet ir paragavo bulvių košę, mirkydami į kartų vandenį, primenantį kaip žydams vergijoje buvo kartu. Visi ragavo šventės rengėjų išvirtą sultinį su macos kukuliais.
Po to vaikai ieškojo Afikomano, be kurio negalima užbaigti Sederio. Žinoma, Afikomanas yra iškeičiamas į dovanas!
1953-1956 m. Elina Bystritskaja buvo Vilniaus Rusų dramos teatro aktorė. Aktorės tėvas – Bystritsky Abraomas – karo gydytojas. Palaidotas Vilniaus Žydų kapinėse. Motina – Bystritskaja Ester taip pat palaidota Vilniaus Žydų kapinėse.
Rusijos teatro ir kino žvaigždė Elina Bystritskaja mirė eidama 92-uosius metus po sunkios ir ilgos ligos.
Elina gimė karo gydytojo šeimoje 1928 metų balandžio 4 dieną Kijeve., jos tėvas Abraomas Bystritsky svajojo, kad dukra taps gydytoja arba mokytoja. Ji gavo medicinos išsilavinimą, tapo akušere ginekologe ir net sugebėjo priimti 15 naujagimių, tačiau suprato, kad medicina ne jai. Nepaisant artimųjų prieštaravimo, ji įstojo į Kijevo teatro institutą. Būdama nepaprasto grožio, ji nebuvo bendraamžių mylima, ją vadindavo „mėlynąja kojine“ už neįveikiamą charakterį ir griežtumą, gautą su motinos auklėjimu. Elina buvo iš tiesų graži, ji turėjo daugybę gerbėjų. Baigus studijas, Bystritskaja dėl konfliktų ir šmeižto, negalėjo iš karto rasti darbo.
Ji pradėjo dirbti Vilniaus rusų dramos teatre. Šlovė atėjo, suvaidinus filme ,,Tykusis Donas” (1957-1958). Šis filmas gavo Oskarą. Netrukus talentinga aktorė buvo perkelta į Mažojo teatro trupę Maskvoje. Ji sėkmingai vaidino filmuose, bet dėl nepakantumo ir konfliktų patyrė įvairių nemalonumų, ilgainiui jos nebekviesdavo filmuotis.
Sukūrusi šeimą, ji su vyru gyveno Maskvoje 27-erius metus pasiturintį gyvenimą, vaikų neturėjo, o sužinojusi apie jo neištikimybę, išsiskyrė.
Vyresniame amžiuje Bystritskaya apsigyveno Maskvos priemiestyje, šalia garsių ir žinomų žmonių, su kuriais palaikė draugiškus ryšius, jai patikdavo priiminėti svečius. Nuo 1978 m. ji buvo Ščepkino institute ir GITIS instituto dėstytoja . Nepaisant visų likimo negandų, karo laikų vaikystės, problemų asmeniniame gyvenime, aktorė save laikė laimingu žmogumi. Ji išliko labai graži ir vyresniame amžiuje, net būdama beveik 90 metų, atrodė jaunesnė. Elinos Bystritskajos žavinga šypsena ir akys išduodavo draugišką ir išmintingą moterį.

Nuotraukoje: į šventę renkasi žydų bendruomenė. Visos nuotraukos fotografuotos iki prasidedant šventei.
Lietuvos žydų bendruomenė pakvietė švęsti Sederį į Vilniaus senamietyje esančią Rotušę. Istorinio pastato atmosfera šiai šventei suteikė dar daugiau iškilmingumo. Pagrindinėje salėje antrajame aukšte ir dideliame šoniniame kambaryje buvo paruošta apie 40 stalų, kiekvienas su 10 vietų. susirinko apie 400 žmonių.
Sederyje dalyvavo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas, Choralinės sinagogos rabinas Sholom Ber Krinsky, Rebbetzin Nechama Dina Krinsky ir vienas jų vyresniųjų sūnų vadovavo žvakių uždegimui, Agados skaitymui ir Kidušui, paaiškinęs ypatingas taisykles, kada pirmoji Pesacho diena švenčiama per Šabatą. Šiemet į Sederio šventę susirinko pats didžiausas skaičius žydų bendruomenės narių, lyginant su pastaraisiais dešimtmečiais.
Dėkojame Vilniaus miesto savivaldybei ir visam Vilniaus Rotušės personalui už bendradarbiavimą.



Kai kalbama apie Vilniaus žydų patirtas kančias, dažniausiai prisimenamas Holokaustas ir su juo susiję įvykiai – žudynės Paneriuose, Vilniaus getas ir kiti. Tačiau pirmasis pogromas Vilniuje įvyko gerokai anksčiau. Jis prasidėjo 1919 m. balandžio 19 d., lygiai prieš 100 metų. Įvairių šaltinių duomenimis, tuomet buvo nužudyti apie 60 žydų, o kaltininkai liko nenubausti.
15min.lt


Mielieji Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai,
Sveikinu Jus visus su Pasachu, tegul ši saulėta laisvės šventė suteikia Jums visiems daugiau širdies šilumos, laimingų šypsenų artimųjų apsuptyje. Tegu Pesacho stebuklas visada išlieka mūsų širdyse.
Faina Kukliansky

|
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB), gerbdama teisinės valstybės principus kategoriškai pasmerkė savavališkus vandališko pobūdžio veiksmus sunaikinant savivaldybei priklausančią memorialinę Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentą. Vis dėlto tenka kvestionuoti, kokiomis vertybinėmis nuostatomis ir prioritetais vadovaujasi Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius, vos dieną prieš žydų laisvės šventę Pesachą “pasveikindamas” žydus ir duodamas nurodymą sugrąžinti Šiaulių geto organizatoriaus atminimo ženklą. Atrodytų, kad atminimo ženklų steigimas Vilniuje tiesiogiai koreliuoja su mero Šimašiaus asmeninėmis simpatijomis, 2018 m. vasarį meras Šimašius pakomentavo atminimo ženklo steigimo Prezidentui A. Smetonai iniciatyvą: “Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas. Aš A.Smetonos paminklo fanas tikrai nesu”. Susidaro įspūdis, kad daugiakultūrio Vilniaus idėją, mero Šimašiaus vertinimu, kur kas geriau atspindi Šiaulių geto steigėjo įamžinimas. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į LŽB užklausas, raštiškai teigė neturinti žinių, kokiu teisiniu pagrindu (t.y. kokios institucijos sprendimu, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis) minėta lenta buvo įrengta, t.y. lenta galimai buvo įrengta nesilaikant nustatytų reikalavimų – neteisėtai. LŽB pabrėžia, kad šios lentos atkūrimas yra neproporcinga ir netinkama priemonė, nesuderinama su istorinio teisingumo siekiu ir derama pagarba Holokausto aukoms ir jų palikuonims. Prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika- Generolas Vėtra akivaizdžiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:
J. Noreikos – Generolo Vėtros šlovinimas atminties ženklais – buvusios atminties lentos atkūrimas siunčia netinkamą ir klaidinančią žinią visuomenei, demonstruoja nepagarbą Holokausto aukų atminimui ir jų palikuonių skausmui bei formuoja pavojingą antisemitizmo normalizacijos praktiką. |

Pesach (ivrit k.) arba Peisach (jidiš k.) – seniausia ir svarbiausia žydų tautos šventė.
Prieš 3300 metų jie išėjo iš Egipto vergovės. Šis laikotarpis laikomas žydų tautos, jos dvasinės civilizacijos gimimu. Pesacho dienomis švenčiamas žydų dvasinis ir fizinis išsivadavimas iš Egipto vergovės. Eidama į pažadėtąją žemę, tauta iš Aukščiausiojo gavo Torą ir 10 Įsakymų. Tai ir išugdė judėjų civilizaciją ir suformavo jos moralę. Turėjo didžiulę įtaką ir kitiems monoteistiniams tikėjimams.
Seder (ivrit k.) – tvarka, seka
Pesacho Sederis – iškilmingiausia ir svarbiausia žydų švenčių apeigų. Kiekvienas žydas supranta, kad Sederis turi ypatingą prasmę – „nes kiekvienoje kartoje žydas turi suvokti, lyg jis pats, asmeniškai, išeitų iš dvasinės ir fizinės vergovės“. Laisvė ne dovana – už ją reikia kovoti ir jos siekti.
Svarbus Pesacho atributas Maca. Tai judėjų ėjusių į pažadėtąją žemę duona – pagaminta tik iš miltų ir vandesns. Sederio seką mes randame knygelėje Pesacho Agadoje (pasakojime), kurią gauna kiekvienas Pesacho šventės dalyvis.
Šiais metais Pesachą iš viso švęs apie 700 Lietuvos žydų.
Linksmo ir košerinio Pesacho!

Sekmadienį, pieš savaitę iki Pesacho Lietuvos žydų bendruomenės vaikų klubas „Ilan“ pakvietė vaikus į antrąją pamoką apie artėjančią Pesacho šventę.
Šį kartą vaikai ruošė lėkštę – ,,kiarą”: jie dažė plokštes su specialiais dažais. Jiems padėjo madrichė Avital. ,,Kiara” yra speciali lėkštė patiekalams, kurie svarbūs ant Sėderio ritualinio šventinio stalo.
Žydų tradicija įpareigoja į ,,kiarą” padėti macą, rūkytą kaulą (zroa), kartų priekonį, dažniausiai – krienus (maror), kiaušinį (baitsa), saldų vaisių ir riešutų mišinį (haroset), petražoles, mirkomas sūriame vandenyje (karpas) ir romanines salotas (chazeret).
Šie produktai yra būtini šventiniam stalui, Sėderio metu jie primena apie žydų išėjimą iš Egipto.

Gegužę vyksiančio referendumo metu LR piliečiai balsuos už aukščiausio Lietuvos įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, 12 str. pataisą dėl LR pilietybės išsaugojimo galimybės:
„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.“
Atsižvelgiant į Konstitucijos pataisos formuluotę o taip pat prieinamą lydimąją referendumo medžiagą, svarbu atkrepti dėmesį į keletą svarbių aspektų:
1. Siūloma nuostata suponuoja Lietuvos piliečiui pagal kilmę galimybę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyjant kitos valstybės pilietybę.
1.1 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. pakeitimo paskelbimo projekto aiškinamajame rašte(toliau-Aiškinamasis raštas) kalbama apie dvigubos pilietybės instituto išplėtimą, suteikiant galimybę tam tikrais atvejais išsaugoti LR pilietybę įgyjant kitos šalies pilietybę.
1.2. Aiškinant minėtą nuostatą, manytina, jog LR pilietis ne pagal kilmę, t.y. pilietybę įgijęs kitais pagrindais LR pilietis (pvz. natūralizacijos būdu, grąžinus pilietybę ir kt.) teisės išsaugoti LR pilietybę įgijus kitos šalies pilietybę neturėtų.
2. LR pilietis pagal kilmę turėtų galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę, jei įgytų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę.
2.1. Aiškinamajame rašte įvardijama, jog Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta darbo grupė referendumo dėl dvigubos pilietybės klausimams spręsti yra nusprendusi rekomenduoti Seimui europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančiomis valstybėmis pripažinti Europos Sąjungos valstybes nares bei valstybes, priklausančias NATO bei EBPO organizacijoms. Vis dėlto, kol kas nėra įstatymo galią turinčio teisės akto, numatančio, kokios šalys atitinka minėtą kriterijų, nežinoma, kokio turinio įstatymas, detalizuojantis minėtus kriterijus ir pilietybės įgijimo tvarką, būtų priimtas. Vis dėlto, net ir šį kriterijų įtvirtinus įstatymo galią turinčiu teisės aktu, šio kriterijaus galimai neatitiktų Pietų Afrikos Respublika, Argentina, Brazilija, nemažai pažangių Azijos regiono valstybių ir kt.
Taip pat, kvestionuotina, ar toks konstitucinis apribojimas vadovaujantis nacionalinio saugumo užtikrinimo interesu ar kita LR saugoma vertybe yra proporcinga ir pagrįsta priemonė LR ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų prasme. Įvertinus turimą informaciją, toks ribojimas galimai turi netiesioginės diskriminacijos bruožų ir varžo teisinio santykio subjektus labiau, nei yra būtina teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.
3. Patvirtinus minėtą blanketinio pobūdžio LR Konstitucijos 12 str. pataisą (pataisa įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.), neaišku, kaip ir nuo kada ji galėtų veikti praktikoje, nesant nuostatoje minimų priimtų konstitucinių įstatymų, t.y. tikrasis nuostatos turinys ir jos praktinis veikimas išaiškėtų tik vėliau priėmus atitinkamus konstitucinius įstatymus.
4. Tikėtina, kad pataisa suteiktų kol kas tik teorinę galimybę išsaugoti LR pilietybę naujiesiems emigrantams, tačiau veikiausiai ji visiškai nepaveiktų teisinio statuso tų, kurie LR pilietybės neteko anksčiau, pavyzdžiui 1991 m. emigravusių į Izraelį, įgijusių Izraelio pilietybę ir netekusių turėtos LR pilietybės. Taip pat pataisos galimai nekeistų teisinio statuso tų, kurie iš Lietuvos pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą, pavyzdžiui žydų, evakuavusių iš Lietuvos ir netekusių LR pilietybės okupacinio režimo metais (žr. LR Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d.), Taigi dabartinė LR Pilietybės įstatymo redakcija neužtikrina didelės dalies per karą nukentėjusių litvakų bei jų palikuonių teisės atkurti iki karo turėtą LR pilietybę ir tokiems atvejams būsimojo referendumo rezultatai įtakos neturės – šis klausimas nėra šio referendumo dalykas.
Atsižvelgiant į abstraktaus ir blanketinio pobūdžio siūlomų LR Konstitucijos pataisų formuluotes, gerbiant teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir bendruosius teisėkūros principus, galima vertinti referendumo viešinimo programą tik kaip iš dalies atskleidžiančią referendumu teikiamo klausimo turinį, kas sudaro prielaidas abejoti ar referendumo rezultatai atspindėtų tikrąją LR piliečių valią.
Informacija:
Monika Antanaitytė, +37067240942