www.DELFI.lt
Šiomis dienomis buvo tyliai gražiai pakabinta ant Mokslų akademijos bibliotekos fasado jau restauruota memorialinė lenta, skirta Jonui Noreikai. Vilniaus meras ištesėjo viešai duotą pažadą. Tačiau skilusios atminties apie mūsų sudėtingą praeitį taip paprastai sulipinti neišeina.
Prisipažinsiu, kad J. Noreika mane ir atstumia, ir vilioja. Kaip mįslė, kuri niekad nebus įminta. Juk dėl jo tarp istorikų ir žurnalistų užvirė tokia „košė“, kad persiliejo į stambiausius pasaulio laikraščius (taip pat ir – kas be ko – į Kremliaus propagandos malūną; tarkime, kovo mėnesį publikacijoje apie Stanislovo Tomo išpuolį su kūju „EurasiaDaily“ buvo teigiama neva „teisės profesorius“, neapsikentęs dėl to, kad garbinamas karo nusikaltėlis, griebėsi kūjo). Ir prieštaringą įspūdį man paliko tas kurčio pasikalbėjimas su aklu, kuris Lietuvoje vadinamas istorikų diskusija skaudžiausiais mūsų praeities klausimais.