Avner Shalev, žinomas Yad Vashem muziejaus vadovas baigia savo darbo kadenciją

Avner Shalev  – tikras Lietuvos draugas. Lankėsi Lietuvoje, jam rūpėjo, koks turėtų būti Vilniuje esantis žydų istorijos ar Holokausto muziejus, tarėsi taip pat ir dėl Panerių muziejaus. A. Shalevui lankantis Lietuvos vyriausybėje,  labai nuoširdžiai vyko diskusijos, su tuomet dirbusiu   premjeru Andriumi Kubiliumi ir Deividu Matulioniu.

Tačiau valdžia šį reikalą išsprendė labai paprastai – pavadino Gaono muziejų,- žydų istorijos muziejumi. Kažkas nusprendė, kad nieko nereikia statyti.

Avner Shalev – Yad Vašemo muziejaus vadovas, tris dešimtmečius trunkančią karjerą skyrė pagrindinių žydų-sionistų ir visuotinių vertybių propagavimui Izraelyje ir visame pasaulyje, savo autoritetu prisidėdamas prie valstybės švietimo ir kultūros.

Šį mėnesį jis kviečia bendradarbius ir draugus atsisveikinti virtualiai.

Nuo XXI amžiaus pradžios Yad Vashem muziejuje sukurtos svetainės aštuoniomis kalbomis, kuriose pateikiamas platus istorinis turinys, susijęs su Holokaustu, įskaitant Šoa aukų vardų duomenų bazę, kuri šiuo metu yra prieinama, pasitelkus šiuolaikines technologijas, užtikrina aukų ir gelbėtojų atminimą ateities kartoms.

Rimvydas Petrauskas. Istorijos politika ir istorinė atmintis

Rimvydas Petrauskas. Istorijos politika ir istorinė atmintis

Prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto rektorius.

DELFI.lt

Pastarųjų dienų diskusijos istorinės atminties ir politikos tema užaštrino klausimą, koks profesionalaus istoriko vaidmuo formuojantis istorinei atminčiai. Šis tekstas apie istoriją ir istorikus, istorinę atmintį ir istoriko misiją.

Istorija ir istorikai

Prieš keletą metų miręs žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goffas, kalbėdamas apie istorijos ir dabarties santykį, blaiviai konstatavo, kad istorija vienu metu gali būti ir tai kas sieja, ir tai kas slegia. Ją galima naudoti patiems įvairiausiems dalykams – sveiko patriotizmo skatinimui ir aneksijos pateisinimui – tai tik du iš kraštutinių polių. Tuo tarpu, tęsė Le Goffas, istorijos mokslas turėtų žmonėms padėti gyventi savo ir bendruomeninį gyvenimą, susiorientuoti tarp daug žadančio paveldo ir kartais pavojingos nostalgijos.

Jis žinojo apie ką kalba. 1942 m. jo tolimas akademinis mokytojas, „Analų“ mokyklos kūrėjas Marcas Blochas, okupuotoje Prancūzijoje, netekęs darbo, knygų, o iš dalies ir senų draugų, parašė bene optimistiškiausią istorijos mokslo apologiją, kurioje istorinės tragedijos akivaizdoje kvietė ieškoti istorinės tiesos.

Po dviejų metų Pasipriešinimo dalyvis buvo nacių sušaudytas. Jo dar prieš karą deklaruota Europos lyginamosios istorijos vizija konkrečiau pradėta realizuoti tik pastaraisiais dešimtmečiais. Šaltiniai (net jei jie yra mokslininkų paskelbti, išversti ir komentuoti) patys nekalba, juos prakalbina tyrėjo patirtis. Istorikas yra vertėjas, išverčiantis šiuolaikiniam skaitytojui ne tik praeities šaltinių kalbą, bet ir praeities žmonių pasaulio suvokimą.

Be to, istorikas žino, kad net ir šaltinių nepakanka istoriniam pasakojimui sukurti. Tam reikia „kontroliuojamos istoriko vaizduotės“, arba to, kas kartais pavadinama „užšaltininiu žinojimu“. Bet tai ateina tik perskaičius, įvertinus, supratus tūkstančius šaltinių.

Tokiu keliu gimsta istorinis pasakojimas apie istoriją, kuris nepaisant laiko distancijos, gali pretenduoti į patikimumą, į tiesos paiešką. Bet tai taip pat reiškia, kad šis pasakojimas nebūtinai herojiškas ir patogus, ir beveik būtinai, kad jis nevienareikšmiškas. Ne visos istorijos yra sėkmės istorijos. Tik įkyrus istorikas atsiduria dėmesio centre, tik susiklosčiusį naratyvą pralaužiantis teiginys gali iššaukti platesnę diskusiją.

Ir tikslas yra būtent diskusija ir atvirumas naujam argumentuotam žodžiui, nes istorikas nėra teisėjas ir neskelbia nuosprendžių. Jis, dar kartą prisimenant Marcą Blochą, dirba „amžiną ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą“.

Istorikai ir visuomenė

Dažnai klausiama, ar istorinės paralelės šiuolaikiniams debatams gali suteikti kažkokių paruoštų atsakymų? Natūralu istorijoje ieškoti sektinų pavyzdžių, tačiau jų rasti ir prisitaikyti dažnu atveju gali kiekviena pusė. Kokia nors konkreti tradicija vieniems gali būti šviesus tolimos praeities pavyzdys ir dabartinės būklės legitimacija, kai tuo tarpu kitiems – nesuprantamas rudimentinis seniai pasibaigusios epochos palikimas ir pažangos stabdis.

Kita vertus, net jei istorija ir negali pateikti visus tenkinančių atsakymų į dabarties klausimus, ji vis dėlto gali suteikti instruktyvių pavyzdžių dabarties diskusijoms. Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas.

Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.

Istorikas per praeities pažinimą pirmiausia turėtų mokyti visuomenę nebijoti ateities. Papasakoti apie krizes ir jų įveiką, apie natūralų prisitaikymą prie pokyčių, apie neišvengiamą tradicijos ir naujovių įtampą.

Taip pat jis gali paaiškinti politinės orientacijos kryptis ar vertybes (pavyzdžiui, „kodėl Europa“, „kokios laisvės prielaidos“?) ir tuo pačiu prisidėti prie tapatybės kūrimo. Ir visa tai daryti, neaukojant mokslinio pažinimo standartų. Kaip ir kiti profesionalai, istorikas sutrinka postmodernybės paradoksų akivaizdoje.

Ar istorikas tebėra autoritetas istorinės savimonės klausimais? Ar jis turi ginti šį savo vaidmenį ir šį savo domeną? Egzistuoja daugybė galimybių pažinti istoriją – egzistuoja ir pagal savus dėsnius veikia gyva grupinė bei asmeninė istorinė atmintis, o istorikų tekstai (akademiniai ar skirti platesnei auditorijai) yra tik viena iš alternatyvų.

Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas. Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.

Dirbant ir bendraujant katedrose ir universitetų auditorijose sunku suprasti visuomenės istorinės savimonės būklę. Istorinių ir šiaip loginių nesąmonių kupinos Pichelio „Žemaitijos“ populiarumas,

Statkutės de Rosales gotai ar į lietuvių kalbą išversta portugalų kilmės amerikiečio knyga, įrodinėjanti jogailaitiškas Kristupo Kolumbo šaknis – tai tik keli iš daugelio „istorinio tikėjimo“ tariamoje žinių visuomenėje pavyzdžių. Žiniasklaida mielai publikuoja skambias teorijas, neretai apsieidama be istoriko komentaro, nes sudėtingesnis aiškinimas neišvengiamai komplikuoja pranešimo turinį.

Ar istorikas turi skirti dalį savo laiko tokių „mitų griovimui“? Jei taip, tai kur riba tarp populiaraus pasakojimo apie istoriją ir istorijos supaprastinamo? Vieno atsakymo čia nėra. Bet turbūt galima tikėtis, kad mokslininkas savo kompetencijos ribose turėtų reaguoti į visuomenės klausimus, ieškodamas tinkamos kalbėsenos, stiliaus, prieigos.

Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.

Istorijos žinios ir istorinė atmintis yra susiję, bet ne tapatūs dalykai. Todėl apie istorinę atmintį ir svarbiausias datas negali spręsti siauras politikų ir akademikų ratelis. Istorinei atminčiai neišvengiamai daro įtaką pasaulėžiūros, todėl iš principo ji yra atvira ir įvairi.

Politinė tauta paprastai turi iš esmės sutartų svarbių datų ir įvykių sąrašą, tačiau istorinė atmintis neapsiriboja valstybinėmis šventėmis ir paminklais. Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.

Nepaisant neabejotinos istorijos mokslo pažangos, istoristinio praeities suvokimo įtvirtinimo, visuomenės istorinės savimonės principai ir toliau išlieka labai panašūs į senuosius laikus. Ar požiūris į senąją („seniausią Europoje“) lietuvių kalbą nėra kiek atnaujinta lietuvių kilmės iš romėnų teorijos versija? Tik jei XV ar XVI a. žmogui nežinomą tautos kilmę paaiškinti padėdavo įsitikinimas apie „atvykimą“ (iš Romos, Trojos ar venedų), tai XIX ir XX a. žmogus buvo apsėstas tęstinumo ir autochniškumo iliuzijos.

Tačiau istorija ne tik tęstinumas, bet ir lūžiai bei diskontinuitetas. Todėl neturėtumėm labai pergyventi, kad istorijos šaltiniai lietuvius pirmą kartą paminėjo tik 1009 m. Frankai pirmą kartą buvo paminėti taip pat ne daug anksčiau už Merovingų valstybės susikūrimą, o vokiečių, prancūzų ir kitų modernių Europos tautų savivardžiai irgi nesiekia toliau brandžiųjų Viduramžių.

Ar žinodami, kad „baltų genčių vienybė“ XIII a. tėra moderni fikcija, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija tik XX a. tapo kažkiek artimesnės, mes kliudome šių šalių bendradarbiavimui dabartyje ir ateityje?

Ar dalindamiesi su Baltarusios visuomene Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu mes tampame nors kiek skurdesni? Ko gero, priešingai – adekvatus praeities pažinimas, ankstesnių interpretacinių klystkelių atskleidimas leidžia geriau suvokti šių dienų situaciją ir galimybes.

Lietuvos ir Lenkijos istorikų dialogas, milžiniška pažanga Holokausto tyrimuose – tai vėl keli pavyzdžiai, kurie parodo, kokios politinės perspektyvos atsiveria atviriau pažvelgus į savo pačių istoriją.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Istorikas primena, kaip atsirado Vasario 16-oji: tauta, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų

Istorikas primena, kaip atsirado Vasario 16-oji: tauta, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų

DELFI.lt

„Sesės ir broliai, šią šventės ir vienybės dieną širdis liepia taip kreiptis į visus, kaip kažkada buvo įprasta mūsų tautoje, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų“, – į susirinkusiuosius paminėti Vasario 16-ąją Vilniaus dramos teatre kreipėsi istorikas Alfonsas Eidintas. Tai buvo 1989 metai. To laikotarpio, apie kurį kalbėjo profesorius, pamokos aktualios ir šiandien.

Toks įsitvirtinimas (kaip tautos ir valstybės) buvo sunkus. Bet tie priekaištai, apie kuriuos jau užsiminiau, buvo ir dar iš vienos pusės, Lietuvos Taryba buvo tik lietuvių. Vokiečiai ir sąjungininkai tada ir smaigstė: „o kur tautinės mažumos?“.

Dabar visi suprasite A. Smetonos džiaugsmą, kada 1918 m. pabaigoje sutinka į Lietuvos Tarybą ateiti žydų ir gudų atstovai. Lenkai nesutiko, bet apskritai šitas didžiulis priekaištas atkrito. Vėliau tautinių mažumų atstovai įsijungė, ir prisidėjo, žydų ir baltarusių atstovai ir ministrais, ir viceministrais, tapo. Jie dėsningai rūpinosi žydų ir baltarusių padėtimi Lietuvoje.
Tačiau, kai Lietuva 1919 m. vasarą pažadėjo žydams pilną autonomiją ir lygiateisiškumą, tada atkrito visi priekaištai dėl žydų. Ir net atskiri antisemitizmo pasireiškimai buvo greitai panaikinti. Tada tas didžiulis kaltinimas, kad nepaisoma kitų interesų, atkrito savaime, nes žydai įgavo teisę pilnai kultūrinei autonomijai Lietuvoje: valdyti savo bendruomenes.
Svarbiausias dalykas buvo žydų mokykla – jos kūrimas ir stiprėjimas. O kiekviena mokykla buvo žydų kultūrinio gyvenimo centras.
– Turite mintyje vadinamąsias ješivas?
– Taip, čia buvo ir beveik aukštosios jų mokyklos – ješibotai. (…) Čia buvo pasaulinio lygio dėstytojai.
Į Kelmės, kur yra mano tėviškė, ješivą važiuodavo studijuoti žydai iš viso pasaulio. Tai buvo aukšto lygio mokyklos. Iki šiol ir Izraelyje, ir Amerikoje, yra atsikūrusios, ir veikia mokyklos, pavadintos Lietuvos miestų pavadinimais.
– Koks apskritai tuo laikotarpiu buvo žmonių santykis su tautinėmis mažumomis? Jau vėlesniu laikotarpiu, mes žinome, kad būta antisemitizmo apraiškų, taip pat ir skaudžių mūsų istorijos paragrafų. Ar to ištakų jau galima matyti ir tuo laikotarpiu?
– Pasitaikydavo to ir kariuomenės elgesyje, būdavo ir politika įsipainiojusi. Daug žydų nuėjo į kairę pas bolševikus, tai būdavo akcijos prieš juos. Panevėžyje, pavyzdžiui, buvo negražių kariuomenės poelgių prieš žydus. Važiavo komisijos tirti ir glaistyti kilusius susidorojimus. (…)
Tai buvo sumušimai, kažkokių kontribucijų uždėjimas. Deja, tai buvo antisemitiniai veiksmai. Buvo tų nuotaikų, bet visumoje, kadangi aš turbūt daugiausiai 1918-1919 m. archyvų medžiagos esu peržiūrėjęs, tai didelės dramos nėra. Žydai tuo metu dar grįžinėja iš Rusijos. Juos gi ištremia rusai kaip potencialius vokiečių šnipus, kadangi jie galėjo susikalbėti vokiškai.
Tūkstančius žydų išsiuntė, ir dešimtys tūkstančių jų po karo palaipsniui grįžo. Buvo nelengva grįžti. Tie grįžę žmonės ir nusigyveno, ir buvo išbadėję, ne visi žydai gi buvo turtingi. Bet sugrįžo ir žydų verslas, ir žydų komerciniai bankai.  Tokia buvo Lietuvos ekonomikos kraujotaka.
– Kokios dar reikšmingos tautinės mažumos tuo metu gyveno Lietuvoje? Ir kaip jos žiūrėjo į tautinį atgimimą?
– Buvo, žinoma, lenkai. Tautininkų ideologija buvo tokia, kad lenkai yra sulenkėję lietuviai, tai yra vietiniai žmonės, nes jokių kolonistinių antplūdžių nebuvo, tai buvo tokia logika, kad, „jeigu jie sulenkėję, tai gal su laiku ir atlietuvės“. Nors nepatenkintų buvo (…), įtampos nebuvo iki 1919 m. vasaros.
Kadangi labai trūko žmonių, lietuviai į tarnybą priiminėjo visus, nepaisant tautybės. Pavyzdžiui, vyksta Kaišiadorių savivaldybės posėdis. Iš Kauno atvyksta kažkoks inspektorius, nes jie gavo raštą, kad vien lietuviai išrinkti į savivaldybę. Ateina į posėdį, o ten visi kalba lenkiškai. Sako: „tai gi jūs parašėte, kad vien lietuviai?“. Sako: „mes lietuviai, tik lietuviškai nemokame“.
Buvo lenkų gyvenamų vietovių. Ir, su kuo labai skaitėsi A. Smetona, tai buvo Lietuvos dvarininkai, kurių dauguma buvo lenkų kultūros, kalbėjo ir rašė lenkiškai, ir ne visi perėjo į lietuvių stovyklą. A. Smetona ir kiti mūsų veikėjai taip formulavo, kad „pradėkite kalbėti lietuviškai, prisijunkite prie mūsų, ir viskas bus tvarkoje su jūsų dvarais ir turtais“.

Skaityti plačiau

Kviečiame į virtualų susitikimą: Lietuvos žydų indėlis Lietuvos nepriklausomybės kovose ir vaidmuo tarpukario Lietuvos kultūros raidoje

Tarpukariu Lietuvos valstybės idėja patikėjo daug to meto žmonių, ne tik lietuvių. Galbūt jų motyvai ir buvo skirtingi, tačiau pagrindinis tikslas vienodas – laisva Lietuva, kurioje visiems gera ir saugu gyventi.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia į virtualų susitikimą su žurnalistu, kolekcininku, parodos “Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę” rengėju  – Viliumi Kavaliausku, kuris papasakos apie žydų karių vaidmenį kovose už Lietuvos nepriklausomybę, žydų karių savanorių sąjungą.

Apie Lietuvos žydų vaidmenį tarpukario kultūriniame gyvenime pasakos, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius prof. pianistas, vargonininkas, muzikologas Leonidas Melnikas.

Renginys vyks vasario 16 d.  15 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės “Facebook”/YOUTUBE puslapyje.

>>Renginio anonsas

Kviečiame jus į susitikimą!

Pasakojimas apie du paminklus

Pasakojimas apie du paminklus

 

Sąžinės signatarams atminti

Gyvename gerais laikais – nepalyginsi su tais, kuriuos Lietuvos žydų bendruomenė patyrė prieš aštuonis dešimtmečius. Gyvename laikais, kai daug kas pasiekta, ir kartu daug kas – prieš akis. Gyvename laikais, kai vis dar tenka aiškinti ir gintis – tai darome kantriai, bet ryžtingai. Gyvename laikais, kai visuomenė kryžiuoja ietis dėl idėjų, istorijos, požiūrių ir, svarbiausia, paminklų. Tebūna tai pasakojimas apie du paminklus, kurių nėra.

Švęsime 103-ąsias Vasario 16-osios metines. Kasmet viešai kartojami signatarų vardai rodo, kad mums tai ne tik istorinė data, o konkrečių žmonių asmeninio apsisprendimo triumfas, kurio rezultatu – laisva ir suverenia valstybe – džiaugiamės ir didžiuojamės visi. Vasario 16-osios kontekste prisiminkime dar vieną grupę žmonių, kuriuos aš vadinu Sąžinės signatarais – tai žmonės, kurių apsisprendimo rezultatas yra šimtai išgelbėtų gyvybių.

Per įvairius Holokausto minėjimus dažnai girdžiu pasididžiavimą, kad beveik 900 lietuvių yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, tačiau pasigendu jų vardų ir istorijų. Pasigendu konteksto. O kontekstas labai paprastas – pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai, tie patys, kurie kūrė jauną valstybę, atsiliepė į žydų pagalbos šauksmą. Ar susimąstėte, kad ta karta, kuri savo sodybose, butuose ir rūsiuose slėpė persekiojamus žydus, buvo ta pati, kuri kūrė ir pirmąją Lietuvos respubliką? Tai ta pati karta, kurios meno, mokslo, politiniais pasiekimais mes šiandien didžiuojamės, kurių darbus ir likimus cituojame kaip valstybės kūrimo pavyzdį? Tarp jų ir Vasario 16-osios signataro inžinieriaus Stepono Kairio šeima, ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, ir vieno iš žymiausių lietuvių kūrėjų M. K. Čiurlionio dukra Danutė Čiurlionytė su vyru Vladimiru Zubovu, rašytojo Balio Sruogos šeima, rašytojo Kazio Binkio šeima, profesorius Pranas Mažylis – senelis to paties Liudo Mažylio, kuris Vokietijos archyvuose rado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Bendrinės lietuvių kalbos kūrėjo Jono Jablonskio dukra Ona Jablonskytė – Landsbergienė bei marti Jadvyga Jablonskienė? Gelbėtoją Stefaniją Ladigienę savo Mama vadino ir nuo Holokausto išgelbėta žydaitė lietuvių literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. O kur ne būtinai profesoriai ir prezidentai, o paprasti kaimo žmonės, sugebėję padaryti teisingą pasirinkimą. Tai vardai, kurie yra neatsiejami nuo Lietuvos istorijos. Kodėl nenorime pastatyti paminklo jiems, Lietuvos Sąžinės signatarams?

Paminklas masinių žydų žudynių aukoms atminti, Vilnius 2021 m. Kęstučio Pleitos nuotr

Paminklas įamžintų tas simbolines jungtis tarp žmonių, kuriuos dabar kai kurie nori priskirti skirtingoms stovykloms ar dirbtinai sukurtoms kategorijoms. Bet istorija rodo, kad Sąžinės signatarai yra aukščiau, nei mūsų sukurtos kategorijos. Štai Pasaulio tautų teisuolė Konstancija Bražėnienė, karo metais gelbėjusi žydus, vėliau ištremta į Sibirą, yra Nijolės Bražėnaitės, legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmonos, mama. Jos žygdarbis irgi neturi paminklo, kuris atspindėtų sudėtingą Bražėnų šeimos ir visos Lietuvos istoriją –  ir tokių šeimų Lietuvoje yra daug.

Kasmet Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami gelbėtojai, o pastaraisiais metais apdovanojimus atsiimantys jų vaikai ir anūkai, didžiuojasi ne tik savo šeimos ir giminės istorija. Jie didžiuojasi Lietuvos istorija, kurioje buvo vietos drąsai, pasiaukojimui, žmogiškumui, sąžinei. Ir dėkingumui. Išgyvenę žydai, jų vaikai, net anūkai jaučia dėkingumą gelbėtojams. Bet mes neturime vietos, kurią aplankę galėtume uždegti pagarbos ir atminimo žvakę, neturime vietos, kurioje pasakotume apie išgyvenimo stebuklą.

Yra ir kitas paminklas, kurio mūsų visuomenėje trūksta. Tai Holokausto aukų memorialas. Vieni sakytų, kad visa Lietuva yra nusėta „paminklais“ – žvyrduobėmis ir prie jų esančiais atminimo akmenimis su užrašais, dažnai skirtiems „tarybiniams piliečiams“. Tačiau holokausto aukų memorialas nėra skirtas konkrečiai vietai, konkrečiam asmeniui – nėra tokio didelio akmens, ant kurio tilptų vardai beveik 200 000 Lietuvoje nužudytų žydų. Ne, šis memorialas irgi yra simbolis, lygiai kaip simbolis yra Vytis, Kalvelė ar paminklas J. Basanavičiui. Stovėdami mūsų miestų gatvėse jie rodo, kad šis asmuo ar reiškinys mums yra svarbus ir vertas visuomeninės atminties. Ne individualios, apribotos šeimos nuotraukomis ir atsiminimais, bet visuomeninės atminties, kuria mes visi dalinamės ir perduodame.

Buvo vilties, kad Panerių memorialas gali užpildyti šią visuomeninės atminties tuštumą Holokausto kontekste. Vieta, į kurią važiuoja visos į Lietuvą atvykstančios politikų ir diplomatų delegacijos, kurią lanko jau ketvirta karta pasaulio žydų, norinčių pagerbti ištisas giminės kartas, užkastas Panerių duobėse, savyje turi daugiau nei pakankamai jėgos. Tačiau projektas stringa. Paneriai nežinančiam praeiviui ir toliau gali pasirodyti tik kelios pušimis apaugusios kalvelės, šalia kurių glaudžiasi kukli baltų plytų kamaraitė. Memorialas? Į šią milžinišką kapavietę trūksta net aiškių rodyklių.

Ir vis dėlto, Nacionalinio memorialo Holokausto aukoms reikia ne tik žydų bendruomenei, litvakams ar diplomatams. Jo reikia Lietuvai. Jo reikia tam, kad visuomeninė atmintis galėtų priimti Holokausto istoriją, o kartu ir Lietuvos žydų istoriją. Jo reikia, nes šioje šalyje mes mėgstame statyti paminklus tiems, kurie mums svarbūs. Ir aš mieliau dalyvausiu diskusijoje, kokį paminklą statyti, nei diskusijoje, ar tokio paminklo mums reikia. Reikia. Kad kartą ir visiems laikams sau pripažintume, kad šioje žemėje įvyko ir baisūs nusikaltimai, ir dideli stebuklai. Ir kad pasakojimas apie du paminklus turi pabaigą.

 

Faina Kukliansky

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė

 

 

 Sveikiname  visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų –  Vasario 16-ąja  Lietuvos valstybės atkūrimo diena

 Sveikiname  visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų –  Vasario 16-ąja  Lietuvos valstybės atkūrimo diena

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai skelbiančiame dokumente pasirašė 20 signatarų. Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai – abėcėlės tvarka.

​Iki dabar yra prisimenama, kad 1917–1918 m. buvo ypatinga žiema, buvo labai šalta, speiguota. Išlikęs pasakojimas, kad Jonas Basanavičius (gyveno Aušros Vartų g.19) neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų ir J. Basanavičius neturėjo pastovių pajamų – pinigų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name pas būsimąjį prezidentą A. Smetoną , ten buvo kur kas šilčiau ir veikė kavinė “Baltasis Štralis ” O Stulginskis, prisiminęs tą šalčiu stingdančią naktį, sakė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“ (panašiai kaip šiuo metu 2021m. Lietuvoje).

Istorikas Eligijus Raila 2020m. išleido įdomią ir naudingą knygą ,,Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“.

J.Basanavičiaus gyvenimo sutapatinimas su Moze yra svarbi metafora. Mozė išvedė žydus iš Egipto vergovės, juos vedžiojo po dykumą 40 metų. J.Basanavičiaus biografija primena, kad Lietuva gyveno 40 metų spaudos draudime, jis išvedė tautą į oazę, sukūręs ,,Aušros“ laikraštį. Istorikas E. Raila primena, kad dar 1912 metais J. Basanavičių Vilniaus lietuviai vadino ,,Lietuvystės Moze“.

Tautos Atgimimo patriarchui pastatytas ne tik paminklas, – išleista gera knyga apie jo gyvenimą. Eligijui Railai pavyko atskleisti tiriamos figūros sociokultūrinę vienovę, kurios dėka Basanavičius iškyla ir kaip tautos lyderis ir profesionalus gydytojas.

Švenčiant Vasario 16-tąją, Lietuvos žydų bendruomenei svarbu prisiminti ir įtakingus bei reikšmingus  žydų bendruomenės  darbus, kuriant nepriklausomą  Lietuvos valstybę.

Lietuva, kaip konkretus tarptautinės politikos objektas, ėmė formuotis nuo 1915 metų rudens, kai ją, kaip Rusijos Imperijos vakarinį pakraštį, okupavo Vokietija. Vokietijos kariuomenei užėmus lenkiškąsias ir lietuviškąsias Rusijos imperijos gubernijas, politinis gyvenimas ten, nepaisant sunkių okupacijos sąlygų, suaktyvėjo – tiek lenkų, tiek lietuvių politikai gavo paskatą ieškoti galimybių kadaise prarastam valstybingumui atkurti.

Lietuvių politikai puikiai suvokė tautinių mažumų, kurios jų projektuojamoje valstybėje turėjo sudaryti apie pusę visų gyventojų, svarbą ir todėl ieškojo jų paramos vos tik atsiradus pirmosioms realioms viltims sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Stiprėjant nesutarimams su lenkais ir išryškėjus nesutaikomiems požiūriams dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities (dauguma lietuvių politikų nedviprasmiškai pasisakė prieš lenkų pastangas atkurti Žečpospolitą ir Lietuvą sujungti su atsikuriančia Lenkijos valstybe), ypatingas lietuvių politikų dėmesys tarsi savaime nukrypo į žydus, skaitlingiausią ir įtakingiausią buvusios LDK žemių tautinę mažumą.

Demokratų ir socialdemokratų nuomone, lietuviams kaip politiniai partneriai parankesni buvo žydai, nes lenkai dvarininkai buvo konservatyvių pažiūrų ir linkę pataikauti carinei valdžiai, tuo tarpu žydai, persekiojami net labiau už lietuvius, mokės kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų tautų laisvę. Be to, kadangi geriausi lietuvių kandidatai į Dūmą gyveno miestuose, buvo manoma, kad juos išrinkti miestuose gali padėti tik žydai. Kiek pasvyravę už rinkiminį bloką su žydais pasisakė netgi tautininkai bei katalikai. Tokiu būdu jau nuo 1906 m. Kauno gubernijoje susidarė rinkiminė lietuvių ir žydų sąjunga, gyvavusi iki pat Pirmojo pasaulinio karo per visus ketverių Dūmų rinkimus.

Žydai rėmė lietuvius ir Suvalkų gubernijoje. Ir apskričių, ir gubernijų miestuose žydų pasinaudoti tokio bendradarbiavimo patirtimi ir patraukti į savo pusę lietuviškųjų gubernijų žydus. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvos žydų teritoriją pretenduojant lietuviams, lenkams, gudams ir sovietams, daugumai žydų pasirodė patraukliausias „didžiosios Lietuvos“ su sostine Vilniumi, „Lietuvos Jeruzale“, variantas. Žydai tikėjosi, kad busimoji Lietuvos valstybė bus daugiatautė federacija, sudarysianti idealias sąlygas žydų politinei ir kultūrinei autonomijai.

Tačiau taip nutiko ne iš karto – baigiantis Pirmajam pasauliniam karui daugeliui žydų (ir gudų) labiausiai imponavo demokratinės ir federacinės Rusijos, turėjusios užtikrinti visų regionų, taip pat ir Lietuvos, suklestėjimą, idėja. Be to, Lietuvos žydų bendruomenėje vyravo griežtas nusistatymas prieš bet kokią Lietuvos sąjungą su Vokietija

Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas.

Lietuvos tautinėms mažumoms būsimoje Lietuvos valstybėje buvo žadamos ne tik „tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos“, bet ir lygiateisis dalyvavimas renkant Steigiamąjį seimą ir sprendžiant svarbiausius valstybės reikalus. Tokie toli einantys pažadai turėjo patraukti į lietuvių pusę visų pirma žydus ir gudus.

1917 m. rugsėjo 24 d. Tautos Taryba, siekdama parodyti, kad atstovauja ne tik lietuvių tautai bet ir kitoms Lietuvos tautoms, pasivadino Lietuvos Taryba ir įpareigojo savo Prezidiumą užmegzti ryšius su tautinėmis mažumomis.

Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai. 

Taryba kūrė vienos tautos – lietuvių – valstybę, kurioje turėjo būti garantuojamos tautinių mažumų teisės ar net autonomija 1918 m. pabaigoje, pasikeitus tarptautinei politinei situacijai, ėmė keistis ir Lietuvos žydų bei gudų požiūris į Lietuvos Valstybės Tarybą ir besikuriančią nepriklausomą Lietuvos valstybę.

1918 m. gruodžio 11 d. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas J. Vygodskis, žinomas sionistų veikėjas, buvęs Rusijos Dūmos deputatas Š. Rozenbaumas ir religinės organizacijos „Agudat Israel“ pirmininkas N. Rachmilevičius tapo Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, o kartu ir pirmojo, A. Voldemaro vadovaujamo nepriklausomos Lietuvos Ministrų Kabineto nariais: J. Vygodskis tapo ministru be portfelio žydų reikalams, Š. Rozenbaumas – užsienio reikalų ministro pavaduotoju, o N. Rachmilevičius – finansų, prekybos ir pramonės viceministru. Pažymėtina, kad šie žydų veikėjai sutiko būti kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą kaip savarankiški asmenys, t.y. formaliai neatstovaudami jokiai žydų politinei partijai. Greitu laiku ir kitos žydų partijos perėjo į besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pusę. Lietuvių, kaip idealių partnerių, patrauklumas kuriant naująją Rytų Europos valstybę, kurioje visos tautos turėtų laisvę plėtoti savąją kultūrą, nusvėrė visus prieštaravimus.

Tačiau nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918 m. pabaigoje atsidūrė labai sunkioje situacijoje, kadangi jos link artėjo Raudonosios armijos daliniai, skubantys paremti Vokietijoje prasidėjusią revoliuciją. 1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ buvo išspausdintas lietuvių, lenkų, gudų ir žydų (jidiš) kalbomis.

Šiame atsišaukime rašoma: „Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant. Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę, tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienybėje, kaip broliai, padavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas, stokime už tėvynę! Lietuva pavojuje!“ Žydai ir gudai parėmė Lietuvos Vyriausybę ne tik politinėmis deklaracijomis ar kooptuodamos savo narius į jos sudėtį, bet ir konkrečiais darbais.

Į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę įstojo daugiau kaip 2 tūkst. žydų, tarp kurių buvo nemažai savanorių, grupė karininkų ir patyrusių karo gydytojų. Be to, Lietuvos žydai surinko nemažai lėšų Lietuvos gynimo fondui. Žydai, nepaisydami griežtų bausmių, net karo lauko teismo, taip pat pasižymėjo palaikydami ryšius su vokiečiais, supirkdami iš jų ginklus ir laikydami slaptus sandėlius su karo manta, gabendami ginklus ir amuniciją kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams. Šiuos žydus vadino ginklanešiais, panašiu žodžiu kaip knygnešiai.

Žydų paramą besikuriančiai Lietuvai labai vertino Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas A. Smetona. 1935 m. jis rašė: „Tik ką gimusi Lietuvos valstybė buvo labai sunkioje padėtyje. Galėjo sudužti viltys į laisvą Lietuvą. Bet dalis žydų ir gudų visuomenės, geriau suvokusios Lietuvos ateitį, parodė drąsumą ir nukreipė savo atstovus į Valstybės Tarybą bei jos sudarytąją Vyriausybę. Šis jų dalyvavimas valdžioje suteikė didelę moralinę pagalbą.

Savo ruožtu Taryba, vienydama įvairias lietuviškas sroves, žydus ir gudus, tuo būdu telkdama visą kraštą bendram reikalui, įvykdė svarbią misiją ir įtvirtino idėją dėl vienybės kuriant valstybę“. Žydų poziciją gyrė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras.

Pasak jo, tuo kritišku metu, kada, vokiečiams pralaimėjus karą, į Vakarus pajudėjo bolševikinė Raudonoji armija, o lenkų komitetas Vilniuje viešai pareiškė nepripažįstąs lietuvių valdžios, žydų įėjimas į lietuvių valdžios institucijas buvo be galo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Anot A. Voldemaro, „savo prisidėjimu žydai parodė visam pasauliui, kad tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir ne vien tiki, bet ir patys prisideda savo darbu, bestatant nepriklausomą Lietuvą“.

Remdamasi žydų ir gudų pareikštu solidarumu, Lietuvos Vyriausybė galėjo ne tik sustiprinti savo pozicijas vidaus politikoje, bet ir tvirčiau reikšti pretenzijas į etniškai nelietuviškas teritorijas, ypač buvusiose Vilniaus ir Gardino gubernijose bei imtis ten konkretaus valstybinio darbo.

Tekstas pagal istorikų surinktą medžiagą.

Nuotraukoje prie pavadinimo: 2020m.Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis. Gimnazijoje skambėjo valstybės himnas, moksleiviai mokėsi lietuvių liaudies šokių.

 

Užuojauta

Po sunkios ligos  mirė Aleksandras Feigelsonas (1948-2021). Dėl netekties reiškiame nuoširdžią užuojautą šeimai, žmonai Marinai ir dukrai.

Seime bręsta nuožmus pozicinis karas: ietis sukryžiuos net ir valdančiosios daugumos atstovai

Seime bręsta nuožmus pozicinis karas: ietis sukryžiuos net ir valdančiosios daugumos atstovai

Vytautas Bruveris „Lietuvos rytas“

Ietis turėtų sukryžiuoti ir skirtingų valdančiosios daugumos stovyklų atstovai. Štai toks pozicinis karas užvirs parlamente dėl skandalų užgulto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos.

Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas, valdančiosios Laisvės partijos narys Tomas Raskevičius mano, kad Valstybės kontrolė turėtų nuodugniai ištirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), nes jame gali būti įvairių problemų.

ŽTK vykdo centro parlamentinę kontrolę, tačiau jos vadžias į savo rankas yra perėmęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), vadovaujamas konservatoriaus Lauryno Kasčiūno. Be to, LGGRTC veiklą nagrinės šiuo metu Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen formuojama speciali darbo grupė, kurioje irgi nebus vienos nuomonės.

Skundai – ir dėl pinigų Dalis LGGRTC darbuotojų, tarp kurių yra pagrindiniai istorikai bei tyrėjai, kaltina įstaigos vadovybę ir jos direktorių Adą Jakubauską uzurpuojant valdžią ir stengiantis politizuoti mokslinius tyrimus. A.Jakubauskas ir jau postą palikęs jo patarėjas Vidmantas Valiušaitis kaltinti tuo, kad centro atliekamus Antrojo pasaulinio karo, Holokausto ir pokario tyrimus siekė paversti radikalios dešinės ideologijos įrankiu.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė

Dabartinis Genocido centro vadovas stengiasi sudaryti įspūdį, kad viskas, kas vyksta, yra vidinės įstaigos rietenos – depo prieš depą, vienų istorikų prieš kitus, o gal istorikų prieš muziejininkus, o gal drąsių, ambicingų ir veržlių naujosios administracijos vizionierių prieš stagnuoti ir tinginiauti valdiškoje įstaigėlėje trokštančius mokslininkus. Tai yra bjaurus, tiesmukas melas.

Centro istorikai yra produktyvūs ir moksline produkcija, ir kitokia specifine Centro produkcija, pvz., trumpų, vos porą lapų užimančių tikslinių pažymų rašymu, kurioms parengti dažnai reikia peržiūrėti medžiagos ne mažiau nei normaliam akademinio formato straipsniui. O reformų ir nori, ir jas patys siūlo. Toks naratyvas – labai sėkminga technika, kai nori suklaidinti ir paslėpti esmę. Pvz., taip sovietų ideologai peraiškinėjo, kad partizanų karas yra klasių kova, ar pilietinis karas, bet kuriuo atveju, – vidinės visuomenės rietenos.

Bet noriu grąžinti tikruosius dalyvius (puses) į scenos vidurį, nes dėl triukšmo, keliamo ažiotažo, sąmoningo užšiukšlinimo (vien ko vertas administracijos suorganizuotas administraciją palaikantis raštas, sukurtas nevengiant spaudimo tiesioginiais viršininkų skambučiais nedarbo valandomis, pandemijos metu verčiant fiziškai važiuoti į įstaigą padėti parašų), jie pasimeta.

Pažadėjau straipsnį apie du Noreikas. Ieškantieji informacijos apie Joną Noreiką – aš jus apgavau clickbait‘u, toliau galite nebeskaityti, tekstas nebus apie Jono Noreikos biografiją. Skaitantieji apie Genocido centro problemas – toliau jums per du pavyzdžius pateiksiu problemos, dėl kurios sukilo Centro istorikai, esmę.

I) 2020 m. spalio mėnesį istorikas Dainius Noreika (žmogus, kurį labai norėjau matyti Genocido tyrimų centre planuotame partizanų tyrimo projekte, bet po praeitą savaitę išreikšto istorikų bendruomenės atsiribojimo nuo Centro tegaliu apie tai svajot, kaip vėlyvuoju brėžnevmečiu žmonės svajodavo apie savaitgalį Paryžiuje) parašė disertaciją, kuri pagaliau leidžia atpinti Holokausto ir partizanų karo temas.

Tai – įsiklausykite visi atminties karų kariai – buvo vienas pagrindinių rusiškosios progandos „istorinių“ naratyvų: Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų. Noreika kruopščiai ištyrė 1 000(!) partizanų biografijų – nuo tokių faktų, kaip kilmė, išsilavinimas, veikla tarpukariu, iki karo metų dalyvavimo įvairiausiose organizacinėse struktūrose, tokiose kaip viešoji ir pagalbinė policija, kaimų savisauga, Vietinė rinktinė etc.

Nepriekaištingas darbas su šaltiniais (šaltinių kritika), preciziškai taikomi tyrimo metodai leidžia pateikti de-ideologizuotą, empiriškai pagrįstą, patikimą faktinį atsakymą. Pagaliau galime kalbėti skaičiais ir faktais: į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įsitraukę ~5,8 % būsimųjų partizanų. Po šito neįtikėtino kruopštumo, penkeriuss metus trukusio tyrimo, varyti įtikinamą propagandą apie partizanų genetinį ryšį su Holokaustu yra IŠ TIKRŲJŲ nebeįmanoma. Finita la comedia.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad mirė Elijas Šapsajus Cholemas (1926-2021).

Buvęs Kauno geto ir Dachau koncentracijos stovyklos kalinys Elijas Šapsajus Cholemas gimė Kaune. Tėvas buvo žinomas Kaune krosnininkas, mama – namų šeimininkė. Kai prasidėjo karas Šapsajui buvo 15 m. Netrukus, vokiečiams išleidus įsakymą visiems Kauno žydams persikelti į Vilijampolės getą, vėliau vadinamą Kauno getu, Šapsajus su tėvais, teta,dėde pateko į getą.

Paaugliui teko kartu su suaugusiais  dirbti kareivinėse, taisyti senas arba mūryti naujas krosnis, remontuoti virtuvinius katilus bei kitus remonto darbus. Po kelerių metų Šapsajus buvo su tėvu perkeltas į Šančių darbo stovyklą, dirbo ligoninėje. 1944 m. vasarą, kai Raudonoji armija artėjo prie Lietuvos, Šančių darbo stovyklos kaliniai buvo nuvaryti į stotį ir prekiniais vagonais išvežti į Vokietiją. Pradžioje buvo Štuthofas, po to Kauferingas, Landsbergas ir, besibaigiant karui ,- Dachau. 1945 m. birželį  Šapsajus su tėvu sugrįžo į Lietuvą. Šeima per karą neteko 31 artimo žmogaus.

   Velionį Eliją Šapsajų Cholemą prisimename kaip nepaprastai jautrų, šiltą, nuoširdų žmogų su empatija, kuris užjausdavo kitą žmogų ir stengdavosi jam padėti. Jis buvo aktyvus tiek žydų bendruomenėje, tiek Buvusių getų kalinių Sąjungos gyvenime.
Paskutinis gyvenimo tarpsnis Šapsajui buvo nelenvas. Iškankino, išsekino ligos bei nepamirštama žiauri kankinanti praeitis, patirta karo metais. Jis mirė būdamas vienišas. Palinkėkime jam ilsėtis taikoje ir ramybėje.
Tebūnie lengva Jam Vilniaus žemelė. Mes gi dėkojame Jam, kad  buvo mūsų kelyje.
 Gedi  buvusių getų kalinių sąjungos nariai ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.
A.Nikžentaitis apie situaciją LGGRTC: buvo ruošiama dirva vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus

A.Nikžentaitis apie situaciją LGGRTC: buvo ruošiama dirva vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus

15min.lt

Aptarti situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) antradienį Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen susitiko su kelių šalies universitetų ir Lietuvos istorijos instituto atstovais. Dėl vadovybės vykdomos politikos mokslininkai atsisako bendradarbiauti su centru. Istorikas Alvydas Nikžentaitis sako, kad reikia vieną kartą atsikratyti problemos, kuri yra tapusi ne tik Lietuvos vidaus, bet ir tarptautine.

eimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen susitiko su Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorikais. Jų atstovai kreipėsi į parlamento vadovę pabrėždami, kad 2020 metų vasarą pasikeitus LGGRTC generaliniam direktoriui (juo tapo Adas Jakubauskas) centro veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius. Istorikai nurodė, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų.

Signalų, kad daug kas minėtame centre yra negerai, gauta labai seniai. Tuo, anot A.Nikžentaičio, ne kartą skundėsi kolegos. Kai kurie jų už pareikštą nuomonę, istoriko žodžiais, buvo tiesiog pradėti persekioti. Jis minėjo ir tokius dalykus, kai esą buvo tariamasi, kad dabartinis centro Istorinių tyrimų skyriaus vadovas pasitrauktų, jam žadėtos kitos pareigos, o kartu užkulisiuose tartasi dėl kito, matyt, vadovybei parankesnio žmogaus paskyrimo. „Tai buvo iš esmės ruošiama tam tikra dirva, sakykime, labai toli nuo mokslo nutolusios nuomonės rengimui tame centre, kad tas centras būtų pasiruošęs vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus“, – mano Lietuvos istorijos instituto vadovas.

A.Nikžentaitis sakė, kad per susitikimą su Seimo pirmininke kalbėta, kaip galima pakeisti situaciją. Pasak istoriko, LGGRTC problemos kažkuria prasme buvo užprogramuotos nuo jo atsiradimo.

Skaityti plačiau
Nauji radiniai pasakoja kraupias žydų ir jų vaikų istorijas mirties stovykloje

Nauji radiniai pasakoja kraupias žydų ir jų vaikų istorijas mirties stovykloje

 Nuotrauka – rasta tik pusė Davido Juda Van der Velde žetono – ir ant jos matyti ugnies pėdsakai.

lrytas.lt

Archeologai rado keturių vaikų, kuriuos naciai nužudė Sobiboro mirties stovykloje rytinėje Lenkijoje, tapatybės žetonus.

Kiekvienas metalinis žetonas yra skirtingas – ir tikėtina, kad tėvai juos įteikė vaikams prieš išsiskiriant su jais. Tėvai tikėjosi, kad asmens tapatybės žetonai padės vaikams grįžti namo, teigia Izraelio senienų tarnybos archeologas Yoramas Haimi, dirbantis šiuose kasinėjimuose. „Kiekvienas net ir mažiausias mūsų surastas artefaktas pasakoja istoriją.

Tai yra bendruomenės, iš kurios jie atvyko į Sobiborą, istorija“, – teigia Y.Haimi, kurio dėdė taip pat buvo nužudytas šioje stovykloje. Holokausto metu naciai nužudė 6 milijonus žydų – taip pat neįgalius žmones, romus, lenkus ir kitų tautybių žmones. Vien Sobibore nuo 1942 m. gegužės iki 1943 m. spalio buvo nužudyta apie 250 000 žmonių – daugiausia Lenkijos žydų, rašoma „Encyclopedia Britannica“.

Sobiboras buvo įkurtas šalia geležinkelio linijos, kuria žydai buvo gabenami iš visos Europos, ir prie stovyklos geležinkelio platformos Y.Haimi su kolegomis rado pirmąjį žetoną, kuris priklausė 6 metų mergaitei Lea Judith De La Penha, kuri buvo nužudyta 1943 m., sakoma Izraelio senienų tarnybos paskelbtame pranešime.

Kasinėjimai taip pat atidengė stovyklos dujų kamerą – 350 kvadratinių metrų ploto pastatą su aštuoniais kambariais. Remdamiesi tais matmenimis, „galime pasakyti, kad vienu metu į šią dujų kamerą galima buvo įvesti nuo 800 iki 900 žmonių, įjungti rezervuaro variklį – ir per 10 minučių nužudyti 900 žmonių. Tai buvo žudymo fabrikas“, – sako Y.Haimi.

Sobiboro stovyklos mirties zona.

Komanda kitus tris žetonus 2012-2014 m. atrado stovyklos „žudymo zonoje“, kurioje buvo dujų kamera, krematriumas ir masinė kapavietė. Žetonai priklausė 8 metų Deddie Zakui, 12 metų Annie Kapper ir 11 metų Davidui Juda Van der Velde, kuriuos naciai nužudė 1943 m. Rasta tik pusė Davido Juda Van der Velde žetono – ir ant jos matyti ugnies pėdsakai. „Vokiečiai sudegino jo kūną, ir ant jo kaklo buvo šis žetonas“, – aiškina Y.Haimi.

Kiekviename žetone nurodomas vaiko vardas, gimimo data ir gimtasis miestas – o tai padėjo archeologams sužinoti daugiau apie jų trumpą gyvenimą. Siekdami nustatyti vaikų kilmę, mokslininkai susisiekė su Westerborko stovyklos memorialiniu centru (Olandija), kur Holokausto metu veikė tranzitinė stovykla, ir kur dabar yra lankytojų centras bei atminimo vieta.

Visi vaikai atvyko iš Amsterdamo, juos buvo galima atsekti pagal iš Vakarų Europos į Sobiborą traukiniais gabentų žydų sąrašus. Kai kurie iš šių naujai identifikuotų vaikų buvo įtraukti į masinę maždaug 1300 mažų, vos 4-8 metų vaikų, deportaciją, kurios metu jie buvo atskirti nuo tėvų ir išsiųsti į dujų kameras, sakoma pranešime.

Pagal rastus artefaktus norėdamas atsekti ir kitus žmones, Yoramas Haimi atliko išsamesnius tyrimus. Kai kuriais atvejais bandymai identifikuoti asmenis užtruko metus. „Tai tarsi galvosūkis, reikia daug dirbti archyvuose ieškant dokumentų, sąrašų, informacijos apie transportą“, – sako mokslininkas.

Skaitykite daugiau:

Skaityti plačiau
Vokietijoje pareikšti kaltinimai 100 metų buvusiam nacių mirties stovyklos sargybiniui

Vokietijoje pareikšti kaltinimai 100 metų buvusiam nacių mirties stovyklos sargybiniui

DELFI.lt

Vokietijoje pareikšti kaltinimai vienam 100 metų buvusiam koncentracijos stovyklos sargybiniui dėl bendrininkavimo įvykdant 3 518 žmogžudysčių, šaliai skubant patraukti atsakomybėn dar gyvus naciams dirbusius asmenis, pirmadienį naujienų agentūrą AFP informavo prokurorai.

Vyras kaltinamas „sąmoningai ir noriai“ padėjęs žudyti kalinius Zachsenhauzeno stovykloje šiauriau Berlyno esančiame Oranienburge 1942–1945 metais. Nepaisant kaltinamojo garbaus amžiaus, laikoma, kad jis gali stoti prieš teismą, patvirtino Noirupino miesto prokuratūra, apie šį teismo procesą pranešus transliuotojui NDR. Byla iškelta vokiečių prokurorams prieš kelias dienas iškėlus kaltinimus buvusiai nacių koncentracijos stovyklos sekretorei dėl bendrininkavimo nužudant 10 tūkst. žmonių. Tai pirmoji tokio pobūdžio byla pastaraisiais metais, iškelta nacių koncentracijos stovykloje dirbusiai moteriai.

Skaitytojo klausimas:

Ar ES ir Lietuvoje  turėtų atsirasti teisinis pagrindas nuteisti ar pasmerkti mirusius LAF ir LLV narius, kurie priėme nacistinės Vokietijos žydų naikinimo planą ir vykdė savarankiškai sutiko dalyvauti Holokauste.

Skaityti plačiau
Dėl istorijos tyrimų – beprecedentės kovos: prabilo apie labai aiškių pažiūrų grupuotės bandymus užvaldyti

Dėl istorijos tyrimų – beprecedentės kovos: prabilo apie labai aiškių pažiūrų grupuotės bandymus užvaldyti

Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad istorijos instituto ir trijų Lietuvos universitetų atstovai atsisako bendrauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC).

Savaitės pradžioje su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius. „Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigė jie.

Viešą susirūpinimą centro veikla reiškė ir jo darbuotojai, kurie kreipėsi į LGGRTC vadovą Adą Jakubauską. Centro specialistai akcentavo, kad centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, o dėl vadovybės spaudimo darbą palieka patyrę istorikai. Po šio viešo kreipimosi apie atsistatydinimą pranešė generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas ėjęs Vidmantas Valiušaitis. Anot centro darbuotojų, jam buvo sukurtas specialus etatas.

Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ iš pareigų pasitraukęs ir viešos kritikos sulaukęs V. Valiušaitis tikino, kad esama situacija yra sabotažas. Tuo tarpu žurnalistas Vytautas Bruveris atkreipė dėmesį, kad problemų ašimi tampa svarbūs, bet atsakymų vis dar neturintys istoriniai klausimai ir tam tikrų ideologinių pažiūrų žmonės, kurie įgyja pernelyg didelę politinę bei institucinę galią, ieškant atsakymų į jautrius ir neatsakytus istorinius klausimus.

Problemos ašis – aiški

„Ažiotažas yra suprantamas, nes dalykai yra svarbūs, ypač šitos temos. Šitie istorijos klausimai yra neišspręsti, nesudėlioti ant savo lentynėlių, mes, kaip visuomenė ir valstybė, nesame dėl jų sutarę. Centrinis klausimas šiame kontekste yra nacių okupacija, Holokaustas, tuometinės Lietuvos visuomenės ir marionetinių ar „paralelinių“ valdžios įsitraukimo nacių okupacijos metu į Holokaustą mastas ir pobūdis, ir šio įsitraukimo dėmės ant to rezistencijos munduro.

Žurnalistas tikino, kad visiškai pritaria LGGRTC veikla suabejojusiems istorikams. „Šitas centras ir anksčiau nebuvo visiškai politiškai neutrali institucija, jis dažniausiai paklusdavo ir svyruodavo su generaline partijos linija – partijos linija, turiu omenyje, dešiniąją visuomenės pusę ir politinio elito pusę. Dažniausiai jis stengdavosi elgtis ypatingai politiškai korektiškai to patriotinio dešiniojo mainstreamo kontekste, bet tai nebuvo taip pastebima. Pastaruoju metu, praėjusios kadencijos antroje pusėje, jį pradėjo galutinai užvaldyti dešiniojo politinio sparno tendencija, palinkusi į radikalųjį, ypatingai suprimityvintą patriotizmo supratimą, istoriją instrumentalziuojanti informaciniams karams ir panašiai, matanti savo misiją apginti nuo priešiškų išpuolių ir priešiškos propagandos, tuos priešiškus išpuolius ir priešišką propagandą matanti kiekviename bandyme kritiškai kelti tuos klausimus, apie kuriuos kalbėjau pasisakymo pradžioje.

Tai šita tendencija, šita politinė stovykla tiesiog užvaldė šitą įstaigą, kuri turėtų būti mokslo, tyrimų įstaiga, ir užvaldė per konkrečias personas. Natūralu, kad šitie klausimai pradėti aiškiai kelti, juos kelia ir mokslo bendruomenė, paties centro kolektyvas“, – tikino V. Bruveris.

Jis pabrėžė, kad įtampos ir burbuliavimai centro viduje dėl politiškai autoritariško ir diktatūriško naujos vadovybės elgesio su centro kolektyvu bei jo tyrimų kryptimis jam buvo žinomi jau seniau, tačiau dabar tai išsiveržė į viešumą.

 

Skaityti plačiau
Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė

Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė

Lietuviai tremtiniai pakeliui į Sibirą. Centre – B. ir I. Jablonskių šeima. Vienintelė  Lietuvoje žinoma nuotrauka iš gyvulinio tremties vagono. 1951 m. I. Jablonskio nuotrauka iš jo archyvo.

Šiemet sukanka 70 metų nuo 1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietinio saugumo struktūrų (MGB) surengtos trečiosios didelės pokario trėmimų operacijos „Osen“ („Ruduo“), kurios metu daugiau negu 16 tūkst. „buožėmis“ pavadintų žmonių, iš jų – per 5 tūkst. vaikų, gyvuliniuose vagonuose antisanitarinėse sąlygose buvo ištremti į Sibirą.

Tada tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą. Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinės valdžios administracijai ir partiniams komitetams, nes trėmimų planams vykdyti tinkančių „buožių“ surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti vietinei valdžiai neįtikusiuosius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą.

Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo iki trėmimo pradžios tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti vykdyti nesudarius formalių trėmimo bylų, kurios sudarytos vėliau. Mažaraščiai vietiniai sąrašų sudarytojai ir dažniausiai kitataučiai MGB pareigūnai bylų formintojai juose pridarydavo begales klaidų, iškraipydami pavardes, gimimo metus ir pan., bet tai netapdavo kelionės į Sibirą kliūtimi.

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nacių okupacijos metais dviejų salantiškių žydų Basios Abelmanaitės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes nuo žūties išgelbėjusios Imbarės kaime prie Salantų gyvenusios Kasperaičių šeimos tremties byla liudija sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų cinizmą ir savo šviesiausius žmones praradusios į kolūkius suvarytos įbaugintos Lietuvos provincijos žmonių moralinių vertybių praradimą.

Kokia slogi atmosfera tuo metu buvo Lietuvos kaime, parodo joje saugomas visuotinio „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimo, įvykusio 1951 m. liepos 12 d., kuriame dalyvavo 75 proc. visų kolūkio narių, taip pat atvykę Salantų rajono vykdomojo ir komunistų partijos komitetų atstovai, protokolas.

Susirinkimo darbotvarkėje buvo du klausimai: 1) Lietuvos TSR kolūkiečių laiško draugui Stalinui apsvarstymas ir priėmimas; 2) organizaciniai ir ūkiniai kolūkio stiprinimo klausimai.

Laiškas drg. Stalinui buvo greitai apsvarstytas ir be didesnių diskusijų vienbalsiai priimtas, kai 2-asis darbotvarkės klausimas sulaukė daugiau diskusijų

Iš protokolo: „Įžanginį žodį šiuo klausimu tarė kolūkio valdybos pirmininkas drg. Antanas Galdikas, kuris pažymėjo netvarką kolūkyje, kaip antai: kolūkio narių važinėjimą į turgų, nesavalaikį atėjimą į darbą ir bendrą drausmės kolūkyje nebuvimą. Pranešėjas pažymėjo, kad ypatingai šiems visiems trūkumams pašalinti trukdo buožinis elementas, kuris yra šiame kolūkyje ir pasiūlė šį elementą galų gale likviduoti. O jis drg. Kasperaitis Pranas, šiuo metu pakliuvęs į kolūkio narius, net į revizijos komisiją, nieko gero, išskyrus kenkimą, šiam kolūkiui nėra padaręs. Visoks šio elemento, t. y. šio asmens kenkimas pasižymėjo tuo, kad savo reikmėms naudoja 3 ha kolūkio žemės.

 

Pranas Kasperaitis Sibire 1951–1952 m. Nuotr. iš jo tremties bylos

Skaityti plačiau
Šabat Šalom sveikino viena kitą Vilniaus ir Minsko žydų bendruomenės per ZOOM platformą vasario 5d. pavakare

Šabat Šalom sveikino viena kitą Vilniaus ir Minsko žydų bendruomenės per ZOOM platformą vasario 5d. pavakare

Baltarusijos pažangaus judaizmo bendruomenės rabino „Beit Simha“ (Džiaugsmo namai) rabino Grigorijaus Abramovičiaus inicijuotas tarptautinis projektas suvienijo Lietuvos, Baltarusijos ir Izraelio miestus. Lietuvos žydų (litvakų)ydų  bendruomenės  programų vadovė Žana Skudovičienė padėjo organizuoti Lietuvos, Baltarusijos ir Izraelio miestus. Virtualiame Šabato susitikime dalyvavo daugiau nei keturiasdešimt šeimų.

Nuotraukoje rabinas Grigorijus Abramovičius.

„Mes pažįstame ir mylime Lietuvos Jeruzalės žydų bendruomenę, mums patinka ten lankytis. Naujausios technologijos leidžia būti arčiau vienas kito, nepaisant atstumo ir laiko skirtumo “, – sakė rabinas Grigorijus Abramovičius.

.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pažymėjo, kad šiuo sunkiu pandemijos metu kiekvienam iš mūsų trūksta bendravimo, palaikymo, o Šabas turi unikalų sugebėjimą suvienyti žmones.

Nuotraukoje: LŽB pirmininkė Faina Kuklansky sveikina ZOOM susitikimo dalyvius.

„Per Pesachą mes sakome vieni kitiems: „ Kitais metais Jeruzalėje “, šiandien norėčiau formuluoti šį norą ir pasakyti visiems mūsų virtualaus Šabo dalyviams: „Kitais metais Minske, Vilniuje ir, galbūt, visi švęsime Šabą. kartu Jeruzalėje! “, – sakė Michailas Segalis, LŽB vykdomasis direktorius. Nuotraukoje su šeima.

Nuotraukoje: Viljamas Žitkauskas su šeima pasidalino su susitikimo dalyviais  garsaus talmudisto, rabino Salanterio pasakojimu.

Ačiū visiems už susitikimą, ačiū už gerus žodžius ir šypsenas!

Mingailė Jurkutė. Kaip yra politizuojamas LGGRTC?

Mingailė Jurkutė. Kaip yra politizuojamas LGGRTC?

Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė, LRT.lt 2021.02.04

„Nurodykite bent vieną atvejį, kai istorikams buvo liepta įvykdyti politinę užduotį, kaipgi konkrečiai vyksta politizacija?“ –  neprisistatęs žurnalistas mygė būtent šiuo („nors vieno pavyzdžio“) klausimu visus penkis iš Seimo ir LGGRTC mokslininkų susitikimo išėjusius asmenis, o prieš tai už uždarų durų būtent šiuo klausimu labiausiai domėjosi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Klausimas rimtas, todėl atsakysiu išsamiai.

Jei liepsite istorikui parašyti, kad Jonas Noreika buvo vyriausiasis Lietuvos partizanų vadas ar net ir visiškai menką, tačiau su istorine tiesa prasilenkiantį faktą, istorikas parodys jums špygą, o savo kolegoms pasakos, kokį juokingą šposą šiandien išgirdo. Kol demokratija pas mus veikia, tokių tiesmukų zadanijų nuleidimas istorikams yra neįmanomas.

Tačiau institucijoje, kuri turi šios srities tyrimų vardą Lietuvoje ir pasaulyje, lėtai, laipsniškai pakeiskite istorinio tyrimo struktūrą ir turėsite įstatymu įtvirtintą įrankį politiškai reikalingam ar net ir visiškai propagandiniam produktui gaminti, o visos pretenzijos bus kvalifikuojamos kaip istorikų tarpusavio ginčai. Nuo pat šios direkcijos atėjimo (ir dar prieš ją, kai Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai vadovavo gerb. Arūnas Gumuliauskas) mes labai daug girdėjome apie „išorinių“ istorikų pavydą Centrui, konkurenciją su Centru, aroganciją ir priešišką nusiteikimą Centro mokslininkų atžvilgiu (matome ir dabar generalinio direktoriaus kaip jie drįsta! – „tai nėra etiška, mes nevertiname nei Istorijos instituto, nei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, nei kitų aukštųjų mokyklų mokslininkų darbų“). O kartu girdėdavom ir giedamą giesmę apie tai, kaip bendradarbiausim su Institutu ir Universitetu, bet, mano žiniomis, į jokius rimtus ir konkrečius veiksmus šios deklaracijos neišsivystė. Kaip ir jokios kitos gausios deklaracijos.

Skaityti plačiau