Kauno žydų bendruomenė jau tris dešimtmečius paskutinėmis kovo mėnesio dienomis prisimena ir stengiasi kitiems priminti , kas įvyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d.
“Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.
Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda.” (iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”, J. Corefo tėvo atsiminimai).
“1944 metų kovo 27 dieną gete atsitiko baisiausias įvykis per visą laiką. Kai mieste dirbančios brigados išėjo ir pačiame gete esančios dirbtuvės, kuriose dirbo apie du tūkstančius žmonių, buvo užrakintos, visomis jo gatvėmis pravažiavo automobiliai ir per garsiakalbius buvo paskelbta, kad kiekvienas, išėjęs iš namų, bus sušaudytas vietoje. Paskui prasidėjo klaiki akcija: atiminėjo vaikus.
Iš namo į namą ėjo vokiečių policininkai, lydimi sužvėrėjusių “ukrainiečių”, kurie, norėdami išvengti belaisvių dalios, parsisamdė tarnauti vokiečiams budelių pagalbininkais. Visus vaikus iki dvylikos metų griebdavo ir mesdavo į sunkvežimį. Motinos buvo verčiamos pačios nešti mažylius prie sunkvežimių. Didžiuliai policijos šunys išuostinėjo butus, grindis, sandėliukus. Jie buvo išmokyti iš bet kur ištraukti pasislėpusius vaikus. Tas moteris, kurios nenorėjo atiduoti vaikų, kurios veržėsi prie sunkvežimių ir bandė iš ten paimti saviškius, partrenkdavo žemėn, kelias iš jų nušovė. Daug motinų norėjo mirti kartu su vaikais: “Jūs, kiaulės, dar turite padirbėti. Šitą šlamštą reikia pašalinti.”
Vaikus traukė iš lovų pusnuogius. Juos taip šiurkščiai svaidė į sunkvežimius, kad daugelį sunkiai sužalojo. Širdį vėrė nuo jų klyksmo, vyresnieji bandė bėgti. Žodžiais nenusakomo skausmo balsą užtrenkė griausminga radijo muzika. Pasaulis neregėjo tokio cinizmo.
Tuo pačiu metu griebė ir senus žmones. Nesirinkdami varė iš namų ir nedarbingus, ir sergančius.” (iš E. Holcmanienės atsiminimų knygos ‘Šitas vaikas turi gyventi”)
Prisiminėme ir pagerbėme, laikydamiesi apribojimų, negausiame karantininiame būrelyje, šios baisios akcijos, vadinamos Vaikų akcija, aukas.
“Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys). Per vieną dieną iš Kauno geto buvo išvežta ir nužudyta apie 1700 vaikų ir senelių.
Vaikų, žuvusių Kauno gete, sąrašas, jame tik nedaugelis vardų. Jis buvo sudarytas, minint 70-ąsias Vaikų akcijos metines, remiantis informacija gauta iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir privačių asmenų.