Suskaičiuota, kad šeši milijonai žydų žuvo kartu su milijonais kitų nekaltų aukų – romų, ir sintių, slavų, neįgaliųjų, LGBTQ asmenų ir kitų -, kuriuos sistemingai nužudė naciai ir jų bendrininkai vienoje žiauriausių ir žiauriausių kampanijų žmonijos istorijoje.
Mes gerbiame prisiminimus apie prarastus brangius gyvenimus, apmąstome nekompensuojamą mūsų žmonijos žaizdą, gedime už sužlugdytas, palūžusias ir išsibarsčiusias bendruomenes ir apkabiname tuos, kurie išgyveno Holokaustą – kai kurie iš jų tebėra su mumis ir šiandien, ir toliau įkūnija nepaprastą atsparumą. metų. Įrodę blogio gelmes, šie išgyvenusieji primena mums gyvybiškai svarbų susilaikymą: „niekada daugiau“. Holokausto istorija amžinai įsijungia į žmonijos istoriją, ir bendra visų žmonių pareiga yra užtikrinti, kad Šoa baisumai niekada nebūtų ištrinti iš mūsų kolektyvinės atminties.
Skaudu prisiminti. Žmogaus prigimtis yra tokia, kad norisi pamiršti praeitį. Tačiau norėdami užkirsti kelią tokiai tragedijai kaip Holokaustas, turime pasidalinti šio tamsaus laikotarpio tiesa su kiekviena nauja karta. Visi mes turime suprasti, koks yra įmanomas išsigimimas, kai vyriausybės palaiko neapykantos skatinamą politiką, kai nužmoginame žmonių grupes ir kai paprasti žmonės nusprendžia, kad lengviau nukreipti žvilgsnį ir eiti toliau, nei pasisakyti. Mūsų vaikai ir anūkai turi sužinoti, kur tie keliai veda, kad įsipareigojimas „niekada daugiau“ stipriai gyventų jų širdyse.
Prisimenu, kai augau, iš tėvo sužinojau apie Holokausto siaubą, ir aš stengiausi tą istoriją perduoti savo paties vaikams ir anūkams. Aš juos vežiau į Dachau, kad jie patys galėtų įsitikinti, kas ten įvyko, parodyti jiems būtinumą pasmerkti antisemitizmą ar bet kokią etninės ir religinės neapykantos, rasizmo, homofobijos, arba ksenofobijos formą. Holokausto palikimas visada turi mums priminti, kad tylėjimas tokio fanatizmo akivaizdoje reiškia bendrininkavimą – prisiminkim, kaip rašė rabinas Abraomas Joshua Heschelis, kad yra momentų, kai „abejingumas blogiui yra blogesnis už patį blogį“.
Tie, kas išgyveno Holokaustą, yra įkvėpimas kiekvienam. Vis dėlto jie ir toliau išgyvena unikalius psichikos ir fizinius randus dėl baisios Holokausto traumos, daugelis JAV išgyvenusių žmonių gyvena skurde. Kai ėjau viceprezidento pareigas, padėjau užtikrinti federalinį finansavimą dotacijoms, skirtoms Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, tačiau turime daugiau nuveikti siekdami teisingumo ir orumo išgyvenusiems žmonėms ir jų įpėdiniams.
Mes turime moralę reikalauti pripažinti išgyvenusiųjų patirtą skausmą, juos palaikyti ir užtikrinti, kad jų prisiminimai ir patirtis apie Holokaustą nebūtų nei paneigti, nei iškraipyti ir kad pamokos visai žmonijai niekada nebūtų pamirštos.
Holokaustą išgyvenę žmonės ir jų palikuonys: kiekvienas vaikas, anūkas ir proanūkis tų, kurie prarado gyvybę – yra gyvas įrodymas, kad meilė ir viltis visada triumfuos prieš žmogžudystes ir sunaikinimą. Kiekvienas maitintojo netekęs vaikas ir anūkas yra atsparumo įrodymas ir gyvas priekaištas tiems, kurie siekė užgesinti žydų tautos ir kitų ateitį.
Yom Ha Shoah mums primena ne tik žydų aukas per Holokaustą, bet ir sustiprina mūsų nuolatinę pareigą kovoti su bet kokiomis dehumanizuotomis fanatizmo formomis, nukreiptomis prieš LGBTQ +, turinčius negalią ir marginalizuotas bendruomenes. Nors neapykanta niekada negali būti galutinai nugalėta, ji visada turi būti pasmerkta. Pripažinę visų žmonių orumą, padedame sukurti teisingesnį ir taikesnį pasaulį. Visų prarastųjų atminimui ir visų išgyvenusiųjų garbei turime toliau dirbti siekdami geresnės, laisvesnės ir teisingesnės visos žmonijos ateities.
TODĖL aš, JOE BIDEN, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, remdamasis Konstitucija ir JAV įstatymais man suteikta valdžia, paskelbiu 2021 m. balandžio 4–11 d. , kaip savaitę, skirtą Holokausto aukų atminimo minėjimui, ir kviečiu JAV žmones šią savaitę sustojimu pagerbti ir prisiminti nužudytus ir išgyvenusius.