Per Švėkšną iš Didžiosios Lietuvos – į Mažąją, per Kuršmares į Rojaus kampelį žemėje, ne kartą talžytą gamtos ir istorijos .

Per Švėkšną iš Didžiosios Lietuvos – į Mažąją, per Kuršmares į Rojaus kampelį žemėje, ne kartą talžytą gamtos ir istorijos .
Priėmime dalyvavo ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky su sūnumi Rafaeliu. Nuotrauka J. Stasevičiaus. LRT

Maloniai nustebino įdomi recenzija apie @CVIparkas
“Apsilankėme žydiško gatvės maisto kioskelyje (visai šalia tos vietos, kur dar visai neseniai stūksojo paminklas Petrui Cvirkai) ir šiek tiek užkandom. “
Susipažinkite – įspūdžiais dalinasi Skrandžio gidas 1323.lt
Dailus „Cvi parkas” kioskelis lyg ir turėtų tapti atraminiu naujosios „Cvirkos” tašku. Ir iš tiesų, ne taip retai iš jo skamba didžėjų leidžiamos melodijos, trinkteli ir gyva muzika, sukasi šokėjų poros, tačiau kol kas tai yra tik kuklūs žingsniai, palyginti su tuo, kuo galėtų virsti „neoCvirka” – klezmerio „subatvakariais”.
Tačiau patraukiame kultūrinę P. Cvirkos aikštės viziją į šoną ir dirstelėkime į gastronominę „Cvi parko” pasiūlą. Ji nėra didelė ir besimeldžiantiems mėsainiaims ar kebabams čia nėra ką veikti – nebent sukorus kelis šimtus metrus susirasti Tauro kalno „Jammi” ir prisėsti ten. Tačiau mums tinka ir falafeliai – pasirenkame falafelius pitoje, kainuojančius 7.2 eur, ir tai galbūt dar nėra Tel Avivo gatvės maisto kainų lygis, bet Vilniuje tai yra tikrai nemažai.

„Cvi parko” gastronominė pasiūla. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Kol maistelis ruošiamas, persimetame vienu kitu žodeliu su čia dirbančia ukrainiete , ir štai, pita, gausiai apšlakstyta žalsvu šugo padažu, jau rankose. Užuot prisėdę šalia kiosko, turinčiam ir savą prisėdimo zoną, o ir „cvirkiniai” suoliukai čia pat, šauname tolyn: juk taip įdomu gatvės maistą testuoti pagal jo paskirtį – žingsniuojant gatve. Tačiau po kelių minučių prasideda lietus ir netrukus jau slepiamės po stogeliu. Lietus pasitarnauja kaip vietoje ir laiku pasitaikęs vandens čiaupas – mat šugo padažas gerokai veržiasi per kraštus ir sulig kiekvienu kąsniu pirštai vis labiau skęsta jame. Tačiau jame, o taip pat marinuotose daržovėse, ir slypi visa pirkinio magija – net ausys linksi nuo to skanumo ir Artimųjų Rytų egzotikos.

Pita su falafeliais. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt


Kauno Vytauto prospekte atnaujinamas tarpukario pastatas, kurio architektas – Prisikėlimo bažnyčios projekto autorius, architektas Karolis Reisonas. Tačiau reklamą pirkti būstą šiame name pastebėję visuomenininkai mano, kad pavadinimas „Lietūkis“ ir šūkis „namai su istorija“ yra netinkamas, kadangi siejasi su Kaune įvykusiomis žydų žudynėmis. Kristina Aržuolaitienė Verslo žurnalistė Šaltinis: 15min Lietūkio pastatas Kaune / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr. Aa Temos: 2 Kaunas Žydai Komentarai (8) Asocijuojasi su žydų žudynėmis Netyčia šio objekto reklamą pamačiusi menininkė Paulina Eglė Pukytė feisbuko juostoje rašė, kad ją tokia nekilnojamojo turto pardavėjų strategija nustebino. „Jeigu jau reklaminėje kampanijoje minima istorija, kaip galima visiškai ignoruoti vieną juodžiausių mūsų XX a. istorijos puslapių, susijusių su pavadinimu „Lietūkis“? Reklama siūlo „prisiliesti prie istorijos“. Kaip prisiliesti, prie kokios istorijos?“ – emocijų kalbėdama su 15min neslėpė menininkė.
„Lietūkis“ buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, veikusi 1923–1940 m. Kaune, kurios centriniai rūmai buvo būtent Vytauto pr. 43. „Lietūkio“ garažo žudynės – 1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune. Žudynės vyko tuo metu jau likviduotos Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, Miško gatvėje. Stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskyrusi egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol lieka nežinomi.Nors centriniai „Lietūkio“ rūmai, kuriuose dabar ir pardavinėjami butai, pasak P.Pukytės, nėra būtent ta vieta, kur vyko viešas žydų kankinimas ir žudymas, tačiau šis pavadinimas neišvengiamai kelia asociacijas su baisiais įvykiais. „Istorikai komentuoja, kad pavadinimas „Lietūkis“ šiam įvykiui buvo „pridėtas“ vėliau, bet aš nemanau, kad tai ką nors keičia, nes žodžiai „Lietūkio garažo žudynės“ jau yra įėję į istoriją.
Manau, tokia reklama demonstruoja nejautrumą mūsų istorijai ir mūsų bendrapiliečiams. Nepamėginta nė kiek pakeisti šio pastato pavadinimo, visiškai nepasistengta parodyti, kad atsinaujinta iš esmės, kad mes suvokiam ir gailimės to, kas buvo padaryta“, – teigia ji. P.E.Pukytė apgailestavo, kad tai nėra vienintelis pavyzdys – panašiai reklamuojami ir namai prie IX-ojo forto, kuris „dovanos gaivią žalumą laisvalaikiui su šeima“.
Reklama, kelianti aistras, neprasprūdo ir pro VDU docento Igno Kalpoko akis.
„Labai aiški iliustracija, kas būna, kai reklaminė žinutė paleidžiama nepagalvojus. Nes, viena vertus, istorinis pastatas, tarpukario architektūra dabar Kaune madinga, „Lietūkio“ pavadinimas taip pat istorinis. Tai tą dalį galima suprasti. Bet kai tas pats pavadinimas asocijuojasi su žydų žudynėmis, net jei pats nusikaltimas įvykdytas už kelių šimtų metrų buvusiame garaže. Iš esmės yra trys variantai, visi blogi: arba prieš reklamuojant niekas nė pagūglinti nesiteikė (jei jau istorijos žinių spragos), arba pasidomėjo ir neatrodė svarbu, arba kaip tik pagalvojo, kad provokacija bus naudinga. Čia turbūt didėjančio blogumo prasme“,
–15min komentavo I.Kalpokas.

Liepos 5, 19:00 val. @CVI parke
Kviečiame visus atvykti šokti Tango, o jei vis dar nešokate, tai lengvai galite su tuo susipažinti mūsų atviroje pamokoje. Be to, Eduardo dainuos Lotynų Amerikos ir Argentinietiško Tango dainas. Visa tai įspūdingoje vietoje ir nemokamai!!!
Programa:
19:00 – 19:45 – Atvira tango pamoka
20:00 – Koncerto pirma dalis. (Lotynų Amerikos ir tango dainos).
20:30 – Milonga (Tango šokiai)
21:00 – Koncerto antra dalis.
21:30 – Milonga (Tango šokiai)
22:00 – Pabaiga.

Samuelis Bakas – stebuklingai išgyvenęs Vilniaus getą. Dabar garsiam menininkui 88-ri, jį savo studijoje Masačusetse kalbina NARA žurnalistas. Samuelis Bakas >>podkaste prisimena dingusius Vilniaus žydus.
Daug dešimtmečių Samuelis Bakas nenorėjo grįžti į Vilnių. Tai miestas, kuriame žuvo jo tėvas, seneliai ir net geriausias draugas, tuomet dar vaikas.
Tačiau ilgainiui vietinių lietuvių iniciatyva jis grįžo į vietą, kuri formavo vaikystės prisiminimus. Dabar Vilniuje veikia Samuelio Bako muziejus, kuriam tapytojas padovanojo daugiau nei 50 savo darbų.



Lietuvos žydų bendruomenė ir Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga sveikina Miną Frišman su jubiliejinu gimtadieniu!
Miela, brangi Mina,
Iš širdies linkime beribės sveikatos, daug giedrų,
džiugių dienų.
Uždegusi meile širdis artimų žmonių, priimkite šiandieną padėkos
ugnelę, kuri sklinda iš Jūsų vaikų, anūkų ir visų mūsų širdžių.



Nuotraukose 2021 m. rugsėjo 2-5 dienomis Vokietijoje, kur Diuseldorfo mieste įvyko Vokietijos „Makabi“ žaidynės, kuriose visi 6 Lietuvos makabiečiai tapo medalininkais.
Lietuvos sporto klubas “Makabi” intensyviai ruošiasi dalyvavimui 21–oje Pasaulinėje Makabiadoje, kuri vyks liepos 12-26 dienomis Izraelyje. Tai bus jau 9-oji Pasaulinė Makabiada, kurioje dalyvauja Lietuvos sporto klubo „Makabi“ delegacija, vadovaujama ilgamečio vadovo Semiono Finkelšteino.
Delegacijoje yra 23 dalyviai, iš kurių – 17 sportininkų, 2 treneriai (šachmatų ir plaukimo), bei 4 vadovai. Kartu su komanda, atidarymo šventėje dalyvaus ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Lietuvos sporto klubo „Makabi“ komanda tikisi sėkmingo pasirodymo bei naujų draugysčių užmezgimo, šalies ir kultūros pažinimo Pasaulinėje Makabiadoje Izraelyje.
Dėkojame Geros Valios Fondui už sutektą paramą-galimybę išvykti į pasaulinės reikšmės renginį.

2022-06-28
Vilnius – ypatingas miestas. „Lietuvos Jeruzalė yra Lietuvos žydų dvasinė ir kultūrinė sostinė. Tarybiniais metais, kai buvo uždrausta demonstruoti žydų kultūrą…Vilniuje, Profsąjungų rūmuose, kartu su lietuvių, rusų, lenkų kolektyvais veikė ir gausus žydų mėgėjų kolektyvas: choras, liaudies instrumentų orkestras, a. estradinis orkestras, solistai, šokių grupė ir Liaudies teatras. 1971 m. dauguma trupės imigravo į Izraelį ir sukūrė ansamblį Anahnu Kan (hebrajų kalba „Mes čia“).
1971 m. Vilniaus žydų mėgėjų pasirodymų pagrindu garsus muzikantas, atlikėjas Yasha Magidas įkūrė vokalinį ir instrumentinį ansamblį. 1972 metais susikūrė pagrindinis entuziastingų muzikantų branduolys – šokių kolektyvas, įvyko pirmasis koncertas. Taip prasidėjo vienintelio tuometinės Sovietų Sąjungos teritorijoje žydų dainų ir šokių ansamblio „Fayerlekh“ istorija.
Birželio 19 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų scenoje ansamblis „Fayerlech“ minėjo 50 metų jubiliejų. Scenoje pasirodė įvairių metų ansamblio muzikantai, šokėjai, solistai.

Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 27 d. 16.30 val. kviečia pagerbti “Lietūkio” garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3). Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukų Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.) bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.).
1941 m. birželio 27 d. Kaune, buvusiame Lietūkio garaže, stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskirianti egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų. Atsitiktinai “atrinktos”, tiesiog gatvėje pagautos aukos – darbininkas, moksleiviai, prekeiviai, vandens tiekėjas, muzikantas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Jurgis Štromas – buvo žeminamos, žiauriai kankinamos ir žudomos, naudojant laužtuvus, metalinius strypus, pagalius, lentas, vandens siurblio žarnas. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol išlieka nežinomi.

Neformalioje aplinkoje užvakar pagerbti žydų gelbėtojai, jų artimieji. „Išgelbėjai vieną žmogų – išgelbėjai visą pasaulį“, – pastebėjo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.
Vaikas gimė rūsyje
Prie vaišių stalo restorane „Višta puode“ susėdo kelios dešimtys žmonių, kurie dalijosi įspūdžiais ir bendravo. Skambėjo dainos jidiš ir hebrajų kalbomis, kanklėmis, saksofonu, klavišiniais atliekama muzika. Vieni popietės dalyvių – Juozas Straupis su anūke Monika Straupyte. J.Straupis buvo vos ketverių, kai jo tėtis ir mama, Juozas ir Bronislava, kuriems vėliau suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, išgelbėjo 24 žmones. Pas save namuose priglaudė septynis, kitiems suorganizavo apgyvendinimą pas kaimynus. Rūpintis jais padėjo ir kunigai, bendruomenė.
„Iš viso buvo išgelbėtos penkios šeimos“,
– priduria M.Straupytė. Straupių namuose žydai slėpti rūsyje. Viena slėptuvė buvo po mažojo Juozuko kambariu, kita įrengta po vištide. „Tėvas visa tai suorganizavo sužinojęs, kad žydai bus šaudomi. Nuėjo į getą. Visi į vežimą netilpo,“ – pasakojo dabar Kauno rajone gyvenantis vyras. Jo šeima slėpė žydus, rūpinosi ir maitino juos ketverius metus.

Tėvai, tėvo brolis buvo ūkininkai. Daug kartų žydus teko perkelti, kad išvengtų grėsmių.
„Mamos sesuo buvo mokytoja ir draugavo su policijos nuovados viršininku. Jis žinojo apie slepiamus žydus ir Straupiams pranešdavo apie organizuojamus reidus, kad žydus spėtų perkelti“,
– iš pasakojimų pamena pašnekovas. Priduria, kad tais laikais vokiečiai buvo įvedę normas, kiek kiekvienai šeimai galima susimalti grūdų. Tėvas draugavo su malūnininku, šis Straupiams miltus malė neatsižvelgdamas į normas, tad duonos pakako ir globotiniams. Tarp slepiamųjų buvo du gydytojai. Vieno žmona rūsyje ir pagimdė. Tėvas susitarė, kad mergaitę paimtų paauginti kiti kaimynai, kurie taip pat laukė kūdikio. Dabar ji gyvena Izraelyje, su ja ir kitais išgelbėtais žydais Straupiai palaiko artimus ryšius.
Nuoširdžiai sveikinu savo mylimą anūką Simon Gimelstein, šiemet sėkmingai baigusį aukštuosius mokslus Hadersfildo universitete, Jungtinėje Karalystėje.
Šiandien Simonas išeina pakelta galva į platųjį pasaulį kaip puikus garso operatorius, kompozitorius, muzikas, estetas, inžinierius.
Aš, kaip ir visa mūsų didelė šeima, nepaprastai didžiuojuosi visais Simo pasiekimais ir linkiu kuo didžiausios sėkmės jo gyvenimo kelyje!

Nuotraukoje – Simas su dieduku Londone, praeitą rudenį.

Žydų dainų ir šokių ansamblio „Fajerlech” vadovė Larisa Vyšniauskienė pasakoja apie ansamblio jubiliejų, žydų kultūrą ir jos puoselėjimą. Ją kalbina LRT radio žurnalistė Olga Ugriumova.


Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo minėjime
Lietuvos Respublikos Seime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms
atminti bei Atminimo valandoje prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
LŽB Pirmininkė Faina Kukliansky teigė:
„Lietuvos žydai patyrė ne tik Holokausto tragediją, bet ir sovietinio režimo represijas. Sistema siekė susidoroti su žydų tautine dvasia ir vertybėmis. Būdų tam pasiekti buvo įvairiausių – tiek jau paminėti trėmimai, visuomeninio bei asmeninio nacionalizacijos bei represijos, dėl jidiš rašmenų susprogdintas Panerių paminklas, nacionalizuotos sinagogos bei uždarytas Yivo institutas. Milžiniškas smūgis žydų bendruomenei suduotas sovietizuojant švietimo sistemą: uždraudžiant privačias ir bendruomenines mokyklas. Dalis žydų mokyklų buvo panaikintos, o likusios paverstos valstybinėmis, kuriose neliko hebrajų kalbos dėstymo, sunaikintos ilgai kurtos ir puoselėtos tradicinės tautinės – žydiškos – programos. Vietoje jų įvesti tokie nauji dalykai kaip
privalomas rusų kalbos bei SSRS konstitucijos dėstymas. Tikslas buvo aiškus – ištrinti bei
pakeisti žydų tautos identitetą. Tad kalbėdami apie šias siaubingas birželio dienas, mes
kalbame apie Lietuvos piliečių – kokios tautybės jie bebūtų – tragediją.“
Birželio 14-18 dienos Lietuvoje žymi ypatingo žiaurumo istorinį etapą, sunaikinusį daugelio
Lietuvos žmonių – lietuvių, žydų, lenkų bei rusų gyvenimus. Nors įprastai galvojama, kad
tremtys palietė tik lietuvių tautą, bet 1941 metais daugiau nei trys tūkstančiai iš
represuotųjų buvo Lietuvos žydai. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė drauge su visais
Lietuvos žmonėmis kasmet mini šių tragiškų įvykių metines ir niekada nepamirš skausmų,
kurias Lietuvai atnešė šios siaubingos birželio dienos.




„Lietuvoje veikė dar LDK laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas. Per karą jis ir žydų kultūra buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo šiame naikinime. Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sąlyginę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Pjesė „Getas“ ir joje pateikiama Vilniaus geto ir jo teatro istorija – dokumentinė pjesė, kuri kuriant spektaklį išsiplėtė. Spektaklyje kalbama apie pasirinkimus, poelgius ir jų pasėkmes: steigti teatrą ar ne, dalyvauti šaudant žydus ar nedalyvauti?
