Prisimindami žuvusius, galvojame apie gyvuosius
Algis JAKŠTAS
Škotų ir anglų rašytojas Valteris Skotas rašė: „Baisūs nusikaltimų padariniai gyvuoja kur kas ilgiau negu patys nusikaltimai, ir tarsi nužudytųjų šmėklos visada persekioja nusikaltėlį“. Šitie žinomo rašytojo žodžiai tiktų kalbant apie Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto holokausto nusikaltimus, kurie neaplenkė ir Lietuvos. Lietuvoje buvo nužudyta 96 procentai žydų. Iš 200 tūkstančių gyvenusių iki karo žydų buvo nužudyta apie 192 tūkstančius. Taip buvo sunaikinta ne tik tūkstančiai žmonių, bet ir savita, šimtmečius Lietuvoje gyvavusi žydų kultūra.
O juk žydai Lietuvoje pirmą kartą paminėti 14 amžiaus pabaigoje, 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegijoje Brastos žydų bendruomenei, tad žydai Lietuvos teritorijoje gyvena daugiau nei 600 metų, o po Antro pasaulinio karo Lietuvos žydų bendruomenė jau buvo negausi, nes, kaip minėjau, buvo nužudyta apie 96 proc. žydų ir tai, beje, pats didžiausias procentas Europoje. Liūdna tiesa, bet ją reikia pripažinti, kaip ir tai, kad ne vienas lietuvis yra dalyvavęs žydų žudynėse, ypač karo pradžioje, 1941 m. birželį ir vėlesniais mėnesiais, bet buvo ir tokių, kurie rizikuodami ne tik savo, bet ir savo šeimos narių gyvybe, slėpė žydus. Ir taip buvo išsaugota ne viena gyvybė. Prieš tokius žmones reikia nulenkti galvą. Žmonių, slėpusių ir saugojusių žydus, buvo ir Švenčionių rajone.

















