ISTORIJA APIE ISTORIJĄ  ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.

Turėjo praeiti šeši dešimtmečiai, kad vėl pamatyčiau Samuelį Baką. 2001-ųjų rugsėjyje dailininkas su žmona Josee atvyko į savo didžiulės retrospektyvinės parodos atidarymą Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Susitarėme susitikti atskirai, kad galėtume ir plačiau pasikalbėti. „Naručio“ viešbučio fojė sėdėjo du Vilniaus geto teatro „vaikai“. Taip Apvaizda patvarkė, kad suvedė mūsų abiejų likimo kelius į Geto teatrą. Bako kelias į dailę, kaip ir mano į teatrologiją, prasidėjo tame pačiame Vilniaus geto teatre. Susijaudinę abu mintimis nuklydome į tolimą praeitį. Papasakojau Bakui apie 1943-ųjų metų vaizdelį geto dailininkų parodos atidaryme. Greta poeto, Geto teatro ideologo Avromo Suckeverio stovi  nedidukas, smulkutis berniukytis, trumpom kelnytėm, ant plonyčių it degtukai kojyčių. Po šešiasdešimties metų tas pats berniukas, tik jau ilgom kelnėm, praplikęs, pražilęs, pasakojo apie savo gyvenimą. O aš – apie savąjį. Priminiau Samueliui itin man įsirėžusį piešinį. Berniukas, abiem rankom skausmingai įsikibęs į šaką, nuleista galva iš visų jėgų siekia savo kelių, tarytum stengdamasis pasislėpti nuo tragiškos, prislėgusios jį pasaulio griūties. Ir šiandien, atsidūręs prie Bako paveikslų, nejučiom akimis ieškau šito piešinio. Jis tarsi savotiškas visų manosios kartos berniukų – Semo, Aleko Volkoviskio-Tamiro, kurio pasaulinio garso pianisto talentas sužibo geto scenoje, visų tos kartos berniukų, išlikusių ir nužudytų – likimo simbolis.

Lankydamasis Bako parodoje nustebau, kad salės apytuštės, nesimato lankytojų.  Tuo tarpu mano pažįstami, meno, kultūros žmonės, net dailininkai, pasirodo, nieko negirdėję apie parodą. Praėjo trys mėnesiai, laikraščiai, radijas ir televizija tylėjo, o iki parodos uždarymo sausio gale beliko vos pusantro mėnesio. Tuomet man ir kilo idėja surengti pokalbį-diskusiją „Prie Samuelio Bako drobių“, kažkaip išjudinti meninį Vilnių. Neatsitiktinai R. Mikšionienė „Lietuvos ryte“ anuomet pastebėjo, kad jeigu ne Lietuvos žydų kultūros klubas, šviesuomenė būtų pražiopsojusi didžiojo dailininko parodą.

Pirmiausiai kreipiausi į muziejaus direktorių Romualdą Budrį. Su juo ne vieną dešimtmetį draugavau ir bendradarbiavau. Romas nustebęs kiek sutriko, manydamas, kad renginį turėčiau vesti aš, kaip jo sumanytojas. Norėjau, kad pokalbį vestume dviese. Jau vien todėl, kad Budrys tiek daug pasidarbavo rengdamas šią fundamentalią parodą. Jos kelionė į Vilnių, paveikslų pervežimas – tai milžiniškas, sudėtingas, brangus ir atsakingas darbas. Atsakomybės našta įrengiant parodą, eksponuojant drobes užgulė ir Vilniaus paveikslų galerijos vadovą Vytautą Balčiūną bei jo bendradarbius. Paroda buvo parengta nepriekaištingai. Apie šių dviejų vyrų neįkainojamą indėlį į litvakų dailės sklaidą reikėtų kalbėti atskirai. Priminsiu įspūdingas Rafaelio Chvoleso, Minos Babenskienės parodas, arba tokias, kaip „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos. Iš AB „Belgazprombank“ kolekcijos, muziejinių ir privačių rinkinių“, „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“,  surengtas Budrio ir jo šaunaus kolektyvo.

Ypač reikšmingas Budrio vaidmuo atgabenant Neemijos Arbit Blato neįkainojamą kūrybos palikimą, dovanotą Lietuvai, jo paveikslų ir skulptūrų parodos atidarymą Vilniuje, sulaukusį plataus atgarsio už šalies ribų.

Rengdamas muziejuje susitikimą prie Bako parodos paveikslų, paprašiau dailininko kreiptis laišku į susirinkusiuosius. Pareigingasis ir darbštusis Bakas iškart atsiliepė. Manau, kad Bako kreipimasis į tuos, kuriems kuria, per 17 metų nepaseno.

„ Mieli draugai,

Aš širdingai sveikinu šį  mūsų susijungimą, Ypatingus padėkos žodžius tariu organizatoriams. Tik pasakiško išradimo – elektroninio pašto dėka galiu savo žodžius perduoti skriejančios minties greičiu. Gaila, kad negaliu kalbėtis su jumis betarpiškai, atsakinėti į klausimus. Patikėkite, mano siela yra su jumis. Čia jūs esate mano darbų apsuptyje ir jie bus geriausi palydovai, kalbės už mane, bandys įtikinti ir pasakyti tai, ką aš pats norėčiau pasakyti. Rašau iš savo namų netoli Bostono. Gili laiko bedugnė ir geografiniai toliai skiria mane nuo Vilniaus. Bet jis šalia manęs, užsimerkiu ir persikeliu į jo senovines gatveles.

Jeigu norėtumėte manęs kažko paklausti, manau, atsakymus rastumėte mano naujojoje memuarų knygoje „Nutapyta žodžiais“. Ši knyga apie mane ir mano šeimą, apie gerus, laimingus, o kartais ir labai skausmingus laikus. Būsiu dar arčiau jūsų, kuomet knyga bus išleista lietuviškai. Knyga parašyta dviem balsais. Balsu žmogaus, kuriam jau gerokai per šešiasdešimt, kuris kovoja su savo mintimis, apmąstymais bei nenugalima, pažeidžiama atsiminimų lavina, bandančia priversti autorių suvokti praeities tėkmę. Ir vaiko balsu. Mažo berniuko, vis iš naujo atrandančio absurdišką ir žiaurų pasaulį, kurio realybė sueižėja į gausybę gyvenimo šukių.

Mano drobės kalba irgi dviem balsais. Jų išorė, regis, labai rimta, nutapyta klasikinio realizmo stiliumi, bet po kruopščiai nuglaistytu fasadu slypi didžiulis klaustukų, mįslių ir galvosūkių raizginys. Sumišusio, išgąsdinto berniuko stebėjimai, jo pastangos surinkti išlikusias jau vieną kartą sunaikinto pasaulio daleles.  Jis, vaikystės drabužius išaugęs, dabar jau įgudęs menininkas bando sulipinti jį žeidžiančios realybės šukes.

Dalis iš čia eksponuotų paveikslų iškeliaus į Landsbergo Istorijos muziejų Vokietijoje. 2002 m. gegužę vyksiu ten ir aš. Tai tarsi aidas mano paveikslų kelionės į Vilnių, to ilgai mintyse godoto sugrįžimo į savo vaikystės miestą. Emocinės šių dviejų kelionių įkrovos yra skirtingos. Landsbergas yra netoliese liūdnai pagarsėjusios Dachau mirties stovyklos. Čia jaunasis Hitleris parašė savąją „Mein Kamph“.  Mano grįžimas į Landsbergą, tai sugrįžimas į mielą man paauglystės metų gamtovaizdį. Tai vieta, kur išsprūdęs iš sovietų imperijos nagų vienuolikmetis atsidūrė perkeltųjų asmenų stovykloje, ten trejetą metų jaučiausi laimingas. Čia sugrįžęs būsiu pagerbtas Herkomer Prize – už indėlį menui.

Šių parodų artimos datos nėra specialiai parinktos, tai vien fantastiškas sutapimas. Keisti atsitiktinumai,  netgi magiškos akimirkos pripildė mano gyvenimą. Aš negaliu įminti tų magiškų ženklų mįslės savo gyvenime, nors knieti tai padaryti. Reikia minties galių, vidujės energijos tai suvokti ir įprasminti.  Šios dvi parodos yra kažkokio, jau iš aukščiau nubrėžto sumanymo išraiška. Netgi jei aš kuriu aukščiausios prabos meną, meną dėl meno, žinau, kad visa tai iškyla už grynosios estetikos ribų. Mano drobės kalba apie išlikimą karo metais. Šito negalėčiau nuslėpti.

Šiandien netolerancijos, neapykantos ir teroro grėsmės akistatoje mūsų civilizacija kovoja už savo išlikimą. Civilizacija gali išlikti, bet gali prarasti pasiryžimą ir dvasią šioje kovoje. Anapus veidrodžio atsirado jėgos, gal ir ne tokios galingos, bet geidžiančios ištrinti žmonijos atmintį. Nežinojimas yra pražūtingas tarytum uždelsto veikimo bomba. Laimei, žmogiškosios pastangos stipresnės, yra žmonių, suvokiančių, kad menas ir kultūra – mūsų dvasinio stabilumo ir išlikimo kelrodžiai. Norint pasaulį paversti saugesniu, mes privalome būti geriau informuoti, žinoti istoriją, įsigilinti į žmogiškąją elgseną ir suvokti mūsų realybės sudėtingumus. Mano kūryba yra šio humaniško tikslo tąsa. Gyvenimo sudėtingumai ne visuomet leidžia mums gyventi patogiame ir ištaigingame pasaulėlyje.

 Pastangos išsaugoti mūsų sielas gali būti labai skausmingos. Aš sveikinu visus tuos drąsius žmones, kurie atranda savyje dvasios jėgų, suvokia ir atsigręžia į tai, kas tapo jų šalies istorijos gėda. Tie vyrai ir moterys, atėję į šį pasaulį, kuomet jų protėvių karta skendo neapykantos ir teroro liūne. Jų pastangos išvengti praeities klaidų, išsaugos moralinį identitetą ir leis užgyti senoms žaizdoms. Gal tai ir skambės kiek iššaukiančiai, bet aš būsiu laimingas, jei mano paveikslai nors dalelyte prisidės prie šios kilnios pasaulio rekonstrukcijos misijos.

Mano biografija prasidėjo 1933 metais Vilniuje, Lietuvos Jeruzalėje, magiškame mieste, kur tryško jidiš kultūros šaltiniai. Po Antrojo pasaulinio karo to žydiškojo Vilniaus nebeliko. Mano kūryba – tai lyg ypatingas tos sunaikintos savasties liudijimas. Susilietusi su šiandiena, ji lyg bando numesti užmaršties šydą nuo mūsų tragedijos.

Mano kūrybos pristatymas vis platesnei publikai peršoka mano, menininko ego. Mano paveikslai, o dabar ir memuarai tarsi paminklai amžinajam klajūnui žydui, patvirtinantys praradimų atmintį ir bandantys ją sugrąžinti. Menas – jo istorinis, estetinis ar stilistinis aspektas, matyt, turėtų būti paliktas kvalifikuotų specialistų diskusijoms.

Ekskursas, kurį pasiūliau amžininkams, yra tarsi bandymas jiems patiems prisiliesti prie istorijos, prie mūsų praeities. Su išankstine, sąmoninga nuostata į nežinios miglą. Pastangos peržiūrėti ir ištrinti gėdingos praeities puslapius grėsmingai skverbiasi į mūsų visuomenės ląsteles. Šiandien būtina apsaugoti laisvąjį pasaulį nuo iliuzijų, jog visos kovos jau laimėtos.

Samuelis Bakas

2002 m. sausis“.

Šio laiško klausėsi pilna Lietuvos dailės muziejaus salė. Susėdom mes su Budriu už tokio puošnaus, nežinau kelinto amžiaus staliuko. Pakviečiau Dailės akademijos rektorių profesorių Arvydą Šaltenį. Jis gi atsivedė daugelį savo kolegų, jaunesnių ir „gyvų“ mūsų dailės klasikų. Paprašiau Dailininkų sąjungos vadovus sukviesti savuosius narius. Sukviečiau gretutinių menų kūrėjus, kultūrininkus. Sugužėjo ir nemažai studentijos. Sukvietėme spaudos, radijo ir televizijos žurnalistus.

Pakviečiau ir savo seną bičiulį, kuris vedė klube renginius, skirtus dailei, Alfonsą Andriuškevičių – kritiką ir poetą, Nacionalinės premijos laureatą. XX a. Lietuvos dailės kontekste Bako kūryba Andriuškevičiui atrodė labai išskirtinė, kitokia – tai „simbolių ir alegorijų tvanas“. „Akivaizdu, kad dailininko pasąmonė linksta į siurrealizmą, o sąmonė labai aktyviai kreipia jo kūrybą neoklasicizmo, neorealizmo link“. Menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė pažymėjo tapytojo drobėms būdingas „įvairių dailės istorijos laikotarpių parafrazes“, kurios tampa „ano, dingusio pasaulio rekonstrukcija“. Nors Bako kūrybos ištakos siekia Vilniaus getą, jo tolesnė kūryba, dailininko Arvydo Šaltenio nuomone, formavosi veikiama globalių pasaulio dailės procesų. Visuomet daug dėmesio skyręs litvakų menui, profesorius pažymėjo gilius Bako dvasinius ryšius su Vilniumi, minėjo talentingą jauną tapytoją Solomoną Teitelbaumą, kurio drobėse, nors ir skirtingomis išraiškos priemonėmis, skleidžiasi ryškus žydiškasis mentalitetas.

Plačiai išsivysčiusioje diskusijoje tarp daugelio kalbėtojų išsiskyrė dailininkų Gedimino Jokūbonio, Minos Babenskienės, Aloyzo Stasiulevičiaus mintys. Jokūbonis, daug metų domėjąsis litvakų menu, lankęs mano rengiamas programas, išreiškė susižavėjimą originaliais Bako meninės išraiškos ieškojimais ir atradimais. Jokūbonio žodžiais, Bakas atvėręs jam naują, savitą pasaulio suvokimą.

Aloyzas Stasiulevičius priminė, kad iš Lietuvos yra kilę nemažai menininkų žydų: Isakas Levitanas, Chaim Soutine, Neemija Arbit Blatas, Mošė Rozentalis, Samuelis Bakas, Markas Antokolskis, Jacque Lipchitz… Visi jie, ilgiau ar trumpiau, mokėsi čia, iš čia iškeliavo į tolimus kraštus. Dabar jų kūryba pamažu sugrįžta. Stasiulevičiaus nuomone, Bakas virtuoziškai tapo daiktus, drapiruotes, žmonių figūras, tačiau visur išlieka skaudžios praeities, griuvėsių pėdsakai, paslėpta gėla. „Daug kur atpažįstame Vilniaus sienų ir mūrų ritmus. Beveik kiekviename darbe – nuvytusios gėlės, įdaužti indai, peršauti, sužaloti vaisiai ir ilgesinga dangaus erdvė, šviečianti paveikslų viršuje“.

Apie renginį Dailės muziejuje parašiau plačią „ataskaitą“ į Vestoną, pabrėždamas, kad po susitikimo Bakas staiga išgarsėjo ir Lietuvoje. Pagrindiniai laikraščiai, radijas ir televizija pasakojo apie dailininko gyvenimą ir kūrybą. Vieni plačiau, kiti glausčiau. Laikraštis „Atgimimas“ patalpino net mano žmonos išverstą Bako kreipimąsi į parodos lankytojus. Vėliau laikraščių ištraukas su angliškais komentarais išsiunčiau į Vestoną paštu. Bakui tai, matyt, padarė tokį didelį įspūdį, kad mano renginį „Susitikimas prie Bako drobių“ savo prisiminimuose iškilmingai pavadino „mano menui skirtu simpoziumu, kurį organizavo Vilniaus akademinė aplinka“. Ką gi, su dailininku nesiginčijau.

 Į susitikimą „Prie Bako drobių“ pakviečiau ir Rimantą Stankevičių, ypatingą svečią, kuris labai daug padarė, kad Bako paveikslai apsigyventų Vilniuje. Daugiametį Seimo užsienio reikalų „ministrą“, kurio automobilis, kaip prisimena Bakas, sustojo prie jo namų Vestone 2000-ųjų rudenį. Stankevičius daug metų domisi Holokaustu Lietuvoje, renka medžiagą ir rašo apie žydų gelbėtojus, rūpinasi jų atminimo įamžinimu. (Beje, nuo gelbėtojų įamžinimo bendrų rūpesčių prasidėjo ir mūsų daugiametė draugystė). Siekimas įamžinti Bako ir jo motinos gelbėtojus atvedė Rimą į Samuelio namus. Jeigu Pinkas mano klubo leidinyje grąžino Baką mintimis į Vilnių, tai Stankevičius pirmasis pakvietė jį čia atvykti. Tuomet pirmą kartą ir nuskambėjo žodis „paroda“. Tą dieną, prisimena Bakas, „praraja  tarp Lietuvos ir Vestono, tarp anų laikų tamsos ir saulėtos šios dienos tikrovės vis mažėja“. Grįžęs į Vilnių, Stankevičius ėmė ieškoti galimybių surengti dailininko parodą, susitikinėjo su daugeliu žmonių, paramos kreipėsi į Seimo narį Emanuelį Zingerį. Tuos susitikimus jis juokais pavadino „Bako klubo sambūriais“. 2001 m. parodos atidarymo Dailės muziejuje šurmulyje nestigo funkcionierių skambių patikinimų ir pažadų, kad greit bus išleista Bako memuarų knyga lietuvių kalba. Bet „Nutapyta žodžiais“ pasirodė tik 2009 metais ir – didžia dalimi Stankevičiaus rūpesčiu. Galiu paliudyti, nes dalyvavau ir kalbėjau Rimanto surengtame įspūdingame knygos pristatyme galerijoje. Simboliška, prie buv. archyvo, Šv. Ignoto gatvėje, kur slėpėsi Samuelis su motina. Rimantas iš tikrųjų tapo, anot Bako, „neįkainojamu bičiuliu ir angelu sargu“, jo Ambasadoriumi Lietuvoje. Stankevičiaus namuose surengta vakarienė su Baku ir jo žmona virto laikui bėgant mūsų trijų šeimų draugiškų vakaronių tradicija. Ji išsiplėtė ir į mūsų namus. Naują pagreitį tradicija įgavo vėliau, kai Samuelis atsiveždavo į Lietuvą tai vieną, tai kitą savo anūkus. Kartais juos atlydėdavo ir motinos, simpatingos Bako dukros. Tai buvo savotiška dovana Bar Mitzva proga (kai berniukui sukanka 13 metų ir jis jau laikomas vyru). Bakas supažindindavo anūkus su lietuviškomis savo šeimos šaknimis, senojo Vilniaus neblėstančiu grožiu. Tokiu būdu ir mes su žmona turėjome progos susipažinti su Samuelio palikuonimis.

Pačią gausiausią vakaronę, dalyvaujant ir visam Samuelio bičiulių „desantui“ iš užsienio, Stankevičius surengė atidarant Bako muziejų Vilniuje. Ji buvo ne tik skaitlingiausia, bet ir šilčiausia. Pati nuoširdžiausia. Skambėjo ne vien tostai, bet ir įdomūs prisiminimai, liūdni ir linksmi. Buvo malonu  bendrauti su žaismingu, trykštančiu sąmojumi Bernhard Pucker, kuris su žmona Sue  yra galerijos Bostone savininkai. Šioje galerijoje yra didžioji Bako kūrybos dalis.

Viliuosi, kad Bako asmenybės ir talento sucementuotas mūsų trijų šeimų „triumviratas“, atlaikęs laiko išbandymus, suburs mus dar ne vienai vakaronei.

Svarus yra Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio įnašas į 2017 metų rudens Samuelio Bako kelionę Lietuvon. Nelengvai vyko Samuelio Bako muziejaus statyba. Ir vis dėlto tapome liudininkais puikios ekspozicijos, kurią parengė muziejuje suburtas šaunus profesionalų ir entuziastų kolektyvas.

Gražiai sutiko dailininką Vilniaus savivaldybė. Meras Remigijus Šimašius miesto Rotušėje iškilmingai įteikė Samueliui Bakui jo mylimo gimtojo Vilniaus Garbės piliečio regalijas.

Persikelkime atgalios, į 2002 metų balandį, kai Bakas su žmona mano kvietimu atvyko į Tarptautines Meno dienas, skirtas Vilniaus geto teatro 60-čiui. Taip buvo žengtas dar vienas žingsnis Vilniaus link.

Jeigu pirmosiomis Meno dienomis (1997) siekiau nutraukti užmaršties skraistę nuo Vilniaus geto teatro, įvesti į Lietuvos kultūros žemėlapį, tai 2002-ųjų metų Dienomis pagrindinį dėmesį sutelkiau įžymiems Lietuvos Jeruzalės menininkams, herojiškomis pastangomis jį puoselėjusiems. Dauguma teatro kūrėjų sudarė Šiaurės Jeruzalės meno elitą. Tai didelis jidiš kultūros žmonių būrys, susivienijęs dvasinei rezistencijai. Tarp jų buvo daug garsių rašytojų, režisierių ir aktorių, muzikų, dailininkų. Minint 60-ąsias Shoah tragedijos Lietuvoje metines, norėjosi pagerbti atmintį šimtų talentingų Europos menininkų, žuvusių Holokausto ugnyje.

Per šias Meno dienas, balandžio 22 d., mano iniciatyva ir klubo surinktomis lėšomis ant buvusio teatro pastato (buv. Oginskių rūmai) sienos atidengėme atminimo lentą su tokiu tekstu lietuvių ir žydų kalbomis: „Lietuvos Jeruzalės menininkų didvyriškomis pastangomis čia 1942–1943 metais veikė Vilniaus geto teatras“. Rengdamas atminimo lentą ir jos tekstą, norėjau itin pabrėžti, kad Vilniaus geto teatras – daugelio žydų menininkų, visos Lietuvos Jeruzalės kūdikis. Ir tų, kurie būrėsi apie teatrą, palaikė jį savo dvasia, energija ir stoicizmu.

Iškilmėse dalyvavo Seimo, Vyriausybės nariai. Kalbėjęs LR Seimo pirmininkas pabrėžė Geto teatro reikšmę Lietuvos kultūrai ir jo kūrėjų didvyrišką dvasinę rezistenciją. Džiaugiausi, kad šią atminties lentą atidengiau dalyvaujant Samueliui Bakui ir Aleksandrui Tamirui.

Prisimenu Aleko Tamiro žodžius, pasakytus po Meno dienų baigiamojo koncerto Nacionalinėje filharmonijoje: „Norėčiau dar sugrįžti, groti su Sondeckio orkestru“. Žmogus, kuris, kaip pats yra prisipažinęs, šešiasdešimt metų vengė Lietuvos, vaiko sąmonėje išlikusios kaip masinių žudynių košmaro žemė, ir niekad nesiruošė čia sugrįžti. Panašiai galvojo ir kitas geto vaikas – Samuelis Bakas. Jo „sugrįžimas“, prasidėjęs 2001 metais didele retrospektyvia paroda Vilniaus paveikslų galerijoje, buvo pratęstas per Meno dienas buv. Geto teatre. Bakas ir Tamiras po 60 metų vėl pakilo į tą pačią, jiems tokią pažįstamą teatro sceną. Susijaudinę jie dalijosi prisiminimais. Tamiras pasakojo apie šeimos žūtį, apie tėvą, garsų Vilniaus gydytoją, ir savo stebuklingą išsigelbėjimą. Bakas prisiminė savo debiutą teatro fojė, globėjus, pabrėžė Geto teatro minėjimo reikšmę tarptautiniu mastu. Prisiminė Geto teatro vadovą ir režisierių Izraelį Segalį, kurio pastatymus žydų scenoje yra matęs Perkeltųjų asmenų stovykloje Landsberge. Su litvaku Segaliu Samuelis bendravo vėliau ir Izraelyje. Segalio paprašytas septyniolikmetis Bakas sukūrė savo pirmąją scenografiją, kuri skirta trims režisieriaus pastatytoms vienaveiksmėms pjesėms Jidiš teatre Izraelyje. Visą gyvenimą puoselėjo Izraelis Segalis Jidiš teatrą. Jis prašė dailininko, kad dekoracijos „būtų pigios, lengvos ir tilptų į nedidelį automobilį, kad galėtų apvažiuoti visą Izraelį“. Anuomet Jidiš kalbantis teatras sunkiai skynėsi kelią Izraelyje, kuriame vyravo hebrajų kalba.

Bakas ir Tamiras – labai artimi man žmonės. Pavadinau juos Geto teatro „vaikais“. Juk ir aš to teatro „vaikas“, nors, suprantama, nelyginu savęs su šiais didžio talento menininkais. Iš šio teatro salės prasidėjo mano kelias į teatrologiją. Bakui ir Tamirui jis atvėrė kelius į didįjį meną.

Nusilenkė Samuelis ir savo gelbėtojams – kunigui Juozui Stakauskui, mokytojui Vladui Žemaičiui, lenkų vienuolei Marijai Mikulskai. Memorialinė lenta šiems Pasaulio tautų teisuoliams buvo atidengta prie karo metais buvusio archyvo (Šv. Ignoto g. 5). Čia jie slapstė mažąjį dailininką su motina.

Sakoma: išgelbėjęs žmogų, išgelbėjo pasaulį. Bet argi žmogaus ryšio su tėvyne atgaivinimas nėra taipogi gelbėjimas? To paties pasaulio, kurį tūkstantmečiais sprogdino visa naikinanti tautinė, religinė neapykanta. Tai neapykantai priešpastatė savo ir savo šeimų gyvybes šimtai žinomų ir nežinomų didvyrių. Tokia tad žmonių geidžiama santarvė, kurios milžiniška kaina niekuo neišmatuojama. Ne toks silpnas ir tas teisuolių pasaulis, sugebėjęs iškelti ją ant žmonijos sąžinės svarstyklių.

Tai, kad Lietuva po truputį keičiasi, ima suprasti ir tie, kurie daugelį metų buvo nusigręžę nuo mūsų šalies: kad ir kaip liūdna, jie turėjo tam rimto pagrindo.

Prieš pat skrydį į Jungtines Valstijas Samuelis dovanojo man paveikslą su šilta dedikacija. Bako tapybos drobė man labai brangi. Neblėstančios draugystės liudininkas. Tai ir aukštas Tarptautinių meno dienų įvertinimas.

Tačiau didžiausias Geto teatro atminimo įvertinimas, man regis, yra milžiniškas kūrybinis pakilimas, kurį išgyveno dailininkas, grįžęs į Vestoną Meno dienoms pasibaigus. Mintys apie Vilnių be atvangos „kankino“ jį, kurstydamos naujų meno vizijų ugnį. Bako žodžiais, net įprastinės kavos neišgėręs, jis tiesiai puldavo į dirbtuves tapyti: „Mano dirbtuvėje pradėjo skambėti Vilnius“. Tapė žaibišku greičiu, su tokia energija, kol neatsirado ištisa paveikslų kolekcija. Nauja paroda, taip ir pavadinta „Return to Vilna“(„Sugrįžimas į Vilnių“). Paroda surengta JAV. Kai gavau dailininko man dedikuotą šios parodos katalogą, net reprodukcijos pritrenkė savo naujumu. Tai buvo pažįstamas ir podraug jau nepažįstamas, naujai atgimęs Bakas. „Return to Vilna“ drobėse iš tikro girdi Vilniaus geto ir jo teatro naują skambesį. Pamačiau suskilusius akmeninius paminklus, primenančius amžiną ugnį. Nukirstų medžių kamienus, skraidančius ore, tarsi bandančius uždengti Panerius, šią baisią ir vis tiek matomą patyčių ir žudynių erdvę. Pamačiau sugadintų, išniekintų Torų ritinius, suraišiotų dokumentų bokštus, primenančius sunaikintas sinagogas. Visa tai, rašo Bakas, „pasakoja apie sunaikintą kultūrą, apie Jeruzalę, kuri pradingo liepsnose“.

Bakas man yra daug pasakojęs apie rašytoją Avromą Suckeverį, su kuriuo draugavo ir išvykęs iš Lietuvos. Kai pradėjau ruošti vakarą Avromo Suckeverio 90-čiui, paprašiau Samuelio parašyti atsiminimus apie jidiš poezijos genijų. Cituoju gautą laišką: „Suckeveris – vienas didžiausių jidiš poetų. Jau prieš karą jis – iškilus Jung Vilne sambūrio narys, o gete – paveiki kultūrinio sąjūdžio jėga. Nors man buvo tik devyneri, mes buvome su juo neišskiriami draugai. Jis pasakojo man apie savo draugystę su Šagalu ir Mone Kacu. Savo geto kambarėlyje iš palovės ištraukęs meno knygas ir albumus, bandė įvilioti mane į įstabųjį savo meno pasaulį. Jis su poetu Kačerginskiu į mano rankas įdavė senovinį Pinką ir davė užduotį – šią senovinę knygą užpildyti skečais ir piešiniais.

Metų tėkmėje aš tausojau mūsų draugystę it brangiausią relikviją. Mes susitikdavome Tel Avive, Niujorke ar Paryžiuje, ir mūsų pokalbiai tęsėsi be galo. Metų našta privertė jį stabtelėti, susitikimai tapo retesni. Iš Suckeverio gavau dedikuotą man knygą, kurios paskutinysis skyrius – lengvutė, žaisminga esė apie berniuką dailininką gete, mūsų begalinius pokalbius anuomet ir apie dabartinę mano veiklą. Tai vienas gražiausių ir poetiškiausių mano darbų įvertinimų, kuriuos kada nors esu skaitęs.

Visuomet jaučiau ypatingą Suckeverio pagalbą. Tai jis su Kačerginskiu atrinko mano akvareles ir piešinius dailės parodai gete. Pasiruošimas parodai nebuvo toks nekaltas ir paprastas, kaip tai galėtų iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Keletas jau pripažintų dailininkų, kremtančių geto bendrapiliečių plutą, buvo labai pasipiktinę komisijos sprendimu, jog man leista dalyvauti parodoje. Įniršę, kad mano piešiniams skirta pernelyg daug vietos, jie sukabino juos vienas prie kito, be jokio tarpelio, sujaukdami ir suveldami tai į nesuprantamą maišalynę. Bet mano gerieji globėjai, pasišventėliai Avromas ir Šmerkė iššniukštinėjo šią įžūlią schemą ir labai įpyko. Pasitelkę dar porą draugų, jie triūsė ištisą naktį, paversdami niekais „agresyvių konkurentų“ užmačias. Mano piešinius jie suklijavo ant didelių „Bristol“ kartono lapų, suteikdami erdvės ir atskirdami juos vieną nuo kito.

Manieji globėjai galvojo, kad vaikui dar nebūtina tokios rūšies patirtis. Buvau dar per mažas, kad prarasčiau tikėjimą didžia žmogaus širdimi. Vienas absurdiškas pavydo protrūkis neturėjo sudaužyti naivaus mano tikėjimo kolegialiais santykiais tarp dailininkų. Netgi tokiu tragišku laikmečiu tos smulkmeniškos intrigos išlindo lyg yla iš maišo ir paskalos netruko greit viską išvilkti į dienos šviesą. Samekas Bakas šį nemalonų incidentą turėjo įdėti į neišvengiamą iliuzijų žlugimo, gyvenimo patirties skrynią. Tai, matyt, kiekvieno dailininko potyrių karti tiesa“.

Samuelis Bakas „neakivaizdžiai“ nuolatos dalyvaudavo mano klubo renginiuose, ypač skirtuose litvakams menininkams. Jo mintys, atskriejusios iš už Atlanto internetu, įsiliedavo į klube rengiamas diskusijas. Antai apie Kaune gimusio Ben Shahn kūrybą jis man rašė: „Tai buvo menininkas, kurio potėpiai liudijo esant jį aukštos klasės meistru, kurio tobulybės siekis buvo begalinis. Jo kūrybos šerdis – žmogiškosios lemties, gilaus socialinio teisingumo įprasminimas, virpanti meilė savo žydiškosioms šaknims. Kažkuria prasme jis buvo vienas kertinių akmenų, kurie nužymėjo mano meninį pasirinkimą.[…]Niūriomis šiandienos dienomis, kuomet kančia, iliuzijų žlugimas, cinizmas, negailestingumas atsidūrė ant sėkmės pjedestalo bei ženklina aplinką, kurioje mes gyvename ir dirbame, šio didžio menininko genijus sušvyti ypatinga šviesa“.

Prieš pusę amžiaus skausmingai nutrūkęs Samuelio Bako ryšys su tėvyne nelengvai mezgėsi iš naujo. Iš pradžių mintyse, vėliau atgydamas kūrybiniu dialogu.

Tikiu, kad paskutinė vakarienė, nebus paskutinė. Tikiu, kad Bako ir jo kūrybos dialogas su tėvyne neturi pabaigos. Mano optimizmą tvirtai paremia pats dailininkas knygoje „Nutapyta žodžiais“, pabrėždamas, kad viena iš jo tautinių tapatybių yra neabejotina: Ich bin a Wilner.  

 

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Vilnius

2018 01 08