Šiaulių krašto bendruomenė
Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį, tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą. Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame LŽB pirmininkės sekretoriato vadovę Moniką Antanaitytę ir jos artimuosius.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia bendruomenės pirmininkės sekretoriato vadovę Moniką Antanaitytę dėl brangaus tėvelio Vito mirties. Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos mamytei Violetai ir broliui Martynui, artimiesiems. Šią sunkią netekties valandą linkime šeimai paguodos ir dvasios stiprybės.
Pastaruoju metu Vilniaus choralinėje sinagogoje pastebima daugiau įvairių įvykių. Šalia kasdieninių maldų ir “Kolel Tora” užsiėmimų, seminarų, tradicinių judėjų švenčių, Šabatų ir kidušų su gausiais svečiais iš įvairiausių pasaulio šalių, moterų klubo veiklos – auga poreikis tradiciniams judėjų ritualams.
Galime pasidžiaugti, kad šais metais sinagogoje buvo atliktos 2 Brit milia, 3 berniukamas surengtas Bar micvos ritualas, nauja šeima sutvirtino santuoką jautria Chupos ceremonija.
Džiugu, kad praėjusią savaitę 2 Bar micvas šventė šeimos iš JAV. Nors berniukai gimė JAV, bet šeimų šaknys yra Lietuvoje. Šia iškilminga proga atvyko net 17 šeimos narių ir artimųjų grupė.
Berniukai buvo labai gerai parengti Toros skaitymui. Jų padėkos tėvams ir tėvų pasakojimai apie meilę savo vaikams, jų brendimo istorijas sujaudino visus sukviestus į šventę šeimos svečius.
“Lietuvos žydai džiaugiasi, kad šios judėjų ilgametės tradicijos atgimsta ir tęsiasi,- sako Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas, pripažindamas, jog tai didelis rabino Krinskio ir rebecen Dinos nuopelnai, kurie dirba atsakingai, su meile.
Jau kelerius metus tęsiasi sinagogos remontas. Svarbiausias darbams keliamas reikalavimas– autentiškumo išsaugojimas, ypač patrauklus užsienio ir Lietuvos žydams. Jie džiaugiasi, kad sinagoga atrodo “vi amol” (kaip anksčiau)…
Čia publikuojamos kelios nuotraukos iš Eitano ir Natano (JAV) Bar micvos.
Prancūzijos kino režisierius, dokumentinio filmo “Shoah” autorius Claude Lanzmann ( toliau Klodas Lancmanas) mirė Paryžiuje eidamas 93 metus. Prieš porą metų „Lechaim“ žurnalistas Aleksandras Fišmanas susitiko su režisieriumi jo Paryžiaus apartamentuose. Publikuojame sutrumpintą interviu.
Tarp daugelio knygų jo bute Paryžiuje dokumentinio režisieriaus buto Klodo Lancmano lentynoje yra Aušvico fotografija. Nuotraukoje parašas: “Claude Lanzmann. Izraelio oro pajėgos danguje virš Aušvico. Prisiminti ir niekada nepamiršti. Pasitikėkime tik savimi. Žydų tautos ir Izraelio valstybės vardu, pasirašo Škedi, Izraelio karinių oro pajėgų vadas “.
Katastrofa padalino Lancmao gyvenimą į dvi dalis – prieš “Šoa”, t.y. iki filmavimo apie “Šoa” , sukurtas filmas trunka 9 valandas ir po. “Iki” buvo prieškario Prancūzijoje, vaikystė ir dalyvavimas pasipriešinime, jo draugystė su garsiuoju filosofu Jean-Paul Sartre, meilės romanas su ne mažiau garsia rašytoja Simone de Beauvoir, dvi santuokos. “Po” buvo tik “Šoa”.
Gyvenimas, žinoma, tęsėsi toliau: trečioji santuoka, antras vaikas, vyriausiojo redaktoriaus pareigos žurnale, kurį įsteigė Jean-Paul Sartre “Les Temps Modernes“ … Bet 12 metų filmavimo apie šešių milijonų žydų nužudymą reiškė ne tik kilometrus filmavimo juostos. Jau daugiau nei 30 metų jis atkakliai bandė pasakoti pasauliui tiesą apie Holokaustą, apie mirtį, apie žudikus ir jų aukas. Lancmanas montavo nufilmuotą medžiagą ir filmavo toliau naujus kadrus. Net ir būdamas 90 metų, jis gyveno paskendęs darbuose.
Gerbiamieji bendruomenės nariai,
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Pasaulio žydų skautų forumo skautais kviečia 12 – 17 metų žydų jaunimą iš visos Lietuvos, į trijų dienų žydų skautų stovykla „Šabas miške“. Kviečiame prisijungti prie žydų skautų judėjimo atgimimo Lietuvoje, tęsti ir puoselėti protėvių tradicijas.
Stovykla vyks 2018 m. rugpjūčio 24 – 26 dienomis. Sodyba „Ąžuolų giria“ , Ukmergės raj. Visa papildoma informacija ir registracija el. paštu: renginiai@lzb.lt
Maloniai kviečiame prasmingai ir įdomiai praleisti laiką,
Buvusioje Didžiosios Vilniaus sinagogos vietoje mokslinių kasinėjimų ekspedicija tęsia memorialinio projekto išsaugojimo tyrimus. Nuotraukoje – Archeologinių tyrimų grupės narys Dr. Richardas Freundas ir jo bendradarbė, profesorė iš Hartfordo universiteto, taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky su anūkais.
Mūrinė Vilniaus Didžioji sinagoga pastatyta XVII a. Iki Holokausto ji buvo Vilniaus miesto žydų gyvenimo centras, kuris garsėjo pasaulyje. Didžiąją sinagogą sudarė12 kloizų (mažų studijoms skirtų sinagogų), kur melstąsi ir studijuota Tora, bendruomenės centro ir pirčių pastato su mikvėmis. Pastatai sudarė dviejų kiemų kompleksą, vadinamą Šulhoyf. Tai buvo tarsi siaurų praėjimų labirintas. Į kairę nuo Šulhoyfo vartų stovėjo Gaono maldų namas, pastatytas dar jam gyvam esant 1758m.
1903 m. tarp Didžiosios sinagogos ir Žydų gatvės pastatyta Strašuno rabinų biblioteka.
Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga liko be stogo, pats pastatas išliko, bet 1956m. nuspręsta toje vietoje statyti naujus namus. 1955–1957 m. pastatų liekanos visiškai susprogdintos, o toje vietoje 1964 m. pastatytas mūrinis vaikų lopšelis-darželis, tebestovintis iki šiol.
Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr. Jonas Seligmanas. Tyrimai pradėti dar 2011m. 2018 m. kasinėjimų tikslas – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas ir patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną. Kasinėjimus moksliniais tikslais vykdo Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos VšI „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ iš Izraelio ir JAV. Tyrimai finansuojami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vertina Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus artėjantį ganytojišką ir valstybinį vizitą į Lietuvą kaip svarbų pripažinimo gestą, istorinės reikšmės įvykį šiais metais valstybingumo šimtmetį mininčiai mūsų Tėvynei.
Popiežiaus vizito diena sutampa su Nacionaline Lietuvos žydų genocido atminimo diena, rugsėjo 23-iąja. Prieš 75-metus tą dieną buvo galutinai sunaikintas Vilniaus getas – vyrai, moterys, vaikai, seneliai išvežti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje arba sušaudyti Panerių miške. Vilniaus geto sunaikinimas – Lietuvoje vykusio Holokausto simbolis. Tai buvo tragedija, atėmusi ne tik tūkstančių Lietuvos gyventojų gyvybę, bet ir sužlugdžiusi didžiulį visuomenės intelektualinį potencialą, atėmusi svarbią dalį mūsų valstybės identiteto.
Lietuvos žydų bendruomenė kreipiasi į Lietuvos visuomenę ir Pasaulio žydų bei katalikų bendruomenių ir organizacijų lyderius prašydama kartu pakviesti Popiežių 2018 m. rugsėjo 23 d. Panerių masinių žydų žudynių vietoje pasimelsti už Holokausto metu prarastas gyvybes ir už lietuvius Pasaulio Tautų Teisuolius, atminti nekaltai žuvusius ir pasmerkti žudžiusius.
Italijos žydų bendruomenių asociacijos pirmininkė Noemi Di Segni keipėsi į Popiežių Pranciškų prašydama pagerbti Holokausto aukų atminimą vizito Lietuvoje rugsėjo 23-iają metu.
Vaidotas Žukas, Bernardinai.lt
Iki II pasaulinio karo žydai sudarė daugumą Molėtų krašto miestelių gyventojų. Bet 1941 m. nacių režimas judėjams paskelbė nuosprendį – Dovydo palikuonis reikėjo pažeminti, nukankinti, sušaudyti… Ir vienas Dievas težino, kiek šio gražaus ežerų krašto žmonių prisidėjo prie savo kaimynų gelbėjimo ar atvirkščiai – įskundimo, išdavimo, sušaudymo. Naciai į Molėtus atsiuntė vos kelis vokiečius. Visus žydų areštus ir šaudymus atliko niekšai lietuviai.
Bet yra ir šviesioji šios tragedijos pusė – ir žydų gelbėtojų Molėtų krašte buvo keli šimtai, nes vieną žydą paslėpti ir išsaugoti reikėjo kelių dešimčių žmonių pasiryžimo, kasdienių pastangų, mirtinos rizikos. Ir garbė jiems!
Alantos sinagoga yra viena iš kelių išlikusių Lietuvoje medinių sinagogų – nesugriauta, nesudeginta, bet iki šiol nesutvarkyta, nerestauruota. Sovietmečiu čia buvo grūdų, trašų sandėlis. Apipuvusios sinagogos sienos ir dar karo metu sušaudytas skardinis stogas iki šiol liudija ne tik apie Holokaustą, bet ir tebesitęsiantį atsainų požiūrį į žydų religinį ir istorinį paveldą Lietuvoje.
Nors šiuo metu Alantos sinagoga yra paramstyta ir sulopyta, Alantos miestelio bendruomenė vidų išvalė, papuošė patalpą kilimais ir iš Vilniaus galerijos „Menų tiltas“ pasiskolintais dviem dideliais Paryžiaus menininko Prano Gailiaus (1928-2015) koliažais bibline tema (pagal Dovydo psalmes), taip pat iškabino žydų atminimo parodą ant sinagogos nutrupėjusių sienų, medinių sąsparų. Ši ekspozicija įtraukta į birželio antroje pusėje Alantoje vyksiančio pasaulio lietuvių Santaros Šviesos suvažiavimo lankymo programą.
Žydų ir jų gelbėtojų išdidintų fotoportretų pagaminimą parėmė prof. Irena Veisaitė, Leonidas Donskis (1962-2016), Stasys Žvinys, Vladas Pusvaškis, Aidonas Užubalis, Valentinas Stundys, Eleonora Žukienė (1926-2017), Dalia Leinartė, Marius Ivaškevičius, Donatas Puslys, Audronė Žukaitytė, Oskaras Koršunovas, Donatas Ivanauskas, Evaldas Drąsutis, Vilnė Kneižienė. Šie archyviniai fotoportretai prieš porą metų dalyvavo Molėtų krašto žydų atminimo eisenoje (2016 08 29), kadrai paimti iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta/people, history, nature“ (Vaidotas Žukas, 2012, Savas takas).
Vaidoto Žuko nuotraukos
Alantos sinagoga su Molėtų krašto žydų atminimo ekspozicija bus atverta nuo 2018 birželio 10 d. Veiks iki spalio mėnesio.
lzb.lt PAPILDYMAS
Alantos sinagoga priklauso LŽB, šiemet numatoma GVF ir KPD lėšomis atlikti pastato tyrimus ir parengti tvarkybos darbų projektą. Norintys apžiūrėti parodą turėtų kreiptis į Alantos seniūną Aidoną Užubalį, tel. +370 652 16106.
Kauno žydų bendruomenė ir Kauno „Kiemo“ galerijos menininkai
Kviečia Jus dalyvauti projekto „Degantys akmenys“,
skirto Vilijampolės žydų geto (1941-1944) atminimui,
atidarymo renginyje, vyksiančiame
2018 m. liepos mėn. 15 dieną 13.00 val.,
Kaune, A. Kriščiukaičio g. 21.
„Jūs stovite prie Vilijampolės žydų geto, veikusio 1941-1944 metais, vartų. Toliau, už jų, plytėjo mirties teritorija. Stilizuoti akmenys mozaikoje įprasmina žydų istorinio ir kultūrinio paveldo atminimą – kol saulė leisis ir tekės, gete gyvybės netekusių, tūkstančių žydų tautybės Lietuvos piliečių, atminimas, išliks mūsų ir ateities kartų atmintyje. Apsikabinusių berniukų portretas ,,Kaimynai“ simbolizuoja lietuvių ir žydų draugiškų santykių svarbą šių dienų kontekste, artumą, bendrystę, gebėjimą atleisti. Spalvoti debesys praplaukdami primena apie bėgantį laiką, ir, nepaisant įvykusios čia tragedijos masto, viltį, bei primena apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę, kad tragedija nepasikartos.
„Degantys akmenys“ autorius Vytenis Jakas. 2018 m.
Projektas finansuotas Kauno m. savivaldybės lėšomis
Atidarymo renginys finansuotas GVF lėšomis 
Tautodailininko, Žemaitijos žydų istorijos puoselėtojo Jakovo Bunkos (1923-2014) medžio skulptūrų paroda „Platelių Mozė“, skirta autoriaus 95-mečiui, eksponuojama Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono 11, Vilnius).
Jakovas Bunka buvo unikali asmenybė. Vienintelis Lietuvoje žydas tautodailininkas, pagal lietuviškas tradicijas medyje įamžinęs žydiškus personažus, paskutinis likęs žydas Plungėje, buvęs karo kavaleristas, su Dono kazokų korpuso raiteliais 1945 metais pasiekęs Berlyną visą savo gyvenimą ir kūrybą paskyrė 1941-1945 metais sunaikintų jo tautiečių bendruomenių Lietuvoje atminimui įamžinti. Jakovas Bunka buvo unikalaus ir visame pasaulyje žinomo Kaušėnų memorialo nužudytiems Plungės žydams kūrėjas, knygos „Plungės žydų istorija“ autorius, Plungės Garbės pilietis, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius. Dovanodamas Jakovui savo knygą, rašytojas Grigorijus Kanovičius užrašė: „Žemaitiškiausiam žydui, žydiškiausiam žemaičiui“.
J.Bunkos skulptūra “Violončelininkas” 1994m.
„Jakovo Bunkos estetinės pažiūros, mentalitetas, optimistinis būdas, darbštuolio charakteris susiformavo žemaitiškoje aplinkoje. (…) Jo kartos tautodailininkams pasisekė – tai tradicijų puoselėjimo ir pagarbos laikas, išugdęs gerai žinomus meistrus: Stanislovą Riaubą, Anicetą Puškorių, Adomą Kvasą, Adolfą Valuckį ir kitus. (…) Kurdamas didelę ar kamerinio formato skulptūrą, meistras atsisakė smulkmenų, nereikšmingų detalių. Pasirinktai temai atskleisti, dažniausiai apsiribojo eksponuodamas vieną figūrą. Atsakingas, nuoširdus požiūris į kūrybinį darbą, savitas braižas išskiria Jakovo Bunkos asmenybę iš kitų, rikiuoja ją greta mūsų žymiausių tautodailininkų, formuojančių tautodailės raidą.“ (Jonas Rudzinskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas)
Plungėje, kurioje Jakovas Bunka praleido visą gyvenimą, dabar veikia jo darbą tęsiantis Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.
Rasa Baškienė. Bernardinai.lt
Straipsnį rašant naudotasi genocid.lt medžiaga bei „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas” ( Julija Šukys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.)
1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1941-1943 metais, Vilniaus geto gyvavimo metu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio ir paramos. Onai Šimaitei talkino Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, jo brolis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, universiteto profesūra, darbuotojai, rašytojas Kazys Jakubėnas, dvasininkai A. Lipniūnas, M.Krupavičius, M. Vaitkus ir kiti.
Vilniaus getas
1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 000 Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų. Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams. Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės – katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė – buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams.
Recenzija spausdinama iš trečiojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.
Ina Pukelytė, ŽYDŲ TEATRAS TARPUKARIO LIETUVOJE: Monografija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2017, 192 p., 100 egz. Dailininkas Saulius Bajorinas.
Pasak I.Pukelytės, vienas svarbiausių monografijos tikslų – rekonstruoti žydų teatro veiklas tarpukario Lietuvoje (1919–1940). Taip pat, ištyrus įvairius šaltinius ir palyginus juos su žydų diasporos teatro reiškiniais kitose pasaulio šalyse, nustatyti, kokią reikšmę Lietuvos žydų teatras turėjo tarptautinei žydų diasporos ir nepriklausomos Lietuvos teatro raidai. Tyrimo eigoje autorė rėmėsi ne tik Lietuvos periodikos, archyvų, bibliotekų, muziejų, bet ir užsienio archyvų (Yivo Niujorke, Yad Vashemo Jeruzalėje) medžiaga bei dokumentais: buvo išanalizuoti jidiš teatro trupių artistų, keliavusių po Lietuvą, sąrašai, teatrų draugijų steigimo aktai, susirašinėjimo su Lietuvos Švietimo ministerija dokumentai, žydų teatrų ir jų vadovų mokesčių bylos, užsienio artistų, atvykusių dirbti į Lietuvą, sąrašai, ikonografinė medžiaga.
Legendinės šeimos palikuonė Sorė Vološin ( pirma iš kairės prie stalo) – šeimos apsuptyje kartu švenčia savo jubiliejinį gimtadienį. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė linki Sorei stiprios sveikatos ir šiltos artimųjų meilės!
MazelTov! Biz hundert azoi ve tsvantsik!
Icchoko Rudaševskio puseserė Sorė Vološin, kuriai pavyko likti gyvai, kai I.Rudaševskis su visa savo šeima buvo sušaudyti Paneriuose. Mergaitei pasisekė pabėgti, vedamai į Panerius. Ta pati 90-metį švenčianti Sorė Vološin, kuri pasibaigus karui, surado Icchoko dienoraštį Rudaševskių šeimos slėptuvėje ir perdavė jį poetui A.Suckeveriui ir Š. Kačerginskiui.
I.Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis“ tokiu būdu tapo žinoma knyga, išleista įvairiomis kalbomis: jidiš, anglų, hebrajų, vokiečių – šiemet pagaliau šis dienoraštis tapo prieinamas ir lietuvių kalba, suteikęs galimybę pažinti šį ypatingą jidiš kalba parašytą monumentą Vilniaus geto istorijai. Leidinys skirtas 75 – osioms Vilniaus geto sunaikinimo metinėms atminti.
Sorė – pirma iš kairės.
Pagal sutartį, jau kelerius metus Panevėžyje lankosi svečiai iš Izraelio. Šį kartą atvyko didelė grupė žmonių iš Jeruzalės, Telavivo ir kitų Izraelio miestų. Tai trečiojo amžiaus universiteto studentai, kuriuos atlydėjo vadovė Edit Perry (Izraelis) ir gidė Ewa Baranska. paskaitų metu jie nagrinėja Baltijos šalių žydų istorijos tarpsnius, o vasaromis stengiasi aplankyti kuo daugiau žymių vietų, susijusių su protėvių praeitimi, kurie gyveno Lietuvoje. Į šį sąrašą įtraukta ir Penevėžio miesto žydų istorija. Panevėžio m. žydų bendruomenėje studentai su dideliu susidomėjimu apžiūrėjo foto ekspoziciją, archyvinius dokumentus, kuriuose užfiksuota Panevėžio krašto žydų istorija iki Antrojo pasaulinio karo.
Paskaitas skaito Panevėžio m. žydų bendruomenės nariai. Šiais metais dvi paskaitas vedė Jurijus Smirnovas ir Gennady Kofman. Jos vyksta istorinėse vietose, geto teritorijoje, senosiose Panevėžio žydų kapinėse, Atminties skvere.
Liepos 12 d. 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) įvyks dokumentinio filmo „Gerasis nacis“ premjera ir diskusija su filmo kūrėjais. Renginys organizuojamas drauge su JAV ambasada Vilniuje ir yra atviras visuomenei.
Filmas „Gerasis nacis“ (angl. „The Good Nazi“, 2018, 52 min., rež. Yaron Niski) – duoklė nepaprastai istorinei asmenybei – majorui Karlui Plaggei, vadovavusiam priverstinio darbo stovyklai HKP 562, kuri 1943–1944 m. veikė sostinės Subačiaus gatvėje kaip kariuomenės transporto priemonių taisykla.
Antrojo pasaulinio karo metais majoras Plaggė kaip karo inžinierius buvo perkeltas į Lietuvą. Ir anksčiau abejojęs nacistine ideologija, čia karininkas priėmė lemtingą sprendimą, padėjusį išgelbėti per 250 gyvybių.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.
„Šią dieną, labiausiai norisi pabrėžti tai, kas jau nuveikta, ir padėkoti visiems, kurie iš širdies dirba Lietuvai. Tiems, kurių pilietiškumas – ne poza ir ne tušti žodžiai, kuriems ši šalis – svarbiausia pasaulyje. Jūsų dėka Lietuva per mažiau nei tris dešimtis metų nuėjo tokį valstybingumo kelią ir šiandien drąsiai lygiuojasi su daugeliu Europos ir kitų pasaulio valstybių, su kuriomis mus sieja tvirti draugystės ryšiai“, – teikdama valstybės ordinus ir medalius sakė šalies vadovė.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė didžiuojasi ir sveikina savo narius, kurie apdovanoti šimtmetį švenčiančios Lietuvos valstybės dieną !
Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanota teatrologė, istorinės atminties ir tolerancijos vertybių puoselėtoja profesorė Irena Veisaitė.
Už pilietiškumo skatinimą ir pilietinės visuomenės stiprinimą apdovanotas žurnalistas, radijo laidų vedejas, prisidedantis prie kovos su priešiška propoganda Ernestas Alesinas. Jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.
Su liūdesiu pranešame, kad Izraelyje mirė Michaelis Šemiavičius gimęs 1926m. vasario 9d. Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metu buvo Vilniaus geto kalinys, jo tėvai žuvo per Holokaustą, o pats Michaelis buvo išvežtas darbams. Po karo išvykęs į Izraelį, jis tapo Vilniaus miesto ir Vilniaus apskrities žydų bendruomenės pirmininku.
Nutrūko sudėtingo Michaelio Šemiavičiaus gyvenimo kelias. Visi bendravę su velioniu, prisimins jį kaip puikų veiklų žmogų. Nuoširdžiai užjaučiame šeimą dėl netekties, sunkią valandą linkime stiprybės ir dvasios ramybės.
Michaelis Šemiavičius parašė knygą hebrajų kalba, ji buvo išversta į anglų k. „Už vartų“: Holokaustą išgyvenusiojo kelionė iš Vilna į Tel Avivą. Knyga išleista 2009 m.
Tėvai Leiba ir Chaja Šemavičiai turėjo du vaikus – Michaelį ir Lėją. 1943 m. liepos 9 d. popietę valstiečiai užkasinėjo Buzaraisčio durpyne sudegintų žmonių kūnus. Žydų darbininkams atsisakius išeiti iš barako ir stoti prie duobės krašto sušaudymui, gestapininkai pastatą apšaudė kulkosvaidžiu, pro langus mėtė granatas. Barakas, su gyvais žmonėmis viduje, užsidegė. Vėliau paaiškėjo, kad tarp sudegintųjų buvo ir 12-metė Lėja Šemiavičiūtė. Tėvų – Lejbos ir Chajos – likimai taip pat tragiški: Lejba išvežtas į koncentracijos stovyklą Estijoje, kur mirė nuo ligų ir išsekimo, Chaja sušaudyta Paneriuose. Išliko gyvas Michaelis.
1941–1944 m. per vokiečių ir jų talkininkų vykdytą Holokaustą daugiausia nukentėjo Lietuvoje gyvenę žydai ir romai. Michaelis Šemiavičius (Michael Schemiavitz), 1944 m. vasarą pabėgęs iš priverčiamųjų darbų stovyklos Kazlų Rūdoje, rašo, kaip jis kartu su kitais atvyko į Kauną ir pirmieji „miesto pakraštyje sutikti žmonės buvo romai, ką tik išėję iš miškų, kuriuose slapstėsi. Romams naciai taip pat buvo paskyrę mirties bausmę“ . Pasak prisiminimų autoriaus, dar neužmiršusio kaip žiauriai su abiem tautomis buvo elgiamasi ir kiek dėl to patirta skaudžių išgyvenimų, žydai ir romai „vieni kitus apkabino, išbučiavo, o po to kartu patraukė į Kauno centrą“ .
Prieš 77 metus, 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės. Buvo nužudyti 322 žmonės, tarp kurių – apie 20 lietuvių (jų tarpe ir jurbarkietis skulptorius Vincas Grybas). Šią dieną Jurbarko bendruomenė mini kiekvienais metais – Jurbarko genocido aukų kapinėse rengia Atminimo valandą, į kurią susirenka ne tik jurbarkiečiai, bet ir Jurbarke gyvenusių ir Holokaustą patyrusių žydų giminės ir artimieji.
Kartu su aukų giminėmis ir artimaisiais liepos 3 d. Jurbarko kultūros centro surengtoje Atminimo valandoje dalyvavo ir tylos minute 1941 metų liepos 3 dienos aukas pagerbė Jurbarko rajono savivaldybės atstovai – mero pavaduotojas Saulius Lapėnas, savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Gvildys, Jurbarkų seniūnijos seniūnas Audronis Kačiušis, Jurbarko krašto muziejaus ir Jurbarko kultūros centro darbuotojai.
„Džiaugiuosi, kad neužmirštate ir prižiūrite šią mums brangią vietą, senus žydų kapus. Mano gimtinės – Jurbarko apylinkėse buvo nepaprastai kilnių, narsių žmonių, kurie negalėjo likti abejingais matydami tas žiaurias žudynes. Šie žmonės neišmatuojamai narsūs, nes bijodami mirtino pavojaus gelbėjo žydus, slėpė juos, dalijosi su jais skurdžiu karo metų maisto daviniu ir manė, kad gelbėdami žmones iš mirties, atlieka svarbiausią pareigą – aukojimąsi už kito nekalto žmogaus gyvybę. Būtent jie yra tikri Lietuvos tautos žmonės“, – kalbėjo minėjime dalyvavęs žydų tautybės jurbarkietis Jakovas Rikleris atvykęs iš Vokietijos.
Renginyje Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ (vad. Birutė Šneiderienė) jaunieji aktoriai skaitė ištraukas iš G. Kanovičiaus knygos „Miestelio romansas“, skambėjo jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko smuiku atliekami kūriniai.
