Nuoširdžiai užjaučiame ilgametę ir aktyvią Panevėžio m. žydų bendruomenės narę, seniūnų sueigos pirmininkę Vandą Klug, netekus mylimo tėvelio. Sunkią netekties valandą linkime stiprybės jai ir artimiesiems.
Raimondo Savicko parodos atidarymas!
Užuojauta
Kviečiame į filmo „Gerasis nacis“ premjerą liepos 12 d. 17.30 val.
Maloniai kviečiame į dokumentinio filmo „Gerasis nacis“ premjerą Lietuvoje ir diskusiją su filmo kūrėjais liepos 12 d. 17.30 val. muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius). Renginio partneriai – JAV ambasada Vilniuje. Renginys vyks anglų kalba.
The Good Nazi
Pirmoji hebrajų kalbos stovykla
Šią vasarą pirmą kartą Lietuvoje surengta hebrajų kalbos stovykla, ji vyko birželio 22-24 dienomis. Ją organizavo Ruth Reches – Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja metodininkė, kuri Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje jau antrus metus veda hebrajų kalbos kursus suaugusiems.
Idėja surengti stovyklą Ruth Reches kilo spontaniškai: „Su mokiniais pradėjom diskutuoti apie tai kalbėti, kad neužtenka vien klasėje mokytis hebrajų kalbos. Pamanėme, kad reikia panirti į hebrajų kalbos aplinką ir tuo tikslu būtų labai gerai nuvykti į Izraelį, kur, girdėdami hebrajų kalbą, gilintume savo žinias. Bet pradžioje nusprendėme pabandyti sukurti hebrajišką aplinką stovykloje“, — pasakoja mokytoja.
Stovykla vyko kaimo sodyboje, kur trims dienoms susirinko apie 40 žmonių iš visos Lietuvos: ne tik hebrajų kalbos kursų studentai iš Vilniaus, bet atvyko ir klaipėdiečiai bei kauniečiai, kurie taip pat buvo suinteresuoti gilinti hebrajų kalbos žinias, daugiau sužinoti apie žydų tradicijas, istoriją ir kultūrą. Džiugu, kad stovykla ir kalbos mokymasis sudomino įvairaus amžiaus žmones — nuo mokyklinio iki pensinio.
Stovykloje vyko ne tik hebrajų kalbos pamokos, bet ir įvairūs renginiai, susiję su žydų tautos tradicijomis ir kultūra. Patys mokiniai aktyviai dalyvavo rengdami stovyklos programą, patys rengė protmūšius apie žydų kultūrą ir istoriją, atskleisdami savo gilias žinias ir išprusimą. Paaiškėjo, kad stovyklautojai daug žino, yra apsiskaitę, išprusę, vienas stovyklautojų veža turistų grupes į Izraelį.
Penktadienį visi pagal žydų tradicijas kepė chalas, sutiko Šabatą. Vienas mokinys vedė Šabato apeigas su malda, taip pat šeštadienio vakare, sužibus pirmoms trims žvaigždėms, su dainomis Šabatas buvo išlydėtas.
Rytais stovyklautojai gamino izraelietiškus pusryčius: humusą ir šakšuką.
Moterys mokėsi žydiškų šokių su profesionaliomis šokėjomis. Natalija Heifetz vedė įdomią paskaitą apie vyrų ir moterų santykius pagal judaizmo tradicijas, Rūta Ostrovskaja skaitė paskaitą apie garsų fotografą, litvaką Izraelį Bidermaną.
Stovykla baigėsi ir dabar jau planuojama vykti į Izraelį.
Ruth Reches pastebi, kad pastaraisiais metais žydų bendruomenė tapo atviresnė, prieinama visiems, dabar įvairių tautybių žmonės gali geriau pažinti savo kaimynus žydus, tuo pačiu skleisdami toleranciją ir tautų draugystę.
Daugiau nuotraukų :
Neleiskime užklijuoti lietuviams žydšaudžių etiketės
Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) niekada nevadino ir nevadins lietuvių žydšaudžių tauta. Nors Holokausto metu, dalyvaujant vietiniams kolaborantams, išžudyta apie 95 proc. tuometinės žydų bendruomenės narių, suteikti visai lietuvių tautai tokį žeminantį ir kaltinantį vardą būtų neteisinga.
Labiausiai neteisinga tai būtų atžvilgiu tų, kurie nepabūgo ir išlaikė sunkiausią žmogiškumo išbandymą. Tų drąsių lietuvių, kurie iš pažiūros beviltiškoje situacijoje rado savyje jėgų kovoti su nežmogiškom idėjomis ir nacizmo doktrina. Daugiau nei 800 šių tylių didvyrių vardų galime ištarti šiandien, nežinia, kiek dar liko nežinomi jų atminimui neatlaikius laiko išbandymo.
2018-06-25 paminėjusi vienas žiauriausių Kauno “Lietūkio” garaže įvykdytų žydų žudynių, gerbdama savo protėvių ir jų gelbėtojų atminimą, LŽB negali likti abejinga, kai sostinės širdyje prieš kelias dienas organizuota šventė tuomet, kai valstybėje turėjo būti keliamos gedulo vėliavos atmenant pirmąsiais Holokausto Lietuvoje aukas.
2018-06-21 Vilniaus m. savivaldybės puslapyje buvo paskelbtas kvietimas atminti birželio 23 d. sukilimo metines, kuriame, be kita ko, sakoma, jog tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28), atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.
Ar tikrai turime skatinti švęsti kerštą, ar tikrai turime pasitelkti neapykantą su tariamu siekiu vienyti tautą? Net ir praėjus daugiau nei 70 m. nuo karo pabaigos, tokios Holokausto atgarsius menančios formuluotės išlieka iki skausmo pažįstamos.
Prisiminus istorinį kontekstą, priežasčių švęsti birželio 23-ąją lieka nedaug. Nors ir sunku nustatyti konkretų Holokausto Lietuvoje pradžios momentą, jį galime laikyti birželio 22 d, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”. Šią karo išvakarių dieną gyvybės neteko viena pirmųjų iš 300 000 neapykantos aukų – į Šventają išmestas lietuvių nužudytos anykštėno Rapoporto jaunutės duktės išniekintas kūnas. Po to sekė masiniai plėšimai, prievartavimai, žudymai, palikę Lietuvą be dešimtadalio jos gyventojų.
Apie kokią laisvę galime kalbėti Lietuvos aktyvistų frontui tapus antisemitinės politikos Lietuvoje įrankiu, o Laikinajai vyriausybei nė karto nepaskelbus jokio akto smerkiančio Lietuvoje vykusio žydų tautybės žmonių genocido?
Negausi išlikusi Lietuvos žydų bendruomenė geriau nei bet kas kitas jaučia lietuvių tautos patirtus istorinius išgyvenimus ir pažįsta itin sudėtingą mūsų valstybės istoriją – todėl bendruomenės manymu, nejautrus, paviršutiniškas ir neatsakingas požiūris į skaudžias istorines aplinkybes sudaro prielaidas vystytis tiek antisemitinėmis nuotaikoms, tiek ir nepagrįstam “žydšaudžio lietuvio” stereotipui.
Vilniaus m. savivaldybės puslapyje skelbtas kvietimas švęsti birželio 23-iąją, kuomet Lietuva iškovojo trumpalaikę ir labai sąlyginę laisvę iš esmės mainais tapdama nacių sąjungininke, nepelnytai žemina lietuvių tautos vardą ir, bendruomenės vertinimu, prieštarauja nacionaliniam interesui.
Komentaras apie lzb.lt publikuotą straipsnį apie Holokaustą Kretingoje
LŽB tinklapyje lzb.lt publikuotas straipsnis, kurį atsiuntė autorius Romualdas Beniušis iš “Pajūrio naujienų”. Šis straipsnis apie Holokaustą Kretingoje, apie įvykius liudijo kretingiškis Pranas Jurkus. Tačiau prisiminimai ir liudijimas apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje Prano Jurkaus pasakojime neatitinka istoriografijos faktų,- mano istorikas Dr. Hektoras Vitkus, tyrinėjęs Holokausto istoriją šame regione.
2017m. Palangos kurorto muziejus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu pristatė straipsnių rinkinį „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“ (mokslinis redaktorius dr. Hektoras Vitkus)
„Man kyla kai kurių abejonių skaitant straipsnį „Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje“ ir štai kodėl, rašo laiške Dr. Hektorius Vitkus:
1) citata: “Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus”. Dirbant su istoriografija, su archyvine (Lietuvos ypatingojo archyvo) ir su Tilžės operatyvinio būrio (EK Tilsit) medžiaga man neteko susidurti su faktu, kad žydų egzekucijos buvo rengiamos sekmadieniais. Gal informacijos pateikėjas – Pranas Jurkus turėjo omenyje, kad reguliariai (P. Jurkus mini, kad keturis kartus, t. y. keturis sekmadienius iš eilės…) buvo rengiamos tyčiojimosi iš suimtųjų sovietinių aktyvistų ir žydų “akcijos”? Gal ir išversta netiksliai. Peržiūrėjau Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone pateiktą interviu su Pranu Jurkumi man susidarė įspūdis, kad tai, kas pateikta tekste ir tai, kas pasakojama interviu apie Kretingos žydų žudynes ir sovietinių aktyvistų bei žydų iš kitų Kretingos valsčiaus ir apskrities vietovių žudynes Kretingoje ne visai sutampa. Aš būčiau linkęs laikytis nuomonės, kad žudynės prie Kretingos “Šv. Antano rūmų” esančio tvenkinio vyko vieną kartą 1941 m. liepos pr. (tikslios datos kol kas nežinome). Gal P. Jurkus turėjo omenyje ir kitą epizodą, kai liepos pr. tvenkinyje prie vienuolyno buvo nužudyti septyni žydai? Jo pasakojime du epizodai galėjo susilieti į vieną įvykį.
2) kaip egzekutoriai minimi “specialūs SS daliniai”, “keletas vokiečių kareivių”, kurie mušė atvarytus suimtuosius kuolais ir lazdomis. Išties nesunkiai prieinama medžiaga leidžia teigti, kad P. Jurkaus nupasakotas žudynes vykdė Telšių apygardos Kretingos raj. lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnų (vad. Pranas Jakys) dalis (1941 m. liepos mėn. Šios struktūros jau funkcionavo) ir Vermachto lauko žandarmerijos (Feldgendarmie) pareigūnai (ne tik P. Jurkus, bet ir kiti liudininkai mini “vokiečių kareivius žalsvomis uniformomis”), kuriuos galėjo supainioti su SS ir “vokiečių kareiviais”. Kretingos apskrities “valymo” akcijos buvo patikėtos Tilžės SD štabui, todėl neatmestina, kad P. Jurkaus nupasakotą egzekuciją galėjo stebėti ir jos eigą koordinuoti aukštesnio rango SD (neabejotinai SS narys) pareigūnas. Bet liudijimas, kad aukos prieš galutinį susidorojimą buvo mušamos kuolais ir lazdomis iš esmės yra tiesioginė nuoroda į lietuvių policijos veiksmus.
Kaip minėjau, eventualus P. Jurkaus nupasakotos egzekucijos momentas – 1941 m. liepos pr.-pirmoji pusė. Tokią prielaidą patvirtina minimas faktas, kad aukos buvo tik vyrai (žydų moterų ir vaikų žudynės Kretingos apskrityje buvo vykdomos 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia vaikus į dieninę vasaros stovyklą „Amehaye 2018“
Kelialapio kaina 160 Eur. vienam vaikui, 2 vaikai po 150 Eur.
Vienos savaitės kaina 80 Eur. LŽB socialinio departamento vaikų programos JFS vaikams taikoma kompensacija.
Pilna kelialapio kaina – 400 Eur.
Registracija vyksta iki liepos 10 dienos.
Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas
Permainingą pirmadienio pavakarę Kauno žydų bendruomenė nariai, jos bičiuliai ir Holokausto tragedijai neabejingi miestiečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky priminė šios pirmosiomis karo dienomis įvykusios egzekucijos istoriją, kai vieni piliečiai vidury baltos dienos būrio stebėtojų akivaizdoje ypatingai žiauriai niekino ir žudė kitus tos pačios valstybės piliečius tiesiog dėl to, kad jie buvo žydai, bei kalbėjo apie iki šių dienų gajus mitus apie žydus, Holokaustą ir jo priežastis.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir buvusi geto kalinė Fruma Kučinskienė pasidalijo artimųjų prisiminimais ir liudijimais apie tuos baisius, ne tokius jau ir tolimus laikus, atmintyje įstrigusiais ir iki šiol gyvais, siaubą keliančiais vaizdais.
Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas Marius Pečiulis išreiškė užuojautą visiems nukentėjusiems nuo Holokausto ir jų ainiams bei atsiprašė už tautiečių nusikaltimus.
Visų pasisakiusiųjų mintis jungė viena bendra gija – būtinybė šviesti vaikus, jaunimą, kalbėti su jais ne tik apie istorinius faktus, nusikaltimus prieš tautas ir žmoniją, bet ir aiškintis kartu su jais, kaip ir kodėl tokie nusikaltimai įvyksta, kas nutinka žmogaus sąmonei, psichikai, dvasiai, kad jis praranda bet kokį žmoniškumą ir daro sveiku protu nesuvokiamus dalykus.
Panevėžį aplankė izraeliečiai
Jau ketvirtus metus pagal sutartį Panevėžio m. žydų bendruomenė ir vadovė Edit Perry (Izraelis) planuoja vizitus į Panevėžio miestą ir Panevėžio žydų bendruomenę, susitikimams ruošiamasi iš anksto.
Panevėžio m. žydų bendruomenėje apsilankė grupė žmonių, kurie tyrinėja žydų paveldą, gilinasi į istorinę praeitį. Šioje grupėje susirinkę žydai iš Izraelio, Tel Avivo ir kitų miestų. Tai trečiojo amžiaus universiteto studentai, kurie ištisus metus studijuoja žydų istorijos tarpsnius, o vasaromis stengiasi aplankyti kuo daugiau žymių vietų, susijusių su protėvių gyvenimu Lietuvoje ir Lenkijoje. Šį kartą 2018 m. birželio 25 dieną apie 23 žmonių grupė su vadove ir mokytoja Edit Perry apsilankė Panevėžio mieste.
Susitikime Panevėžio žydų bendruomenės narys Jurij Smirnov pasidalino savo atsiminimais apie tai, ką jam teko išgyventi per II Pasaulinį karą, būnant mažamečiu koncentracijos stovyklose Šiauliuose ir Panevėžyje, apie savo artimųjų žūtį, apie tai, kaip atvyko į Panevėžį su savo šeima.
Daugiau informacijos.
Užuojauta
Skaudi netektis – birželio 22d. mirė Ivanas Grinkevičius (1944 – 2018)
Skausmo laike užuojautą reiškiame žmonai Sirai Grinkevič.
Užuojauta
Liūdna žinia pasiekė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę – birželio 22d. mirė Etia Suvorova (1936 – 2018). Užuojautą reiškiame velionės vyrui Cholemui Šapsajui ir dukrai Marinai.
Kvietimas pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas
Savaitinis Toros skyriaus komentaras apie pasiruošimą Tamūzo mėnesiui
Atėjo Tamūzo mėnuo ir su juo nauji „iššūkiai“ mūsų sieloms. Tamūzo mėnesį prasideda “apsupties – suspaudimo“ laikotarpis, kuris baigėsi Šventyklos sugriovimu.
Kaip jau ne kartą sakėme, mes neužsiimame vien tik istoriniais įvykiais. Iš tikrųjų mums rūpi pokyčiai, vykstantys mūsų sielose. Judėjų kalendorius – kiekvieno mūsų „vidinio darbo“ kalendorius. Kiekvieną Roš Chodeš (Mėnesio pradžią) yra ypatingas „švytėjimas“.
Mes esame ypatingų, nelengvų mėnesių pradžioje. Apie Tamūzo ir Avo mėnesius pasakyta: „Iš akių, iš akių teka vanduo“. Rašoma apie dvi akis: Tamūzo mėnuo priešais „dešinę akį“ ir Avo mėnuo priešais „kairę akį“. Kaip sako šventasis Ari, tai reiškia, kad Avo mėnesį, po „apsupties“, prasidėjus 17 Tamūzo, sugriautos abi Šventyklos.
Lietuvos “Makabi” mažoji “Makabiada” skirta Lietuvos 100-čiui
Šių metų birželio 17 d. sekmadienį Vilniuje Edukologijos universitete įvyko Lietuvos “Makabi” mažoji “ Makabiada” skirta Lietuvos 100-čiui, kurioje dalyvavo LSK “Makabi” sportininkai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šalčininkų, Lentvario ir Izraelio studentai iš Kauno. Visi varžybų dalyviai buvo apdovanoti atminimo medaliais, o jauniausia varžybų dalyvė Grytė Vaisbrodė – atminimo taure. Visų komandinių sporto šakų kiekvienos komandos geriausias sportininkas buvo apdovanotas asmenine taure. Varžybų dalyvius pasveikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianky ir LSK “Makabi” viceprezidentas Daumantas LevasTodesas .
Sportininkai rungtyniavo 6 sporto šakose: salės futbolo, krepšinio 3×3, tinklinio, stalo teniso (vyrai, moterys), šachmatai ir badmintonas (vyrai, moterys).
Salės futbolo varžybose pajėgios Vilniaus (kapitonas Matvejus Frišmanas) ir jungtinė Kauno-Panevėžio komandos (kapitonas Samuelis Ušpicas) tarpusavyje sužaidė lygiosiomis ir bendras įvarčių skirtumas taip pat buvo lygus, todėl komandos pasidalijo 1-2 vieta. Trečią vietą iškovojo Vilniaus jaunimo komandos futbolininkai.
Krepšinio varžybose Kauno-Izraelio studentų jungtinė komanda įveikė Vilniaus jaunimą rezultatu 15:8. Baudų metimo konkurse po įtemptos kovos netikėtai nugalėjo Šalčininkų komandos tinklininkė Olga Skirtunienė.
Tinklinio varžybose Šalčininkų moterų klubas “Fortūna” rezultatu 2:0 įveikė Vilniaus suaugusiųjų ir jaunių vyrų tinklininkus, kurie iškovojo 2-ą ir 3-ą vietas.
Stalo teniso varžybose dalyvavo 13 sportininkų. Nugalėjo Ernest Dobrinskij (Šalčininkai). Vilniečiai Dmitrij Moskaliov (2v.) ir Jakov Krasilov (3v.) įtemtoje kovoje įveikęs veteraną Eduardą Gurvičių (Vilnius).
Daugiau nuotraukų.
Kuriamas pirmas lietuviškas vaidybinis filmas apie žydų žudynes Lietuvoje
Pastaruoju metu ypač madinga kalbėti apie Lietuvos proveržį ir kaip jį galime pasiekti. „Izaoko“, bene pirmo lietuviško vaidybinio filmo, kuriame aptariami lietuvių, dalyvavusių Holokauste, ir žydų santykiai, prodiuseris Stasys Baltakis sako, kad kaip šalis ir tauta pradėsime judėti į priekį tik tada, kai priimsime ir savyje išspręsime tamsiausios mūsų istorijos ir tapatybės problemas.
Per paskutinius kelerius metus pradedama atviriau kalbėti apie Holokaustą Lietuvoje ir vietinių gyventojų dalyvavimą, kai buvo nužudyta apie 90 procentų mūsų šalies žydų. Tačiau, kaip pastebi Stasys Baltakis, visuomenėje dar trūksta konstruktyvių diskusijų ir, svarbiausia, atviro bei nuoširdaus istorijos pripažinimo.
Jau baigiamas filmuoti pirmasis Jurgio Matulevičiaus ilgo metro vaidybinis filmas pasakoja apie pagrindinį herojų Andrių Gluosnį, kuris nužudo žydą Izaoką kraupių Lietūkio garažo žudynių, įvykusių 1941 metais Kaune, metu. Filmas paremtas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka ir yra bene pirmas lietuviškas vaidybinis filmas, kuriame minimi lietuvių ir žydų santykiai bei mūsų tautos prisidėjimas prie Holokausto.
YIVO instituto direktoriaus Jonathan Brent viešnagė Vilniuje
Šiandien Vilniuje lankosi YIVO instituto lankytojų grupė vadovaujama direktoriaus Jonathan Brent. LŽB džiaugiasi ilgamete partneryste ir prasmingu darbu kartu puoselėjant žydų kultūros paveldą Lietuvoje ir pasaulyje.
Dėkojame JAV Ambasadai už pakvietimą dalyvauti priėmime vizito proga.
Sveikiname Grigorijų Kanovičių su 89-uoju gimtadieniu!
Šiemet atkurtoji Lietuvos žydų bendruomenė mini savo 30-metį. Prisiminus atgimimo laikotarpį, naudojamės proga šiandien, birželio 18d. pasveikinti Grigorijų Kanovičių su 89-uoju gimtadieniu.
1989m. įvyko Lietuvos žydų kultūros draugijos steigiamasis susirinkimas, jo metu išrinktas pirmasis bendruomenės Pirmininkas, Grigorijus Kanovičius – rašytojas, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas, Jonavos garbės pilietis, Lietuvos žydų Bendruomenės Garbės pirmininkas, apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, šiuo metu gyvenantis Izraelyje.
Gerbiame pirmąjį pirmininką ir gerą garsų rašytoją, jo dilogijos „Ožiukas už pora skatikų“ pagrindu sukurta pjesė („Nusišypsok mums, Viešpatie“ pastatyta Vilniaus Mažajame teatre), spektaklis laimėjo pagrindinį apdovanojimą Baltijos ir Šiaurės Europos teatrų festivalyje. Nepamirštamas spektaklis, daug reiškiantis kelioms kartoms.
Gyvendamas Izraelyje G. Kanovičius sukūrė romaną „Žydų parkas“, pripažintą geriausiu Izraelyje 1997 metų romanu, parašytu rusų kalba.
Mes, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė didžiuojamės Jumis, gerbiamas Grigorijau, iš visos širdies sveikiname su gimtadieniu, linkėdami stiprios sveikatos, geros nuotaikos ir artimųjų meilės.
Konferencija Pušalote apie žydų paveldo išsaugojimą
Birželio 15 dieną Pušalote įvyko konferencija dėl Pušaloto miestelio žydų paveldo objektų: Pušaloto sinagogos ir „Joškės namo“ įprasminimo ir pritaikymo bendruomenės reikmėms ir išsaugojimo. Šios konferencijos organizatoriai: Pasvalio raj. Savivaldybės administracija ir jos meras G. Gegužinskas, LR Seimo narys A. Matulas, Pušaloto miestelio seniūnė P. Stravinskienė ir Pušaloto bendruomenės pirmininkas A. Kumpauskas, kuris ir yra pagrindinis idėjos sumanytojas.
Konferencija prasidėjo nuo Pušaloto miestelio apžiūros, vėliau „Joškės namo“, kuriame buvo žydų pradinė mokykla ir sinagoga. Ši sinagoga pastatyta litvako Howard Margol prosenelio pastangomis. Visi jo giminės ir artimieji caro laikais gyveno Lietuvoje. Vienas jo giminaičių buvęs garsus politinis veikėjas, Iraelio premjeras Jachud Barak.
Visa konferencijos delegacija – J. E. Izraelio ambasadorius A. Maimon, Kultūros paveldo departamento atstovas, Pušaloto bendruomenės nariai, Panevėžio žydų bendruomenės nariai bei visuomenė apžiūrėjo sinagogos pastatą, kurio būklė yra kritiška. Daugiau nei 75 metus ši sinagoga buvo naudojama ne pagal paskirtį, buvo apleista. 2005 m. Howard Margol ir jo giminaičių pastangomis buvo atidaryta memorialinė lenta ant sinagogos pastato ir sutvarkytos senosios Pušaloto žydų kapinės. Išorinė sinagogs dalis liko autentiška, todėl ją galima restauruoti ir panaudoti vietos bendruomenės reikmėms.
Izraelio ambasadorius A. Maimonas ir Kultūros paveldo departamento atstovas, o taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės paveldosaugininkas M. Užpelkis kartu su svečiais apžiūrėjo vidinę sinagogos dalį. Pušaloto bendruomenės pirmininkas A.Kumpauskas kartu su gyventojais, iškėlė idėją, kad sinagogą reikia restauruoti ir pritaikyti bendruomenės reikmėms: rengti susitikimus, koncertus, parodas, susijusias su Pušaloto miestelio bendruomene ir tuo pačiu pritraukti turistus keliu Pušalotas-Pakruojis-Joniškis, kur restauruotos ir atstatytos sinagogos patalpos ir erdvė, trauktų dažniau lankytis Lietuvos gyventojus ir užsieniečius. Šiandien pagrindinė užduotis – suderinti projektą, padaryti sąmatą ir ieškoti rėmėjų bei valstybės pritarimo.
Konferencijos metu J. E. Izraelio ambasadorius A. Maimon, Pušaloto bendruomenės pirmininkas A. Kumpauskas, LŽB paveldosaugininkas M. Užpelkis pristatė viziją apie projekto įvykdymą, o LR Seimo narys A. Matulas padėkojo visiems pranešėjams už įdomias mintis ir žydų palikimą Pasvalio rajone, Pušaloto miestelyje. Konferencijoje pasisakė Lietuvos (litvakų) žydų bendruomenės vykdantysis direktorius R. Vaisbrodas, kuris pabrėžė, kad ši idėja labai svarbi ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir likusiems žydų palikuonims, kurie išsibarstė po visą pasaulį.
Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje
“Pajūrio naujienos”
Aut. Romualdas Beniušis. Nuotraukoje : P.Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.
Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos. Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.
Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas(stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.