Kelialapio kaina 160 Eur. vienam vaikui, 2 vaikai po 150 Eur.
Vienos savaitės kaina 80 Eur. LŽB socialinio departamento vaikų programos JFS vaikams taikoma kompensacija.
Pilna kelialapio kaina – 400 Eur.
Registracija vyksta iki liepos 10 dienos.
Visų pasisakiusiųjų mintis jungė viena bendra gija – būtinybė šviesti vaikus, jaunimą, kalbėti su jais ne tik apie istorinius faktus, nusikaltimus prieš tautas ir žmoniją, bet ir aiškintis kartu su jais, kaip ir kodėl tokie nusikaltimai įvyksta, kas nutinka žmogaus sąmonei, psichikai, dvasiai, kad jis praranda bet kokį žmoniškumą ir daro sveiku protu nesuvokiamus dalykus.
Jau ketvirtus metus pagal sutartį Panevėžio m. žydų bendruomenė ir vadovė Edit Perry (Izraelis) planuoja vizitus į Panevėžio miestą ir Panevėžio žydų bendruomenę, susitikimams ruošiamasi iš anksto.
Panevėžio m. žydų bendruomenėje apsilankė grupė žmonių, kurie tyrinėja žydų paveldą, gilinasi į istorinę praeitį. Šioje grupėje susirinkę žydai iš Izraelio, Tel Avivo ir kitų miestų. Tai trečiojo amžiaus universiteto studentai, kurie ištisus metus studijuoja žydų istorijos tarpsnius, o vasaromis stengiasi aplankyti kuo daugiau žymių vietų, susijusių su protėvių gyvenimu Lietuvoje ir Lenkijoje. Šį kartą 2018 m. birželio 25 dieną apie 23 žmonių grupė su vadove ir mokytoja Edit Perry apsilankė Panevėžio mieste.
Susitikime Panevėžio žydų bendruomenės narys Jurij Smirnov pasidalino savo atsiminimais apie tai, ką jam teko išgyventi per II Pasaulinį karą, būnant mažamečiu koncentracijos stovyklose Šiauliuose ir Panevėžyje, apie savo artimųjų žūtį, apie tai, kaip atvyko į Panevėžį su savo šeima.
Daugiau informacijos.
Atėjo Tamūzo mėnuo ir su juo nauji „iššūkiai“ mūsų sieloms. Tamūzo mėnesį prasideda “apsupties – suspaudimo“ laikotarpis, kuris baigėsi Šventyklos sugriovimu.
Kaip jau ne kartą sakėme, mes neužsiimame vien tik istoriniais įvykiais. Iš tikrųjų mums rūpi pokyčiai, vykstantys mūsų sielose. Judėjų kalendorius – kiekvieno mūsų „vidinio darbo“ kalendorius. Kiekvieną Roš Chodeš (Mėnesio pradžią) yra ypatingas „švytėjimas“.
Mes esame ypatingų, nelengvų mėnesių pradžioje. Apie Tamūzo ir Avo mėnesius pasakyta: „Iš akių, iš akių teka vanduo“. Rašoma apie dvi akis: Tamūzo mėnuo priešais „dešinę akį“ ir Avo mėnuo priešais „kairę akį“. Kaip sako šventasis Ari, tai reiškia, kad Avo mėnesį, po „apsupties“, prasidėjus 17 Tamūzo, sugriautos abi Šventyklos.
Šių metų birželio 17 d. sekmadienį Vilniuje Edukologijos universitete įvyko Lietuvos “Makabi” mažoji “ Makabiada” skirta Lietuvos 100-čiui, kurioje dalyvavo LSK “Makabi” sportininkai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šalčininkų, Lentvario ir Izraelio studentai iš Kauno. Visi varžybų dalyviai buvo apdovanoti atminimo medaliais, o jauniausia varžybų dalyvė Grytė Vaisbrodė – atminimo taure. Visų komandinių sporto šakų kiekvienos komandos geriausias sportininkas buvo apdovanotas asmenine taure. Varžybų dalyvius pasveikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianky ir LSK “Makabi” viceprezidentas Daumantas LevasTodesas .
Sportininkai rungtyniavo 6 sporto šakose: salės futbolo, krepšinio 3×3, tinklinio, stalo teniso (vyrai, moterys), šachmatai ir badmintonas (vyrai, moterys).
Salės futbolo varžybose pajėgios Vilniaus (kapitonas Matvejus Frišmanas) ir jungtinė Kauno-Panevėžio komandos (kapitonas Samuelis Ušpicas) tarpusavyje sužaidė lygiosiomis ir bendras įvarčių skirtumas taip pat buvo lygus, todėl komandos pasidalijo 1-2 vieta. Trečią vietą iškovojo Vilniaus jaunimo komandos futbolininkai.
Krepšinio varžybose Kauno-Izraelio studentų jungtinė komanda įveikė Vilniaus jaunimą rezultatu 15:8. Baudų metimo konkurse po įtemptos kovos netikėtai nugalėjo Šalčininkų komandos tinklininkė Olga Skirtunienė.
Tinklinio varžybose Šalčininkų moterų klubas “Fortūna” rezultatu 2:0 įveikė Vilniaus suaugusiųjų ir jaunių vyrų tinklininkus, kurie iškovojo 2-ą ir 3-ą vietas.
Stalo teniso varžybose dalyvavo 13 sportininkų. Nugalėjo Ernest Dobrinskij (Šalčininkai). Vilniečiai Dmitrij Moskaliov (2v.) ir Jakov Krasilov (3v.) įtemtoje kovoje įveikęs veteraną Eduardą Gurvičių (Vilnius).
Daugiau nuotraukų.
Pastaruoju metu ypač madinga kalbėti apie Lietuvos proveržį ir kaip jį galime pasiekti. „Izaoko“, bene pirmo lietuviško vaidybinio filmo, kuriame aptariami lietuvių, dalyvavusių Holokauste, ir žydų santykiai, prodiuseris Stasys Baltakis sako, kad kaip šalis ir tauta pradėsime judėti į priekį tik tada, kai priimsime ir savyje išspręsime tamsiausios mūsų istorijos ir tapatybės problemas.
Per paskutinius kelerius metus pradedama atviriau kalbėti apie Holokaustą Lietuvoje ir vietinių gyventojų dalyvavimą, kai buvo nužudyta apie 90 procentų mūsų šalies žydų. Tačiau, kaip pastebi Stasys Baltakis, visuomenėje dar trūksta konstruktyvių diskusijų ir, svarbiausia, atviro bei nuoširdaus istorijos pripažinimo.
Jau baigiamas filmuoti pirmasis Jurgio Matulevičiaus ilgo metro vaidybinis filmas pasakoja apie pagrindinį herojų Andrių Gluosnį, kuris nužudo žydą Izaoką kraupių Lietūkio garažo žudynių, įvykusių 1941 metais Kaune, metu. Filmas paremtas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka ir yra bene pirmas lietuviškas vaidybinis filmas, kuriame minimi lietuvių ir žydų santykiai bei mūsų tautos prisidėjimas prie Holokausto.
Šiandien Vilniuje lankosi YIVO instituto lankytojų grupė vadovaujama direktoriaus Jonathan Brent. LŽB džiaugiasi ilgamete partneryste ir prasmingu darbu kartu puoselėjant žydų kultūros paveldą Lietuvoje ir pasaulyje.
Šiemet atkurtoji Lietuvos žydų bendruomenė mini savo 30-metį. Prisiminus atgimimo laikotarpį, naudojamės proga šiandien, birželio 18d. pasveikinti Grigorijų Kanovičių su 89-uoju gimtadieniu.
1989m. įvyko Lietuvos žydų kultūros draugijos steigiamasis susirinkimas, jo metu išrinktas pirmasis bendruomenės Pirmininkas, Grigorijus Kanovičius – rašytojas, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas, Jonavos garbės pilietis, Lietuvos žydų Bendruomenės Garbės pirmininkas, apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, šiuo metu gyvenantis Izraelyje.
Gerbiame pirmąjį pirmininką ir gerą garsų rašytoją, jo dilogijos „Ožiukas už pora skatikų“ pagrindu sukurta pjesė („Nusišypsok mums, Viešpatie“ pastatyta Vilniaus Mažajame teatre), spektaklis laimėjo pagrindinį apdovanojimą Baltijos ir Šiaurės Europos teatrų festivalyje. Nepamirštamas spektaklis, daug reiškiantis kelioms kartoms.
Gyvendamas Izraelyje G. Kanovičius sukūrė romaną „Žydų parkas“, pripažintą geriausiu Izraelyje 1997 metų romanu, parašytu rusų kalba.
Mes, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė didžiuojamės Jumis, gerbiamas Grigorijau, iš visos širdies sveikiname su gimtadieniu, linkėdami stiprios sveikatos, geros nuotaikos ir artimųjų meilės.
Birželio 15 dieną Pušalote įvyko konferencija dėl Pušaloto miestelio žydų paveldo objektų: Pušaloto sinagogos ir „Joškės namo“ įprasminimo ir pritaikymo bendruomenės reikmėms ir išsaugojimo. Šios konferencijos organizatoriai: Pasvalio raj. Savivaldybės administracija ir jos meras G. Gegužinskas, LR Seimo narys A. Matulas, Pušaloto miestelio seniūnė P. Stravinskienė ir Pušaloto bendruomenės pirmininkas A. Kumpauskas, kuris ir yra pagrindinis idėjos sumanytojas.
Konferencija prasidėjo nuo Pušaloto miestelio apžiūros, vėliau „Joškės namo“, kuriame buvo žydų pradinė mokykla ir sinagoga. Ši sinagoga pastatyta litvako Howard Margol prosenelio pastangomis. Visi jo giminės ir artimieji caro laikais gyveno Lietuvoje. Vienas jo giminaičių buvęs garsus politinis veikėjas, Iraelio premjeras Jachud Barak.
Visa konferencijos delegacija – J. E. Izraelio ambasadorius A. Maimon, Kultūros paveldo departamento atstovas, Pušaloto bendruomenės nariai, Panevėžio žydų bendruomenės nariai bei visuomenė apžiūrėjo sinagogos pastatą, kurio būklė yra kritiška. Daugiau nei 75 metus ši sinagoga buvo naudojama ne pagal paskirtį, buvo apleista. 2005 m. Howard Margol ir jo giminaičių pastangomis buvo atidaryta memorialinė lenta ant sinagogos pastato ir sutvarkytos senosios Pušaloto žydų kapinės. Išorinė sinagogs dalis liko autentiška, todėl ją galima restauruoti ir panaudoti vietos bendruomenės reikmėms.
Izraelio ambasadorius A. Maimonas ir Kultūros paveldo departamento atstovas, o taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės paveldosaugininkas M. Užpelkis kartu su svečiais apžiūrėjo vidinę sinagogos dalį. Pušaloto bendruomenės pirmininkas A.Kumpauskas kartu su gyventojais, iškėlė idėją, kad sinagogą reikia restauruoti ir pritaikyti bendruomenės reikmėms: rengti susitikimus, koncertus, parodas, susijusias su Pušaloto miestelio bendruomene ir tuo pačiu pritraukti turistus keliu Pušalotas-Pakruojis-Joniškis, kur restauruotos ir atstatytos sinagogos patalpos ir erdvė, trauktų dažniau lankytis Lietuvos gyventojus ir užsieniečius. Šiandien pagrindinė užduotis – suderinti projektą, padaryti sąmatą ir ieškoti rėmėjų bei valstybės pritarimo.
Konferencijos metu J. E. Izraelio ambasadorius A. Maimon, Pušaloto bendruomenės pirmininkas A. Kumpauskas, LŽB paveldosaugininkas M. Užpelkis pristatė viziją apie projekto įvykdymą, o LR Seimo narys A. Matulas padėkojo visiems pranešėjams už įdomias mintis ir žydų palikimą Pasvalio rajone, Pušaloto miestelyje. Konferencijoje pasisakė Lietuvos (litvakų) žydų bendruomenės vykdantysis direktorius R. Vaisbrodas, kuris pabrėžė, kad ši idėja labai svarbi ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir likusiems žydų palikuonims, kurie išsibarstė po visą pasaulį.
“Pajūrio naujienos”
Aut. Romualdas Beniušis. Nuotraukoje : P.Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.
Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos. Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.
Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas(stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.
Birželio 11 d. LŽB Jašos Heifetzo salėje pristatyta Istorijos Dr. Solomono Atamuko (1918-2014) knyga“ LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”. Naujoji knyga yra autoriaus sumanytas pirmosios knygos tęsinys. Pats autorius paskutiniais savo gyvenimo metais sunkiai sirgo, apako, todėl knygos tęsiniu rūpinosi, rašė ir rinko medžiagą sūnus, dukra, anūkas, marti – visi dirbo kruopščiai ir nuoširdžiai. Abi knygos, pasak dukros, ilgametės LŽB pirmininko pavaduotojos Mašos Grodnikienės, išleistos šeimos lėšomis.
Skaitytojas, kuris domisi litvakų istorija, dabar gavo gerą naudingą, informatyvią knygą, joje surinktos 458 litvakų biografijos, knygoje vadinamos biogramomis ir yra suskirstytos pagal šalis, kuriose jie galų gale apsigyveno tarsi trumpos apybraižos. Knygoje galima perskaityti ir apie neįtikėtiną pasaulio garsenybių, kilusių iš Lietuvos, likimą, išsilavinimą ir jų darbus. Autorius siekė surinkti kuo daugiau informacijos ir biogramų apie išgyvenusius Holokaustą.
Išsigelbėję karo metais litvakai, gyvendami Lietuvoje, Izraelyje ar pasklidę po pasaulį, sukūrė šeimas, didžiuojasi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais: jeigu gimsta ir auga jaunoji karta, vadinasi: Am Israel Chai! – Izraelio Tauta gyva!
XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai, iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių. Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. Šią knygą spaudai parengė ir pristatė autoriaus sūnus Markas Atamukas, matematikos mokslų daktaras, išvykęs su šeima iš Lietuvos gyventi į Izraelį 1990m.
Pristatyme dalyvavęs Izraelio ambasadorius Amir Maimon sakė, kad važinėdamas po Lietuvos miestus ir miestelius vis užeidavo į bibliotekas, ieškodamas knygų apie žydus ir dažniausiai rasdavo tą pačią pirmąją S.Atamuko knygą apie Lietuvos žydų 700 metų istoriją Lietuvoje. Šiandien, kai jau atlikta daug mokslinių tyrimų apie žydų gyvenimą Lietuvoje, žinom, kad litvakai labai prisidėjo prie Lietuvos ir Izraelio valstybingumo stiprinimo. Jų gyvenimas nesustojo po Holokausto tragedijos. Šią naują S.Atamuko knygą ambasadorius pavadino tikros sūnaus Marko Atamuko meilės tėvui pavyzdžiu.
Pranešimas žiniasklaidai
2018 m. birželio 15 d.
Teismas padėjo tašką ginče dėl balsų skaičiaus Lietuvos žydų bendruomenės konferencijoje
Būsimose Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) konferencijose visos organizacijos-narės turės po vieną balsą. Tolimesnį vadovavimąsi šia taisykle įtvirtino šią savaitę priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis ginče dėl bendruomenės narių atstovavimo normų.
Tokios LR Asociacijų įstatymą atitinkančios tvarkos LŽB laikėsi pernai ir šiemet vykusiose bendruomenės konferencijose, kuriose priimami organizacijos veiklai svarbiausi sprendimai – renkama vadovybė ir vertinamos finansinės ir veiklos ataskaitos.
„Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė savo veikloje vadovaujasi įstatymais, ir vienareikšmiškas teismo sprendimas leidžia galutinai išspręsti klausimą dėl Tarybos sprendimų priėmimo bei narių atstovavimo Konferencijoje. Tikiuosi tai sutelks bendram darbui, nes trukdymas dirbti valdymo organams ir šmeižto kampanijos nėra priemonės, kurių verta imtis skelbiant rūpestį žydais. Dabar, kai turime apeliacinės instancijos nutartį, kviečiu visas bendruomenę sudarančias organizacijas galvoti apie nesantaikos žaizdų gydymą ir sutarimo paieškas“, – sakė Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.
Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kiekvienas asociacijos narys, nepriklausomai nuo vienijamų asmenų skaičiaus, visuotiniame narių susirinkime (konferencijoje) turi po vieną balsą, taip užtikrinant visų asociacijos narių lygiateisiškumą ir vienodą sprendžiamojo balso teisę.
Tuo tarpu LŽB įstatai numatė, kad regioninės žydų bendruomenės konferencijoje turi balsų skaičių, proporcingą jų atstovaujamų narių skaičiui. Įžvelgusi šį prieštaravimą tarp įstatymo ir įstatų, LŽB Taryba, siekdama užtikrinti būsimos Konferencijos teisėtumą ir skaidrumą, 2017 m. balandžio 19 posėdyje balsų dauguma priėmė sprendimą į ataskaitinę-rinkiminę LŽB Konferenciją deleguoti po vieną kiekvienos LŽB asociacijos narės atstovą.
Principo „vienas asociacijos narys – vienas balsas“ taikymo privalomumą 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu pripažino Vilniaus apylinkės teismas, paskelbęs negaliojančiu LŽB įstatų 7.1 punktą dėl regioninių bendruomenių proporcinio atstovavimo LŽB konferencijoje.
Vėliau Vilniaus, Klaipėdos, Ukmergės ir Šiaulių žydų bendruomenės siekė atnaujinti šios bylos nagrinėjimą, tačiau byloje nagrinėjant ne fakto, o teisės klausimą, kurio atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, teismas priėmė nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti procesą. Ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. balandžio 18 d., bet buvo skundžiama Vilniaus apygardos teismui. Šio teismo birželio 12 d. nutartimi skundas buvo atmestas – padėtas taškas Lietuvos žydų bendruomenės asociacijos narių atstovavimo normų byloje.
Daugiau informacijos:
Renaldas Vaisbrodas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius
Tel. +370 672 16114, el. paštas renaldas@lzb.lt
Savaitinėje Toros dalyje skaitome apie Korachą ir jo klausimus, kuriuos jis pateikė Mozei. 
Kyla klausimas, kas yra blogis, kad Koracho nuomonė nesutampa su Mozės, tautos lyderio, nuomone? Argi Mozė, mūsų mokytojas, taip nepasitiki savimi, kad sunku jam išklausyti kritiką? Kodėl Mozė neduoda Korachui aiškaus ir tiesaus atsakymo į jo klausimus? Midraše parašyta, kad Koračas turėjo du klausimus.
Pirmas.
Ar namui, kuriams pilna šventų knygų, reikia „Mezuzos“ ant durų staktos?
Antras.
Ar „Talitui“, kuris yra žydros (šventumo) spalvos, taip pat reikia ir „Cicito“ (žydro siūlo)?
Žinome, kad Mozė, mūsų mokytojas, visai nieko neatsakė Korachui. Tačiau, kokį atsakymą vis dėlto gavo Korachas? Atsiveria žemė ir praryja Korachą bei jo pasekėjus…Kodėl Mozė negalėjo Korachui duoti aiškaus atsakymo, kad konfliktas nebūtų taip dramatiškai išspręstas?
Ko paklausė Korachas?
„Mezuza“ yra kabinama ant durų staktos, kai žmogus išeina iš namų, jis pabučiuoja „Mezuzą“ su mintimi: „Aš išeinu į lauką, kad atneščiau į savo namus šventumo „kibirkštį“. Iš tikro žmogus, išeidamas pabučiuoja „Mezuzą“ prisimindamas, kad jo paskirtis gyvenime – surinkti visas šventumo „kibirkštis“ ir įnešti jas į „vidų“. Korachas galvojo: „Namas, t.y. žmogaus „širdis“ yra tobula, kam dar reikalingas priminimas su „Mezuza“, kai žmogus išeina iš namų?
Mozės atsakymas Korachui turėjo būti toks: „Negali būti, kad žmogaus „širdis“ (norai) yra tobuli, t.y. jei žmogaus „vidus“ yra tobulas, jis jau negali rastis mūsų pasaulyje, nes čia žmogui jau nėra ką veikti“.
Po to Korachas paklausė iš kitaip: „jei „drabužis“ visas žydros (šventumo) spalvos, tai reiškia, kad mano „išorė“ jau yra sujungta su „galutiniu tikslu“(žydra spalva „tchelet“ nurodo į galutinį tikslą), kam man dar reikia ir „Cicito“ (žydro siūlo) ?
Mozės atsakymas Korachui turėjo būti toks: „Negali būti, kad žmogaus „išorė“ būtų tobula. „Išorė“ negali visa būti „žydros“ (šventumo – tobulumo) spalvos. Tik su „prisikėlimu iš numirusių“ bus „išorė“ visiškai ištaisyta…
Tačiau Mozė vėl nieko neatsako Korachui. Kodėl? Todėl, kad Korachas atėjo su „ginču vardan ginčo“.
Korachas uždavė klausimų, kurie neigė tikėjimo idėją, todėl į tokius klausimus nėra atsakymų iš mūsų egoistinės logikos pusės. Tai reiškia, kad tikėjimo klausimai liečia pasaulėdaros paslaptis ir negali būti suprasti „egoistine logika“. Todėl Mozė nieko neatsakė.
Iš tikrųjų egzistuoja dvi ginčo rūšys: konstruktyvus ginčas – „ginčas Dangaus vardu“, toks buvo Hilelio ir Šamajaus Toros mokyklų ginčas. Todėl Dangus ir išsprendė ginčą taikiai. Egzistuoja „ginčas dėl ginčo“ – „ginčas žemės vardu“.
Koracho konfliktas buvo „ginčas dėl ginčo“, t. y. „žemės vardu“. Todėl „žemė – Gehinomas (pragaras)“ išsprendė šį konfliktą (Korachą prarijo žemė). Korachas sulaukė labai sunkios bausmės.
Ravas Adamas Sinajus
Gero Šabo !
Yra puiki tradicija kiekvieną mėnesį minėti bendruomenės narių gimtadienius. Šį kartą net septynems nariams, senjorams, buvo paruoštas vaišių stalas. Šventinėje aplinkoje pasveikinti: Jurijus Smirnovas, Konstantinas Kružkovas, Tamara Antanaitienė , Sergejus Amitonas ir Janina Kelmienė. Tačiau ypatingas dėmesys buvo skirtas jubiliatams.
Edurdui Solovjovui šiais metais sukako 80-ties metų jubiliejus. Jo mama Roza Gozenpud gimė 1909 m., 1936 m. ištekėjo už Stepano Solovjovo. Prednestrove Stepanas sukūrė šeimą, pradėjo tarnybą, buvo karo gydytojas. Čia Solovjovų šeimą užklupo II Pasaulinis karas. Tik tėvo dėka visa šeima evakavosi į Odesą, o iš ten į Rusijos gilumą, tai buvo galimybė išsigelbėti nuo mirties. Eduardas ir jo brolis išgyveno sunkų karo laikotarpį, prarado tėvą. Eduardui teko patirti ir Holokausto žiaurumą.
Kitas jubiliatas Borisas Marijampolskis, jam sukako 60 metų. Jis ilgametis, aktyvus Panevėžio žydų bendruomenės narys, jo tėvas Jakovas Marijampolskis buvo II Pasaulinio karo dalyvis. Po karo grįžęs į savo gimtinę Panevėžio rajone, Stalino režimo už pasisakymus buvo ištremtas į Sibirą. 1953 m. reabilituotas, sukūrė šeimą, Užaugino du vaikus. Vienas jų – Borisas kaip ir jo tėvas, tapo fotografu mėgėju.
Daugumai bendruomenės senjorų, kurie gimė pokario laikotarpiu teko sunkus likimas: Holokausto metu prarado artimuosius, išgyveno badą ir skurdą arba buvo represuoti. Todėl Panevėžio žydų bendruomenė priėmė sprendimą kiekvienais metais švęsti narių gimtadieniuis, ypatingą dėmesį skiriant jubiliatams, kurie išgyveno sunkų pokario laikotarpį. Prie šventinio stalo jiems dovanojamos gėlės ir atminimo dovanos.
Nuoširdžiai sveikiname visus bendruomenės narius, kurie gimė birželio ir liepos mėnesiais. Visiems linkime stiprios sveikatos, geros nuotaikos, artimųjų meilės, gerovės, ilgų ir šviesių metų.
