Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Liepos 12 d. 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) įvyks dokumentinio filmo „Gerasis nacis“ premjera ir diskusija su filmo kūrėjais. Renginys organizuojamas drauge su JAV ambasada Vilniuje ir yra atviras visuomenei.

Filmas „Gerasis nacis“ (angl. „The Good Nazi“, 2018, 52 min., rež. Yaron Niski) – duoklė nepaprastai istorinei asmenybei – majorui Karlui Plaggei, vadovavusiam priverstinio darbo stovyklai HKP 562, kuri 1943–1944 m. veikė sostinės Subačiaus gatvėje kaip kariuomenės transporto priemonių taisykla.

Antrojo pasaulinio karo metais majoras Plaggė kaip karo inžinierius buvo perkeltas į Lietuvą. Ir anksčiau abejojęs nacistine ideologija, čia karininkas priėmė lemtingą sprendimą, padėjusį išgelbėti per 250 gyvybių.

Skaityti plačiau

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina savo narius, kuriuos apdovanojo Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-ąją,  Valstybės dieną,  už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.

„Šią dieną, labiausiai norisi pabrėžti tai, kas jau nuveikta, ir padėkoti visiems, kurie iš širdies dirba Lietuvai. Tiems, kurių pilietiškumas – ne poza ir ne tušti žodžiai, kuriems ši šalis – svarbiausia pasaulyje. Jūsų dėka Lietuva per mažiau nei tris dešimtis metų nuėjo tokį valstybingumo kelią ir šiandien drąsiai lygiuojasi su daugeliu Europos ir kitų pasaulio valstybių, su kuriomis mus sieja tvirti draugystės ryšiai“, – teikdama valstybės ordinus ir medalius sakė šalies vadovė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė didžiuojasi ir sveikina savo narius, kurie apdovanoti šimtmetį švenčiančios Lietuvos valstybės dieną !


Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanota teatrologė, istorinės atminties ir tolerancijos vertybių puoselėtoja profesorė Irena Veisaitė.

Už pilietiškumo skatinimą ir pilietinės visuomenės stiprinimą apdovanotas žurnalistas, radijo laidų vedejas, prisidedantis prie kovos su priešiška propoganda Ernestas Alesinas. Jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad Izraelyje mirė Michaelis Šemiavičius  gimęs 1926m. vasario 9d. Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metu buvo Vilniaus geto kalinys, jo tėvai žuvo per Holokaustą, o pats Michaelis buvo išvežtas darbams. Po karo išvykęs į Izraelį, jis tapo Vilniaus miesto ir Vilniaus apskrities žydų bendruomenės pirmininku.

Nutrūko sudėtingo Michaelio Šemiavičiaus gyvenimo kelias. Visi bendravę su velioniu, prisimins jį kaip puikų veiklų žmogų. Nuoširdžiai užjaučiame šeimą dėl netekties, sunkią valandą linkime stiprybės ir dvasios ramybės.

Michaelis Šemiavičius parašė knygą hebrajų kalba, ji buvo išversta į anglų k. „Už vartų“: Holokaustą išgyvenusiojo kelionė iš Vilna į Tel Avivą. Knyga išleista 2009 m.

Tėvai Leiba ir Chaja Šemavičiai turėjo du vaikus – Michaelį ir Lėją. 1943 m. liepos 9 d. popietę valstiečiai užkasinėjo Buzaraisčio durpyne sudegintų žmonių kūnus. Žydų darbininkams atsisakius išeiti iš barako ir stoti prie duobės krašto sušaudymui, gestapininkai pastatą apšaudė kulkosvaidžiu, pro langus mėtė granatas. Barakas, su gyvais žmonėmis viduje, užsidegė. Vėliau paaiškėjo, kad tarp sudegintųjų buvo ir 12-metė Lėja Šemiavičiūtė. Tėvų – Lejbos ir Chajos – likimai taip pat tragiški: Lejba išvežtas į koncentracijos stovyklą Estijoje, kur mirė nuo ligų ir išsekimo, Chaja sušaudyta Paneriuose. Išliko gyvas  Michaelis.

1941–1944 m. per vokiečių ir jų talkininkų vykdytą Holokaustą daugiausia nukentėjo Lietuvoje gyvenę žydai ir romai. Michaelis Šemiavičius (Michael Schemiavitz), 1944 m. vasarą pabėgęs iš priverčiamųjų darbų stovyklos Kazlų Rūdoje, rašo, kaip jis kartu su kitais atvyko į Kauną ir pirmieji „miesto pakraštyje sutikti žmonės buvo romai, ką tik išėję iš miškų, kuriuose slapstėsi. Romams naciai taip pat buvo paskyrę mirties bausmę“ . Pasak prisiminimų autoriaus, dar neužmiršusio kaip žiauriai su abiem tautomis buvo elgiamasi ir kiek dėl to patirta skaudžių išgyvenimų, žydai ir romai „vieni kitus apkabino, išbučiavo, o po to kartu patraukė į Kauno centrą“ .

 

Jurbarke prisimintos Holokausto aukos ir jų gelbėtojai

Jurbarke prisimintos Holokausto aukos ir jų gelbėtojai

Prieš 77 metus, 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės. Buvo nužudyti 322 žmonės, tarp kurių – apie 20 lietuvių (jų tarpe ir jurbarkietis skulptorius Vincas Grybas). Šią dieną Jurbarko bendruomenė mini kiekvienais metais – Jurbarko genocido aukų kapinėse rengia Atminimo valandą, į kurią susirenka ne tik jurbarkiečiai, bet ir Jurbarke gyvenusių ir Holokaustą patyrusių žydų giminės ir artimieji.

Kartu su aukų giminėmis ir artimaisiais liepos 3 d. Jurbarko kultūros centro surengtoje Atminimo valandoje dalyvavo ir tylos minute 1941 metų liepos 3 dienos aukas pagerbė Jurbarko rajono savivaldybės atstovai – mero pavaduotojas Saulius Lapėnas, savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Gvildys, Jurbarkų seniūnijos seniūnas Audronis Kačiušis, Jurbarko krašto muziejaus ir Jurbarko kultūros centro darbuotojai.

„Džiaugiuosi, kad neužmirštate ir prižiūrite šią mums brangią vietą, senus žydų kapus. Mano gimtinės – Jurbarko apylinkėse buvo nepaprastai kilnių, narsių žmonių, kurie negalėjo likti abejingais matydami tas žiaurias žudynes. Šie žmonės neišmatuojamai narsūs, nes bijodami mirtino pavojaus gelbėjo žydus, slėpė juos, dalijosi su jais skurdžiu karo metų maisto daviniu ir manė, kad gelbėdami žmones iš mirties, atlieka svarbiausią pareigą – aukojimąsi už kito nekalto žmogaus gyvybę. Būtent jie yra tikri Lietuvos tautos žmonės“, – kalbėjo minėjime dalyvavęs žydų tautybės jurbarkietis Jakovas Rikleris atvykęs iš Vokietijos.

Renginyje Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ (vad. Birutė Šneiderienė) jaunieji aktoriai skaitė ištraukas iš G. Kanovičiaus knygos „Miestelio romansas“, skambėjo jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko smuiku atliekami kūriniai.

Skaityti plačiau

Lietuvos diplomatai – žmogiškumo ir agresijos ringe

Kaune įamžinti ir pasaulyje garsinami Janas Zvartendijkas ir Chiune Sugihara – žydus gelbėję užsienio diplomatai, tačiau 1939–1940 m. tai padaryti jie galėjo tik Lietuvos valstybės pareigūnų pastangomis. Deja, savo diplomatais nesidomime ir beveik nieko apie juos nežinome.

V.Čečeta LGKV pradėjo dirbti 1939 m. rugsėjo 17-ąją.

Pamiršome savo vaidmenį?

Kitąmet Kaune pastačius 150 tūkst. eurų vertės monumentą iki šiol mažai žinomam Nyderlandų garbės konsului tarpukario Lietuvoje Janui Zwartendijkui, pasaulis išgirs apie dar vieną žydus gelbėjusį užsienio diplomatą.

Kaip naujienų agentūrai BNS yra sakęs dabartinis Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje Bertas van der Lingenas, pasaulyje išgarsinto žydų gelbėtojo Ch.Sugiharos vaidmuo buvo įmanomas tik todėl, kad J.Zwartendijkas į užsieniečių pasus įrašydavo, kad jie vyksta į Nyderlandų užjūrio teritoriją. Toks įrašas, pasak Nyderlandų ambasadoriaus, buvo pagrindas Ch.Sugiharai išduoti žydams tranzitines Japonijos vizas. Tačiau ar pagalvojame apie savo šalies diplomatus šiame istorijos kontekste?

Kad tuo domimasi labai mažai ir vangiai, patvirtino sunkios paieškos istorikų ar Užsienio reikalų ministerijos atstovų, galinčių pasisakyti Lietuvos generalinio konsulato Vilniuje (LGKV) veiklos 1939-aisiais tema.

Pabėgėliai – ne tik lenkai

Atrodo, tik nedaugelis žino, kad Lietuvą galima vadinti pirmąja valstybe, kuri pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 m. rugsėjį, Lenkijos teritorijoje, Vilniuje, veikusiame mūsų šalies konsulate atvėrė sieną karo užkluptai kaimynei.

Skaityti plačiau
Vilniuje kitą savaitę bus tęsiami Didžiosios sinagogos ir jos kiemo archeologiniai tyrimai

Vilniuje kitą savaitę bus tęsiami Didžiosios sinagogos ir jos kiemo archeologiniai tyrimai

2018 m. liepos 9–31 d. buvusios Didžiosios sinagogos komplekso teritorijoje Vokiečių g. 13A vyks Vilniaus Didžiosios sinagogos ir sinagogų komplekso kiemo archeologiniai tyrimai.

Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrimai pradėti 2011 m. Tais metais lokalizuota Didžiosios sinagogos pastato vieta, 2016–2017 m. surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešuju pirčių pastato mūrų fragmentai  ir dviejų mikvių (ritualinių baseinų) vietos. 2018 m. tyrimų tikslas – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas ir patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną. Tyrimai vykdomi moksliniais tikslais.

Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr.. Džonas Seligmanas paskelbė apie Didžiosios sinagogos, kartu su sinagogų kiemu, žinomo jidiš kalba kaip Vilniaus “Šulhofas”, kasinėjimus 2018m . Kasinėjimai  tęsis šią vasarą nuo liepos 9 d.

Tie, kam rūpi savanoriška veikla, turėtų kreiptis į Dr. Seligmaną. Kontaktinis jo elektroninio pašto adresas: seligman.jon@gmail.com

Archeologinių tyrimų eiga bus viešai pristatoma liepos 19 ir liepos 26 d. 16.00–17.00 val. Tuo metu bus galima ateiti į tyrimų aikštelę Vokiečiu g. 13A, pabendrauti su archeologais, pamatyti laikiną archeologinių radinių ekspoziciją. Liepos 18 ir 25 d. per pietus 12.00–13.00 val. vyks pažintinės ekskursijos su gide apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Ekskursijų pradžia 12.00 val. prie informacinio stendo Žydų g. Registracija bus paskelbta nuo liepos 5 d.

Tyrimus vykdys Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos VšI „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ iš Izraelio ir Amerikos. Tyrimai finansuojami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.

Daugiau informacijos tel. (8 5) 212 77 23 arba (8 5)  262 9646

Jon Seligman savo bloge rašė apie kasinėjimo rezultatus. Čia kelios ištraukos:

“2016 m. Vilniaus miesto archyvuose, išlikusiame XIX a. pabaigos plane, skirtame pirties rekonstrukcijai, matyti, kad pirtis įrengta dviejuose pagrindiniuose aukštuose. Išsami plano analizė parodė, kad pastate buvo du tualetai, įvairios patalpos ir du įdomūs kambariai – plane nurodyti numeriai: 9 ir 16. Šiuose kambariuose buvo didelės šildymo krosnys, o tai, mūsų nuomone, rodo baseiną su laiptais – “mikvę”, – viskas įrodyta tik kasinėjant. Nuspręsta kasinėti šias vietas – du mažus plotus, tikintis, kad planas atitiks realybę šioje vietoje ir mes atrasime dvi žydų bendruomenei priklausiusias ritualines pirtis (miqve’ot).

Kasinėjant aptikom abi mikves. Pirmoji mikvė, buvusi sinagogos kiemo pirtyje, yra išlikusi pilnai. Radome beveik stačiakampę vonią, kuri įrengta po naujausios pirties renovacijos, tikriausiai 1881m. ar keleriais metais vėliau. Kiemo kampe išliko pakopų liekanos. Į patį baseiną vedė keturi laipteliai. Sienos ir laipteliai buvo padengti balto kvarco plytelėmis, kitoje plytelių pusėje pažymėta, kad jos pagamintos Gardino gamykloje. Grindys  padengtos gelsvo smėlio spalvos plytelėmis, priklijuotomis kvadratais. Kambario kampe yra betono pagrindas, kuris galėjo tarnauti kaip mikvės rezervuaras (otzar).

Šių metų kasinėjimas turi du tikslus. Pirma, mes tęsime savo  planą, kad galėtume toliau tyrinėti pirtį. Darbai apima “mikvės” kasimo darbus tranšėjoje 7, kur tik pusė numatytų darbų buvo įvykdyta praėjusį sezoną. Kitose vietose, pažymėtose numeriais: 8, 9, 10 sutelksim dėmesį į išorinius pirties kraštus. Tai sutampa su Lietuvos žydų bendruomenės ir Vilniaus miesto savivaldybės prašymu nustatyti teritorijos ribas, leidžiančias ateityje planuoti memorialą šioje teritorijoje, pašalinus buvusios mokyklos pastatą, kuris nebėra eksploatuojamas.”

Vilniuje pažymėtos 242-osios JAV Nepriklausomybės metinės

Iškilminga ceremonija vyko JAV ambasadorės Lietuvoje Anne Hall rezidencijoje Vilniuje. Į priėmimą atvyko Seimo nariai, ministrai, verslo, kultūros ir pramogų pasaulio atstovai. Pakvietimus taip pat gavo  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė bei žydų bendruomenių pirmininkai. Susirinkusius svečius sveikino Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatai, buvo pagerbtos JAV karinės vėliavos.

Šventės metu valstybinius Jungtinių Amerikos valstijų ir Lietuvos Respublikos himnus atliko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, muzikine programa parengė džiazo profesionalų Artūro Anušausko ir Vytauto Labučio duetas. Šventės metu rezidencijoje taip pat buvo eksponuojama Lietuvos ir JAV ryšių šimtmetį atskleidžianti paroda „Per Atlantą: Lietuvos ir JAV draugystės amžius“. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirtą parodą kūrė JAV ambasada Lietuvoje ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus suburta istorikų komanda kartu su Fulbright moksliniu darbuotoju iš JAV Charlesu Perinu.

Panevėžio jaunimas domisi žydų paveldu

Panevėžio jaunimas domisi žydų paveldu

2018 m. birželio 11 dieną į Panevėžio m. žydų bendruomenę kreipėsi Monika Šinkūnaitė kartu su savo kolega, prašydami padėti organizuoti projektą  „Orientacinis pasivaikščiojimas“  ir diskusiją  „Žydų kultūra Panevėžyje“. Susitikimo metu buvo aptartas renginio scenarijus ir pasisakymų temos.

Organizatorės Monikos Šinkūnaitės  projekto tikslas – sudominti kuo daugiau jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių bei miesto visuomenę žydų paveldu.

Birželio 29 dieną įvyko orientacinis pasivaikščiojimas „Žydų   keliais“ – Panevėžio istorinėmis žydų paveldo vietomis. Jaunimo komandos startavo nuo Laisvės a., kur iki II Pasaulinio karo vyko aktyvus žydų gyvenimas. Čia jie gyveno, turėjo parduotuves, dirbtuves, stomatologinius bei gydytojų kabinetus, advokatų kontoras. Kai kurios gatvės buvo pavadintos visuomenininkų žydų pavardėmis – daktaro Mero, Rabino Gercelio, pramoninkų Kisino, Dembo ir kt.

Po orientacinio pasivaikščiojimo kavinėje „Kavos dėžutė“ prie puodelio kavos vyko diskusija, kurioje dalyvavo publicistas panevėžietis Donatas Puslys, Panevėžio   kraštotyros   muziejaus   direktorius   Arūnas   Astramskas,   J. E. vyskupas Emeritas  Jonas Kauneckas, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė Eleonora Kasiulytė ir Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

Skaityti plačiau
Dėkojame kadenciją baigiančiai Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorei Dianai Varnaitei

Dėkojame kadenciją baigiančiai Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorei Dianai Varnaitei

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) ta proga ne tik  reiškia padėką Dianai Varnaitei už žydų paveldo saugojimą Lietuvoje, bet ir su rūpesčiu svarsto, kas pakeis šią profesionalią vadovę, protingą, įžvalgią ir vertinančią paveldą kaip reikšmingą palikimą ateities kartoms.

Nuo 2013 m. Fainai Kukliansky tapus LŽB pirmininke, bendruomenė ypatingai daug dėmesio skiria Lietuvos žydų paveldo išsaugojimui. Didžiąja dalimi dėl KPD direktorės Dianos Varnaitės asmeninio dėmesio žydų paveldas tapo ir KPD bei visos šalies paveldosaugos vienu iš prioritetų. Žydų istorija Lietuvoje prasidėjo beveik prieš 700 metų, ne visos vertybės išliko, bet kas liko, reikalauja skubių gelbėjimo darbų, nes yra valstybės ir žmonių vertybės, kurios traukia viso pasaulio žmones.

Lietuvos žydų paveldas – tai reliktai kultūrinio kraštovaizdžio, kurį šimtmečiais kūrė bendruomenė, kažkada siekusi ketvirtį milijono gyventojų, pasklidusių po beveik visus šiandieninius Lietuvos miestus ir miestelius. Tai – beveik 200 kapinių, daugiau nei 200 žudynių vietų – masinių kapaviečių, virš 40 kultūros vertybėmis paskelbtų sinagogų.

Žiežmariuose 2013 – sprendžiant dėl medinės sinagogos išsaugojimo (šiandien jau baigti KPD ir Kaišiadorių raj. sav. lėšomis vykdyti išorės tvarkybos darbai, rengiamas vidaus tvarkybos darbų projektas, pastatas pritaikomas lankymui

Holokaustą pergyvenusi šiandieninė Lietuvos žydų bendruomenė niekaip nebūtų pajėgi viena be valdžios ir savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių žmonių prižiūrėti bei išsaugoti tai, kas skurta per šimtmečius ir kas pasklidę plačiai po visą šalį. Todėl ačiū valstybės ir vietos valdžios institucijoms, visų pirma – Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir asmeniškai, dabar jau buvusiai, departamento direktorei Dianai Varnaitei, kad supranta ir padeda suprasti kitiems, kad Lietuvos žydų istorinės kapinės, masinės kapavietės, sinagogos ir kiti kultūros paminklai yra ne tik mūsų žydų, bet ir visos Lietuvos paveldas.

Vyriausybės 2018 balandį patvirtintose kultūros paveldo apsaugos pertvarkos gairėse planuojama decentralizuoti Kultūros paveldo departamentą, dabar vienose rankose sutelkiantį visas su paveldu susijusias funkcijas.

KPD direktorės Dianos Varnaitės teigimu, dabartiniais ministerijos parengtais paveldo reformos metmenimis „einama link sistemos griovimo, o to pasekmė gali būti ir paveldo griovimas. Panašu, kad nugali bolševikinis mąstymas, kad viską sugriausime ir pastatysime iš naujo“. Šie D.Varnaitės žodžiai neramina ir LŽB.

 Pakruojyje 2017 – atidarant EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų bei LR lėšomis atrestauruotą Pakruojo medinę sinagogą.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad netekome ilgametės Panevėžio m. žydų bendruomenės narės Jelenos Larionovos (Vaizberg). Ilgus metus ji dirbo daktare mikrobiologe Panevėžio m. infekcinėje ligoninėje. Visos bendruomenės vardu reiškiame begalinę užuojautą dėl netekties dukroms ir anūkams.

Žydų iš Australijos viešnagė Panevėžyje

Žydų šeimos išeiviai, kurie iki karo gyveno Panevėžyje šiandien išsibarstę po visą pasaulį. Dar caro laikais XX a. pr. Panevėžio žydai emigravo į įvairias Amerikos šalis: Čilę, Argentiną, Braziliją, Kanadą, Meksiką, JAV, o taip pat PAR ir Australiją. Todėl Panevėžio žydų bendruomenėje dažnai lankosi svečiai iš šių šalių, o ypač iš PAR. Šį kartą į bendruomenę atvyko Kelly Rozmarim kartu su vyru, dviem dukromis ir broliu. Jie atvyko iš Australijos bei atsivežė dokumentų ir nuotraukų, kuriuos gavo iš įvairių archyvinių šaltinių. Juose matyti, kad Kelly senelis Hona Šepc 1908 m. gimė Panevėžyje, o 1939 m. kartu su savo broliu emigravo į PAR. Tėvas Judel Šepc buvo Rabinas. Jis ir trys seserys taip pat gimė Panevėžyje ir liko gyventi Lietuvoje, vėliau visi žuvo Holokausto metu.

1939 m. PAR buvo visame pasaulyje garsi žydų bendruomenė, pasivadinusi „Ponevež“. Kelly turi išsaugojusi dokumento kopiją – žmonių sąrašą, kurie plaukė laivu į PAR, jų tarpe buvo ir Kelly šeimos nariai.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad birželio 30d. mirė Boris Finkelson. (1941 – 2018)
 Reiškiame nuoširdžią ir gilią užuojautą žmonai Adelijai ir vaikams.
Projekte 100 LIETUVOS VEIDŲ – SUJUNKIME LIETUVĄ! Dalyvauja ir LŽB

Projekte 100 LIETUVOS VEIDŲ – SUJUNKIME LIETUVĄ! Dalyvauja ir LŽB

Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje tuo pačiu metu vienoje vietoje susirinko įvairių pasaulio kraštų lietuvių bendruomenės ir Lietuvos tautinės bendrijos. Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Lietuvių Bendruomenė Izraelio Valstybėje “Nerija” sulaukė daug svečių stende Rotušės aikštėje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė aplankė “Beigelių krautuvėlės” stendą ir ragavo litvakiško imberlach.

Liepos pirmąją dieną Vilniuje Rotušės aikštėje trisdešimt lietuvių bendruomenių iš skirtingų pasaulio šalių kvietė Lietuvos gyventojus susipažinti. Renginiu “Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Pasaulio Lietuvių bendruomenė siekia padėti susitikti viso pasaulio lietuviams ir čia gyvenančioms tautinėms mažumoms. Kartu Rotušėje ir jos prieigose vyko pasaulio lietuvių meno kūrėjų paroda ir koncertas.

#100LietuvosVeidu

Užuojauta

Nuoširdžiai užjaučiame ilgametę ir aktyvią Panevėžio m. žydų bendruomenės narę, seniūnų sueigos pirmininkę  Vandą Klug, netekus mylimo tėvelio. Sunkią netekties valandą linkime stiprybės jai ir artimiesiems.

 

Pirmoji hebrajų kalbos stovykla

Pirmoji hebrajų kalbos stovykla

Šią vasarą pirmą kartą Lietuvoje surengta hebrajų kalbos stovykla, ji vyko birželio 22-24 dienomis. Ją organizavo Ruth Reches – Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja metodininkė,  kuri Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje jau antrus metus veda hebrajų kalbos kursus suaugusiems.

Idėja surengti stovyklą Ruth Reches kilo spontaniškai: „Su mokiniais pradėjom diskutuoti apie tai kalbėti, kad neužtenka vien klasėje mokytis hebrajų kalbos. Pamanėme, kad reikia panirti į hebrajų kalbos aplinką ir tuo tikslu būtų labai gerai nuvykti į Izraelį, kur, girdėdami hebrajų kalbą, gilintume savo žinias. Bet pradžioje nusprendėme pabandyti sukurti hebrajišką aplinką stovykloje“, — pasakoja mokytoja.

Stovykla vyko kaimo sodyboje, kur trims dienoms susirinko apie 40 žmonių iš visos Lietuvos: ne tik hebrajų kalbos kursų studentai iš Vilniaus, bet atvyko ir klaipėdiečiai bei kauniečiai, kurie taip pat buvo suinteresuoti gilinti hebrajų kalbos žinias, daugiau sužinoti apie žydų tradicijas, istoriją ir kultūrą. Džiugu, kad stovykla ir kalbos mokymasis sudomino įvairaus amžiaus žmones — nuo mokyklinio iki pensinio.

Stovykloje vyko ne tik hebrajų kalbos pamokos, bet ir įvairūs renginiai, susiję su žydų tautos tradicijomis ir kultūra. Patys mokiniai aktyviai dalyvavo rengdami stovyklos programą, patys rengė protmūšius  apie žydų kultūrą ir istoriją, atskleisdami savo gilias žinias ir išprusimą. Paaiškėjo, kad stovyklautojai daug žino, yra apsiskaitę, išprusę, vienas stovyklautojų veža turistų grupes į Izraelį.

Penktadienį visi pagal žydų tradicijas kepė chalas, sutiko Šabatą. Vienas mokinys vedė Šabato apeigas su malda, taip pat šeštadienio vakare, sužibus pirmoms trims žvaigždėms, su dainomis Šabatas buvo išlydėtas.

Rytais stovyklautojai gamino izraelietiškus pusryčius: humusą ir šakšuką.

Moterys mokėsi žydiškų šokių su profesionaliomis šokėjomis. Natalija Heifetz vedė įdomią paskaitą apie vyrų ir moterų santykius pagal judaizmo tradicijas, Rūta Ostrovskaja skaitė paskaitą apie garsų fotografą, litvaką Izraelį Bidermaną.

Stovykla baigėsi ir dabar jau planuojama vykti į Izraelį.

Ruth Reches pastebi, kad pastaraisiais metais žydų bendruomenė tapo atviresnė, prieinama visiems, dabar įvairių tautybių žmonės gali geriau pažinti savo kaimynus žydus, tuo pačiu skleisdami  toleranciją ir tautų draugystę.

Daugiau nuotraukų :

Stovyklos gyvenimo akimirkas fiksavo Arkadij Palej.

Neleiskime užklijuoti lietuviams žydšaudžių etiketės

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) niekada nevadino ir nevadins lietuvių žydšaudžių tauta. Nors Holokausto metu, dalyvaujant vietiniams kolaborantams, išžudyta apie 95 proc. tuometinės žydų bendruomenės narių, suteikti visai lietuvių tautai tokį žeminantį ir kaltinantį vardą būtų neteisinga.
Labiausiai neteisinga tai būtų atžvilgiu tų, kurie nepabūgo ir išlaikė sunkiausią žmogiškumo išbandymą. Tų drąsių lietuvių, kurie iš pažiūros beviltiškoje situacijoje rado savyje jėgų kovoti su nežmogiškom idėjomis ir nacizmo doktrina. Daugiau nei 800 šių tylių didvyrių vardų galime ištarti šiandien, nežinia, kiek dar liko nežinomi jų atminimui neatlaikius laiko išbandymo.

2018-06-25 paminėjusi vienas žiauriausių Kauno “Lietūkio” garaže įvykdytų žydų žudynių, gerbdama savo protėvių ir jų gelbėtojų atminimą, LŽB negali likti abejinga, kai sostinės širdyje prieš kelias dienas organizuota šventė tuomet, kai valstybėje turėjo būti keliamos gedulo vėliavos atmenant pirmąsiais Holokausto Lietuvoje aukas.

2018-06-21 Vilniaus m. savivaldybės puslapyje buvo paskelbtas kvietimas atminti birželio 23 d.   sukilimo metines, kuriame, be kita ko,  sakoma, jog tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28), atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Ar tikrai turime skatinti švęsti kerštą, ar tikrai turime pasitelkti neapykantą su tariamu siekiu vienyti tautą? Net ir praėjus daugiau nei 70 m. nuo karo pabaigos, tokios Holokausto atgarsius menančios formuluotės išlieka iki skausmo pažįstamos.

Prisiminus istorinį kontekstą, priežasčių švęsti birželio 23-ąją lieka nedaug. Nors ir sunku nustatyti konkretų Holokausto Lietuvoje pradžios momentą, jį galime laikyti birželio 22 d, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”. Šią karo išvakarių dieną gyvybės neteko viena pirmųjų iš 300 000 neapykantos aukų –   į Šventają išmestas lietuvių nužudytos anykštėno Rapoporto jaunutės duktės išniekintas kūnas. Po to sekė masiniai plėšimai, prievartavimai, žudymai, palikę Lietuvą be dešimtadalio jos gyventojų.

Apie kokią laisvę galime kalbėti Lietuvos aktyvistų frontui tapus antisemitinės politikos Lietuvoje įrankiu, o Laikinajai vyriausybei nė karto nepaskelbus jokio akto smerkiančio Lietuvoje vykusio žydų tautybės žmonių genocido?

Negausi išlikusi Lietuvos žydų bendruomenė geriau nei bet kas kitas jaučia lietuvių tautos patirtus istorinius išgyvenimus ir pažįsta itin sudėtingą mūsų valstybės istoriją – todėl bendruomenės manymu, nejautrus, paviršutiniškas ir neatsakingas požiūris į skaudžias istorines aplinkybes sudaro prielaidas vystytis tiek antisemitinėmis nuotaikoms, tiek ir nepagrįstam “žydšaudžio lietuvio” stereotipui.

Vilniaus m. savivaldybės puslapyje skelbtas kvietimas švęsti birželio  23-iąją, kuomet Lietuva iškovojo trumpalaikę ir labai sąlyginę laisvę iš esmės mainais tapdama nacių sąjungininke, nepelnytai žemina lietuvių tautos vardą ir, bendruomenės vertinimu, prieštarauja nacionaliniam interesui.

Skaityti plačiau

Komentaras apie lzb.lt publikuotą straipsnį apie Holokaustą Kretingoje

LŽB tinklapyje lzb.lt  publikuotas straipsnis, kurį atsiuntė  autorius Romualdas Beniušis iš  “Pajūrio naujienų”. Šis straipsnis apie Holokaustą Kretingoje, apie įvykius  liudijo kretingiškis Pranas Jurkus. Tačiau prisiminimai  ir liudijimas apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje Prano Jurkaus pasakojime neatitinka  istoriografijos faktų,- mano istorikas Dr. Hektoras Vitkus, tyrinėjęs Holokausto istoriją šame regione.

2017m. Palangos kurorto muziejus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu pristatė straipsnių rinkinį „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“ (mokslinis redaktorius dr. Hektoras Vitkus)

„Man kyla kai kurių abejonių skaitant straipsnį „Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje“ ir štai kodėl, rašo laiške Dr. Hektorius Vitkus:

1)  citata: “Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus”. Dirbant su istoriografija, su archyvine (Lietuvos ypatingojo archyvo) ir su Tilžės operatyvinio būrio (EK Tilsit) medžiaga man neteko susidurti su faktu, kad žydų egzekucijos buvo rengiamos sekmadieniais. Gal informacijos pateikėjas – Pranas Jurkus turėjo omenyje, kad reguliariai (P. Jurkus mini, kad keturis kartus, t. y. keturis sekmadienius iš eilės…) buvo rengiamos tyčiojimosi iš suimtųjų sovietinių aktyvistų ir žydų “akcijos”? Gal ir išversta netiksliai. Peržiūrėjau Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone pateiktą interviu su Pranu Jurkumi man susidarė įspūdis, kad tai, kas pateikta tekste ir tai, kas pasakojama interviu apie Kretingos žydų žudynes ir sovietinių aktyvistų bei žydų iš kitų Kretingos valsčiaus ir apskrities vietovių žudynes Kretingoje ne visai sutampa. Aš būčiau linkęs laikytis nuomonės, kad žudynės prie Kretingos “Šv. Antano rūmų” esančio tvenkinio vyko vieną kartą 1941 m. liepos pr. (tikslios datos kol kas nežinome). Gal P. Jurkus turėjo omenyje ir kitą epizodą, kai liepos pr. tvenkinyje prie vienuolyno buvo nužudyti septyni žydai? Jo pasakojime du epizodai galėjo susilieti į vieną įvykį.

2) kaip egzekutoriai minimi “specialūs SS daliniai”, “keletas vokiečių kareivių”, kurie mušė atvarytus suimtuosius kuolais ir lazdomis. Išties nesunkiai prieinama medžiaga leidžia teigti, kad P. Jurkaus nupasakotas žudynes vykdė Telšių apygardos Kretingos raj. lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnų (vad. Pranas Jakys) dalis (1941 m. liepos mėn. Šios struktūros jau funkcionavo) ir Vermachto lauko žandarmerijos (Feldgendarmie) pareigūnai (ne tik P. Jurkus, bet ir kiti liudininkai mini “vokiečių kareivius žalsvomis uniformomis”), kuriuos galėjo supainioti su SS ir “vokiečių kareiviais”. Kretingos apskrities “valymo” akcijos buvo patikėtos Tilžės SD štabui, todėl neatmestina, kad P. Jurkaus nupasakotą egzekuciją galėjo stebėti ir jos eigą koordinuoti aukštesnio rango SD (neabejotinai SS narys) pareigūnas. Bet liudijimas, kad aukos prieš galutinį susidorojimą buvo mušamos kuolais ir lazdomis iš esmės yra tiesioginė nuoroda į lietuvių policijos veiksmus.
Kaip minėjau, eventualus P. Jurkaus nupasakotos egzekucijos momentas – 1941 m. liepos pr.-pirmoji pusė. Tokią prielaidą patvirtina minimas faktas, kad aukos buvo tik vyrai (žydų moterų ir vaikų žudynės Kretingos apskrityje buvo vykdomos 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį).