

Raimondo Savicko parodos atidarymas!

Lietuvos žydų bendruomenė su giliu liūdesiu praneša apie Anatolijaus Krivulino mirtį po ilgos kovos su sunkia liga. Jis išėjo 2018 m. lapkričio 30 d. Anatolijus Krivulinas gimė 1959 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos žydų bendruomenė nuoširdžiai reiškia užuojautą velionio žmonai Marijai, dukrai Aleksandrai ir sūnui Konstantinui, draugams ir šeimos nariams. daugeliui draugų ir šeimos narių. Krivulinas buvo restorano “Pitarija Fire Place” vadovas.

Nuoširdžiai sveikinu Lietuvos žydus sulaukus Chanukos, viltingos šviesos šventės. Linkiu visiems sveikatos, laimės, taikos ir šilumos šeimoje. Mūsų bendruomenei linkiu, kad išsipildytų plačios veiklos planai, kuriuos palaiko Lietuvos valstybės institucijos ir savivaldybės, todėl svarbus ir ambicingas žydų bendruomenės įnašas, įrodantis, kad mes esam ir skleidžiam daugiau tiesos apie žydų bendruomenės gyvavimą, jos istoriją, kultūrą bei veiklą. Ačiū už gerus darbus, už palaikymą ir Jūsų šypsenas. Visus sudėtingus klausimus, kylančius mūsų veikloje, turime išspręsti drauge.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon Facebooke parašė gražų kvietimą klausytis Chanukos dainų su kariljono muzika Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, prie Lukiškių aiikštės, gruodžio 3d. 17 val. .
Come and join us on Monday December 3rd at 17:00 for an unprecedented, unique and special concert to welcome the Jewish holiday of Hanukkah.
As part of the embassy ongoing efforts to build bridges between people, cultures, religions and our beloved nations Hanukkah songs will be performed by the city carillon, a unique instrument of the 61 bell, that is at the southern tower of St. Apostle Philip and Jacob Church near Lukiškės Square (Vasario 16 st. – 10, Vilnius) .
This extremely rare instrument, the largest in the Baltic States and one of the most modern in the world, will play the most popular Hanukkah songs: Sevivon, Ma’oz Tsur, Ner Li, Oh Hanukkah, Yamey Hanukah, Ha’Nerot Halalu, Me Yimalel.


Chanuka – šviesos šventė. Istoriniai įvykiai, kuriais grindžiama šventė, yra užfiksuoti I ir II Makabėjų knygose.168 m. prieš mūsų erą Sirijos karalius Antiochas Epifanas pasiuntė karius į Jeruzalę. Sirai išniekino miesto šventyklą, švenčiausią to meto žydų vietą. Antiochas taip pat panaikino judaizmą, uždraudė Šabatą ir šventes, taip pat apipjaustymą. Altoriai ir stabai buvo įrengti graikų dievų garbinimui. Jis pasiūlė žydams du variantus: persikraustymą ar mirtį. Šventykla buvo pervadinta į graikų dievo Dzeuso šventyklą. vyko sukilimas, vadovaujamas Jehudos Chašmonėjaus, kuris buvo vadinamas Makabi (kūjis). Jo vadovaujama tautinė kariuomenė, pavadinta Makabėjų, išvadavo Jeruzalę, o užkariautojus išvarė iš Judėjos.
Kada graikai įsiveržė į Šventyklą, jie suteršė ten buvusią visą alyvą ir kai Hašmonėjų dinastija juos nugalėjo, patikrino Šventyklą ir rado tik vieną ąsotį alyvos, kuris buvo savo vietoje, ir buvo užantspauduotas Vyriausiojo kunigo antspaudu. Bet jame buvo alyvos tiek, kad būtų gana uždegti tik vieną dieną. Įvyko stebuklas – nuo jos buvo uždegama aštuonias dienas. Kitais metais nustatė tas dienas, kaip šventines šlovinimui (hallel) ir dėkojimui.“
Šventė, kaip pagrindinis šių įvykių akcentas, pabrėžė ne karinę, o dvasinę pergalę – Šventyklos apšvietimą (pagal kurį ir šventė gavo savo pavadinimą). Chanuka žydų tautos sąmonėje iškilo ne kaip vienos kariuomenės pergalė prieš kitą, bet tikėjimo – prieš prievartą, dvasinės šviesos – prieš priespaudos tamsą, judaizmo – prieš jo persekiotojus, monoteizmo – prieš pagonybę.
Žydai visame pasaulyje švenčia aštuonias dienas.

Prisiminimai apie pirmąją Lietuvos žydų Chanuką 1988m. su Maša Grodnikiene.
Po Antrojo pasaulinio karo likę gyvi Lietuvos žydai Chanuką tyliai švęsdavo šeimoje. 1987m. susikūrė Lietuvos žydų Kultūros draugija, jos pirmininku tapo Emanuelis Zingeris.
1988 gruodžio 4d. Lietuvos žydai susibūrė, surinko lėšas bendrai Chanukai. Tai buvo įsimintina šventė Vilniuje, Dainavos restorane, didelis sujudimas, susirinkus į gražų būrį. Skambėjo jidiš kalba ir jidiš dainos. Šventę su programa organizavo Lietuvos žydų Kultūros draugijos kultūros renginių grupė. Koncertavo žydų ansamblis Fajerlach, ansamblio vadovai Griša Kravecas ir Ana Kravec, taip pat koncertavo Amoso Traubo vadovaujamas etnografinis ansamblis, ir Kauno žydų estradinis ansamblis. Koncertą vedė Chaimas Gurvičius. Dalyvavo 370 žmonių. Susirinkusius sveikino Lietuvos Kultūros fondo valdybos pirmininkas Česlovas Kudaba, taip pat dalyvavo pirmasis pavaduotojas Tarvydas. Tai buvo didžiulė Chanukos vakarienė su koncertu ir su pasisakymais.
Prisiminkime, koks buvo laikas Lietuvoje, – prasidėjo Sąjūdis, Lietuvos žydai iš įvairių miestų būrėsi ir dalyvavo Sąjūdyje. Visi buvo pakylėti, susijaudinę laimingi, kad pagaliau su Atgimimu Lietuvos žydai gali švęsti kartu didžiąją dvasinės pergalės šventę – Chanuką. Į ją veržėsi dauguma, vietų trūko, pakliūti buvo neįmanoma. Tuo metu Lietuvoje gyveno 17 tūkst. žydų.
Po savaitės gruodžio 11d. Dainavoje vyko antra Chanuka – vakaras suaugusiems, pakartota koncertinė programa, dalyvavo 400 žmonių. Į šventinį vakarą atėjo Algimantas Čekuolis, jis pasakė kalbą, prašė žydų neišvažiuoti iš Lietuvos, nes prasideda naujas gyvenimas. Tuo metu jau vyko masinė žydų Alija – repatrijavimas į Izraelį.
Gruodžio 17d. Profsąjungų kultūros rūmuose vyko Chanuka vaikams, kurioje dalyvavo 500 vaikų.
1988 gruodžio 19d. sukurtas Lietuvos žydų Klaipėdos skyrius.
Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose vyko Kauno skyriaus organizuota Chanukos šventė, koncertavo Kultūros rūmų žydų saviveiklos estradinis ansamblis. Tuose pačiuose rūmuose įvyko steigiamasis Kultūros skyriaus susirinkimas, išrinkta skyriaus taryba, dalyvavo daugiau nei 300 žmonių, pirmininku išrinktas V. Jelinas, vėliau pirmininku tapo Markas Zingeris.
1989 metais buvo sukurta Lietuvos žydų bendruomenė, kurios pirmininku buvo išrinktas Grigorijus Kanovičius.
Savo bendruomenę žydai kūrė suprasdami, kad vien kultūros neužtenka. „Paaiškėjo, kad bendruomenei reikia socialinės globos ir mes turėjome ja pasirūpinti”,- sako Maša Grodnikienė, gerai atsimenanti visus svarbius bendruomenės kūrimosi momentus, nes jos tėvas Solomonas Atamukas buvo vienas iš svarbių įvykių iniciatorių.
Socialinę pagalbą teikė ir telkė tarptautinė sionistinė žydžių moterų organizacija WIZO, jos prezidente tapo Rachelė Kostanian, veikloje dalyvavo apie 50 moterų. Socialinė pagalba žydams buvo telkiama ir regionuose. WIZO skirstė labdarą, aprūpindama neįgaliuosius, ligonius, pensininkus, varginguosius.
Pradėjo veikti vaikų klubas Ilan, kuriam vadovavo Sofija Zibuc. Vaikai labai mėgo susirinkti šiame klube, jų būdavo 100 ir daugiau, netrūko linksmų užsiėmimų, judrios veiklos. Ilan veikia iki šiol. Kai S. Zibuc su šeima išvyko į JAV, ji pakvietė Mašą Grodnikienę ir paprašė perimti vadovavimą vaikų klubui.
Vilniuje atsidarė sekmadieninė tautinė žydų mokykla. Jos direktoriumi tapo Simas Levinas.
Žydų inteligentai, lietuvių intelektualų remiami, kreipėsi į valstybines institucijas su pasiūlymu pripažinti daugiaamžę žydų kultūrą ir jos reikšmę Lietuvai.


Gruodžio 4 d., 18 val. maloniai kviečiame į Lietuvos žydų bendruomenę, Pylimo g. 4 Vilniuje, kur vyks susitikimas – paskaita – diskusija ir parodos atidarymo renginys „Misija – Lietuvos piliečiai. Sibiras“. Renginys, skirtas 1941 m. birželio mėn. tremčių iš Lietuvos aptarimui. Įprastinis oficialusis tremčių pasakojimas tarsi nutyli daugianacionalinę tremtinių sudėtį, jų pažiūrų ir įsitikinimų įvairovę. Visus vienijo tik tai, kad jie neįtiko staiga užgriuvusiam okupaciniam rėžimui.
Programoje: Dr. Violetos Davoliūtės pranešimas jos mokslinių tyrimų pagrindu.
Apie renginio idėją ir turinį kalbės LŽB tarybos narys Daumantas Levas Todesas, VŽVB vedėjas Žilvinas Beliauskas ir Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė.
Fotografijų parodos atidarymas.

LSK “Makabi” kulkinio šaudymo varžybos Vilniuje skirtos Lietuvos kariuomenės savanoriui, dviejų Vyčio kryžių ordinų kavalieriui Volfui Kaganui
Š.m. lapkričio 25 d. Vilniuje VŠĮ „Šaudymo sporto klube GSKA“ vyko LSK „Makabi“ kulkinio šaudymo varžybos, kuriose dalyvavo šauliai: jauniai, moterys, vyrai ir veteranai. Varžybos buvo vyko šaudant po 15 šovinių ( 5 bandomieji ir 10 įskaitiniai) iš pistoleto 20 m. distancijos į krūtinės formos taikinius su pažymėtu 10 taškų ploto centru. Pirmą kartą atvyko Šiaulių, Trakų ir Šalčininkų šauliai. Džugu, kad varžybose dalyvavo šeimos: LSK „Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas su žmona Valentina, Julius Fišas su žmona Kristina ir sūnumis Adomu ir Nojumi, tėvas ir sūnus Zimanai, šiauliečiai Sandrijus ir Robertas Visockai.
Trijose kategorijose dominavo Fišų šeimos nariai. Tarp jaunių (visi prizininkai 2005 m. gimimo) pirmą, antrą vietas Iškovojo broliai Fišai –Adomas (50 tšk.) ir Nojus (43 tšk.), trečias buvo Nikolas Vasjanovas. Moterų grupėje pirmavo jų mama Kristina (81 tšk.), aplenkusi Valentiną Finkelšteinienę (78 tšk.), trečią vietą iškovojo Greta Sinkevičiūtė (57 tšk.). Vyras, parodęs absoliučiai geriausią taiklumą buvo Julius Janavičius (97 tšk.), antras liko Julius Zimanas ( 95 tšk.), trečias – šiaulietis Daniel Lupšic (92 tšk.). Veteranų grupėje nenugalimas buvo Julijus Fišas (94 tšk.), antras – trakietis Arkadijus Goldinas (92 tšk.), trečias – šalčininkietis Ivanas Miškinis (91 tšk.).

2018 m. lapkričio 25 d. Delfi sporto centre, Vilniuje, įvyko 11-asis LSK Makabi „Grand Prix“ badmintono čempionatas. Susirinko dalyviai iš 12 Lietuvos badmintono klubų: Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Prienų miestų, iš viso 75 dalyviai.
Sportininkai rungtyniavo dviejose grupėse: suaugusieji ir jauniai. Suaugusieji varžėsi penkiose kategorijose: vyrų ir moterų vienetų, dvejetų ir mišrių dvejetų kategorijose. Jauniai – keturiose kategorijose: vaikinų ir merginų vienetų bei dvejetų kategorijose.
Geriausiai pasirodė Lietuvos jaunimo rinktinės ir LSK Makabi rinktinės narė Vitalija Movšovič, tapusi suaugusiųjų grupėje moterų vienetų čempionė, moterų dvejetų kategorijoje laimėjo 2 vietą, o mišrių dvejetų kategorijoje su savo tėvų Igor Movšovič – 3 vietą.
Dalyviai buvo apdovanoti vertingais prizais: visų grupių ir kategorijų nugalėtojai buvo apdovanoti taurėmis, pirmų, antrų ir trečių vietų prizininkai – medaliais, kiekvienas dalyvis gavo diplomą, patvirtinantį jo dalyvavimą čempionate.
Techniniai varžybų rezultatai Lietuvos badmintono federacijos internetiniame puslapyje:
http://www.badminton.lt/index.php?m=10&tid=1090
Genadijus Plavinas
varžybų vyriausiasis teisėjas
Kaip ir kiekvieną mėnesį, tęsiam nusistovėjusias tradicijas. Panevėžio m. žydų bendruomenės vardu pirmininkas Gennady Kofman pasveikino gimusius lapkričio mėnesį: Žydrą Kofman, Juliją Grafman, Darių Urboną, Oną Jošpaitienę, Emiliją Šteimanienę, Genadijų Šteimaną, Eleną Kofman ir Adomą Kofman.
Tokie visą bendruomenę vienijantys renginiai vyksta programos “Klubinis darbas HESED” rėmuose.
Prie šventinio stalo, tvyrant puikiai ir iškilmingai nuotaikai sveikindamas gimtadienius švenčiančius, G. Kofman visiems linkėjo laimės, tvirtos sveikatos, kantrybės, meilės, vilties, tikėjimo ateitimi, ilgų gyvenimo metų ir visokeriopos sėkmės gyvenime.

Latkės – bulviniai blynai, kuriuos žydai laiko nacionaliniu patiekalu, taip pat kaip lietuviai, baltarusai, rusai, ukrainiečiai, vokiečiai, čekai, šveicarai. Pirmą kartą šis bulvių patiekalas buvo paminėtas 1830 m. ir panašu, kad priklausė vokiečių virtuvei. Vėliau žydų dėka latkės tapo populiarios visame pasaulyje – juk tai privalomas Chanukos stalo patiekalas.
O ar žinote, kad anksčiau jas kepdavo iš grikių ir macų miltų. Taip pat šaltiniai teigia, kad latkes kilo iš Italijos, kur kepdavo blynus su ricotta sūriu. Rabbinas Kalonymus ben Kalonymus (1286-1328 m.) pirmasis susiejo Chanuką ir blynus, pateikdamas idealų Purim šventės meniu ir paminėdamas blynus poemoje apie Chanuką.

Šolom – Aleichem
Klausykit, vaikučiai , aš jums papasakosiu istoriją apie peiliuką, ne prasimanytą istoriją, bet tikrą, kuri atsitiko man pačiam.
Jokio daikto pasaulyje aš taip negeidžiau, kaip peiliuko; jokio daikto aš taip netroškau turėti, kaip peiliuko, savo peiliuko! Kad tas peiliukas gulėtų sau mano kišenėje, ir aš galėčiau kada tinkamas jį išsitraukti ir ką tinkamas juo pjauti. Ir tegu mano draugai žino!
Skaitykite visą apysaką:
Peiliukas

„Labai prasminga jau antrą kartą rengiamoje konferencijoje prisiminti iškilias savo krašto moteris, kurios įnešė didžiulį indėlį į kultūros, švietimo, sveikatos, pramonės ir kitas svarbias veiklos sritis ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje“, – sveikindamas konferencijos dalyvius sakė laikinai einantis Panevėžio miesto mero pareigas Petras Luomanas. Bibliotekos direktorė Loreta Breskienė kalbėjo apie bibliotekos veiklą bei joje eksponuojamą siuvinėtų vėliavų parodą „Lietuvos didieji“. Parodos autorė – dailininkė, buvusi panevėžietė, dirbusi J. Miltinio dramos teatre scenografe Sofija Kanaverskytė.
Pagrindinė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofman pranešimų tema – istoriniai duomenys apie Panevėžio žymių žydų moterų veiklą iki 1940 m. Mažai yra žinoma apie žydes moteris, kurių tarpe buvo skulptorė Marija Dilon, verslininkės Ana Kisina, Lėja Chazanienė, visuomenininkė daktarė Ana Merienė, Panevėžio žydų ligoninės gydytojos Mirijam Todesaitė – Blatienė, Zinaida Kukliansky, dantų gydytojos – Vera Dembienė, Golda Izraelienė, Liuba Gurevičienė, Chasjė Feigelienė. Kiek plačiau buvo paminėta žydų moterų esperantininkių organizacija Panevėžio mieste, kuriai priklausė ir rabino Abraomo Grinbergo duktė Ana Grinberg.
Kofman pažymėjo, kad tema apie žymias žydų moteris yra labai mažai nagrinėta ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Daugelis rašo apie vyrus ir jų nuopelnus, o moterys lieka nuošalyje. Todėl šios konferencijos sumanymas yra labai puiki mintis, kuri parodo tolerantišką požiūrį į gyvenimą ir istoriją.
Konferencijos dalyviai: Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja švietimo reikalams Sandra Jakštienė, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskis, Panevėžio gimnazijų direktoriai ir mokytojai bei kiti miesto švietimo įstaigų darbuotojai. Su dideliu susidomėjimu buvo išklausyti 9 pranešimai, kuriuos skaitė: Panevėžio kolegijos bibliotekos vedėja Vilija Raubienė, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos bibliotekininkė Albina Saladūnaitė, Garbės kraštotyrininkė iš Šiaulių Irena Dambrauskaitė-Rudzinskienė, Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė, muziejininkas Donatas Juzėnas, Kraštotyrininkė, paįstrietė Stasė Mikeliūnienė, lėlininkas Antanas Markuckis.

2018-11-23. Kaune Gičiupio seniūnijoje senosiose žydų kapinėse vyko žydų-Lietuvos kariuomenės karių pagerbimas, kuriame dalyvavo Gričiupio seniūnijoje startavusio pėsčiųjų pažintinio žygio, skirto atkurtos Lietuvos kariuomenės 100-mečiui paminėti dalyviai, Kauno žydų bendruomenės atstovai, kauniečiai ir jų svečiai.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas priminė renginio dalyviams istorinius žydų ir lietuvių santykius, kai žydai kariavo Lietuvos nepriklausomybės kovose 1919-1920 m. ir tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Kovo 11-osios gatvės bendrijos vadovas dr. Raimundas Kaminskas pasidalino mintimis apie pilietiškai nusiteikusius žydus Lietuvos karius 1918-1940 m. ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui įteikė atminimo ženklą-medalį. Renginio metu taip pat kalbėjo LR Seimo narys Gediminas Vasilauskas, Gičiupio seniūnijos seniūnė Jolanta Žakevičienė, Kauno ukrainiečių bendrijos pirmininkas Nikolajus Denisenko.

1861 m. įsteigtos Kauno senosios žydų kapinės buvo uždarytos 1952 m. Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiose kapinėse palaidota ne tik daug žymių visuomenės, kultūros, politikos ir religijos veikėjų, bet ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusių ar nepriklausomybės kovose žuvusių 14 žydų – Lietuvos karių.

Šiomis dienomis Lenkijos spaudoje ne kartą buvo minimas dominikonės iš Krokuvos Cecilijos Marijos Roszak vardas. Ji mirė sulaukusi 110 metų amžiaus ir buvo seniausia ar bent viena iš seniausių vienuolių pasaulyje. Jos ilgo gyvenimo biografijoje vienas svarbiausių lsikotarpių yra minimi Vilniuje praleisti metai.
Krokuvos dominikonių portale primenama, kad 1908 kovo 25-ąją gimusi Cecilija į dominikonių ordiną stojo būdama 21 metų, po studijų prekybos mokykloje Poznanėje. 1934 metais ji davė amžinuosius įžadus.
1938 metais ji ir dar kelios seserys buvo pasiųstos į Vilnių, kurį tuo metu užėmė Lenkija. Jos apsigyveno ne mieste, o Naujosios Vilnios apylinkėse, turėjo penkių hektarų žemės ūkį ir medinį namelį su koplyčia. Netrukus įsižiebė ir visą Europą apėmė II Pasaulinis karas, o Lietuvoje viena kariuomenė keitė kitą. Seserų bendruomenei vadovavo Motina Anna Borkowska.
Vokiečių okupacijos metais prasidėjo masinės žydų žudynės. Tada sukrėstos seserys pasiūlė prieglobstį keliolikai žydų. Jos negalėjo jų slėpti nuolatos, tik suteikdavo laikiną prieglobstį. Vienuolių svetingumas sukūrė saugią salą žydams. Ir tuo pat metu mirtiną grėsmę pačioms seserims. Ne vien todėl, kad jie buvo žydai, bet ir todėl, kad priklausė pasipriešinimo judėjimui, kuris stengėsi sukurstyti sukilimą Vilniaus gete.

Niujorke įsikūrusio YIVO Žydų tyrimų institute nuo 1992 m. saugomi Bundo archyvai. Institutas paskelbė naują iniciatyvą, siekdamas, kad šie archyvai taptų prieinami mokslininkams ir visuomenei, – jie turėtų būti skaitmeninami. YIVO valdybos pirmininko pavaduotoja Irene Pletka inicijavo šį projektą ir pranešė, kad ji dovanoja 1 mln. dolerių, paremdama “Bundo” skaitmeninimo projektą.
Daugiau nei 150 žmonių dalyvavo YIVO Žydų tyrimo instituto galerijoje Niujorke surengtose iškilmėse, skirtose pagerbti YIVO valdybos pirmininko pavaduotoją Irene Kronhill Pletka už pavyzdinį vadovavimą, įkvepiantį dosnumą, ypatingą įsipareigojimą išsaugoti žydų istoriją ir kultūrą. Irene ir jos įkurtas fondas Kronhill Pletka ieško projektų, kuriuos galėtų paremti lėšomis kritiniu metu, kai jų labai trūksta. Bundo projekte numatyta, kad surinkus 2,5 mln. – 3 mln. dolerių, YIVO institutas pradės pirmąjį skaitmeninimo etapą, (skaičiuojant pėdomis), apimantį apie 219 pėdų įrašų. Archyvarų žargonu, 1 linijinė pusė paverčiama į 5000 puslapių.
1897 m. Vilniuje įkurta žydų politinė partija Bund turėjo savo programą, drąsiai kovojo su pogromų organizatoriais. YIVO apibūdina Bund’ą kaip “žydų politinę partiją, palaikančią socialistinę demokratinę ideologiją, taip pat jidiš kultūrą, vadinamą jidišizmą ir žydų tautinę autonomiją”.Džekas Jacobsas, politinių mokslų profesorius Niujorko Kembridžo universitete teigia, kad Bundas buvo pirmoji moderni žydų politinė partija Rytų Europoje. Bundo ideologija orientuota į žydų darbininkų sluoksnį.
Nuotraukoje Vilnius, Bundo demonstarcija1936. YIVO Žydų tyrimų instituto archyvai.
Irene Pletka – Kronhill Pletka fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje ir kitur.
Australijoje augusi Irene, gimė Šanchajuje jos tėvai Lenkijos žydai, kuriems Čijunė Sugihara Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas išdavė Gyvenimo vizas. Antrojo pasaulinio karo metais Sugihara padėjo apie 6000 Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos, išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas.
Irene išmoko kelias kalbas, ji įgijo psichologijos specialybę ir Menų magistro laipsnį kaip fotografė, ji 20 metų dirbo Bezalel Akademijoje Jeruzalėje fotografe, dizainere ir neseniai prodiusavo filmą “Kas parašys mūsų istoriją?”
Pasak Irene, atvykmas į YIVO turėjo įvykti neišvengiamai. Jos Jidiš mokytoju vaikystėje Australijoje buvo vieno YIVO įkūrėjų sūnus. Jos tėvas, visą gyvenimą buvo Bundo narys, Jidiš dienos mokyklos, Šolomo Aleichemo koledžo įkūrėjas ir Australijos Melburno žydų bendruomenės aktyvus narys.
Irene Pletkos darbai, žinantiems Č.Sugiharos – diplomato, humanisto, pasiaukojimą gelbstint žydus, įrodo, jog diplomato žygdarbis įkvėpė ir Irene Pletke, nes ji užaugo su tėvų patirtu gelbėtojo stebuklu.
Nuo pat Kronhill Pletka fondo įkūrimo 2007 m. ir tapus į YIVO valdybos nare 2011 m., Irene aktyviai dalyvavo YIVO ir kitų organizacijų veikloje. Ji remia projektus Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Venesueloje, Italijoje, Afrikoje, Australijoje, Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įvairūs svarbūs projektai, kuriuos remia Kronhill Pletka fondas: XVII a. restauruota medinė sinagoga su tapybos darbais Lenkijoje – fondo finansavimas, Balkanų Sefardų muzikos festivalio ir sirų pabėgėlių gydymo Izraelyje finansavimas.
Irene palaiko YIVO, ji vadina šį žydų institutą kultūrine organizacija ir neįkainojamos Rytų Europos žydų istorijos paveldo saugykla, kuri suteikia žinių ir priemonių, padedančių žmogui formuoti savo ateitį.