Renginio metu 5 minjano nariai, pergyvenę Holokaustą, papasakos savo unikalias šio laikotarpio istorijas:
1.Mejer Zelcer
2.Jakov Mendelevsky
3.Chaim Nimirovsky
4.Isaak Markus
5.Roman Švarc
Sausio 24-osios popietė Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje buvo skirta artėjančiai Holokausto aukų atminimo dienai ir Pasaulio tautų teisuoliams. Jų didvyriški poelgiai gelbėjant žydus Antrojo pasaulinio karo metais, susipynę gelbėtojų ir išgelbėtųjų likimai bei istorinis kontekstas pristatyti tądien muziejaus Tolerancijos centre atidarytose parodose „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ ir „Tarp gyvenimo ir mirties: gelbėjimo istorijos Holokausto akivaizdoje“.
Išgyvenusieji Šoa prisimena skaudžias šeimų netektis, tradiciškai jie susirenka žydų bendruomenės buveinėje arba sinagogoje, pagerbia aukų atminimą uždegdami žvakes, ištaria, už ką jas dega. Ceremonija graudi ir jaudinanti. Tos minutės ir tyliai ištarti žodžiai sukrečia. Minos Frišman pasakojimas.
Mina Frišman su gyvenimo draugu.
Mina Frišman išgyveno Holokaustą, būdama vaiku, ji visada uždega didelę žvakę už savo žuvusią šeimą, prisimindama Kauno getą ir Štuthofo koncentracijos stovyklą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai naciai įžengė į Lietuvą, vyko žydų izoliavimas ir žudymas. Minos šeima buvo didelė, šeši vaikai, abu tėvai dirbo Inkaro gamykloje Kaune. Minai su šeima kaip ir visiems Kauno žydams reikėjo kraustytis į Kauno getą, prisisiūti geltonas žvaigždes. Minai dabar 86-eri metai, ji prisimena, kaip iš geto žydus gabeno į Štuthofo konclagerį.
‚,Ir šiemet uždegsiu žvakę, prisimindama Štuthofo konclagerį, į kurį mane ištrėmė iš Kauno geto kartu su visa mano šeima. Aš prisimenu savo seserį dvynę, kurią labai mylėjau.. Sesuo konclageryje mirė. Brolį ir tėvą ten nužudė. Uždegu už visos šeimos narius, kurie man buvo labai brangūs, už tėvelį, mamytę, už brolį. Mes šeimoje buvom 5 sesutės ir vienas brolis. Kai patekau į Kauno getą buvau 9-erių metų. Iki karo tėvelis išlaikė šeimą, jis dirbo Inkaro fabrike modeliuotoju, kūrė batų modelius. Mamytė siuvo odą tame pat fabrike. Štuthofe vyrus atskyrė nuo moterų, atskyrė ir vaikus, juos žudė dujų kameroje. Ten žuvo ir mažiausia sesutė. Mama buvo su mumis. Dirbom sunkiai, badavom. Davė mums po metalinį indą, į kurį įpildavo vadinamos sriubos ir gabaliuką duonos. Sulaukėm išvadavimo su mama ir seserimis..
Dabar manimi rūpinasi bendruomenė ir mano šeima, visą paramą, kas priklauso Holokaustą išgyvenusiems getininkams ir koncentracijos stovyklų kaliniams aš gaunu, jokių problemų neturiu, man padeda gyvenime. Visada dalyvauju Lietuvos žydų bendruomenės renginiuose, ateinu į Holokaustą išgyvenusių pagerbimą. Kasmet mūsų gretos mažėja. Vaikams viską pasakojau apie Holokaustą. Labai sunku man prisiminti, ką aš išgyvenau. Tik išlikusi nuotrauka primena visą laimingai gyvenusią šeimą. Prisimenu mamą, kaip ji skaniai gamindavo šventinius patiekalus ir aš kartu su ja. Uždegdavom žvakes per Šabą, susėsdavom prie didelio stalo…
Vilniuje įvyko konferencija, skirta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir kovai su diskriminacija. Renginį organizavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Tautinių mažumų departamentu. Konferencijoje pranešimus skaitė VDU ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, diplomatai, svečiai iš užsienio. Konferencijos pabaigoje buvo pristatyta paroda apie Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą „Lietuva. Lite. Lita. Vienas amžius iš septynių“.
Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Tautinių mažumų departamento prie LRV direktorė Vida Montvydaitė.
LR Užsienio reikalų ministras, kalbėjo, kad visi turėtų suprasti šios Holokausto aukų atminimo dienos prasmę: „Antisemitizmas, žydų diskriminacija – randas ant mano šalies. Atsiprašinėjimas nieko jau nebepadės. Diskriminacija privedė prie Holokausto. Šiuo metu Lietuvoje jau visur yra daug nuorodų į žydų žudynių vietas, kurias galim aplankyti ir pasakyti: daugiau niekada tai negali pasikartoti. Turime prisiminti Pasaulio teisuolius, kurių yra apie 900. Kasmet pagerbdami nužudytas aukas, mes negalim garantuoti, jog panašios žudynės pasaulyje niekada nepasikartos. Kad to nebūtų, žydų istorija ir Holokaustas turi atsirasti Švietimo programose“ –pabrėžė Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Pasak Fainos Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės, ,,antisemitizmas buvo, yra ir bus, jei mes nekovosime su juo. Kodėl iki šiol negalima nuimti Holokauste dalyvavusių asmenų paminklų ir atminimo lentų, o apie kelis kartus atimtą turtą net nekalbama? Grąžinkite nors turtą, jei negrąžinate gyvybės, nors tą, ką grąžino visa Vakarų Europa – griežtai kalbėjo LŽB pirmininkė. Turiu prašymą mūsų Valstybei. Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ir kitose finansuojami renginiai, kuriuose dalyvauja Holokaustą išgyvenusieji, jie vadinami nacių aukomis (nazi victims), jie galėtų dažniau lankytis mokyklose, pasakoti apie tai, kas iš tikrųjų vyko. Būčiau dėkinga, jei mano prašymas būtų perduotas Vyriausybei. Edukacija yra ne tik žodžiai, bet ir veiksmai, turime prisiminti, kas vyko.
Norvegijoje žuvo kur kas mažiau žydų, bet ši valstybė vykdė 11-os žingsnių programą, skirtą kovai su antisemitizmu. Man buvo labai svarbus sužinoti, kad tokia programa yra ir kaip ji vyksta. Nacių aukomis tapo ne tik žydai, žuvo ir romai, Antrasis pasaulinis karas paliko žmonijai sužlugdytus likimus, gėdą, skausmą, pavertė Lietuvą kapinynu. Holokaustas atėmė didžiulį intelektualinį pilietinį potencialą. Pasaulio teisuoliai dovanojo žmonėms gyvenimo dovaną, taip Holokausto sukrėtimas suteikė žmonijai antrą šansą. Tik po to išgyvento skausmo tarptautinė bendruomenė pradėjo suvokti žmogų kaip vertybę, kurios instrumentu tapo pirmasis universalus fundamentalių teisių katalogas – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Dabar dar turime kovoti, kad Lietuvoje nacių kolaborantų atminimo ženklai būtų pašalinti. Mes jau pripratome prie „skinheadų“ eitynių – „Lietuva lietuviams“. Į daugelį dalykų nebežiūrim kritiškai, deja. Šoa mus amžiams paženklino ir įpareigojo. Neturime teisės likti abejingais neapykantos akivaizdoje.
Lietuva yra viena iš pirmųjų valstybių pritarusi ir aprobavusi antisemitizmo apibrėžimą. Jis svarbus ne tik žydams, bet ir valstybės vyrams. Šis apibrėžimas reikalauja iš valstybės mus apginti, kai yra reikalas”,- kalbėjo F.Kukliansky.
Pasaulio žydų kongreso specialusis komisaras kovai su antisemitizmu Julius Meinl kalbėjo, kad kovą su antisemitizmu Europa turi laimėti. Žydai neturi galvoti apie lagaminus, kuriuos pavojaus atveju, vėl reikės krautis išvykimui. Antisemitizmas egzistuoja ir pasireiškia pasaulyje įvairiai, nuo dešinės iki kairės, iki radikaliojo islamo. Pasaulio žydų kongreso specialusis komisaras kovai su antisemitizmu tvirtino, kad antisemitizmas dabar pasireiškia Izraelio kritika. Žydų mokyklos ir sinagogos įvairiose šalyse yra saugomos, daugelis žydų Europoje ir Amerikoje dėl gresinčio pavojaus slepia savo tapatybę. Tuo tarpu daugelis antisemitų net nemano, kad jie yra antisemitai, jie nekalba kaip anksčiau, kad nekenčia žydų, sako tik nekenčiantys jų valstybės. Jei Europa viską pamiršo,- tai mūsų atsakomybė priminti, – tvirtino J. Meinl. Žydai turi jaustis saugūs šalyse, kurias jie savo gyvenimui pasirinko. Negali būti jokių kompromisų, vyriausybės turi imtis veiksmų ir suprasti, kad puolama ne tik žydų bendruomenė, bet ir kitos tautinės bendruomenės taip pat.
“Holokaustas – viena didžiausių tragedijų pasaulio ir Lietuvos istorijoje. Tai yra be galo skausminga, tačiau tuo pačiu ir labai svarbi tema, apie kurią mes privalome kalbėti, – sakė konferencijoje Tautinių mažumų departamento direktorė V. Montvydaitė, kad ir kaip nelengva būtų. Negalime ir neturime ignoruoti pasitaikančių neapykantos apraiškų visuomenėje, viešojoje ar net kultūrinėje erdvėje. Trumpalaikes neapykantos iškrovas gali nustelbti tik ilgalaikė atmintis ir bendru sutarimu priimtas sprendimas ją puoselėti ir įprasminti“.
Konferencijoje pranešimus apie istorijos palikimą ateities kartoms skaitė žinomi Lietuvos istorikai, mokslų daktarai: Dr. Linas Venclauskas (nuotraukoje-centre), VDU, Sugiharos fondas Diplomatai už gyvybę, jo pranešimo tema -„Jausmų atrofija: tarpukario lietuvių antisemitai apie sionistų judėjimą Lietuvoje“.
Lietuvos istorijos institute dirbančio Dr. Algimantas Kasparavičiaus pranešimo tema: ,,Žydai, Holokaustas ir antisovietinė rezistencija: lietuvių istorinės atminties ypatumai Antrojoje Respublikoje”.
Nuotraukoje iš kairės F.Kukliansky, centre Photini Tomai-Constantopoulou, iš dešinės Graikijos ambasadorė Vassiliki Dicopoulou.
Po pranešimų vykusioje diskusijoje pasisakė Dr. Photini Tomai-Constantopoulou, specialioji pasiuntinė Holokausto ir Antisemitizmo klausimams iš Graikijos Užsienio reikalų ministerijos. Ji kalbėjo, jog ne tik istoriją reikia prisiminti, bet ir kalbėti apie diskriminaciją šiandienos pasaulyje, apie modernios visuomenės kovą su antisemitizmu, nes iššūkių netrūksta. Dr. Photini Tomai-Constantopoulou uždavė klausimą, ar Lietuvoje yra žydų valstybės tarnyboje, ar yra žydų URMe, ar turime žydų diplomatų? Ką reiškia, jei atsakymas – ne? Diskriminacija šiandien? Savo mintis ji išplėtė ir pranešime.
Norvegijos Parlamento 11 pakopų kovos su antisemitizmu planą konferencijoje pristatė Hans Olav Syversen, Norvegijos Ministrės Pirmininkės Ernos Solberg Valstybės sekretorius,
pasakodamas apie tarpinstitucinio bendradarbiavimo poreikį kovoje su diskriminacija.
Norvegijos Veiksmų planas kovai su antisemitizmu:
1 Dabartinė padėtis. 2. Kas yra antisemitizmas? 3. Žydų mažuma Norvegijoje. Holokaustas Norvegijoje. 4. Antisemitizmo prevencija mokyklose. 5. Rėmimas iniciatyvų, kurios informuoja apie žydų gyvenimo ir istorijos įvairovę Norvegijoje. 6 . Antisemitinių neapykantos nusikaltimų registracija ir tyrimas. 7. Gyventojų požiūrio stebėsena. 8. Daugiau žinių apie antisemitizmą įgyti per mokslinius tyrimus. 9. Užtikrinti tinkamas saugumo priemones žydų institucijoms. 10. Pastangos kovoti su antisemitizmu už Norvegijos ribų. 11. Svarbiausi politika ir teisės aktai.
Konferencijoje buvo pristatyta po pasaulį keliaujanti paroda „Lietuva. Lite. Lita. Vienas amžius iš septynių“, pristatė jos kūrėjas Pranas Morkus. Parodoje atvaizduotos išskirtinės žydų santykių su vietos gyventojais detalės, paminėti įstabūs litvakų kilmės asmenys, tarp kurių ir visame pasaulyje žinomas Vilniaus Gaonas. Būtent jo dėka Vilnius buvo pradėtas vadinti „Lietuvos Jeruzale“. Parodą parengė Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, parodos dizainą kūrė dizaino studija JUDVI – Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė.
Po baigiamųjų konferencijos žodžių visi dalyvavo pasaulinėje Holokausto atminties kampanijoje, fotografuodamiesi: #WeRemember ar#MesPrisimename.
Nuotraukos Laimos Penek
Pranešimas žiniasklaidai
2019 01 25
Sausio 29 d., antradienį, 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje įvyks renginys, skirtas Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai. Koncerte skambės keturių chorų, simfoninio orkestro bei solistų atliekama žymaus žydų visuomenės veikėjo, žydų religinės muzikos kūrėjo Leibo Glantzo (1898–1964) oratorijos „Holokausto naktis“ pasaulinė premjera.
Kūrinį orkestrui ir chorams aranžavo JAV kompozitorius Josephas Nessas, 20 sakralinių L. Glantzo kompozicijų pavertęs vientisu monumentaliu veikalu. Dramaturginę liniją dar labiau sustiprins Nobelio premijos laureato Elie Wieselio memuarų „Naktis“ ištraukos.
Projekte dalyvauja tarptautinė atlikėjų komanda: dirigentas Arkadijus Feldmanas (Rusija), kantorius Danielis Mutlu (JAV), Helena Goldt (sopranas, Vokietija), Rita Schteinfer (smuikas, Izraelis), Grigorijus Yanovskis (violončelė, Izraelis), Ekaterina Bergstedt (obojus, Švedija), Kaliningrado simfoninis orkestras, Kaliningrado muzikinio teatro choras bei choras „Kirilica“, Maskvos žydų sinagogos vyrų kapela, choras „Vilnius“ ir aktorė Elzė Gudavičiūtė.
„Projekto tikslas – prisiminti Nobelio taikos premijos laureato Elie Wieselio (1928–2016) gyvenimą, skambant nuostabiai garsaus žydų muzikos kūrėjo Leibo Glantzo muzikai. Elie Wieselis knygoje „Naktis“ aprašė savo, tuomet penkiolikmečio paauglio, išgyvenimus Aušvico, Buchenvaldo ir kitose mirties stovyklose. Mes, viso pasaulio žmonės, turime sustabdyti įsikerojusią neapykantą. Jei to nepadarysime, tai lems ateities genocidus, mirtis ir didžiules kančias, – sakė idėjos autorius ir vienas iš projekto organizatorių, kompozitoriaus L. Glantzo sūnus Jerry Glantzas. – E. Wieselio memuarų „Naktis“ istorija be galo sukrečianti ir žiauri, tačiau kūrinio muzika alsuoja optimizmu ir viltimi.“
Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena Jungtinių Tautų sprendimu visame pasaulyje sausio 27 d. minima nuo 2005 m. – 1945 m. sausio 27-ąją buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla. Stipriausias ir žinomiausias Holokausto literatūros kūrinys yra pirmoji Elie Wieselio knyga „Naktis“, kuria rašytojas įamžino visų Holokaustą išgyvenusių žydų atminimą.
Premjeros Vilniuje išvakarėse kūrinį išgirs Kaliningrado miesto klausytojai – „Holokausto naktis“ bus atlikta Kaliningrado Sobore. Pasak projekto rengėjų, kūrinį numatoma rodyti dešimtyje pasaulio šalių.
Projekto organizatoriai – asociacija „Tarptautiniam bendradarbiavimui ir tolerancijai“ (Vokietija), ne pelno siekianti organizacija „Holokausto nakties projektas“. Projekto organizatoriai Vilniuje – koncertinė įstaiga valstybinis choras „Vilnius“, projekto partneris – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.
2019 m. sausio 29 d., 18 val. Šv. Jonų bažnyčia (Šv. Jono g. 12, Vilnius)
Leib Glantz oratorija „Holokausto naktis“
Ministras Pirmininkas Sauliaus Skvernelis kviečia visus aktyviai dalyvauti Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirtuose renginiuose. Būkime kartu su visuomenininkais, politikais, žurnalistais, mokyklomis, įstaigomis ir organizacijomis iš visos Lietuvos. Junkimės prie socialinės kampanijos, dalinkimės ne tik nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.
Straipsnio autorė Ruta Reches- doktorantė, rašanti mokslinį darbą apie Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimus.
Visi tyrėjai prieina bendrą nuomonę, kad Holokaustas buvo žmonių sukelta trauma, nusinešusi milijonus gyvybių ir palikusi skaudžių pėdsakų išgyvenusiųjų tolesniame gyvenime. Kuo išskirtinė Holokausto trauma, kokių pasekmių ji sukėlė?
Holokausto metu šeši milijonai žydų tautybės žmonių buvo sistemingai žudomi kaip nacistinės politikos pasekmė – planas sunaikinti visus žydus okupuotoje Europoje (Bernick, Grinberg, Holynaty ir Rodgers, 2001). Tie, kuriems pavyko išsigelbėti, vadinami „išgyvenusiais Holokaustą“ (Wyatt-Brown, 2000; Bernick ir kt., 2001). Tokiais vadinami asmenys, gimę iki 1945 m. šalyse, okupuotose nacistinės Vokietijos. „Išgyvenę“ yra ne tik tie, kuriems pavyko išlikti koncentracijos stovyklose, bet ir žmonės, kalinami darbo stovyklose, getuose, tie, kurie slapstėsi, įstojo į partizanų gretas, ir tie, kurie gyveno su padirbtais dokumentais (Shmotkin ir Barilan, 2002).
Šiuo metu išgyvenusiems Holokaustą žmonėms – daugiau nei 80 metų. Karo metu jie buvo vaikai ar paaugliai. Todėl kalbant apie Holokausto traumos specifiką, be kitų faktorių, svarbu apžvelgti ankstyvos traumos ypatumus bei jos įtaką senatvei.
1.3.1. Holokausto traumos išskirtinumas
S. J. Breiner (1996) pažymėjo, kad išgyvenusiųjų Holokaustą patyrimas skiriasi nuo kitų traumų išgyvenimo ir yra unikalus dėl kelių priežasčių:
• Stresinė situacija tęsėsi nenumatytą laiką. Karo metu niekas nežinojo, kada pralaimės nacistinė Vokietija.
• Žydų tautybės žmonės neturėjo galimybės kontroliuoti savo likimo, jie buvo priklausomi nuo išorinių aplinkybių, kurios jiems buvo katastrofiškai nepalankios.
• Nebuvo įmanoma numatyti, nuspėti situacijos.
• Holokaustas išsiskyrė mastais – žydai buvo persekiojami visose valstybėse, kontroliuojamose nacistinės Vokietijos.
• Tai buvo ne vienkartinis nacionalistinis priešiškumo proveržis, bet oficiali nacistinės Vokietijos programa, turinti tikslą – „galutinai išspręsti žydų klausimą“ – visiškai sunaikinti žydų tautą.
Savo tyrimuose S. J. Breiner teigė, kad Holokaustas iš kitų tautų genocidų išsiskyrė brutalumu, kai buvo vykdoma vienos tautos žmonių planinė socialinė ir psichologinė izoliacija, visos socialinės žmonių grupės dehumanizacija. Ir toks elgesys su žydų tautybės žmonėmis buvo legalus, visuotinai priimtinas ir skatinamas nacistinės valdžios (Breiner, 1996).
B. L. Green, J. P. Wilson ir J. D. Lindy (1985) aptarė veiksnius, išskiriančius Holokausto sukeltą traumą iš kitų traumų. Tai:
• trukmė;
• vaidmuo traumoje – aktyvus ar pasyvus;
• trauminio įvykio racionalizacija;
• potrauminė aplinka.
Prie šių veiksnių reikėtų pridėti ypatingą Dievo vaidmenį Holokauste.
1.3.1.1. Trauminio įvykio trukmė
Trauminiai įvykiai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius ir ciklonus arba žmonių inicijuotus išpuolius, tokius kaip teroristiniai aktai, išžaginimai ar grobimai, A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „šoko trauma“. Jie sukelia trumpalaikę „staigią grėsmę gyvybei“ (Solnit ir Kris, 1967). Tačiau yra ir tokių traumų, kurios tęsiasi ilgiau. Dalyvavimą ginkluotosiose pajėgose karo metu, įkalinimą karo belaisvių stovykloje ar pasikartojančius prievartos epizodus A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „įtampos trauma“. Kitaip tariant, šios formos traumos tęsiasi ilgą laiką ir sukelia asmeniui įtampą. Išgyvenusieji Holokaustą patenka į šią įtampos traumos kategoriją.
Įtampos trauma laikoma potencialiai žalingesnė psichikai nei šoko trauma. Y. Bistritz (1988) teigia, kad netgi pati sunkiausia patirtis gali būti įveikta, jei tai, kas vyksta, yra „nuspėjama ir galimai laiko apribota“. Kitaip tariant, jei žmogus gali matyti savo kančių pabaigą, jis turi daugiau galimybių susidoroti su trauma. Holokausto įvykių pobūdis rodė, kad kiekvieną dieną vyksta neapibrėžti ir nenuspėjami įvykiai, keliantys grėsmę išgyvenimui. Y. Bistritz (1988) teigia, kad dėl šios priežasties išgyvenusieji negalėjo psichologiškai apsaugoti savęs taip pat, kaip tai sugeba padaryti išgyvenusieji šoko traumas.
1.3.1.2. Aktyvus ir pasyvus vaidmuo trauminių įvykių metu
Asmenys traumos metu prisiima aktyvius ir pasyvius vaidmenis. Dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą (išskyrus tuos, kurie dalyvavo pasipriešinimo judėjime (Varšuvos geto sukilimas, sukilimai Sobiboro ir Treblinkos koncentracijos stovyklose ar kitos aplinkybės, leidusios savarankiškai kovoti) atliko pasyvius vaidmenis. Jie negalėjo aktyviai dalyvauti priešinantis, buvo priversti paklusti savo persekiotojams ir užimti pasyvų vaidmenį (Lurie-Beck, 2007). Pasyvumas turėjo neigiamos įtakos jų tolesniam prisitaikymui.
L. M. Tas (1995) teigė, jog išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės reikšti emocijas (nes tai buvo pavojinga), todėl užslopintos emocijos peraugdavo į nerimą ir pyktį. Šių emocijų slopinimo mechanizmas buvo naudojamas kaip išgyvenimo strategija Holokausto metu, tačiau pasibaigus karui tai tapo kliūtimi, kadangi šių emocijų išlaisvinimas daugumai išgyvenusiųjų tapo neįmanomas ir po karo (Tas, 1995).
Visuomenėje dažnai keliamas klausimas, kodėl žydai nesipriešino, kai, pvz., tūkstančius žmonių vedant šaudyti, juos lydėdavo tik keli sargybiniai. Analizuojant literatūrą, kalbant su išgyvenusiaisiais, išryškėja skirtingos nuomonės.
• Žydų tautybės asmenys patyrė šoką dėl staiga pasikeitusios aplinkos, kurioje jie karo pradžioje apskritai blogai orientavosi. Priešiška aplinka buvo visa apimanti, nebuvo saugios vietos, kur jie galėtų pabėgti.
• Žydų tautybės asmenys labai glaudžiais ryšiais buvo susiję su šeimomis. Palikti vaikus, tėvus, vyrus ir žmonas dėl savo išlikimo prieštaravo žydų tradicijoms ir gyvenimo būdui.
Apie tai pasakoja V19I savo interviu:
„Mums sakė tiesiai eit per lauką. Mums buvo aišku, kad mus šaudys. Mano darbdavys sako: „Bėkit.“ Bet kaip bėgt? Visi kartu turim bėgt. Kažkas turi organizuoti šitą bėgimą. Ar aš galiu organizuoti bėgimą? Galvoju, kad man reikia kreiptis į ką nors vyresnį. Pas mus buvo mūrininkas toks – aukštas vyras, turintis autoritetą tarp visų. Turintis šešetą vaikų. Aš prisiartinau prie jo, kai ėjom, ir sakau: „A., gal organizuok bėgimą?“ O jis man sako: „V19I, kokį bėgimą? Aš einu su visa kapela.“ Su visais vaikais, turėjo omeny.“ V19I
• Didelė dalis žydų buvo tikintys ir Holokaustą priėmė kaip Dievo bausmę už nuodėmę – gyvenimą diasporoje . Jie pasikliovė Dievo pagalba, todėl pasyviai laukė ženklo iš aukščiau tikėdami, kad „Dievas padės“.
• Išmoktas bejėgiškumas yra vienas būdų paaiškinti žydų pasyvumą Holokausto metu. Pačioje pradžioje ši sąvoka sulaukė didelės kritikos dėl aukų stigmatizavimo, tačiau vėliau L. E. Walker paaiškino, kad išmokto bejėgiškumo nereikėtų painioti su tiesiog buvimu bejėgiu, kai negali kontroliuoti situacijos (Walker, 2016). Išmoktas bejėgiškumas psichologijoje suprantamas kaip būsena, kai asmuo verčiamas kentėti skausmą sukeliančius ar kitokius nemalonius stimulus ir ilgainiui patiki, kad ir ateityje negalės išvengti susidūrimų su šiais stimulais. Net jei atsiranda reali galimybė ištrūkti, ja nepasinaudojama – individas yra išmokęs, kad negali kontroliuoti situacijos (The New Encyclopedia Britannica, 2010). Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje M. Seligman pasiūlyta išmokto bejėgiškumo teorija aprašo tam tikrą depresiškumo tipą, kai individui būdingi negatyvūs, pesimistiniai įsitikinimai, kad jo veiksmai negalės būti rezultatyvūs ir nebus pastiprinti ar apdovanoti ateityje (Seligman, 1975, cit. pgl. Walker, 2016).
Taigi Holokausto metu tik nedaugelis išgyvenusiųjų galėjo aktyviai priešintis sistemai, dauguma užėmė pasyvų vaidmenį dėl negebėjimo kontroliuoti situacijos, iš ko kilo bejėgiškumo jausmas. Pasyvią poziciją lėmė negalėjimas palikti šeimų ir pasitikėjimas aukštesniąja jėga.
Literatūra
1. Bernick, L., Grinberg, A., Holynaty, L., and Rodgers, M. (2001). Caring for survivors of the Holocaust. The Canadian Nurse, 97, 25–29.
2. Bistritz, Y. (1988). Stability Criterion for Continuous-Time System Polynomials with Uncertain Complex Coefficients. Circuits and Systems. IEEE Transactions on, 35, 442–448.
3. Breiner, S. J. (1996). Children in and outside the concentration camp. The Journal of Psychohistory, 23(4), 415–426.
4. Green, B. L., Wilson, J. P., and Lindy, J. D. (1985). Conceptualizing post-traumatic stress, A psychological framework. In C. Figley (ed.), Trauma and its wake. New York Brunner/Mazel, 53–69.
5. Lurie-Beck, J. K. (2007). The differential impact of Holocaust trauma across three generations. Doctoral dissertation. Queensland University of Technology, 2–60.
6. Shmotkin, D., and Barilan, Y. (2002). Expressions of Holocaust experience and their relationship to mental symptoms and physical morbidity among Holocaust survivor patients. Journal of Behavioral Medicine, 25(2),115–134.
7. Solnit, A., and Kris, M. (1967). Trauma and infantile experiences: a longitudinal perspective. In S. S. Furst (ed.), Psychic Trauma (pp. 175–220). New York: Basic Books.
8. Tas, L. M. (1995). Going into permanent hiding as a way of postponing mourning. The Dutch Annual of Psychoanalysis, 118–125.
9. The New Encyclopedia Britannica, Propodea: Outline of Knowledge and Guide to the Britannica. 15th edition, 2010.
10. Walker, L. E. (2016). The battered woman syndrome. Springer publishing company.
11. Wyatt-Brown, A. M. (2000). Holocaust survival stories: change over time. Journal of Aging and Identity, 5(2), 91–108.
Holocausto metu buvo sunaikinta didžioji dalis Lietuvos žydų benruomenės. Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai paminėti Izraelio ambasada Lietuvoje ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, bendradarbiaujant su kino teatru „Pasaka” Vilniuje, rengia režisieriaus Amichai Greenberg filmo „Testamentas” peržiūrą.
„Testamentas” – filmas pasakojantis apie Holokausto tyrėją Yoel, kuris yra įsitraukęs į teisinę kovą dėl žiaurių žydų žudynių Lensdorfe, įvykusių Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje. Įtakinga pramoninkų šeima, ant kurios žemės vyko žudynės, planuoja įgyvendinti didelės apimties nekilnojamo turto projektą būtent toje vietoje. Yoel įtaria, kad vienas iš statybų tikslų – amžiams palaidoti įvykių atmintį, tačiau tam, kad projektas būtų sustabdytas, jam trūksta įrodymų.
Nagrinėdamas šią istoriją Yoel nagrinėja įslaptintus Holokausto liudytojų atsiminimus. Jo didžiausiai nuostabai tarp atsiminimų jis aptinka ir savo motinos liudijimą, apie kurio egzistavimą jis nežinojo ir kuriame atskleidžiamos jos gyvenimo paslaptys.
Yoel, kuris tarsi atlieka dvigubą tyrimą, asmeninį ir mokslinį, įkalintas tarp tylos sienų. Vienoje pusėje – tų kurie neigia Holokaustą, kitoje – motinos tylėjimas apie savo praeitį. Kaip istorikas, turintis įsipareigojimą kovoti dėl tiesos iki galo, jis nusprendžia tęsti tyrimus netgi jei tai jam kainuos jo asmeninį bei profesinį gyvenimą.
Filmas 2017 m. Venecijos filmų festivalyje buvo pristatytas programoje „Horizontai” ir pelnė specialųjų prizą, o Haifos filmų festivalyje buvo pripažintas geriausiu metų filmu.
Amichai Greenberg jau 15 metų rašo, režisuoja bei prodiusuoja televizijai, filmams, naujajai žiniasklaidai. Jo projektai apima vietines ir tarptautines švietimo bei komercijos institucijas, tokias kaip 1, 2 ir 10 Izraelio televizijos kanalai, Mandel institutas bei Yad-Vashem. „Testamentas” yra pirmasis jo pilnametražis filmas.
Filmo „Testamentas” peržiūra vyks sausio 27 d., sekmadienį, Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Kino seanso pradžia – 14.00 val., kino teatro „Pasaka“ didžiojoje salėje, Šv. Ignoto 4/3. Filmo originalo kalba – hebrajų. Su lietuviškais subtitrais.
Įėjimas nemokamas.
Daliai Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narių Holokausto skausmas pernelyg pažįstamas, palietęs jų artimuosius bei juos pačius.
Išsaugokite istorinę atmintį, nelikite abejingi ir nusifotografuokite su ženklu #WeRemember ar#MesPrisimename.
Skleiskime atminties žinią kartu.
Kasmet sausio pabaigoje minime Tarptautinę Holokausto aukų dieną, prisimename prieš 78-erius metus dar gyvavusią didelę Lietuvos žydų bendruomenę. Miesteliuose jau seniai nebeliko žydų, liko žydų paveldas, jų statyti senamiesčiai, sinagogos, liko žudynių vietos ir kapinės. Šį kartą paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis pasakoja apie savo gyvenimą ir ką jam reiškia Holokausto aukų atminimo diena.
Maušius Segalis su anūku prie Kalvarijos sinagogos. Foto Mildos Rūkaitės
M. Segalis: Man svarbu prisiminti, juk tai visos buvusios kažkada gausios žuvusios bendruomenės paminėjimo diena. Daug metų mes žydai rinkdavomės rugsėjo 1d. prie kapinių, nes tą dieną visus Marijampolės žydus nužudė. Tai buvo anksčiau, dabar jau nebėra žydų nei Kalvarijoj, nei Marijampolėje.
-Ką jūs prisimenat, ką matėt vaiku būdamas, gal Jums mama pasakojo?
Tėvą 1941 rugsėjo 1d. varė šaudyti kartu su manimi. Jį nušovė, o mane mažą mama išgriebė iš duobės Marijampolėje po šaudymo.
Mamos viena sesuo buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio, jis su mano tėvu susitarė, kad mane atiduotų jų šeimai. Vokietis bandė išgelbėti tėvą nuo žudynių, „padarė dokumentus“, kad jis priėmė krikštą, bet nepadėjo…
-Kas šaudė? Naciai ar vietiniai žmonės?
O kas gi kitas? Vietiniai. Vokietis Marijampolės komendantas tik prižiūrėjo. Žydai kasė duobes patys. Trys kanalai buvo iškasti. Sušaudyti 8 tūkstančiai žydų ir du tūkstančiai kitataučių. Vienu žodžiu 10 tūkst. buvo sušaudyti.
Tai vyko 1941 rugsėjo 1d., sekmadienį, kai pradėjo…Kelias dienas šaudė. Šešupės upė krauju tekėjo.
-O Jūsų mama liko gyva?
Mano mama – lietuvė, 1942m. ją išvežė darbams į Vokietiją, ji paliko mane savo draugei, buvau pusantrų metukų.
Kai po karo 1945m. mama parvažiavo iš Vokietijos, aš jos negalėjau priimti kaip mamos, neprisiminiau, nepažinojau. Labai sunkiai mane prisijaukino. Pasakojo man, kas aš esu, nors dar jai negrįžus, jau žinojau, kad esu žydas, kaimynai pasakė, vadindavo mane „apipjaustytu“.
Mano mama buvo jauna graži, jos pavardė – Segalienė, ji ištekėjo už antro vyro ir tapo Miliauskiene. Patėvis man davė savo pavardę, jis mane augino, tapau Miliausku, nenorėjau jo skaudinti, keisdamas pavardę į savąją – Segalio. Mes buvom sutarę su patėviu, jei jis pirmas mirs, aš atsiimu savo pavardę. Taip ir įvyko.
16-kos metų sulaukęs, iš Lietuvos pasitraukiau. Išvažiavau sovietmečiu su „putiovka“ (kelialapiu) į Kazachstaną, kaip tada sakydavo, „savarankiškai dirbti“.
Toli nuo gimtųjų namų buvau 15 metų, dirbau, tarnavau armijoje. Grįžau, vedžiau Marijampolėje savo mylimą moterį Marytę, kuri užaugo Kalvarijoje, pažinojau ją nuo vaikystės, draugavom, gyveno name prie Kalvarijos sinagogų komplekso, visai šalia. Čia iki karo žydai gyveno, meldėsi, dirbo, linksminosi. Mano tėvai dirbo aliejaus fabrike pas Manaškę, taip jį visi vadino.
-Papasakokit, ką žinot, kokia buvo Kalvarija iki Holokausto? Vien jau sinagogų kompleksas rodo, kad kadaise čia būta tikro įdomaus žydų gyvenimo.
Žydų Kalvarijoje iki žudynių buvo daugiau negu lietuvių. Beveik visos parduotuvės priklausė žydams, pramonės dirbtuvėlės – žydams, abu miestelio gydytojai buvo žydai ir advokatas – žydas. Miestelio centre stovėjo „oleiniča“ (aliejaus fabrikas). Aliejų spaudė iš linų sėmenų. Nedidelis buvo fabrikas. Dar limonadinė buvo. Vyresni žmonės dar supranta, kad žydai visą Kalvariją iki karo laikė.
Mano senelis, tėvo tėvas buvo žydų kapinių sargu. Tėvas turėjo seserį, ji su mažu vaiku sušaudyta, visi giminės sušaudyti.
-Kaip toliau Kalvarijos miestelis gyveno, juk žmonės žinojo, kas žydus kaimynus šaudė?
Liko žydų namai su turtu. Namai ir dabar dar stovi. Ko nepasiėmė vokietis, pasiėmė lietuvis. Vieni pabėgo su vokiečiais, kiti vėl kažkur išėjo. Dabar jau nėra tokių, likusių iš anų laikų.
-Apie išlikusių Kalvarijoje sinagogų tvarkymą, ar kas prisimena, ar gyventojams jos rūpi? Kol kas žinoma, kad daugumos kalvarijiečių nedomina šansas unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms?
M.S.:Sinagogos kaip stovėjo taip ir tebestovi apleistos. Gyvenu Kalvarijoje nuo 1970 metų. Į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas Kalvarijos sinagogų kompleksas yra unikalus paveldas. Reikia jį tvarkyti.
Mane jaudulys sinagogoj apima, kai kartais atvažiuoja kas koncertuoti, išgirstu žydų melodiją.
Maušius Segalis centre, jo žmona Marytė antra iš dešinės po Lenkijos ansamblio “Vocal Varshe” koncerto Kalvarijos sinagogoje su daininikais 2018 .
Vaikystėje nebuvo kam pasakoti apie žydus ir jų gyvenimą. Niekas tada apie tai nekalbėdavo, bijojo žmonės.
-Ką manot, ar Marijampolės ir Kalvarijos gyventojai kada nors pradės giliau domėtis čia gyvenusių žydų istorija, bus atgaivinta žmonių atmintis?
Galiu pasakyti, kad žmonės kažkaip labiau toleruoja žydus negu anksčiau. Žydų neliko, tai ir kapinių dabar niekas netvarko. Kalvarijos mokykloje turėjom mokytoją pavarde Totorius, kuris su mokiniais tvarkydavo, vaikus organizuodavo, paminklai ir kapinės buvo prižiūrimi, bet išėjus mokytojui į pensiją, daugiau niekam nerūpi. Antkapiai išvartyti.
Visi juos pažinojo, namus užėmė. Gal juos graužia sąžinė. Namai stovi, gyvena lietuviai, manydami, kad taip turėjo būti. Aš manau, kad ateity prisiminimai apie čia gyvenusius žydus išnyks…nebent atsiras naujų jaunimo judėjimų…
– Stebitės, kodėl žmonės nesidomi savo gimtinės istorija?
Kiti kad ir žino, – nenori žinoti. Antisemitizmas gyvuoja.
Maušiui Segaliui kaip ir visiems išgyvenusiems Holokaustą, padeda ir juo rūpinasi Lietuvos žydų bendruomenė. Kalvarijoje gali jį sutikti vaikštantį su lazda. Šiuo metu vyras namuose slaugo pasiligojusią žmoną Marytę, ją prieš kelis mėnesius ištiko insultas.
Maušių Segalį kalbino I.Rūkienė
Kvietimas rusų kalba žemiau.
Maloniai kviečiame visus į Nataljos Cheifec viešą paskaitą rusų kalba!
Atėję Jūs galėsite sužinoti:
• Kas yra rašytinė ir žodinė Tora;
• Kodėl Tora buvo duota žydų tautai;
• Kodėl Toros dovanojimas įvyko žydams išėjus iš Egipto būtent dykumoje;
• Kodėl žydai studijuoja Torą visą gyvenimą.
Jūs išgirsite daugelį kitų įdomių faktų bei komentarų, kurie padės suprasti šventosios Knygos reikšmę ir begalybę.
Lietuvos žydų bendruomenė kviečia Lietuvos visuomenę prisijungti prie tarptautinės Pasaulio žydų kongreso atminties iniciatyvos #WeRemember.
Nusifotografuokite su ženklu #WeRemember ar#MesPrisimename ir skleiskite šią žinią socialinėse tinkluose arba siųskite nuotrauką tiesiai į weremember@wjc.org.
Prisimindami Holokaustą, tapkite Lietuvos veidu ir balsu kovoje su neapykanta.
#LietuvaPrisimena — with Faina Kukliansky.
Sausio 25 d. 10.30 -15.30|PENKTADIENIS| VIešbutis “Artis”, Totorių g. 23|
Tarptautinės Holokausto dienos Konferencija skirta kovai su diskriminacija
Parodos “Lietuva.Lite.Lita. Vienas amžius iš septynių” pristatymas
Registracija www.lzb.lt, info@lzb.lt [Anglų-lietuvių kalbos, vertimas]
Organizatoriai – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Sausio 27 d. 14.00|SEKMADIENIS| Kino teatras “Pasaka”, Didžioji salė Šv. Ignoto g. 4|
Filmo „Testamentas” peržiūra. Įėjimas laisvas. Filmo originalo kalba – hebrajų (su lietuviškais subtitrais).
„Testamentas” – filmas pasakojantis apie Holokausto tyrėją Yoel, kuris yra įsitraukęs į teisinę
kovą dėl žiaurių žydų žudynių Lensdorfe, įvykusių Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje. Įtakinga pramoninkų šeima, kurios gimtojoje žemėje vyko žudynės, planuoja įgyvendinti didelės apimties nekilnojamo turto projektą žudynių vietoje. Yoel įtaria, kad vienas iš statybų tikslų – amžiams palaidoti įvykių atmintį, tačiau tam, kad projektas būtų sustabdytas, jam trūksta įrodymų.
Renginio partneriai – LR Ambasada Izraelio valstybėje, Izraelio Ambasada Lietuvos Respublikoje
Sausio 29 d. 14.00|ANTRADIENIS|Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salė, Pylimo g. 4.
Dokumentinio filmo “Who Will Write Our History” (liet. Kas rašys mūsų istorija?) peržiūra
JAV kino festivaliuose laurus pelniusi Nancy Spielber ir Robertos Grossman dokumentika įtaigiai ir jautriai nukelia žiūrovą į Varšuvos geto realybę ir pasakoja apie pogrindžio pasipriešinimo judėjimo dalyvių kovą už būtį ir orumą. Daugiau informacijos – http://whowillwriteourhistory.com/
Renginio partneris – Pasaulio žydų kongresas (World Jewish Congress)
Sausio 29 d. 18.00|ANTRADIENIS|Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Jono 12|
LEIB GLANZ oratorijos HOLOKAUSTO NAKTIS pasaulinė premjera
Chorui, orkestrui ir solistams aranžavo JAV kompozitorius Josephas Nessas
Atlikėjai: Choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), Kaliningrado simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Arkady Feldman), Maskvos žydų sinagogos vyrų kapela (meno vadovas Alexander Tsaliuk), Kaliningrado muzikinio teatro choras (meno vadovas Konstantin Belonogov), Kaliningrado choras „Kirilica“ (meno vadovė Marina Bukova), Kantorius Daniel Mutlu (JAV), aktorė Elzė Gudavičiūtė, dirigentas Arkady Feldman
Koncertas skirtas Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai bei 120-osioms kompozitoriaus Leibo Glantzo (1898–2018) gimimo metinėms paminėti. Bus skaitomos ištraukos iš Nobelio premijos laureato Elie Wieselio knygos „Naktis“.
Organizatoriai – www.chorasvilnius.lt, bilietai – https://www.tiketa.lt/
Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ilgametės pastangos davė apčiuopiamų rezultatų – sausio 18 d. prieš prasidedant Šabatui, buvo demontuoti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios laiptai, kurie sovietų režimo metu buvo pastatyti naudojant žydų antkapinius paminklus.
Nuo 2013 m. LŽB pradėjo aktyviai bendradarbiauti su Kultūros paveldo departamentu ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, inicijuodama patikrinimą dėl minėtos bažnyčios laiptų konstrukcijoms panaudotos medžiagos kilmės. Nustačius, kad laiptų konstrukcijojse buvo panaudoti žydų antkapiai (jų fragmentai) iš Užupio Senųjų žydų kapinių, LŽB nuolatos ragino atsakingas institucijas veikti: parengti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios pastato (buv. “Kronikos” kino teatras) laiptų demontavimo projektinius sprendinius. Ši iniciatyva sutelkė ir didelį Lietuvos žydų bendruomenės intelektualų, visuomenininkų dėmesį – spręsti laiptų demontavimo klausimą ne kartą ragino ir šviesios atminties profesorius Leonidas Donskis.
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky dėkoja Kultūros paveldo departamentui ir Evangelikų reformatų konsistorijai už bendrą rūpestį siekiant užtikrinti deramą pagarbą istorinės žydų bendruomenės atminčiai. LŽB sieks, kad tokie teigiami bendradarbiavimo pavyzdžiai būtų taikomi įgyvendinant kitas žydų paveldosaugos iniciatyvas.
2019 m. sausio 12 dieną Kultūros centre Panevėžio bendruomenių rūmų mažosios salės foje atidaryta Klaido Navicko paroda „Žydiški karpiniai“, kuri eksponuojama iki kovo mėnesio. Klaidas Navickas skyrė keletą metų žydų kultūros Lietuvoje ir pasaulyje tyrinėjimui bei sukūrė darbų ciklą šia tema.
Parodos organizatorius Panevėžyje dailės studijų vadovas Girmantas Rudokas pristatė Panevėžio žydų bendruomenės nariams ir Panevėžio visuomenei i unikalią parodą, kuri sukėlė didelį susidomėjimą visoje ir Lietuvoje. Svarbu pažymėti, kad žydų popieriaus karpiniai nuo visų kitų tautų karpinių skiriasi tuo, kad yra glaudžiai susiję su religija. Autorius darbuose perteikė tradicinius žydų karpinius Mizrach ir žydų tradicines šventes.
Klaidas Navickas gimė 1962 m. lapkričio 30 d. Raseiniuose. Gyvena Vilniuje, teisininkas, valstybės tarnautojas. Karpyti pradėjo 1988 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1991 metų. 2005 m. buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, 2009 m. K. Navickas pripažintas tradicinių amatų meistru. Navickas savo popieriaus karpinių personalines parodas surengė Japonijoje, Kinijoje, Varšuvoje, Filadelfijoje, Ukrainoje, Maskvoje ir Sankt-Peterburge, Baltarusijoje. Klaidas Navickas 2017 m. išleido knygą “Žydiški Klaido Navicko karpiniai”, kurioje aprašo apie žydų kultūrą, simbolius, žydų karpinių istoriją, žydų kalendorių, tradicines šventes, tradicines žydų vestuves, judėjų laidotuvių tradicijas. Navickas rašo: pažiūrėjau į žydus, jų tradicijas kaimyno lietuvio akimis ir pateikiu savo matymą kultūros, kurios anksčiau nepažinau. Dabar imu ją pažinti ir didžiuotis, kad tai yra graži Lietuvos kultūros dalis.
Būdamas svečiuose Panevėžio žydų bendruomenėje menininkas, dailės studijų vadovas Girmantas Rudokas sutarė su bendruomenės pirmininku Gennady Kofman stiprinti bendradarbiavimą žydų kultūros srityje. Ketinama paruošti bendrą foto ekspozicijos pristatymą Panevėžio visuomenei apie skulptorę panevėžietę žydę (litvakę) Mariją Dilon. Ateityje žadama imtis projektų apie Panevėžio žydų paveldą. Šiuo metu Kultūros rūmuose eksponuojama foto paroda “Panevėžio gatvės”, kurioje eksponuojamos ikikarinio Panevėžio ir jo gatvių nuotraukos su žydų pastatų paveldu.
Sausio 25 d., viešbutis “Artis”, Vilnius, Totorių g. 23, Lietuva
[10.30 – 11 val. REGISTRACIJA]
11 val.
Sveikinimo žodžiai:
J.E. p. Linas Linkevičius, LR Užsienio reikalų ministras
Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
Vida Montvydaitė, Tautinių mažumų departamento prie LRV direktorė
Julius Meinl, Pasaulio žydų kongreso specialusis komisaras kovai su antisemitizmu
Tariama: [tu biš švaat}, hebrajų kalba pažodžiui: 15-osios Shvat mėnesio diena. Tai žydų kalendoriaus mėnuo, kuris paprastai būna sausio ar vasario mėn. Ši šventė – „Naujieji medžių metai“, arba visų vaismedžių „gimtadienis“, tarsi specialiai sukurtas šiuolaikiniams žydų aplinkosaugininkams. Tiesą sakant, yra senovės midrašas (rabinų mokymas), kuriame teigiama: “Kai Dievas vedė Adomą aplink Edeno sodą, Aukščiausiasis tarė: „Pažvelk į mano darbus. Pažiūrėkite, kaip nuostabu! Jūsų labui aš juos sukūriau. Prižiūrėkite, kad nepažeistumėte mano pasaulio, nes jei tai padarysite, niekas po jūsų jo nebepataisys.”
Tu Bishvat senovės laikais buvo tik kalendoriaus data, padedanti žydų ūkininkams tiksliai nustatyti, kada sulaiks derliaus ir kada bus galima jį valgyti ar parduoti.
Kai XIX a. pabaigoje pirmieji sionistai pradėjo grįžti į Izraelio žemę, Tu Bishvat tapo proga švęsti savo medžių sodinimą, atkurti senovės Izraelio ekologiją ir skatinti žydų, kurie grįžta į savo protėvių tėvynę, sodų ir miškų auginimą ir žydėjimą.
Sveikiname Lietuvos žydų bendruomenės aktyvų narį su gražiu jubiliejumi! Dauguma bendruomenės narių pažįsta ir gerbia Geršoną, proto žmogų, visada su šypsena, malonų ir įdomų pašnekovą, kupiną įvairių netikėtų klausimų ir pasiūlymų, visada vykdantį pažadus. Lektoriumo organizatorius, įsigilinęs į žydų istoriją ir nepakenčiantis paviršutiniško požiūrio, Geršonas savanoriškai prisiima bendruomenei naudingus darbus ir projektus, siekdamas geriausio rezultato.
Jubiliejaus proga norime Jums palinkėti džiaugsmo ir sėkmės iki 120! Kad svajonės nedingtų ir metai neskubėtų. Dėkojame už suteiktas žinias, už gerus patarimus, ir linkime dar daug įdomios veiklos, sveikatos, gražių akimirkų su artimaisiais, meilės ir šilumos.
Mazel tov!
