Lietuvos sporto klubo “Makabi” plaukimo čempionato nuostatai

Lietuvos sporto klubo “Makabi” plaukimo čempionato nuostatai

N U O S T A T A I

                                                     VARŽYBŲ TIKSLAI  IR  UŽDAVINIAI

  • Populiarinti plaukimo  sportą  LSK „Makabi“  narių  tarpe
  • Atrinkti geriausius  plaukikus  dalyvauti  tarptautinėse  Makabiadose ir atstovauti LSK „MAKABI“ tarptautinėse varžybose
  • VARŽYBŲ VIETA  IR  LAIKAS

Varžybos  vykdomos  2019 m. lapkričio 17 d. 11-13 val. Vilniaus  m. Vilniaus moksleivių sveikatos centre, esančiame  Žirmūnų g. 37, Vilnius. Dalyvių  atvykimas  iki 10:30

  • VARŽYBŲ DALYVIAI

Varžybose  gali  dalyvauti  visų  amžiaus  grupių  plaukikai, kurie  po  paraiškų pristatymo  bus  suskirstyti  pagal  amžiaus  grupes. Kiekvienas  dalyvis  gali  startuoti 2 distancijose.

Dalyvavimo mokestis: po 2000 m. gimusiems imtinai  – 3 eurai,  iki 1999 m. gimusiems  imtinai – 5 eurai.

Paraiškos  pateikiamos el. paštu pagal pateiktą lentelę olgablium@gmail.com, nurodant dalyvio gimimo metus,  el. pašto adresą ir mob. telefono nummailto:artiom.perp@gmail.comerį,  iki 2019 m. lapkričio  14 d. 24 val.

  1. VARŽYBŲ PROGRAMA  IR  APDOVANOJIMAS
  2. 25 m. laisvu  stiliumi
  3. 50 m. krūtine

Visi  varžybų  dalyviai  apdovanojami  atminimo  dovanomis.

Grupių  prizininkai  apdovanojami  specialiais  prizais.

Lietuvos Sporto Klubo „Makabi“ Prezidentas

Semionas Finkelšteinas

LSK  „Makabi“  vykdantysis  direktorius

Artiom Perepelica

Nechamos Lifšicaitės, jidiš dainininkės legenda 

Nechamos Lifšicaitės, jidiš dainininkės legenda 

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus Kauno miesto muziejuje pristato parodą, skirtą žymios jidiš dainininkės Nechamos Lifšicaitės (1927–2017), gimusios ir savo muzikinį kelią pradėjusios Kaune, atminimui.

Pirmą kartą paroda pavadinimu „Nechama“ buvo eksponuota 2017 m. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Kaune paroda papildyta Nechamos muzikiniu pasakojimu – koncertine programa, sukurta Tel Avive – „Melodijos iš mano tėvo namų“.

Nechamos tėtis Judelis Lifšicas dirbo hebrajų kalbos mokytoju Kauno žydų Tarbut (hebr. „Kultūra“) gimnazijoje, vėliau – gydytoju Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ir Kauno karo ligoninėje. J. Lifšicas tapo pirmuoju Nechamos muzikos mokytoju – mokė griežti smuiku ir dainuoti jidiš bei hebrajų kalbomis. Po karo Nechama mokėsi tuometinėje Kauno konservatorijoje, vėliau LTSR konservatorijoje Vilniuje ir savo muzikinę karjerą pradėjo kaip operos solistė. Tačiau tradicinės žydų melodijos ir dainos, su kuriomis ji užaugo tėvų namuose, nuolat skambėjo merginos atmintyje ir širdyje, todėl tėvo paraginta ji grįžo prie savo muzikinių ištakų, su bendraminčiais bičiuliais poetais bei kompozitoriais pradėjo kurti muzikinę programą jidiš kalba.

Žmonės, lankę jos koncertus šiapus ir anapus geležinės uždangos, vadino Nechamą „žydų lakštingala“, „nutildytu Sovietų Sąjungos žydų balsu“. Nechama savo balso, žodžių, gestų magija scenoje atkūrė fenomeną, tai, ką du totalitariniai režimai buvo nugramzdinę į praeitį – tradicinį žydų gyvenimą miestuose ir miesteliuose. Jos asmenyje klausytojai regėjo ir rabiną, ir batsiuvį, kepėją ir siuvėją. Dainininkė tapo viena pirmųjų kūrėjų, išdrįsusių gaivinti Holokausto atmintį. Jos progamoje skambėjo melodijos iš Vilniaus ir Kauno getų. Net ir 1969 m. išvykusi gyventi į Izraelį, dainininkė niekada nepamiršo Lietuvos ir vos tik šalis paskelbė apie Nepriklausomybės atkūrimą, Nechama Lifšicaitė atvyko su koncertine programa į tėvų žemę.

Šią parodą Nechamos Lifšicaitės šeima taip pat skiria Kauno geto ir Lietuvos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimui.

Parodos kuratorė – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus ir Holokausto ekspozicijos muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė.

Parodos rengėjas – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Parodos rėmėjai – Nechamos Lifšicaitės šeima, Geros valios fondas.

Paroda veiks Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) iki gruodžio 5 d.

/Kauno miesto muziejaus informacija/

 
Nuotraukose parodos atidarymo, kurio aktyvia organizatore buvo dainininkės dukra Roza Litay ir į kurį gausiai susirinko Kauno žydų bendruomenės nariai, miesto kultūrininkai, o taip pat žmonės, žavėjęsi Nechamos Lifšicaitės talentu ir šiltai ją prisimenantys, akimirkos.
Straipsnis apie parodą dienraštyje “Kauno diena”:

Užuojauta

Liūdna žinia mus pasiekė – spalio 25d. mirė Ričardas Baltusevičius. (1965 – 2019)
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia artimuosiu, reiškiame užuojautą broliui Robertui Baltusevičiui.
Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

 Eglė Krištopaitytė

Su Jehošua Šochotu susitinkame Izraelyje, kuriame jis gyvena jau nuo 1972-ųjų. Apie vaikystėje išgyventus siaubus jis pasakoja ramiai ir itin sklandžia lietuvių kalba. Jehošua istorija puikiai iliustruoja laikotarpio sudėtingumą: 15 lietuvių šeimų rizikavo gyvybėmis, kad išgelbėtų jo šeimą, tačiau kraštiečiai lietuviai prisidėjo ir prie žudynių.

„Vežė valstiečiai. Lietuviai“

Jehošua mama Reizl, prisimindama Pirmojo pasaulinio karo patirtis, labiausiai bijojo bombardavimo. Todėl nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, ji visą naktį siuvo sau ir vaikams kuprines. Susikrovusi mantą, šeima pėsčiomis išėjo į netoli Telšių esantį ūkį ieškoti prieglobsčio.

„Kitą dieną ūkyje atsirado baltaraiščiai – grupė jaunų vyrukų. Vienas nešėsi kulkosvaidį ir savo vyresniojo paklausė: ar nereikia žydams kulkosvaidžio? Nuotaika buvo tokia, kad mus visus vietoj sušaudys, ir reikalas baigtas“, – genocido pradžią prisimena Jehošua.

Tačiau mirtis žydų laukė vėliau – buvo duotas įsakymas juos nuvežti į Rainių dvarą, kur buvo įkurta stovykla.

Skaityti plačiau
Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Dar viena unikali istorija, kai privačių asmenų iniciatyva pagerbiama istorinė atmintis ir nekaltos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Ukmergės rajone, šalia Veprių miestelio miške penktadienį atidengtas atminimo akmuo ant žydų gydytojo Abraomo Karlinskio kapo, kuris iki šiol buvo niekaip nepažymėtas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotojas Leonidas Melnikas, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, vietos gyventojai.

Paminklo autorius – Vepriuose gyvenantis skulptorius Viktoras Žentelis, kuris atminimo akmenį gydytojo žūties vietoje pastatė savo iniciatyva ir lėšomis.

Anot skulptoriaus, vietiniai žinojo, kad miške Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo nužudytas ir palaidotas žydas. Nors kapas nebuvo pažymėtas, toje vietoje nuolat degdavo žvakutės.

Pasak Veprių seniūnijos, pradėjus domėtis, rinkti istorinę medžiagą, prie kurios prisidėjo Ukmergės kraštotyros muziejus ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, paaiškėjo, kad 1941 metų rugsėjo mėnesį miške, šalia Veprių Kalvarijų tako, buvo šaltakraujiškai nušautas Ukmergėje garsus žydas gydytojas A. Karlinskis. Pasakojama, kad gydytoją gerbiančių žmonių dėka, jam pavyko ištrūkti iš Ukmergės geto ir judėti Jonavos link. Deja, prie Pageležių jį sučiupo vietiniai žmonės ir įsodinę į vežimą atvežė arčiau Veprių.

Ona Žentelytė pasakojo, kad jos motina ne kartą dalinosi prisiminimais, kad išvydusi vežime sėdintį gydytoją suprato, kad su juo ketinama susidoroti ir bandė budelius stabdyti. Pagrasinę moterį ir jos vienerių metų dukrą Oną nušauti, nusikaltėliai pasitraukė į šalią esantį mišką, kur gydytoją nužudė ir užkasė.

Pokario metais vepriškiai žūties vietą aptvarkydavo, stabteldavo pasimelsti.  Viena jų, Marytė Traskauskienė, kuriai dabar 92-eji, sakė, kad nuo vaikystės žinojo, jog čia palaidotas žydas gydytojas, todėl visada toje vietoje padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę.

Tačiau pries keletą metų skulptorius V. Žentelis pastebėjo, kad lieka vis mažiau vietinių gyventojų prisimenančių šią tragišką istoriją ir nutarė ant gydytojo kapo pastatyti paminklą.

Melnikas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu dėkojo skulptoriui už iniciatyvą ir parodytą pagarbą, taip pat visiems vepriškiams, kurie ilgus dešimtmečius rūpinosi A. Karlinskio atminimo išsaugojimu. “Holokaustas – tai ne tik tragiški skaičiai su daug nulių, tai atskiri likimai, konkretūs žmonės. Mes turime žinoti visų aukų vardus bei pavardes ir niekada jų nepamiršti”, – kalbėjo profesorius.

Jis pridūrė, kaip svarbu, kad gydytojo gyvenimu ir tragiška žūtimi susidomėjo Lietuvos televizijos laida “Daiktų istorijos”, kurios dėka dar daugiau žmonių sužinos apie A. Karlinskį, Veprius ir skulptorių V. Žentelį.

Karlinskis gimė 1892 metais Kybartuose, mokėsi Varšuvoje, dirbo gydytoju Ukmergėje, buvo miesto tarybos narys.

Kaune moksleiviams pristatytas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“

Kaune moksleiviams pristatytas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“

Spalio 23 d. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dalyvavo susitikime
su Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos vienuoliktokais. Susitikimo metu buvo
pristatyta unikali knyga – Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“.
Penkiolikmečio geto metraštininko literatūrinis paminklas Holokausto kančiai, jidiš
kultūrai, vilčiai ir tikėjimui.
Ši knyga – tai 1944 m. liepą buvusio Vilniaus geto teritorijoje, vieno Dysnos gatvės
namo palėpėje, rastas penkiolikmečio berniuko dienoraštis. Icchoko Rudaševskio
(1927-1943) užrašai – pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis.
Nuo labiausiai pasaulyje žinomo Amsterdamo žydaitės Anos Frank dienoraščio jis
skiriasi tuo, jog fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą
už išlikimą.

Skaityti plačiau
Šabas ,,Tarp draugų”

Šabas ,,Tarp draugų”

Šabo vakarą Lietuvos žydų (litvakų)  bendruomenė  sutiko „Tarp draugų“. Taip buvo pavadintas šventinis humoro vakaras  su garsiu Ukrainos aktoriumi, iš „Teatro Podolėje“, populiariu televizijos laidų vedėju ir šou režisieriumi Valerijumi Čigliajevu. Vakarą organizavo LŽB programų vadovė Žana Skudovičienė.

Geriausias anekdotų pasakotojas „Žmogus – šventė“  pristatė ne tik įdomiausius klasikinius žydų juokelius ir anekdotus, bet ir linksmas istorijas iš savo ir teatro gyvenimo, dalijosi prisiminimais apie savo draugą – animatorių, režisierių ir scenaristą Davidą Cherkaską.

„Aš esu labai dėkingas nuostabiam „ Lobių salos “ režisieriui, mano draugui,  deja, jau mirusiam, Davidui  Cherkaskui už tai, kad jis man padovanojo nuostabų pirato vaidmenį. ,,Dėde Piratai! Ar tu toks? Mane taip vadina ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Iš tikrųjų su šiuo animaciniu filmu užaugo ne viena karta “, – pasakojo V. Čigliajevas. Valerijus pažadėjo kitą kartą atvežti dokumentinį filmą, kurį jis sukūrė drauge su savo kolegomis apie D. Čerkaską.

O dabar pora Valerijaus Čigliajevo anekdotų:

Odesos žydė  vaikšinėjo Deribasovskajos gatve, vesdama už rankų du mažus savo sūnelius.  Pakeliui sutinka pažįstamą moterį.

– Labas Sara Abramovna. Kokie mieli kūdikiai! O kiek jiems metų?

– Ginekologui – šešeri, o advokatui – ketveri.

*****

Žydė mama kviečia sūnų: – Izia, eik namo!

– Mama, ar aš sušalau?

– Ne, tu nori valgyti!

Tora ir 10 Dievo įsakymų – kviečiam į paskaitą

Tora ir 10 Dievo įsakymų – kviečiam į paskaitą

Lapkričio 6 d. 18.00 val. maloniai kviečiame į Nataljos Cheifec paskaitą.

Jūs sužinosite:
10-ties Visagalio įsakymų esmę
Kokia bausmė gresia pažeidus įsakymą
Aštuonias įstatymo “NEVOK” prasmes
Kas yra žudikas judaizme
Kurio įsakymo nevykdymo pasekmės yra nepataisomos.
Registruokites >>http://bit.ly/2WkMFV4
Apie visa tai Jums papasakos bei į Jūsų klausimus atsakys edukatorė Natalja Cheifec. Paskaita vyks Lietuvos Žydų (litvakų) bendruomenės 2-me aukšte, konferencijų salėje. Mūsų adresas – Pylimo g-ve, 4. Trukmė iki 1.5 val.

Dalinamės informacija apie kvietimą į Yad Vashem seminarą

Dalinamės informacija apie kvietimą į Yad Vashem seminarą

Svarbi informacija:
Seminaro dalyviams suteikiamas apgyvendinimas. Skrydį į Izraelį ir kelionę iš ir į oro uostą turi apsimokėti pats dalyvis, kuris laimėjo seminaro organizatorių  atranką.
EUJS – Europos žydų studentų sąjunga kviečia dalyvauti edukaciniame seminare Yad Vašem Jeruzalėje, Izraelyje. Apgyvendinimąs, paskaitas bei vietos ekskursijas apmoka organizatoriai. Aplikuokite iki lapkričio 3 d. Sėkmės! http://bit.ly/2Pg4ovY 

 

Ir šoko vaikai Kauno gete per Simchat Torą šventę…

Ir šoko vaikai Kauno gete per Simchat Torą šventę…

Ištrauka iš Beerot Yitzhak Švietimo fondo, pavadinto Gaono Yitzhak Zilber vardu, leidinio, kuriame pristatomi prisiminimai apie Kauno getą.

„… Kovno (Kaunas) gete buvo suburta jaunuolių grupė Toros mokymams, grupė pavadinta „Tiferet Bachurim“. Ją organizavo rabinas Shimon Segal ir broliai Abels. Susirinko 40 paauglių nuo dvylikos iki penkiolikos metų. Šie vaikai  rinkosi į žodines pamokas, vėliau gete atsirado  knygos. Stebuklas,- kasdien nuolat jaučiant pavojų gyvybei, gete įkuriama „beit midrash“ (švietimo įstaiga).

Nuotraukoje: Kauno geto vaikai (Yad Vashem archyvas).Tuomet rabinas Yitzhakas Elkhananas Gebralteris buvo vienas iš tų paauglių. Jis dalyvavo visose Tiferet Bachurim pamokose, gerokai vėliau parašęs šį pasakojimą apie tų baisių dienų įvykius….

Kai kurie paaugliai buvo našlaičiai, alkani, nematę duonos gabalo. Tačiau per Simchat Toros šventę visi pamiršo bėdas ir rūpesčius, sunkumus ir našlaičių likimą, jie valgė skurdų maistą, šoko, džiaugėsi Tora. Kai kurie  savo gyvenime nebuvo jautę tokio džiaugsmo, kurio  ypač trūko gete…Tate, ich dank dir, Tate ich leib dir .„Tėve (dangiškasis), dėkoju Tau. Tėve, aš garbinu Tave, nes esu žydas … nes myliu tave“. Mes giedojome šią dainą, liedami ašaras, kartodami ją vėl ir vėl. Giedojome tikėjimo giesmę tuo metu, kai dauguma Lietuvos žydų jau buvo nužudyti!

Mes, žydai paaugliai, nežinojome, kas nutiks mums po valandos, ypač berniukams, vaikams, kuriuos pirmiausia žudydavo vokiečiai. Girdėjome, kad Šiaulių gete vyko „vaikų akcija“ ir kad Vilniaus getas jau buvo sunaikintas. Bet vis tiek giedojome dainą Visagaliui: ,,dėkojame Tau, kad gimėme žydais, ir mes už tai Tave mylime. Dėl Tavęs mus kasdien žudo“. Ši giesmė sukėlė drebulį mūsų širdyse, ypač todėl, kad gete buvo kalbama, kad naikinant Kelmės žydus, jie giedojo būtent šią giesmę.

Vienas iš išgyvenusiųjų pasakojo, kad Kelmės lietuvis žudikas prisiminė, kaip žydai po vaikščiojimo sinagogoje su  Toros ritiniais rankose, išėjo šokti į gatves su Tora. Tas monstras pareikalavo, kad pasekėjas, rabinas Geršonas Miyadnikas paimtų Toros ritinį ir mirtų su juo.

Taip ir įvyko. Tačiau vietoj nevilties staiga visi Kelmės gyventojai žydai, vedami mirti, pradėjo šokti ir dainuoti, o kartu su jais ir rabinas Danielis Movshowitzas. Jie dainavo „Ashrein, ma tov helkeinu … „Mes laimingi, koks nuostabus mūsų likimas … Tėve, ačiū tau“. Ši daina dainuojama, švenčiant „Simchat Torą“.

Jie dainavo: „Tu mus pasirinkai … mylėjai mus ir norėjai mūsų tarnystės“, jie vis kartojo „Mylėjai mus“. Rabinas Geršonas Miyadnikas šoko su Toros ritiniais ir nužudytas krito į duobę su Toros ritiniu rankose.

Maldoje „Av Arahamim“ yra žodžiai:  „Džiaukitės visos tautos, šlovinkit Jo tautą, žmones! Nes jis atkeršys už savo tarnų kraują, atkeršys priešams “. Nuo tada daina „Ashrain, ma tov Helkeinu“ mums tapo ypatingai reikšminga. Ir dabar, kai ją girdžiu, drebu …Daugelis berniukų buvo alkani, tačiau šoko ir šypsojosi iš visų jėgų su nuoširdžiu džiaugsmu. Su tuo palaimingu džiaugsmu, atsikračius pavojų,  esame vis dar gyvi …Staiga  tikro džiaugsmo ir giesmių metu atvyko policininkas, vietinis žydas su savo draugais ir labai nustebo. Argi gete įmanomas toks džiaugsmas? Ypač tarp vaikų, kurių dauguma buvo našlaičiai? Ravas Šimonas Segalas šiuos žydus nuvedė į šokėjų ratą šokančių aplink „bimą“. Šis policininkas pradėjo šokti ir nebeišėjo – juk tokios dienos gete dar nebuvo. „Izraelio tauta gyva!“

Arkadijus Vinokuras. Teisinė valstybė? Nejuokinga

Arkadijus Vinokuras. Teisinė valstybė? Nejuokinga

Šiandienos Lietuva niekaip nesugeba pagimdyti politinių vizionierių, pasiruošusių keisti ydingą toleranciją teisiniam nihilizmui visuomenėje. Kaip kitaip paaiškinti prezidento Gitanos Nausėdos nenorą griežtai sukritikuoti nacionalistų savivalę? Regis, valstybę vėl apima teisinis paralyžius kaip tais „gerais“ violetinių nusikaltėlių laikais.

Keisti ydingas nuostatas visuomenėje reikia neeilinės drąsos. Ypač, kai dalis baimės užguitų piliečių vis dar ieško stiprybės autoritarinės Lietuvos praeityje. Žvelgiant į trisdešimties metų Lietuvos visuomenės laisvėjimo procesą, negalima nematyti, kad šis procesas įstrigo. Nė viena Lietuvos politinė partija per tuos metus taip ir nesugebėjo pažvelgti į kruviną 1941–1944 metų Lietuvos istoriją be baimės tiesai. Nė viena politinė partija nesugebėjo pateikti alternatyvos prieškariniam autoritariniam nacionalizmui, kuriam svetima pagarba teisinės valstybės principams.

Kai Giesmėje kalbama apie sėmimąsi stiprybės iš praeities, tai akivaizdu, kad ji kiša koją šiuolaikinio piliečio demokratinio ir humanistinio identiteto formavimui. Kai semiamasi stiprybės iš autoritarizmo, kurio pagrindas yra iš baimės kilusi pagarba vadui, netenka stebėtis, kad Lietuvoje vis neatsiranda drąsių politikų ir tiek pat drąsių valstybės tarnautojų – biurokratų (su viena kita išimtimi) nebijančių ginti teisinės valstybės pagrindus.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas

Arkadijus Vinokuras. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas

Tai savo laiške LR premjerui Sauliui Skverneliui teigia JAV Kongreso narys Bradas Shermanas. Jis prašo premjero pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis 1975 m. buvo JAV Kongreso ir JAV Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos reabilituotas bei išteisintas. Būtent tai veik 10 metų teigia Genocido centras. Anot kongresmeno, ši nuomonė yra niekinė, prieštaraujanti JAV teisės aktams.

Laiške B. Shermanas vienareikšmiškai teigia, kad Genocido centro (LGGRTC) išvados apie buvusio LLV vadovo išteisinimą ir reabilitaciją neturi jokio teisinio pagrindo. Anot jo, tyrimas 1974 metais buvo nutrauktas mirus žmogui ir dėl dokumentų galimai rodančių J. Ambrazevičių-Brazaitį dalyvavus Holokausto nusikaltimuose stokos. Tačiau 1979 m. JAV Teisės departamente buvo įsteigtas nauja skyrius, kuris, atsiradus naujai informacijai, toliau tyrė 60 nacių nusikaltėlių, emigravusių į JAV.

Skaityti plačiau
F.Kukliansky siūlo numatyti atskirą atsakomybę antisemitiniams nusikaltimams

F.Kukliansky siūlo numatyti atskirą atsakomybę antisemitiniams nusikaltimams

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, jog pastaruoju metu atsirandant vis daugiau antisemitinių grafičių, Baudžiamasis kodeksas galėtų būti papildytas atsakomybe už vandalizmo aktus, nukreiptus prieš žydus.

„Anglijoje antisemitizmas išskiriamas į atskirą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Nežinau, ar Lietuvoje kas nors piešia prieš totorius nukreiptus užrašus. O svastika yra segmentas, kuris primena Holokaustą, kuriuo buvo išnaikinta bendruomenė. Tai aišku, kad turi būti susirūpinta būtent šitais nusikaltimais. Jei mums yra rodomas toks išskirtinumas iš antisemitų pusės, tai gal turi būti parodytas išskirtinumas ir iš valstybės“, – tvirtino ji.

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius sako, kad ir dabar kodekso nuostatos leidžia taikyti atsakomybę dėl tautinės ar religinės nesantaikos kurstymo, todėl tokia nuostata būtų perteklinė. F.Kukliansky BNS tvirtino, kad per pastarąjį mėnesį Vilniuje, Šiauliuose bei Kauno rajone, Akademijoje, užfiksuoti net penki tokie atvejai – piešiamos svastikos, perbraukta Dovydo žvaigždė, Šiauliuose subjaurotas paminklas XX a. žydų pramonininkui Chaimui Frenkeliui.

Skaityti plačiau
Biedno maistas-turtuolio delikatesas: Sukkot valgiai

Biedno maistas-turtuolio delikatesas: Sukkot valgiai

Ypatingą reikšmę per Sukotą žydai teikia maistui. Šventės patiekalai nebūna prabangūs, bet sotūs ir gardūs. Ant Sukoto stalo visada patenka įdarytų patiekalų: balandėlių, suktinukų, įdarytos žuvies.

„Patiekalai turi būti tokie, kad išvaizda primintų Toros ritinėlį, kuriame labai susiglaudę lapas prie lapo“, – aiškino D.Rūkaitė.

Šiemet per Sukotą Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir svečiai irgi mėgavosi įdarytu patiekalu – kepta kimšta silke su marinatu, kurią Beigelių krautuvėlės kepėja R.Portnaja ruošė pagal mamos receptą. Taip pat R.Portnaja patiekė nuostabaus saldoko skonio tradicinį litvakų patiekalą – „flaumen cimes“. Tai jautienos troškinys su slyvomis, kurį kulinarė virė net apie 10 valandų, kad mėsa būtų minkštutėlė ir tiesiog kristų nuo kaulų!

>>Skaitykite visą straipsnį 

Pedagogas Miša Jakobas apie žydišką auklėjimą: svarbu nepalikti vaiko vieno, nes jei paliksi, ateis kiti LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt 2019.10.19 15:14

Pedagogas Miša Jakobas apie žydišką auklėjimą: svarbu nepalikti vaiko vieno, nes jei paliksi, ateis kiti LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt 2019.10.19 15:14

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt 2019.10.19

Miša Jakobas / D. Umbraso/LRT nuotr.

Nuolankumas priveda prie pataikavimo, o pataikauti nėra reikalo, dėl to Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas yra prieš nuolankumą. Vis dėlto, pasak jo, pagarba tėvų žodžiui turi būti, o kaip išugdyti pagarbą? „Viskas atsinešta iš šeimos, todėl reikia būti ypač atidiems, ką kalbame, kaip elgiamės“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ sako jis.

M. Jakobą kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Sakėte, kad gimėte laimingų tėvų šeimoje.

– Tokį dalyką atradau visai neseniai. Jeigu atsigręžčiau į savo tėvų gyvenimą, po karo jie buvo labai laimingi. Pirmiausia mano mama buvo laiminga dėl to, kad pasisekė išgyventi Holokaustą ir išlįsti iš rūsio. Ji 4 metus slėpėsi, kad nebūtų išduota, į lauką išeidavo tik nakties metu. O tėvelis, tuometinės 16-osios divizijos karys, grįžo iš fronto gyvas.

Manau, kad jie buvo baisiai laimingi vien dėl to, kad išliko gyvi. Matyt, dėl to ir aš esu laimingas, kad jie buvo laimingi. Pokarinė karta išmoko džiaugtis bet kokia vertybe, daiktu, tarkime, pirmuoju spalvotu pieštuku, plunksna su žvaigždute, suvalgytu šokoladiniu saldainiu. Drįstu konstatuoti, kad gimėme laimingi. Nors buvo nepritekliaus, mokėjome džiaugtis, ko šiandien trūksta.

– Sutiksiu, kad daiktų turime labai daug, bet žinių – mažai. Reikėtų sukeisti šias pozicijas. Daiktams, mano galva, išleidžiame labai daug lėšų. Visa tai reikalinga – duok Dieve, kad visi turėtume kuo geresnių dalykų, bet prioritetas turėtų būti vaiko žinios ir suteikti jam galimybę už savo žinias nusipirkti – ne dovanoti, o nusipirkti.

– Vienas iš žydiško auklėjimo principų – atsakomybė už savo sprendimus. Žydai tėvai moko savo vaikus planuoti laiką, darbus, pasiskirstyti prioritetus, kad būtų laiko ir šeimai. Kaip šitame pasaulyje vaikams viską suderinti?

– Nuo mažų dienų žydų šeimose yra skiepijamas atsakomybės jausmas: atsakomybė už pasakytą žodį, už duotą pažadą, už tai, kas šiandien tau yra svarbiausia. Iki kol baigiau mokyklą, buvo atsakomybė už išsilavinimą.

Visi mes skubame, o auklėjant vaikus skubėti negalima: mes padarome didžiulę klaidą, jei skubame, neturime kantrybės, sustojame pusiaukelėje.

Prisiminkime, mūsų tėvai buvo mažamoksliai, baigę 4 klases. Tai jie kompensavo savo gyvenimiška išmintimi. Mes buvome tikrai geri vaikai, mums buvo įskiepytas svarbus dalykas: turi mokytis ir viską daryti labai gerai. Objektyvas visada buvo nukreiptas į mus, žydų vaikus: kaip elgiamės, mokomės.

– Vaikai nėra natūraliai paklusnūs tėvams. Kaip išugdyti vaiko paklusnumą, nuolankumą?

– Aš esu prieš nuolankumą. Nuolankumas priveda prie pataikavimo, o pataikauti nėra reikalo. Bet susikalbėjimas, pagarba mamos ir tėvo žodžiui buvo įskiepyta.

Prieštarauti tėvams buvo nemadinga. Aišku, savaip maištaudavome, nebuvome angelai, bet įsijungdavo tėvų auklėjimo filosofija. Paprastai kalbant – tėvo ir mamos žodis būdavo šventas.

Miša Jakobas / D. Umbraso/LRT nuotr.

– Jūs dabar vadovaujate mokyklai. Daugelis tėvų skundžiasi, kad tokios pagarbos nėra. Iš kur tai ateina? Gerbti nepriversi.

– Kaip mes, mokytojai, sakome: viskas atkeliauja iš šeimos. Jeigu tarp suaugusiųjų nėra pagarbos, susiklausymo – visa tai mato mūsų vaikai. Viskas atsinešta iš šeimos, todėl reikia būti ypač atidiems, ką kalbame, kaip elgiamės.

Bet yra greitas gyvenimo tempas, visi mes skubame, o auklėjant vaikus skubėti negalima: mes padarome didžiulę klaidą, jei skubame, neturime kantrybės, sustojame pusiaukelėje. <…> Tada atsiranda atotrūkis.

Aš, pasižiūrėjęs į vaiko veidą, pasakysiu, ar jis laimingas, ar ne. Laimę išduoda žmogaus akys.

– Kaip sumažinti atotrūkį?

– Nepalikti jo vieno. Jeigu tu neateisi, ateis kiti, o dažniausiai tie kiti – ne tokie, kaip tu. Jie galbūt blogesni ir pasiglemš tavo vaiką į savo pusę.

– Kai pradėjote savo karjerą, ką galvojote žinąs apie vaikus ir supratote, kad nežinojote?

– Prieš 50 metų pradėjęs savo darbą galvojau, kad visi viską žino. Visų baisiausia buvo, kad aš galvojau, jog aš viską žinau. Pasirodo, aš nieko nežinojau ir nieko nesupratau.

Miša Jakobas
Mane mokė gyvenimas, mano auklėjamų vaikų tėvai. Tais laikais buvo būtina aplankyti savo auklėtinius namuose. Tas vizitas labai daug reiškė: mes matėme, kokia yra šeima, tvarka šeimoje. Jeigu ten primėtyta bulvių lupenų ir blogas kvapas virtuvėje, puikiai supratau, ko noriu iš to vaiko. Galiu ne reikalauti, bet paprašyti, pamokyti, nukreipti, kad jis galbūt turėtų būti kitoks.

Šiandien mes nežinome, kaip gyvena šeimos. Gerai, kad yra patyrusių pedagogų ir vadovų. Aš, pasižiūrėjęs į vaiko veidą, pasakysiu, ar jis laimingas, ar ne. Dažnai klausiu, kas atsitiko, kodėl tu nuliūdęs. Nelaimingas vaikas sėdi kampe, nebendrauja, per pertraukas nežaidžia su kitais. Laimę išduoda žmogaus akys.

– Žydų bendruomenėje labai įprasta, kad vaiką auklėja bendruomenė. Jį gali ir pagirti, ir pamokyti.

– Gyvendami mažame miestelyje, kur žydiškų šeimų nebuvo daug, mes labai gražiai bendravome, eidavome vieni pas kitus į svečius. Atsimenu, kad mano draugo tėvas visada manęs klausdavo: kaip tau sekasi? Kaip tu mokaisi? Aš drąsiai viską papasakodavau.

Jis visada surasdavo komplimentą, mane pagirdavo: „Koks tu visada tvarkingas.“ Nors mūsų rūbeliai buvo tragiški, bet tai būdavo malonu, kitą kartą dar labiau pasistengdavai. Eidavai pamatyti dėdę Mendelį, kuris atkreipdavo dėmesį. To pasigendu.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Laimės dieta. Apie laimę protėvių patirtį perduoti naujajai kartai: vaikus mylėti reikia mokėti

Volume 89%
00:00
35:08

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Vaiguvos kaime įamžintas Pasaulio Tautų Teisuolės Marijos Rusteikaitės (1892 – 1949), Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjos atminimas. Marija Rusteikaitė buvo intelektuali asmenybė, visuomenės veikėja, medikė, pedagogė, vienuolė labai svarbi Panevėžiui ir jo apylinkėms. Ji užaugo  dvarininkų Stanislovo ir Jadvygos  šeimoje, kurie išaugino 9 vaikus – keturis sūnus ir penkias dukteris. Marija buvo trečias vaikas. Jos mama Jadvyga buvo labai atsidavusi gailestingiems darbams, vaikų priežiūrai, namų ruošai. Tėvai labai mylėjo savo vaikus, rūpinosi jų išsimokslinimu, tikėjimu Dievu ir dora. Vaiguvos žmonės, kurie ją pažino, liudijo, jog jos charizma buvo panaši į Motinos Teresės. Naktimis ji sėdėdavo prie sunkių ligonių, tyliai kalbėdavo rožinį ar kitas maldas.

Ji turėjo nemažai draugų žydų, kurie vėliau jai padėjo, ją slapstė, kad nepalanki valdžia nesuimtų ir nenukankintų, kaip tai padarė su daugeliu kitų tautiečių. Marija Rusteikaitė drąsiai priglausdavo žydų vaikus ir suaugusius, kad tik išgelbėtų juos iš geto. Išgelbėtos iš geto žydaitės vyras pasakojo, jog motinėlė Marija nešdavosi dešrų ir visokių kitokių maisto gėrybių, jas paduodavo geto prižiūrėtojui, kad šis jai duotų darbininkų. Buvo atvejų, kai slėpė žydus gyvenamojo namo palėpėje, pamiškėje, įdarbindavo savo darbovietėje.

Lietuvos žydų, litvakų, bendruomenėje dirbo gyva išlikusi liudininkė Sulamita Lev, kurią išgelbėjo sesuo Marija Rusteikaitė.  Sulamita dažnai aplanko Panevėžį ir susitinka su seserų kongregacijos Apvaizdos vienuolėmis. Ji iki šiol dėkinga Marijai Rusteikaitei ir vadina ją ,,Motinėle“.

Oficialiai Marija Rusteikaitė išgelbėjo 15 žydų, keletą neoficialiai pasiuntė pas kitus žmones, nes buvo labai pavojinga, bet kada ją galėjo sušaudyti, išsiaiškinus, kad slepia žydų vaikus ir suaugusiuosius. Už jos didvyriškumą Izraelio vadovybė po mirties ją apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuolės atminimo medaliu ir Garbės raštu, o Lietuvos vyriausybė – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir padėkos raštu.

Už renginio nuotraukas dėkojame Valdui Valiūnui. 

PATIKSLINIMAS

PATIKSLINIMAS

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky neigia, kad rabinas Sholom Ber  Krynskis tarėsi su ja ir su bendruomene dėl ješivos steigimo Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pasak bendruomenės pirmininkės, nebuvo jokios kalbos apie Chabado chasidizmo sinagogos atsiradimą Vilniuje. Beje, 2001m. rabinas Krynskis, jau tada bandė įkurti chabado srovės ješivą, bet vilniečiai žydai mitnagdai pasipriešino.

Kai 2019m. rugsėjo mėnesį Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas paskelbė, kad sinagogoje bus kuriama ješiva, žmonės pradėjo domėtis, kokia ji bus? Rabinas Krynskis žydų Naujųjų metų proga kalbėjo apie Vilniaus Gaono ir Chabado panašumą. Tačiau Lietuvos žydai žino apie litvakų pasipriešinimą chasidizmui, prasidėjusį  dar 18amž.  Jau tuomet, atsiradus judėjimo priešininkams, žydai skilo į dvi chasidų ir mitnagdų  grupes.

Chabadų rabinai šiais laikais yra kviečiami dirbti į žydų ortodoksų mitnagdų sinagogas. Tai yra priimtina. Su rabinu Krynskiu buvo sutarta, kad jis ves pamaldas pagal litvakišką kryptį. Niekas neprieštarauja norui atidaryti ješivą. Chabad Liubavič turi patalpas, kurios yra Bokšto g. Ten rabinas gali daryti, ką jis nori, atidaryti ar uždaryti ješivą.

Vienintelėje veikiančioje Vilniaus Choralinėje sinagogoje, iš daugiau nei 100 buvusių Vilniaus sinagogų, kurioje visada vyravo mitnagdų tikėjimas, negalima steigti chasidų ješivos, tuo labiau, kad apie tai net nesitarta.

Vilniuje ir prieš 200 metų pasipiktinimą kėlė chasidinė pasaulėžiūra, kylanti iš kabalistinių interpretacijų, kurioje tarsi trynėsi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas šventa. Pasak Dr. docentės, religijų istorikės, religijotyrininkės Aušros Pažėraitės, spartus chasidizmo plitimas Rytų Europoje neilgai trukus, susilaukė aštrios priešiškos reakcijos, kurios epicentras buvo Vilniuje. ,,Atviras konfliktas pasidėjo tada, kai mieste keletą metų slapta veikusi chasidų grupė išėjo į viešumą ir sukėlė bendruomenėje didelį sąmyšį. Į bendruomenės vadovų tarybą buvo pasikviestas ir Vilniaus Gaonas.

1776 metais Vilniuje įvyko rabinų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo Vilniaus Gaonas, buvo priimtas sprendimas įtraukti į kovą su chasidais stambiausias Lietuvos ir Baltarusijos žydų bendruomenes, bei prieš juos išsiuntinėti cirkuliarus.

Tačiau 1797 metais Vilniaus Gaonas mirė. Kova nesiliovė: kitą dieną po Gaono laidotuvių Vilniuje buvo sušauktas posėdis, kuriame chasidus nuspręsta ne tik atskirti, bet ir iš viso nebepripažinti „Izraelio vaikais“, „nesidalinti su jais duona ir vynu“, „nepriimti į draugijas“, neleisti jiems bendruomenėje užimti kokių nors pareigų, ir kt..

Vilniaus Gaono mokiniai ir mokinių mokiniai toliau, per visą XIX amžių formavo autentišką, (dabar jau vadintiną litvakišku) judaizmą, kuriame vis didesnį svorį ėmė vaidinti Vilniaus Gaono mokinio Chaimo Valažino įsteigta Valažine moderni ješiva ir jos „absolventai“. Buvo imtasi pastangų sustiprinti Toros studijavimą.“

Vilniaus Gaono mokinys (vienas įtakingiausių XVIII a. judaizmo lyderių) Chaimas Valažinas, kurio nuomone, tradicinės priemonės negalėjo patenkinti  ieškojusių intensyvesnių Toros mokymų. Su mokytojo parama, rabinas Valažinas surinko daug susidomėjusių studentų ir atidarė garsią Valažino ješivą Valažino mieste (dabartinėje Baltarusijoje). Nors Valažino ješiva po maždaug 60 metų buvo uždaryta po Rusijos valdžios reikalavimų, tai paskatinto kurtis ješivas Vilijampolėje, Panevėžyje, Myre, Brastoje, Telšiuose. Lietuviškos ješivos tapo tokios žinomos, kad pagal jų vietovardžius jos iki šiol veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Izraelyje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo autentiškas lietuviškas judaizmas, pasaulyje vadinamas ješiviniu judaizmu, o patys „ješiviniai“ dažnai vadinami litvakais (net jei ir nėra kilę iš Lietuvos), bei identifikuojami kaip „ne chasidai“, nes chasidinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo visiška priešingybė jų idealams.

Žymesnės Lietuvos ješivos:  Ramailės ješiva (Vilnius),  Vilijampolės ješiva (Kaunas),  Panevėžio ješiva, Telšių ješiva, Kelmės ješiva, Kauno ješiva.

Sveikiname Avital Libman, laimėjus konkurse Mis Universe Lithuania Vicemis titulą!

Žydaitė Avital Libman tapo pirmąja vicemis konkurse Mis Universe Lithuania. Ji pasirodė puikiai. Didžiuojamės Avital! Graži ir drąsi, prisistatydama konkurse, ji pasakė, kad dar mokosi mokykloje, bet laisvalaikiu savanoriauja žydų bendruomenėje. Avital yra draugiška ir maloni.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina ir džiaugiasi Avital pasiekimais. Linkime  kuo geriausios sėkmės, naujų pasiekimų moksle ir ateities konkursuose bei svajonių išsipildymo.

Avital Libman (dešinėje) su Amit Belaite.

 

„Adomas“ iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ papildė J. Kovarskio kolekciją VVGŽM muziejuje

„Adomas“ iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ papildė J. Kovarskio kolekciją VVGŽM muziejuje

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus  apie J. Kovarskio kolekciją papildantį paveikslą iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ – pirmą kartą po 60-ies metų bus eksponuojamas vientisas triptikas.

Šią savaitę Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugomą Jehošuos Kovarskio (1907 Vilnius – 1967 Los Andželas) kūrinių kolekciją papildė dar vienas dailininko tapytas darbas „Adomas“ – trečioji triptiko „Vaisiaus vagystė“ (1951-1960) dalis. Iki šiol muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) eksponuojamoje J. Kovarskio kūrinių parodoje „Chaoso sutramdymas“ lankytojai galėjo išvysti tik du, triptiką „Vaisiaus vagystė“ sudarančius kūrinius.

Triptikas „Vaisiaus vagystė“ (1951-1960). VVGŽM nuotrauka

Trečiąjį kūrinį dovanojo ir jo atsiuntimą iš Kalifornijos (JAV) dalinai finansavo J. Kovarskio sūnėnas Davidas Finkelsteinas ir dukterėčia Sandra Ben-Artzi su šeimomis. 2019 m. gegužės mėnesį muziejaus Tolerancijos centre atidaryta paroda „Chaoso sutramdymas“, kurią sudaro 28 drobės. Muziejaus lankytojai galės susipažinti su naujai gautu kūriniu ir pamatyti pirmą kartą po 60-ies metų eksponuojamą vientisą triptiką iki 2019 m. lapkričio 3 d.

Kovarskiui kūrybos procesas buvo ritualas, kurio metu iš tamsos gimsta šviesa, iš chaoso – tvarka. Idėjinei ir emocinei raiškai J. Kovarskis pasirinko abstrakcionizmą, tačiau visiškai neatsisakė figūrinio vaizdavimo. Pasak dailininko, „abstrakcionizmas privalo būti prasmingas“, tad jo siužetuose atgaivinti antikos ir skandinavų mitai, Afrikos ir Meksikos legendos bei Biblijos vaizdiniai pasakoja apie pasaulio sukūrimą ir žmonijos istoriją. Triptike „Vaisiaus vagystė“ dailininkas kontempliuoja pirmųjų žmonių – Adomo ir Ievos – išvarymo iš rojaus tema. Tai ir pirmoji nuodėmė ir saldus vaisius, sugundęs juos sulaužyti pažadą Kūrėjui. Dailėje – tai vienas iš labiausiai mėgtų siužetų, atrandamų ant romaninių bažnyčių sienų, viduramžių tapyboje, tebeaudrinančių dailininkų vaizduotę ligi mūsų dienų. J. Kovarskio triptike vaisius – stilizuotas grybo formos vaisius/medis – užima svarbiausią ir centrinę triptiko dalį, jis kelia nuodingo ar haliucinogeninio grybo asociacijas. Tai tebėra ir šių laikų „uždrausto vaisiaus“ simbolis, vedantis žmogiškojo nupuolimo link.

Tolerancijos centras – didžiausias Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys, kuriame veikia Lietuvos žydų dailės, kultūros, istorijos ir judaikos ekspozicijos, vyksta kultūriniai ir edukaciniai renginiai, konferencijos, filmų peržiūros, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis.

Kartu su viena iš parodos kuratorių dr. Vilma Gradinskaite muziejus kviečia vilniečius ir miesto svečius į paskutinę ekskursiją „Nuo Meksikos iki Palestinos: pasaulėtvara J. Kovarskio kūryboje“, skirtą gilesniam dailininko darbų supratimui ir susipažinimui su vientisu triptiku, spalio 29 d. 17 val. muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) ir kviečiame registruotis el. p. komunikacija@jmuseum.lt