„Makabi“ sporto draugijos nariai 1930 metais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

Panevėžį ir tarpukariu pelnytai buvo galima vadinti garsių sportininkų kalve. Miestas didžiavosi lengvosios atletikos karaliene, tituluojama lietuviškuoju Džesiu Ovensu, turėjo ir savo bokso legendą, tik Paryžiaus olimpiadoje nusileidusį aukso laimėtojui. Sporto aikštynuose virė futbolininkų, krepšininkų kovos, veikė daugybė sporto klubų ir draugijų, o viena jų, garsinusių Panevėžį šalyje ir už jos ribų, buvo įkurta vietos žydų.

Populiariausias – futbolas

Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą.

Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga.

Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje. Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo rastis apie 1920-uosius.

Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ – jos būstinė buvo Respublikos gatvėje. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą – čiuožimą.

„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, – pasakoja D. Pilkauskas ir primena, jog pirmosios rungtynės vyko dar 1919 metais.

Panevėžio „Makabi“ sporto klubas 4-ajame dešimtmetyje garsėjo ne tik savo futbolininkų, bet ir tenisininkų pasiekimais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

/

Nuo karių iki skautų

Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių – pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Jos abi taip pat varžėsi su Panevėžyje dislokuotų karinių dalinių komandomis – tuo metu mieste įsikūrusiu 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku,

Pajuostyje nuo 1923 metų dislokuotu 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kariai žaidė ir tarpusavyje, rengdavo sporto dienas mieste. Jos virto tradicinėmis, o susirinkusieji rungdavosi ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos, kitose varžybose.

Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Jau kitų metų vasarį toks įkurtas Raguvoje, 1924-aisiais – Krekenavos mokykloje, Panevėžio mieste.

Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui. Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Prie šios sekcijos prisijungė ir skautai.

Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas ir tinklinio komanda.

Lietuviškasis Džesis Ovensas

Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. Juolab kad tikslas buvo propaguoti sportą ne tik tarp šaulių.

Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Bet šaulių klubas propagavo ir žiemos sporto šakas.

1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Svarbiausia šių švenčių rungtis,

D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį. Rengta ir daugiau įvairių sporto dienų bei varžybų.

O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu. „Ypač Panevėžį išgarsino lengvaatletė Ona Šepaitienė, priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui, – pasakoja D. Pilkauskas. – 1936 metais per lengvosios atletikos atidarymo varžybas ji pagerino Lietuvos rekordą, 400 metrų nubėgusi per 1 minutę 072 sekundės.“ „Rekordas buvo pasiektas ir estafetinio bėgimo 4×100 metrų rungtyje kartu su Lietuvos šaulių sporto sąjungos lengvaatletėmis“, – priduria istorikas.

Pasak jo, tai nebuvo paskutiniai šios panevėžietės sportininkės rekordai. Tais pačiais metais lengvaatletė pasiekė Lietuvos rekordą, į tolį nušokusi 4,85 metro, o kitąmet šalies rekordą gerino net tris kartus ir pirmąkart peržengė 5 metrų ribą, tautinėje olimpiadoje iškovojo penkis aukso medalius. „Ji buvo vadinama lietuviškuoju Džesiu Ovensu“, – pabrėžia D. Pilkauskas, primindamas legendinį juodaodį amerikiečių lengvaatletį, 1936-ųjų olimpinėse žaidynėse iškovojusį keturis aukso medalius.

„Oną Šepaitienę titulavo lengvosios atletikos karaliene – ji daugiausia pasiekė Lietuvos lengvosios atletikos rekordų“, – sako pašnekovas.

Fabriką garsino ne tik mėsa

1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje. „Maisto“ sporto klubas sutrumpintai vadintas „M.S.K.“

Jo užduotis buvo vienyti visus įmonės Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir plėsti sporto šakas. Čia kultivuota gimnastika, lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, žiemos sporto šakos, įvairios žaidimų sporto šakos.

Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje.

Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. Jakšto prospekto statybos 1934-aisiais.

O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas. 1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose. „Maisto“ sporto klube antra labai populiari sporto šaka buvo lengvoji atletika.

Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubo nariai žaidė ne tik futbolą, bet ir domėjosi keliavimu, vandens sportu, sklandymu.

Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. Laikui bėgant, mėgstamiausia jaunalietuvių sporto šaka tapo krepšinis: susikūrė dešimt vyrų ir dvi merginų komandos.

Iš Panevėžio kilusi Lietuvos bokso žvaigždė Jakobas Levinas, kiek žinoma, pralaimėjo tik vieną kovą – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

Neįveikiamasis iš Panevėžio

Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus – lietuviai, lenkai, žydai. Pastarieji buvo tarp pirmaujančiųjų plėtojant sportą Lietuvoje.

1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Tad netrukus, pasakoja D. Pilkauskas, sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje.

Dažnai vadinto tiesiog „Makabi“ sporto draugija, skyriaus įstatai atspindėjo organizacijos misiją rūpintis žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės „Makabi“ sąjungos palaikymu.

Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. „Kartu su miesto šaulių ir jaunalietuvių sporto klubais ji labiausiai garsino Panevėžį visoje Lietuvoje“, – žydų sportininkų nuopelnus pabrėžia istorikas.

Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Panevėžio žydų futbolo komanda „Makabi“ turėjo aikštę Staniūnų gatvėje ir netgi profesionalų trenerį iš Kauno.

Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, – neabejoja D. Pilkauskas.

1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę – Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. Kiek žinoma, iš 20 kovų jis pralaimėjo tik vieną – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui belgui Žanui Diularžui.

J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją – Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose. Po trejų metų stalo teniso turnyre Panevėžyje šio miesto „Makabi“ atstovavo daugiausia sportininkų – net dvylika.

Gausios makabiados

Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, nors stambiausias sporto renginys pasaulyje buvo olimpiada, dalyvių gausa jai nedaug nusileisdavo ir žydų sporto žaidynės – makabiados.

1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. 1935-aisiais balandžio 2–7 dienomis surengtoje antrojoje pasaulio sporto makabiadoje Lietuvos atstovai dalyvavo jau su daugiau nei tūkstančiu sportininkų iš 26 šalių.

Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė – stalo teniso, J. Jolkas – bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo. Pasak D. Pilkausko, „Makabi“ nebuvo vienintelė žydų sporto organizacija mieste.

Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos – „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Istorikas pasakoja, kad šios sąjungos sportininkai daugiausia buvo futbolininkai ir gimnastai, bet organizacija veikė neilgai.

„Ji nespėjo plačiau išvystyti savo veiklos. Tuo metu dar labai trūko ir sporto inventoriaus, ir sporto aikštynų. Sportine veikla faktiškai užsiėmė tik tikri entuziastai“, – pasakoja muziejininkas. Dar viena žydų organizacija „Vanderfeigel“ irgi veikė tik apie metus – propagavo sveiką gyvenimo būdą, keliones.

Viskas vardan sporto

1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. Dviratininkų transporto priemonių būklė buvo prasta, juos teko remontuoti.

Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti.

Pritrūkta lėšų net kelionei namo. I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Jose taip pat nebaigė distancijos.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1943-iaisiais dviratininkas, kuriam tada buvo 40 metų, sušaudytas Kauno IX forte. „Makabi“ sporto klubo atstovas Tadas Tarchumas Murnikas taip pat buvo Lietuvos dviratininkas, 1928 metų olimpietis. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63. Tai – geriausias Lietuvos tarpukario dviratininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.

Miestas, užprogramuotas rekordams