Raimondo Savicko parodos atidarymas!
Kviečiame klubų Dubi ir Dubi Michpacha vaikus švęsti Purimą drauge su tėveliais
Miestas, užprogramuotas rekordams
„Makabi“ sporto draugijos nariai 1930 metais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.
Panevėžį ir tarpukariu pelnytai buvo galima vadinti garsių sportininkų kalve. Miestas didžiavosi lengvosios atletikos karaliene, tituluojama lietuviškuoju Džesiu Ovensu, turėjo ir savo bokso legendą, tik Paryžiaus olimpiadoje nusileidusį aukso laimėtojui. Sporto aikštynuose virė futbolininkų, krepšininkų kovos, veikė daugybė sporto klubų ir draugijų, o viena jų, garsinusių Panevėžį šalyje ir už jos ribų, buvo įkurta vietos žydų.
Populiariausias – futbolas
Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą.
Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga.
Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje. Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo rastis apie 1920-uosius.
Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ – jos būstinė buvo Respublikos gatvėje. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą – čiuožimą.
„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, – pasakoja D. Pilkauskas ir primena, jog pirmosios rungtynės vyko dar 1919 metais.
Panevėžio „Makabi“ sporto klubas 4-ajame dešimtmetyje garsėjo ne tik savo futbolininkų, bet ir tenisininkų pasiekimais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.
/
Nuo karių iki skautų
Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių – pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Jos abi taip pat varžėsi su Panevėžyje dislokuotų karinių dalinių komandomis – tuo metu mieste įsikūrusiu 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku,
Pajuostyje nuo 1923 metų dislokuotu 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kariai žaidė ir tarpusavyje, rengdavo sporto dienas mieste. Jos virto tradicinėmis, o susirinkusieji rungdavosi ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos, kitose varžybose.
Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Jau kitų metų vasarį toks įkurtas Raguvoje, 1924-aisiais – Krekenavos mokykloje, Panevėžio mieste.
Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui. Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Prie šios sekcijos prisijungė ir skautai.
Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas ir tinklinio komanda.
Lietuviškasis Džesis Ovensas
Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. Juolab kad tikslas buvo propaguoti sportą ne tik tarp šaulių.
Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Bet šaulių klubas propagavo ir žiemos sporto šakas.
1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Svarbiausia šių švenčių rungtis,
D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį. Rengta ir daugiau įvairių sporto dienų bei varžybų.
O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu. „Ypač Panevėžį išgarsino lengvaatletė Ona Šepaitienė, priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui, – pasakoja D. Pilkauskas. – 1936 metais per lengvosios atletikos atidarymo varžybas ji pagerino Lietuvos rekordą, 400 metrų nubėgusi per 1 minutę 072 sekundės.“ „Rekordas buvo pasiektas ir estafetinio bėgimo 4×100 metrų rungtyje kartu su Lietuvos šaulių sporto sąjungos lengvaatletėmis“, – priduria istorikas.
Pasak jo, tai nebuvo paskutiniai šios panevėžietės sportininkės rekordai. Tais pačiais metais lengvaatletė pasiekė Lietuvos rekordą, į tolį nušokusi 4,85 metro, o kitąmet šalies rekordą gerino net tris kartus ir pirmąkart peržengė 5 metrų ribą, tautinėje olimpiadoje iškovojo penkis aukso medalius. „Ji buvo vadinama lietuviškuoju Džesiu Ovensu“, – pabrėžia D. Pilkauskas, primindamas legendinį juodaodį amerikiečių lengvaatletį, 1936-ųjų olimpinėse žaidynėse iškovojusį keturis aukso medalius.
„Oną Šepaitienę titulavo lengvosios atletikos karaliene – ji daugiausia pasiekė Lietuvos lengvosios atletikos rekordų“, – sako pašnekovas.
Fabriką garsino ne tik mėsa
1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje. „Maisto“ sporto klubas sutrumpintai vadintas „M.S.K.“
Jo užduotis buvo vienyti visus įmonės Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir plėsti sporto šakas. Čia kultivuota gimnastika, lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, žiemos sporto šakos, įvairios žaidimų sporto šakos.
Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje.
Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. Jakšto prospekto statybos 1934-aisiais.
O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas. 1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose. „Maisto“ sporto klube antra labai populiari sporto šaka buvo lengvoji atletika.
Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubo nariai žaidė ne tik futbolą, bet ir domėjosi keliavimu, vandens sportu, sklandymu.
Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. Laikui bėgant, mėgstamiausia jaunalietuvių sporto šaka tapo krepšinis: susikūrė dešimt vyrų ir dvi merginų komandos.
Iš Panevėžio kilusi Lietuvos bokso žvaigždė Jakobas Levinas, kiek žinoma, pralaimėjo tik vieną kovą – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.
Neįveikiamasis iš Panevėžio
Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus – lietuviai, lenkai, žydai. Pastarieji buvo tarp pirmaujančiųjų plėtojant sportą Lietuvoje.
1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Tad netrukus, pasakoja D. Pilkauskas, sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje.
Dažnai vadinto tiesiog „Makabi“ sporto draugija, skyriaus įstatai atspindėjo organizacijos misiją rūpintis žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės „Makabi“ sąjungos palaikymu.
Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. „Kartu su miesto šaulių ir jaunalietuvių sporto klubais ji labiausiai garsino Panevėžį visoje Lietuvoje“, – žydų sportininkų nuopelnus pabrėžia istorikas.
Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Panevėžio žydų futbolo komanda „Makabi“ turėjo aikštę Staniūnų gatvėje ir netgi profesionalų trenerį iš Kauno.
Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, – neabejoja D. Pilkauskas.
1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę – Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. Kiek žinoma, iš 20 kovų jis pralaimėjo tik vieną – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui belgui Žanui Diularžui.
J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją – Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose. Po trejų metų stalo teniso turnyre Panevėžyje šio miesto „Makabi“ atstovavo daugiausia sportininkų – net dvylika.
Gausios makabiados
Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, nors stambiausias sporto renginys pasaulyje buvo olimpiada, dalyvių gausa jai nedaug nusileisdavo ir žydų sporto žaidynės – makabiados.
1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. 1935-aisiais balandžio 2–7 dienomis surengtoje antrojoje pasaulio sporto makabiadoje Lietuvos atstovai dalyvavo jau su daugiau nei tūkstančiu sportininkų iš 26 šalių.
Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė – stalo teniso, J. Jolkas – bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo. Pasak D. Pilkausko, „Makabi“ nebuvo vienintelė žydų sporto organizacija mieste.
Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos – „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Istorikas pasakoja, kad šios sąjungos sportininkai daugiausia buvo futbolininkai ir gimnastai, bet organizacija veikė neilgai.
„Ji nespėjo plačiau išvystyti savo veiklos. Tuo metu dar labai trūko ir sporto inventoriaus, ir sporto aikštynų. Sportine veikla faktiškai užsiėmė tik tikri entuziastai“, – pasakoja muziejininkas. Dar viena žydų organizacija „Vanderfeigel“ irgi veikė tik apie metus – propagavo sveiką gyvenimo būdą, keliones.
Viskas vardan sporto
1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. Dviratininkų transporto priemonių būklė buvo prasta, juos teko remontuoti.
Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti.
Pritrūkta lėšų net kelionei namo. I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Jose taip pat nebaigė distancijos.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1943-iaisiais dviratininkas, kuriam tada buvo 40 metų, sušaudytas Kauno IX forte. „Makabi“ sporto klubo atstovas Tadas Tarchumas Murnikas taip pat buvo Lietuvos dviratininkas, 1928 metų olimpietis. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63. Tai – geriausias Lietuvos tarpukario dviratininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.
Užuojauta
Lietuvos žydų (litvakų) bednruomenė nuoširdžiai užjaučia Vytautą Landsbergį ir jo šeimą dėl žmonos Gražinos Ručytės – Landsbergienės mirties. Pianistė, Lietuvos nusipelniusi artistė užgeso Kovo 11- osios išvakarėse. 1990 m. kovo 11 d. V. Landsbergis buvo išrinktas LR AT pirmininku, tapo valstybės vadovu ir vadovavo parlamento sesijai, kurioje paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.
Šabo sutikimas su smuikininke Anna Agre ir LŽB Gešer klubu
Praėjusį penktadienį, kovo 6d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir klubas „Gesher“ Purimo išvakarėse surengė Šabato susitikimą su viena gražiausių ir talentingiausių smuikininkių Anna Agra (Izraelis – Vokietija).
Anna Agre įgijo klasikinį muzikinį išsilavinimą, tačiau, pasak smuikininkės, jai šiek tiek nuobodu groti tik klasiką, todėl jos repertuare atsirado įvairių žanrų kompozicijos: nuo klasikinių, liaudies iki fjužėn.„Man didžiulė garbė groti Lietuvos žydų bendruomenėje. Turiu prisipažinti, kad mano močiutė, mamos mama yra iš Rokiškio. Deja, apie tai sužinojau, kai mano močiutės jau nebebuvo su mumis. Man labai malonu ir jauku Vilniuje “, – su publika dalijosi Anna.
Atmosfera Jašos Heifetzo salėje buvo išties šventinė ir šilta. Maloni staigmena kovo 8-osios Tarptautinės dienos išvakarėse tapo gėlių įteikimas mūsų gražiausioms, nuostabiausioms moterims!
Taip pat norisi padėkoti visiems, kurie pasistengė šį „Šabato“ sutikimą padaryti šventinį ir nepamirštamą!
LŽB Purimo šventė ir karnavalas 2020
Sekmadienį, kovo 8 d. Jašos Hefetzo salėje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko pavasario ššventės, Purimo karnavalas vaikams.
Spalvingą muzikinį spektaklį „Puota pas Ahšaverošą“ jauniesiems žiūrovams ir jų tėveliams paruošė paaugliai ir madrichai (vadovai) iš ,,Sababos” jaunimo klubo ir jaunesnioji žydų dainų ir šokių ansamblio „Faerlach“ grupė.
Spektaklio herojai – tikras ,,Purimšpilis” : karalius Ahšaverošas, gražuolė Estera, kilnusis Mordechajus, piktadarys Amanas, dvariškiai, klounai, muzikantai ir šokėjai papasakojo mums linksmiausios žydų šventės Purimo istoriją.
Kadangi publika į festivalį atvyko su karnavaliniais kostiumais (jų paprašė pati karalienė Estera!), įvyko spektaklis ir konkursas neįprastam kostiumui išrinkti. Net sunku išvardyti, kas ir kokie persirengėliai dalyvavo šioje šventėje: katės, vilkų jaunikliai, princesės, supermenai, batmenai, vorai, nindzės, energingoji Pepė ilgakojinė, angelai, Barbė ir daugelis kitų.
Startuoja projektas “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020”
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020
Šiuo projektu siekiama sustiprinti Žmogaus teisių koalicijos partnerių – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Romų visuomenės centro ir Žmogaus teisių centro matomumą ir dalyvavimą pilietinės visuomenės iniciatyvose šešiuose Lietuvos regioniniuose centruose, kuriuose veikia žydų bendruomenės.
Ši koalicija atstovaus etnines mažumas Lietuvoje ir skatins netoleruoti neapykantos, romafobijos ir antisemitinių apraiškų viešojoje erdvėje.
Projekto veiklose kviečiami dalyvauti 6 LŽB regioninių centrų atstovai ir 4 Romų bendruomenės centrų atstovai.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai – Vilniaus ir regioninės bendruomenės Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Švenčionyse ir Šiauliuose. Romų bendruomenės centro partneriai regionuose – Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Šalčininkuose.
Koalicija – [<lot. coalitus “sisivienijęs, jungtinis”]
- susivienijimas, sąjunga savanoriškais pagrindais bendriems tikslams pasiekti;
- politinių partijų sąjunga, susitarimas, bendradarbiavimas bendrai vyriausybei sudaryti ir joje dalyvauti (žr. koalicinė vyriausybė)
- politinė valstybių sąjunga bendriems veiksmams.
Koalicijų stiprinimo renginiuose dalyvauti kviečiami visi regionų atstovai kartu su vietos pilietinės visuomenės grupėmis, veikiančiomis žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių gynimo srityje.
Pagrindinis aktyvių piliečių įtraukimo į koaliciją tikslas yra suteikti žinių ir įgūdžių koordinuotiems prevencijos ir advokacijos veiksmams.
Kiekviena organizacija turės galimybę planuoti ir rengti vietos prevencines informacines kampanijas, derinti savo veiksmus su vietos bendruomenių aktyvistais.
Advokacija – tai aktyvių piliečių instrumentas atstovauti savo interesams ir daryti įtaką valstybinėms institucijoms bei sprendimų priėmimo procesui.
Advokacija – tai kalbėjimas kito asmens, vietos ar daikto vardu ar siekiant juos palaikyti.
Advokacija – tai procesas, palaikantis ir įgalinantis žmones siekiant pareikšti savo požiūrį ir susirūpinimą.
Bendruomenių nariai dalyvaus advokacijos seminare, gilins žinias kaip valdyti informacijos priemones, parengti komunikacijos priemonių planą bei mokysis bendrauti su žiniasklaida.
Antisemitizmo, romafobijos, ksenofobijos – neapykantos apraiškos mūsų visuomenėje nėra svetimos, todėl diskusijų ir atviro dialogo keliu bus ieškoma tinkamo atsako apie antisemitizmo ir romafobijos problemas, kurios vis dar nepaprastai svarbios šioms bendruomenėms.
Vienas pagrindinių projekto tikslų yra informuotumo didinimas tokiomis temomis kaip neapykantos kalbos, kurios skatina neapykantą ar prievartą ir yra nukreiptos į asmenį ar asmenų grupę diskriminuojamą etnine grupe, tautybe, kalba, religija.
Valstybei rengiant naują Nacionalinį nediskriminavimo planą 2020 – 2022 metams, labai svarbu įtraukti vietos romų ir žydų bendruomenių nuomones ir rūpesčius, užtikrinti valstybės paramą, dėmesį ir finansavimą kovojant su antisemitizmu ir romafobija.
Bus rengiami susitikimai su oficialiais ir neoficialiais vietos romų ir žydų bendruomenių lyderiais, o jų nuomonė ir rūpesčiai bus įtraukti į Nacionalinio nediskriminavimo plano rekomendacijas. Bendruomenių atstovai taip pat bus pakviesti į apskritojo stalo diskusijas su valstybinėmis institucijomis ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis.
Siekiant paremti rekomendacijose išreikštą balsą ir požiūrį, bus parengta 5 internetinių transliacijų (Podkastų) ir 10 straipsnių serija. Romų ir žydų bendruomenių nariai bus pagrindiniai herojai, kurie pristatys savo, kaip ekspertų, antisemitizmo ir romafobijos balsus Lietuvoje.
Pagrindinės tikslinės grupės:
– pilietinės visuomenės grupės ir organizacijos, dirbančios ir (arba) besidominčios etninių mažumų problemomis, įgyjamos įgalinimo ir gynimo bei socialinių klubų renginių, tikslinės informavimo kampanijos, advokacijos susitikimų metu.
– žydų ir romų bendruomenių atstovai Lietuvos regionuose pasiekiami per įgalinimo ir gynimo bei socialinių klubų renginius, tikslinę informacinę kampaniją.
– politikai, institucijos, nuomonės formuotojai ir bendruomenės vadovai, užsiimantys etninių mažumų problemomis, pasiektomis tiksliniuose advokacijos susitikimuose ir informacinėse kampanijose.
– bendra visuomenės veikla, skirta jaunimui, pasiekiama per informacines kampanijas, socialinių klubų renginius ir bandomąją švietimo veiklą.
Žydų ir romų bendruomenės bendradarbiauja jau ne pirmus metus. Dar 2017-2018 m. kartu su žmogaus teisių ekspertais bendradarbiavo rengiant projektą „Rekomendacijos dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje“.
Projektą remia EVZ fondas, Vokietija. Iš dalies projektą remia „Geros valios fondas“, Lietuva.
Sekite naujienas socialiniuose tinkluose: #SkirtingiNeatskirti #CoalitionBuilding #MusuBendruomenes #AtmintisAtsakomybeAteitis
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky sveikina visus su Purimo švente!
Purimas – pati linksmiausia žydų šventė. Gaila, kad linksmybės tęsiasi trumpai ir užleidžia vietą kasdienybei, kuri ne visada būna tokia linksma. Vis dėlto linkiu kuo daugiau gerų, linksmų dienų.
Gyvenkime kaip karalienė Estera, ji – žydės moters gudrumo, proto ir grožio simbolis, mums dovanojusi pergalę prieš nevykėlius priešus, norėjusius sunaikinti žydų bendruomenę, ir gėdingai pralaimėjusius.
Ne veltui skaitome Esteros knygą tikėdami, kad moterys nė ką silpnesnės už vyrus!
Chag Purim Sameach from the European Jewish Congress! Europos žydų kongresas sveikina su Purimu
LŽB narys Geršonas Taicas sveikina bendruomenės moteris su Tarptautine moters diena ir Purimu!
Žymūs Lietuvos žydai
Mano vyriausybėLietuvoje gimė, gyveno ir kūrė daugybė žydų, kurių indėlis į mūsų šalies bei pasaulio mokslą ir kultūrą yra labai svarbus.
Rašytojai
Icchokas Meras (1934–2014). Parašė knygų Holokausto tematika („Geltonas lopas“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Lygiosios trunka akimirką“) ir sukūrė scenarijų puikiai žinomiems lietuviškiems filmams („Kai aš mažas buvau“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Maža išpažintis“).
Chaimas Gradė (1910–1982). Vilniuje gimęs rašytojas tarpukariu buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Ch. Gradė laikomas vienu svarbiausiu jidiš kalba kūrusių rašytojų laikotarpiu po Holokausto. Nominuotas Pulitzerio premijai.
Avromas Sutzkeveris (1913–2010). Rašytojas gimė Smurgainyse, tačiau ilgą laiką gyveno Vilniuje. Buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų. A. Sutzkeveris kūrė jidiš kalba (daugiausia poeziją, nors verta paminėti ir jo atsiminimus „Iš Vilniaus geto“). 1966 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai.
Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bookerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso G. Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą nuo XVIII a. iki mūsų dienų. „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920-1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus.
Aizikas Mejeris Dikas (1807/1814?–1893). Vilniuje gimęs A. M. Dikas laikomas pirmuoju profesionaliu rašytoju, rašiusiu jidiš kalba. Iki to laiko nebuvo plačiai kuriama grožinė literatūra ir perkami kūriniai šia kalba.
Abraomas Mapu (1808–1867). Rašytojas gimė tuometinėje Slobodkoje (šiandien tai Vilijampolė Kaune). A. Mapu laikomas grožinės literatūros hebrajų kalba pradininku. Iki to laiko ši kalba buvo naudojama tik religinėms reikmėms.
Šmerkė Kačerginskis (1908–1954). Rašytojas gimė Vilniuje, buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų.
Lėja Goldberg (1911–1970). Nors ši rašytoja gimė ne Lietuvoje, tačiau vaikystę praleido Kaune. Sugrįžusi į Kauną po Pirmojo pasaulinio karo, baigė mokyklą ir studijavo universitete. L. Goldberg yra viena iš Izraelio literatūros klasikių, kūrusi hebrajų kalba.
Dailininkai
Neemija Arbit Blatas (1908–1999). Dailininkas gimė Kaune. Besimokydamas susidomėjo daile ir išvyko studijuoti į Vokietiją, o vėliau į Paryžių. N. A. Blatas 1932 m. Kaune įsteigė pirmą privačią dailės galeriją Kaune, kurioje eksponuodavo lietuvių ir žydų dailininkų darbus.
Lazaris Segalas (1891–1957). Dailininkas gimė Vilniuje, bet vėliau persikėlė į Braziliją. Laikomas vienu įtakingiausių šios šalies modernistų.
Markas Antokolskis (1843–1902). Skulptorius gimė Vilniuje. Pirmasis žymus žydų kilmės skulptorius, pasaulietinės žydų dailės pradininkas.
Maksas Bandas (1900–1974). Dailininkas gimė Naumiestyje, nuo trejų metų gyveno Marijampolėje. Studijavo piešimą Berlyne, vėliau dirbo Paryžiuje, nuo 1940 m. gyveno ir sėkmingai kūrė JAV, nutapė prezidento Franklino D. Roosevelto portretą).
Borisas Šacas (1866–1932). Dailininkas gimė Varniuose. Laikomas Izraelio meno (dailės) tėvu, įkūrė Bezalelio menų ir amatų mokyklą.
Izis (Izraelis Bidermanas) (1911–1980). Fotografas gimė Marijampolėje. Apsigyvenęs Paryžiuje tapo žinomu fotografu. Priskiriamas prie humanistinės fotografijos atstovų, jo darbai lyginami su H. Cartier-Bressono, R. Doisneau kūryba.
Viktoras Dovydas Breneris (1871–1924). Skulptorius ir medalistas gimė Šiauliuose. Gyvendamas JAV, sukūrė vieno cento nominalo monetą, skirtą Abrahamo Lincolno 100-osioms gimimo metinėms. V. D. Brenerio pasiūlytą monetos dizainą išrinko prezidentas Theodore’as Rooseveltas, kuris pats pozavo V. D. Breneriui jo studijoje.
Žakas Lipšicas (1891–1973). Skulptorius gimė Druskininkuose. Vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių pasaulyje.
Samuelis Bakas (1933). Dailininkas gimė Vilniuje. Kalėdamas Vilniaus gete, būdamas vos devynerių surengė pirmąją savo darbų parodą.
Muzikantai
Jaša Heifetzas (1901–1987). Smuikininkas gimė Vilniuje. Laikomas vienu geriausių visų laikų smuikininkų.
Danielius Dolskis (1890–1931). Dainininkas gimė Vilniuje, vėliau gyveno Kaune, kur tapo tarpukario estrados pradininku.
Benjaminas Gorbulskis (1925–1986). Kompozitorius gimė Kaune. Kūrė įvairaus žanro kūrinius – nuo populiarių dainų iki operos.
Danielius Pomerancas (1904–1981). Smuikininkas gimė Šiauliuose. Vienas iš džiazo pradininkų Lietuvoje.
Anatolijus Šenderovas (1945–2019). Kompozitorius gimė Uljanovske. Persikėlęs į Lietuvą, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Laikomas vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių.
Leiba Hofmekleris (1900–1941). Dirigentas ir pianistas gimė Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Valstybės teatro koncertmeisteriu, dirigentu, vėliau – Kauno radiofono orkestro dirigentu.
Hermanas Perelšteinas (1923–1998). Choro dirigentas ir pedagogas gimė Karaliaučiuje, mokėsi Kaune. Po Antrojo pasaulinio karo sugrįžęs iš tremties gyventi į Vilnių, 1959 m. įkūrė berniukų chorą „Ąžuoliukas“.
Nechama Lifšicaitė (1927–2017). Dainininkė gimė Kaune. Vadinama Sovietų Sąjungos žydų lakštingala. Nors sovietų valdžia ir siekė slopinti bet kokį tautinės kultūros ir tradicijų puoselėjimą, N. Lifšicaitė buvo labiausiai žinoma būtent dėl savo dainų, atliekamų jidiš ir hebrajų kalbomis.
Viačeslavas Ganelinas (2004). Pianistas ir kompozitorius gimė Maskvoje, 1951 m. su tėvais persikėlė į Vilnių. V. Ganelinas yra žymus džiazo muzikantas. Sukūrė muziką legendiniams lietuviškiems miuziklams ir filmams („Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ ir kiti).
Clara Rockmore (1911–1998). Muzikantė gimė Vilniuje. Jau ketverių metų buvo priimta į Sankt Peterburgo konservatoriją. Vėliau gyveno JAV. Pradėjusi groti instrumentu tereminu, tapo elektroninės muzikos pradininke.
Leopoldas Godovskis (1870–1938). Pianistas gimė Žasliuose. Laikomas vienu geriausių visų laikų pianistų.
Aktoriai
Al Jolson (Asa Yoelson) (1886–1950). Aktorius gimė Seredžiuje. Labiausiai žinomas kaip pirmojo garsinio filmo „Džiazo dainininkas“ žvaigždė.
Lawrence Harvey (Zvi Mošė Hiršas Skikne) (1928–1973). Aktorius gimė Joniškyje, vėliau su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Filmavosi su tokiomis žvaigždėmis kaip Frankas Sinatra ir Elizabeth Taylor.
Izraelis Segalis (1906–?). Aktorius ir režisierius gimė Kaune. Iki karo dirbo Šiaulių dramos teatre, kurį laiką vadovavo Kauno žydų teatrui ir vaidino Lietuvos valstybės teatre. Holokausto metu kalėjo Vilniaus gete ir buvo geto teatro režisierius. Po Holokausto apsigyveno Palestinoje. I. Segalis bendradarbiavo su Yoshua Soboliu, kai šis rašė savo žymiąją pjesę „Getas“, ir pasidalijo savo prisiminimais bei išgyvenimais.
Ilja Bereznickas (1948). Lietuvos animacinio kino kūrėjas gimė Vilniuje. Vienas iš šio žanro pradininkų Lietuvoje.
Adomas Jacovskis (1948). Menininkas gimė Vilniuje. Vienas žymiausių Lietuvos scenografų.
Mokslininkai
Andrew V. Schally (1926). Endokrinologas gimė Vilniuje. Nobelio medicinos premijos laureatas.
Aaronas Klugas (1926–2018). Biofizikas gimė Želvoje, būdamas ketverių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Laimėjo Nobelio chemijos premiją.
Hermanas Minkovskis (1864–1909). Matematikas ir fizikas gimė Aleksote (Kaune). Ciuriche dėstė matematiką Albertui Einšteinui. Vienas iš reliatyvumo teorijos autorių.
Bernardas Lounas (Lown) (1921). Gydytojas gimė Utenoje, 14 metų su šeima emigravo į JAV. B. Lounas yra defibriliatoriaus išradėjas. Buvo vienas iš sąjūdžio „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ organizatorių. Ši medikų organizacija apdovanota Nobelio taikos premija. Premija buvo įteikta B. Lounui ir E. Čazovui.
Markas Petuchauskas (1931). Teatrologas ir menotyrininkas gimė Šiauliuose, kur jo tėvas Samuelis Petuchauskas apie 20 metų dirbo miesto viceburmistru. M. Petuchauskas kalėjo Vilniaus gete.
Irena Veisaitė (1928). Literatūrologė ir teatrologė gimė Kaune, kalėjo Kauno gete.
Leonidas Donskis (1962–2016). Lietuvos filosofas, visuomenės veikėjas ir politikas.
Kalbininkai
Maksas Vainraichas (1894–1969). Lingvistas gimė Kuldygoje. Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, tapo vienu iš YIVO instituto vadovų. YIVO instituto pastangomis buvo sukurtas jidiš kalbos standartas.
Nachmanas Šapira (1894–1943). Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) vadovavo Semitologijos katedrai, tyrinėjo literatūrą hebrajų kalba. Išleido kelias knygas, kuriose publikavo žydų rašytojų kūrybos vertimus į lietuvių kalbą, siekdamas supažindinti lietuvius skaitytojus su žydų literatūra.
Chackelis Lemchenas (1904–2001). Kalbininkas ir žodynininkas gimė Papilėje. Lietuvių kalbos mokėsi pas J. Jablonskį. Sudarė daugybę rusų k. žodynų, kurie naudojami ir vertinami iki šių dienų.
Religiniai mąstytojai
Vilniaus Gaonas (1720–1797), tikrasis vardas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas. Vienas ryškiausių tradicinio judaizmo autoritetų.
Icchakas Elchananas Spektorius (1817–1896). XIX a. autoritetingiausias Rusijos imperijos rabinas. Kartais vadinamas Kauno Gaonu.
Politikai
Nachmanas Rachmilevičius (1876–1941). Politikas, diplomatas ir ekonomistas gimė Volkovskio mieste, Gardino apskrityje. Apsigyvenęs Vilniuje vystė sėkmingą politiko karjerą: buvo Vilniaus miesto valdybos narys, Lietuvos Tarybos narys, prekybos ir pramonės viceministras, Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos generalinis konsulas Tel Avive.
Jokūbas Vygodskis (1856/1857–1941). Gydytojas ir politikas gimė Bobruiske, vėliau gyveno Lietuvoje. Be sėkmingos gydytojo karjeros, buvo aktyvus politikas ir ėjo įvairias pareigas valdžios institucijose: buvo Lietuvos Tarybos narys, ministras be portfelio žydų reikalams, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Lenkams aneksavus Vilniaus kraštą, išrinktas į Lenkijos Seimą.
Simonas Rozenbaumas (1859–1934). Politikas gimė Pinske, Minsko gubernijoje. Buvo svarbi tarpukario Lietuvos politinė figūra: dirbo pirmosios Lietuvos Vyriausybės užsienio reikalų viceministru, ministru be portfelio žydų reikalams, buvo Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys, dalyvavo derybose dėl Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties. Išvykęs į Palestiną, buvo Lietuvos garbės konsulas, vėliau generalinis konsulas Tel Avive.
Maksas Soloveičikas (1883–1957). Politikas gimė Kaune. 1919–1923 m. buvo ministras be portfelio žydų reikalams. Ant 1922 m. priimtos Steigiamojo Seimo Konstitucijos yra ir tuometinio ministro M. Soloveičiko parašas.
Emma Goldman (1869–1940). Suvaidino svarbų vaidmenį kuriant anarchizmo politinę filosofiją.
Cemachas Šabadas (1864–1935). Daktaras ir politikas gimė Vilniuje, šiam miestui ir jo žydų bendruomenei liko ištikimas visą gyvenimą. Buvo daugybės Vilniaus žydų organizacijų narys. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, buvo Lenkijos Seimo narys.
Joe Slovo (1926–1995). Politikas gimė Obeliuose, būdamas aštuonerių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Mokėsi kartu su Nelsonu Mandela, buvo aktyvus apartheido priešininkas.
Dovydas Volfsonas (1856–1914). Verslininkas gimė Darbėnuose. Labiausiai žinomas kaip sionistinių pažiūrų politikas ir Izraelio vėliavos kūrėjas. D. Volfsonas taip pat pasiūlė, kad iš sionistų kongresų dalyvių renkami mokesčiai būtų vadinami šekeliais – šiandien tai Izraelio valiutos pavadinimas.
Jokūbas Robinzonas (1889–1977). Teisininkas ir politikas gimė Seirijuose. Buvo Lietuvos Antrojo ir Trečiojo Seimų narys, gynė Lietuvos politines ir teisines pozicijas Klaipėdos krašte, buvo nepaprastasis Antano Smetonos ambasadorius ypatingiems užsienio reikalams.
Sportininkai
Isakas Anolikas (1908–1943) – dviratininkas, Lietuvos olimpinės rinktinės narys (1924 ir 1928 m.). Tris kartus laimėjo Lietuvos čempionatą.
Senda Berenson Abbott (1868–1954). Gimė Butrimonyse, vėliau emigravo į JAV. Moterų krepšinio, o kartu ir moterų komandinio sporto pradininkė (iki to laiko komandinis sportas buvo laikomas per daug grubiu ir skirtu tik vyrams).
Įvairūs
Aronas Barakas (1936–2006). Teisininkas gimė Kaune, su tėvais kalėjo Kauno gete. Išgyvenęs Holokaustą apsigyveno Palestinoje. Buvo daugybės universitetų teisės profesorius ir Izraelio Aukščiausiojo teismo teisėjas.
Abraomas Jozefovičius. Žygimantas Senasis jam suteikė bajoro titulą ir paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininku. Per beveik dešimt metų jis padarė daug reformų, kurios pagerino LDK finansus. Jo brolis Michelis Juzefovičius buvo Bresto muitinės valdytojas.
Hermanas Kalenbachas (1871–1945). Architektas gimė Žemaičių Naumiestyje. Susipažinęs su Mahatma Gandžiu tapo jo finansiniu rėmėju ir kartu organizavo protesto akcijas, po vienos iš jų bendražygiai buvo kartu įkalinti.
Liba Mednikienė (1875–1941). 1922–1923 m. kovose dėl Širvintų atgavimo padėjo Lietuvos kariuomenei ir partizanams. Už nuopelnus apdovanota Vyties Kryžiaus ordinu.
Tobijus Bunimovičius (1868–1938). Verslininkas su tėvu Izraeliu Bunimovičiumi Vilniuje įsteigė šokolado fabriką „Viktorija“. Sudegus fabrikui, T. Bunimovičius įkūrė banką. Buvo paskirtas Ispanijos garbės konsulu.
Liudvikas Julius Vyneris (1795–1862). Gimė Dancige, vėliau apsigyveno tuometiniame Mėmelyje (Klaipėdoje). Buvo miesto magistrato narys. Po mirties miestui skyrė 300 000 talerių palikimą (apie pusę milijono JAV dolerių).
Jozefas Šereševskis (1831–1906). Gimė Tauragėje, besimokydamas rabinų mokykloje susidomėjo Naujuoju Testamentu ir metęs mokslus priėmė krikščionybę. Vykdydamas misionierišką veiklą išvyko į Kiniją, kur tapo Šanchajaus anglikonų vyskupu ir vienu iš Šanchajaus Šv. Jono universiteto įkūrėjų. Kinijoje geriau žinomas Jozefo Ši vardu.
Borisas Efrosas (1914–2000). Chirurgas, pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją.
Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Statybos inžinierius gimė Balstogėje, bet greitai su šeima persikėlė į Kauną. Žymiausias jo suprojektuotas pastatas – Kauno sporto halė.
Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai. Tarpukario Kaune sklandė anekdotas, kad „Lietuvą valdo seserys Chodakauskaitės ir broliai Ilgovskiai“. Šie buvo vieni iš stambiausių statybos darbų rangovų.
Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė
Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai
Elijas ben Saliamonas Zalmanas – Vilniaus Gaonas
Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797) vardas šiandien puikiai žinomas daugeliui Lietuvos gyventojų. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga sužinoti, kodėl šis vardas toks svarbus viso pasaulio žydams.
Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė Sialiecų kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje, religinių mokslininkų šeimoje. Elijo ben Saliamono Zalmano gabumai ėmė skleistis ankstyvame amžiuje ir, trumpai pasimokęs pradinėje žydų religinėje mokykloje – chederyje, jis jau nuo septynerių metų išvyko studijuoti pas Kėdainių rabiną Moišę Margalijotą. Išskirtiniai gabumai jam leido anksti pereiti prie savarankiškų studijų. Vilniaus Gaono asketizmas tapo vienu ryškiausių jo asmenybės bruožų: didžiąją savo laiko dalį jis skyrė individualioms studijoms. Tačiau net ir toks uždaras gyvenimo būdas nesustabdė sklindančio garso apie jo neįtikėtiną išmintį. Nepaisant kuklumo, Vilniaus Gaonas buvo laikomas autoritetu ir kiti Europos religiniai išminčiai kreipdavosi į jį prašydami išspręsti tarp jų kilusius religinius disputus.
Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. Išminčius, net ir susikoncentravęs į religinių tekstų studijas, turėdamas svarbų tikslą stodavo jo ginti. Vilniaus Gaonas tapo lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju ir yra žinomas dėl kovos prieš chasidizmą – judaizmo judėjimą, kuris kritikavo griežtą religijos asketizmą, siekė pakeisti apeigų tvarką ir formą, mažesnę reikšmę teikė religinių tekstų studijoms. Vilniaus Gaonas chasidizmą vertino kaip ereziją ir jo autoritetas prisidėjo prie to, kad Lietuvoje chasidizmas nesusilaukė tokio sekėjų skaičiaus kaip kitose žydų bendruomenėse, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje šis judėjimas ir prasidėjo. Dėl savo priešinimosi chasidizmui Lietuvos žydai vadinami mitnagedais (hebr. prieštaraujantis).
Vilniaus Gaonas gali būti klaidingai įsivaizduojamas kaip bendruomeninė figūra, einanti svarbias oficialias pareigas mieste. Tačiau iš tiesų jokių oficialių pareigų jis niekada neturėjo: nebuvo nei miesto rabinas, nei religinio teismo teisėjas ar ješivos – dvasinės rabinų seminarijos – vadovas. Nepaisant to, jis buvo didžiausias religinis ir moralinis autoritetas. Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gaonui gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo parašyta knyga, nes visą savo dėmesį jis skyrė studijoms. Visi išminčiui priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.
Vilniaus Gaono asmenybę supo ir vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Viena jų Vilniuje sklandė ilgus metus ir tarpukariu vis dar buvo nemažai pasakojančių, kad Vilniaus Gaonas nulipdė Golemą (žydų folklore paplitusią mitinę būtybę iš molio) ir, pasitelkęs žinias bei išmintį, atgaivino molinę būtybę įdėdamas lapelį su specialiu užrašu į jos galvą. Vilniaus Gaonas pasitelkė Golemo pagalbą norėdamas aprūpinti Vilniaus žydus žuvimi šabo vakarienei ir siekdamas apsaugoti nuo antisemitinių išpuolių. Kai laikai tapo ramesni ir mieste žuvies nebetrūko, Vilniaus Gaonas išėmė lapelį iš Golemo galvos, vėl jį paversdamas negyva moline figūra. Tarpukariu Vilniaus žydai pasakojo, kad molinė figūra vis dar guli Vilniaus Didžiosios sinagogos palėpėje ir, kai mieste vėl ateis sunkūs laikai, jeigu tik atsiras kitas toks pat išminčius kaip Vilniaus Gaonas, jis vėl galės atgaivinti molinę figūrą, kad ši padėtų miesto žydams.
Taigi Vilniaus Gaonas tapo šio miesto žydams simboline figūra, įkūnijančia viltį ir tikėjimą. Vilniaus Gaonas nebuvo šioje vietoje atsitiktinai atsiradęs išminčius – tokią asmenybę subrandino ir išugdė būtent Vilniaus dvasia, o jo vardas ir autoritetas įrašė ir paties Vilniaus vardą tarp svarbiausių žydiškų centrų pasaulyje.
Minėdami Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines atsigręžiame į šią iškilią asmenybę kaip į istorinę figūrą atliepiančią litvakiškosios judaizmo tradicijos unikalumą bei stiprybę. Žymiojo Lietuvos rabino veikla reprezentuoja prasmingą tradicijos išlaikymą paremtą jos permąstymu, – tai buvo aktualu tiek XVIII a., tiek lieka esminga ir šiandienos nuolatinės kaitos pasaulyje.
Daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės pirmosios Lietuvos Respublikos tarpukariu paveldas yra tiek pagarbos praeičiai ženklas, tiek aiškus šiuolaikinės Lietuvos siekio palaikyti ir vystyti santykius su visomis lietuviškomis diasporomis pažadas.
Iš bendruomeninės žydiškojo gyvenimo tradicijos ateinantis mokymasis gyventi visuomenėje, išlaikant minties individualumą, bei mąstyti apie visuomenę, siekiant joje pozityvių pokyčių, yra ypač aktuali pamoka šiandienos Lietuvai kaip jaunai demokratinei valstybei.
Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai – tai žingsnis ilgame bendradarbiavimo kelyje, kuriuo siekiama ne tik sugrąžinti į Lietuvos istorijos politikos lauką litvakiškosios istorijos dėmenį, bet ir užmegzti tęstinumą turintį dialogą tarp viso pasaulio litvakų bendruomenių, kviečiant jas aplankyti savo protėvių ir pasaulinio garso kultūros gimties vietas ir pažinti moderną Lietuvą.
Lietuvos žydai
Lietuvos žydai dažnai vadinami litvakais, tačiau litvakais galime vadinti ir Gardino, Vitebsko bei Minsko žydus. Terminas litvakas apibūdina iš daug platesnės geografinės teritorijos (daugmaž sutampančios su buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija) kilusius žydus, kalbėjusius lietuviška jidiš kalbos tarme. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga prisiminti mūsų šalyje gimusių, kūrusių ir gyvenusių žydų pasiekimus įvairiose mokslo bei kultūros srityse ir deramai jais didžiuotis.
Nėra tiksliai žinoma, kada žydai apsigyveno Lietuvos teritorijoje, tačiau jų kūrimąsi tiek ribojo, tiek ir skatino valdovų suteikiamos privilegijos. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privilegiją Brastos žydams. Tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimi žydai istorinėje Lietuvoje, ir tradiciškai tai laikoma žydų bendruomenės įsikūrimo šalyje data. LDK garsėjo kaip tolerantiška ir daugiakultūrė šalis, tačiau ir čia žydams teko susidurti su antijudaizmu – priešiškumu judaizmo religiją išpažįstantiems žmonėms. 1495 m., sekdamas panašių įsakų daugumoje Europos valstybių pavyzdžiu, didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš Lietuvos žemių. 1503 m. tas pats valdovas paskelbė privilegiją, leidžiančią žydams sugrįžti. Be LDK ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos valdžios priimtų žydams palankių įstatymų, žydų bendruomenė turėjo ir centralizuotą savivaldos instituciją – Vaadą (hebr. Vaad medinat Lita), kuris veikė 1623–1764 m. ir sprendė įvairius žydų gyvenimo klausimus (nuo juridinių iki kultūrinių) ir rūpinosi mokesčių surinkimu valstybei.
Nuo XVIII a. Lietuva įsitvirtino kaip svarbus Toros studijų centras, svarbiausias to laikotarpio religinis autoritetas buvo Vilniaus Gaonas (1720–1797). Nuo to laiko Lietuva ir ypač Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros centru. Vilniaus atvejis buvo išskirtinis – ne viena žydų bendruomenė šiame mieste veikė kaip svarbus religinis centras, tačiau, gyvenimo būdui modernėjant ir tolstant nuo religijos, XIX–XX a. sandūroje prarado savo svarbą. Būta ir priešingų atvejų – nepasižymėję kaip svarbūs religiniai centrai, miestai tapo svarbiais modernios pasaulietinės žydų kultūros centrais. Vilnius nuo Vilniaus Gaono laikų savo svarbos neprarado nei kaip religinis, nei kaip pasaulietinės žydų kultūros ir mokslo centras.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. Lietuvos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Naujai prijungtose teritorijose gyvenanti gausi žydų bendruomenė tapo dideliu iššūkiu, taigi carinė valdžia ėmėsi reguliuoti jos kasdienį gyvenimą. Labiausiai Lietuvos žydų gyvenimą paveikė nutarimas, nustatantis sėslumo zoną. 1791–1917 m. žydams buvo leidžiama gyventi (su labai retomis išimtimis) tik nustatytoje imperijos zonoje, kurios ribose buvo ir dabartinės Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos valdžios palaikomas antijudaizmas skatino žydus jungtis prie lietuvių ir lenkų siekiant atkurti valstybių nepriklausomybę. 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime pasižymėjo Berekas (Dov Beras) Joselevičius iš Kretingos. Jis vadovavo maždaug 500 karių pulkui ir gynė Lietuvos bei Lenkijos interesus. Nemaža dalis žydų taip pat rėmė 1831 m. ir 1863 m. sukilimus prieš Rusijos imperijos valdžią.
XVIII a. pabaigoje Vokietijoje prasidėjo žydų apšvietos sąjūdis – Haskala. Sąjūdžio sekėjai – maskiliai – ragino atsisakyti religijos įtakos kasdieniame gyvenime, mokytis amatų ir šalies, kurioje gyvena, kalbos, modernizuoti švietimo sistemą taip, kad jos pagrindą sudarytų nebe religija, o pasaulietiniai mokslai. Vilnius greitai tapo Rytų Europos žydų apšvietos centru, būtent čia pradėtas leisti pirmasis Rusijos imperijoje periodinis leidinys hebrajų kalba Ha-Karmel (hebr. Karmelio kalnas).
Carinė valdžia taip pat siekė modernizuoti žydų bendruomenės gyvenimą ir sumažinti religijos įtaką. Vilniuje buvo įsteigta rabinų seminarija, kuri turėjo pasitarnauti ugdant valdžiai lojalius rabinus. Tačiau iš tiesų rabinų seminarija tapo labai patrauklia švietimo įstaiga, kurioje žydų jaunuoliai galėjo nemokamai gauti gerą išsilavinimą. Nemaža dalis joje besimokančių jaunuolių skaitė ne tik religinę literatūrą, bet palaipsniui ėmė domėtis ir pasaulietine literatūra bei politinėmis aktualijomis. Neatsitiktinai Vilnius tapo labai palankia terpe vystyti politines idėjas – 1897 m. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga BUND.
Pirmojo pasaulinio karo metais žydai susidūrė ne tik su įprastais karo sąlygų nulemtais iššūkiais, bet ir tremtimi. 1915 m. žydai buvo Rusijos imperinės valdžios apkaltinti informacijos nutekinimu Vokietijos kariuomenei ir išvaryti iš didžiąją Lietuvos teritorijos užimančios Kauno gubernijos. Pasirašius 1918 m. Bresto taikos sutartį, žydams leista sugrįžti.
1917 m. Lietuvai ėmus siekti nepriklausomybės, įkurta Lietuvos Taryba. Nuo pat Tarybos išrinkimo Vilniaus konferencijoje numatyta, kad naujai kuriamoje Lietuvos valstybėje bus užtikrinamos tautinių mažumų teisės. Jau pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje buvo rezervuotos 5 vietos tautinių mažumų atstovams. Nuo 1918 m. gruodžio 11 d. Tarybos veikloje dalyvavo trys žydų atstovai: Nachmanas Rachmilevičius, dr. Simonas Rozenbaumas ir dr. Jokūbas Vygodskis. 1919–1926 m. žydams Lietuvoje buvo suteikta kultūrinė autonomija, kuri leido bendruomenei pačiai spręsti religinius, švietimo ir kitus reikalus. Įsteigus žydų reikalų ministro be portfelio pareigybę, šias pareigas ėjo dr. Jokūbas Vygodskis, dr. Maksas Soloveičikas ir dr. Simonas Rozenbaumas. Pastarasis kurį laiką buvo Lietuvos užsienio reikalų viceministras ir gynė Lietuvos interesus Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. derėjosi dėl taikos sutarties su Rusija. Dėl palankių politinių sąlygų ir tuo metu aktyviai vystytos pasaulietinės žydų kultūros tarpukaris dažnai laikomas kultūriniu Lietuvos žydų aukso amžiumi.
Dėl susiklosčiusių aplinkybių, negalėdami turėti žemės, žydai daugiausia versdavosi amatais, prekyba, o miestai ir miesteliai tapdavo amatininkų ir prekybininkų centrais. Kai kuriuose iš jų žydai net negalėjo būti vadinami tautine mažuma, nes sudarė labai didelę gyventojų dalį. Pavyzdžiui, 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Jonavoje iš viso buvo 4 115 gyventojų, iš jų 2 701 žydas, Kaune iš 924 46 gyventojų – 25 044 žydai, Kupiškyje iš 2 672 gyventojų – 1 444 žydai, Panevėžyje iš 19 197 gyventojų – 6 845 žydai, Rokiškyje iš 4 325 gyventojų – 2 013 žydų, Žagarėje iš 4 730 gyventojų – 1 928 žydai, Tauragėje iš 5 470 gyventojų – 1 777 žydai. Deja, tokią demografinę situaciją tragiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymas dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo itin skaudžiai paveikė žydus, kuriems prekyba buvo bene vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pirmoji masinė sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų deportacijos banga, per kurią ištremta didžioji dalis šalies elito, negailestingai sunaikino ir žydų bendruomenę. Žydų tautinė grupė sudarė didžiausią skaičių ištremtų Lietuvos gyventojų.
Vėlesni Antrojo pasaulinio karo įvykiai siejami su dar baisesne patirtimi. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis 1941 m. birželio pabaigoje ir jau iki tų pačių metų lapkričio pabaigos – vos per keletą mėnesių – buvo nužudyta apie 80 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose buvo įkurti getai, kuriuose kalintys žydai nuo 1941 m. pabaigos iki getų likvidavimo buvo išnaudojami kaip priverstinio darbo jėga ir masiškai žudomi. Nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 200 000 žydų.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, žydų religinis ir kultūrinis gyvenimas buvo varžomas įvairiomis priemonėmis. Nors ir išgyveno negausus skaičius žydų, galimybių atkurti savo bendruomenę jie neturėjo. Išskyrus kelis žydų saviveiklos meno kolektyvus, jokioms žydiškoms organizacijoms nebuvo leista veikti, o apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir išskirtinį paveldą nebuvo kalbama visą sovietmetį. Todėl Lietuvos žydai kartu su lietuviais džiugiai pasitiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tai buvo ne tik galimybė gyventi nepriklausomoje demokratinėje šalyje, bet ir laisvė atkurti žydų bendruomenę, kultūrą, tapatybę, be jokių suvaržymų išpažinti religiją, vykdyti šviečiamąsias ir kultūrines veiklas.
Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo 2011 m. duomenimis, šalyje gyveno 3 050 žydų. Įvairiuose miestuose veikia negausios, tačiau aktyvios žydų bendruomenės. Vis daugiau lietuvių domisi žydų istorija, kultūra, tyrinėja ir analizuoja istorinius įvykius, vyksta nemažai renginių, leidžiančių iš arčiau susipažinti su šia išskirtine Lietuvos istorijos dalimi. 2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai yra dar viena puiki proga geriau vieniems kitus pažinti, nes tik išsamios žinios, kultūros ir tradicijų supratimas gali užtikrinti, kad XX a. įvykusios tragedijos niekada nebepasikartos.
Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė
Sveikina su šventėmis Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman
Mielos moterys, su pirmaisiais pavasario žiedais, su pirmąja vyturėlių giesme. Laimės , džiaugsmo, sveikatos, energijos linkime Jūsų dienos proga.
Su linksma ir džiaugsminga mūsų pavasario PURIMO švente. Visiems geros nuotaikos, šiltų pasibuvimų kartu ir be galo didžiulio džiaugsmo, kad Žydų tauta draugiška ir stipri, nors išblaškyta po visą pasaulį.
Su artėjančiomis šventėmis, žydelkos
Bernardinai.lt Sergejus Kanovičius
Kadaise lankiau lietuvišką mokyklą. Tuo metu joje buvo du žydai, tiksliau – žydas ir žydaitė. Berniukas mokėsi gretimoje klasėje. Juodo gymio, be akcento kalbantis juodukas nuolatos mušdavosi, kai jam primindavo, kad jis kitoks. O kadangi jis kitoks, vadinasi, blogesnis. Išskirti besimušančiųjų niekas nemėgino. Visada būna stebėtojų. Jie vėliau vadinasi bičiuliais, nes nesimuša. Negina, bet ir nesimuša. Stovėti nuošaly ir tylėti yra daug saugiau. Istoriškai įrodyta. Žydaitė nesimušdavo. Buvo kukli, garbanota. Kai ją kas nors pravardžiuodavo šiandien kažkodėl malonybiniu laikomu kreipiniu „žydelka“, ji vaikščiodavo nuleidusi akis, kartais ir ašarą nubraukdavo. Dėl „malonybinės“, kitokios nei dauguma „žydelkos“, man išgirdus ir vėl tekdavo veltis į muštynes.
„Žydelkų“’, „žydo išperos“ ar kitokių epitetų apologetų būdavo visada daugiau, jie būdavo stipresni. Bet šeimoje mane išmokė vieno – niekada neatsukti kito skruosto – priešintis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad kurias nors muštynes baigiau kaip nugalėtojas. Mušeikų buvo nepalyginamai daugiau, jie buvo stipresni, ir aš prakišdavau. Kad ir kiek, bet grąžos jie gaudavo. Iš daugybės puikių mokytojų būdavo tik vienas kitas, kuris nemušdavo, rasdavo tokį pseudo intelektualinį būdą parodyti visai klasei, kad šitas yra kitoks, todėl pagarbos vertas mažiau. Toks inteligentiškas pedagogiškas pykčio skatinimas. Kaip ir pažymys už diktantą, kuriame dėl vieno kablelio juodukui parašydavo keturis su minusu. Šiaip. Kad nepamirštų, kad yra kitoks.
Po daugelio metų, Lietuvai skaičiuojant ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, manęs niekas nedrįsta mušti. Kumščiai nebepopuliarūs. Muša žodžiais. Gauna grąžos. Pasaulis laisvas. Tačiau skaudu, kad Krašto apsaugos ministerijos žurnalas „Karys“ publikuoja pseudoistoriko melą apie vietos antisemitų ideologinį vadą (kaži, ar kita NATO narė, kartais ginanti mūsų oro erdvę Prancūzijos gynybos ministerija mėgina savo kariams papasakoti, koks puikus diplomatas ir patriotas buvo Petain‘as). Kad primygtinai mėginama įrodyti, jog „žydelka“ yra malonybinis kreipinys (Su Kovo 8-ąja, žydelkos). Šeduviškė Frida Vismant prisimena, kad būtent taip į ją kreipdavosi gatvėje 1940-aisiais: „Palauk, žydelka padalka, ateis Hitleris, parodysim“ (jai parodė – Šiaulių gete, matyt, iš malonės, kad yra žydelka, atėmė jos pirmagimį Rachmielį ir su dar šešiais šimtais žydelkų vaikų užmušė).
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje istoriku besivadinantis žmogus kalba apie svastiką ir lygina Napoleoną su Hitleriu, sako, kad viskas pasimiršta, viskas įgyja kitokią prasmę – suprask, ir svastiką netrukus suvoksime kitaip. Su nepavykusio antiherojaus lenta žaidžiamas futbolas, o policija akylai prižiūri, kad taisyklių pažeidėjai, neduok Dieve, nebūtų baudžiami. Prokuratūra niekaip nesuvokia, kad malonybinis „žydelkos“ – įžeidimas Seimo koridoriuje dieną, kai šviesa ir tiesa mus turėtų lydėti, siūlo skaityti Lietuvių kalbos žodyną. Ką jau kalbėti apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasisakymus ir pažymas, kurios primena tragifarsą. Nekoks paveikslėlis.
Stebėtojai stebi, keliolika tūkstančių likusių žydų gauna į kailį, jiems nuolat primenama, kad jie kitokie, todėl nėra ko čia šiauštis. Tą negražų paveikslėlį būtina papuošti, prie juodų spalvų pridėti kiek šviesių – valdiškai būtinų – pasakyti kokį žodį per žydelkų ir žydų išperų, nusiųstų pas Abraomą, žudynių metines, paašaroti ir patylėti. Iki kito minėjimo. Gaono metų ir Sugiharos metų fone, kokios nors nominacijos fone šitie instituciniai antisemitizmo „papuošalai“ atrodo dar baisiau. Jie niekaip nesugeba užmaskuoti vykstančio sistemingo istorinės tiesos iškreipimo, įžūlaus, akiplėšiško melo ir žydų įžeidinėjimo. Tiesa, yra ir tokių, kurie visada radijo laidoje pasakys, kad Vermachtas ir jo odekolonu kvepiantys kariai buvo dangaus mana nepriklausomybę praradusiai Lietuvai. Nors imk ir laistyk Panerius odekolonu.
Užmuša tyla. Inteligentijos, istorikų, politinių patarėjų ir tų, kurie priesaika prisiėmė politinių lyderių ar Seimo narių pareigas. Bala jų nematė. Žydų Lietuvoje neliks. Tokia demografija. Laiko klausimas. Kitas klausimas, kaip atrodome sau patys. Kaip rašė šv. Pranciškus Asyžietis: „Tyloje gema tikras žodis.“ Dabartinėje tyloje gema ne žodis. Gema melas. Okupuoti galima valstybę. Okupantai išeina. Lieka užkratas. Kaip jaukiai mes visi su juo sugyvename. Ir šitą, atleiskite, kompotą, kuriame sugyvena antisemitizmas su iškilmingais beigelių paragavimais ir ultra jautriomis kalbomis, kartą per metus mums siūlo gerti kasdieną. Neskanu.
Kviečiame į dailės užsiėmimus
Paskirti Kalbos komisijos apdovanojimai už lietuvių kalbos puoselėjimą
Kalbos komisija jau šeštą kartą įteikė apdovanojimus už lietuvių kalbos puoselėjimą. Nuo 2016 metų apdovanojimai skiriami už reikšmingus lietuviškos terminijos kūrimo darbus, mokslo kalbos puoselėjimą ir visuomenės kalbinį švietimą.
Laureatai, kaip skelbia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, bus pagerbti vasario 28 d. šios komisijos ir Lietuvos mokslų akademijos organizuojamame Lietuvių kalbos dienų renginyje, vykusiame Mokslų akademijos salėje.
Sveikiname apdovanojimą gavusį buvusį Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorių Mišą Jakobą! Lietuvos pedagogas, per visą savo pedagoginę veiklą jis nenuilstamai gynė, puoselėjo ir aukštino lietuvių kalbą. Mišą Jakobą galima vadinti tikru lietuvių kalbos patriotu. Jo įkurta žydų mokykla buvo pirmoji iš tautinių mažumų mokyklų, kurioje moksleiviai mokėsi lietuviškai. Per visus savo vadovavimo mokyklai metus laikėsi tvirtos nuostatos: „Mūsų unikalumas – pas mus nėra valstybinės lietuvių kalbos – pas mus lietuvių gimtoji kalba. Vaikai lietuvių kalbos mokosi kaip gimtosios, mums nedaromos jokios išimtys kaip kitų tautinių mažumų mokykloms.“ Mokiniams jis nuolat kartojo, kaip „svarbu ir garbinga kalbėti lietuviškai, gražiai lietuviškai“. Lietuvių kalbos puoselėjimą jis suvokia kaip savo – Lietuvos piliečio ir mokytojo – pareigą. Šiuo metu Miša Jakobas yra Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdantysis direktorius.
Šiemet taip pat apdovanoti daugiakalbio „Mechanikos terminų žodyno“ (2019) autoriai: prof. habil. dr. Antanas Žiliukas, doc. dr. Antanas Juozas Bražiūnas, prof. dr. Alvydas Kondratas, doc. dr. Donatas Markšaitis, prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius, doc. dr. Albinas Palionis, prof. dr. Rymantas Tadas Toločka, prof. dr. Pranas Žiliukas, kultūros ir visuomenės veikėjas, leidėjas, poetas Juozas Žitkauskas, Lietuvių kalbos draugijos narė, kalbos ugdymo ir kalbininkų atminimo renginių iniciatorė ir organizatorė Aldona Pauliukaitienė.
Laureatams įteiktos skulptūrėlės „Sraigė“ (autorius Rokas Dovydėnas) ir diplomai.
Panevėžio miesto žydų bendruomenė švęs Tarptautinę moters dieną ir Purimą
2020 m. KOVO 8 d. 14val.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės patalpose pažymėsime Tarptautinę moters dieną ir švęsime Purimą .
Linksma pavasario ir karnavalo PURIMO šventė reiškia žydų išgelbėjimą nuo mirties.
Lauksime jūsų su gera nuotaika ir karnavaliniais kostiumais. Bus paruoštas vaišių stalas, moterys gaus gėlių, vaikai – dovanėlių.
Apie dalyvavimą prašome pranešti: 861120882 arba 869846653
Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija
Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.
Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.
Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.
Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.
„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.
Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.
Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.
Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…
Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.
Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.
XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.
Ant nusavintos žemės
Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.
D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.
Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.
Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.
„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.
Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.
D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.
Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.
Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.
Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.
Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų
Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.
Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.
O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę.
Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui. Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.
„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“ Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.
Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Sinagoga buvusiam žydų kvartalui
Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą.
Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.
Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.
Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.
Progreso vieta
Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.
D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.
Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.
Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.
Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.
„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.
Vežikai pasiekė savo
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.
Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…
1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.
Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.
„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.
Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.
Kviečiame švęsti Purimą kaip Amerikoje
Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr. / Algirdo Brazausko vizitas Izraelyje 1995 m. Kartu su Grigorijumi Kanovičiu ir Icchoku Meru
15min.lt Ugnius Antanavičius
Lygiai prieš 25 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ištarė vieną svarbiausių „Atsiprašau“ savo gyvenime. Lankydamasis Izraelyje, Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė žydų tautos ir valstybės už lietuvius, kurie vykstant Holokaustui žudė ir plėšė savo bendrapiliečius žydus. Dabar šis įvykis Lietuvoje gerokai primirštas, tačiau tuomet A.Brazausko vizitas ir žodžiai sukėlė daug reakcijų ir Izraelyje, ir Lietuvoje.
Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.
A.Brazausko patarėjas J.V Paleckis dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.
Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai. Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.
Kviečiame vaikus į Purim karnavalą
