Gerbiami tėveliai ir mieli mūsų vaikai!
Kviečiame kartu atšvęsti Izraelio Nepriklausomybės dieną.
Veiksmas vyks ZOOM balandžio 29 d. 16:00 val.
Registruokitės pildydami trumpą anketą https://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
Renginio anonsas Facebook’e >>ČIA
Šiandien Izraelyje, eidamas 97-uosius metus, mirė Mošė Kuklianskis, Fainos Kukliansky tėvo, prof. Samuelio Kuklianskio vyriausias brolis. Šeimos galva.
Faina Kukliansky savo Facebooke reiškia “nuoširdžią užuojautą dėdės vaikams Aleksandui, Zinaidai bei Lilijanai, anūkams ir proanūkiams. Mūsų didelė šeima neteko iškilios asmenybės, kuri išgyveno Holokaustą, buvo puikus Lietuvos žydų istorijos liudytojas, chemikas ir “teisingas” žmogus. Taip jis pats mėgdavo apibūdinti kitus žmones. Po to, kai mano senelė Zinaida, Mošės, Samuelio ir Annos mama buvo nužudyta, o pats Mošė buvo išvarytas darbams pas vietinius ūkininkus, jam grįžus namo, mano tėvelis Samuelis čiupdavo jam už rankos ir bučiuodavo ją. Mošė klausdavo: “Ko tu džiaugiesi, juk mūsų mamos nebėra”, mano tėvas, kuriam tuo metu buvo 11 metų, atsakydavo: “Aš laimingas, kad tu esi”. Ir man bei mano vaikams ir anūkams Mošė buvo kaip tėvas ir senelis, kaip ir visi mano dėdės ir tetos buvo man kaip tėvai, o pusbroliai ir puseserės, kaip broliai ir seserys. Labai liūdna, kad išėjo paskutinis mūsų šeimos vyresnės kartos atstovas.”
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė užjaučia Fainą Kukliansky dėl mylimo dėdės Mošė Kukliansky mirties, taip pat nuoširdžią užuojautą reiškiame velionio Mošės vaikams ir visiems šeimos nariams
Prieš keletą metų sukurtas dokumentinis filmas „Gyvybės ir kančių duobė“ (“The Pit of Life and Torment“), kuriame Mošė Kukliansky pasakoja dramatišką šeimos išsigelbėjimo istoriją. Šie kadrai visada liks su mumis.
Yom HaZikaron, karių pagerbimo dieną apie tarnybą Izraelio kariuomenėje prisimena ir dalinasi su mumis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai.
Itzhakas Solomonas: ,, Tikiuosi, kad Izraelis nepatirs naujų karų … Turiu daug nuotraukų iš savo armijos gyvenimo”.
Itzhakas Solomonas atsiuntė nuotraukas iš ,,Yom Kippuro“ karo Sinajuje, kuriame pats dalyvavo
Izraelio karas su Egipto ir Sirijos koalicija 1973 m. spalio 6 d., žydų šventės Jom Kipuro metu, todėl karas iki šiol vadinamas „Jom Kipur“, kai Egipto ir Sirijos kariuomenės netikėtai užpuolė Izraelį. Jos judėjo pirmyn, užėmė Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas, kurias Izraelis valdė nuo 1967 m., po Šešių dienų karo. Per pirmas 48 valandas, po to iniciatyvos ėmėsi Izraelis.
Antrą karo savaitę sirai buvo išstumti iš visų Golano aukštumų. Sinajuje Izraelis puolė tą priešų armijos dalį ir peržengė Sueco kanalą (kur buvo sena ugnies nutraukimo linija) ir taip paliko priešą be išteklių. Egiptas ir Sirija pabandė karine jėga atgauti teritorijas. Jų armijos pradėjo koordinuotą ataką 1973 m. spalio 6 d., žydų šventės Jom Kipuro metu. Sirijos pajėgos atakavo fortus, esančius Golano aukštumose, tuo pačiu metu egiptiečiai atakavo fortus, esančius prie Sueco kanalo ir Sinajaus pusiasalyje. Po dviejų savaičių mūšių, kai JAV oro keliu Izraeliui pradėjo tiekti amuniciją, Izraelis nustūmė priešus į jų pradines pozicijas.
Itzhakas Solomonas tikisi, kad Izraelis nepatirs naujų karų … Jis prisimena, kad Pergalė tapo karti, kai tiek daug jaunų karių prarado gyvybę gindami Tėvynę!
Vilniečiai Viljamas Žitkauskas ir Aleksandra Žitkauskienė išvyko į Izraelį mokytis, baigę mokslus, tarnavo Izraelio kariuomenėje. Tarnybai pasibaigus, jie sugrįžo į Vilnių.
Šiuo metu jauna Žitkauskų šeima yra aktyvūs Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai, auginantys 3 vaikus. Viljamas dirba Jerulitoje, turizmo, kelionių agentūroje, organizuojančioje keliones žydų tema į Baltijos šalis (Latviją, Estiją) ir Baltarusiją.
Žitkauskų šeima savanoriauja LŽB. Aleksandra ir Viljamas padeda organizuoti vaikų renginius ir keliones. Aleksandra vedė rankdarbių užsiėmimus vaikams.
Žuvusių Izraelio karių vardai pagerbiami ant Jeruzalės senamiesčio sienų, kai Izraelis mini žuvusių karių ir teroro aukų atminimo dieną – 2020 m. Balandžio 27 d. Nuotrauka Yonatan Sindel
Yom HaZikaron – atminimo diena Izraelyje, skirta pagerbti visus karius izraeliečius, kurie žuvo kovodami, gindami Izraelio valstybę. Šią dieną Izraelis gedi ir prisimena kritusius žydus kareivius ir visas teroro metu prarastas gyvybes. Yom HaZikaron pagal žydų kalendorių, prasideda išvakarėse, 20 val. vakare.
Prezidentas Ruvenas Rivlinas su kariuomenės vadais, su apsauginėmis kaukėmis per nacionalinę kritusių Izraelio kareivių ir teroro aukų atminimo ceremoniją prie Raudų sienos Jeruzalėje, 2020 m. Balandžio 27 d.
Tuščioje aikštėje prie Raudų sienos prezidentas Rivlinas apgailestaudamas, kad per koronavirusą uždrausto masinio atminimo dienos minėjimą kalbėjo, kad „šiais metais mes negalime verkti kartu, tik prisimename, atiduodame pagarbą žuvusių izraeliečių atminimui“. Ceremonijoje pagerbiamii 23 861 mūšiuose kritę kareiviai ir teroro aukos. Nuotrauka Amos Ben Gershom
Išgirdę sireną, 20val. Izraelio piliečiai sustabdo viską, ką bedarytų, kad ir kur būtų, ir susikaupę atiduoda pagarbą žuvusiems. Važiuodami greitkeliais, žmonės stabdo savo automobilius kelio viduryje, išlipa ir atsistoję pagerbia žuvusius. Visos įstaigos nutraukia kelioms minutėms darbą, o vakarieniaujančios šeimos nutyla, kad galėtų minutę praleisti pagarbioje tyloje.
Dėl viruso baimės uždrausta lankytis memorialinėse vietose ir kapuose, taip pat ir žuvusiųjų šeimoms buvo uždrausta lankytis karinėse kapinėse ar memorialinėse vietose, o policija buvo dislokuota daugelyje vietų, užtverdama privažiavimo kelius ir įėjimus. Tačiau pareigūnams buvo liepta tik atgrasyti nuo vizitų. Jei vis dėlto žmonės iš artimųjų netekusių šeimų, ateitų ir nepaisytų įsakymų, policijai buvo liepta vengti fizinių konfrontacijų su tais, kurie vis dar pasiryžę pasiekti artimųjų kapus. Aukščiausiasis teismas atmetė paskutinės minutės peticiją, kurioje izraeliečiai prašė panaikinti draudimą, nusprendęs, kad nors ir skaudus, draudimas nebuvo neteisėtas.
Karių kapinės, kuriose palaidoti žuvę kariai.
Žydų tradicijos labai pabrėžia atminimą. Žydų maldos ir ritualai yra pilni priminimų apie D-vo stebuklus ir protėvių žygdarbius. Izraeliečiai prisiėmė asmeninę atsakomybę prisiminti tuos asmenis, kurie paaukojo savo gyvybes, kurie krito mūšiuose, kurie buvo persekiojimi ar tapo terorizmo aukomis ir kurie tragiškai mirė. Kiekviena Izraelio bendruomenė prisimena kritusius karius, teroro, Holokausto ir kitų istorinių tragedijų aukas.
Balandžio 27 dieną sukanka 100 metų bendruomenės narei Etai Gurvičiūtei. Šviesių minčių, gražia šypsena ir nesiskundžianti sveikata, šiandien ji priima sveikinimus.
Eta Gurvčiūtė iki Antrojo pasaulinio karo baigė Kauno Šolomo Aleichemo gimnaziją.
Ponią Etą prisimena LŽB senjorai, nes ji daug metų savanoriavo žydų bendruomenes medicinos centre. Veliau tapo Socialinio centro globotine. Šiuo metu ji savo dienas leidžia Senjorų socialinės globos namuose Vilniuje.
Sulaukėme dienos, kai galime sveikinti mūsų bendruomenės narę, švenčiančią 100 metų jubiliejų. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ruošėsi jos jubiliejui, planavo ,,Fajerlech“ ansamblio koncertą visiems globos namų gyventojams.
Jubiliejus švenčiamas koronaviruso metu, kai globos namai laikosi labai griežto karantino, tačiau bendruomenė dovaną įteikė, išimties tvarka buvo leista atvežti tik vazoninę gėlę ir sveikinimą.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės darbuotojas Michailas Tarasovas įteikė jubiliatei Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sveikinimą ir gėles.
Mieloji Eta, Lietuvos žydų bendruomenė linki Jums stiprios sveikatos ir tiek širdies šilumos, kiek jos atidavėt kitiems, Skubantys metai tegu Jums atneša malonių jausmų ir stiprybės. Laiminga būkit, mūsų Šimtamete! Mes norėtume dėmesiu Jus šiandien lepinti ir apipilti gražiausiais žodžiais iš visos širdies.
Gaila, kad švenčiame kukliai, be iškilmių, be koncerto. Bet tikime, kad kada nors, po karantino, galėsime visi susirinkti ir smagiai atšvęsti kaip pridera, su koncertu ir svečiais.
Ponia Eta perduoda, mums žodžius: kad „Jūs visi sulauktumėt 100 metų, nes čia gi taip lengva“!
Mazel tov!
Linkime gyventi iki 120-ies!
Balandžio 8 – 16 dienomis kartu su viso pasaulio žydais Panevėžio žydų bendruomenė šventė PESAH. Simboliška, kad šiais metais ši žydams svarbi ir daugiareikšmė šventė buvo švenčiama būtent koronaviruso pandemijos metu, kai visas pasaulis trokšta išsivaduoti nuo ligos. Juk PESAH – tai žydų tautos gimimo išvakarės – išsivadavimas iš Egipto vergijos, vieninga žydų tautos svajonė.
Šiuo sunkiu laikotarpiu bendruomenės nariai, būdami savo namuose, susivienijo maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją, sukrėtusią visą pasaulį.
Lietuvos Žydų (Litvakų) bendruomenė padarė viską, kad Lietuvos žydų šeimos turėtų macos ir dovanų. Norim padėkoti Michailui Tarasovui, atvežusiam mums macą ir Rabinui Šolom Ber Krinsky už dovanas bei reikmenis skirtus Pesach šventei. Taip pat dėkojame visiems LŽB darbuotojams, kurie rūpinasi savo nariais.
Būtinai noriu padėkoti ir PŽB darbuotojams bei savanoriams už aktyvų dalyvavimą, kad Pesach šventė vyktų kuo sklandžiau. Karantino metu darbuotojai dirba sunkiomis sąlygomis, rizikuodami savo sveikata.
Suruošėme ir išdalinome gautus paketus iš LŽB, papildomai pridėdami dezinfekavimo bei apsaugos priemonių ir maisto produktų, stiprinančių imunitetą.
Už pagalbą nuoširdų ačiū tariu: Virginijai Barauskienei, Romanai Zubrickienei,
Alexander Elizarov, Albertui Savinčiui, Borisui Marijampolskiui.
Ruošiamės antrą kartą dalinti paketus PŽB nariams iš GVF ir kitų projekto lėšų. Į paketus bus sudėti ilgo galiojimo maisto produktai, arbata, saldainiai. Taip pat bus pridėtos ir apsauginės veido kaukės, higienos reikmenys bei skystis rankų dezinfekcijai.
Balandžio 20 dieną, skambant Izraelio Holokausto atminimo sirenai, visas pasaulis minėjo Katastrofos arba Yom HaŠoa dieną, skirtą žydų ir kitų tautybių žmonėms, žuvusiems Holokausto metu. PŽB šia proga uždegė atminimo žvakes ir skaitė Kadiš maldą.
Taip pat negalima nepaminėti ir Vilniaus Gaono 300-ųjų gimimo metinių. Tai Talmudo aiškintojas, Lietuviško judaizmo tradicijų saugotojas, ilgaamžės Lietuvių žydų kultūros istorijos simbolis. Jo dėka Lietuvos sostinė yra žinoma visame pasaulyje.
Šis sunkus karantino laikotarpis reikalauja savitarpio pagalbos, supratingumo ir kantrybės. Žydai bendrauja per Skypą, siunčia žinutes, linksmus ir nuotaikingus nutikimus. Palaiko vienas kitą, nes reikia daugiau teigiamų emocijų, juk psichologo pagalbos senjorams sunku sulaukti.
Tik būdami geros nuotaikos, lengvai įveiksime sunkumus.
Pristatome įdomią dainą, gerinančią nuotaiką.
Būkit sveiki, laikykitės visų Vyriausybės ir medikų rekomendacijų.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman
“Kupiškėnų mintys”
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis pradeda spausdinti Kupiškio žydų istoriją, kurią spausdina laikraštis “Kupiškėnų mintys”. Leidėja ir redaktorė Nomeda Simėnienė. Prisminimų apie Kupiškio 1. 444 žydų bendruomenę, gyvavusią iki Holokausto, gyvenusią šio, jidiš kalba vadinamo,- Kupišok štetle istorijos projektą „Jie gyveno šalia mūsų“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja, kupiškėnams, kad jie prisimena savo kaimynus žydus, taip pat dėkojame ir Panevėžio laikraščiui ,,Sekundė“, šiemet spausdinusiam įdomius straipsnius, atgaivinusius žydų veikos reikšmę ir asmenybes, padedant miesto žydų bendruomenei, prisiminti Panevėžio žydų turtingą istoriją.
Ačiū Lietuvos miestų ir miestelių žurnalistams, inicjuojantiems tokius projektus apie šimtmečius Lietuvoje gyvenusius žydus.
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 metais sausio 27-ąją paskelbė Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Buvo paskelbta rezoliucija, kurioje atmetamas Holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu.
Kasmet sausį prisimenamos ir įprasminamos per Antrąjį pasaulinį karą nacių vykdytų masinių žudynių aukos. Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinti Aušvico stovyklos mirtininkai: 7 tūkst. leisgyvių kalinių, iš jų – 130 vaikų. Nuo 1940 iki 1945 metų čia nužudyta daugiau nei 1,5 mln. žmonių: žydų, lenkų ir kitų tautybių žmonių iš visos Europos.
Aušra JONUŠYTĖ
Kupiškio centras 1932 metais. Dešinėje didžioji žydų sinagoga.
Juozo Karazijos nuotr. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas
Žudynėms vadovavo vokiečių žvalgybininkas
Skaudus ir tragiškas likimas, kaip ir visose nacių okupuotose teritorijose, ištiko ir Kupiškyje gyvenusias žydų šeimas, ir sovietinius aktyvistus.
Sovietų–nacių karo išvakarėse Kupiškyje gyveno apie pusantro tūkstančio žydų (pagal kitus šaltinius – 1200, arba 42 proc. miesto gyventojų), kurie beveik visi buvo nužudyti laisvamanių ir žydų kapinėse Kupiškyje.
Iš pradžių Kupiškio karo komendantu kelias dienas buvo vermachto majoras Hiubentalis. Pastarajam iš Kupiškio išvykus, 1941 m. liepos pirmomis dienomis miesto komendanto pareigos atiteko Kupiškio gimnazijos vokiečių kalbos mokytojui, vokiečių žvalgybininkui Verneriui Liovei. Jo padėjėjais buvo paskirti Kupiškio gimnazijos gimnazistai Petras Bernatavičius ir Antanas Jokantas. V. Liovės sekretore komendantūroje dirbo Kupiškio gimnazijos mokytoja Vilhelmina Kregždaitė. V. Liovė, įsikūręs Kupiškio valsčiaus savivaldybės pastate, jautėsi visateisis šeimininkas ir žmonių likimų valdytojas.
MANO NUOŠIRDI PADĖKA JUMS!
KirkilasLŽB
Шановні друзі!
Єврейська конфедерація України щиро вітає вас із 300-річним ювілеєм Віленського Гаона, який є символом мудрості і духовності для євреїв усього світу.
Пам’ять про великого провідника кращих єврейських традицій і законів непідвладна часу й об’єднує цілі покоління євреїв.
Нехай геніальна спадщина Віленського Гаона допомагає Литовській єврейській громаді успішно розвиватися та примножувати традиції, закладені у його філософському вченні.
Єврейська конфедерація України
Balandžio 23 d. minimos Elijo ben Saliamono Zalmano, pasaulinio garso Toros ir Talmudo aiškintojo, dar žinomo Vilniaus Gaono vardu, 300-osios gimimo metinės. Šia proga organizuotas Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos ir Izraelio vadovo Reuveno Rivlino pokalbis konferenciniu ryšiu.
Pokalbio metu mūsų šalies vadovas išreiškė pagarbą Vilniaus Gaonui – žydų rabinui, gyvenusiam sostinėje ir garsinusiam ją pasaulyje kaip Šiaurės Jeruzalę. Jo garbei, o kartu ir minint turtingą 700 metų žydų istoriją Lietuvoje, 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos minėjimo metais.
„Vilniaus Gaono intelektas ir erudicija lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru Europoje, garsėjusiu visame pasaulyje. Jo dėka Vilnius atsidūrė pasaulio žemėlapyje kaip Toros ir Talmudo tyrinėjimų sostinė, o kartu ir judėjų religinis centras. Vilniaus Gaono mokymas, grįstas atkaklumu, kantrybe ir pasišventimu skleisti dvasinę stiprybę ir siekti išminties, įkvepia sunkiausiomis akimirkomis“, – teigė Prezidentas.
Šalies vadovas akcentavo, kad Lietuva išlieka namais gausiai litvakų bendruomenei, išsibarsčiusiai po visą pasaulį. Lietuvos žydų bendruomenė aktyviai palaiko ryšius su Izraelyje, JAV, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje ir kitur gyvenančiais litvakais.
Pokalbyje Lietuvos ir Izraelio Prezidentai apžvelgė kovos su koronavirusu situaciją šalyse, aptarė ekonomikos atgaivinimo priemones. Sutarta, kad šis iššūkių kupinas laikotarpis pasaulyje reikalauja išskirtinio dėmesio tarptautiniams santykiams ir šalių solidarumui.
Pokalbio pabaigoje Prezidentas pasveikino Izraelį, pasitinkantį 72-ąsias nepriklausomybės metines, ir pakvietė Izraelio vadovą apsilankyti Lietuvoje.
Gerbiami tėveliai ir mieli mūsų vaikai !
Mes jūsų labai pasiilgom!
Kol visi saugiai #LiekameNamie, kviečiame pasitikti Šabatą susijungus virtualiai ZOOM platformoje.
Šiandiena 17:00 val. mūsų puikioji madrichė Mišel Caikova ves Šabato ceremoniją ir pasakos įdomiausias Šabo istorijas.
Registruokitės pildydami trumpą anketą https://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prisijungimo duomenis į ZOOM Šabatą atsiusime jums asmeniškai paštu!
Šiais metais Holokausto atminties diena, Yom HaShoah arba Katastrofos diena, dėl suprantamų priežasčių minima kitaip. Ji, kaip ir daugelis kitų veiklų, persikelia į virtualią erdvę. Balandžio 20 d. Pasaulio žydų kongresas internetu surengė Yom HaShoah paminėjimo ceremoniją, prie kurios prisijungė ir Lietuvos žmonės – žydai ir nežydai. Prisijungė visi, kuriems svarbi žmogaus gyvybė, tautos išlikimas ekstremaliomis sąlygomis. Tai aktualu ir šiandien, kai visą pasaulį užgriuvo koronaviruso pandemija.
Izraelio ambasadorių Y. Levy ir Šolomo Aleichemo gimnazijos L.e.p. direktorę R. Reches iš Nacionalinės bibliotekos TV studijos kalbina Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas.
URM.lt naujienos
Balandžio 23 dieną ministras Linkevičius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbė Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimą. Šiandien minimos 300-osios Vilniaus Gaono gimimo metinės.
„Vilniaus Gaonas – vienas ryškiausių ilgaamžės Lietuvos žydų kultūros istorijos simbolių, kurio įtaka pasaulio žydų dvasiniam gyvenimui yra ypatinga. Jo darbai reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės suklestėjimo bei išgarsinimo, o Lietuvos sostinė tapo visam pasauliui žinomas dvasinis žydų centras. Litvakų Lietuvą – Litą – atrandame ne pagal įprastą žemėlapį, bet per kultūros pažinimą. Tikiuosi, kad Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų kūrybos metams suplanuoti, bet dėl koronaviruso pandemijos atidėti renginiai įvyks ir galėsime tinkamai pagerbti garsųjį Talmudo aiškintoją ir jo indėlį“, – sakė L. Linkevičius.
Vilniaus Gaonas laikomas lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju. Nuo vaikystės Vilniaus Gaonas didžiąją savo laiko dalį skyrė religijos studijoms, buvo įsitikinęs, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo ir gramatiką, matematiką, astronomiją. Nors niekada nėjo jokių formalių pareigų, buvo didelis religinis ir moralinis autoritetas savo amžininkams. Visi Vilniaus Gaono priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.
Vilniaus Sudervės žydų kapinės buvo įkurtos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir yra vienos iš dviejų šiuo metu Lietuvoje veikiančių žydų kapinių.
Lietuvos Seimas 2020-uosius paskelbė iškilaus XVIII amžiaus išminčiaus, kultūros atstovo Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) ir Lietuvos žydų metais. Ši sukaktis taip pat įrašyta į 2020–2021 metų UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Balandžio 23d. minime, 300-ąsias Vilniaus Gaono metines.
Vilniaus Gaoną mokslininkai pripažino geriausiu Talmudo žinovu Rytų Europos žydų istorijoje. Jis taip pat laikomas rabinistinio judėjimo prieš chasidizmą tėvu ir svarbiausiu Rytų Europos žydų rabinistinio švietimo pirmtaku. Gaoną ir jo sekėjus – mitnagedus judėjai vadina švietimo šaukliais.
Nepaprastas Gaono domėjimasis įvairiomis tiksliųjų mokslų šakomis ir jo publikacijos geometrijos, astronomijos ir geografijos temomis buvo dažnai minimi kaip tolesnės Haskalos ( apšvieta) raidos Rytų Europos nuojautos ženklai bei įrodymas, kad jis skatino daugelio akademinių sričių plėtrą, galiausiai tapdamas švietėjiško judaizmo simboliu, – rašė Alanas Nedleris – religijos studijų emeritas profesorius ir buvęs žydų studijų programos direktorius JAV.
Gaono, kaip ypač ryškaus, įvairiapusio mokslininko ir nepaprastai apsišvietusio savo laikmečio Lietuvos žydų rabino paveikslas ne tik išliko iki mūsų dienų – jį papildė daugelis jo mokinių bei sekėjų, o daugiausiai rabinistiniai chasidizmo priešininkai, t.y. mitnagedai.
YIVO sudarytoje Rytų Europos žydų enciklopedijoje rašoma, kad Vilniaus Gaonas (dar žinomas kaip santrumpa GRA – Gaon Rabbi Eliyahu) buvo dvasios milžinas, pavyzdys kartų kartoms, įkvėpimo šaltinis bei centrinė figūra Lietuvos žydų kultūroje.
Eliyahu ben Saliamonas Zalmanas (1720-1797) gimė rabinų šeimoje, mokėsi chedere (religinė pradinė mokykla), studijavo Torą su savo tėvu. Būdamas 7 metų, jis buvo išsiųstas mokytis į Kėdainius ( Keydan) pas rabiną Moshe Margoliot. Netrukus po to pradėjo savarankiškai mokytis, o būdamas 18 metų išvyko iš Vilniaus klajoti po Lenkijos ir Vokietijos žydų bendruomenes.
Grįžęs į Vilnių, Eliyahu užsidarė namuose ir skyrė savo energiją Toros studijoms. Jo studijas rėmė vietos žydų bendruomenė, jis tęsė mokslų kelią visą savo gyvenimą.
Rabinas, rašytojas Elijah J. Schochet yra rašęs, kad Lietuvos žydų būdas, jų išskirtinumas – Vilniaus Gaono palikimas.
Maža ir skurdi Lietuvos žydų bendruomenė toli gražu pralenkė savo bendratikius iš didesnių ir labiau pasiturinčių kraštų. Ji išugdė puikius rabinistinius mokslininkus, išprususius pasauliečius, gausiai leido literatūrines publikacijas, jos kultūriniai nuopelnai – įvairiapusiai.
Vilniaus Gaono mokymo galia, požiūris į mokymąsi padarė didelę įtaką ješivų judėjimui, tai pripažįstama seniai. Niekas neužginčytų, kad Gaono palikimas padėjo Vilniui tapti Toros centru 1802m.
Po Gaono mirties praėjus 50-čiai metų, pirmasis Gaono sekėjas ir dvasinis įpėdinis Chaimas iš Voložino (1749-1821) įkūrė ješivą Voložine, sekdamas Gaono priesaku ir įkūnijo daugelį jo religinių ir pedagoginių įsitikinimų.
Lietuvoje buvo daug ješivų su musaro judėjimais (religinis dorovinis judėjimas) , o tai yra grynai lietuviškas reiškinys. Ir nors jis užgimė praėjus pusei šimto metų po Gaono mirties, dvasinė šio judėjimo geneologija irgi prasideda Gaonu.
Pirmasis ir pagrindinis principas skelbia žinojimo viršenybę, pagrįsta Toros studijomis. Lietuvos žydai buvo tvirtai įsitikinę, kad ,,žinojimas daro žmogų žmogumi ir žydą žydu“. Tai yra tiesioginis Gaono palikimas, padėjęs nutiesti Lietuvai kelią į neginčijamo Toros studijų centro sostą.
,,O tai lėmė stereotipinės litvako asmenybės atsiradimą, su būdingu racionalumu ir intelektualumu, meile žinioms ir jų troškimu, proto disciplina ir savarankiškumu, uždarumu ir emociniu susitvardymu, kuklumu ir individualumu, etiniu jautrumu…kitaip tariant, visais žodžiais apibūdinančias litvako bruožus“,- rašo amerikietis rabinas, rašytojas Elijah J. Schochet.
Apie tikrąjį religingumą Gaonas sprendė ne pagal religinių normų laikymosi griežtumą ar ritualinių drabužių puošnumą, bet pagal dėmesį Toros studijavimui. Gaono žodžiais tariant, ,,vienintelė micva (religinis priesakas paremtas Tora,gerai atliktas darbas) , pranokstanti visas kitas micvas, yra Toros studijos“. Gaonas tvirtino, kad kiekvienas žmogaus įsisamonintas Toros žodis prilygsta visoms jo atliktoms micvoms.
Rabinas Josifas Ber Soloveičikas iš garsios Soloveičikų rabinų dinastijos (1820–1892) rašė, kad ,,Gaonas neleido tuščiai laiko giesmėms ir Dievo gyrimui. Toros išmanymas – štai švenčiausia ir labiausiai pakylėjanti tarnystė. Jis tarnauja Kūrėjui, atskleisdamas halachos (teisė, reglamentuojanti visą žydų gyvenimą) paslaptis, narpliodamas sunkumus ir spręsdamas Talmudo uždavinius, Toros studijos yra jo siekimų tikslas ir visa ko pagrindas. Anot Gaono, ,,Tora žmogaus sielai it lietus dirvai.“
Iš pirmo žvilgsnio Toros ir lietaus analogija atrodo tiesmukiškai paprasta. Lietus palaiko gyvybę, o Tora palaiko žydišką gyvenimą. Puikus pamokslas, ir tiek.
Tačiau Gaonas stulbinančiai vysto šį pamokslą. Jis įspėja, jog taip, kaip lietus prikelia gyvybei visa, kas žemėje pasodinta – maistingiausius augalus kartu su nuodingomis piktžolėmis,- taip ir Tora sukelia visa, kas buvo pasodinta žmogaus sieloje. Jei žmogaus siela kilni. Toros studijavimas dar labiau sukilnins, o nuožmi, niekinga, netašyta siela studijuojant Torą, taps dar nuožmesnė ir niekingesnė. Sielą Toros studijavimui reikia rengti ne mažiau rūpestingai nei dirvą lietui. Antraip blogai parengtas ir netikusiai lavinamas protas tik iškraipys tikrąją Toros prasmę ir išniekins jos mintį. Štai kur link Gaonas pasuka Toros ir lietaus palyginimo komentarą. Deramas pasirengimas yra gyvybiškai svarbus.
Gaonui pasirengimas Toros studijoms prasidėjo nuo nuodugnaus susipažinimo su teisiniais Talmudo dokumentais, ir tik šitai žinodami, galime geriausiai suprasti tą didžiulį intelektualinį Gaono savarankiškumą, kurį liudija jo halachiniai raštai. Gaonui labai rūpėjo ne griežtumas ar atlaidumas, bet klausimas, ar pirminiai teisės šaltiniai yra teisingai interpretuojami.
Gaonas akcentavo, kad studijoms reikalinga emocinė ramybė, racionalus intelektualus gebėjimas mąstyti, o ne džiūgaujantis jausmingas religinio bendravimo ar ekstazės būsenų sukėlimas, kuris tik suardytų proto darną, kuri būtina studijuojant Torą.
Lietuvos ješivų taisyklė – būtinai atskirti ,,minties grynumą“ ir intelektą nuo ,,sielos galių“, siekiant, kad išliktų tiesa.
Eliyahu ben Saliamono Zalmano darbų rinkinys 2019m. įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Nacionalinį registrą.
Parengta pagal rabinų straipsnius.
Žymaus litvakų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Šėtono apžavai“ laimėjo Europos rekonsktrukcijos ir plėtros banko (ERPB) literatūrinę premiją, pranešama ERPB internetiniame puslapyje. Iš rusų kalbos knygą išvertė Yisrael Elliot Cohen.
Tarptautinis prizas buvo įsteigtas 2017 m., bendradarbiaujant su Britų taryba.
20 tūkst. eurų prizas bus padalintas autoriui ir vertėjui.
„Noir Press“ išleista novelė „Šėtono apžavai“ primena apie Antrojo pasaulinio karo metu prarastą Lietuvos žydų pasaulį.
Nepriklausomos žiuri komisijos pirmininkė Rosie Goldsmith romaną apibūdina kaip „literatūrinę pasaulio istorijos mikrovisatą, papasakotą per paprastų žmonių gyvenimus. „Šėtono apžavai“ – elegantiška ir jaudinanti knyga, pasižyminti puikiais personažų portretais. Tai santūria, bet labai gražia proza papasakota istorija, kurios veiksmas rutuliojasi mažame miestelyje lemtingu Lietuvos istorijos laikotarpiu, kai į vietos žydų ir ne žydų gyvenimą įsiveržia etniniai valymai ir Holokaustas, perskirdami kaimynus ir šeimas, paversdami vienus persekiojamaisiais, o kitus – persekiotojais.
Tobula kapinėse prasidedančio ir pasibaigiančio pasakojimo arka praturtinta įsimintinais veikėjais, tarp kurių ir Danuta, Eliesheva bei Gedalye. Nepaisant siaubingos ir širdį veriančios temos, istorija nė akimirkai netampa pernelyg sunki ar slegianti. Vertėjas ir autorius – puikus duetas. Vertėjas vedžioja skaitytoją autoriaus išmintais takais taip, tarsi jie jais būtų keliavę kartu.“
EBRD literatūros premija skiriama už banko veiklos regiono, kurį sudaro beveik 40 šalių, nusidriekusių nuo Maroko iki Mongolijos ir nuo Estijos iki Egipto, turtingą literatūrinę tradiciją. Šia premija taip pat siekiama parodyti literatūrinio vertimo svarbą ir pristatyti minėto regiono literatūrinių balsų gylį bei įvairovę anglakalbei publikai ir platesnei viso pasaulio auditorijai.
Yisraelis Elliotas Cohenas yra Harvardo ir Jeilio universitetų absolventas, dėstęs rusų literatūrą Ilinojaus universitete. 1979 m. jis įsikūrė Izraelyje, kur dirba vertėju iš rusų į anglų kalbą bei anglų kalbos redaktoriumi. Šiuo metu Jad Vašeme Y. E. Cohenas vykdo projektą „Nepapasakotos istorijos: Holokausto žudynių vietos Sovietų Sąjungoje“. „Šėtono apžavai“ yra antroji Y. E. Coheno išversta Grigorijaus Kanovičiaus knyga.
EBRD prezidentas Suma Chakrabarti sako, kad „EBRD literatūros premija pripažįstama autoriaus vaidmens visuomenėje svarba, tačiau tuo pat metu atkreipiamas dėmesys ir į vertėjo, leidžiančio anglakalbei auditorijai išgirsti autoriaus balsą ir idėjas, reikšmę. Ne mažiau svarbu ir tai, kad šia premija siekiame kaip įmanoma plačiau paskleisti žinią apie kultūros tose 38 šalyse, kuriose mes investuojame, gylį ir įvairovę. Bankas taip pat labai vertina Britų tarybos paramą ir dėkoja EBRD akcininkams už Banko bendruomenės iniciatyvos, kuri ir remia literatūros premiją, finansavimą.“
LRT.lt portalas
Balandžio 20-ąją sukanka 100 metų nuo iškilios asmenybės – pianistės, profesorės Olgos Šteinberg gimimo. Kultūros bendruomenė drauge su Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ruošiasi paminėti ne tik Olgos Šteinberg, bet ir ne mažiau Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusio jos vyro smuikininko Aleksandro Livonto 100-ąsias gimimo metines.
O. Šteinberg (1920–2005) jubiliejinės sukakties dieną prisiminimais pasidalyti paprašėme jos mokinę, ilgametę LMTA fortepijono katedros vedėją, profesorę Veroniką Vitaitę.
„Tai buvo baisu“
– Jus, vyriausią iš O. Šteinberg mokinių, sieja ilgas kūrybinis, žmogiškas bendravimas su mokytoja, jos šeima. Kaip prasidėjo pažintis?
– Taip, tas nuolatinis bendravimas truko apie 50 metų. Buvau baigusi septynias klases, išlaikiau stojamuosius egzaminus į dešimtmetę mokyklą (vėliau ji buvo pavadinta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu) ir O. Šteinberg sutiko paimti mane į savo klasę.
Aleksandra Žvirblytė, Paulius Anderssonas, Veronika Vitaitė / Šeimos archyvo nuotr.
– Kaip prasidėjo darbas?
– Tai buvo baisu. Mano ankstesni mokytojai leisdavo man groti, kaip aš noriu. Mintinai išmokdavau greitai, muzika sužadindavo mano vaizduotę, scenoje labai jaudindavausi, dėl to grodavau labai greitai. Mane laike ryškia pianiste.
Tačiau pradėjus mokytis pas Olgą Aleksandrovną (taip visi į ją kreipdavomės) paaiškėjo, kad neturiu supratimo apie profesinį mokymąsi, negirdžiu taip, kaip turi girdėti muzikantas, rankos įveržtos… Olgos Aleksandrovnos kantrybė buvo neišpasakyta, jos nuopelnu pradėjau suprasti, kad „žiūrėti“ nereiškia „matyti“, „klausyti“ nereiškia „girdėti“…
O Olgos Aleksandrovnos garsas, jos minkštos, nedidelės rankos… Pamenu, prašo gražaus, dainingo garso, sėdi prie kito fortepijono. Kai jį paliečia – garsas liejasi, dainuoja, o mano… Sakau: „Gerai jums groti, kai turite gerą fortepijoną!“ Ji: „Sėsk prie mano, pabandyk.“ Sėdau, pabandžiau – koks iškleręs buvo tas fortepijonas…
Vilniaus Choralinės Sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas gieda maldą per Holokaustą žuvusiems žydams atminti. Lietuvos žydų bendruomenė mini Yom Ha Šoa – Holokausto atminimo dieną. #RememberingFromHome
Autorė Ruth Reches 
Turbūt dažnas žino dainą “Dance me to the End of Love”, kūrinį, 1984 metais parašytą legendinio žydo dainininko Leonardo Coheno. Daugeliui tai – įsimylėjėlių daina, kurioje melodijos balsų jausmingumas pakelia iki dangaus arba nuleidžia iki pat bedugnės krašto. Tačiau šios dainos potekstė pačiam Leonardui Cohenui kitokia: ši daina – himnas mirčiai.
Pirma dainos eilutė “Dance me to your beauty with a burning violin” išvertus reiškia “šokdink mane su savo grožiu, su degančiu smuiku”.
Kai koncentracijų stovyklose atrinktus kalinius vesdavo žudyti, kalinių grupė grodavo smuikais, kad muzika užgožtų žudomų žmonių riksmus. Grojama klasikinė muzika ištrindavo ribą tarp grožio ir bjaurasties, tarp gyvenimo ir mirties.
Žinant šios dainos parašymo aplinkybes galima įžvelgti ir kitų mirties/ anapusybės ženklų: „Dance me through the panic ’til I’m gathered safely in“ („šokdink mane per paniką kol saugiai susikaupsiu), „Dance me to the children who are asking to be born“ (šokdink mane pas vaikus, kurie prašosi gimti).
Ši daina – atminimo balzamas, neleidžiantis pamiršti kankinimų, kuriuos išgyveno milijonai žmonių, ir visų tų, kurie žuvo nacių krematoriumuose.
Ši daina – priešnuodis žmogaus žiaurumui, duoklė žuvusiems.
Daugiau apie dainos „Dance me to the End of Love“ istorines aplinkybes:
https://collections.ushmm.org/search/catalog/pa10008
