Domantė Platūkytė, LRT.lt 2021.01 Ruth Reches / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Gyvenimas meškos oloje, egzekucijose dalyvaujantys bendraklasiai ir koncentracijos stovykla – tokia savo šeimos istorija su portalu LRT.lt dalijasi Ruth Reches. Jos senelė, sugrįžusi iš koncentracijos stovyklos, rado jau užimtus namus – naujieji šeimininkai teišnešė dubenį vandens ir leido pernakvoti šalia esančiame namelyje ant grindų. „To, kas įvyko Lietuvoje, apskritai negalima protu suvokti ir paaiškinti“, – sako R. Reches.
Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės, psichologijos mokslų daktarės R. Reches interviu LRT.lt – apie senelių išgyventą Holokaustą, žmonių žiaurumą ir per karą išlaisvintus agresijos impulsus.
„Kai žmones žudo kaimynai, suolo draugai… Mano senelio mamą Alytuje nužudė jo brolio bendraklasiai. Kiek yra istorijų, kaip mokytojai šaudė savo mokinius, o miestelio kunigas skambino varpais, kad nesigirdėtų šūvių“, – pasakoja autorė R. Reches, išleidusi knygą „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“.
Autorė atvirauja, kad Holokausto išgyvenimai senelių nepaleido visą gyvenimą.
„Holokaustas paliko traumą senelių gyvenime todėl, kad aplinka, į kurią jie grįžo po karo, buvo ne palaikanti, bet traumuojanti. Grįžę į savo gimtuosius miestus, seneliai pamatė, kad jų namai atimti, o visuomenė nėra pasiruošusi jų priimti. Jie juto ne visuomenės palaikymą, bet pyktį dėl to, kad jiems pavyko išgyventi“, – LRT.lt sako R. Reches.
Sausio 27-ąją minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.
– Prasidėjus karui, jūsų seneliai buvo dar vaikai. Senelė Klara su šeima buvo įkalinta gete, vėliau – koncentracijos stovykloje. Senelis Samuelis tuo metu buvo Palangoje ir, kaip esate sakiusi, netrukus jau valė nužudytų Palangos žydų namus bei likusias tuščias sinagogas. Papasakokite savo senelių istoriją.
– Mano senelis kilęs iš Veisiejų. Prasidėjus karui, seneliui buvo 11 metų. Tą 1941 m. vasarą mano senelis buvo vaikų stovykloje Palangoje. Jau pirmomis dienomis vaikus evakavo į Rusijos vaikų namus, išvežiojo po namus, o mano senelis nespėjo evakuotis ir liko su kitais žydų vaikais Palangoje, ten valė kareivines, sinagogas…
Tuo metu senelio tėvai apie savo sūnų nieko nežinojo. Senelio brolis pasakojo, kad tada kaimynai bandė bėgti, evakuotis į Rusijos gilumą, o kartu bėgti pasiūlė ir mano senelio šeimai – tėvams su broliu ir seserimi. Tačiau jie atsisakė, kadangi šeima ieškojo mano senelio Samuelio.
Nebuvo jokių ryšio priemonių, tad tik iš kalbų senelio mama sužinojo, kad jis pakliuvo į Kauno vaikų namus. Nuvažiavusi į Kauną, ji per stebuklą rado sūnų ir parsivežė namo.
Ruth Reches senelis Samuelis / R. Reches asmeninio archyvo nuotr.
Likus ketveriems metams iki karo, mano senelio šeima iš Panevėžio persikėlė gyventi į Alytų. (…) Šeima kėlėsi ten, kur vaikams buvo sudarytos sąlygos mokytis gerose lietuviškose mokyklose, nes jų ateitis buvo planuojama Lietuvos universitetuose.
Senelio tėvas buvo vaistininkas, Alytuje jis turėjo vaistinę. Tačiau, prasidėjus karui, kai senelis grįžo į namus, šeima nusprendė, kad jiems saugiau sugrįžti į Veisiejus, kur gyvena jų giminės ir geriau pažįstami žmonės, o pats miestelis mažas.
Su kitais sugavo ir senelio mamą – žmonės matė, kaip ją įsodina į sunkvežimį ir veža į Alytaus kalėjimą. Vėliau sušaudė. Taip, būdamas 11 metų, mano senelis neteko mamos.
Kurį laiką visi gyveno Veisiejuose, tačiau vieną dieną atėjęs miestelio policijos viršininkas pasakė, kad yra įsakymas visiems žydams sugrįžti į tą gyvenamąją vietą, kuri įrašyta jų dokumentuose. Tai reiškė, kad senelis su šeima turėjo grįžti į Alytų. Kadangi šeima to nenorėjo, senelio mama paklausė, ar tuo atveju, jei nuvyks į Alytų ir gaus leidimą, jų šeima galės likti Veisiejuose. Policininkas sutiko.
Senelio mama atsisveikino su šeima (tada dar nežinojo, kad paskutinį kartą) ir išvyko į Alytų. Vėliau iš pasakojimų ir kitų išgyvenusiųjų karo prisiminimų senelis sužinojo, kad kaip tik tą dieną, kai jo mama išvyko į Alytų, Alytuje gatvėje gaudė žydus. Su kitais sugavo ir jo mamą – žmonės matė, kaip ją įsodina į sunkvežimį ir veža į Alytaus kalėjimą. Vėliau sušaudė. Taip, būdamas 11 metų, mano senelis neteko mamos.
Po žmonos mirties senelio tėvas jautėsi sutrikęs. Jis suprato, kad tik nuo jo priklauso vaikų saugumas. Vietiniai gyventojai ėmė pasakoti, kad pradėjo šaudyti žydus. Niekas negalėjo tuo patikėti – galvojo, kad prieš žydus galėjo būti kokių nors represijų, nes ir anksčiau vykdavo pogromai, bet tuo, kad žydai šaudomi, niekas netikėjo.
Atėjo gandai, kad Leipalingyje žydus jau sušaudė, o kitas bus Veisiejų miestelis. Buvo ruduo, šalta, tačiau vakare senelio tėvas su vyresniu broliu nusprendė, kad reikia bėgti. Miestelis jau buvo apsuptas, tad iš miestelio pabėgo per parką. Jie buvo vienintelė šeima, kuri pabėgo ir išsigelbėjo.
Naktimis keliavo, o dieną slapstėsi miškuose. Nusprendė, kad bus saugiau, jei persikels per Nemuną ir pereis į Lenkijos pusę, kadangi tuo metu Lenkijoje represijų dar nebuvo. Pakeliui vieni žmonės padėdavo, kiti – ne, vieni bijojo, o kiti duodavo maisto, priimdavo nakvoti. Visiškai nepažįstamas žmogus pasisiūlė juos valtimi perkelti per Nemuną.
Taip senelis atsidūrė Gardine. Gardine niekas netikėjo, kai senelio šeima pasakojo, kad Lietuvoje žydus šaudo. Galiausiai jie nustojo pasakoti, nes žmonės pradėjo šnekėti, kad jie išprotėję. Apsistojo pas senelio tėvelio kolegę vaistininkę Liubą Švarc. Po kelių mėnesių ir Gardine vokiečiai įsteigė getą, jame atsidūrė ir senelio šeima.Sugrįžęs į Lietuvą, senelis su šeima apie dvejus metus slapstėsi miške – man senelis pasakojo, kad slėpėsi buvusioje meškos oloje.
Gete buvo labai sudėtingas laikotarpis, nebuvo maisto. Iš geto žmones pradėjo vežti į koncentracijos stovyklą. Galų gale Gardino getą likvidavo, likusius gyvus kalinius išvežė į Maidaneko mirties stovyklą. Senelio šeima vėl pabėgo, išvengė mirties ir grįžo į Lietuvą.
Sugrįžęs į Lietuvą, senelis su šeima apie dvejus metus slapstėsi miške – man senelis pasakojo, kad slėpėsi buvusioje meškos oloje, kažkur šalia Šventežerio kaimo. Naktimis eidavo pas aplinkinius žmones prašyti maisto. Taip buvo iki tol, kol baigėsi karas.
