„Esu sukrėstas žinios apie nelaimę Izraelyje. Savo ir visos Lietuvos žmonių vardu reiškiu nuoširdžią užuojautą aukų šeimoms ir artimiesiems bei visiems Jūsų šalies žmonėms. Šiuo sunkiu metu linkiu stiprybės ir susitelkimo“, – rašoma Prezidento užuojautoje.
Kas yra „Lag BaOmer“?
Ši nedidelė šventė, žinoma kaip laužų, vestuvių ir vaikų plaukų kirpimo diena, kuri vyksta maždaug mėnesį po Pasacho.
„Lag BaOmer“ yra nedidelė šventė, vykstanti 33-ąją Omero dieną, tarp Pesacho ir Šavuoto švenčių. Pagrindiniai „Lag BaOmer“ įvykiai yra žydų vestuvių rengimas (tai viena diena per Omerį, kai žydų įstatymai tai leidžia), tą dieną uždegami laužai, žmonės linksminasi gamtoje.
Yra keletas aiškinimų, kodėl žydai švenčia „Lag BaOmer“. Tai trumpa pertrauka per susilaikymų ir apribojimų laikotarpį, kuomet leidžiama rengti vakarėlius, groti muziką, kelti vestuves, kirptis.
Svarbiausiąjį laužą uždega ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje.
Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma – tai dėl jam priskiriamos knygos „Zohar“ autorystės. Atverdama giliausią Toros turinį, ši knyga apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“. O pranašo Jeremijo lūpomis Visagalis sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“
Priimta tą dieną atsivežti į Meironą vaikus, kuriems sukako treji metai – amžius, kada vaikams pirmą kartą kerpami plaukai. Ir čia, ant rabi Šimono bar Jochajaus kapo atliekama „Chalake“ – vaikui kerpami plaukai, paliekant plaukų sruogas smilkiniuose.
Visas Izraelis per šią šventę paprastai kvepia kepsniais, nes visi kepa mėsą, mėgaujasi šiltu vakaru, kol vaikai tempia ir meta viską kas dega į didelius laužus. Tradicinių LagBa Omer patiekalų nėra, bet susiklostė tradicija valgyti kebabus, pitas, kepti baklažanus, gaminti baklažanų, bulvių salotas, tahini padažą…
Organizuojamos sportinės varžybos vaikams, šaudymo iš lanko pramogos.
Deja Izraelio vyriausybė šiuo pandemijos laikotarpiu paskelbė apribojimus – Lag-Ba Omer šventės laikotarpiui uždrausta degti laužus net privačioje erdvėje
Šiandien duris ir vėl atvėrė atnaujinta žydiško maisto kavinė “Beigelių krautuvėlė”. Šiandien po atsinaujinimo buvo atidaryta žydiško maisto kavinė “Beigelių krautuvėlė”įsikūrusi Pylimo g. 4. Kaip ir daugelis kavinių ar restoranų turėjusių užsidaryti karantino laikotarpiu kavinė, šį laikotarpį išnaudojo darbingai ir naudingai. “Matyt žydai nebūtų žydais, jei neieškotų ir nerastų išeities”, – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. “Mes visą karantino laikotarpį kūrėme, remontavome, ir buvome atsidarę tik porai dienų – mūsų pagrindinėms šventėms, kad savo klientams pasiūlytume tradicinio žydų maisto, o jų pasiruošimas šventėms būtų lengvesnis” – sako pirmininkė.
Brangioji Eta,
Sveikiname ir džiaugiamės Jūsų energija ir sveikata. Lietuvos žydų bendruomenė kasmet linki Jums ne tik geros sveikatos, taip pat ir tiek širdies šilumos, kiek jos atidavėt kitiems. Sulaukusi pernai garbingiausio 100-mečio jubiliejaus, nuostabių sveikinimų visų vilniečių vardu, šiandien mus visus žavite ir įkvepiate savo šypsena, nuoširdumu, šviesia atmintimi, neblėstančiu humoro jausmu. Esate mums pavyzdys!
Mazel Tov!
Linkime gyventi iki 120!
Registracijos forma: >>ČIA
Graikija perima IHRA pirmininkavimą iš Vokietijos
“Bėgant metams, mūsų pareiga yra pasakoti šią istoriją. Saugoti atmintį, išmokti pamokas, niekada, niekada nepamiršti”, – savo vaizdo įraše IHRA perdavimo proga sakė ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis.
Graikijos ministro pirmininko pavaduotojas, užsienio reikalų ministras bei švietimo ir religijos reikalų ministras pritarė, pabrėždami tvirtą Graikijos įsipareigojimą vykdyti IHRA misiją.
Geršonas Taicas
Seras Mozė Montefiore (1784 – 1885) labai gerbiamas tiek gimtojoje Anglijoje, tiek užsienyje. Iki šiol jo vardas vis dar minimas žmonių tarpe su susižavėjimu ir meile. XIX amžiaus žydams jis buvo žinomas kaip „gynėjas“.
Seras Mozė Montefiore buvo žymus karalienės Viktorijos laikų žydų veikejas. Jis buvo labai turtingas žmogus ir didžiąją savo ilgo gyvenimo dalį skyrė tarnaudamas žydams, tiek Britanijoje, tiek visame pasaulyje.
Jis buvo turtingas ir galėjo pats pasirinkti, ką daryti. 1840 m. jam pavyko misija Egipte, Aleksandrijoje, kur išgelbėjo Damaske ritualine žmogžudyste ir krikščionių kraujo naudojimu apkaltintus žydus. Tai jam sustiprino norą padėti ir kitiems persekiojamiems žydams visame pasaulyje. Kitas punktas, jo manymu, buvo Rusija, nauji žydų sėslumo ir aprangos įstatymai. Jis susitiko su Rusijos caru, ir kai kurie įstatymai buvo pakeisti žydų naudai. Įstatymai dėl tradicinės žydų aprangos panaikinimo nebuvo pakeisti, bet ir pats Montefiorė jiems nepritarė, nešiojo Londono šerifo uniformą. Buvo parengtos tikslios taisyklės kaip žydams rengtis, kad nesiskirtų nuo kitų gyventojų.
Pagal Polinos Vengerovos memuarus:
„Garbingiausi Vilniaus žydų bendruomenės nariai su rabinu ir miesto pamokslininku priešakyje vyko susitikti su svečiais, o minios paprastų žydų susirinko laukti M. Montefiore prie įvažiavimo į Vilniaus priemiestį Šnipiškes … M. Montefiorės niekas nekvietė, jis pats atvyko ir buvo iki ašarų sujaudintas priėmimo nuoširdumu. Taigi, Montefiore į Vilnių įžengė tarp žmonių galvų jūros, virš kurios jis sėdėjo vežime su pora keliautojų – minia tarsi ant savo pečių kėlė brangius svečius. Policijai labai sunkiai sekėsi palaikyti tvarką gatvėse, važiuojant Montifiore, ir ypač apsaugoti jį nuo neturtingų visų tautybių ir amžiaus žmonių antplūdžio, aplankytose įstaigose, prieglaudose ir mokyklose. Jį apgulė minios maldininkų ir prašytojų per kelias viešnagės dienas jis skirstė milžiniškas pinigų sumas vargšams…”
LRT.lt
Lietuvos kultūros institutas ir Šiuolaikinio meno centras pristato naują videoapybraižą „Žydų Vilnius dailininkės Eglės Ridikaitės kūryboje“, rašoma LKI pranešime žiniasklaidai.
Miko Žukausko režisuotas pasakojimas kviečia pažvelgti į Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Eglės Ridikaitės kūrybą ir į jos meninį būdą atverti sudėtingas temas. Tapybos ciklas „Mes svečiuose“, vaizduojantis archeologų atidengtus Vilniaus Didžiosios sinagogos ir pačios menininkės apčiuoptus sunaikintos šventovės erdvės fragmentus, yra vienas iš retų atvejų, kai Lietuvos šiuolaikiniame mene imamasi žydų istorinės atminties ir paveldo temos.
Kūriniai paskatino tarptautinę diskusiją
Balandžio 28 d. įvyksiančią trumpametražio pasakojimo premjerą lydės tarptautinė diskusija „Žydų Vilniuje ir kitur: šiuolaikinis menas ir istorinė atmintis“. Renginio dalyvius – architektūros prof. Amnoną Bar Orą ir menininką Dorą Zleką Levy`į (Izraelis), Vilniaus muziejaus vadovę dr. Rasą Antanavičiūtę ir meno istorikę prof. Adachiarą Zevi (Italija) – kalbins kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje, architektūros istorikė dr. Ūla Tornau.
“Beigelių krautuvėlės” atidarymas balandžio 29 dieną!
Duris atversime nuo 11.30 val., tad lauksime jūsų užsukant kavos ir pietų.
Užsukti tikrai verta, nes visus vaišinsime pasitikimo gėrimais ir stebinsime naujienomis:
Užsukti tikrai verta!
Tiesa, nors laikantis karantino suvaržymų, viduje valgyti ir gerti dar nebus galima, tačiau mielai kviesime prisėsti prie lauko staliukų.
Iki pasimatymo balandžio 29 dieną 11.30 val.
Hirsch Glick – Hiršas Glikas – žydų poetas ir partizanas gimė 1922 m. balandžio 24d. Vilniuje. Paauglystėje jis pradėjo rašyti jidiš poeziją ir tapo jaunųjų žydų poetų grupės „Yungvald“ įkūrėju.
Gimęs vargingoje Glikų šeimoje dėl finansinių sunkumų 1938 m. jis buvo priverstas nutraukti mokymąsi mokykloje ir pradėjo dirbti pardavėju, po to darbininku kartono gamykloje. Nuo 1935 m. Jis jis jau kūrė eiles hebrajų kalba, tačiau literatūrinės grupės „Jung Vilne“ įtakotas, perėjo į jidiš kalbą. 1940–1941 m. Jo eilėraščiai buvo paskelbti laikraštyje „Vilner Emes“, Vilniaus žurnale „Shtraln“ ( Spinduliai “) ir Kauno„ Naye Blater “(„ Nauji puslapiai “). Su grupe bendraamžių jis įkūrė žurnalą „Jungvald“.
1941 m. prasidėjus karui Glikas pateko į Vilniaus getą. Ten jis aktyviai dalyvavo pogrindžio (Jungtinės partizanų organizacijos) veikloje ir toliau rašė eilėraščius. Gete 1942 m. Glikas parašė savo garsiausią dainą „Zog nit keinmol“ (Niekada nesakyk), kuri tapo žydų partizanų himnu.
Kai 1943 m. spalio mėn. getas buvo likviduotas, Glikas bandė pabėgti, buvo sugautas ir išsiųstas į Gottfieldo stovyklą Estijoje. 1944 m. Vasarą jis pabėgo iš lagerio, tikėtina, buvo sugautas ir nužudytas.
Žydų partizanų ir Vilniaus geto himnas
Tik niekad nesakyk, kad prieš akis
Tau plyti paskutinis tavo kelias
Ir kad diena skaisti – į švino debesį nugrimzta.
Artyn lauktoji mūsų valanda,
Ir žingsniai muša būgną: mes jau čia.
Žinok, prašvis aušra ir mes atgimsim.
O žodžiai, parašyti mūs krauju,
Didysis bus slaptažodis dienų naujų.
Vilniaus Gaono, kaip ypač ryškaus, įvairiapusio mokslininko ir nepaprastai apsišvietusio savo laikmečio Lietuvos žydų rabino paveikslas ne tik išliko iki mūsų dienų – jį papildė daugelis jo mokinių bei sekėjų, o daugiausiai rabinistiniai chasidizmo priešininkai, t.y. mitnagedai.
YIVO sudarytoje Rytų Europos žydų enciklopedijoje rašoma, kad Vilniaus Gaonas (dar žinomas kaip santrumpa GRA – Gaon Rabbi Eliyahu) buvo dvasios milžinas, pavyzdys kartų kartoms, įkvėpimo šaltinis bei centrinė figūra Lietuvos žydų kultūroje.
Mieli bendruomenės nariai,
jau daugiau nei metus gyvename karantino sąlygomis. Korona viruso pandemija kardinaliai pakeitė mūsų gyvenimus ir sukėlė daug vidinių audrų. Pasiilgome bendrystės, šurmulio ir paprasčiausiai apkabinti artimą. Teko įprasti nebendrauti su draugais gyvai, apriboti veiklą namuose, teko susitaikyti su dėl griežto karantino iškilusiais psichologiniais sunkumais. Virusas pakeitė ir mūsų bendruomenės planus. Persiorientuoti tikrai nebuvo lengva, tačiau dabar jaučiamės, kad esame sustiprėję ir įgiję naujos patirties. Per tuos metus neįvyko daug planuotų renginių – koncertų, švenčių, susitikimų, stovyklų, ekskursijų, taip pat visų pamėgtos ir taip lauktos kasmetinės edukacinės- pramoginės Limud konferencijos. Visa kultūrinė-edukacinė veikla persikėlė į virtualią erdvę.
Mes jūsų labai pasiilgome ir dalinamės maloniomis renginių iki karantino akimirkomis!
Ketvirtadienį per slaptą balsavimą už jo kandidatūrą buvo 76 Seimo nariai, prieš – 34, aštuoni susilaikė, du biuleteniai sugadinti. Šiuo metu LGGRTC Tyrimo departamentui vadovaujantis A. Bubnys prisistatydamas Seime sakė paskyrimo atveju sieksiantis atkurti „pastaruoju metu pažeistą prestižą“, normalizuoti atmosferą darbovietėje.
Jis taip pat teigė, jog siektų „išsklaidyti ir paneigti dirbtinai sukurtą centro mokslininkų supriešinimą su visuomeninėmis organizacijomis, atkurti pasitikėjimo atmosferą ir dalykišką bendradarbiavimą su politinių kalinių, tremtinių, partizanų nukentėjusių nuo okupacinių režimų organizacijomis“. Istorikas A. Bubnys centre dirba nuo 2009 metų, šiuo metu jis vadovauja Tyrimo departamentui. A. Bubnys buvo tarp 17 istorikų, pasirašiusių kreipimąsi į Seimą dėl kilusios įtampos LGGRTC vadovaujant Adui Jakubauskui.
Kova dėl Lietuvos sielos per BBC laidą “HARDtalk“
„Silvia Foti: kai tiesa sužlugdo šeimos lojalumą ir santykius”, anūkė pasakoja apie santykius su šeima, kurios narys atsakingas už veiksmus per Holokaustą “.
„Silvijos Foti senelis- lietuvis, kuris buvo vadinamas didvyriu, patriotu, sumokėjusiu gyvybe priešindamasis sovietams. Tačiau, pasak jos, Jonas Noreika nebuvo didvyris – ant jo rankų buvo tūkstančių žydų kraujas. Jos pasirinkimas kalbėti apie atskleistus įvykius, supykdė daugelį Lietuvoje. Kas atsitiks, kai tiesa sužlugdys ištikimybę šeimai? “
BBC žurnalistas Stephen Sackur reikalavo Silvijos Foti pateikti dokumentinius įrodymus, kad jos senelis buvo atsakingas už maždaug 1800 žmonių nužudymą Plungėje ir ne tik, – sunaikinta visa žydų bendruomenė 1941 m. Plungėje, Telšiuose ir Šiauliuose. Sackur domėjosi išdidžios lietuvės amerikietės Foti kelione į Lietuvą, kurioje ji stengėsi pažinti šalį, tačiau jai teko susidurti su Holokausto nusikaltimais, kuriuose dalyvavo jos senelis Jonas Noreika.
Foti pasipriešino šeimai, nenutylėdama įvykių, apie kuriuos sužinojo, nes problema buvo kur kas platesnė nei jos šeima suprato. Nusikaltimuose dalyvavę arba jų palikuonys vis dar dangstė tiesą apie Holokaustą Lietuvoje, ji pacitavo vieną dalyvaujantį tyrimuose centrą, nurodydama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, slėpusį istorinius šalies įvykius. Silvija Foti teigė, kad jos ir Granto Gochino kova prieš Noreikos atminimo lentos neteisėtą egzistavimą ant Lietuvos mokslų akademijos pastato Vilniuje, iš tikrųjų yra kova už Lietuvos sielą.
Stephen Sackur paklausė, ar Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro teisingai vadino Lietuvą lokomotyvu, tempusiu paskui save Rytų Europos Holokausto iškraipymus. Foti prisipažino, kad apskritai nežinojusi bendros situacijos Rytų Europoje, bet galbūt…
Kuano žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas savo Facebook profilyje rašo:
).Straipsnį apie “Makabi” istoriją skaitykite ir jūs nuo 50 puslapio.
Jau netrukus duris atvers atnaujinta ir daug didesnė “Beigelių krautuvėlė”, kurioje nuo šiol bus skiriamas labai didelis dėmesys kavai.
Baristai patirtis yra privalumas, bet galime ir išmokyti, jei tik mėgstate bendrauti su žmonėmis ir laikotės švaros darbo metu.
CV siųskite aiste@lzb.lt arba skambinkite +370 611 52760
Susisieksime tik su atrinktais kandidatais.
