Dmitrijus Gelpernas
Vėlus žiemos vakaras. Mediniai Kauno geto nameliai apgaubti tylos. Juose po sunkaus priverstinio darbo dienos miega kaliniai, dažnas gerokai sargybinių sumuštas. Prie vartų, kur rytais ir dieną viešpatauja sambrūzdis, kunkuliuoja aistros, sklinda šauksmai, dabar taip pat tylu. Palei spygliuotos vielos tvorą žirgliuoja sargybinis, o būdelėje budi vokiečių puskarininkis. Jam šiandien pasisekė: budėję žydų policininkai jam įdavė konjako butelį, ir jis su malonumu lenkia taurelę po taurelės.
Staiga prie geto vartų privažiuoja sunkvežimis. Prie vairuotojo sėdėjęs vokiečių karininkas įbėga į budėtojo būdelę ir, mosuodamas kažkokiu popieriumi, reikalauja tučtuojau pristatyti jam 30 žmonių anglies ešelonui iškrauti. Aptemdyta budėtojo smegeninė dar ne viską sumojo, bet paslaugūs žydų policininkai jau bėgioja gatve, gaudo žmones, ir – štai kokia sėkmė! – reikalingas darbininkų kiekis jau čia pat. Atvykusiam karininkui šaukiant ir žydų policininkams kartojant „šneler, šneler!“, surinkti darbininkai keliasi į sunkvežimio kėbulą. Keletas tempia kažkokius ryšulius, bet į tai niekas nekreipia dėmesio. Sunkvežimis nuvažiuoja, ir vėl įsivyrauja tyla.

















