Žydų gelbėtojams ketvirtadienį įteikiant Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą pripažįstančius pažymėjimus, skambėjo ne tik padėkos jiems žodžiai, bet ir kritika valdžiai dėl ilgai užtrukusio gelbėtojų įvertinimo.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiais specialistas Gintaras Šidlauskas apgailestavo, kad ketverius metus delsiant priimt sprendimus daug garbaus amžiaus gelbėtojų tiesiog mirė.

„Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad prieš ketverius metus dar buvo apie 180 gyvų gelbėtojų, šiandien jų yra likę kiek daugiau negu 100“, – Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje ketvirtadienį kalbėjo G.Šidlauskas.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky savo ruožtu pasakojo pati esanti iš išgelbėtos šeimos ir mananti, kad gelbėtojai dar įvertinti nepakankamai – jos teigimu, žydų gelbėtojams reikėtų statyti paminklus, jų vardais vadinti mokyklas, gatves.

Vilnius, 2014-10-01

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės komentaras dėl 2014-09-30 pranešimų žiniasklaidoje.

Kaip mums yra žinoma, 2012 m. pavasarį viešosios įstaigos „Karo paveldo centras“, valdančios Kauno VII fortą, darbuotojai ir savanoriai pirmą kartą rado ne žemės sluoksnyje buvusius žmonių palaikus. Eksperto Dr. Rimanto Jankausko parengtoje palaikų apžiūrios pažymoje konstatuota, kad apžiūros duomenys „neprieštarauja turimiems istoriniams duomenims apie šioje vietoje esančią masinę, daugiausia žydų tautybės asmenų kapavietę“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 9 d. nutarimu Nr.446 patvirtintoje Rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų Lietuvoje okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo ir įamžinimo tvarkoje numatyta, kad dėl palaikų perkėlimo tikslingumo sprendžia atitinkamos savivaldybių komisijos. Kauno miesto savivaldybėje tokia komisija sudaryta tik 2012 m. birželio 4 d. (Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-2133). Į Komisijos sudėtį įtrauktas ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovas. Komisijos nariai  buvo kelis kartus susirinkę spręsti VII forte rastų palaikų perlaidojimo klausimą, tačiau apie kokius nors sprendimus iki šiol nesame informuoti.

Kauno VII forte 2012 metais rastus žydų palaikus numatoma perlaidoti jų radimo vietoje spalio 24 d. Apie tai ketvirtadienį paskelbė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Beje, šis atvejis ir vėl atvėrė seną nesantaiką tarp dviejų miesto žydų bendruomenių.

Lietuvos žydų bendruomenė pranešė, kad su paveldosaugininkais ir Kauno VII fortą valdančiu Karo paveldo centru rado visas puses tenkinantį sprendimą – palaikai bus laidojami jų radimo vietoje, ant esamo žemės lygio užpilant papildomą grunto sluoksnį.

Sprendimas perlaidoti palaikus jų radimo vietoje aiškinamas žydų religine teisine nuostata, kad tuo atveju, kai palaikai randami vietoje, kur žmonės buvo nužudyti ar palaidoti, jie negali būti iškeliami iš tos vietos.

Skaitykite 15min.lt 

Jom Kipuras visada buvo mano mėgstamiausia šventė. Dar darželyje, kai visi kiti labiau mėgo Purimą dėl jo kostiumų, Hanuką dėl latkių (bulvinių blynų) ir Velykas dėl ilgų atostogų, aš buvau prisirišęs prie Jom Kipuro. Kadaise, dar būdamas berniukas, mąsčiau, kad, jei šventės būtų kaip vaikai, tai Purimas ir Hanuka būtų pačios populiariausios klasėje, Roš Hašana būtų pati gražiausia, o Jom Kipuras būtų savotiškas keistuolis, vienišius, tačiau įdomiausias iš visų. Kai apie tai mąstau dabar, tai suprantu, kad „savotiškas keistuolis, vienišius, tačiau įdomiausias iš visų“, buvo tas apibūdinimas, kurį taikiau sau pačiam, tad tikroji priežastis, kodėl taip mėgau Jom Kipurą, buvo ta, kad maniau, jog ši šventė yra kaip aš. Ir, nors aš nebesu savotiškas keistuolis, tikrai nesu vienišius, esu pakankamai suaugęs, kad suprasčiau, jog nesu pats įdomiausias, aš vis dar myliu šią šventę.

Skaitykite bernardinai.lt

Skulptorius, metalo plastikas, tapytojas, Vilniaus Dailės Akademijos Telšių fakulteto profesorius Romualdas Inčirauskas drąsiai gali būti vadinamas istorinės atminties saugotoju ir tolerancijos skatintoju. Beigelių krautuvėlėje apie savitą kūrybos lauką, žemaičių ir žydų istorijos pėdsakus Telšiuose bei susikalbėjimo svarbą menininką kalbina Radvilė Rimgailaitė.

Skaitykite delfi.lt

Kaip antradienį pranešė „Lietuvos ryto televizija“, forto teritorijoje rasti žmonių palaikai guli sukrauti trijuose maišuose. 2012-aisiais jie aptikti nusprendus sutvarkyti apleistą VII forto teritoriją. Kiti palaikai žemės paviršiuje pasirodė pavasarį išėjus įšalui.

VII forte rastus palaikus ištyrę medicinos ekspertai nustatė, kad žmonės buvo sušaudyti. Manoma, kad iš viso per masines žudynes VII forte galėjo būti nužudyta iki 5 tūkst. žydų. Jų palaidoti dažnai nesivarginta – nušovus kūnai tiesiog būdavo palikti gulėti žolėje.

Apie du metus maišuose laikomus kaulus sužinoję Kauno religinės žydų bendruomenės atstovai – šokiruoti. Pagal žydų religiją kitatikiai iš viso negali leistis prie žydų palaikų.

„Turėjo būti palikta, užkasta ir ta vieta aptverta arba kažkaip pažymėta, ir tada kviesti specialistus, kviesti ekspertus. Nesvarbu, kad yra žinoma, kad septintame forte buvo žudomi žydai, bet tai yra palaikai, tai yra visai kiti dalykai. Aš skaitau, kad tai yra mūsų tautos įžeidimas, kad taip yra padaryta“, – teigė Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas Mauša Bairakas.

Skaitykite 15min.lt

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu per debatus Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje Niujorke įspėjo dėl branduolinį ginklą turinčio Irano. Atominiai ginklai Teherano rankose būtų „didžiausia grėsmė mums visiems“, – sakė jis pirmadienį Niujorke.

Pasak B.Netanyahu, Iranas šiuo metu mėgina „išgauti“ sutartį, kuri prileistų šalį prie atominės bombos „slenksčio“, praneša agentūra AFP.

Izraelio premjero įsitikinimu, Irano atominė programa kelia didesnį pavojų nei ekstremistinė grupuotė „Islamo valstybė“ (IV).

Įveikti džihadistus, tačiau leisti Iranui priartėti prie branduolinių ginklų reiškia „laimėti mūšį, bet pralaimėti karą“, kalbėjo B.Netanyahu.

Skaitykite lrytas.lt

Mes kalbame. Kalbame, kai džiaugiamės. Kalbame, kai norime išreikšti savo sielvartą. Kalbame, kai norime skleisti viltį. Kalbame ir tada, kai norime perspėti. Kalbame per džiugias šventes, kalbame per gedulingus minėjimus. Kartais kalbame, kad atvertume, o kartais, kad nuslėptume. Kartais kalba gydo, o kartais žeidžia, kartais sutaiko, o kartais supriešina.

Dar gi labai dažnai kalbame bėgdami nuo tylos. Bijome jos, nes tyla, stojusi vietoje įprasto kasdienio šurmulio, kasdienybės garsų, mums atskleidžia bauginamą tiesą apie tai, kaip žemai gali pulti žmogus, kokią griaunamąją jėgą sukelia žmogaus širdyje susikaupęs pyktis, keršto troškimas. Paimkite į savo rankas bet kurią knygą, pasakojančią mūsų laikų istoriją. Kiekviena ši knyga yra neišbaigta, kiekviename tekste tarp eilučių, jei tik susikaupsime ir atsiversime, išgirsime bauginamą tylą.

Skaitykite bernardinai.lt

Lietuvos žydų bendruomenė Vilniaus sinagogoje švenčia Naujuosius 5775 metus.

Fotografė Gintarė Zakarauskaitė

Artėjant 70-osioms Aušvico mirties stovyklos išlaisvinimo metinėms, Aušvico–Birkenau valstybinio muziejaus direktorius dr. Piotras Cywinskis teigia, kad šis jubiliejus bus išskirtinis. „Aš nuoširdžiai viliuosi, kad šios dienos paminėjimas vyks visame pasaulyje, kiekvienoje vietoje, kur tik gyvena mūsų šių dienų pareigą suvokiantys žmonės. Mes raginame kiekvieną visame pasaulyje kalbėti apie šią atmintį. Turiu pripažinti, kad man didžiausią nerimą vis dar kelia vyraujantis pasyvumas organizuoto blogio akivaizdoje“, – duodamas interviu teigė P. Cywinskis.

Artėja 70-osios Aušvico mirties stovyklos išlaisvinimo metinės. Kokia yra šios dienos svarba ir prasmė?

Skaitykite bernardinai.lt