Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas

Apie generolą Vėtrą drauge su dar 16 žmonių, kurie Lietuvos nedergė ir nebuvo reakcingi, pradėjau rašyti ir rinkti parašus dar prieš ketvertą metų. Lygiai, kaip ir mėginau dar tada įspėti (lygiai tą patį padarė a.a. Leonidas Donskis) labai aukštus Lietuvos pareigūnus, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) dainuojant daineles ir perrašant istoriją, kozyrius duosime kremliaviniams duginams.

Tad straipsnio preambulė apie reakcingus, Lietuvą dergiančius veikėjus, man nepriimtina, nes painiojamas ir priežastinis ryšys, nes niekas Lietuvos labiau nekompromituoja nei LGGRTC anoniminė pažyma, kuri iš esmės neigia Holokaustą.

Apie antraštę: įsivaizduojame antraštę, kurioje koks nors sovietinis NKVD ar MGB agentas, sudarinėjęs tremtinių sąrašą, minimas taip: „Drg. X nebuvo budelis, bet Sibiras nebuvo kurortas?“ Turbūt nelabai.

Apie nusavintą turtą: reikia būti naiviems, kad nežinotume, kam jis atiteko. Ir sąrašai yra. Ne visur, bet yra. Žydų nusavintas turtas – apskritai kita tema.

Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kuri, ir vėl, niekaip neįsivaizduojama, nors turėtų būti lygiai taip pat logiškai taikoma kokiems nors sniečkams, paleckiams ar kitaip „ir tada už Lietuvą dirbusiems“. Noreikos atveju, jis ir jo kolegos matė geresnę Lietuvą be žydų, o paleckių ir sniečkų atveju, šie matė geresnę Lietuvą be didelės ištremtų brolių ir seserų dalies.

„Tragiško likimo asmenybė“ numato tam tikrą užuojautą – taip ir žaidžiamas žaidimas – taip, Jonas Noreika ten kažką kažkokio vakuuminio siurblio buvo įtrauktas ir pasirašinėjo, na, žydai buvo žudomi dar iki getų sukūrimo, vėliau į juos uždaryti tam, kad vėliau būtų nužudyti, na jų turtą jis parceliavo – bet juk tragiška, nes Štuthofe kalėjo (privilegijuotomis sąlygomis – nelyginkite su B. Sruoga), šiek tiek antisovietinėje veikloje dalyvavo, truputį raudonarmiečiu pabuvo, buvo sovietų nužudytas – atleiskime tai tragiškai asmenybei nuodėmes ir palikime nuopelnus.

Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai – „ne budeliai, bet getas (Sibiras) buvo pragaras.“ Kam apsiverstų liežuvis, kokį nors tremtinių sąrašų sudarinėtoją pavadinti didvyriu, net, jei jis ir vėliau būtų į mišką išėjęs?

Geriausias iš blogiausių pavyzdžių yra LRT rodyti Nemiros Pumprickaitės moderuoti Arkadijaus Vinokuro ir LAF apologeto bei vieno LAF vadovo (A. Damušio) vardu Nacionalinėje (!?) Mažvydo bibliotekoje pavadintu centro pseudo-istoriko Vidmanto Valiušaičio debatai. Kreiptis į V. Valiušaitį su klausimu „Ar Noreika prisidėjo prie žydų naikinimo ar ne?“, yra tas pats kaip kreiptis į Škirpą, kad pats duotų sau teigiamą charakteristiką.

Viskas daug paprasčiau, nes, kaip rašė H. Arendt, „Blogis yra banalus“. Ir pridėčiau – nekomplikuotas.

Buvo žmogus vardu Jonas Noreika. Jis pasirašinėjo ir prižiūrėjo, kaip vykdomi įsakymai žydus varyti į getus. Yra viešai prieinami dokumentai. Jis tą darė dvejus metus („buvo įtrauktas“). Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).

Šitam „tragiško likimo“ žmogui netragiško likimo žmonės ant Vrublevskių bibliotekos be jokių leidimų nelegaliai užbogino jam skirtą lentą ir jį garbinančią lentą. Dar yra jo vardu pavadintų mokyklų.

Bet čia atėjo LGGRTC ir pasakė, kad žydus varyti į getus – joks dalyvavimas Holokauste (tremtinių sąrašų sudarymas – paštininko darbas?). Su tuo nesutinka gyvi žydai (LŽB), tam niekad nepritars ir nužudytieji. Atmintis mena kraują. Ir visada atsiras ne Lietuvą dergiančių, o ją mylinčių žmonių, kurie labai norėtų, kad Lietuva atsikratytų nevisavertiškumo kompleksų, garbintų tikrus didvyrius, o apie „tragiško likimo“ asmenybes vietoje lentų, pasakotų jų nuopelnų ir tuos nuopelnus apjuodinusius jų gėdingų poelgių istorijas mokyklose.

Last but not least. O kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Tik todėl, kad gaiduko nenuspaudė? Tai jo nespaudė nei Eichmanas, nei Hitleris, nei Škirpa. Tokie stalo žudikai.

Ir dar – nuoširdžiai gaila profesionalių LGGRTC centre dirbančių istorikų, kuriais dabar manipuliuojama ideologijos vardan. Ydingos ir gėdingos ideologijos. Jau anksčiau rašiau ir dar kartą pakartosiu – tokį LGGRTC, koks yra dabar reikia arba reformuoti, arba uždaryti. Nes tai, ką tas centras paleido į pasaulį pažymų apie Vėtrą ir Škirpą forma, kompromituoja ir jį, ir bet kokį padorų istoriką, ir valstybę.
Grįšiu prie paprastumo. Tiesą, kaip sako mano Tėvas, užtenka pasakyti tik kartą. Tam reikia tik sąžinės ir politinės valios. Jei nėra nei vieno, nei kito – skęsime toliau.

Ir dar vienas klausimas – jei Jonas Noreika yra tragiško likimo žmogus, tai kaip reikia apibūdinti Icchoko Rudaševskio ir jo brolių ir seserų likimus? Labiau tragiškais? Jonas Noreika – tragiškas, o nužudyti žydai tragiškesni?  Moralinis pasirinkimas negali būti sudėtingas. Arba esi aukų pusėje, arba kad ir truputį, bet teisini jų budelius. Tuos, kurie sėdėjo už stalo ir pasirašinėjo jų  aukų tolesnio tragiško likimo nuosprendžius. Savanorišku asmeniniu pasirinkimu.

Ir dar vienas klausimas, susijęs su Lietuvos tarptautine reputacija – tokie nuodėmingi žmonės kaip J. Noreika, K. Škirpa yra reabilituoti post mortem. Indulgencijas jų reabilitavimui Prezidentui teikė Genocido Centras. Jei nuslėpė nuo šalies vadovų tų žmonių „nuopelnus“, vadinasi, melavo ir šitaip kompromitavo aukščiausius šalies vadovus, kurie tas reabilitacijas turėjo patvirtinti savo parašu.

Jei sužinojo vėliau (Jono Noreikos atveju), privalėjo prašyti Prezidento(ės) reabilitaciją atšaukti. Tai, ką LGGRTC daro šiuo požiūriu, yra istorijos fabrikavimas. Ir tai turi baigtis.

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiemet, minint 75-ąsias šių nepaprastai žiaurių įvykių metines, renginys išsiplėtė, pagerbimo ceremoniją sakralioje erdvėje buvo pratęsta menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.

 

Renginio vedantysis – puikus aktorius Aleksandras Rubinovas, cituodamas istorikų ir liudininkų žodžius, visiems priminė, kas vyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d. “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys).

J. Corefo tėvo atsiminimai iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”: “Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai)), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.

Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis  prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda”.

 

Susirinkusiems kalbėję Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas, Žakas, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, buvusi Kauno geto kalinė, pati išgelbėta, bet gete praradusi visą savo šeimą,  Fruma Kučinskienė taip pat kalbėjo apie šiuos protu nesuvokiamus žiaurumus, apie neįsivaizduojamą tėvų skausmą, apie netektį, kurią patyrė ne tik atskiros šeimos, bet ir visa Lietuvos valstybė, kai tiek daug jos piliečių, galėjusių būti nuostabiais gydytojais, teisininkais, muzikantais ar tiesiog puikiais žmonėmis, buvo nekaltai nužudyti.

Bet tuo pačiu kalbėtojai džiaugėsi matydami, kad Holokausto tragedijos aukas prisimena ir susirenka pagerbti ne tik žydų bendruomenių nariai, Izraelio studentai, besimokantys Kaune, tačiau ir paprasti miestiečiai, savivaldos, kitų tautinių bendrijų atstovai bei, svarbiausia, daug jaunų žmonių ir jų mokytojų, dalyvavo ne tik kauniečiai, atvyko ir Balbieriškio mokyklos atstovai. Jų dalyvavimas – tai nenuilstamo Tolerancijos centrų darbo rezultatas bei Kauno žydų bendruomenės aktyvaus bendradarbiavimo su šiais centrais vaisius.

Pagerbimo ceremonija baigėsi malda už mirusiuosius, kurią sakė Kauno chasidų sinagogos religinės bendrijos pirmininkas Iseris Šreibergas bei A. Rubinovo perskaitytu nedideliu Kauno gete žuvusių vaikų vardų sąrašu, dalį tų vardų moksleiviai užrašė ant akmenėlių.

KŽB pirmininkas G. Žakas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas aukų atminimui padėjo vainiką, palydėtą šiltu LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky, negalėjusios dalyvauti renginyje, palaikymo žodžiu. Ne mažiau jaudinanti Vaikų akcijos 75-ųjų metinių paminėjimo dalis vyko J. Gruodžio konservatorijoje, kurioje žuvusių vaikų, atminimą pagerbė šios konservatorijos moksleivių styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Kristinos Domarkienės, baritonas Giedriu Prunskus bei Kauno “Aušros” gimnazijos teatro studija. Ypatingu vakaro akcentu tapo A. Rubinovo perskaityta, buvusios kaunietės, šiuo metu gyvenančios Izraelyje Dusios Krečmerbe galo jautriai parašyta, kupina meilės ir širdgėlos refleksija – laiškas broliukui, žuvusiam Kauno gete, broliukui, kurio ji nepažino, nes gimė po karo, bet kurio labai ilgisi.

LSK  “Makabi” plaukikai ruošiasi  plaukimo  varžyboms Europos Makabiadoje Budapešte, rungtyniaudami  Kaune

LSK  “Makabi” plaukikai ruošiasi  plaukimo  varžyboms Europos Makabiadoje Budapešte, rungtyniaudami  Kaune

2019 m. kovo 31 d.  Kaune  geriausiame  Lietuvos  plaukimo  baseine ( Kauno  m.  daugiafunkcinis  sporto  ir  pramogų  kompleksas  „GIRSTUTIS“)  vyko  LSK  „Makabi“ pavasario plaukimo  varžybos, kuriose  dalyvavo  plaukikai  iš  Vilniaus, Kauno,  Panevėžio  ir  Šiaulių. Sportininkai  rungtyniavo  atskirose  amžiaus  grupėse. Varžybos  buvo  vykdomos  25 m. laisvu  stiliumi  ir  50 m.  krūtine  distancijose  tarp  moterų  ir  vyrų 25m baseine. LSK „Makabi“ rinktinės nariai plaukė papildomai kontrolinėse varžybose 50m baseine 100m laisvu stiliumi.

Moterų  grupėje  po 2 distancijas laimėjo  Vilniaus  plaukimo  trenerė  Valentina  Timofejeva  ir  jos  auklėtinės  Erika  Filipavičiūtė, Lingailė Bugvilionytė, Anastasija Mamčenko.  Vyrų  tarpe  2  kartus  nugalėjo  tik Kristupas Kvitko (Panevėžys), po 1 pergalę iškovojo vilniečiai Timofej Devkš, Aleksej Fadeev, Adrian Milevskij, Kristijonas Šreiberis ir Aaron Galpern, kauniečiai Raja Verblinskaja ir Leonidas Levinas, panevėžiečiai   Albertas  Savinčius ir Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

Kontrolinėse varžybose 50m baseine 100m laisvu stiliumi merginos parodė tokius rezultatus:

1. Erika Filipavičiūtė  – 1.07.67  2. Kamilė Ilijonskytė (Kns) – 1.13.75   3. Anastasija Mamčenko – 1.19.73

Vaikinų tarpe prizininkai buvo visi vilniečiai:  1. Andrej Fadeev – 1.01.06 .   2. Robert  Nikitin – 1.02.30.  3. Aleksej Fadeev –  1.05.95.             Visi  plaukikai  buvo  apdovanoti  atminimo medaliais, o varžybų  nugalėtojai – gražiomis  taurėmis, specialiomis  taurėmis  buvo  apdovanoti   jauniausia  ir  vyriausios  varžybų  dalyvės, bei  greičiausi plaukikai. Sportininkai  po varžybų  galėjo  atstatyti  jėgas  įvairiose  pirtyse  ir  sukūrinėse  voniose bei  skaniai  papietauti.  Vilniaus komandą organizavo ir sėkmingai vadovavo Vilniaus LSK „Makabi“ pirmininkas Artiom Perepelica ir trenerė Valentina Timofejeva. Varžyboms  sėkmingai  vadovavo  vyr. teisėja  Aušra Štreimikytė.

 Panevėžio žydų bendruomenės nariai taip pat dalyvavo makabiados plaukimo varžybose.
Draugiškose rungtynėse dalyvavo ir kitų miestų atstovai. Dalyviams buvo pasiūlytas puikus modernus baseinas ,,Girstutės, Dėkojame organizatoriams už puikia sporto šventę.
Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

LR Seimo narių grupė 2018 m. rugsėjo 20 d. inicijavo LR Konstitucijos 12 str. pataisų projektą, numatantį, jog Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo numatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.

Pataisų priėmimo klausimas būtų sprendžiamas gegužę vyksiančio referendumo metu, LR piliečiams jas patvirtinus, naujasis įstatymas, numatantis Konstitucijos pataisas įsigaliotų 2020 m., kurie LR Seimo nutarimu buvo skirti Vilniaus Gaonui ir Lietuvos žydų istorijos metams.

LŽB vertinimu, siūlomame įstatymo projekte atsispindinti dvigubos pilietybės įgijmo privilegija asmenims pagal teritorinį priklausomumą turi netiesioginės diskriminacijos bruožų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijjų, galimai neatitinkančių valstybių, tokių kaip Izraelio Valstybės, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Argentinos ir kitų šalių piliečių, atžvilgiu.

Konstituciniu lygmeniu konkrečiai grupei žmonių užkardant galimybę išlaikyti pilietinį ryšį su Lietuva, realizuojant LR piliečio politines teises, galimai būtų paneigtas tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintas nediskriminavimo principas bei kiltų Konstitucijos ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių kolizija.

Lietuvos piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kone labiausiai nukentėjo nuo Holokausto – buvo sunaikinta daugiau nei 90 proc. Lietuvos žydų. Didžiausia išgyvenusiųjų ir jų palikuonių dalis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje bei Izraelyje. Nemaža jų dalis išvyko laikotarpiu, kada pagal LR galiojančius įstatymus ir teismų praktiką jie negalėjo atkurti ar susigrąžinti LR pilietybės neatsisakydami turimos. Yra išvykstančių ir grįžusių į Lietuvą, tačiau negalinčių išlaikyti, įgyti ar susigrąžnti LR piliečio statuso dėl Lietuvos teisinės bazės spragų.

Kitos siūlomų pataisų formuluotės – abstraktaus, blanketinio pobūdžio, todėl Lietuvos žydų bendruomenė, gerbdama teisinės valstybės ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintus principus, skatina užkirsti kelią manipuliacijoms Konstitucinėmis vertybėmis ir LR Pilietybės institutu.

 

Informacija:
Monika Antanaitytė, +37067240942

“Menora” kviečia žiūrėti reportažą iš knygos pristatymo – atsiminimų popietės – Aaronas Garonas „Vilnietiškas žydų pasaulis”

Savaitinė televizijos laida >>„Menora“ kaip tik ir skirta Lietuvos žydų kultūrai ir istorijai, kasdieniam Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimui. Joje dažnai vieši iškilūs Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, svečiai iš užsienio, besidomintys Lietuvos žydiškuoju paveldu.Nors ir nedidelė Lietuvos žydų bendruomenė, tačiau Lietuvos piliečiai žydai aktyviai dalyvauja kasdieniame valstybės gyvenime. Todėl pačios aktualiausios temos nušviečiamos ir „Menoroje“.   Nuoroda į laidos įrašą >>Čia

Paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ svečiuojasi Kaune

Paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ svečiuojasi Kaune

Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos Tolerancijos ugdymo centras* su pasaulio piliečio menininko Natano Karczmaro įsteigtu „Simono Karczmaro štetlo paveldu”  vykdo kultūros ir švietimo projektą „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“, skirtą visiems besidomintiems įvairių Lietuvos tautų istorija ir palikimu. Projekto tikslas – supažindinti jaunimą ir plačiąją visuomenę su tradicine žydų kultūra, klestėjusia daugybėje Lietuvos miestelių iki Holokausto katastrofos.

Dailininko sūnaus Natano Karczmaro mokyklai dovanota tėvo kūrybinio palikimo rinktinė neuždaroma tarp sienų – ji keliauja, atverdama žmogaus gyvenimo ratui prasmingus kasdieninius, darbo, paprotinius ir religinius epizodus. Paveikslų personažų video animacija** ir litografijos „Turgaus vaizdai“, „Įsimylėjėliai“, „Meilė, vestuvės, vaiko gimimas“, „Klezmeriai“, „Simchat Tora“, „Jauno mėnulio laiminimas“ ir kt. atrakina duris į šiandien prarastą, o tuomet bendruomeniškai veikusį dieveniškiečių žydų pasaulį.

Tuo pačiu šis pasaulis universalus ir didžiąja dalimi būdingas visoje Lietuvos teritorijoje išsibarsčiusiems štetlams. Savo kelionę paroda pradėjo 2018 m. lapkričio mėnesį tapybos darbų pristatymu Dieveniškėse. Tai šiame miestelyje arba štetle pas dieveniškiečius senelius vasarodavo Varšuvoje gimęs būsimas dailininkas. Mažasis Simonas „sugėrė“ ryškias ir spalvingas žydų bendruomenės gyvenimo akimirkas. Gyvybingi vaikystės įspūdžiai įkvėpė Simoną Karczmarą kūrybai, kurios dovanomis mes dabar galime grožėtis. Šviesia jėga įkrauti paveikslai šiandien kviečia ir pasinerti, ir suprasti, ir atsiverti.

Su parodos mecenatu Natanu Karczmaru. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Tapybos kolekcija jau džiugino Šiaurės Jeruzalės – Vilniaus – gyventojus ir svečius Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, o mažoji keliaujanti litografijų paroda – Ariogalos ir Raseinių bendruomenes. Kovo 29d., bendradarbiaujant su Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu bei Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku ir administratore Ieva Černevičiūte, sutelkus Dieveniškių TVM švietėjų komandą, paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ atidaryta Kauno įvairių tautų kultūrų centre ir svečiuosis čia iki balandžio 28d.

Parodos atidarymas_su įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu.

Parodos macenatas, dailininko sūnus Natanas Karczmar sako: „Parodą skiriu tėvo kūrybos ir motinos organizacinių įgūdžių atminimui. Taip pat  – Dieveniškių štetlui ir jo gyventojams, padovanojusiems tėvui neprilygstamą vaikystę, kupiną meilės ir žavesio, lydėjusių jį visą likusį gyvenimą“.

Ilona Šedienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė

Balionų pasaulis – puiki Ilano klubo pramoga

Balionų pasaulis – puiki Ilano klubo pramoga

Ilano klubo koordinatorė Sofja ir kelios padėjėjos pasveikino uzsiemime dalyvavusius 30 vaikų. Į užsiėmimą atejo ir klubo Dubi vaikučiai. Visiems vaikams, kurių amžius nuo 4 iki 12 metu, patiko balionų  šventė.

Vaikams buvo parodyta, kaip pripūsti ilgus permatomus balionus su rankiniu siurbliu.

Kai balionai buvo pripūsti, suaugusieji,  šio renginio vedėjai, surišo balionus  ir parodė vaikams, kaip juos modeiuoti, kad įgautų įvairias formas, panašias į šunį, kardą, ir karūną.

Tokie balionai buvo dar ir dekoruojami lipdukais. Visiems vaikams balionų užsiėmimas labai patiko. Kai visi balionai buvo pripūsti, įgavo įdomias formas, vaikai buvo vaišinami sultimis ir užkandžiais.

Nuotraukos Dovilės Abromavičiūtės

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pastangos įamžinti Čijunės Sugiharos atminimą

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pastangos įamžinti Čijunės Sugiharos atminimą

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Č. Sugiharos atminimui. Šią lentelę galima pamatyti vos įžengus į mokyklą pirmame aukšte, kairėje pusėje ant sienos. Jos atsiradimas – tai kelerius metus trukęs kruopštus įdomus darbas.
]

2013m. tai buvo tik  svajonė, kurią puoselėjo Vilniaus Šolomo Aleichemo mokyklos mokytoja Teresa Segalienė: pakviesti vaikus iš Japonijos mokyklos, kurioje mokėsi Č.Sugihara.

Reikėjo įdėti daug pastangų, siekiant rasti šią mokyklą. Vaikai pradėjo rašyti laiškus,  rašė juos ne kompiuteriu, mokiniai gaudavo ranka rašytus laiškus. Vaikai iš Japonijos ir vaikai Vilniuje norėjo dalyvauti mainų programoje, bet mokyklos vadovybė dar abejojo. Japonijos mokyklos dar nedalyvavo tokiose programose.

Mokytoja T.Segalienė pasakoja, kaip jos mokiniai dalyvavo nuotraukų parodoje „AŠ ŽINAU APIE ČIJŪNĘ SUGIHARĄ“ ir dalyvavo susitikime su Nabuko Sugihara-Č.Sugiharos sūnumi. Į susitikimą Lietuvos žydų bendruomenėje buvo pakviesti du išgyvenę liudininkai: Nina Admoni ir M. Weilandas iš Australijos, ten dalyvavo mokytoja T.Segalienė. Vaikai kasmet lankėsi Č.Sugiharos muziejuje Kaune.

Nuo pat pradžios projektas buvo vykdomas beveik be finansavimo, mokytojos T.Segalienės asmeninėmis lėšomis. Būdavo apmokėtas siuntinių siuntimas, suteiktas autobusiukas ekskursijai į Č.Sugiharos muziejų ir IX Fortą, Magalinskų šeima pakvietė Šabatui, p. Žitkauskas nuvežė svečius į Trakus ir parodė pilį.

„Be gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo pritarimo nebūtų nei vieno projekto, be to prisidėjo  direktoriaus pavaduotoja Jelizaveta Lichtišain, be jos patarimų ir tvarkaraščių keitimų taip pat neįvyktų projektai. Esu visiems nuoširdžiai dėkinga“,- pasakoja T.Segalienė.

2018 kovą su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje Toyoei Shigeeda susitiko mokyklos prie Nagojos universiteto Pedagogikos katedros direktoriaus pavaduotoja Junko Hara su kolegomis. Ši mokykla kitais metais ketina pradėti moksleivių mainus su Vilniaus m. Šolomo Aleichemo ORT gimnazija. Dauguma Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje besimokančių vaikų – žydų tautybės, o viena mokyklinių mainų priežasčių yra Č. Sugiharos įvykdytas žygdarbis, kai jis dirbdamas Japonijos diplomatu Kaune gelbėjo žydus 1941m. suteikdamas jiems „Gyvenimo vizas“, kad jie galėtų išvykti ir išsigelbėti.

Tikimasi, kad abiejų mokyklų tarpusavio ryšiai stiprės ir toliau.

Nuotraukoje iš kairės: Aukštesniosios ir žemesnės vidurinės mokyklos prie Nagojos universiteto: Hiroaki Sankoda, Junko Hara direktoriaus pavaduotojai, Zuiryo vidurinės mokyklos (4500 mokinių) mokytoja Reiko Kajino, Tadashi Arai direktorius, Reiko Arai.

https://www.facebook.com/JapanEmb.Lithuania/posts/1907653435933532

2018 spalį 10 mokinių su mokytoja T.Segaliene buvo pakviesti į Č.Sugiharos memorialo atidengimą Nagojoje. „Tai buvo nuostabiai graži ceremonija. Mūsų grupė aplankė Nagojos universitetą, kur dirbo 6 Nobelio premijos laureatai, dalyvavo pamokose, kur klasėse mokosi po 42 vaikus, mokykloje nėra jokių valytojų ir valgyklų. Vaikai pamatė auksinę šventyklą, aplankė Kioto – senąją Japonijos sostinę ir patyrė, koks yra Japonijos kasdienis gyvenimas“, – pasakoja mokytoja T.Segalienė.

2019 kovą vaikai iš Japonijos viešėjo Vilniuje, jiems buvo organizuota ekskursiją po miestą, jie aplankė Č,Sugiharos muziejų Kaune, Metoropolitan viešbutį, kur Sugihara priimdavo interesantus, geležinkelio stotį (Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta), IX forto memoriale gidas vaikams vedė ekskursiją  požemiuose, rodė sušaudymo vietą.

,,Vilniuje KGB muziejus nepaliko abejingų, moksleiviai buvo ekskursijoje Prezidentūroje, matė vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. Jie aplankė Trakų pilį, turėjo edukacinę pamokėlę apie viduramžių ginklus, galėjo juos laikyti ir fotografuotis, net nesitikėjau, kad tai suteiks jiems tiek džiaugsmo. Trakuose jie kepė kibinus. Japonijos moksleiviai buvo ekskursijoje Anykščiuose aplankė arklių muziejų ir kepė duoną, ragavo lietuviškus patiekalus.”

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriui M.Jakobo pritarus, buvo užsakyta Č. Sugiharos atminimo lentelė ir sukviesti garbingi svečiai:  Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki  atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Č. Sugiharos atminimui. Svečius iš Japonijos  pradžiugino šis susitikimas.

 Pasibaigus ceremonijai, svečiai dalyvavo ekskursijoje Seime. Seni VU pastatai, patalpos, salės nustebino japonus, ekskursija po buvusį Vilniaus žydų getą leido suprasti, koks buvo tragedijos mastas, kai per vieną dieną jie  buvo suvaryti į getą, jų laukė badas, fizinis naikinimas, sušaudymai.

Svečiai grožėjosi Vilniaus Senamiesčiu. Visi liko sužavėti kelione ir nutarė, kad projektas bus tęsiamas. Gautas kvietimas nuvykti į Nagoją su 10 mokinių. Malonu, kad eilinis sėkmingas mokytojos T.Segalienės projektas tęsiamas.

Mokykla dėkinga už GVF skirtas lėšas svečių priėmimui ir ekskursijoms..

Ankstesni T.Segalienės sekmingi daugiašalių mainų projektai finansuoti ES: Su tais projektais Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai aplankė daug Europos šalių. Sėkmingai tęsiamas TALAVI (Tel-Avivas- Los Andželas-Vilnius) projektas, finansuojamas Los Andželo žydų bendruomenės lėšomis, kur ypatingas dėmesys skiriamas anglų kalbos tobulinimui, lyderio savybių ugdymui, žydų identitetui. Vaikai keliauja palankesnėmis sąlygomis negu kiti projekto dalyviai.

 „Dalyvavimas daugiašalių mainų projektuose keičia mūsų LŽB vaikų pasaulio suvokimą, leidžia pažinti kitų šalių žmones, kultūras; gerina anglų kalbos žinias, bendravimo įgūdžius, mūsų abiturientai atsakingiau žiūri į mokslus, atsakingiau renkasi gyvenimo kelią,- tvirtina mokytoja T.Segalienė, daugiau negu 30 metų dėsčiusi matematiką, dabar dėsto ekonomiką ir technologijas. Ji gavo tarptautinį ORT apdovanojimą už novatorišką informacinių technologijų taikymą mokymo procese. Šios gimnazijos mokiniai kuria ir modeliuoja daiktus, kurių nedaro nei viena ORT mokykla pasaulyje.

Lietuvos Junior Achievement (LJA) yra nevyriausybinė organizacija, ekonominio švietimo ir verslumo ugdymo programų lyderis Lietuvoje apdovanojo mokytoją ir mokyklą. Tokių diplomų Lietuvoje yra 5.

Sakralūs pasaulio tekstai: Talmudo „biografija“

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka nuotrauka.

Kviečiame į septintąjį susitikimą, kuriame VU Filosofijos fakulteto Kontinentinės filosofijos ir religijos katedros docentė Aušra Pažėraitė pristatys Talmudą.

Nacionalinėje M. Mažvydo  bibliotekoje tęsiamas išskirtinis viešų paskaitų ciklas „Sakralūs pasaulio tekstai“ – Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių tyrimų instituto dovana Lietuvai VU 440-ojo jubiliejaus proga. Šiame cikle mokslininkai pristato sakralių, pamatinių pasaulio tradicijų tekstų „biografijas“, bandydami atsakyti į klausimus: kaip buvo kuriami, atrandami, verčiami ir interpretuojami šie įvairių kultūrų tekstai? Koks buvo jų vaidmuo istorinėje religijų raidoje? Paskaitose atskleidžiama kultūrinė ir socialinė, meninė ir politinė šių knygų įtaka nuo seniausių laikų iki mūsų dienų; aptariamos tiek tradicinės teologinės, tiek akademinės tekstologinės konkrečių tekstų suvokimo perspektyvos.

Talmudas – išskirtinę vietą judaizme turintis, žydų išminčių palikimą įkūnijantis veikalas. Tai pamatinis judaizmo dokumentas, „išvertęs“ Penkiaknygės (Toros) pasakojimus ir įstatymus į vientisą socialinės santvarkos sistemą, kurią turėtų realizuoti Izraelis, išsibarstęs tremtyje po to, kai romėnai sugriovė Jeruzalės Šventyklą (70 m. e. m.) ir, kaip sakoma viename iš Talmudo traktatų, „Aukščiausiajam nebeliko jokios kitos vietos, kaip tik keturios uolektys halakhos“. Talmudo išminčių diskusijos halakhos (teisinių nuostatų) klausimais, apimančiais visas įmanomas žydų socialinio gyvenimo ir religinės praktikos sritis, iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiškos, anekdotiškos, pasitelkiančios keistas logines procedūras, tačiau galiausiai paaiškėja, kad jos turi apibrėžtą struktūrą, argumentavimo nuoseklumą ir vidinį „ratio“.

Paskaitoje bus siekiama atsakyti į klausimus: kas yra Talmudo išminčiai? Kokia Talmudo struktūra? Kokios talmudinio argumentavimo ypatybės?

Renginių ciklo „Sakralūs pasaulio tekstai“ kuratorius – VU Azijos ir transkultūrinių tyrimų instituto profesorius habil. dr. Audrius Beinorius.

Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos atrijuje, V a. Įėjimas laisvas..

Susitikimas „Anatolijų Šenderovą išlydint“ (papildytas tekstas)

Susitikimas „Anatolijų Šenderovą išlydint“ (papildytas tekstas)


Lietuvos kompozitorių ir Lietuvos muzikų sąjungos surengtame susitikime „Anatolijų Šenderovą išlydint“, kuris vyko kovo 30d. Kompozitorių namuose, prisimintas ryškus kūrėjas, žydų ir lietuvių  kompozitorius, pasidalinta prisiminimais, pagerbiant išėjusio atminimą, klausantis jo muzikos.

Saulėtą gražią, dieną atmosfera salėje buvo šilta ir nuoširdi. Susirinko daugiau nei 40 žmonų: kompozitorių, dirigentų, muzikantų ir muzikos gerbėjų.

Renginį moderavo muzikologė Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk kuri yra didelė A. Šenderovo muzikos kūrinių gerbėja.

Apie savo tėvą A. Šenderovą kalbėjo velionio duktė Žaneta Brandt, ji visam gyvenimui įsidėmėjo, tėvo žodžius, kai jis reikalavo dirbant darbą, būtinai stengtis jį atlikti ypač puikiai.

Žaneta Brandt po traumos negalėjo tęsti pianistės karjeros, ji dabar mokosi ir greitai bus gydytoja-kardiologė. Tėvas džiaugėsi jos pasirinkimu.

Prof. kompozitorė  Audronė Žigaitytė-Nekrošienė  pasakojo, kad jie abu su Anatolijumi buvo prof. kompozitoriaus –  pedagogo E.Balsio studentai, Anatolijus labai jį gerbė ir subūrė visus E. Balsio studentus į visuomeninį kolektyvą.

Kompozitorius Mykolas Natalevičius kalbėjo apie A. Šenderovo kūrybą, jo didelį indėlį į Lietuvos ir pasaulio muzikos  lobyną, todėl jo kūriniai bus amžini.

Dr. L. Lempertienė prisiminė susitikimą su kompozitoriumi A. Šenderovu, kai jis rašė kūrinį “Šma Izrael”. Tuomet jis labai domėjosi Vilniaus Gaono gyvenimu ir jo išlikusiais raštais. L. Lempertienė padėjo apčiuopti ir suvokti tą laikmetį, kad kompozitorius pasijustų Vilniaus Gaono amžininku.

Prof. Silvija Sondeckienė pasidalino prisiminimais apie garbingą Sondeckių ir  Šenderovų šeimų draugystę, trukusią daugiau nei 50 metų. Pasak profesorės, A. Šenderovas buvo labai gabus pasaulinės reikšmės kompozitorius.

Perkusininkas A. Gotesmanas priminė visiems, koks kruopštus ir reiklus savo kūrinių atlikėjams būdavo A. Šenderovas. Jie abu kaip artimi draugai dalyvavo koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.

Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk  papasakojo apie įspūdingą kūrinio „Puslapiai iš užmirštos knygos…“ premjerą, kurioje dalyvavo operos solistė Liora Grodnikaitė.

Pirmąjį savo rečitalį L.Grodnikaitė atliko toje pačioje  salėje, kur vyko minėjimas.

Apie A. Šenderovą ir jo kūrybą daug šiltų žodžių pasakė kolekcininkas ir melomanas, mecenatas, gydytojas Jonas Žiburkus.

Velionio duktė Žaneta Brandt   visiems susirinkusiems padėkojo už šiltą ir malonu susitikimą ir jos tėvo pagerbimą.

Anatolijus Senderovas – Concerto in Do

https://www.youtube.com/watch?v=VhDhea-Rq_w

Užuojauta

Panevėžio m. žydų bendruomenė  reiškia  užuojautą  PŽB narei  Vandai  Klug , jos sūnui ir anūkams  dėl mylimos mamytes , močiutės mirties .

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kaip tampama muzikos kūrėju? – ar apskritai kada nors bus rastas tinkamas atsakymas į šį klausimą. Visi mokosi pas tuos pačius mokytojus, semiasi tų pačių žinių, girdi aplink save skambančią tą pačią muziką – taip gimsta kanonai, kuriuos įsimena, įsisavina kiekvienas. Tačiau visų likimai skirtingi: kažkas, įpratęs būti mentorių vairuojamas, jau nebepajėgia išsilaisvinti iš šių kanonų, tęsia tik tai, ką yra išmokęs, ką žino; kitas, norėdamas įrodyti savo drąsą, sumaigo viską, kas mokytojų kartai buvo šventa, ko buvo mokomas; ir tik nedaugelis ima kalbėti savo paties balsu, nesirūpindami, ar tai atitinka madas ir yra paklausu, ar nesikerta su kažkieno kito sugalvotomis, primestomis tiesomis ir taisyklėmis.

Anatolijus Šenderovas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nueina savo keliais. Jis buvo laisvas daryti tai, ką pats sau buvo užsibrėžęs, nesistengė niekam nieko įrodyti, kūrė, ką jautė turįs kurti. Savo kūryboje jis įprasmino tai, ką išgyveno, kas jam buvo svarbu. Gal kaip tik todėl jo muzika tokia atpažįstama, jos nesupainiosi su niekuo kitu.

Šenderovo kūryboje labai akivaizdžiai pasireiškia žydų kultūriniai naratyvai – neatsiejama praeities ir dabarties sąsaja, tragiška istorija, tikėjimas lemtimi. Jam tai buvo artima, įkvėpdavo jį. Tačiau suteikdamas savo muzikai aiškią tautinę potekstę, jis nėjo lengviausiu keliu, vien tik kažką cituodamas ar imituodamas. Jis kūrė savą litvakiško muzikinio stiliaus viziją, kurios anksčiau nebuvo, bet kurią jis atvėrė ir sau pačiam, ir kitiems. Kaip Grigorijus Kanovičius, įkeldamas savo susigalvotus personažus į seniai jau nebesančių štetlų aplinką, sukūrė litvakų tipus, kurie mums tapo visiškai realiais, neatsiejamais nuo mūsų įsivaizduojamo protėvių gyvenimo vyksmo, taip ir Šenderovo muzika mums skamba tautiškomis spalvomis, nuo šiol ženklinančiomis žydiškos muzikinės raiškos sampratą. Tai ir yra meno stebuklas, kai kūrėjo fantazija virsta realybe.

Šenderovas pelnė kolegų pagarbą, klausytojų meilę, platų pripažinimą. Violončelė buvo jo kūrybos mūza ne tik dėl to, kad tėvas buvo puikus violončelininkas, bet ir dėl draugystės su Davidu Geringu, jo bendraminčiu ir kūrybos skleidėju. Jo kūrinių premjeras dirigavo Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas – ir su jais jį siejo supratimas, nuoširdūs ryšiai, kūrybinė partnerystė, nusitęsusi kone per visą jo gyvenimą. Toks pat atviras ir draugiškas jis buvo ir su daugybe kitų savo atlikėjų, kurių ratas vis pasipildydavo naujais vardais, viena po kitos atslenkančių naujų kartų atstovais. Ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą, bendras vertybes.

Muzika turi nuostabią savybę – gebėjimą kaskart atgimti iš naujo. Šenderovo muzika skambėjo ir skamba, nenustos skambėjus ir ateityje. Reiškia ir pats kompozitorius liks mūsų gyvenime, per savo muziką bendraus su mumis. Esame be galo dėkingi jam už šią mums skirtą dovaną.

Prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas

2019.03.27

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto “vaikų akcijos” minėjimą,  publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas “paaiškinimas”, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK)  numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad  LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei yra nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos  smerkimas už įvykdytą Holokaustą, todėl lygiai taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu minėtu raštu LGGRTC bando lietuviams, rašant jų vardu, įteigti  Holokausto revizionizmo idėjas.

“Paaiškinime” gausu faktinių bei loginių klaidų, pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į “Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką”. Taip pat pagrindžiant vieninteliu šaltiniu teigiama, jog lietuvių, žudžiusių žydus, buvo “mažiau negu kitose tautose”. Rašte nepaaiškinama, kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis, lyginant su kitomis valstybėmis Europoje, netgi Vokietija, taigi akivaizdžiai niveliuojamas lietuvių prisidėjimo prie žydų žudymo faktas. LGGRTC rašte teigiant, jog “1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies” , ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių, Lietuvos gyventojų žygdarbis. LGGRTC centro J. Noreikos šališka apologetika remiasi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) bendražygių liudijimais. Pastebėtina, kad LAF 1941 m. paskelbė atsišaukimą, kviečiantį išlaisvinti Lietuvą nuo “žydijos jungo” (LCVA f.1398, ap. 1 , b. 3)

LŽB vertinimu, LGGRTC, būdama LR  įstatymu įsteigta institucija, iškraipydama istorinius faktus, šiurkščiai menkindama Holokaustą ir kurianti fiktyvų istorinį naratyvą, yra nekompetetinga įgyvendinti savo pagrindinį, LR įstatyme numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.

Atsižvelgiant į tai, LŽB prašo:

– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų  tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo  atvejį;
– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.

Per protingą terminą neradus taikaus sprendimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gindama pažeistą LR įstatymų saugomą interesą,  neatmeta galimybės pasinaudoti LR įstatymuose numatytomis gynybos priemonėmis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky