Šie mokslo metai – iššūkis visiems. Galvoju, kodėl man, naujai direktorei, vis iškyla netikėtos kliūtys, su kurioms tenka susidoroti? Tačiau tai daugiau retorinis klausimas, nes jaučiu, kad  nauji iššūkiai man yra įdomūs. Jie negąsdina, nes matau, kad nesu viena palikta juos įveikti. VISI mokyklos darbuotojai dirbo, kad sklandžiai pradėtume mokslo metus.

Be jokio prašymo gimnazijoje dirbantys kolektyvo nariai lieka mokykloje iki vėlaus vakaro, ateina į darbą šeštadienį, sprendžia darbo  klausimus telefonu ir per atostogas, ir per išeigines, ir vėlai vakare.  Tiesiog todėl, kad visiems rūpi. Aš su tokiu kolektyvu jaučiuosi turinti labai stiprų užnugarį ir žinau, kad  mes visi kartu vedame mokyklą pirmyn, kad ir kaip keistųsi situacija.

Galvodama apie Covid-19 viruso sukeltą nerimą visuomenėje, kai neaišku kaip vyks ugdymo procesas, jei bus antroji epidemijos banga, kuri gali nusinešti žmonių gyvybes –  aš prisimenu  garsaus mąstytojo, humanisto, psichoterapeuto Viktoro Franklio knygą apie jo išgyvenimus  Holokausto metu. V. Franklis – Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas. Pasakodamas apie savo išgyvenimus, jis aprašo svarbius dalykus, padėjusius jam išgyventi.

Lietuvos žydams  susirūpinimą kelia tai, kad Vidmantas Valiušaitis yra betarpiškai susijęs su žydų istorija ir jos iškraipymu.

Kaip teigiama LGGRTC interneto svetainėje, šias pareigas užimantis asmuo, be kitų dalykų atlieka ir šias funkcijas:

“· konsultuoja okupacinių režimų 1939–1990 m. vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio bei dvasinio naikinimo ir pasipriešinimo šiems režimams klausimais, taip pat 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytos politikos bei čia vykusių rezistencijos procesų klausimais;

konsultuoja centro tiriamojo darbo krypčių bei programų apie 1939-1990 metų Lietuvos gyventojų genocidą ir pasipriešinimą okupaciniams režimams klausimais;“ (šaltinis http://genocid.lt/UserFiles/File/Pareiginiai/Direkcija/Vidmantas_Valiusaitis.pdf). 

Primename, kad kelių pastarųjų metų publikacijose V. Valiušaitis sąmoningai iškraipė ir visuomenei teikė tikrovės neatitinkančius faktus dėl LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitinių veiksmų. Dar daugiau – p. Valiušaitis iš esmės neigė Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadas, kuriose  aiškiai parašyta, apie minėtų organizacijų ir jų vadovybės antisemitines pažiūras beir veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos žydus.

Valiušaičio poziciją šiuo klausimų viešai sukritikavo įžymiausi Lietuvos ir užsienio istorikai, tiriantys nacių okupacijos laikotarpį.

Lietuvos Žydų bendruomenė nepritaria antisemitizmo skleidėjų Lietuvoje viešo šalininko paskyrimui į pareigas, kurių esmė prieštarauja V. Valiušaičio viešai skleidžiamam požiūriui – asmuo viešai ginantis antisemitus, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusius prie Lietuvos žydų naikinimo, neturėtų būti svarstomas net kaip kandidatas užimti bet kokioms pareigoms valstybinėje institucijoje, kuri iš esmės pašaukta nešališkai tirti genocido Lietuvoje apraiškas, ideologiją ir nusikaltimus, susijusius su masinėmis žudynėmis.

Lietuvos Žydų bendruomenė siūlo LGGRTC vadovautis humanizmo ir etikos principais, ir ryžtingai atsisakyti priimti į darbą tuos žmones, kurie kompromituoja LGGRTC veiklą.

Tokių darbuotojų buvimas LGGRTC kelia klausimą, ar ši institucija yra laisva nuo manipuliuojančių istorija darbuotojų.

Prašome LGGRTC iš naujo įvertinti, ar LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitus viešai ginantis V. Valiušaitis gali eiti jam patikėtas pareigas.

Unikalus koncertas “Mes. Istorija muzikoje. Nechamos dainos”, kuriame dainas jidiš kalba iš legendinės dainininkės, buvusios kaunietės Nechamos Lifšicaitės repertuaro atliko jos mokinė Sveta Kundish (Vokietija), akordeonininkas Patrick Farrell (JAV/Vokietija) bei ansamblis “Klezmer Klangen” (Vilnius). Šis koncertas – tai Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti skirtos renginių programos dalis.

Ugnius Antanavičius 15min.lt

Prieš kelis mėnesius didžiulio populiarumo sulaukęs TV serialas „Neortodoksė“ („Unorthodox“) pasakoja apie ortodoksų žydų šeimoje augusią merginą, kuri pabėga iš nelaimingos santuokos, kurią suplanavo jos tėvai, palieka bendruomenę ir kuria naują gyvenimą. Prieš 150 metų labai panaši istorija nutiko Vilniuje.

Čia gimęs ir augęs žydas Abraomas Uri Kovneris 1861 m., taip pat būdamas devyniolikmetis, paliko žmoną, vaiką ir pabėgo iš namų, kad galėtų įgyti išsilavinimą, pamatyti platųjį pasaulį ir išsiveržti iš jį varžiusių bendruomenės pančių.

Šis straipsnis – antroji pasakojimo apie A.Kovnerio gyvenimą ir pabėgimą dalis. Pirmąją dalį skaitykite paspaudę šią nuorodą.

Šeimyninis gyvenimas

Po vestuvių prasidėjo šeimyninis gyvenimas. A.Kovneris ištisas dienas turėjo leisti maldos namuose ir studijuoti Talmudą – uošvis svajojo, kad jis taps rabinu. Tuo metu žmona ankstų rytą išeidavo dirbti į uošvio parduotuvę, kur viskuo rūpindavosi visą dieną. Į namus ji tik trumpam grįždavo pusryčiams ir pietums, o darbą baigdavo tik prieš vidurnaktį.

Tai buvo gana tradicinė religingų žydų šeimoms situacija – vyras studijuoja Talmudą, o žmona dirba. A.Kovnerį liūdino, kad nors su žmona jis sutarė gerai, neturėjo jokių bendrų interesų. Ji, pasak jo, neturėjo jokių interesų apart tėvo parduotuvės, visai nenorėjo geriau pažinti platesnio pasaulio, skaitė tik jidiš kalba ir tik religines knygas. „Nepaprastai sąžininga, kukli, gera, mylinti – ji buvo verta pagarbos, tačiau man, aštuoniolikmečiui, to buvo negana“, – rašo A.Kovneris.

Nepaprastai sąžininga, kukli, gera, mylinti – ji buvo verta pagarbos, tačiau man, aštuoniolikmečiui, to buvo negana. Jis ėmė slapčia šviestis, bendrauti su kitais žydais, Vilniuje leidusiais laikraštį, bandyti įgyti bent šiokį tokį supratimą apie pasaulį. Jis pradėjo ir susirašinėti su jau pirmoje straipsnio dalyje minėtu vyresniu broliu, kuris galiausiai metė religinę mokyklą, išvažiavo į Kijevą ir ten įstojo į vietos universiteto Medicinos fakultetą.

Kintų muzikos festivalyje buvo paminėtos ir svarbios sukaktys. Pasaulyje šiemet minimi Vienos klasiko Ludwigo van Beethoveno metai – 250-osios jo gimimo metinės. Šia proga liepos 30 d. Juodkrantėje skambėjo „Dedikacija Beethovenui“. Smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Gleb Pyšniak ir pianistė Simona Zajančauskaitė atliko L. van Beethoveno fortepijoninius trio vaizduotę žadinančiais pavadinimais „Vaiduoklio trio“ ir „Erchercogo trio“.

Atlikėjai rugpjūčio 1 d. koncertavo ir Kintuose: minint Vilniaus Gaono 300-ąsias gimimo metines, litvakų ir žydų kilmės kompozitorių muzika skambėjo koncerte „Svetimi namai“.

Kintai yra pirmas Lietuvos miestelis, pasakęs, kad tai ne jų namai, svetimi namai.

Bendradarbiaujant su Lietuvos žydų bendruomene, renginį atidarė jos pirmininkė Faina Kukliansky. Taip pat prieš koncertą  buvo pristatyta šiuolaikinio žydų dailininko Matvejaus Vaisbergo virtuali paroda „Svetimi namai“ atsinaujinusioje Kintų meno rezidencijos galerijoje.

Koncertas kviečia atsigręžti į vietinę istorinę atmintį – 2020-ieji metai yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi užsimezgusia partneryste su Lietuvos žydų bendruomene (LŽB). Jų paramos dėka festivalyje buvo pristatytas muziką ir tapybą jungiantis projektas „Svetimi namai“, skirtas Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms. Atlikėjai parengė litvakų ir žydų kilmės kompozitorių muzikos programą, kurioje – šviesios atminties Anatolijaus Šenderovo, George’o Gershwino, svingo karaliaus Benny Goodman’o, legendinio smuiko virtuozo Jaschos Heifetzo ir kitų autorių kūriniai.

Šią koncertinę programą „Svetimi namai“ įkvėpė unikali tapytojo Matvejaus Vaisbergo paveikslų paroda.

Šiuo metu Ukrainoje gyvenantis žymus litvakų dailininkas nutapė paveikslų seriją tuo pačiu pavadinimu „Svetimi namai“ – joje vaizduojami Žagarės miesto negyvenami namai, kuriuose kadaise gyveno arba dirbo Lietuvos žydai.

Dailininkas Matvejus Vaisbergas yra pasakojęs, kaip Žagarėje ir Joniškyje sukūrė šią parodą:

,,Aš žiū­riu Žagarėje į na­mus ir su­pran­tu, kad at­si­dū­riau Ša­ga­lo pa­veiks­lų vi­du­je. Ne­ga­na to, jie to­kios pat spal­vos, Ša­ga­las nie­ko neiš­si­gal­vo­jo. Žo­džiu, mes pa­ten­ka­me į vie­te­lę. Tik štai aš jau­čiu, kad man ten ne­ge­ra. Aš ne mis­ti­kas, ir vis dėl­to fak­tas: ma­ne ap­kur­ti­no. Sto­viu pa­čia­me se­no žy­diš­ko mies­to cent­re, ir ma­ne apė­męs aiš­kus tuš­čio mies­to jaus­mas. Aš trūk­te­lė­jau sa­ve: tai dar­bo die­na, tai už­mies­čio so­dy­bų mies­tas, čia ir ne­bū­na „įpras­to“ mies­tie­tiš­ko gy­ve­ni­mo. Ran­du len­te­lę, skai­tau ir su­pran­tu: 1941-ųjų spa­lio 2-ąją to­je vie­to­je, kur aš da­bar sto­viu, bu­vo nu­žu­dy­ti trys tūks­tan­čiai žy­dų.

Ši­ta­me mies­te nuo 1495 me­tų gy­ve­no žy­dai, 1731 me­tų do­ku­men­te nu­ro­dy­ta, kad ap­gy­ven­din­ta „vien tik žy­dais ir pui­kuo­ja­si „ge­rais na­mais“. Da­bar ten nė­ra nė vie­no žy­do. Na­muo­se gy­ve­na kaž­ko­kie žmo­nės. „Ge­ri na­mai“ ta­po kaž­kie­no, sve­ti­mais na­mais.

Ant kiek­vie­no na­mo ka­bo len­te­lė – na­mas (čia bu­vo gy­ve­na­ma­sis na­mas, čia – par­duo­tu­vė, var­dai – gy­ve­ni­mo me­tai…) Ir taip vi­sur – len­te­lė, na­mas, len­te­lė. Ty­ra ne­pri­deng­ta dra­ma. Po­jū­čiai – siau­bin­gi. Į par­ką, kur nu­žu­dė dar 10 000 žy­dų, aš nė­jau.

Aš žiū­rė­jau į tuos na­mus, ir stai­ga su­pra­tau, su­vo­kiau, iš­gir­dau, kaip dai­nuo­ju „Var­neč­kes“, žydų dai­ną, ku­rią man dai­na­vo se­ne­lė. Tai bu­vo la­bai ki­ne­ma­tog­ra­fiš­ka. Ir at­min­tis, ir ma­no pro­tė­viai – lit­va­kai, ir vi­sa tai la­bai – la­bai su­si­ję, vis­kas vėl – ne at­si­tik­ti­nai.

Ki­tą die­ną mes nu­vy­ko­me į pa­ro­dą Jo­niš­kio Rau­do­no­joje sinagogoje (sta­ty­ta 1865 m.) ir Bal­to­ji (da­tuo­ja­ma 1823 m.) si­na­go­gos, res­tau­ruo­tos 2011, 2017 m. Mies­te kaip anek­do­te, dvi si­na­go­gos – rau­do­no­ji ir bal­to­ji, pa­na­šios vie­na į ki­tą. Vie­no­je – spor­to sa­lė, ki­to­je – ga­le­ri­ja, jo­je pa­ro­da), ir aš, žmo­gus ne­ti­kin­tis su­pra­tau, kad ne­ga­liu įei­ti ne­pri­deng­ta gal­va. Ir vėl keis­tu bū­du pas ma­ne at­si­ra­do ki­pa, aš pa­siė­miau ją į ke­lio­nę ne­są­mo­nin­gai, ir da­bar grį­žau jos į au­to­bu­są”, – pasakojo dailininkas Matvejus Vaisbergas.”

Kintų muzikos festivalio lankytojai turėjo progą patirti virtualią šių paveikslų parodą. Jos atidarymas vyko prieš koncertą, rugpjūčio 1 d. 17:30 val. Kintų meno rezidencijoje. Parodą atidarė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.

Šias dvi skirtingas programas atliks vieni ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos atlikėjų. Smuikininkė D. Dėdinskaitė koncertavo Europoje, JAV, Naujojoje Zelandijoje. Nuo 2017 m. atlikėja dirba didžiausiame pasaulyje muzikos universitete Vienoje, žymaus austrų profesoriaus Christiano Altenburgero klasės asistente.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Leonidas Melnikas. Evgenios Levin nuotrauka

Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Leonidas Melnikas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys

Vaikystėje, kai eidavome į svečius ir lankomuose namuose nerasdavau pianino ar fortepijono, man būdavo keista, kaip žmonės gali gyventi be muzikos instrumento. Apskritai tuo metu muziko profesija buvo labai gerbiama, ir muzikai galėjo jaustis laisviau nei daugelio kitų profesijų atstovai. Juk kai nuolat groji Bachą, Mozartą ar Beethoveną, niekas tau negali pareikšti politinių priekaištų, tik muzikinius.

Nuo pat pirmos klasės mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Tėvų džiaugsmas, kad muzikuoju, ir padrąsinimas padėjo įveikti pirmuosius barjerus, o vėliau jau atsirado inercija – taip atėjo aštuntoji klasė, kuri buvo konkursinė, ir reikėjo apsispręsti, kas lieka, o kas eis kitu keliu. Pasilikau. Klasėje mūsų buvo nedaug, baigėme, rodos, vienuolika žmonių, todėl mokytojų ir mokinių ryšys buvo labai šeimyniškas ir draugiškas, dėmesingas. Mokėmės pagal kiek kitokią programą, nei buvo įprasta kitose mokyklose – nuo pirmų klasių mokėmės muzikinius dalykus, jų vis daugėjo, o 10 klasėje baigėme mokytis tiksliuosius bendrojo lavinimo dalykus – chemiją, fiziką, matematiką, ir 11-oje klasėje mums beliko socialiniai, humanitariniai mokslai bei, žinoma, muzika.