Šie mokslo metai – iššūkis visiems. Galvoju, kodėl man, naujai direktorei, vis iškyla netikėtos kliūtys, su kurioms tenka susidoroti? Tačiau tai daugiau retorinis klausimas, nes jaučiu, kad nauji iššūkiai man yra įdomūs. Jie negąsdina, nes matau, kad nesu viena palikta juos įveikti. VISI mokyklos darbuotojai dirbo, kad sklandžiai pradėtume mokslo metus.
Be jokio prašymo gimnazijoje dirbantys kolektyvo nariai lieka mokykloje iki vėlaus vakaro, ateina į darbą šeštadienį, sprendžia darbo klausimus telefonu ir per atostogas, ir per išeigines, ir vėlai vakare. Tiesiog todėl, kad visiems rūpi. Aš su tokiu kolektyvu jaučiuosi turinti labai stiprų užnugarį ir žinau, kad mes visi kartu vedame mokyklą pirmyn, kad ir kaip keistųsi situacija.
Galvodama apie Covid-19 viruso sukeltą nerimą visuomenėje, kai neaišku kaip vyks ugdymo procesas, jei bus antroji epidemijos banga, kuri gali nusinešti žmonių gyvybes – aš prisimenu garsaus mąstytojo, humanisto, psichoterapeuto Viktoro Franklio knygą apie jo išgyvenimus Holokausto metu. V. Franklis – Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas. Pasakodamas apie savo išgyvenimus, jis aprašo svarbius dalykus, padėjusius jam išgyventi.
Franklis pasakoja apie žmonių bendrystę, apie tai, koks svarbus yra vienas kito palaikymas, esant ekstremalioms sąlygoms. Jis tapo atlaidumo, susitaikymo bei žmogiškumo triumfo net ir paties siaubingiausio blogio akivaizdoje simboliu.
Manau, tai galima pritaikyti ir mūsų laikams – savitarpio pagalba, tolerancija, atlaidumas ir noras padėti – svarbūs veiksniai, mums padėsiantys išgyventi pandemijos laikotarpį. Čia turiu omeny ir mokytojus, ir tėvus, ir mokinius. Savitarpio pagalba ir susitelkimas, bendradarbiavimas buvo ypač svarbūs, vedant nuotolines pamokas – tuomet reikėjo dalintis surinkta medžiaga, kai jaunesni kolegos padėjo vyresnio amžiaus mokytojams naudotis informacinėmis technologijomis, kai reikėjo sudaryti pamokų tvarkaraštį, maksimaliai tenkinantį visų poreikius.
Bendrystė su tėvais taip pat labai reikšminga – tai ypač išryškėjo dirbant nuotoliniu būdu su pradinių klasių mokiniais, kai tėvai iš dalies turėjo patys prisiimti pedagogų vaidmenis, kadangi vaikai nebuvo pakankamai savarankiški. Tik bendradarbiaujant tėvams ir mokytojams buvo įmanoma efektyvinti nuotolinį ugdymą, suformuoti ir paskirstyti užduotis taip, kad mokiniai galėtų jas maksimaliai atlikti savarankiškai, be tėvų pagalbos.
Ne mažiau svarbus bendradarbiavimas tarp mokinių, dirbant nuotoliniu būdu vaikams trūko bendravimo, bet buvo smagu, kai rašant kontrolinius darbus, jie slaptai susirašinėdavo, pasakydavo vienas kitam atsakymus. Tai geras savitarpio pagalbos pavyzdys.
Mūsų gimnaziją papildė būrys naujų mokytojų. Tai įnešė į mūsų kolektyvą pozityvumą, jis tiesiog juntamas – žmonės šypsosi, bendrauja, juokiasi. Teigiamos emocijos labai svarbios, siekiant nustelbti ir kontroliuoti nerimą ar baimę dėl esamos nestabilios situacijos. Juk nuotaikos nesąmoningai perduodamos kolegoms, mokiniams ir tėvams.
Jei mokytojai tėvų prašys nurimti ir nepanikuoti, tačiau iš jų pačių sklis nerimas ir susierzinimas dėl situacijos – tai neveiks. Todėl turime stengtis atsipalaiduoti, daugiau pozityvumo ir tokias mūsų, mokytojų, emocijas pajus visi aplinkiniai. Tik tada bus įmanoma be didelio streso eiti pirmyn.
Dar vienas veiksnys, padedantis susidoroti su situacija, yra kūrybiškumas ir lankstumas. Kai situacija keičiasi kiekvieną dieną, ir mokykla kas dieną gauna naujus ŠMM nurodymus apie pokyčius, kuriuos turi vykdyti ugdymo proceso organizavime – neįmanoma būti frigidišku.
Manau, nėra ko pykti ant vyriausybės už tai, kad ji tiksliai nenurodo, kaip reikia elgtis. Juk niekas negali prognozuoti būsimų įvykių. Mes turite suprasti situacijos nestabilumą, ir daryti sprendimus čia ir dabar.
Todėl mūsų gimnazija priima sprendimus, šiuo metu geriausiai atliepiančius mokinių poreikius, o kai keisis situacija – keisime ir sprendimus.
Franklis pasakoja apie mažų malonumų svarbą sudėtingoje situacijoje. Maži malonumai daro mūsų gyvenimą šviesesniu. Labai svarbu darbe susikurti mažus malonumus, kurie praskaidrina darbo sieną: kavos puodelis, gražios gėlės ant darbo stalo, draugiškas pokalbis su kolega. Tai pakelia nuotaiką.
Svarbiausias dalykas mums, mokytojams – nepamiršti, kad mūsų darbas yra labai prasmingas.Pedagogai vaidina svarbų vaidmenį vaikų gyvenime. Juk praleidžiame su jais dvylika jų gyvenimo metų, stebime, kaip jie auga, bręsta, draugauja, pykstasi, įsimyli. Mes auginame juos, nes tai yra mūsų misija, be galo vertinga patirtis – mūsų, mokytojų, gyvenimo prasmė. Kai tą pajuntame, nebesvarbu, kokiu būdu dirbsime su mokiniais, – mes mylėsime savo darbą, o tai – svarbiausia.