Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas/J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Modesta Gaučaitė, LRT.lt
Lietuvos Žydų bendruomenei ir istorikams kyla klausimų dėl naujojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) patarėjo Vidmanto Valiušaičio paskyrimo. Pats V. Valiušaitis sakė neketinantis teisintis, nes darbai kalba patys už save.
Naujasis centro vadovas Adas Jakubauskas prie įstaigos vairo stojo prieš porą mėnesių ir pradėjo rikiuotis savo komandą. Be pavaduotojo A. Jakubauskas paskyrė ir du patarėjus, kurių vienu tapo V. Valiušaitis. Jis – ilgametis žurnalistas, publicistas, knygų autorius, kelerius metus dirbęs radijo stoties „Laisvoji banga“ direktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi, 2017-aisiais pradėjo eiti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metodininko-tyrėjo pareigas.
Tačiau būtent jo paskyrimas sukėlė Lietuvos Žydų bendruomenės nepasitenkinimą ir sukėlė klausimų istorikams.
Vidmantas Valiušaitis/BNS nuotr.
Kaltina žydų istorijos iškraipymu
Lietuvos Žydų bendruomenė savo internetiniame puslapyje išplatino pareiškimą, kuriuo prašo LGGRTC generalinio direktoriaus iš naujo įvertinti, ar V. Valiušaitis gali eiti jam skirtas pareigas. Pareiškime nurodoma, kad bendruomenė yra susirūpinusi dėl to, kad V. Valiušaitis yra betarpiškai susijęs su žydų istorija ir jos iškraipymu.
„Primename, kad kelių pastarųjų metų publikacijose V. Valiušaitis sąmoningai iškraipė ir visuomenei teikė tikrovės neatitinkančius faktus dėl LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitinių veiksmų. Dar daugiau – p. Valiušaitis iš esmės neigė Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadas, kuriose aiškiai parašyta, apie minėtų organizacijų ir jų vadovybės antisemitines pažiūras bei veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos žydus“, – teigiama Lietuvos Žydų bendruomenės pareiškime.
Teigiama, kad V. Valiušaičio poziciją šiuo klausimų viešai sukritikavo žymiausi Lietuvos ir užsienio istorikai, tiriantys nacių okupacijos laikotarpį.
„Lietuvos Žydų bendruomenė nepritaria antisemitizmo skleidėjų Lietuvoje viešo šalininko paskyrimui į pareigas, kurių esmė prieštarauja V. Valiušaičio viešai skleidžiamam požiūriui – asmuo viešai ginantis antisemitus, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusius prie Lietuvos žydų naikinimo, neturėtų būti svarstomas net kaip kandidatas užimti bet kokioms pareigoms valstybinėje institucijoje, kuri iš esmės pašaukta nešališkai tirti genocido Lietuvoje apraiškas, ideologiją ir nusikaltimus, susijusius su masinėmis žudynėmis“, – nurodo Lietuvos žydų bendruomenė.
Jie taip pat nurodo, kad tokių darbuotojų buvimas LGGRTC kelia klausimus dėl institucijos nepriklausomumo nuo istorija manipuliuojančių darbuotojų.
Pagal LGGRTC puslapyje skelbiama pareigybės aprašymą, V. Valiušaitis kuruoja centro internetinį puslapį, analizuoja viešųjų ryšių publikacijas apie centro veiklą, LGGRTC direktoriaus pavedimu atstovauja centrui santykiuose su kitomis įstaigomis ir t.t.
Lietuvoje minima Žydų genocido aukų atminimo diena/J. STacevičiaus/ LRT nuotr.
Tačiau pareigybės aprašyme taip pat nurodoma, kad V. Valiušaitis konsultuoja okupacinių režimų 1939–1990 m. vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio bei dvasinio naikinimo ir pasipriešinimo šiems režimams klausimais, taip pat 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytos politikos bei čia vykusių rezistencijos procesų klausimais. Taip pat, konsultuoja centro tiriamojo darbo krypčių bei programų apie 1939–1990 metų Lietuvos gyventojų genocidą ir pasipriešinimą okupaciniams režimams klausimais.
Istorikai: rado būdą, kaip vieną liniją primesti centrui
Istorikas Arūnas Streikus portalui LRT.lt kalbėjo, kad istorikų bendruomenei abejonių dėl V. Valiušaičio kilo kiek anksčiau, svarstant, ar jis galėtų tapti LGGRTC vadovu. Tuomet kilo klausimų dėl kai kurių dabartinio vadovo patarėjo pasisakymų jautriais ir ne iki galo ištirtais istoriniais klausimais.
„Buvo pasklidusi tokia informacija, kol nebuvo paskirtas naujas vadovas. Dėl to istorikų bendruomenė buvo labai skeptiškai nusiteikusi, kad gali tai tapti valstybine politika, kai kurie tendencingi tokiu asmeniniu požiūriu, bet ne tyrimais grįsti pasisakymai“, – portalui LRT.lt sakė A. Streikus.
Jis sakė, kad dar svarstant, kas galėtų tapti naujuoju centro vadovu, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui Arūnui Gumuliauskui buvo išsakyta skeptiška istorikų bendruomenės nuomonė dėl V. Valiušaičio galimybės tapti centro vadovu.
„Bet taip rado, turbūt, būdą, kaip tokią liniją, vis dėlto, primesti, iš dalies, centrui. Sunku pasakyti, nežinant užkulisių“, – sakė A. Streikus.
Arūnas Streikus/BNS nuotr.
Jis neatmetė galimybės, kad V. Valiušaitis, kaip patarėjas, gali daryti įtaką centro vadovui, siekiant, kad LGGRTC daugiau atspindėtų vieną istorinės atminties politikos liniją: „Toks pavojus, be abejo, yra, nes naujasis direktorius nėra žmogus, kuris tiesiogiai dirbtų būtent su tuo laikotarpiu, gerai žinotų to laikotarpio problemas, su tuo susijusius tyrimus. Juo manipuliuoti šiuo klausimu žymiai lengviau.“
Istorikas Nerijus Šepetys taip pat kritikavo sprendimą į centro vadovo patarėjo pareigas skirti V. Valiušaitį. Anot N. Šepečio, vien LGGRTC pavadinimas išduoda, kad centras, pirmiausia, yra tyrimų institucija.
„Deja, Seimas, dominuojamas specifiškai į mokslą žiūrinčios ir moksliškumą suprantančios politinės jėgos, į šias pareigas paskyrė asmenį, tikrai niekaip neišsiskiriantį moksliniais tyrimais Centro kompetencijos ribose“, – komentavo N. Šepetys.
Nerijus Šepetys/BNS nuotr.
Pasak jo, jau tuomet istorikų bendruomenei kilo įtarimas, kad bus norima tokiu paskyrimu, kurį N. Šepetys vadino labiau butaforiniu, per centrą mėginti vykdyti savitai žemažiūriškai nacionalistinę atminimo politiką, kurią, anot jo, jau demonstravo kai kurie valdančiųjų atstovai,
„Gerbiamas V. Valiušaitis per visus Nepriklausomos Lietuvos metus yra labai aktyvus istorijos, ypač laisvės kovų istorijos įamžinimo srityje, bet jo veikla yra tam tikra prasme visiškai priešinga mokslo tiriamajai. <…> Normaliomis sąlygomis istorijos tyrimas yra ne kova ir ne romantinis tikrų ar tariamų herojų pašlovinimas, jų munduro nubaltinimas.
Absoliuti dauguma man pažįstamų Antrojo pasaulinio karo tyrėjų ir pokario tyrėjų, specialistų labai skeptiškai vertina gerbiamo V. Valiušaičio publikacijas ir ypač istorijos politikos veiklą“, – teigė N. Šepetys.
V. Valiušaitis: neturiu dėl ko teisintis
Apie Lietuvos Žydų bendruomenės pareiškimą paklaustas V. Valiušaitis sakė, kad jam teko skaityti tą dokumentą ir jis pastebėjęs, kad pareiškimo niekas nepasirašė.
„Niekas neišdrįso padėti savo parašo, prisistatyti, kieno vardu kalbama. Jis yra anoniminis, o tai yra totalitarinio režimo reliktas, kuris, deja, naudojamas ir nepriklausomoje Lietuvoje, nors to būti neturėtų“, – kalbėjo V. Valiušaitis.
Jis kalbėjo, kad pareiškime nėra nė vieno fakto, kuris rodytų jo nesąžiningumą. V. Valiušaitis kalbėjo daugiau ne dešimtmetį nagrinėjantis rezistenciją, išleidęs tris knygas, parašęs šimtus straipsnių ir nė vienas jų, anot jo, nebuvo sukritikuotas.
„Nebijau nei vieno istoriko, nei vieno kito žmogaus, kuris eitų ir mano faktus paneigtų. <…> Mano faktų niekas nepaneigė, tik kažkodėl nepatinka, kažkam nepatinka. Bet jūs paneikite faktus, visi mano tekstai yra atviri, knygos prieinamos. Paneikite faktus, o ne kaltinkite kažkokiais nebūtais dalykais, laužtais iš piršto. <…>
Aš gi čia dar nepadariau jokio žingsnio. Jei aš padaryčiau kokį nors sprendimą, yra dalykiška kritika, kai yra vertinami veiksmai, žodžiai, sprendimai, nutarimai. Tada suprantu, kad galima padaryti klaidą. Bet čia gi yra visiškas ad hominem smūgis, žemiau juostos. Tai ką gali diskutuoti, svarstyti“, – portalui LRT.lt sakė V. Valiušaitis.
Jis kalbėjo, kad už savo darbus yra apdovanotas ne viena premija, įvertintas aukščiausiose valstybės institucijose, todėl teisintis neturėtų.
„Nežadu to daryti ir nenoriu to sureikšminti pareiškimo. Žmonės turi nuomonę, kiti turi kitokią nuomonę. Visų nepriversi galvoti vienodai“, – sakė V. Valiušaitis.
Vidmantas Valiušaitis/BNS nuotr.
Puolamas visas centras
Jis sakė neatmetantis, kad kritika jam yra dar vienas bandymas diskredituoti LGGRTC, o tokių bandymų, anot jo, per pastaruosius keletą metų netrūko. V. Valiušaitis net svarstė, kad yra manančių, jog būtų geriau, kad centro iš viso neliktų.
„Čia yra Genocido centro reputacijos, net ir perspektyvos klausimas. Žinome, kad pastaraisiais metais buvo jis aštriai atakuojamas ir Lietuvoje, ir iš užsienio. Generalinio direktoriaus Ado Jakubausko paskyrimo išvakarėse taip pat buvo paleistas paskvilis, bandyta jį sukompromituoti, rodyti, kaip kažkokį Rusijos statytinį ar pan. Tai žinote, čia jau nieko naujo, Lietuvoje tokia praktika gyvuoja, ji yra prasta, bet daugiau pasako apie reputaciją tų jėgų, kurios šitą metodiką naudoja.
O interesų sužlugdyti LGGRTC, mano supratimu, yra tam tikrų asmenų, kurie norėtų, kad centro iš viso neliktų. Todėl, kad kažkas nori monopolizuoti istorijos aiškinimą ir užgniaužti bet kokias diskusijas“, – komentavo V. Valiušaitis.
Pilnas straipsnis čia.