Litvakų etnokultūrinės erdvės atsiradimas

Litvakas Chaim Soutine

Litvakas Chaim Soutine

Pastaruoju metu pradėjome jautriau žvelgti į sudėtingos multikultūrinės ir polikonfesinės LDK istoriją. Imame suvokti, jog šioje didžiulėje šalyje, plytinčioje tarp Rytų ir Vakarų pasaulių, gyvavo ir savo kultūrines tradicijas puoselėjo ne tik lietuviai, bet ir litvakai, gudai, Lietuvos totoriai, karaimai, lenkai, rusai. Pajutome būtinumą suvokti šių tautų kultūrinį paveldą ir įtraukti jį į Lietuvos kultūros istoriją. Šiuo aspektu žvelgiant itin įdomi litvakų kultūros tapsmo ir sklaidos istorija.

Kryžiaus žygių laikais, sustiprėjus antisemitinėms represijoms krikščioniškojoje Vakarų Europoje, LDK valdovas Vytautas, suteikęs žydams privilegijas, kvietė juos palaikyti milžiniškos šalies prekybinius santykius. Nuo XIV a. LDK ekonominiame ir kultūriniame gyvenime ryškiai išaugo migravusių iš Vakarų dėl antisemitizmo recidyvų ir persekiojamų žydų gyventojų vaidmuo (iš Anglijos juos ištrėmė 1290, iš Prancūzijos – 1394, iš Ispanijos – 1492 metais). Suteikus privilegijas iš pradžių žydų įtaka daugiau buvo pastebima Brastoje ir Voluinės ekonominiuose centruose Vladimire ir Lucke. Jie veikė mokesčių, muitų rinkimo ir prekybos srityse. Pamažu susiklostė didžiulės jų bendruomenės Brastoje, kur XVI a. pabaigoje gyveno per 5000 žydų tautybės gyventojų. Vėliau gausios žydų bendruomenės pradėjo kurtis ir etninės Lietuvos miestuose bei miesteliuose, kuriuose jų dalis vis didėjo. Kaip tik LDK teritorija, kurioje žydų tautybės gyventojams buvo suteiktos nemažos privilegijos, tapo vienu pagrindinių kompaktiškai šios tautybės gyventojų apgyvendintu ruožu visame pasaulyje, kur šimtmečiais buvo saugojamos ir toliau puoselėjamos senos šios tautos kultūros tradicijos.

Lyginant su kitais Vakarų Europos kraštais, LDK multikultūrinėje erdvėje šimtmečiais viešpatavo daug tolerantiškesnė įvairių tautų ir religijų sugyvenimo atmosfera, kuri buvo įteisinta analogų Europoje neturinčių Lietuvos Statutų teisinėmis normomis ir įvairiomis valdovų privilegijomis. Lietuvoje gyvavusi tolerancija kitataučių tikybai buvo išskirtinė, – tokios nebuvo jokioje kitoje Europos valstybėje. Todėl žydai greit suleido šaknis LDK kultūrinėje erdvėje ir laikė Lietuvą savo antrąja tėvyne, kurioje galėjo šimtmečiais plėtoti savo kultūros ir religijos tradicijas. Pasitelkdami Analles mokyklos metodologines nuostatas galime pasakyti, kad LDK, pavienių jos miestų, pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Trakų, Gardino, Vitebsko, Naugarduko, Nesvyžiaus ar kito svarbaus Lietuvos kultūros istorijos segmento, istorija susideda iš daugybės smulkesnių lokalinių istorijų. Akademinė lokalinių darinių analizė padeda geriau ir pilniau pažinti konkretų objektą ar reiškinį. Galime teigti, kad mus labiausiai dominanti litvakų kultūros tradicija yra ne tik didžiųjų žydų tautos kultūros tradicijų, bet ir lokalinės multikultūrinės ir polikonfesinės LDK kultūrinės erdvės kultūros tradicijų bei mentaliteto paveldėtoja. Pažymėtina, kad 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, LDK teritorijoje, padalintoje į 8 dabartinės Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos sritis, aprėpiančias Vilniaus, Kauno, Gardino, Kuršo, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo ir Černigovo gubernijas, gyveno apie 2 milijonus žydų, laikiusių save atskira žydų etnokultūrine grupe – litvakais. Tai buvo bene sąmoningiausia ir labiausiai tautiškai angažuota Rytų ir Centrinės Europos žydų gyventojų dalis, kuri atkakliausiai laikėsi savo kultūros tradicijų ir religinių nuostatų. Čia ir slypi atsakymas, kodėl net trečiosios kartos žydų palikuonys savo kultūriniam identitetui apibrėžti pasitelkia sąvokas Lita, litvak, juive d’origin lituaniene. Tačiau ši tapatumo ir saviidentifikacijos problema XIX a. pabaigoje lietė ne tik daugelį už etninės Lietuvos ribų gyvenančių žydų, bet ir lietuviškas šaknis ar LDK piliečio savimonės pėdsakus turinčių daugybę lenkų, rusų, gudų, totorių, karaimų ir kitomis kalbomis kalbančių žmonių, kurie save pirmiausia siejo su LDK kultūros tradicija. Taigi litvakų kultūros, meno istorija, jos įnašas į lietuviškąją ir pasaulinę kultūrą yra viena istorija tarp daugybės kitų iš praeities gelmių iškylančių mūsų istorijos naratyvų. Pastaraisiais metais Lietuvoje pasirodo vis daugiau tyrinėjimų, kurių autoriai, atsisakydami romantinės istorijos vizijos, siekia plačiau, be etnocentrinių stereotipų, pažvelgti į Lietuvos kultūros istoriją, kurioje šalia etninių lietuvių dailės tradicijų gyvuoja ir kitų tautų kultūrinis įnašas. Pavėluotas šių problemų svarbos suvokimas itin nuostolingas mokslininkams, pasiryžusiems dirbti kultūros ir meno istorijos srityje. Didžioji dauguma žmonių, kurie galėjo suteikti reikšmingos informacijos, išėjo Anapilin, o didelė dalis vertingos archyvinės medžiagos dingo suiručių, karų, okupacijų, valstybinių sienų kaitos laikais.

Iš Anatano Andrijausko knygos „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“

Vilnius: „Šiaurės Jeruzalė“ – Litvakų kultūros, religijos ir meno metropolija

Litvakas Arbit Blatas

Litvakas Arbit Blatas

Nuo XVIII a. Vilnius, kaip ir Varšuva bei vėliau iškilusi Odesa ir Niujorkas, buvo pripažintas ne tik litvakų, bet ir apskritai pasauliniu žydų kultūros, judaistinės religijos ir intelektualinių bei meninių ieškojimų centru. XIX–XX a. sandūroje Vilniuje, gavusiame Šiaurės Jeruzalės vardą, buvo per 100 sinagogų, 10 ješivų, t. y. aukštųjų žydų religinių mokyklų, rengusių aukštο lygio rabinus. Daugelio žydų akyse Vilnius buvo nekvestionuojama Rytų ir Centrinės Europos bei jidiš kalbos įtakos apibrėžta žydų politinė, kultūrinė ir religinė metropolija. 1791 m. sėslumo zonos teritorijoje gyveno apie 1,5, o prieš revoliuciją – apie 7 milijonus žydų, kurių apie 95–97 proc. kalbėjo jidiš kalba. Ši teritorija neretai yra vadinama Jidišlandu (Yiddishland). „Yra šalis, – rašė Gérardas Silvainas ir Henris Minczelesas, – kurios nesurasite jokiame pasaulio žemėlapyje, šalis nepripažinta ir keista, beribė ir beveik nereali su nuolatos besikeičiančiomis sienomis kertanti visus žemynus ir visas jūras – jidiš šalis. … Jidišlandas, yra jis ar ne, mitinė šalis. Žinoma, labai sunku pasakyti, kokia Jidišlando sostinė. Jis neturi nei vyriausybės, nei ministerijų, nei kanceliarijos, nei administracijos, nei biurokratijos. Jidišlandas yra kultūrinis konceptas, susiklostęs veikiant vienai žydų kalbai – jidiš“. Jidiš kalbos išplitimo erdvėje išsiskleidė savita žydų kultūra, kurios pagrindinis religinis, kultūrinis centras buvo Litos teritorija ir jos dvasinis branduolys – Vilnius. Jidišlando kultūros erdvėje gyvavo sparnuotas posakis – „Važiuok uždarbio į Lodzę, Varšuvą, Odesą, o išminties – į Vilnių“. Kalbant apie išskirtinį Vilniaus vaidmenį modernioje žydų kultūros istorijoje ir litvakų kultūros išplitimo arealą nederėtų pamiršti, kad po Chmelnickio sukilimą (1648–1654) lydėjusių pogromų daugelis Ukrainos teritorijoje funkcionavusių ješivų buvo sunaikintos, o išsilavinę rabinai išvaikyti arba išžudyti. Todėl dіdžioji dalis šių regionų žydų pasitraukė į vakarinę LDK teritorijos dalį. Vilnius, priglaudęs nuo pogromų nukentėjusius pabėgėlius, dar labiau sustiprino savo pozicijas Rytų ir Centrinės Europos rabinizmo ir žydų kultūros istorijoje. Tai ypač išryškėjo Vilniaus Gaono (1720–1797) iškilimo laikais. Senoji Lietuvos sostinė tuomet jau buvo vienas pagrindinių žydų ekonominių, kultūrinių ir meno centrų, kuriame, lyginant su kitais buvusiais Rytų ir Vidurio Europos centrais, vyko kur kas aktyvesnis intelektualinis ir kultūrinis gyvenimas. Jo energetika išliko ir po 1831 m. sukilimo, uždarius vieną pagrindinių Centrinėje ir Rytų Europoje – Vilniaus universitetą. Neatsitiktinai būtent iš senosios Lietuvos sostinės sklido daugybė įtakų dіdžiojoje žydų sėslumo zonoje.

XIX a. intensyvų demografinį sprogimą išgyvenantys etninės Lietuvos ir vakarinės Gudijos litvakai sparčios kapitalizmo plėtotės pietvakarinėje Rusijos imperijos dalyje sąlygomis, augant pramonės centrams ir uostams Ukrainos teritorijoje, gausiai migravo į naujus pietvakarinės Rusijos imperijos ekonominius centrus ir jau XIX a. pabaigoje sudarė nemažą jų gyventojų dalį. Kita vertus, daugelyje Ukrainos religinių organizacijų vyravo įvairių Vilniaus religinių mokyklų auklėtiniai ir elitinių rabiniškųjų šeimų palikuonys, kurie sparčiai plėtė savo ekonominę, kultūrinę, religinę įtaką visos Ukrainos teritorijoje. Jų įtaka stipri buvo ir Lenkijos pasienio Balstogės bei Lvovo teritorijose. Neatsitiktinai intelektualiai aktyviausią ir tautiškiausiai angažuotą Ukrainos teritorijos žydų gyventojų dalį neretai sudarė iš etninės Lietuvos arba vakarinės Baltarusijos kilę litvakų palikuonys. Dіdžiulėje multikultūrinėje ir polikonfesinėje LDK erdvėje žydai atkakliai siekė išsaugoti аmžiais puoselėtas judaizmo ir jau susiformavusias litvakų kultūros tradicijas. Vilniuje buvo sukaupti unikalūs žydų knyginės kultūros lobiai, manuskriptai hebrajų ir jidiš kalbomis. Mieste buvo turtingų žydų knygų rinkinių, privačių bibliotekų, tarp jų viena garsiausių žydų kultūros pasaulyje Mato Strašūnο (Mattityahu Strashun) biblioteka. Jau nuo XVIII a. pabaigos veikė leidyklos, iš kurių reikėtų išskirti 1799 m. įkurtą Barucho ben Juozapo Rommo leidyklą, kuri jidiš kalba leido viso pasaulio literatūros klasiką, o šios leidyklos išleisti vadovėliai buvo visų pasaulio jidiš mokyklų mokymosi pagrindas. Vilniuje taipogi garsėjo žydų literatūros Bero (Boriso) A. Kletzkino leidykla, kuri net Pirmojo pasaulinio karo metais išleido pirmą M. Chagallo iliustruotą I. L. Peretzo knygą „Magas“ (1917). Buvo leidžiama reikšmingų religinio, pasaulietinio ir mokomojo pobūdžio leidinių.

Literatūrinė jidiš kalba, kuria kalba ir kuria didelė dalis Vakarų Europos, JAV ir kitų šalių intelektualų žydų, susiformavo taip pat Lietuvos sostinės kultūrinės įtakos erdvėje. Neatsitiktinai būtent Vilniuje 1925 m. buvo įkurtas Žydų mokslo institutas (Das Jiddische Wissenschaftliche Institut), kuris buvo dіdžiausia ir svarbiausia pasaulyje žydų mokslo įstaiga. Vilniuje ir kitose Litos litvakų bendruomenėse gyvenantys žydų vaikai anksti pradėdavo studijuoti Torą, vėliau – Talmudą. Kartu buvo suteikiama žinių ne tik iš žydų tautos istorijos, bet ir civilizacijos istorijos apskritai. Studijose dėmesys buvo kreipiamas į etiką, bendravimo su žmonėmis ugdymą. Uždarose litvakų bendruomenėse skiepijama pagarba savo kultūros, religijos, meno tradicijoms ilgainiui tapo neatskiriama jų kultūrinio tapatumo dalimi. Švietimas, kultūra ir menas kaip tik buvo ta litvakų gyvenimo sritis, kurioje jie pasiekė ryškių laimėjimų.

XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos sostinėje, kur gyveno gana daug išsilavinusių įvairių idėjinių krypčių žydų, susiformavo du įtakingiausi Rytų ir Centrinėje Europoje žydų sąjūdžiai – sionizmas ir Bundas (Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga, įkurta Vilniuje 1897 m.). Vilniaus kultūriniame gyvenime žydai vaidino labai svarbų vaidmenį. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, tarp Vilniaus miesto gyventojų žydai sudarė 38,8 proc. Po 1905 m. revoliucijos, silpnėjant carinių institucijų kontrolei, Vilniuje smarkiai pagyvėjo įvairių pasaulietinių žydų organizacijų gyvenimas, kūrėsi meno sąjūdžiai.

Netrukus prasidėjo žydų muziejaus kūrimo Vilniuje kampanija, kuri paskui savo įgaliojimus perdavė 1912 m. susikūrusiai „Vilniaus žydų senovės mylėtojų draugijai“. Vėliau čia įkurtas „Kultur-lygos“ draugijos filialas, įsisteigė Jung Vilne („Jaunasis Vilnius“) jaunųjų literatų ir dailininkų draugija, kurioje išsiskleidė jidiš literatūros klasikai Chaïmas Grade ir Abraomas Suckeveris. Vilnius taip pat buvo pagrindinis žymiausių pasaulio sinagogų kantorių rengimo centras, išugdęs tokias legendines asmenybes, kaip Geršonas Sirota ir broliai Kusevickiai. Būtent dėl šių priežаѕčių Vilnius, kaip visuotinai pripažintas Rytų ir Centrinės Europos bei Vakarinės Rusijos imperijos žydų kultūros centras, traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų – Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Rusijos imperijoje antijudaizmui įgavus platų mastą ir stiprėjant represijoms į Vakarus iš Litos teritorijos plūstelėjo didelis srautas išsilavinusių ir paprastų žydų tautybės žmonių, kurie ieškojo demokratiškesnėse šalyse išsigelbėjimo nuo patiriamo teroro, diskriminacijos, palankesnės aplinkos savo kūrybai ir darbui. Šіѕ daug metų trukęs emigracijos procesas įgavo įvairias formas – nuo legalios laisvanoriškos iki prievartinės. Vieni sąmoningai vyko, nutraukdami ryšius su savo tėvyne visiems laikams, kiti ilgai blaškėsi tarp naujos ir senos tėvynės, dar kiti, kamuojami nostalgijos, vėliau grįždavo į tėvynę. Žydų padėtį Rusijos imperijoje vėliau dar labiau apsunkino ir žmonių likimus sulaužė Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos spalio revoliucija, naujų valstybių ir sienų atsiradimas. Iš viso emigravo apie du milijonus žydų. Tai buvo neregėtο masto, tiesiog biblinis, apokaliptinis dіdžiulės žydų tautos dalies „išėjimas“ iš Rusijos imperijos „sėslumo zonos“ į Vakarus ir savo „šventąją žemę“. Didelę šio emigrantų srauto dalį sudarė labiausiai išsilavinę ir socialiai bei kultūriškai organizuoti litvakai, kurių ilgai užslėpta kūrybinė energija pirmiausia išsiskleidė vaizduojamosios dailės srityje. Žydų modernus menas negalėjo laisvai skleistis toje LDK erdvėje, kurioje buvo labai stipri ortodoksinių judaizmo tradicijų įtaka, todėl pagrindinis litvakų srautas plūstelėjo į liberaliausią kosmopolitinio meno centrą – Paryžių, kur jie suvaidino išskirtinės svarbos vaidmenį iškylant antrajai l’école de Paris bangai. Neatsitiktinai būtent iš šio regiono Vakaruose iškilo daugybė žymių žydų, kultūros ir meno atstovų, garsinusių savo tautos vardą visame pasaulyje. Kaip minėjome, daugelis elitinių litvakų ir rabinų giminių palikuonių buvo pasklidę sparčiai besiplėtojančiuose Ukrainos pramonės ir ekonomikos centruose. Tad žydų emigrantai iš šio regiono palaikė itin glaudžius ryšius su litvakais, jie šliejosi Paryžiuje prie akivaizdžiai dominavusio litvakų dailininkų sambūrio. Taigi represijų genami intelektualiai aktyvesnių ir meninių sugebėjimų turinčių litvakų keliai pasiekė ne tik Rusijos imperijos kultūros centrus Sankt Peterburgą, Maskvą, bet po 1905 m. revoliucijos dіdžiuliai jų srautai nusidriekė ir į pagrindinius Vakarų Europos kultūros centrus – Paryžių, Berlyną, Vieną, Miuncheną. Čia emigrantai aktyviai įsiliejo į naujus tο meto kultūros ir meno sąjūdžius. Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucijos sukrėtimai paskatino litvakų menininkus užsienyje integruotis į tą aplinką, kurioje jie gyveno, stiprino jų socialinį angažuotumą, pilietines nuostatas, atvedusias juos į avangardinio meno pozicijas. Šіѕ procesas išryškėjo ir po Rusijos 1917 m. spalio revoliucijos, kurioje aktyviai dalyvavo žydų tautybės gyventojai. Jie užėmė vyraujančias pozicijas valstybės meno politikoje ir radikaliausiuose avangardinio meno sąjūdžiuose.

Iš Anatano Andrijausko knygos „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“

Dienos klubo senjorų gimtadieniai

Dienos klubo senjorai, koordinatorė Žana Skudovičienė ir LŽB vykdomasis direktorius sveikino Verą Zamosčik, pažymėjusią garbų 90 jubiliejų

Dienos klubo senjorai, koordinatorė Žana Skudovičienė ir LŽB vykdomasis direktorius sveikino Verą Zamosčik, pažymėjusią garbų 90 jubiliejų

Sausio pradžioje Socialinio centro Dieno klubo senjorai sveikino garbias savo klubo nares – Fenią Zibuc, šventusią 92 gimtadienį ir Verą Zamosčik, pažymėjusią garbų 90 jubiliejų. 
Sveikiname ir linkime joms sveikatos, dvasios stiprybės ir sulaukti 120 metų.

Projektas-stovykla „Europa schalom!“

LŽB socialinis centras, bendradarbiaudamas su labdaros centru Vokietijoje (Central welfare organization for Jews in Germany), kviečia 18–40 metų žmones, turinčius psichinius sutrikimus, dalyvauti organizuojamame projekte-stovykloje „Europa schalom!“ Stovykla vyks 2013 m. baladžio 4–10 d. kurortiniame Bad Sobernheimo mieste, Vokietijoje. Projektas finansuojamas iš ES lėšų. Visus besidominčius prašome kreiptis į Michailą telefonu 8 (5) 261 21 14 arba el. paštumichails@sc.lzb.lt

Muzikinis divertismentas su Birute Dambrauskaite

vakaras-koncertas „Muzikinis divertismentas su Birute Dambrauskaite“

Vakaras-koncertas „Muzikinis divertismentas su Birute Dambrauskaite“

Gruodžio 19 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko Socialinio centro klubo „Abi men zet zich“ koordinatorės Žanos Skudovičienės organizuotas vakaras-koncertas „Muzikinis divertismentas su Birute Dambrauskaite“, į kurį susirinko daugiau kaip šimtas senjorų. Visi susirinkusieji turėjo išskirtinę galimybę pasiklausyti puikių scenos karalienės B. Dambrauskaitės dainų. Jai talkino profesionalūs muzikantai: Michail Jablonskij, Stas Mališev ir Ilja Rapoport. Koncerto pradžioje su praėjusiomis Chanukos šventėmis ir artėjančiais Naujaisiais metai visus pasveikino vakaro vedančioji Ž. Skudovičienė.

Vėliau B. Dambrauskaitė atliko jau šlageriais tapusias dainas, kurias klausytojai atpažino iš pirmųjų akordų.  Išreikšdama pagarbą susirinkusiesiems ir visai žydų tautai, ji jidiš kalba atliko savo vyro mėgstamiausią dainą „Ich hob dir cu fil lib“ („Aš tave per stipriai myliu“).

Salėje buvo daugiau kaip šimtas žmonių

Salėje buvo daugiau kaip šimtas žmonių

Vakaro metu buvo pasveikinti klubo sukaktuvininkai. Jiems suteikta garbė uždegti Menoros žvakes. Viena iš sukaktuvininkių, 93-iąjį gimtadienį atšventusi Antrojo pasaulinio karo veteranė Sara Kučkova visų klubo narių vardu padėkojo Socialiniam centrui už nuolatinį ir ypatingą rūpinimąsi bendruomenės senjorais. Visą vakarą salėje vyravo žodžiais nenusakoma atmosfera, kai kiekvienas muzikos akordas buvo palydimas gausiais aplodismentais. Socialinio centro direktorius Simas Levinas susijaudinęs pavadino šį vakarą tikru stebuklu.

Klubo „Abi men zet zich“ koordinatorė Žana Skudovičienė reiškia ypatingą padėką klubo savanoriams, padėjusiems organizuoti šį nuostabų vakarą: Dolores Kaganovič, Tatjanai Desiatnik, Svetlanai Aronovai, Anai Sokolskienei, Jelenai Levinai, Olgai Masarskajai, Aleksandrui Šmitui ir fotografui Olegui Bovšicui.

Chanukos šventė socialinio centro dienos klubo globotiniams

Penkiametis Daniil Codikson įžiebė Chanukos žvakes

Penkiametis Daniil Codikson įžiebė Chanukos žvakes

Gruodžio 11 dieną Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifeco salėje vyko Chanukos šventė, skirta socialinio centro dienos klubo globotiniams. Pasveikinti senolių atvyko žydų vaikų darželio “Salvija” vaikučiai, jų tėveliai bei auklėtojos. Renginį pradėjo penkiametis Daniil Codikson, įžiebdamas Chanukos žvakes. Vaikų darželio auklėtiniai paruošė nuotaikingą muzikinę programą, kurioje buvo gausu tradicinių šventinių dainelių, pažįstamų senoliams nuo jų vaikystės.

Darželio vaikais ir dienos centro globotiniai

Darželio vaikais ir dienos centro globotiniai

Dainuodami kartu su vaikais, susigraudinę dienos centro globotiniai braukė ašaras. Visus susirinkusius pasveikino LŽB vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius ir klubo programų koordinatorė Žana Skudovičienė. Šventės organizatoriai išreiškė dėkingumą žydų vaikų darželio vadovei ir auklėtojoms bei vaikus atlydėjusiems tėveliams. Bendruomenės salėje įvyko tikras Chanukos stebuklas – trys ar net keturios bendruomenės narių kartos išvien traukė žinomas dainas, šypsojosi vieni kitiems, palikdami nepamirštamus prisiminimus ir kurdami puikią šventės atmosferą.

Darželio vaikai uždegė šventines žvakes

Darželio vaikai uždegė šventines žvakes

1903 m. Vilniuje atidaryta Choralinė sinagoga, jos architektas Dovydas Rozenhauzas sukūrė mauritaniško stiliaus žydų maldos namus. Tai vienintelė po Antrojo pasaulinio karo išlikusi veikianti Vilniaus sinagoga iš buvusių iki karo daugiau nei 100 šio miesto sinagogų. Dar nuo antikos laikų sinagoga yra judėjų Dievo tarnystės centras, kuriame skaitoma Tora.

Levo Taico atminimo turnyras

Lietuvos žydų bendruomenės sporto klubas „Makabi“ kartu su Šiaulių žydų bendruomene gruodžio 2 d. 13.00 val. Šiaulių pedagoginio universiteto sporto salėje organizuoja Levo Taico atminimo turnyrą. Varžysis salės futbolo atstovų komandos iš Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir Vilniaus. Visi norintys dalyvauti minėtose varžybose, prašome dar šiandien užsiregistruoti el. paštu ela.maccabi[at]gmail.com Renginys nemokamas.

Frenkeliai – Šiaulių pirkliai, pramonininkai, labdariai

Frenkeliai – Šiaulių pirkliai, pramonininkai, labdariai

Batų fabriko ceche. Aut. nežinomas. XX-a. 4 deš. Šiaulių Aušros muziejaus rinkinys.

Batų fabriko ceche. Aut. nežinomas. XX-a. 4 deš. Šiaulių Aušros muziejaus rinkinys.

Apsilankęs Šiauliuose, atidesnis pastebės, jog mieste likę nedaug senų, iki sovietmečio statytų pastatų. Nenuostabu, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai smarkiai nukentėjo, 1944-aisiais, pasitraukus vokiečiams, sveiki liko tik du iš dešimties iki karo stovėjusių pastatų. Todėl kiekvienas išlikęs namas, stovįs tokioje istorinių tektoninių plokščių sandūroje, didelė laimė. Ypač jei jis priklausė šeimai, miestui turėjusiai didelės reikšmės. Kalbu apie vilą Vilniaus gatvėje 74 – šiauliečio pirklio, pramonininko, mecenato Chaimo Frenkelio (1857–1920) namus.

Viena iš nedaugelio secesinės architektūros Lietuvoje pavyzdžių vila buvo pastatyta 1908 metais. Šalia jos stovi baltas medinis namas, statytas dar anksčiau – apie 1887-uosius. Manoma, kad 1887–1889 metais statant odų apdirbimo fabriką čia kurį laiką gyveno pats Ch. Frenkelis, vėliau – fabriko meistrai. Visas vilos grožis atsiskleidžia žvelgiant iš kiemo pusės. Čia įrengta plati terasa, laiptai, nuo kurių atsiveria patrauklus vaizdas į prancūziško stiliaus parką, kuriame tryško, kaip manoma, pirmasis Šiaulių fontanas.

Iki 1940-ųjų vila buvo Chaimo ir Doros Frenkelių gyvenamasis namas. Ch. Frenkeliui 1920-aisiais mirus, jame apsigyveno jo sūnus Jokūbas Frenkelis. Atėjus sovietams, vila buvo nacionalizuota ir paversta karo ligonine, baltajame name įsikūrė ligoninės administracija. Ir tik 1993 metais pastatų kompleksas buvo grąžintas muziejui. Tuomet prasidėjo jo rekonstrukcija, galutinai pasibaigusi tik šiais metais. Vilos fasadą restauratoriai sutvarkė 1997-aisiais, o pirmieji lankytojai į muziejų užsuko 2000-aisiais. Nuo 2007-ųjų restauratoriai tvarkė baltąjį namą, ūkinį pastatą ir namo aplinką.

Kuo reikšminga Frenkelių šeima Šiauliams, o kartu ir visai Lietuvai? Atsakant į šį klausimą, visų pirma reikėtų priminti, kad Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ir Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai ir stebina.

Ch. Frenkelis gimė Ukmergėje, iš kurios yra kilę ar gyvenę nemažai garsių žydų kilmės asmenybių, tarp jų žydų apšvietos – Haskalos lyderis Mozė Leiba Lilienbliumas. Nuo ketverių metų Chaimas mokėsi religinėje pradinėje žydų berniukų mokykloje (chederyje), vėliau tęsė mokslus Voložino žydų dvasinėje seminarijoje (ješivoje). Voložine jis sutiko odos išdirbėją vokietį, kuris paskatino Chaimą imtis šio amato. Būdamas 20-ties Chaimas grįžo į Ukmergę, kur kartu su broliu atidarė rauginimo ir išdirbimo dirbtuvę. 1879 metais, pardavęs broliui savo dalį, persikėlė į Šiaulius, kur pradėjo individualų verslą. Sąlygos jį įkurti tuomet buvo itin palankios: Šiaulių apylinkėse ūkininkai augino daug gyvulių, mieste šurmuliavo iš baudžiavos paleisti, darbo ieškantys žmonės, o Rusijos valdžia kaip tik apribojusi odų importą.

Verslas sekėsi, ir nedidelė dirbtuvė netrukus išaugo į didelį fabriką, eksportavusį odos dirbinius į Rusijos gilumą ir užsienį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Chaimo Frenkelio fabrike jau dirbo apie 800 žmonių. 1905 metais Paryžiaus parodoje šio fabriko odos dirbiniai buvo apdovanoti aukso medaliu. Įdomumo dėlei: Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonasiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose firminis ženklas 1906 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.Frenkelio odų fabriko Šiauliuose firminis ženklas 1906 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.Natūralų fabriko darbą ir plėtrą sutrikdė Pirmasis pasaulinis karas. Tuo laikotarpiu fabrikui teko visu pajėgumu dirbti dieną naktį, nes valdžia reikalavo kiek įmanoma didesnio skaičiaus odų kariuomenės reikmėms. Artėjant frontui, 1915-aisiais, caro kariuomenės vadovybės įsakymu, dalis fabriko įrenginių buvo išmontuoti ir išvežti į Rusijos gilumą. Ten pasitraukė ir Ch. Frenkelio šeima. 1917-ųjų spalio mėnesį į valdžią atėjus bolševikams, Frenkeliai išvyko į Vokietiją, kur Ch. Frenkelis po trejų metų iškeliavo amžinybėn.

Jei reikėtų išskirti porą bruožų, itin būdingų Ch. Frenkeliui, tai būtų jau minėtas jo sugebėjimas verslininkauti (nepaisant to, jog buvo savamokslis) ir rūpinimasis savo darbininkais. Prie fabriko jis įsteigė medicinos punktą, kuriame buvo nemokamai gydomi fabriko darbininkai ir jų šeimos, 1908-aisiais – priešgaisrinę komandą. 1907 metais Ch. Frenkelio iniciatyva medinė fabriko darbuotojų sinagoga buvo perstatyta į mūrinę, 1908-aisiais pastatyta religinė mokykla, kurioje mokėsi 300 berniukų, įsteigta senelių prieglauda ir kt. 1915-aisiais jis pastatydino mokyklą mergaitėms.

Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. 1915 metais kaizerinei Vokietijos armijai nuniokojus fabriko likučius, 1920-aisiais grįžęs į Lietuvą, jis, giminaičių padedamas, netruko jį atstatyti. Tiesa, kiek anksčiau į Lietuvą buvo grįžęs ir tėvas. Pamatęs nusiaubtą fabriką, jis bandė derėtis su Vokietijos vyriausybe dėl kompensacijos, tačiau nesėkmingai. Anot tarpukario lietuvių spaudos, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas.

Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Berniukų mokykloje dabar įsikūrę Šiaulių universiteto rūmai, Senelių prieglaudoje – Centriniai Šiaulių universiteto rūmai, Mergaičių gimnazijoje veikia Didždvario gimnazija, mūrinėje sinagogoje – Šv. Pijaus X kunigų brolija, Ch. Frenkelio viloje – istorinis kultūrinis centras. Tai bene geriausias likimas, koks galėjo juos ištikti. Kylant susidomėjimui pramoniniu paveldu, reikia tikėtis, bus sutvarkyti bent kai kurie buvusio fabriko pastatai. Sovietmečiu ir ypač pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais jie buvo smarkiai nuniokoti, ypač gamybinės patalpos.

Zigmas Vitkus

Šaltiniai: Aušra Pačkauskienė, Vytautas Toleikis. Kn. Garsūs Lietuvos žydai, Vilnius, 2008; 32 p.; Gyvoji krašto enciklopedija; www.grazitumano.lt, www.shtetl.lt

Tekstas iš www.bernardinai.lt

Vilniaus žydų bendruomenė

Vilniaus žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tel.: (8 5) 2613 003 el. p. fainakukliansky@takas.lt

Įstatai
VZB istatai COMPRESSED

Vilniaus žydų bendruomenės veikla

Vilniaus žydų bendruomenė vykdo aktyvią veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žmonėms – nuo vaikų iki garbaus amžiaus senjorų. Šiuo metu bendruomenėje veikia vaikų, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių užimtumo klubai „Dubi“, „Ilan“, „Knafaim“, „Gešer“, „Lektoriumas“, aktyviai vykdoma švietėjiška, socialinė veikla, visuomeniniai projektai, švenčiamos šventės.

Vilniaus žydų istorija

Anot miesto legendos, kunigaikštis Gediminas Vilnios miestą įkūrė apie 1320 m., ir pakvietė įvairių religijų bei skirtingų gebėjimų žmones, tarp jų žydus, idant visos tautos drauge sukurtų naują miestą.  Tačiau legenda lieka legenda, o rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas po 200 metų, XVI amžiuje.

Reikėtų nepamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, daugmaž atitinkanti teritoriją, kurią žydai vadina Lita (jidiš Líte), buvo daug didesnė negu šiandienos Lietuvos Respublika. Ją sudarė didžioji dalis arba visa Baltarusija ir Latvija, nemažos dabartinės Lenkijos rytinės dalies, rytų Ukrainos, Rusijos vakarinės dalies teritorijos.

1388 ir 1389 m. kunigaikštis Vytautas Didysis (taip pat Witold, Vitovt) savo dekretu Bresto žydams suteikė privilegiją – jie paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui. Žydams buvo suteiktos gyvybės, nuosavybės apsaugos teisės ir galimybės laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo. Šis dekretas tebėra vienas žymiausių dokumentų, liudijančių viduramžių Europos toleranciją.

Ilgus šimtmečius didžiausi Lietuvos žydų centrai buvo Gardinas (Grdno) ir Brisk (dabar Hrodna ir Brest, abu dabartinėje Baltarusijos teritorijoje); jidiš kalba šie miestai buvo vadinami Haródne ir Brisk d’Líte – Lietuvos Brisk / Bresta. Vilnos pakilimas (jidiš Vílne, aškenazių hebrajų Vílno, šiuolaikine hebrajų Vílna) iš pradžių buvo lėtas.

Vilna

Vilna

XVII amžiuje miestas tapo itin garsus dėl tradicinio žydų Talmudo mokslo, o jo vadovai dėjo daug pastangų, kad Vilnius taptų vienu „pagrindinių žydų miestų“. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Lenkijos karalystėje, ir po 1569 metų, kai pasirašius Liublino uniją buvo sukurta Lenkijos-Lietuvos valstybė,  žydų savivalda, priklausiusi krašto tarybai, buvo labai svarbi Rytų Europoje kuriant žydų „aukso amžių“. Tačiau prireikė daugelio metų, kol 1652 m. Vilna tapo vienu pagrindinių Lietuvos žydų miestų. Praėjus mažiau nei dešimtmečiui, 1661 m., Vilna tapo Lietuvos žydų kultūrine sostine. Jau XVII amžiaus pirmojoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, nors žydų tada tegyveno apie 2500. Šabtajus Hakohenas, Mozė Rivkesas, Aaronas Samuelis Koidanoveris ir kiti dar gerokai iki Vilniaus Gaono pelnė Vilniui išminčių miesto vardą. Apogėjų pasiekė  XVIII amžiuje, kai jame gyveno ir dirbo Vilniaus Gaonas (Elijah ben Shlomo Zalman, Eylióhu ben Shloyme-Zalmen, 1720–1797). Vilnius tapo neginčijama žydiškumo sostine. Vilniaus Gaono santūrumas, gebėjimas atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir skubėjimo, religiniai mokymai ir raštai, atkaklumas ir asketiškas gyvenimo būdas – visi šie bruožai vėliau tapo litvakus, ypač Vilnos litvakus, charakterizuojančiomis savybėmis.

XIX amžiuje moderni hebrajų poezija atsirado Vilnoje. Paskutiniais šio šimtmečio metais Vilna tapo naujųjų žydų socialistinio ir revoliucinio judėjimo centru (kurie dažnai puoselėjo jidiš kalbą ir padėjo sukurti literatūrinę jidiš kalbą), bei sionizmo centru pasaulyje (kuris sukūrė moderniąją hebrajų kalbą). Tarp visų šių „žydų karūnos brangakmenių“ (rabininės-religinės, hebrajų-maskilų, jidiš-revoliucionierių, literatūrinių hebrajų ir jidiš kalbų) XX amžiuje pasipildė dar vienu, kai Vilna tapo pasaulio jidiš mokslo centru. Pirmoji jidiš studijų knyga šia kalba mieste pasirodė 1913 m. Ir 1925 m. Vilna (tada buvo Wilno, Lenkijos respublikoje) tapo YIVO žydų instituto būstine. Iki Holokausto Vilniuje buvo apie 110 sinagogų ir kloizų (studijų bei maldos namų), apie 10 ješivų. Tradicinį religinį Vilnių įkūnijo „Sulhoif“ – kiemas aplink Didžiąja sinagogą, kuriame (tik viename kieme!) buvo gerokai daugiau nei dešimt maldos namų.

1892 m. gruodžio mėnesį Vilniuje, šalia Didžiosios sinagogos, pradėjo veikti M. Strašūno vardo žydų bendruomenės viešoji biblioteka, kurios pagrindą sudarė testamentu palikta žymaus žydų bibliofilo ir mecenato Mato Strašūno asmeninė biblioteka.  M. Strašūno knygų kolekcijos pagrindą sudarė rabinistinė bei švietėjiškoji žydų literatūra hebrajų kalba, tačiau kolekcijoje būta judaikos leidinių ir kitomis kalbomis. Žinoma, kad M. Strašūno kolekcijoje buvo penki inkunabulai, apie penkiasdešimt rankraščių, apie šimtą paleotipų, keli šimtai XVI-XVII a. pradžios knygų. 1940 m. biblioteka turėjo daugiau kaip 50 000 knygų hebrajų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis, apie 6000 senų knygų.

Tarpukariu Viliuje gyveno apie 60 tūkst. žydų. Holokausto išvakarėse šis skaidžius išaugo iki 80 tūkst. dėl pabėgėlių iš Hitlerio Lenkijos okupuotos centrinės ir vakarinės dalies. 1941 m. birželio 22 dieną Hitleris pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje dėl vykdytos žydų naikinimo politikos žuvo ypač didelis procentas žydų gyventojų, nes vokiečių puolimas buvo staigus, tad jie negalėjo ir nespėjo pasitraukti. Vilniuje buvo įkurti du Getai – mažasis ir didysis, daug žydų buvo žiauriai nužudyti  netoli Vilnos esančiuose Paneriuose (jidiš Ponár, lenkų kalba Ponary). Žydai iš Vilnos ir aplinkinių vietovių sudarė apie 70 tūkst. aukų tarp apytiksliai 100 tūkst. Paneriuose Hitlerio sušaudytų taikių žmonių. Naciams daug kur talkino vietiniai kolaborantai. Šis tamsus tarpsnis neginčijamai yra istorijos dalis. Mes, Vilnos žydai,  niekada neįstengsime pamiršti sunaikintos  Lietuvos Jeruzalės. Per pirmuosius penkiasdešimt Sovietmečio metų nedidelė dalis žydų, kurie išliko, siekė išsaugoti savo kultūrinį identitetą. Stalino metais buvo žiauriausi, kai žydus buvo galima suimti ir ištremti į Sibirą vien dėl religinių, kultūrinių ar sionistinių priežasčių. Tačiau unikali žydų Vilnos dvasia vis dėlto išliko – 1956 m. buvo įsteigtas Žydų mėgėjų teatras, vienintelis toks visoje Sovietų Sąjungoje, kuris išsaugojo gyvomis jidiš teatro tradicijas.  Paskutinius dvidešimt metų (1979–1999 m.) jam vadovavo Milanas Chersonskis.

Sinagoga

1903 m. Vilniaus didžioji sinagoga žinoma kaip Di Khór-shul jidiš kalba (choralinė sinagoga) yra vienintelė iš daugiau kaip šimto po Antrojo pasaulinio karo likusių sinagogų.  Jos veikla beveik nenutrūkstamai tęsiasi iki šiandien, kasdien čia atliekamos religinės apeigos. Mūsų sinagoga laikosi ortodoksinių tradicijų, nors tik maža dalis iš čia susirinkusiųjų save laiko ortodoksais, todėl sinagogoje išpažįstami įvairūs judėjiški tikėjimai ir maldos, ypač kai lankosi svečiai iš tolimų kraštų.

Kapinės

Vilniuje vienu metu veikdavo tik vienos žydų kapinės, kai jos būdavo perpildomos, atsirasdavo naujos.

Senosios Šnipiškių žydų kapinės Tiksli Senųjų Vilniaus žydų kapinių įkūrimo data nėra žinoma. Daugelyje enciklopedijų ir literatūroje nurodoma 1487 m. (kai kada 1477 m.). Pirmą kartą abejonių nekeliantys dokumentai, kuriuose minimos Šnipiškių žydų kapinės, yra išlikę iš XVI a. pab., kai Zigmantas Vaza žydams suteikė privilegiją, kurioje, be teisės nuolat gyventi Vilniuje, leidžiama turėti ir savo kapines. Iš atskirų sklypų į vientisą kapinių masyvą žydų kapinės buvo suformuotos apie 1790 metus, sudarant miesto posesijų (sklypų) sąrašą. Visa kapinių teritorijos žemė priklausė Vilniaus pilies ir eiguvos jurisdikcijai. 1817 metais carinės Rusijos administracija nusprendė Žydų kapines uždaryti, bet sprendimas įgyvendintas tik 1831 metais, kai pradėta tvirtovės statyba. Šios teritorija apėmė apie ¼ kapinių teritorijos. 1935 metais Lenkijos administracija buvo paskelbusi šias kapines muziejine vertybe. Sovietų valdžia po karo kapines galutinai sunaikino, o jų ir aplinkinėje teritorijoje pastatė baseiną bei Koncertų ir sporto rūmus. Dalis palaidojimų, kurių nesunaikino tvirtovės, Koncertų ir sporto rūmų bei įvairių požeminių trasų statybos darbai, yra išlikę ir paskelbta saugoma teritorija.  Apatinėje teritorijos terasoje įrengtas simbolinis kapinių įamžinimo ženklas, atspindintis Šnipiškių žydų kapinių svarbą Lietuvos istorijoje, įamžinant žymiausių žmonių palaidojimus.

Olandų kapinės

Senosios Olandų kapinės

Senosios Olandų kapinėsUžupyje, Olandų gatvėje, nuo 1828 iki 1940 m. veikė žydų kapinės, kur buvo palaidota apie 70 tūkst. žydų. Kapinės buvo sunaikintos sovietmečiu 1961-1963 m. ir tik kai kurių kultūros veikėjų, rašytojų ir kitų svarbių asmenų palaikai buvo perlaidoti į naująsias Sudervės kapines. Iš ten stovėjusių paminklinių antkapių buvo sumūryti laiptai į Tauro kalną, į Vingio parką ir  į Klinikų ligoninę ir daugelyje kitų vietų buvo galim rasti akmenų su žydiškais užrašais. 1990 m. laiptai į Tauro kalną ir daugelis kitų statinių buvo išardyti, o 1992 m. architektas Jaunutis Makariūnas Užupyje  pastatė paminklą.

Sudervės žydų kapinės Iš trijų buvusių žydų kapinių šiandien yra išlikusios tik XX a. 4 deš. pabaigoje įkurtos ir veikiančios kapinės Sudervės gatvėje, kuriose yra žydų dvasinio lyderio Vilniaus Gaono (Elijas ben Saliamonas Zalmanas, 1720-1797) kapas. Čia Gaono, jo artimųjų (tėvo, motinos, brolio ir dvejų žmonų) bei atsisakiusio krikščionybės ir priėmusio judaizmą grafo Valentino Potockio (vadintu Ger Cedeku – teisiuoju atsivertėliu, 1749 m.) kapai. Visi jie pradžioje buvo palaidoti Senosiose žydų kapinėse Šnipiškėse, 1953 m. jų palaikai perkelti į Naująsias žydų kapines prie dabartinės Olandų gatvės, o 1968 m., kai ir šios buvo sunaikintos – į Sudervės žydų kapines.

Lietuvos nepriklausomybė sudarė galimybes pradėti žydų atgimimo laikotarpį, kuris tebesitęsia iki šiol. Vilniaus žydų bendruomenės būstinė yra Vilniuje, Pylimo gatvė 4.

Bendruomenė vykdo aktyvią veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žmonėms – nuo vaikų iki garbaus amžiaus senjorų. Šiuo metu bendruomenėje veikia vaikų, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių užimtumo klubai „Dubi“, „Ilan“, „Knafaim“, „Gešer“, „Lektoriumas“, aktyviai vykdoma švietėjiška ir socialinė veikla, švenčiamos šventės, vykdomi visuomeniniai projektai. Tai aktyvi ir labai gyvybinga žydų bendruomenė.

2018 Rugpjūčio 24-26 įvyko pirmoji atkuriamoji Lietuvos žydų skautų stovykla, subūrusi bendrai veiklai Lietuvos žydų bendruomenės organizacijų vaikus iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Molėtų. Žydų skautų tradicija Lietuvoje yra sena ir iki Holokausto žydų skautų judėjimas skaičiavo virš tūkstančio narių.

JFS programos dalyviai lankėsi parodoje “Malina”

Ekspozicija "Malina"

Ekspozicija “Malina”

Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro JFS programos koordinatorė Sofija Sirvydienė drauge su šios programos nariais lankėsi buvusioje Vilniaus žydų geto teritorijoje įrengtoje ekspozi-cijoje „Malina“ – tai slėptuvė, kurioje žydai bandė išgelbėti savo ir artimųjų gyvybes.

Tai buvo ekskursija, kurios dalyviai turėjo išskirtinę galimybę sužinoti apie karo meto slėptuves, kuriose ilgą laiką nuo persekiojimo slėpėsi žydai. Anot ekskursijos vedėjos, žodis „malina“ gali būti aiškinamas dvejopai: pirma, – tai hebrajiško žodžio „malion“ – „viešbutis“ reikšmė. Ši unikali eks-pozicija – tai būdas parodyti II pasaulinio karo baisumus ir išgyvenimo pastangas. „Kadaise „mali-nose“ slapstydavosi vagys. Nacių okupacijos metais žodis „malina“ mieste pradėjo skambėti vis dažniau. Malinas įrenginėjo naktimis, jos kūrėsi rūsiuose, po šiukšlių dėžėmis – visur, kur tik leido žmogaus fantazija. Iš pradžių „malinos“ gete buvo gana primityvios – rūsiuose, tamsiuose kambarė-liuose, palėpėse ir panašiose vietose. „Malinos“ buvo patogiai įrengtos ir skurdžios, didelės ir mažos, skirtos vienai šeimai, o kartais net šimtams žmonių. Paskutinėmis geto dienomis slėptuvių įrengimo menas pasiekė apogėjų, kai išaugo visas požeminis miestas.

Ekskursijoje dalyvavo studentai, vyresnio amžiaus vaikai ir tėvai. Jie visi turėjo retą galimybę bent prisiliesti prie kraupios ano meto istorinės realybės, suvokti, kiek pastangų kario metais kainavo prigimtinė žmogaus teisė gyventi, ir kokie laimingi yra ekskursijoje lankęsi žmonės, kuriems nebereikia nuogąstauti dėl savo ir artimųjų gyvybių.

Šavuot šventė Dienos klube

Koordinatorės Žana Skudovičienė ir Ninel Skudovič drauge su klubo narėmis ruošė tradicinį žydišką skanėstą

Koordinatorės Žana Skudovičienė ir Ninel Skudovič drauge su klubo narėmis ruošė tradicinį žydišką skanėstą

Gegužės 30 dieną Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro Dienos klube buvo švenčiamas Šavuot. Koordinatorės Žana Skudovičienė ir Ninel Skudovičiūtė drauge su klubo narėmis šia proga ruošė tradicinį žydišką skanėstą iš macų ir džiovintų vaisių. Buvo miela stebėti, kaip garbaus amžiaus senutės pajuokaudamos, linksmai kleketuodamos smulkino macus, pjaustė vaisius, maišė pyragą ir visą laiką šypsojosi.

Lietuvos žydų bendruomenėje Dienos klubas veikia jau trejus metus. Garbaus amžiaus žmonės sudaro tris grupes ir į klubą atvežami kartą per savaitę.

Penktadieniais, kai senjorų klube „Abi men zet zich“ švenčiamas Šabatas, į jį atvežami ir Dienos klubo nariai. Paskutinio Šabato metu buvo pasveikinta viena seniausių bendruomenės narių Diana Koifman, kuriai sukako 97 metai. Lietuvos žydų bendruomenės vardu sveikiname sulaukus garbaus amžiau ir linkime stiprios sveikatos.

Diana Koifman

Diana Koifman

Dienos klube senjorai turi išskirtines galimybes susitikti, pabendrauti, sužinoti ką nors naujo, nesijausti vieniši ir gyventi socialiai aktyvų gyvenimą. Dėmesys ir nuolatinė veikla tokio amžiaus žmonėms nepaprastai svarbu.

Susitikimas su violončelininku D. Geringu iš renginių ciklo “Likimai”

Susitikimas su violončelininku D. Geringu iš renginių ciklo "Likimai"

Susitikimas su violončelininku D. Geringu iš renginių ciklo “Likimai”

Gegužės 15 d. Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetso salėje įvyko septintasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“. Šį kartą svečiavosi violončelės meistras, dirigentas ir pedagogas iš Vokietijos David Geringas ir Muzikos akademijos profesorė Silvija Sondeckienė. Abu jie pažįstami nuo ankstyvos jaunystės, todėl visas susitikimas buvo persmelktas bendrystės jausmo, bičiuliškų patirčių ir šviesiausių prisiminimų.

Maestro pasakojo apie savo šeimą ir begalinį mamos norą, kad visi vaikai grotų, apie pirmuosius  muzikinius bandymus ir šviesaus atminimo violončelininką bei pedagogą Michailą Šenderovą, pas kurį pradėjo mokytis būdamas vos šešerių metų. „Atėjau į mokyklą, buvo naujas mokytojas, kuris pasakė, kad mano rankos tinkamos, ir davė man viso gyvenimo tikslą“, – sakė violončelininkas D. Geringas.

Maestro prisiminė karo baisumus ir studijų metą, kai Maskvos konservatorijoje studijavo pas pasaulinio garso violončelininką, dirigentą, mecenatą Mstislavą Rostropovičių. D. Geringas ir S. Sondeckienė, kuri tuo pat metu irgi studijavo Maskvos konservatorijoje, dalijosi prisiminimais apie studijų laikus, vėlesnę maestro karjerą,  kai 1970 m. P. Čaikovskio konkurse jis  laimėjo I premiją ir aukso medalį. 2000 m. D. Geringas tapo Berlino Hannso Eislerio Aukštosios muzikos mokyklos profesoriumi, vadovavo daugeliui  meistriškumo kursų, o jo studentai tapo įvairių prizų ir apdovanojimų laimėtojais.

Susirinkusiesiems D. Geringas sugrojo tris kūrinius, vienas kurių – jo brolio sukurta baladė.  Žiūrovai galėjo džiaugtis ypatinga vakaro atmosfera, ore sklandančiomis bičiuliškomis nuotaikomis ir nuostabiais violončelės garsais

Pesach

Macai

Macai

Pesach – tai pavasario šventė, susijusi su žydų išėjimu iš Egipto – pradedant 15-ąja nisano diena, ji tęsiasi ištisą savaitę. Šioje švenčių grupėje neretai ji laikoma svarbiausia; tai grindžiama Išėjimo knygos žodžiais apie nisano mėnesį: „šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią“ (Iš 12, 2) – senovėje žydų metų pradžia buvo nisano mėnuo. Be Pesacho, ši šventė dar turi ir kitų pavadinimų: pavasario šventė, mūsų išvadavimo metas, macų šventė. Šie epitetai žymi skirtingus šventės aspektus. Kalbėdami apie laisvę, apie fizinį išvadavimą iš Egipto vergystės, žydų išminčiai pažymi, kad po šio prasidėjo dvasinis išsivadavimas, laisvų žmonių psichologijos formavimasis. Tik tokiai bendruomenei ir buvo galima įteikti „dvasinę konstituciją“ – Torą. Žydų tautos dvasinis atgimimas siejamas su pavasariniu gamtos, ypač Izraelio žemės – žydų kelionės iš Egipto tikslo, – atgimimu. Per Pesachą sinagogoje skaitomos poetiškos Giesmių giesmės eilutės: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje“ (2, 11–12). Šis tekstas pasirinktas dar ir dėl to, jog laikomas Dievo ir tautos ryšio alegorija: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos!“ (Gg 8, 6).

Pagrindinė Pesacho reikšmė yra „praėjo pro šalį“, ji primena Išėjimo knygoje aprašytą dešimtąją „Egipto bausmę“, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, mirties angelas aplenkė. Po šios bausmės faraonas iškart sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o auka vadinama pesach.

Visą šventės laiką nevalgoma rauginta duona arba raugo turintys produktai, todėl pasirengimas šventei prasideda nuo macų – paplotėlių iš miltų bei vandens – kepimo. Jie šventei suteikė dar vieną pavadinimą. Reikalavimas septynias dienas valgyti macus išdėstytas Biblijoje (Įst 16, 3): tai priminimas apie skubotą išėjimą iš Egipto, kai net nesuspėjo iškilti duonos tešla (Iš 12, 39). Iki Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos miesteliuose macai buvo kepami arba namuose, arba bendruomenės kepykloje, kur lengviau paruošti didelę krosnį pagal visus griežtus Pesacho reikalavimus. Vengiama bet kokio raugo – chamec, šventės dienomis jo neturi būti nei ant stalo, nei namuose. Išvakarėse šeimininkas, paprastai lydimas vaikų, paskutinį kartą apeina namus su plunksnele ir mediniu šaukštu ir jei dar randa nors trupinėlį chamec, sušluoja plunksnele į šaukštą ir šį sudegina (paprastai keli trupiniai būdavo paliekami juos rasiančių vaikų džiaugsmui). Pesachui neretai naudojamas specialūs indai, į kuriuos niekuomet nebuvo dėti ar pilti raugo turintys patiekalai.

Pirmas, antras ir paskutinis šventės vakaras pažymimas ypač iškilminga vakariene – seder. Šis žodis reiškia „tvarką“, ir iš tikrųjų, Pesacho vakarienė griežtai reglamentuota: pradedant tam tikrais patiekalais (karčios žolelės, kiaušinis, merkiamas į sūrų vandenį, krienai ir kiti vergovės kartėlio simboliai) ir baigiant maldomis bei giedojimu. Sederio vedėjas (paprastai vyriausias šeimos vyras) sėdi galustalėje atsirėmęs į pagalves (fizinės laisvės simbolis) ir skaitoHagadą – išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, pasakojimų, maldų ir liturginių himnų rinkinį. Hagadoje išdėstyta jos skaitymo motyvacija: „Egipte mes buvome faraono vergai, ir Dievas, mūsų Viešpats, ryžtinga ir tvirta ranka mus iš ten išvedė […] Privalome pasakoti apie išėjimą iš Egipto. Ir kas daugiau papasakos, bus pagirtas.“ Klausydami Hagados, sederio dalyviai išgyvena žydų tautos kelią iš vergovės į laisvę, iš Egipto – į Pažadėtąją žemę: „Kiekvienos kartos žmogus privalo manyti, tarsi jis pats būtų išėjęs iš Egipto.“Hagada persmelkta laisvės ir lygybės dvasios. Pradžioje sakoma: „Štai prasta duona, kurią mūsų tėvai valgė Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas tegu ateina ir valgo. Kiekvienas vargingas tegu ateina ir dalyvauja sederyje. Šiais metais – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiais metais – vergai, kitais metais – laisvi žmonės.“ Turimas omeny ne tik kasdienės priespaudos atsikratymas, bet pirmiausia – mesijinis išvadavimas ir gyvenimo diasporoje pabaiga. Hagadospaskutiniai žodžiai nuskamba tarsi aidas: „Kitais metais atstatytoje Jeruzalėje“ – t. y. vėl reiškiama Mesijo atėjimo ir Šventyklos atstatymo viltis. Baigiantis šventinei vakarienei ant stalo pastatoma graži taurė su vynu, durys paliekamos šiek tiek praviros. Tai vadinamoji pranašo Elijo (Mesijo šauklio) taurė.

Dėl pareigos „pasakoti daugiau“ ir tos aplinkybės, kad iš Egipto išeita naktį, susiklostė paprotys užtęsti sederį iki vėlumos. Stengiamasi, kad vaikai, kurie būtinai turi dalyvauti vakarienėje (iš Egipto išėjo visa bendruomenė), nenuobodžiautų ir neužmigtų jai nesibaigus: jiems uždavinėjami tradiciniai klausimai („kuo ši naktis skiriasi nuo kitų?“ ir pan.), baigiantis sederiui pasiūloma surasti paslėptą maco gabalėlį – afikoman, o radusiam įteikiama dovana.

Pasirengimas Pesachui ir jo šventimas buvo dideli įvykiai, juos pastebėdavo ir savaip vertino žydų kaimynai. Lietuvoje ši šventė buvo vadinama žydų Velykomis, nes ji vyko beveik tuo pačiu metu kaip krikščioniškosios Velykos, nors žydų kaimynai žinojo, jog žydai netiki Jėzumi Kristumi, todėl Velykų nešvenčia.

Larisa Lempertienė

JAD LE-JAD programos globotiniai lankėsi spektaklyje

Spektaklis "Mama katinas"

Spektaklis “Mama katinas”

Kovo 25 d., sekmadienį, Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro JAD LE-JAD programos globotiniai lankėsi Vilniaus Mažojo teatro spektaklyje vaikams „Mama katinas“ (režisierius  Evaldas Jaras, scenografas Marijus Jacovskis).

Spektaklį turėjo galimybę pamatyti trisdešimt vaikų su tėvais, seneliais ir tos pačios programos bičiuliais.

Spektaklis „Mama katinas“ buvo parinktas neatsitiktinai. Kaip teigia šios programos koordinatorė Sofija Sirvydienė, spektaklyje skambantys didaktiniai motyvai, – raginimas nebijoti būti kitokiu, skatinimas siekti savo tikslų, prisiimti atsakomybę už šalia esantį žmogų, aukojant savo laiką, miegą, sveikatą – itin aktualūs Socialinio centro vaikams. Tai jiems tarsi postūmis norėti lavėti, nebijoti tobulėti ir siekti savo gyvenimo tikslų.

Spektaklį pažiūrėti rekomendavo LŽB valdybos narys ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorius  Daumantas Todesas.

Susitikimas su istoriku hab. dr. A. Eidintu ir dr. A. Bubniu iš renginių ciklo “Likimai”

Dr. Arūnas Bubnys, hab. dr. Alfonsas Eidintas ir LŽB pirmininkas dr. Simonas Alperavičius

Dr. Arūnas Bubnys, hab. dr. Alfonsas Eidintas ir LŽB pirmininkas dr. Simonas Alperavičius

2012 m. kovo 22 d., 18.00 val. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko šeštasis susitikimas iš renginių ciklo “Likimai” susitikimas su istoriku, diplomatu, rašytoju, hab. dr. Alfonsu Eidintu bei Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriumi dr. Arūnu Bubniu. Susitikimo tema „Lietuvos žydų istorija. Tragiškieji žydų istorijos puslapiai“.

Susitikimo metu buvo pristatomos knygos: A. Eidinto „Antanas Smetona ir jo aplinka“, „Jews Lithuanians and the Holocaust“ II leidimas, istorinio romano „Ieškok Maskvos sfinkso“ vertimas į rusų kalbą, „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ bei „Žydai, Izraelis, palestiniečiai”. A. Bubnio sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“

Susitikimas tarsi buvo padalytas į dvi dalis. Pirmojoje prof. A. Eidintas daugiausia dėmesio skyrė Holokaustui ir knygai „Žydai, lietuviai ir Holokaustas“. Šią knygą istorikas rašė būdamas Amerikos ambasadoriumi Lietuvai, kai 2002 m. gavo stipendiją ir tris mėnesius kaip eilinis pilietis Vašingtono Holokausto bibliotekoje ir archyvuose studijavo medžiagą apie Lietuvos Holokaustą. Daugiausia medžiagos ten pavyko rasti apie Kauno getą. Pasirodžius šiai knygai prasidėjo Holokausto švietimo programa ir knyga buvo išversta į anglų kalbą ”Jews, Lithuanians And The Holocaust”. Studija skirta plačiajam skaitytojui, kuris mažai žinojo apie Holokaustą. Trečiojoje knygos dalyje analizuojama, kaip Holokaustas paliko pėdsakus dabartinėje Lietuvos visuomenėje. Kaip teigia pats profesorius, sovietmečiu apie žydų tautos tragediją iš viso buvo nekalbama, nes žydų netektys prieštaravo sovietinei ideologijai. Tuo metu neegzistavo tautos, visi buvo tarybiniai piliečiai, tad ir Holokaustas neturėjo nacionalinio atspalvio. Sovietiniuose vadovėliuose taip pat nebuvo užsimenama apie Holokaustą, tad rašyti knygą šia tema prof. A. Eidintui buvo sudėtinga. Knygoje kalbama apie žydų ir lietuvių santykius sudėtingų istorinių išbandymų metu, kultūrinio, ekonominio, buitinio antisemitizmo apraiškas, vertinimo stereotipus, Holokausto pamokas. Autorius taip pat bando perteikti poholokaustinės lietuvių visuomenės nuotaikas ir pastangas suvokti faktą, kad dalis lietuvių aktyviai kolaboravo su naciais žydų žudynių metu.

Holokausto studijų temą pratęsė dr. Arūnas Bubnys. Jo sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ papildo prof. A. Eidinto studiją, tačiau, kaip pastebi A. Bubnys, nors Holokausto tema pastaruoju metu išleista nemažai knygų, literatūros šia tema vis dar trūksta, visuomenės supratimas pasireiškia paviršutiniškais ir stereotipiškai. Anot straipsnių rinkinio autoriaus, Holokausta Lietuvoje buvo gerai organizuotas biurokratinis procesas, kuriame dalyvavo ne grupelė visuomenės atplaišų, o įvairių rūšių Lietuvos policija.

Naujoje knygoje „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ autorius daugiausia dėmesio skiria lietuvių tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui XX amžiuje, jos raidai, ypač žmogiškajam metmeniui. Kas padėjo Antanui Smetonai du kartus būnant Lietuvos prezidentu, su kuo jis artimiausiai dirbo konstruodamas ir diegdamas autoritarinės valdžios modelį? Smetoną visuomet rėmė ištikimi draugai, padėjo jam ir tikėjo juo žmona Sofija, Juozas Tūbelis ir jo žmona Jadvyga, tautininkų ideologas kunigas Izidorius Tamošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Mironas ir kiti kunigai, teisininkas Stasys Šilingas, kariškiai Kazys Skučas, Kazys Musteikis. Studijoje ieškoma ir atsakymų, kodėl išsiskyrė Smetonos keliai su Augustinu Voldemaru, Vincu Krėve-Mickevičiumi, generolu Stasiu Raštikiu, Ernestu Galvanausku. Aprašytas ir Antano Smetonos šeimos, artimiausių draugų, bendražygių likimas po 1940 metų okupacijos. Viso renginio metu vyko labai įdomi istorinė diskusija, kuri sujungė kalbėtojus ir klausytojus į vieną visumą, suteikė galimybių kalbėti, abejoti, oponuoti ir sukurti vieną bendrą intelektualų disputą.

Purim šventė mažiesiems „Pasakų dirbtuvės”

"Pasakų dirbtuvė"

“Pasakų dirbtuvė”

Kovo 9 dieną Lietuvos žydų bendruomenės Socialinis centras organizavo Purim šventę mažiesiems centro globotiniams, kuri vadinosi „Pasakų dirbtuvės“. Šventė prasidėjo Šabato ceremonija: buvo uždegtos žvakės ir sukalbėtos maldos žvakėms, vynui ir chalai. Po maldos visi vaikai, sėdėję ratu, laužė chalą ir vieni kitus sveikino „Šabat šalom“! Atlikus religines apeigas vaikai klausė ir patys pasakojo Purimo istoriją: pirmojo pavasario mėnesio adaro (keliamaisiais metais – antrojo adaro) 14-ąją ir 15-ąją dieną švenčiama linksma ir visų mėgstama Purim (hebr. burtai) šventė. Šventės istorija aprašyta Esteros knygoje: pasakojama apie išnaikinimą, grėsusį Persijoje gyvenusiems žydams, bei juos išgelbėjusį stebuklą, kurį padarė žydė Estera, Persijos karaliaus mylimoji. Žydai buvo ne tik išgelbėti, bet ir nugalėjo savo priešą, karaliaus patarėją Hamaną; šis buvo išbūręs žydų išnaikinimo datą, bet pats tą dieną buvo nubaustas mirtimi. Susirinkę vaikai buvo pasipuošę karnavaliniais drabužiais – tai viena iš Purimo šventės tradicijų, simbolizuojanti slaptąją daiktų prigimtį ir įvykių sąsajas, kurios galiausiai taps akivaizdžios, ir tai ne kas kita, o dieviškoji apvaizda, – taip atsitiko ir Purimo istorijoje.

Skaityti plačiau

Susitikimas su filosofu prof. Leonidu Donskiu iš renginių ciklo “Likimai”

Susitikimas su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu.

Susitikimas su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu.

Vasario 23 dieną Lietuvos žydų bendruomenėje įvyko penktasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu. Vakaro moto buvo Henri Poincaré frazė: „Abejoti viskuo ir tikėti viskuo – du vienodai patogūs sprendimai: ir vienas, ir kitas atpalaiduoja nuo būtinybės samprotauti.“ Pagrindinis renginio leitmotyvas buvo savęs atradimas kitur ir per kitus, per keliones, dialogus, susitikimus.

Kaip vienus svarbiausių L. Donskio pasaulėvoką formavusių asmenų filosofas minėjo savo tėvus medikus, kurie jam sukūrė tobulą vaikystės ir paauglystės pasaulį, kupiną muzikos, knygų, noro pažinti ir emocinio saugumo. Anot filosofo, savo tėvui jis be galo dėkingas, kad daugelį svarbiausių gyvenimo patirčių jis išgyveno subrendęs kaip asmenybė. Jau baigęs universitetą L. Donskis su tėvu išvyko į Ameriką aplankyti ten gyvenusių giminių. Kartą, jiems vaikštant po miestą, tėvas pagaliau prabilo apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį: Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo vienas iš dešimties Butrimonyse likusių gyvų žydų. Tuokart buvo nužudyta apie 2000 žydų, bet pavyko išgyventi filosofo seneliams, dėdei ir tėvui, kuris, tobulai kalbėjęs jidiš, niekuomet šia kalba nešnekėjo su sūnumi. Filosofą nepaprastai sukrėtė ši patirtis, tad jis tikina, kad jei tragišką šeimos istoriją būtų išgirdęs anksčiau, jo asmenybės formavimuisi tai būtų padarę nepataisomą žalą.

Jau ėmęs studijuoti doktorantūroje L. Donskis laimėjo stipendiją ir turėjo galimybę tobulintis bet kuriame JAV universitete. Filosofas sąmoningai pasirinko Dikinsono koledžą, kuriame sociologijos ir antropologijos skyriaus vedėju, sociologijos ir lyginamųjų civilizacijos studijų profesoriumi dirbo Vytautas Kavolis – viena autoritetingiausių L. Donskiui asmenybių. Kaip teigia pats filosofas, šio žmogaus įtaka buvo didžiulė – jis išmokė rašyti akademinį tekstą Amerikos žurnalams, bendraudamas su juo susipažino su A. Nyka-Niliūnu, A. Mackumi, V. Adamkumi, kitais žymiais išeivijos visuomenės veikėjais. Antras labai svarbus L. Donskiui žmogus buvo politologijos profesorius Aleksandras Štromas. L. Donskis jų draugystę apibūdina kaip moralinio veidrodžio efektą, kai vienas kitą tarsi papildo savybėmis, kurių neturi, bet randa kitame. Filosofas kalbėjo, kad geriausias jo gyvenimo draugas ir didysis kritikas yra jo žmona, kuri visada išklauso, esant reikalui kritikuoja, bet visada tai daro pelnytai ir pagrįstai.

Paklausyti filosofo prof. Leonido Donskio susirinko pilna salė.

Paklausyti filosofo prof. Leonido Donskio susirinko pilna salė.

Susitikimo metu vyko atvira diskusija apie lietuvių ir žydų santykius, svarstytos įvairios nepakantumo ir antisemitizmo apraiškos.

Šis susitikimas buvo ypatingas savo intelektualia atmosfera, kai diskursas – natūralus, betarpiškas, išgrynintas ir tikras – sujaudina iki širdies gelmių, tampa kiekvieno savastimi ir ima gyventi girdinčiųjų sąmonėje.