Nors ir nelengvai, bet į mūsų krašto istorinį kontekstą grįžta supratimas, kad dar visai neseniai (skaičiuojant istorijos mastais – prieš akimirką), šalia mūsų beveik keturis šimtus metų gyveno žydų bendruomenė. Pastaroji prieškariu sudarė apie 34-36 procentus Biržų miesto gyventojų. Visi jie vieną dieną išėjo ir visiems laikams dingo Pakamponių miške.

Karo liepsnos nušlavė jų namus, o per stebuklą išlikusiais „pasirūpino“ sovietų valdžia. Jie liko be tautybės – sovietinis obeliskas Pakamponyse skelbė apie čia nužudytus kažkokius tarybinius žmones. Išliko tik paskutinis diasporą primenantis objektas – senosios žydų ir karaimų kapinės, liaudyje „žydkapiu“ šaukiamos. Apaugusios medžiais ir suvešėjusiais krūmais, negailestingai ardomos Širvėnos ežero bangų tos kapinės sovietiniais metais niekam nerūpėjo ir lėtai, bet užtikrintai grimzdo į nebūtį. 

Ilgą laiką siekėme, kad gyvūnai, kurie skerdžiami maistui, nesikankintų. Tačiau dabar kai kurie parlamentarai, verslininkų reikalavimu, siekia priimti įstatymus, kurie leistų tai daryti. „Tupintys pinigai“ Kiaulės skerdimas kaime – visada buvo tam tikras ritualas. Ne kiekvienas išdrįsdavo peiliu durti kiaulei, o ir kur durti, dar reikėdavo žinoti. Dažniausiai kaimas turėdavo bent vieną šio darbo „specialistą“. Šis, parišęs už kojos kiaulę, kitų vyrų padedamas, versdavo ją ant šono ir įgudusia ranka durdavo tiesiai širdin.

Tuomet ir kraujas greitai išbėgdavo, ir gyvūnas per daug nesikankindavo. Lietuviai nuo seno žinojo, kad kuo mažiau ir trumpiau gyvulys kamuosis, tuo geresnė bus mėsa. Taip pat, kuo daugiau nubėgs kraujo, kuo jo mažiau liks mėsoje, tuo ji ilgiau nesuges. Tačiau kaime buvę ir tokių atvejų, kai jau padurtas paršas pakildavo ir žviegdamas lakstydavo po kiemą, palikdamas ant sniego raudonus kraujo klanus. Vištoms galvas dažniausiai nukirsdavo pačios šeimininkės. Dar porą minučių vištą reikėdavo laikyti už kojų, nes ji ir be galvos bandydavo skristi ar bėgti. Užmušti triušį užtenkdavo vieno rankos smūgio į kaklą. Skerdikas yra pasakojęs, kad sunkiausia papjauti veršį, nes šis žiūri savo didelėmis akimis ir verkia.
Skaitykite balsas.lt 

Skaitykite musulaikas.lt 

Per izraeliečių antskrydžius Gazos Ruože pirmadienio naktį žuvus dviem palestiniečiams, bendras palestiniečių, žuvusių per jau septynias savaites trunkantį konfliktą, skaičius padidėjo iki 2 122. Tai pranešė palestiniečių šaltiniai.

Izraelio armijos atstovė sakė, kad karo lėktuvai įvykdė 16 antskrydžių. Nuo sekmadienio 21 val. Grinvičo (24 val. Lietuvos) laiku į Izraelio teritoriją iš Gazos Ruožo nebuvo paleistos jokios raketos.

Ar­chi­tek­tas Ar­tū­ras Im­bra­sas su žmo­na As­ta ir dviem ma­žais sū­nu­mis Pa­uliu­mi ir Mi­ku prieš be­veik dvi­de­šimt me­tų iš­va­žia­vo gy­ven­ti į Iz­rae­lį. Po de­vy­ne­rių grį­žo. Vy­ras pri­si­pa­ži­no, kad ir iš­vy­ko, ir grį­žo ieš­ko­da­mi ge­res­nio gy­ve­ni­mo. Jau de­šimt me­tų šei­ma vėl gy­ve­na Lie­tu­vo­je ir dėl to­kio spren­di­mo ne­si­gai­li.

Į naująjį Žemaičių krašto etnokultūros centro muziejų dvi dienas iš viso regiono rinkosi krašto istorijai neabejingi žmonės – kultūrininkai, muziejininkai, moksleiviai, mokslininkai. Jie dalyvavo projekto „Lietuvininkų ir žydų kultūros pėdsakai Žemaitijos pasienyje“ seminare.

Metų pradžioje Žemaičių krašto etnokultūros centro muziejininkė Nijolė Stanelienė Lietuvos kultūros ministerijai pateikė projektą „Lietuvininkų ir žydų kultūros pėdsakai Žemaitijos pasienyje“. Gautas 10 000 litų finansavimas leido įgyvendinti sumanytą projektą. Vienas iš šio konkurso prioritetų buvo skirtas tautinėms mažumoms. Tai ir leido pažvelgti į Žemaitijos pasienyje gyvenusių lietuvininkų ir žydų kultūrą. 

Susirinko gyvai pavartyti istorijos puslapius

Mintis giliau pasidomėti lietuvininkų ir žydų kultūriniu palikimu šiame krašte N.Stanelienei kilo todėl, kad  naujai suremontuotame muziejuje bus kuriama pasienio miestelio koncepcija, ruošiamos ekspozicijos, susijusios su to laikmečio atspindžiais.

Skaitykite silutesnaujienos.lt

2014 m. liepos 31 d. 10 val. savivaldybės mažojoje salėje projekto „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ įgyvendinimo darbo grupė surengė spaudos konferenciją, skirtą projekto idėjoms, tikslams ir būsimoms veikloms pristatyti. 

Spaudos konferencijoje dalyvavo projekto įgyvendinimo darbo grupės nariai: projekto vadovė Birutė Vanagienė, Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja; projekto koordinatorius Mindaugas Veliulis, Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus kultūros paveldo vyr. specialistas; projekto vadovo pavaduotojas Gintaras Makauskas, Strateginės plėtros ir statybos skyriaus  vedėjas; viešųjų pirkimų organizatorius Laimis Svidras, Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Statybos ir viešųjų pirkimų poskyrio vedėjas. Projektu taip pat  domėjosi Pakruojo rajono savivaldybės J. Paukštelio viešosios bibliotekos direktorė Romualda Kulšytė ir vyriausioji metodininkė Regyna Rakauskė. 

Skaitykite pakruojis.lt

Per žydų šventę Peisah skirtą žydų išsivadavimui iš Egipto vergovės atminti, jauniausias sūnus prie stalo turi atsakyti į tokį tradicinį tėvo iš Hagados knygos skaitomą klausimą: „Kuo šis vakaras skiriasi nuo visų kitų vakarų?“. Tad štai, perfrazavus, būtina kelti klausimą: kuo skiriasi šis Izraelio valstybės ir „Hamas“ teroristų konfliktas nuo buvusių konfliktų?

Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu atkreipti dėmesį į politinius procesus, kuriuos išryškino šių metų Izraelio ir „Hamas“ konfliktas. Pirma, visiškai pakito Artimųjų Rytų politinis landšaftas. Sirijoje jau treti metai vyksta pilietinis karas, nusinešęs 200 000 žmonių, tarp jų – 14 000 vaikų gyvybes. Kare dalyvauja ir ekstremistinės islamistų organizacijos, kaip antai ISIS ir „Al Qaeda“.

Irake vyksta religinių sektų šiitų ir sunitų tarpusavio skerdynės su veik puse milijono, tame tarpe – 11000 vaikų, aukų. Irako vieną miestą po kito užimantys ISIS islamistai kelia siaubą net „Hezbollah“ vadeivai Libane Nasrallah. Dešimtys tūkstančių pabėgėlių, tūkstančiai nužudytų civilių. Pagaliau JAV pradėjo ginti žudomas ISIS skerdikų krikščionių ir jazidų mažumas.

Skaitykite lrytas.lt