“Mus slegia begalinė širdgėla, kai tampame liudininkais gėdingų scenų, kai banditėliai viduryje gatvės muša ir spardo moteris ir senyvo amžiaus žmones… Aš stoviu prie lango draskomas begalinio įniršio. Akyse susitvenkia ašaros: visas mūsų bejėgiškumas, visas mūsų vienišumas gimsta gatvėje. Nėra nė vieno, kuris stotų mūsų pusėn. O mes patys esame tokie bejėgiai, tokie bejėgiai… Gyvenimas tampa nepakeliamai sunkus.” Tai ištrauka iš berniuko Icchoko Rudaševskio dienoraščio, aprašančio karo pradžią Vilniuje, dar iki to laiko, kai žydai buvo izoliuoti getuose, o tūkstančiai jau buvo sunaikinti.
Tačiau ne visi buvo abejingi žydus ištikusiai tragedijai.
Man didelė garbė būti čia, kartu tarti vardus tų, kuriuos pelnytai galima vadinti Lietuvos tautos šviesuliais ir didvyriais. Žydai niekada nepamirš savo gelbėtojų, savo geradarių.
Šie ypatingi žmonės net tik išgelbėjo savo draugų, kaimynų, ar visai nepažįstamų žmonių, kurie nepadarė nieko… tik buvo žydais, gyvybes.




















