Šiame tekste nagrinėsiu, kodėl, mano manymu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras išgyvena nuolatinę nepasitikėjimo juo (mano akimis, ir nepasitikėjimo savimi) krizę. Jo veiklą kvestionuoja žymi dalis Holokausto tyrėjų, dalis visuomenės gyvenimo apžvalgininkų ir liberalių politikų. Sakydamas „liberalių“, turiu galvoje ne partiškumą, o pasaulėžiūrą, pasižyminčią atvirumu, gebėjimu pažvelgti iš įvairių perspektyvų ir savirefleksija – savybėmis – kurios, atrodo, nebuvo labai būdingos Centro veiklai.


























































