Lietuvos gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu tyrimo pristatymas

Lietuvos gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu tyrimo pristatymas

Nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir „Media4change“ kviečia dalyvauti Tarptautinės tolerancijos dienai paminėti skirtame virtualiame renginyje, kurio metu numatyta pristatyti 2022 m. atlikto Lietuvos gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu tyrimo bei žiniasklaidos stebėsenos rezultatus.

 KAS: Visuomenės nuomonės etninių ir religinių grupių atžvilgiu apklausos ir žiniasklaidos stebėsenos rezultatų pristatymas

KADA: 2022 m. lapkričio 16 d. | 10:00 – 11:30 val.

KUR: Virtualioje platformoje „MS Teams“ (prisijungimo nuoroda https://bit.ly/3EhuyI1)

PRANEŠĖJOS: 

  • dr. Giedrė Blažytė – migracijos sociologė | Diversity Development Group, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos institutas
  • Neringa Jurčiukonytė – steigėja ir direktorė | Media4changeKvietimas_programa_2022-11-16
Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu ir pasitikti Šabą su šeima!

Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu ir pasitikti Šabą su šeima!

Pranešimas spaudai

2022-11-10

Vilnius

Kasmet vėlyvą rudenį milijonai žydų visame pasaulyje susijungia į vieną neparastai jaudinantį vyksmą – kartu kepa chalas, laimina duoną ir vyną, gieda šabo giesmes, jį leidžia kartu su šeima ir artimaisiais, įžiebia havdalos smilkalus ir taip kasmet…

Tai didžioji pasaulinė chalų šventė, nuo 2013 m. išjudinusi milijonus bendruomenių  daugiai nei 1 600 miestuose, šimte pasaulio šalių.

2016 m. Chalų kepimo šventė “Trys pynės-trys kartos”

Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vėl kviečia kepti chalas!

Tradiciškai kviečiame užsukti į Beigelių krautuvėlę Šabo išvakarėse, lapkričio 11 d. nuo 14:00 iki 16:00 val. Čia jus pasitiks vyriausioji kepėja Riva Portnaja, apie savo šeimos tradicijas švęsti Šabą dalinsis bendruomenės nariai.

Kviečiame kartu išsikepti chalas, parsinešti jas namo, pasikviesti prie stalo vienišus bendruomenės narius, susėdus su šeima palaiminti duoną ir vyną ir pasinerti į Šabo ramybę kartu su viso pasaulio žydų bendruomene!

Šio lapkričio Šabo išvakarės savo šeimos tradicijomis dalinasi  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nariai:

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky:

“Mūsų šeimoje Šabo tradicijų laikomės visuomet, kai tik yra proga 3 kartom – tėvams, vaikams ir anūkams susirinkti prie vieno stalo. Chala tai vienas svarbiausių  kepinių ant mūsų Šabo stalo. Aš turiu šeimos receptą, kurį perėmiau iš  mamos. Dar labai laukiamas yra mano legendinis Šabatinis patiekalas – Floimen Cimes, tai taip pat šeimos kulinarinis paveldas. Bene labiausiai jaudinanti Šabo akimirka yra visa apimanti ramybė, tvyranti nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio vakaro. Tai metas, kad mūsų šeima leidžia laiką drauge, pamiršta rūpesčius ir džiaugiasi buvimu šalia vienas kito.”

2017 m Chalų kepimo šventės akimirka

Nataljos Cheifec ir Sinagogos kantoriaus Šmuel Jatom šeima:

“Prievolė laikytis Šabato buvo duota žydų tautai kaip liudijimas, jog šis pasaulis turi valdytoją, kuris jį ir sukūrė. Kaip sako mūsų šventoji Tora – tai yra nuolatinės sąsajos ženklas tarp visagalio ir žydų tautos. Štai kodėl kiekvienam žydui tai ne tik laisva nuo darbų diena, o diena, kai žydas šlovina kūrėja šlovinimo kulminacija. Šabatas – tai diena kai mes suteikiam šventumo šiam materialistiškam pasauliui. Tai pasireiškia besiruošiant Šabatui, mūsų elgesį  Šabato metu ir ketinime detaliai ir kruopščiai vykdyti Šabato prievoles. Būtent tai vienija visą mūsų šeimą ir suteikia  dvasingumo ir jėgų visai ateinančiai savaitei.“

Nuo 2013 metų kasmetinis renginys suburia įvairaus amžiaus ir kilmės žydus visame pasaulyje, o nuo 2016 metų ši tradidija gyvuoja ir Lietuvos žydų bendruomenėje.

May be an image of text that says 'TELAVIV The Shabbat Project NOVEMBER HILTON ΤΟΝ COMMUNITY 12TH 1PM PARK PICNIC Shabt TRIBE TELAVIV AVIV'

2022 m. renginio Tel Avive anonsas

Nuo pasiūlytos idėjos pradžios, kai Pietų Afrikos vyriausias rabinas atsiuntė kvietimą prisidėti ir palaikyti idėją viso pasaulio judėjams kartu (tą pačią dieną) švęsti Šabą, mes tapome aktyviais renginio dalyviais.

 

Pietų Afrikos žydų bendruomenės iniciatyva skelbiamas pasaulinės Chalų kepimo šventės 2022 m. manifestas, kuriam pritaria ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė!

  • Kartu švęskime šį Šabą nuo saulėlydžio iki trijų žvaigždžių įsižiebimo.
  • Išsaugokime Šabo tradiciją su visomis halachiškomis detalėmis ir puošnumu, kaip tai buvo daroma per amžius.
  • Tegu Šabo šventės ritmas sujungia žydų bendruomenes visame pasaulyje.
  • Sukurkime šiltą ir meilės kupiną erdvę savo šeimose.
  • Nusimeskime šią dieną kasdieninio gyvenimo naštą, stresą ir sunkumus.
  • Atsinaujinkime šią dieną, atsigaukime dvasiškai, emociškai ir fiziškai.
  • Pristatykime ir puoselėkime šią dieną savo brangų žydišką paveldą ir didžiuokimės juo.
  • Kartu leiskimės į šį nepaprastą vyksmą ir iš naujo atraskime Aukščiausiojo duotą Šabo dovaną.

 

Tegu užpildo jūsų namus chalos kvapas ir ypatinga dvasia šį nepaprastą Šabą!

Daugiau informacijos apie renginį suteiks

Dovilė Rūkaitė

Projektų vadovė

projects@lzb.lt

theshabbosproject.org

Pasaulinės chalų kepimo šventės išvakarėse kviečiame į Beigelių krautuvėlę kepti chalas kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene ir pasitikti Šabatą su šeima!

Pasaulinės chalų kepimo šventės išvakarėse kviečiame į Beigelių krautuvėlę kepti chalas kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene ir pasitikti Šabatą su šeima!

Pasižymėkite datą!
Pasaulinės chalų kepimo šventės išvakarėse kviečiame į Beigelių krautuvėlę kepti chalas kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene ir pasitikti Šabatą su šeima!
Kasmet vėlyvą rudenį milijonai žydų visame pasaulyje susijungia į vieną neparastai jaudinantį vyksmą – kartu kepa chalas, laimina duoną ir vyną, gieda Šabato giesmes, pasitinką šabą, jį leidžia kartu su šeima ir artimaisiais, įžiebia havdalos smilkalus ir taip kasmet…
Tai didžioji pasaulinė chalų šventė išjudinusi milijonus bendruomenių daugiai nei 1 600 miestuose, šimte pasaulio šalių.
Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vėl kviečia kepti chalą!
Tradiciškai kviečiame užsukti į Beigelių krautuvėlę Šabato išvakarėse, lapkričio 11 d. nuo 14:00 iki 16:00 val.
Čia jus pasitiks vyriausioji kepėja Riva Portnaja, apie savo šeimos tradicijas švęsti šabą dalinsis bendruomenės nariai.
Kviečiame kartu išsikepti chalas, parsinešti jas namo, pasikviesti prie stalo vienišus bendruomenės narius, susėdus su šeima palaiminti duoną ir vyną ir pasinerti į Šabato ramybę kartu su viso pasaulio žydų bendruomene!
Renginys nemokamas, laukiami vilniečiai, Vilniaus svečiai, bičiuliai, visi besidomintys mūsų bendruomenės gyvenimu ir tradicijomis.
Kęstučio Grigaliūno personalinė paroda „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“ Šiauliuose

Kęstučio Grigaliūno personalinė paroda „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“ Šiauliuose

Lapkričio 10 d. 17 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma Lietuvos kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno personalinė paroda „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“. Parodos kuratorė Natalija Arlauskaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė. Parodoje pristatoma 335 iš nacių konclagerių grįžusių Lietuvos žydų veidų fotografijos su trumpomis jų biografijomis ir to paties pavadinimo knyga, pagal kurią parengta paroda. Paroda veiks iki gruodžio 18 d.
„Šioje Kęstučio Grigaliūno parodoje – žydų, karo pabaigoje sugrįžusių į Lietuvą, veidai ir likimo epizodai. […] Išgyvenę per Holokaustą pereina grįžimo procedūras, iš vienos valstybės išnaudojimo ir naikinimo mašinos patenka į kitos ar net kelių kontrolės mechanizmą. Šio mechanizmo svarbus elementas – kontrolė pasitelkus mediją, konkrečiai – fotografiją. Ji leidžia atlikti optinę pilietybės kontrolę ir valstybei tinkamu fotografiniu būdu žmonės rūšiuoti, skaičiuoti, priskirti kategorijoms ir vietai.“ – teigia parodos kuratorė N. Arlauskaitė. Profesorė pažymi: „[…] paroda tęsia ilgametį Grigaliūno bylų fotografijų projektą, pradėtą 2008 m. ir apdovanota 2011 m. Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiame projekte bylų vizualumas tapo plotme, kurioje analizuojama (sovietinės) valstybės prievarta ir kurios eksponavimas naujomis erdvinėmis, medijinėmis ir institucinėmis sąlygomis leidžia istoriniam teisingumui vykti, o lankytojų akiai ir protui įsitraukti į intensyvų santykį su taip – pirmąsyk – pamatoma praeitimi.“
Apie autorių
Kęstutis Grigaliūnas – grafikas, tapytojas, konceptualių darbų kūrėjas. Apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (2011), Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės prizu (2005). 1982 m. baigė grafikos studijas Lietuvos dailės institute. Yra surengęs daugiau kaip 100 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autoriaus kūrinių turi Lietuvos muziejai, Vilniaus universiteto Grafikos kabinetas, Šiovdės universitetas Švedijoje, Tateʼo galerija Londone, Moderniojo meno muziejaus Niujorke biblioteka, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Yad Vashem vadovas: nors Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai, ne visi jie yra Holokaustas

Yad Vashem vadovas: nors Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai, ne visi jie yra Holokaustas

Yra šalių, kurios, deja, neturi tiek drąsos, kad pažvelgtų į savo praeitį ir suprastų, jog jų šalyse buvo kolaboravusiųjų su naciais“, – LRT TELEVIZIJAI sako Yad Vashem Holokausto memorialo Izraelyje vadovas Dani Dayanas. Nors Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai, jo manymu, „ne kiekvienas karo nusikaltimas yra Holokaustas“.

– Atvykote pagerbti Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Kiek paprastai užima laiko, kol Yad Vashem muziejus gali patvirtinti šį statusą žydus gelbėjusiems žmonėms?

– Yra labai daug skirtingų atvejų. Kai kuriais atvejais įrodymai labai aiškūs ir procesai trunka trumpai (gali užtrukti keletą savaičių ar keletą mėnesių), bet yra atvejų, kai mums reikia keleto metų.

Svarbu suprasti, kad į šį procesą, į Pasaulio tautų teisuolius mes žiūrime labai rimtai. Yra komitetas, kuriam vadovauja Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėjas, išėjęs į pensiją. Tai yra teisinis procesas. Aš, kaip Yad Vashem pirmininkas, neturiu jokios įtakos rezultatui. Tai yra profesionalus teisinis komitetas, kuris priima sprendimą. Kaip žinote, teisingumas kartais užtrunka net keletą metų.

Dienos tema. Yad Vashem vadovas: remiame Ukrainą, tačiau ne kiekvienas karo nusikaltimas Ukrainoje yra Holokaustas

– Kodėl svarbu, kad teisingumas būtų pasiektas net ir po daugelio metų?

– Nes mes kalbame apie laikotarpį, kai žiaurumas, žmogžudystės, kiti panašūs veiksmai buvo labai paplitę ir labai daug žmonių į tai nekreipė dėmesio. Daugelyje šalių, kurias buvo okupavusi nacistinė Vokietija, įskaitant ir Lietuvą, kur buvo daug kolaborantų su naciais, daug žmonių tiesiog nemąstė apie žydus.

Kai tai nutinka tokiame kontekste, kai yra žmonių, kurie turi didžiulės narsos padėti žydams, patys statydami savo gyvybes į pavojų, be jokio atlygio, mes, žydai, turime pareigą. Yad Vashem atstovauja žydų tautai, aukoms ir išgyvenusiesiems, ir mes imsimės visų priemonių, kad pripažintume ir apdovanotume šiuos žmones. Žinoma, nesugebėsime atrasti visų Pasaulio tautų teisuolių, daugybė žmonių yra nežinomi, gal juos dėl jų veiksmų nužudė naciai ir mes apie tai nesužinosime, tačiau įsipareigojame tai padaryti.

– Viena iš Yad Vashem veiklos sričių arba tikslų, kad Holokaustas niekada nepasikartotų. Ar galima sakyti, kad šiuo metu pasaulyje nebėra aplinkybių ir politikos veikėjų, kurie lemtų tokio arba panašaus masto nusikaltimus žmoniškumui?

– Noriu aiškiai pasakyti, aš atvykau į Lietuvą, kad su ministre pirmininke dalyvaučiau ceremonijoje, kur pagerbsime Pasaulio tautų teisuolius. Tačiau tai nėra mano vienintelis tikslas Lietuvoje. Manau, kad su jūsų klausimu labai susijęs faktas, kad Lietuva šiuo metu yra kryžkelėje ir turi priimti sprendimą, panašiai kaip Austrijoje. Neseniai lankiausi Austrijoje, susitikau su kancleriu, premjeru. Austrija, pripažindama savo praeitį, labai pasistūmėjo į priekį. Anksčiau jie klaidingai save laikydavo pirmomis Hitlerio klaidomis, o dabar pripažįsta, kad ir patys prisidėjo prie nusikaltimų.

Yra šalių, kurios, deja, neturi tiek drąsos, kad pažvelgtų į savo praeitį ir suprastų, jog jų šalyse buvo kolaboravusiųjų su naciais. Manau, kad Lietuva šiuo metu yra kryžkelėje, kai turi priimti sprendimą, ar pažiūrės savo praeičiai į akis nuoširdžiai ne tik dėl žydų, bet ir dėl Lietuvos visuomenės, ar pastums po stalu tam tikrus nelaimingus ar tragiškus praeities įvykius. Aš čia atvykau ir paskleisti šią žinutę. Manau, kad tai svarbu Lietuvai.

Tam tikra prasme manoma, kad gali būti antisemitas, gali prisidėti prie žydų žudynių, bet tuo pat metu gali būti geras žmogus. Ne, nesąmonė. Žmogžudystės, antisemitizmas tave savaime padaro blogu žmogumi. Taškas.

– Nėra abejonių, bet ar jūs manote, kad Holokaustą ir lietuvių dalyvavimą Holokauste neigianti Lietuvos visuomenės dalis yra reikšminga?

– Izraelyje buvau susitikęs su keletu Lietuvos pareigūnų. Tokie dalykai buvo pasmerkti, o atsakomybė prisiimta. Tačiau kalbame ne tik apie Vyriausybę – Vyriausybės politiką turėtų atliepti ir visuomenė.

Taip pat svarbus yra švietimas. Vienas iš mano vizito tikslų yra skatinti Lietuvos Vyriausybės įsipareigojimus atidaryti Holokausto muziejų Vilniuje, atidaryti švietimo centrą apie žydų gyvenimą Lietuvoje, nes daugybę šimtmečių žydų visuomenė Lietuvoje klestėjo. Taip pat susitarti su Švietimo ministerija, sustiprinti švietimą apie Holokaustą vidurinėse mokyklose – tai yra labai svarbūs dalykai nepriklausomos Lietuvos ateičiai.

– Edukacijai galėtų padėti ir Yad Vashem ekspozicijų informacijos vertimas ir pristatymas lietuvių kalba. Ar galėtų taip atsitikti, jeigu Lietuvoje tam būtų pakankamai valios? Ar Yad Vashem turėtų valios priimti tokį vertimą?

– Žinoma. Ką tik Yad Vasheme pristatėme vertimą į ukrainiečių kalbą. Tai nebuvo tik lingvistinis sprendimas, tam tikra prasme tai buvo paramos ukrainiečiams sprendimas. Žinoma, tai buvo aukšto prioriteto klausimas. Sulaukėme pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos paramos. Tikimės, kad kada nors ji atvyks ir oficialiai pristatys vertimą į ukrainiečių kalba, tačiau lietuvių kalba irgi mūsų sąraše.

– Aba Kovneris, žinomas žydų kovotojas prieš nacizmą, yra sakęs: „Kaip nutiko, kad mano motinos verksmas, be sustojimų sklidęs per visą pasaulį, niekur nebuvo išgirstas?“ Kovnerio mama buvo nužudyta netoli Vilniaus 1941 metais. Kaip jūs manote, ar šiandien Ukrainos motinų skausmas, ašaros ir verksmas yra girdimi taip, kaip turėtų būti girdimi visame pasaulyje, įskaitant Izraelį?

– Tikiuosi, kad taip. Galiu pasakyti, kad aš neatstovauju Vyriausybei, aš atstovauju Yad Vashem muziejui, taip pat žydų tautai, išgyvenusiesiems Holokaustą. Izraelio Vyriausybė ir valstybė remia ukrainiečius. Yad Vashem priglaudė ukrainiečius, Pasaulio tautų teisuolių palikuonis, suteikė jiems švietimą, maisto, pastogę ir mes aiškiai pasmerkėme, aš asmeniškai pasmerkiau, Rusijos Federacijos invaziją į Ukrainą. Rodome visapusišką paramą ukrainiečių tautai jos kovoje prieš Rusijos agresiją.

Tačiau turiu pridurti, kad kartais egzistuoja istorinių klaidų. Pavyzdžiui, mes pasmerkėme prezidento Putino pareiškimą apie Ukrainos denacifikaciją. Tai yra visiškai klaidingas pareiškimas, klaidingas vertinimas. Naciai buvo pasibaisėtinas Europos režimas, tad visiškai pasmerkėme šiuos žodžius. Mes remiame Ukrainą, tačiau turiu pripažinti, kad, nors Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai, ne kiekvienas karo nusikaltimas yra Holokaustas. Reikėtų aiškiai tai pasakyti. Holokaustas buvo precedento neturėjęs ir vis dar lygių neturintis įvykis žmonijos istorijoje. Tikiuosi, kad jis liks lygių neturintis, nes tikiuosi, kad taip niekada nenutiks jokiai tautai.

– Kalbant apie personalinius veiksmus, „Izraelio Holokausto muziejus yra toks priklausomas nuo Rusijos oligarcho, kad prašo apsaugoti jį nuo sankcijų“ – čia yra „The Washington Post“ citata, po to, kai Jungtinių Valstijų ambasadorius Izraelyje gavo laišką su prašymu netaikyti sankcijų Yad Vashem rėmėjui Romanui Abramovičiui. Jūs taip pat buvote tarp tų, kurie pasirašė šį laišką. Vėliau Yad Vashem strateginį bendradarbiavimą su juo sustabdė. Ar tas laiškas buvo klaida, jūsų manymu?

– Noriu aiškiai pasakyti, kad Yad Vashem nepriklauso nuo rusų oligarchų ar pono Abramovičiaus pinigų. Mes iš Abramovičiaus negavome nė cento.

Šis laiškas tikriausiai buvo klaida, taip, bet turiu labai aiškiai pasakyti, kad neturime jokių žinių, kad Romanas Abramovičius kaip nors pasisakė už Rusijos Federacijos pozicijų stiprinimą prieš Ukrainą. Jungtinės Valstijos neįvedė sankcijų Abramovičiui iki pat šios dienos. Tai buvo prezidento Zelenskio prašymu. Tai šiek tiek padeda suprasti kontekstą, tačiau mes negavome nė cento iš žmonių, kurie sankcionuoti Europos, Kanados, Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos, negavome nė cento iš jų ir negausime nė cento iš žmonių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su Rusijos invazija į Ukrainą.

Varnikų miškelyje sušaudytas Trakų pasaulis: prašmatni menora, fanatikų minios ir pavydą kėlęs odos portfelis

Varnikų miškelyje sušaudytas Trakų pasaulis: prašmatni menora, fanatikų minios ir pavydą kėlęs odos portfelis

„Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos, netraukti, ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga, ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilkti einant tarnybon“, – citata iš Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporto apskrities policijos vadui.

Rugsėjo 30-ąją su būreliu trakiškių ir pora iš toliau atvykusių žmonių leidomės į ekskursiją po Trakų senamiestį – aplankėme vietas, menančias iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusius žydus, stabtelėjome prie išlikusių jų namų. Tapome bendrakeleiviais, nes seniau Trakus pažįstantieji pasidalijo atsiminimais ir prieš daug dešimtmečių darytomis nuotraukomis, kuriose įamžintas per tą laiką neatpažįstamai pasikeitęs miestas. Norėčiau pasidalyti ir su tais, kas negalėjo atvykti, tad pabandžiau šią kelionę užrašyti.

Tai atminties ekskursija, nes tą dieną, rugsėjo 30-ąją, 1941 m. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai – 1446 žmonės, iš jų 597 vaikai.

Šią vasarą prie kolektyvinio jų kapo Varnikuose – tiksliau, kapu tapusios žudynių duobės – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė stendą su dalies aukų vardais. Ten užrašyti tik Trakų miesto žydų vardai – tie, kuriuos žinojome.

Kai kurių šių žmonių liko ir nuotraukos. Štai Cvi Mitlianskis, subūręs Trakų žydų mandolinų ansamblį, – aukštas šviesiaplaukis vyras su elegantiška varlyte ant marškinių apykaklės, septintas iš dešinės tarp muzikantų, kurie žvelgia susikaupę, orūs, su muzikos instrumentais rankose. Dauguma nužudyti tą pačią dieną.

Kaip ir Cvi brolis Juozapas, kurio šioje nuotraukoje nėra, studijavęs konservatorijoje Vilniuje, o Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais šviesiais jaunuoliais sugebėjęs įsteigti Trakuose žydų mokyklą.

Nachumą Cvi ir Michaelį Chasdą matome ne tik su mandolinomis, bet ir besimokančius žemės ūkio darbų, reikalingų komunose Palestinoje. O pirmas iš dešinės toje nuotraukoje stovi Abraomas Nudleris – žinome, kur Trakuose gyveno Nudlerių šeima.

Trakų žydų pasaulio, kurį fiziškai ir dvasiškai naikino abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacių, ir sovietų, – nebėra daugiau nei 80 metų. Todėl nuostabu, kad išliko ne tik nuotraukos ir archyviniai dokumentai, bet ir tą pasaulį pažinojusių žmonių atsiminimai. 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurioje žydų išeiviai, išvykę iš Trakų iki Holokausto, įamžino savo bendruomenės atminimą ir paskelbė nužudytųjų sąrašą [1].

Taip pat Trakų senbuvių, žydų kaimynų liudijimai. Laimė, juos spėjo įrašyti šiame mieste gimusi ir jo paveldą tyrinėjanti kultūrologė dr. Lina Leparskienė. Daugelis jos kalbintų senųjų trakiškių jau Anapilyje, bet prabyla knygose „Papasakoti Trakai“ ir „Vietiniai: nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“.

Trakų senbuvių liudijimai ypač svarbūs, nes skirtingų tautų ir tikėjimų kaimynystė yra šimtmečiais Trakų veidą formavęs bruožas, menantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – tuos laikus, kai Lietuva tapo krikščioniška, Žalgirio mūšyje pakirsta Vokiečių ordino galybė, o viduramžių valstybė plačiai nusidriekė tarp Vakarų ir Rytų.

Gyvenimą pusiasalio žemės lopinėlyje, kurio kiekviena pėda tirštai prigirdyta likimų ir didžiosios, visai Lietuvai svarbios istorijos, žydai dalinosi su karaimais, katalikais lietuviais ir lenkais, musulmonais totoriais, stačiatikiais ir sentikiais rusais.

Dar 1413–1414 m. per Lietuvą keliavęs flamandų riteris ir diplomatas Guillebert`as de Lannoy parašė, kad Trakuose gyvena totoriai, lietuviai, vokiečiai, rusai ir labai daug žydų – taip LDK laikais vadinti ir žydai, ir karaimai.

XVI a. pirmojoje pusėje, kaip parodė istorikės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tyrimai, greta karaimų Trakuose jau gyveno ir žydų bendruomenė, jos sinagoga minima 1533 m. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime.

Jeigu palygintume Trakus su knyga, ji būtų miniatiūrinės apimties, bet savo pasakojamų istorijų įvairove sunkiai aprėpiama ir daugialypė, nes įamžinusi skirtingas, viena kitą papildančias, o kartais ir aštriomis briaunomis susikertančias miesto gyventojų tapatybes. Jos puslapiai sudilę nuo daugybės perrašymų, o per naujausią, gerai įskaitomą tekstą prasišviečia klodai senesnių rašmenų, sąmoningai trintų ar išblukintų laiko. Trakų žydų istorija, siekianti 500 metų, – puslapis, kurį iš šios knygos bandyta visai išplėšti.

Todėl ilgą laiką buvo pamiršta, kur stovėjo paskutinė Trakų sinagoga – žydų bendruomenės dvasinio gyvenimo šerdis, – nors ta vieta yra miesto centre, šalia sovietmečiu pastatyto dabartinės Trakų rajono savivaldybės pastato. Kaip ir daug kas Trakuose, ši erdvė per karus ir okupacijas buvo smarkiai keista.

Senoji, prarasta jos dvasia netikėtai išryškėja žiemos nuotraukoje 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje: baltumoje išnyra apsnigtas sinagogos stogas ir Vytauto Didžiojo 1409 m. įsteigta Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dviejų maldos namų glaudumas, artumas erdvėje atrodo simboliškas. Tas artumas – LDK paveldas, nes šioje miesto dalyje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyveno ir krikščionys, ir nekrikščioniškos bendruomenės.

Ji vadinta Didžiuoju miestu, atskiriant nuo karaimų Mažojo miesto, ir turėjo 1409 m. suteiktą Magdeburgo miesto teisę. Be katalikų bažnyčios ir Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvės, dar XIV a. stovėjusios pusiasalio pietuose prie kelio į miestą ir gynybinio pylimo, čia buvo ir mečetė, pastatyta 1398 m. Vytauto mieste įkurdintų totorių, o nugriauta 1609 m. fanatikų minios. Ji stovėjo Dūdakalnyje – totorių gyventoje vakarinėje miesto dalyje prie Totoriškių ežero.

Totorius priminė ir sinagogos link tarpukariu iš Didžiosios Vilniaus (Wielka Wileńska) gatvės (dabartinės Vytauto) vedusi, o sovietmečiu sunaikinta Mahometonų gatvelė [2]. Likusi neužstatyta jos dalis dabar pavadinta Totorių skveru, čia 2017 m. įrengta atminimo lenta su įrašu (deja, vis sunkiau įskaitomu) apie Trakuose, kaip manoma, gimusį Chadži-Girėjų – totorių valstybės Krymo chanato įkūrėją ir Girėjų dinastijos pradininką.

Senąją Mahometonų gatvelę matome pažymėtą punktyru TINP direkcijos architekto Algirdo Steponavičiaus parengtoje schemoje. Ryškesne mėlyna linija apibrėžta paskutinė Trakų sinagoga, pastatyta apie 1863 m., o nugriauta 1966 m.

Šį pavasarį analizuodamas architekto Stanislovo Mikulionio (1935–1992) prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. padarytas nuotraukas ir kartografinę medžiagą, architektas A. Steponavičius ne tik tiksliai pažymėjo šį pastatą planuose, bet ir išsiaiškino, kur stovėdamas S. Mikulionis jį nufotografavo. Tą vietą, esančią automobilių stovėjimo aikštelėje už Trakų r. savivaldybės, nesunku surasti, 1966 m. vaizdą lyginant su dabartiniu.

Paaiškėjo, kad ant dalies sinagogos ploto sovietmečiu buvo pastatytas raudonų plytų daugiabutis namas, o dalis liko neužstatyta – tai erdvė tarp daugiabučio ir vaikų žaidimų aikštelės, už savivaldybės kaimynystėje stovinčio garažo tvoros.

Kaip prisimenama 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje „Trakai“, negrįstoje gatvelėje stovėjusi sinagoga buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, bet laikas jų spalvą išblukinęs neatpažįstamai. Apatinis aukštas skirtas vyrams, viršutinis – moterų galerijai.

Prie pietinės sienos, šalia dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo–Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu [3] – ne kiekvieno miestelio bendruomenė galėjusi tokia pasididžiuoti. Pirmame aukšte veikė ir mokykla, skirta mokytojui neįstengiančių sumokėti vargšų vaikams, o neturtingi pakeleiviai ten pat galėjo apsistoti nakvynei.

Po 1941 m. rugsėjo 30 d. žudynių šioje sinagogoje buvo sukrauti aukų rūbai. „Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos netraukti ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilkti einant tarnybon“, – rašoma Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporte apskrities policijos vadui [4].

Sovietmečiu pastatas naudotas kaip sandėlis, o 1966 m. nugriautas – dėsninga, žinant, kad sovietai įvairių konfesijų maldos namus vertė sandėliais ir ateizmo muziejais, o sinagogas propaganda vaizdavo kaip antitarybinių sąmokslų vietą [5].

Šiemet besibaigiant vasarai pasiekė žinia apie šioje sinagogoje dirbusio paskutiniojo Trakų rabino Cvi Arjės Parcovičiaus, kartu su visais nužudyto Varnikų miške, sūnų Nachumą – jis liko gyvas ir tapo pasaulyje garsiu Talmudo žinovu bei mokytoju. Apie tai elektroniniame laiške parašė Lietuvoje viešėjęs ir žydų žudynių vietą Varnikuose aplankęs rabinas Elchononas Baronas.

„Paskutinysis Trakų rabinas dar visai jaunutį savo sūnų Nachumą, vunderkindą, išsiuntė mokytis į ješivą, ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Tapęs prestižinės Myro ješivos mokiniu, jis išsigelbėjo su Sugiharos viza. Galiausiai pasiekė Izraelį ir ten vedė vieno iš šios ješivos dekanų rabino Chaimo Šmulevičiaus dukterį. Jo Talmudo paskaitos buvo tarptautiniu mastu vertinamos kaip tuo metu geriausios. Jo sūnūs ir žentai – pasaulyje žinomi dėstytojai. Dukters vyras rabinas Ošeris Arielis, kuris Miro ješivoje Jeruzalėje skaito paskaitas maždaug penkiems šimtams studentų, šiuo metu yra pripažįstamas geriausiu Talmudo dėstytoju pasaulyje“, – rašoma rabino E. Barono laiške.

1923 m. Trakuose gimęs Nachumas Parcovičius mirė 1986 metais. Garsi Myro ješiva, su kuria jis išsigelbėjo, 1939 m. sovietams užėmus šį Lenkijos (dabar – Baltarusijos) teritorijoje buvusį miestą pasitraukė į tų metų rudenį Lietuvai atitekusį Vilnių.

1941 m. pradžioje ješivos rabinai ir mokiniai su japonų diplomato Čijunės Sugiharos tranzitinėmis vizomis per Sovietų Sąjungos teritoriją pasiekė Japoniją, o tada buvo išsiųsti į jos okupuotą Šanchajų [6]. Ten atsidūrė gete, kur gyveno iš įvairių Europos šalių pabėgę žydai ir susitelkė litvakų diaspora.

Anot šią istoriją tyrinėjusio kultūros geografo Laimono Briedžio, Šanchajaus gete kalbėta rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, angliškai ir Vilniaus žydų kalba, leisti jidiš laikraščiai bei žurnalai, transliuota speciali radijo programa, veikė maldos namai ir religinės mokyklos, tarp jų Myro ješiva, kuri išliko mažai pakitusi, o jos studentai, paskutinieji Europos pabėgėliai, Šanchajuje išsiskyrę ir išvaizda – barzdomis, ilgais, juodais paltais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis [7]. Dabar žinome, kad šioje išsigelbėjimo istorijoje, Lietuvą susiejusioje su Kinija, yra ir dalelė Trakų.

Šalia sinagogos, kaip rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje, stovėjo namas, bendruomenės pastatytas rabinui Nahumui Grinhauzui (1862–1915). Galbūt jis galėjo būti dabartinės vaikų žaidimų aikštelės vietoje – šalia mediniame name gyvenanti moteris prisimena ten stovėjus ypač gražų, iš kitų medinukų išsiskyrusį namą, sudegusį sovietmečiu.

Nuo sinagogos kiek paėjėję link Totoriškių ežero prieiname buvusios pirties vietą. Anot karaimo Michailo Zajančkovskio (1922–2014), kurio pasakojimą įrašė L. Leparskienė, tarpukariu vienas miestelio žydų nuomojosi pirtį iš magistrato. Tai buvo mūrinis pastatas prie „Liežuviu“ trakiškių vadinamo pakrantės iškyšulio.

„Kiekvieną ketvirtadienį – moterims, šeštadienį – vyrams. Iškūrendavo ir… labai gera pirtis buvo“, – prisiminė M. Zajančkovskis.

Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje rašoma apie kiek senesnius laikus ir kiek kitaip. Pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, įsteigusi žydų bendruomenė. Ketvirtadieniais ji būdavusi prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai surikdavo „moterys, į pirtį!“, nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos susirinkdavo nusiprausti prieš artėjantį šabą.

Vyrams pirtį prišildydavo penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten prausėsi ir Trakuose įsikūrusios caro kariuomenės įgulos kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavusi dainą, o vaikai bėgdavę iš paskos miesto gatvelėmis. Trakuose žydai turėjo ir ritualinę pirtį mikvą, bet kol kas nežinome, kur ji buvo.

Žydo pirtininko šeima, anot M. Zajančkovskio, gyvenusi Vytauto gatvėje netoli 19 a. pastatytos Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės priešais daubą, kurią vietiniai vadindavo „jama“, bei „kolonke“ vadintą senąją vandens kolonėlę. Sovietmečiu jų namą nugriovė – dabar maždaug jo vietoje stovi du rudai nudažyti medinukai (Vytauto g. 43 ir 45).

Netoliese gyveno ir Nudlerių šeima. Jų namas, kaip nurodė M. Zajančkovskis, buvo prie cerkvės, o sovietmečiu jį nugriovus ten pat pastatyta vaistinė (Vytauto g. 34).

Iš žydų išeivių 1954 m. išleistos knygos „Trakai“ žinome, kad šalia cerkvės gyveno Izraelis Nudleris, vieną kambarį išnuomojęs žydų bibliotekos skaityklai. Pamatus šiai bibliotekai padėjo hebrajų kalbos mokytojas, parūpinęs vaikams skirtų knygų ir sutelkęs mažųjų skaitytojų būrį, kurio nariai užaugę po Pirmojo pasaulinio karo ir įsteigė biblioteką. Vienas iš jos steigėjų Jokūbas Meiras Bunimovičius ir Izraelis Nudleris įrašyti tarp Varnikuose nužudytų žmonių.

Tankiausiai žydų gyventa miesto dalis, kaip matyti iš 1935 m. lenkų kalba išleistoje Jano Tochtermano knygoje [8] paskelbto žemėlapio, tęsėsi palei dabartinę Vytauto gatvę pro Trakų švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir senąją Totorių ar Mahometonų gatvelę iki Rotušės aikštės. Pakeliui praeiname kelis namus, apie kurių senuosius šeimininkus šiek tiek žinome.

Kaip prisiminė šviesaus atminimo trakiškė mokytoja, knygos apie Trakų mokytojų seminariją autorė Ona Bražiūnienė, prieš Antrąjį pasaulinį karą viename iš gražiausių medinių miestelio namų „priešais buitinį“ veikė žydų tekstilės manufaktūra.

Anot mokytoją kalbinusios L. Leparskienės, toje vietoje dabar matome šviesų, erdvumu išsiskiriantį namą (Vytauto g. 16). Ekskursijoje dalyvavęs istorijos žurnalo „Voruta“ ir „Trakų žemės“ redaktorius Juozas Vercinkevičius prisiminė, kad sovietmečiu jis buvo pastatytas iš naujo, bet toks pat, kaip buvęs.

Prieškariu visą pirmą pastato aukštą užėmė tais laikais prabangi atrodžiusi manufaktūros parduotuvė, čia buvo galima įsigyti įvairių audinių, o antrame gyveno savininkų šeima. O. Bražiūnienė mokėsi ir bičiuliavosi su jų dukra, tad kartą per Velykas žydų šeima ją pasikvietė į svečius – pavaišino macais, o draugės tėvas padovanojo medžiagos.

„Tos mergaitės tėvas buvo labai dėkingas, kad draugauju su jo dukra. Nusivedė mane į parduotuvę ir leido išsirinkti kokią noriu medžiagą. Aš išsirinkau – tai kokią suknią mama man pasiuvo! Tai va, turėjau vieną gerą suknelę. Man po šiai dienai stovi akyse tas žydas. Jie buvo suvaryti už ežero į tas vilas. Jie, būdavo, su žvaigžde šluoja gatves. Jis į mane pasižiūrėjo – tik ašaros. Kalbėt negalima. Ir kažkur pasimaišė vokietis. Tai jis mane pakėlė už kasų. Po kelių dienų juos sušaudė. Mes girdėjom, kaip šaudo“, – prisiminė mokytoja.

Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje minima, kad tekstilės parduotuvės-manufaktūros priklausė miestelio centre gyvenusiems senbuviams ir šis verslas laikytas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio (Kloiznerio), kurio paminklas yra Trakų žydų senosiose kapinėse, ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.

L. Leparskienės kalbintas M. Zajančkovskis detaliai nupasakojo vietą, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė žydui Buinimovičiui priklausiusi alkoholinių gėrimų parduotuvė. Galima spėti, kad tai vienas iš namų, kurių dabartiniai adresai Vytauto g. 17 ir 15.

Trakų senbuviai prisiminė, kad nemažai po žudynių ištuštėjusių žydų namų, stovėjusių prie Rotušės aikštės, sudegė per 1947 m. gaisrą.

„Kur sudegusi miesto dalis, ten buvo išvien parduotuvės, visos žydų. Ir avalynės, ir medžiagos, ir maisto, ir geležiukų visokių“, – L. Leparskienei pasakojo karaimė Lidija Maškevič (1922–2019).

Anot M. Zajančkovskio, sudegusioje miesto dalyje buvo ir du žydams Videckiams priklausę restoranai, kurių vietoje sovietmečiu pastatytas komunistų partijos „rajkomas“. O ten, „kur sodelis“ (t. y. prie dabar medžiais apaugusio skvero su sūpynėmis), gyvenęs kepėjas Gluchas, aprūpindavęs duona visus Trakus.

Galbūt tas pats kepėjas įrašytas archyviniame dokumente, kur išvardijant iki Antrojo pasaulinio karo Trakuose veikusias žydų parduotuvėles nurodyta, kad nuo 1910 m. duonos gaminius pardavinėjo ir kepyklą laikė Berelis Gluchas [9]. Šį asmenvardį kita forma – Beras (Berelis) Glochas – randame 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše.

Kiek kitaip kepyklos vietą L. Leparskienei nurodė L. Maškevič – ji buvusi ten, kur dabar veikia trakiškių ir miesto svečių mėgstama šokoladinė: „O kur Šokoladas, tai buvo namas prie namo ir kampiniame name – žydų kepykla, ten bulkas pirkdavom.“

Galbūt čia minima ta pati B. Glocho kepykla, o gal ir kita, nes miestelyje jų buvo ne viena. Kaip tik šią vietą – taigi, galbūt ir neišlikusį kepyklos namą – matome 1930 m. atviruke.

Tame pačiame atviruke atpažįstame ir iki dabar išlikusį didelį mūrinį namą (Vytauto g. 5), stovintį priešais kepyklos vietoje veikiančią šokoladinę. Tarpukariu jame gyvenęs žydas Levinas, kurio pavardę prisiminė keli senieji trakiškiai.

Kiti šaltiniai mini du Trakų gyventojus tokia pavarde. Cvi Levinas 1920 m. Rotušės aikštėje surengęs plebiscitą, kurio metu visi miestiečiai pasisakė prieš bolševikus ir lietuvių garbei šaukė „Tegyvuoja!“ – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje „Trakai“.

Tokio plebiscito prireikę, nes pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį Sovietų Rusijai pripažinus Lietuvos Respublikos teisę į Vilnių, sovietų armija likusi Trakuose, o tiltas tapęs riba tarp Rusijos ir Lietuvos karių. Cvi Levinas įrašytas Varnikų žudynių aukų sąraše.

Archyviniuose dokumentuose dar minimas Giršas Levinas, prekiavęs mėsa. Mėsa iš žydo Levino būdavo perkama ir Užutrakio dvaro gyventojams, o jo sūnus vienintelis mokykloje turėjęs didelį odinį portfelį, tapusį pavydo objektu – rašoma istorikės dr. Lilianos Narkovič knygoje [10]. Ar mūrinis namas priešais šokoladinę priklausė kuriam nors iš šių Levinų, kol kas nežinia.

Už Rotušės aikštės prasidedančiame Mažajame mieste, kaip vadinta karaimiška Trakų dalis, kuriai Kazimieras Jogailaitis 1441 m. taip pat suteikė Magdeburgo teisę, žydų beveik negyveno – vos vienas kitas nuomininkas ir šeima, garsėjusi savo name įsirengta gaiviųjų gėrimų gamyklėle. Šis pastatas išliko – tai prie kavinės „Markizas“ stovintis geltonas namas (Karaimų g. 25).

Anot L. Leparskienės įrašyto L. Maškevič pasakojimo, žydų šeima jį nusipirko iš karaimų Pileckių. Viename gale gyveno patys, o kitame laikė parduotuvėlę, kur pardavinėjo ne tik maistą, bet ir iš ežero prikirstą ledą bei savo pagamintą girą ir limonadą.

„Ratas toks didžiausias sukdavosi. Be to, buvo rūsys, giliai įkastas į žemę. Žiemą jie prisikirsdavo ledo, sudėdavo į rūsį ir užpildavo drožlėmis. Taip laikėsi per visą vasarą. Ir mes eidavom ten pirkti to ledo“, – pasakojo L. Maškevič.

O M. Zajančkovskis taip apibūdino limonado gamybos procesą: „Ten šulinys būdavo, jis pumpuodavo vandenį, gazuodavo, leisdavo tą syropą ir išvežiodavo per visą miestą.“

Šios limonadinės šeimininkų vardus sužinome iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos „Trakai“ – tai Izaokas ir Pesė Stražai. Jų „gamyklėlėje“, tiekusioje sodos vandenį Trakams ir aplinkiniams miesteliams, dirbo visi šeimos nariai ir vienintelis samdytas darbininkas. Savo parduotuvėje be daugybės kitų dalykų pardavinėjo ir Pesės iškeptą duoną. Be to, užsidirbdavo iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pardavę pirkliams iš Vilniaus.

Bet iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio šeimai aprūpinti neužteko, nes Izaokas norėjęs ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tad turėjęs ruošti didesnį kraitį. Iš tiesų, po dukters vestuvių tėvas likęs tarsi po gaisro… Izaokas ir Pesė Stražai įrašyti 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše. Priešais buvusius jų namus kitoje gatvės pusėje, anot L. Maškevič atsiminimų, taip pat veikė parduotuvėlė, kurią laikė iš karaimų namą išsinuomoję žydai.

Užtiltėje, kadaise buvusioje už miesto ribos, minimas dar vienas su žydų bendruomenės gyvenimu susijęs objektas – ant kalvos stovėjusi skerdykla, į kurią šochetui [11] Aronui Elijui Šneideriui tekdavę eiti kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį. Kelias buvęs ilgas ir kopdamas į aukštą kalvą jis gerokai uždusdavęs, – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje. Šio žmogaus kapas yra senosiose Trakų žydų kapinėse.

Šio tilto vietoje nuo seno būta perkėlos, o 1941 m. rugsėjo pabaigoje per čia į laikiną getą valtimis nuplukdyti Trakų miesto žydai. Kairėje – Pusiasalio pilies liekanos, kur šiuo metu vykdomi archeologiniai kasinėjimai.

Jeigu iš Mažojo miesto į Didįjį pasirinktume grįžti ežerų pakrantėmis, ties iškyšuliu tarp Galvės ir Lukos (Bernardinų) ežerų, kur nuo 14 a. stovėjo Pusiasalio pilis, prieitume neseniai pastatytą tiltą, vedantį Varnikų kaimo link. Trakų žydams ši vieta tapo viena iš paskutinių prievartos ir siaubo vietų.

1941 m. rugsėjo pabaigoje, kai iki žudynių Varnikų miške buvo likę kiek daugiau nei savaitė, pagal vietos valdžios duotą sąrašą policininkai naktį varė Trakų miesto žydus iš namų, sodino į valtis ir kėlė per Lukos (Bernardinų) ežerą į kitą krantą, o ten vedė į pakrantėje stovėjusius keturis buvusios Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namus, paverstus laikinu getu.

Kaip sovietmečiu apklausiamas KGB nurodė Trakų miesto ir valsčiaus policijai vadovavęs Kazys Čaplikas, iki penktos valandos ryto visi sąrašuose buvę žydai iš miesto buvo suvaryti į getą, o jų perkėlimas vyko per Lukos (Bernardinų) ir Galvės ežerų sąsmauką. Tą pačią vietą minėjo ir L. Leparskienės kalbinti Trakų senbuviai. Jie prisiminė dabartinio tilto vietoje nuo seno buvusią perkėlą, kuria vykdami į Trakų bažnyčią ar turgų naudojosi Varnikų kaimo gyventojai – per ten žydai ir buvę plukdomi į laikiną getą.

Netrukus į jį buvo uždaryti ir Aukštadvario, Onuškio, Lentvario, Rūdiškių bei Žydkaimio žydai. Suvarius pusantro tūkstančio žmonių į buvusios poilsinės teritoriją su keturiais vasarnamiais, ji turėjo būti sausakimša. Prižiūrėti įkalintuosius pavesta Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkams.

„Žydams nedavė maisto ir vandens. Perpildytuose barakuose prašydami valgyti verkė vaikai, o išbadėję tėvai ir motinos buvo taip nusilpę ir apimti nevilties, kad nebeturėjo ašarų. Daug suaugusiųjų ir vaikų ištino nuo bado. Tuose barakuose jie kentėjo iki Jom Kipuro išvakarių“, – nurodyta 1946 m. užrašytame per Holokaustą išlikusios Žydkaimio gyventojos Dvoros Gaus-Plis liudijime [12].

Kur yra ši kančios vieta, padeda suprasti 1939 m. rudenį iš lėktuvo padaryta nuotrauka: keturi Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namai stovi Lukos (Bernardinų) ežero iškyšulyje, o anapus ežero matyti Trakų senamiestis su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kiek į kairę nuo jos atpažįstama Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvė. Per daugiau nei aštuonis dešimtmečius ta vieta smarkiai pasikeitė: iš pastatų, kuriuose Trakų ir kitų miestelių žydai buvo kalinami paskutinėmis gyvenimo dienomis, liko tik pamatai, kuriuos nežinančiam žmogui būtų sunku surasti medžiais apaugusioje pakrantėje.

Iš laikino geto 1941 m. rugsėjo 30 d. žydai buvo išvaryti į Varnikų mišką prie iš anksto iškastos duobės, kur juos išžudė specialiai žmonių žudymui nacių sukurtas Ypatingasis būrys, tuo tikslu atvažiavęs iš Vilniaus.

Į karaimo M. Zajančkovskio, tuomet dar paauglio, atmintį įsirėžė per ežerą iki Trakų aidėjęs šaudymo garsas ir žudikų pokalbis, kurio objektu tapo jis pats.

„Tą dieną, kai girdėjosi šūviai, pats nežinau, kaip atsiradau ant seno pašto suoliuko. Aš ten sėdėjau, man jau buvo 14 metų. Kaip tik kareiviai grįžo iš to darbo. Galva kirpta, plaukai juodi. Aš lietuvių kalbos tada visai nemokėjau. Ir girdžiu: „Žydas“? O antras sako: „Žydų jau nebėra.“ Šitą aš atsiminiau. Gal jie būtų nusprendę, kad aš žydas, ir mane nušautų. Neduok Dieve. Mes žydus pažinojom“, – Trakų senbuvių atsiminimus rinkusiai L. Leparskienei pasakojo M. Zajančkovskis.

[1] JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje saugomo leidinio skaitmeninė kopija prieinama internete: https://archive.org/details/troki00unse. Vertimas į anglų kalbą: Troki [translation of Troki Yizkor Book, Tel Aviv, 1954], translator Rabbi Molly Karp, 1999-2020 by JewishGen, Inc., prieiga internete: https://www.jewishgen.org/Yizkor/trakai/Trakai.html. Dalis nuotraukų iš šios knygos, taip pat dr. L. Lempertienės išverstas 1941-09-30 nužudytų Trakų žydų sąrašas paskelbti TINP direkcijos leidinyje: Rasa Kalinauskaitė, Sugrįžtanti atmintis: Trakų miesto žydai, 2021.
[2] Birutė Lisauskaitė, „Totoriai Trakuose“, Voruta.lt, 2017-10-02, prieiga internete: http://www.voruta.lt/birute-lisauskaite-totoriai-trakuose/
[3] Šamašas (iš hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria per Chanuką uždegamos kitos aštuonios chanukijos žvakės.
[4] LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. 2, l. 549.
[5] Justas Stončius, „Antisemitizmas Sovietų Lietuvoje. Vilniaus Valiutininkų byla“, bernardinai.lt, 2017-03-27, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2017-03-26-antisemitizmas-sovietu-lietuvoje-vilniaus-valiutininku-byla/ <žiūrėta 2022-09-28>.
[6] „The Rescue of the Mir Yeshiva“, yadvashem.org, prieiga: https://www.yadvashem.org/exhibitions/mir/during-the-holocaust/rescue-mir-yeshiva.html <žiūrėta 2022-10-04>.
[7] Mindaugas Klusas, „Sugiharos pabėgėliai“ Šanchajuje: per juos Lietuva tapo Kinijos istorijos trupinėliu“, lrt.lt, 2020-07-26, prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1194305/sugiharos-pabegeliai-sanchajuje-per-juos-lietuva-tapo-kinijos-istorijos-trupineliu <žiūrėta 2022-10-04>.
[8] Jan Jerzy Tochtermann, Troki: Zarys antropogeograficzny, Wilno: Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1935, vol. IX, zeszyt I.
[9] Neringa Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002, p. 88 (Trakų ir Lentvario valsčiuose iki Antrojo pasaulinio karo veikusių žydų parduotuvių sąrašas, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. I, l. 346; LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. II, l. 925, 959, 962–963).
[10] Liliana Narkowicz, Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu, Warszawa, 2007, p. 209. Cituojama pagal neskelbtą Andželos Kriaučiūnienės vertimą iš lenkų kalbos.
[11] Šochetas (hebr. skerdikas) – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.
[12] Leibo Koniuchovskio 1946 m. užrašytų liudijimų 1993 m. vertimo į anglų kalbą (vertėjas dr. Jonathan Boyarin) mašinraštis iš YIVO instituto archyvo (YIVO, RG 1390), p. 451. Į lietuvių k. išversta straipsnio autorės.

Žydų skautai kviečia į sueigą

Ketvirtadienį, lapkričio 10 d., 15:30 val., Lietuvos žydų bendruomenėje, vyks žydų skautų sueiga, kurios metu tęsime žydų skautų judėjimo pažinimą ir užsiimsime asmenybę ugdančiomis ir linksmomis veiklomis. IKI!

Renginys Tarptautinės romų kalbos minėjmo proga

Renginys Tarptautinės romų kalbos minėjmo proga

Lapkričio 5-ąją minima Tarptautinė romų kalbos diena.
Gimtoji kalba yra svarbus tapatybės elementas, išlaikantis bendruomenės savitumą ir tapatumo jausmą. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės bičiuliai ir partneriai – Padėk Pritapti kviečia į šventinį renginį, kurio metu bus skaitomos ištraukos iš Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvo romų ir lietuvių kalbomis, sužinosime apie romų istoriją, senuosius papročius bei tradicinius patiekalus, išgirsime romų liaudies dainas bei galėsime pasigrožėti tradiciniais romų šokiais.
Renginys vyks lapkričio 8 d., 17:30 val., Lietuvos žydų bendruomenės kavinėje “Beigelių Krautuvėlė”, (Pylimo g. 4). Renginys nemokamas. Renginio metu bus dalinami vaikų sukurti atvirukai su trumpu romų-lietuvių kalbų žodynėliu.
Iki pasimatymo!
EVZ Foundation #evzfoundation #SupportedByEVZ
#mūsųbendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding
#AtmintisAtsakomybeAteitis #romalanguage
DARNA sugrįžta

DARNA sugrįžta

UŽ TAIKĄ IR RAMYBĘ, KURI PIRMIAUSIAI GIMSTA NAMUOSE
„Tolerancija – tai pagarba, įtrauktis ir įvertinimas turtingos pasaulio kultūros bei asmenų saviraiškos įvairovės”
Jau trečius metus iš eilės Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su visu pasauliu žymi Tarptautinę tolerancijos dieną, kuriant Dharmos (kosminio įstatymo bei tvarkos) įkvėptą „Darną“.
Pirmą kartą Tarptautinė tolerancijos diena paminėta Jungtinių Tautų 1995 metais. Tuomet, kai pasaulį sukrėtė rasiniai ir kultūriniai konfliktai Afrikoje, Balkanuose bei Kaukaze, atvedę prie Ruandos ir Bosnijos genocidų.
Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vėl džiaugiasi galėdama pakviesti visus bendruomenės narius bei bičiulius, ypač tuos, kurie aktyviai propaguoja, stiprina ir puoselėja tolerantiškos visuomenės vertybes ir, žinoma, myli muziką ir dvasingumą, į Tolerancijos dienos šventę Vilniaus Choralinėje sinagogoje, Lapkričio 16 d., 19 val.
Šiemet renginio vieta pasirinkta neatsitiktinai. Vilniaus choralinė sinagoga – erdvė, kurioje kasdien praktikuojamas dvasingumas, o jos nepaprasta akustika gerina aplinką muzikos atlikimui ir klausymosi potyriams.
Renginio metu šviežiais ir sveikuoliškais užkandžiais vaišins „Cvi Parkas“.
Programa:
19:00 – atidaromos durys
19:15 – Sinagogos kantoriaus Shmuel Yotam sveikinimo giesmė
19:30 – Trumpai apie „Darną“
19:40 – Ieva Butrimaitė (vokalas)
20:10 – užkandžių pertraukėlė
20:30 – Darius Mažintas (fortepijonas) ir Jovita Jankelaitytė (vokalas)
21:15 – arbatos pertraukėlė
21:30 – Lina Fausta (vokalas) ir Glen Strachan (gitara) – Sefardų dainos
21:45 – laikas kartu
22:00 Pabaiga
Įėjimo auka – 5 eur.
RSVP – rafaelgimelstein@gmail.com
PAMILTI PASAULĮ PIEŠIANT

PAMILTI PASAULĮ PIEŠIANT

Gerbiamieji, Pylimo galerijoje atveriama SOLOMONO TEITELBAUMO pastelių ir piešinių paroda PAMILTI PASAULĮ PIEŠIANT.
„Įsigyventi, persikūnyti į vaizduojamą objektą, pajusti piešiamo pasaulio tragediją ar džiaugsmą yra mano kūrybos esmė. Todėl pamilstu pasaulį piešiant.“
-sako dailininkas, meno licenciatas Solomonas Teitelbaumas.
Paroda vyks 2022 m. lapkričio 8 – 26 d. Atidarymas lapkričio 8 d., 17 val. Maloniai kviečiame apsilankyti!

Palangoje, ant stalo, visada buvo atversta Rembrandto graviūrų knyga. Jo Naujojo ir Senojo Testamento temų personažai buvo nupiešti iš natūros.Pamatyti amžinybę, šventumą, dievišką paslaptį kasdienybėje – tai klasikinės dailės esmė.

Be žmogiškos atjautos, širdies skausmo, atsidavimo ir tikėjimo įžvelgti dieviškumą – vaizduoti tai yra neįmanoma. Tik per nuolatinį dialogą su gamta, o per tai ir su Sutvėrėju, menininkas atranda nuolatinį savo meistriškumo bei dvasios tobulėjimą. Bet kuriame praeivyje ar supančiame peizaže galima įžvelgti biblinę dramą. Nuolatinis piešimas iš gamtos ugdo šį matymą ir profesinį
meistriškumą. Tai lyg kasdienė tarnystė Aukščiausiajam.

 

Įkvėpimas ateina tik kantriai dirbant ir mokantis iš savo klaidų, bei tikint gamtos stebuklu – kad vaizduojama akimirka virs amžinybe.

Didysis Rembrandtas svo Golgotą paskandino mistiniuose audros spinduliuose. Taip ši scena virto Apokalipse. Kiek daug kartų aš tuos spindulius regėjau virš nuožmios Baltijos, ypač per žiemos ir ankstyvo pavasario štormus. Šie saulės spinduliai pro besikaunančius tarpusavyje
debesis gali būti ir artėjančios Apokalipsės, ir Vilties spinduliais. Sugebėti pajusti ir atskleisti šią
Dievo paslaptį vis bandau kasdieniu ir kantriu piešimu.


Apskritoje Klaipėdos Teatro aikštėje įžvelgiau Pragaro ratus – tiek žiūrėdamas E.Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“, tiek ją skaitydamas, grubiuose grindinio akmenyse, ratu juosiančiuose fontaną su smulkute Taravos Anike, įžvelgiau Dantės Alighieri „Pragaro“ ratus. Piešdamas norėjau atskleisti vis pasikartojantį mūsų istorijos pragarą.


Eskizuojant iš natūros atsitiktinį žmogų, galima įžvelgti jame ir gėrį ir blogį, bet visada jis
lieka didinga Kūrėjo paslaptis. Juk dramatiškiausiuose Rembrandto „Nuėmimo nuo kryžiaus“
scenose galima atpažinti ir patį didįjį genijų ir jo amžininkus, besikartojančius ir kituose jo
paveiksluose ar graviūruose.

Apmąstant šiandienos grėsmingus įvvykius – nauja gaida, netikėtai skausmingai
suskambėjo Vilniaus senamiestis. Jo buvusi žydų geto teritorija vėl sunkiai prislėgė mano sielą.
Sudėtingai kampuotos jo gatvės su slegiančiais namais, menančiais Holokausto tragediją – tiesiog spontaniškai privertė piešti ir naujai išgyventi šią vis atsinaujinančią žaizdą. Tai ir nūdienos
skausmo bei tragedijos išgyvenimas, savotiškas vilties ieškojimas istoriniame pragare. Taip gimė
pastelės „Išėjimas iš Geto“ bei „Geto aidas“.
Kad ir kiek negailestingai komercionalizuojamas Vilniaus senamiestis, jame vis dar jaučiamas egzistencinis Holokausto tragedijos skausmas, kuris įvairiuose miesto fragmentuose veria širdį. Reikia saugoti ateities kartoms šiuos istorijos ženklus, kad tai niekada nepasikartotų.
Įsigyventi, persikūnyti į vaizduojamą objektą, pajusti piešiamo pasaulio tragediją ar džiaugsmą yra mano kūrybos esmė. Todėl pamilstu pasaulį piešiant.

Solomonas Teitelbaumas
Dailininkas, meno licenciatas

Premjiera – simfonija „Nešantys šviesą“

Premjiera – simfonija „Nešantys šviesą“

Lapkričio 5 d., Europos kultūros sostinėje įvyko dar viena pasaulinė premjera.

Tai – simfonija „Nešantys šviesą“, dedikuota Japonijos diplomatui, vicekonsului Čijunei Sugiharai. Iš pažiūros paprastas žmogus, nepritrūko drąsos ir besipriešindamas nacių režimui, rizikuodamas savo gyvybe ir karjera, išgelbėjo daugiau nei 6 000 iš Europos bėgančių žydų gyvybių, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas, nors tam neturėjo Japonijos vyriausybės leidimo.

Prieš premjerą LŽB pirmininkei, Fainai Kukliansky teko garbė atidaryti Pasaulio tautų tiesuoliams skirtą parodą, kurią kartu su Yad Vashem – Tautos atminimo institutu Lietuvoje paruošė Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenė.

Nuotraukoje kartu su japonų kilmės violončelininkė Kristina Reiko Cooper.

“Jidiš vėl skamba Kaune”

“Jidiš vėl skamba Kaune”

Pirmasis Kauno žydų bendruomenės projekto “Jidiš vėl skamba Kaune” koncertas “Žydų lakštingala iš Laikinosios sostinės”, skirtas garsios jidiš dainų atlikėjos Nechamos Lifšicaitės 95-osioms gimimo metinėms baigėsi pažadu susitikti visiems, buvusiems ir ant scenos, ir salėje, po penkerių metų jos 100-ojo gimtadienio proga, susitikti galbūt 2 dalių koncerte, galbūt net dalyvaujant orkestrui!

Pasakyti, kad tai buvo puikus koncertas, – tai pasakyti per mažai! Tai buvo nepaprastas vakaras, kuriame buvo tiek daug meilės, tiek įkvėpimo, tiek šviesos, tiek žmogiškumo ir gyvenimo triumfo, nugalinčio visas pasaulio negandas, kad visas tas patirtas gėris, tos ypatingos emocijos dar ilgai išliks mumyse! Bent jau širyt turbūt daugelio širdyse ir mintyse skamba vakar girdėta muzika!

Už šią šventę, už šį sukurtą stebuklą esame be galo dėkingi Svetai Kundish Svetlana Kundish – tai buvo nuostabi mylimos mokinės dovana, padėka ir himnas mylimai mokytojai – ir puikiai muzikantų komandai: Patrick Farrell, Rasa Vaičiulytė, Dainiui Buikai bei jaunajai solistei Ramunei Buikaitei

Nechamos, trapios ir švelnios, tvirtos ir bebaimės, gyvenimą dainuojančios, dvasia tikrai pleveno pirmadienio vakarą Kauno filharmonijos salėje!

Ačiū finansavusiems šį projektą: Kauno m. savivaldybei, Tautinių mažumų departamentui prie LR Vyriausybės, Geros valios fondui, be jūsų finansinės paramos nebūtume sugebėję pasikviesti tokių puikių muzikantų!

Ačiū Kauno valstybinės filharmonijos kolektyvui už bendradarbiavimą!!!

Didžiulis AČIŪ visiems, atėjusiems į koncertą, visiems palaikantiems Kauno žydų bendruomenės veiklas, be jūsų ši šventė nebūtų įvykusi

O tiems, kurie labai norėjo, bet negalėjo dalyvauti, nes sirgo (sveikite!), buvo mokymuose, paskendo darbuose, vedė savo renginius, susitikinėjo su Belgijos karaliene ar tiesiog gyvena geografiškai per toli, pridedame šiek tiek mobiliu telefonu darytų vaizdo įrašų (žinoma, jie perteikia tik menką dalį to, ką patyrėme koncerte).

Ir dar vienas AČIŪ (last but not least!) mielai Nechamos Lifšicaitės dukrai Roza Litay už pozityvumą, už padėkas ir už visa tai, ką ji daro, kad mamos vardas ir muzikinis palikimas Lietuvoje būtų gyvi

 

Prienų malūnininko Bagranskio šeimos istorija

Prienų malūnininko Bagranskio šeimos istorija

PROTĖVIAI

Prienuose gyvenusius Bagranskius primena išlikęs didingas jų malūno pastatas Kranto gatvėje. Atlaikęs karus, klestėjęs sovietmečiu kaip Revuonos viešbutis, vėliau tapęs vaiduokliu, vėl žadantis atgimti. Pastatai dažnai stipresni už žmonių atmintį.

Pasitelkusi visą internetu prieinamą informaciją pamėginau atkurti tragišką šios šeimos istoriją. Įvairiai rašoma jų pavardė, tačiau aš vartosiu be minštosios i, taip ji buvo rašoma rusiškai sinagogos knygose, taip įrašyta jų lietuviškuose pasuose. Tik išsigelbęję ir išlikę gyvi, vieni emigravę prieš karą į Izraelį, kiti išgyvenę karo baisumus ir getą čia, Lietuvoje, o vėlaiu išvykę į JAV, Bagranskiai save įvardijo kaip Bagriansky.

Zelmano Bagranskio tėvai apie 1890 m.

Pirmuosius Bagranskius Prienų sinagogos knygose aptikau nuo 1839 m., kai mirė našlė Cyda Bagranskienė, našlė, palikdama sūnų Mendelį-Mejerį. 1844 m. Zelmanas ir Frida Bagranskiai palaidojo 9 m. sūnų Abramą. 1852 m. mirė 35 m. Morthelis, Leibos sūnus. Sujungti šiuos Bagranskius į vienos giminės medį iš tų keletos išlikusių XIX a. pirmosios pusės sinagogos knygų, be abejo, neįmanoma. Tačiau JAV Holokausto Atminties  muziejuje (United States Holocaust Memorial Museum) aptikau prieniečio malūnininko Zelmano (vėliau –  Solomonas) anūkės Rosian Bagranskytės Zerner padovanotą šeimos albumą iur kitus šios šeimos dokumentus, kur po nuotraukomis yra paties Pauliaus rašytos pastabos. Deja, Paulius neprisiminė savo senelės vardo, gimimo ir mirties metų, tačiau sužinome, kad Zelmano Bagranskio tėvas Zalmen Bogransky gimė 1838 m., o mirė 1924 m. Turiu tris dokumentus, kuriuose malūnininko Zelmano tėvavardis parašytas Zavelis, o ne Zalmenas. Zavelis  Bagranskis su žmona susilaukė dukrų Blumos (vėliau – Berta, ištekėjo už Maiselio), Zeldos (vėliau – Zina, ištekėjo už Jappu) ir jaunėlio sūnaus Zelmano, gimusio 1878 m. Nepavyko nustatyti, ar tikrai Zelmanas gimė Prienuose, tačiau 1904 m. vasario 10 d., santuokos su Amalija Mejer metu, Zelmanas Bagranskis gyveno Prienuose. Santuoka registruota Kauno sinagogoje, nes jaunosios tėvas – kaunietis, prekeivis vynu Zebas Mejeris.

Rosian Bagranskytė su savo seneliu Zelmanu (Solomonu) Bagranskiu apie 1936-1937

Pirmojo vaiko Zelmanas su Amelija susilaukė 1906 m. sausio 24 d. Paulius gimė Prienuose, tačiau jo gimimas įregistruotas Kauno sinagogoje. 1910 m. lapkričio 17 d. Prienų sinagogoje įregistruotas dukros Lydos gimimas. Paulius Bagranskis savo prisiminimuose mini jauniausią brolį Volį (vėliau Izraelyje pasivadinusi Volfu),  kuris  prieš karą gyvenęs Vilniuje ir karo pradžioje pasitraukęs į Rusiją, įstojęs į Lietuviškąją diviziją, o po karo išvykęs į Izraelį.

Bagranskių malūnas dirbo pelningai, šeima Kaune nusipirko daugiaaukštį gyvenamą namą, kurį nuomojo, o prieš karą ir patys jame apsigyveno. Paulius baigė teisės mokslus, tapo klestinčios tarptautinės tekstilės firmos Kaune dalininku, Lyda tapo pianiste. Išlikusiose Pauliaus fotografuotose giminės nuotraukose užfiksuotos nerūpestingo, laimingo gyvenimo akimirkos: vasaros Kulautuvos vasarnamyje, senelis Zelmanas su anūke Rosian ant rankų, prabangus automobilis… Vėliau Paulius apgailestaus, kad turi tik vieną tėvo nuotrauką ir neturi mamos atvaizdo. Neišlikusi ir brolio Volio nuotrauka.

Virš Europos jau kaupėsi juodi fašizmo debesys ir abi Zelmano Bagranskio seserys su šeimomis bei Pauliaus uošviai ketvirto dešimtmečio viduryje emigravo į Izraelį. Iš šios šeimos Lietuvoje liko  Zelmanas su Amelija bei abu jų vyresnieji vaikai:  Paulius ir Lyda su šeimomis. Holokausto metu Lietuvoje buvo nužudyti 37 Bagranskių giminaičiai.

1941 m. vokiečiams okupavus Kauną, Zelmanas Bagranskis buvo suimtas jau pirmąją savaitę, išvežtas į VII fortą ir netrukus sušaudytas. Praėjus vos kelioms savaitėms jo žmoną Ameliją kažkas įskundė, kai ji stovėjo eilėje prie duonos be raiščio su geltona žvaigžde. Atvykę vokiečiai ištempė ją iš eilės, išvežė ir sušaudė.

Sūnus Paulius vėliau savo prisiminimuose rašys, kad tėvus sovietų valdžia norėjo ištremti į Sibirą, o jis, dirbęs Maskvoje kaip tekstilės pramonės atstovas Lietuvai, kreipėsi su prašymu į savo komisarą ir tėvai buvo palikti Kaune savo bute. Vėliau jis to gailėjosi, nes “tėvas buvo baigęs Vilniaus mokytojų seminariją, mama, kilusi iš Kurliandijos, buvo taip pat išsilavinusi, gerai mokėjo rusų ir vokiečių kalbas, gal Sibirę būtų gavę mokytojų darbą ir dar pagyvenę kokius 10-15 metų”.

MEILĖ STIPRESNĖ UŽ MIRTĮ

1910 m. lapkričio 17 d., ketvirtą valandą po vidurnakčio, Prienų malūnininko Zelmano, Zavelio sūnaus, Bagranskio (32 m.) ir jo žmonos Amalijos Mejerytės, Zebo duktės (33 m.), gyvenančių Prienų dvare Klebiškyje, šeimoje gimė dukra Lyda. Gimimo akto surašymo liudininkais buvo namų valdytojas iš Prienų miesto Jankelis, Leibos s., Finkelšteinas (45 m.) ir Prienų palivarko Klebiškyje nuomotojas Girša, Maušo s., Volpė (53 m.).

Lyda Bagriansky Geist pajūryje

Nėra žinoma, kokią mokyklą Lyda baigė Lietuvoje, tačiau apie 1934-1935 m. ji įstojo į Berlyno muzikos akademijos pianino klasę. Manoma, kad ten ir susipažino su būsimu vyru, šios akademijos dėstytoju Edvinu Geistu.

Edwin Ernst Moris Geist – vokiečių kompozitorius, muzikologas, kapelmeisteris, gimė Berlyne 1902 07 31 mišrioje žydo ir vokietės šeimoje. Edvino vokiškoje biografijoje rašoma, kad jo senelis buvo Berlyno policijos šefas, o Lydos brolis Paulius Bagranskis savo prisiminimuose rašo, kad Edvino senelis buvęs Berlyno meras. Šeimai jau seniai buvo suteiktas arijų statusas, tačiau Vokietijoje, stiprėjant neapykantai žydų tautybės piliečiams, nepaisant aukšto senelio posto, Edvinui, kaip pusiau žydui, 1937 m. nacių įstaiga Reicho Muzikos Rūmai uždraudė dirbti pagal profesiją, uždraustas ir jo kūrinių atlikimas. Edvinas 1938 m. prieglobsčio pasiprašė Lietuvoje. Atvykęs į Kauną, aktyviai įsitraukė į tuometinį muzikinį gyvenimą. Lietuvą pasirinko neatsitiktinai. Čia, palikusi Vokietiją, grįžo gyventi jo mylima mergina. Jo pažintis su Lyda Bagranskyte turi dvi versijas. Vienoje rašoma, kad būtent Berlyno muzikos akademijoje, kurioje dėstė E. Geistas, jis ir  susipažino su Lietuvos žydaite studente Lyda Bagranskyte ir čia ją vedė. Visi Geisto giminės, išskyrus vokietę motiną, sužinoję apie santuoką su žydaite, jo išsižadėjo. Pora 1938 m. į Kauną atvyko jau kaip sutuoktiniai. Kitoje versijoje teigiama, kad pora susipažino ir susituokė jau Edvinui gyvenant Kaune. Antroji versija patikimesnė, nes moteris 1939 m. rugsėjo 21 d. Kaune išsiėmė naują pasą kaip ištekėjusi Lyda Geistienė. Vargu ar Vokietijoje ištekėjusi prieš 1938 m. ji būtų gyvenusi su senu mergautiniu pasu. Naujame pase įrašyta, kad ankstesnį pasą Bagranskytei išdavė 1929 m. Prienų miesto burmistro administracija. (Visi lietuviški pasai Bagranskiams išduoti Prienuose, vadinasi, dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje visa  Bagranskių šeima gyveno Prienuose).

Lyda Bagranskytė ir Edvinas Geistas

Geistas Kaune toliau kūrė muziką. Pragyvenimui abu su Lyda vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. Edvinas 1940 m. buvo pakviestas diriguoti simfoninį koncertą Vilniuje, harmonizavo lietuvių liaudies dainas ir jas transliavo Lietuvos radijas. Jauna šeima planavo ateitį, svajojo apie šeimos pagausėjimą. Deja. Prasidėjus karui 1941 m. abu Geistai jau pirmomis dienomis buvo perkelti į Kauno getą Vilijampolėje. Edvinas, išaiškėjus, kad yra pusiau žydas, 1942 m. kovo pabaigoje iš geto  paleistas, tačiau su sąlyga, kad nepalaikys jokių ryšių su savo žmona žyde. Skausmo ir ilgesio kamuojamas Edvinas pradeda rašyti dienoraštį “Lydai”. Tai penki ploni sąsiuviniai, kuriuos po Geisto suėmimo iš užantspauduoto buto išvogė kaimynai muzikantas ir siuvėjas ir kurių pagrindu vėliau buvo išleista knyga tuo pačiu pavadinimu. “Rytoj mūsų trečiosios santuokos metinės. <…> Kaip baisiai jos praėjo be tavęs. Mintys tokios tamsios. Vaikščiojau miškais palei Nemuną, kaip tada 1939. Ar pameni mūsų pasivaikščiojimus Panemunės pušyne? Kai tave išlaisvins, aš nuvešiu tave kur tik panorėsi. Aš dėkingas, dėkingas tau už viską mano gyvenime”. Šis įrašas dienoraštyje, darytas 1942 m. pabaigoje, patvirtina, kad pora susituokė 1939 m. jau gyvendami Kaune.

Paulius ir Gerta Chosen Bagranskiai 1935 m;

Kauno geto viršininkas Helmutas Rauka pareikalavo įrodymo, kad Lyda Geistienė yra pusiau žydė. Ervinas  nuvažiavo į Lydos gimtinę Prienus. Susirado visiems žinomą gydytoją Juozą Brundzą. Paprašė pagalbos. Pastarasis parašė gestapui melagingą laišką, kad Amelija Bagranskienė, gimdydama dukrą Lydą, būdama sunkios būklės, jam prisipažinusi, jog naujagimė – nesantuokinė jos dukra, gimusi nuo mylimo lietuvio. Šį laišką pasirašė dar trys daktarui patikimos drąsios miestelėnės: Vanda Vabalienė, Silvanavičienė ir Kašinienė (trečia pavardė gali būti netiksli, gal Katinienė ar Katilienė, nes tekstas sename laikraštyje parašytas rusiškai, toje vietoje per lenkimą išsitrynęs). Šio fiktyvaus laiško pagrindu Lydą iš geto paleido, tačiau su sąlyga, kad Geistas nedelsiant išsiskirs su žmona. Jis, net nesvarstęs, atsisakė. Tada buvo pareikšta kita sąlyga – Lydos sterilizacija, kad pora negalėtų susilaukti palikuonių. Meilė nugalėjo mirties baimę, – Geistai nesutiko, ir jau sekančią dieną į jų butą įsiveržė vokiečių gestapininkai. 1942 m. gruodžio 10 d. Edviną suėmė ir išvežė į Kauno IX fortą. Suėmimo metu sudužo Edvino akiniai, tad jau sekančią dieną Lyda nunešė į kalėjimą kitus. Kai budintis nepriėmė akinių ir padavė jai ryšulėlį su vyro daiktais, moteris viską suprato… Neužilgo Lyda, neištvėrusi sielvarto, nusinuodijo.

Pauliaus Bagranskio šeima Kaune 1941 m. prieš karą

Kauno IX forte vienoje iš kamerų dabar ant sienos kabo mažytė Ervino Geisto portretinė nuotrauka.

Filosofas Leonidas Donskis savo knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai“ (Versus aureus, 2015) rašo apie keistą, tačiau labai suprantamą mūsų norą neprisiminti kai kurių savo kolektyvinės istorijos patirčių. Viena svarbiausių ir skaudžiausių iš jų – Holokaustas. Kiek daug niekšybių, moralinių dilemų ir kilnumo slepia šis mūsų istorijos tarpsnis, rodo vokiečių kompozitoriaus Edwino Geisto likimas. Apie šį menininką Lietuvoje ir Vokietijoje iki šiol vengiama viešai prabilti. Dalį jo muzikinių kūrinių XX a. 6-ajame dešimtmetyje Vokietijos kultūros ministerija tiesiog pradangino. Priežastis suprantama – šio žmogaus gyvenimas prikišamai rodo, kiek mažai esame padarę, kad paaiškėtų tikrieji tragedijų kaltininkai ir taurūs žmonės. (Ramūnas Čičelis, meno žinių portalas kamane.lt,  2015-08-05).

IŠLIKĘ GYVI

Kartą pagyvenusi moteris viename JAV aerouostų ant sienos stebėjo ekrane rodomas per holokaustą nužudytų vaikų nuotraukas. Staiga ji suriko: „Aš esu ta mergaitė nuotraukoje! Aš gyva!“ Netrukus moteris paskambino projekto kuratoriams ir pasakė, kad maža mergaitė pievoje, tai – ji, išgelbėta Lietuvos žydaitė Rosian Bagranskytė. „Aš esu gyvas įrodymas, kad stebuklai įvyksta…“ Ją pakvietė į TV laidą, ir taip pasaulis sužinojo Rosian ir jos tėvų išsigelbėjimo istoriją.

Rosian su mama Gerta įamžintos ir Kaune ant Mickevičiaus g. 30 namo sienos.

Pauliaus Bagranskio šeima Kaune 1941 m. prieš karą

Paulius gimė 1906 m. sausio 24 d. Prienuose malūnininko Zelmano ir Amalijos Mejer Bagranskių šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo Prienų žydų mokykloje. Sprendžiant iš  pirmojo Nepriklausomos Lietuvos paso išdavimo datos, Pauliaus tėvai gyveno Prienuose  bent jau  iki 1923 metų. Nežinoma, kokią gimnaziją jis baigė, tačiau vėliau įgijo teisininko specialybę universitete, baigė karininkų mokyklą ir gavo leitenanto laipsnį. Vėliau tapo klestinčios Ratnerio ir Bagranskio tekstilės pramonės bendrovės dalininku Kaune.

Traukinyje, vykdamas namo iš Klaipėdos, susipažino su gražuole Gerta Chason, kuri lankė Lietuvoje gimines. Gerta gimė 1908 m. rugpjūčio 8 d. Karaliaučiuje, tačiau augo Gdanske. Tarpukaryje jos tėvai apsigyveno Lietuvoje. Gerta studijavo Paryžiuje ir Berlyne, tapo pianiste, kartais pasirodydavo ir kaip šokėja savo sesers, profesionalios šokėjos, trupėje. Meilė iš pirmo žvilgsnio netrukus jaunus žmones nuvedė į Alytaus sinagogą ir 1935 m. sausio 24 d. jie susituokė (biografijoje nurodyta kita santuokos data – 1934 09 04, tačiau mano surastoje pažymoje jie susituokė 1935 m. – aut. pastaba). Tų pačių metų spalio 23 d. Kaune gimė jų pirmagimė dukrelė Rosian. Šeima gyveno Pauliaus tėvo Zelmano Bagranskio įsigytame name Kaune, o vasaras leido  išsinuomotame vasarnamyje Kulautuvoje.

Europoje tvyrojo karo grėsmė, vieni po kitų Bagranskių ir Chasonų giminės emigravo į Palestiną. Paulius Kanadoje nusipirko žemės, išsiėmė užsienio pasus ir vizas, tačiau Vokietijai užpuolus Lenkiją, Bagranskiai sužinojo, kad jų kelionė į UK 1940 m. kovo mėn. nebegalima, jų Britanija nebeįsileidžia. Sovietams aneksavus Lietuvą, Pauliui buvo pasiūlytos lengvosios pramonės konsultanto pareigos Maskvoje. Šios pareigos padėjo Pauliui išgelbėti savo tėvus nuo tremties į Sibirą, ko jis vėliau gailėjosi.

Karas Pauliaus Bagranskio šeimą užklupo Kulautuvoje. Į vasarnamį atėjo vokiečių karininkas ir mandagiai, bet ryžtingai nurodė tolimesnio gyvenimo taisykles: nesilankyti jokioje miestelio parduotuvėje, turguje, nebendrauti su žvejais, valstiečiais, niekur neišvykti iš Kulautuvos. Tai skambėjo kaip nuosprendis, pasmerkiantis badui. Bagranskiai nuo bado gynėsi žvejodami Nemune. Tačiau nerimą kėlė Kaune likusių tėvų likimas. Gerta, apsirengusi senais, apdriskusiais drabužiais, apsimetusi kaimiete, išėjo pėsčiomis į Kauną. Uošvių jau neberado. Abu senieji Bagranskiai buvo nužudyti.

Neužilgo visus Kulautuvos ir Kauno žydus vokiečiai suvarė į Viliampolės getą. Paulius prisiminimuose rašo, kaip jo gražuolė žmona, niekada anksčiau pati nešeimininkavusi, pamėlusiomis rankomis rankiojo šiukšlyne bulvių lupenas ir sugebėdavo iš jų išvirti valgomą sriubą, pagardintą smulkintais šiaudais ar kitomis iš po sniego iškapstytomis žolelėmis… Mažoji Rosian labiau prisimena ne badą, o nepakeliamą šaltį žiemą nešildomame kambaryje.

Mieste sklido kalbos apie masines žydų žudynes. „Mūsų gyvybes išgelbėjo tik dokumentas, įrodantis, kad esame darbininkai, ir oficialus leidimas gyventi („Lebenschein”), kurį motina išrūpino savo nenuilstamomis pastangomis. Tačiau mano tėvai nebelaukė būsimosios „Vaikų akcijos“ ir nutarė rizikuoti ir bėgti iš geto. Aš turėjau būti pirmoji, nes man grėsė didžiausias pavojus. Buvau šešerių metų amžiaus, o naciai geto vaikus laikė nedarbingais ir dėl to nereikalingais,“ –  prisimena Rosian.

Tėvai atidžiai stebėjo, kada pro jų namą praeina sargybinis su šunimi, kada keičiasi jų pamaina, kada prožektoriai apšviečia ties jų namu tvorą. Iškasė po tvora duobę, per kurią vieną naktį ir išstūmė iš geto dukrą. Už tvoros jos laukė Pauliaus sekretorė Bronė Budreikaitė. Gal mergina ryžosi tokiam drąsiam žingsniui, nes buvo Vilniaus geto komendanto Jokūbo Genso brolienė?  Mergaitė buvo slapta pakrikštyta bažnyčioje kaip Irena Budreikaitė. Deja, bet mergytė be perstojo verkė, tad laikyti ją Kaune savo bute Bronė nebegalėjo ir išvežė į vienkiemį pas pažįstamus žmones. Buvo paskleistas gandas, kad mažoji Irutė (Rosian) yra Bronės nesantuokinė  dukra, kurią ji gėdijasi rodyti Kaune.

Išgelbėję iš geto dukrą, Bagranskiai suplanavo ir savo pabėgimą. Pirmiausiai dingo Paulius, paskui – Gerta. Paulius su suklastotais dokumentais pasiekė Vilnių, o Gertą Kaune priglausdavo vis kita draugė. Ji, gerai mokėjusi prancūzų kalbą,  prisistatinėjo kaip prancūzė šokėja. Tiek Gerta, tiek jos dukra buvo mėlynakės ir šviesaus gymio, todėl ir nesukeldavo įtarimų dėl tautybės.

Paulių Vilniuje pastebėjo vienas buvęs jo klasės draugas ir jau sekančią dieną Bagranskis buvo suimtas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Iš ten kelio atgal nebuvo ir tai suprato visi, kas tai žinojo. Didelėmis pastangomis Paulius buvo perkeltas į Vilniaus getą, kuriame įregistruotas kaip „šoferis“. 1943 m. rugsėjį jam pavyko pabėgti iš geto ir pasiekti Rudninkų girioje esančius sovietų partizanus. Čia jau buvo suformuotas atskiras būrys, sudarytas vien iš geto pabėgusių žydų, vyrų ir moterų. Paulius, mokantis keturias kalbas, tame tarpe ir rusų, buvo paskirtas į štabą vertėju. 1944 m. sausio 29 d. naktį partizanų būriai patraukė į pietus nuo Rudnikų girios esantį Kaniukų kaimą. Į Bagranskio klausimą, ko mes ten einam, vadas atšovė –  pamokyti kaimiečių. „Tik ten būdamas supratau, jog mūsų tikslas – sunaikinti visą kaimą kartu su jo gyventojais. Paklausiau, kodėl ketinama taip nežmoniškai žiauriai pasielgti. Man buvo atsakyta, jog taip nusprendė aukščiausioji vadovybė.

<…> Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro“,

– atsiminimuose apie baudžiamąją akciją 1988 m. rašė Paulius Bagranskis. Jis vienintelis, aprašęs šią žiaurią akciją, paneigė kaime buvus vokiečių garnizoną.  „Dar ir šiandien, daugiau kaip po keturiasdešimties metų, sunku įsivaizduoti ar aprašyti, ką tada mačiau. <…> Žmonės buvo pavargę, bet jų veidai atrodė patenkinti ir laimingi, kad įvykdė užduotį. Tik nedaugelis suvokė, kokios baisios žudynės buvo įvykdytos per vieną valandą. Tie vienetai atrodė prislėgti ir nusiminę, apimti kaltės jausmo. Galbūt tik tie vienetai ir beprisimena Kaniūkų kaimą.“

Rosian Bagranskytė Zerner su sūnumis ir anūkais

Po karo Bagranskių šeima surado vienas kitą, apsigyveno Vilniuje. Gerta dirbo Operos teatre koncertmeistere, Paulius mėgino atnaujinti verslą. Pasitaikius pirmai progai Bagranskiai emigravo. Po ilgų, sunkių, badu paženklintų klajonių per visą Europą, tėvai,   gelbėdami Rosian nuo bado, paliko ją Vokietijoje vaikų namuose. Gerta ir Paulius apsigyveno Milane. Čia jiems 1947 m. gegužės 3 d. gimė sūnus Joachimas. 1951 m. spalį visa šeima laivu „Independence“ išplaukė į JAV ir apsigyveno Niutone, Masačusetso valstijoje. Rosian Bagranskytė Zerner baigė Kolumbijos universitetą, ištekėjo ir susilaukė dviejų sūnų. Vėliau šeima apsigyveno Bostono rajone, kur Paulius įkūrė Webstone korporaciją. Jis mirė 1996 m. lapkričio 30 d. Masačusetso valstijoje, sulaukęs 90 metų. Gerta mirė 2008 m. gruodį, praėjus keliems mėnesiams po savo šimtojo jubiliejaus.

 

Janina Leonavičienė

Prienai