Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose vyko Europos žydų kultūros dienai paminėti skirtas renginys. Jo metu šalia Laisvės gatvėje esančios vadinamosios „Durbės“ atidengtas atminimo ženklas ir stendas, bibliotekoje buvo skaitomas pranešimas, vyko knygos apie rašytoją prozininką, dramaturgą Grigorijų Kanovičių pristatymas.

Nuo 2004 metų kiekvieną rudenį įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose organizuojami Europos žydų kultūros dienų renginiai. Skaičiuojama, kad pernai juose dalyvavo daugiau nei 400 Europos miestų bei miestelių bendruomenių.
Mažeikių miesto bei rajono gyventojai per šiuos renginius iš arčiau pažinti kadaise Lietuvoje gyvenusios gausios žydų bendruomenės kultūrą bei paveldą pakviečiami jau ketvirtus metus iš eilės. Renginiai yra „keliaujantys“ – ankstesniais metais jie yra vykę Sedoje, Pikeliuose, Tirkšliuose.

Šiemet Europos žydų kultūros dienų renginių – konferencijų, koncertų, spektaklių, ekskursijų organizatoriai raginami pabrėžti judaizmo įvairovę bei turtingumą, skatinant pripažinimą ir dialogą.

Europos žydų kultūros dienos dalyviai sekmadienį būriavosi šalia Laisvės gatvės 29 numeriu pažymėto buvusio „Durbės“ kino teatro. Jo pašonėje buvo pastatytas atminimo ženklas ir informacinis stendas, kad toje vietoje kadaise stovėjo žydų sinagoga.

Pagrindinė renginio organizatorė – Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė, kad diena išskirtinė, nes iki šiol tokia proga – žydų kultūros dieną – Mažeikių rajone nebuvo pristatomi ir atidengiami atminimo ženklai.
Pasak specialistės, anksčiau vienos ar kitos ekskursijos po Mažeikius metu gidai, atsivedę ekskursijos dalyvius į vietą tarp Laisvės 27 ir 29 pastatų, galėdavo tik parodyti tuščią erdvę ir nusakyti apytiksles buvusios sinagogos ribas. ,,Prieš pusantrų metų pasikalbėjome su skulptoriumi Antanu Murausku. Jis pasakė, kad turi sumanymą kaip nors įamžinti Mažeikių žydų atminimą. Pritariau, kad tai labai gera mintis. Antanas labai greitai padarė šio atminimo ženklo maketą“, – prisiminė Kultūros ir sporto skyriaus specialistė.

Nuo šiol, atsiradus atminimo ženklui bei informaciniam stendui, bus kitaip. Ant atminimo ženklo matyti, kaip sinagoga atrodė 1922m.. Be to, apie ją pateikta ir daugiau informacijos.

Pasak jos, palaikymą dėl ženklo ir stendo išreiškė ir Lietuvos žydų bendruomenė, ir tuometė Lietuvos kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Renginyje dalyvavo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo įkūrėjas ir vykdantysis direktorius, rašytojas ir žurnalistas Eugenijus Bunka. Šio fondo viena iš veiklų – žydų atminimo išsaugojimas.
„Politika, antisemitizmas – visa tai palieka antrame plane. Pirmame plane yra žmonės, kurie buvo, gyveno, dirbo, kūrė. Kiekviename Lietuvos kaimelyje, miestelyje žydai paliko savo pėdsakų. Tie pėdsakai per laiką išsitrynė, o tokie dalykai – atminimo ženklai primena apie tuos kadaise čia buvusius, gyvenusius, kūrusius“, – atminties išsaugojimo svarbą akcentavo paskutiniu Plungės žydu save vadinantis E. Bunka. Jis pridūrė, kad jei Dievas nori nubausti žmogų, atima iš jo protą ir atmintį. „Vadinasi, Dievas iš jūsų neatėmė nei proto, nei atminties. Ir už tą prisiminimų saugojimą labai ačiū“, – kalbėjo svečias.

Nuotraukoje – knygos „Gib a kuk“ autorė Rūta Oginskaitė (kairėje) ir aktorė Eglė Gabrėnaitė.

Mažeikiškių dėmesį prikaustė ir Rūtos Oginskaitės knygos „Gib a kuk“ pristatymas. Jame dalyvavo ir pati knygos autorė, ir Lietuvos kino bei teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė. Pokalbį moderavo mažeikiškis režisierius Martynas Januška. tęsėsi Mažeikių viešosios bibliotekos salėje. Čia muziejininkas Vytautas Ramanauskas apžvelgė ir auditorijai pristatė senas nuotraukas, kuriose užfiksuoti mūsų mieste gyvenę žydų tautybės žmonės. Muziejininkas plačiau pristatė žydų verslininkų šeimas. Merkelio Račkausko gimnazijos mokiniai, padedami mokytojų Silvos Paulauskienės ir Algirdo Vilko, šiemet sukūrė filmą „Laikas ir likimai“ apie gimnazijos mokinius ir mokytojus žydus. Renginio dalyviai turėjo galimybę šį filmą pamatyti.

Užuojauta

Netekome Solomono Levino (1934-2019).  Nuoširdžiai užjaučiame žmoną Valentiną, sūnus Vladimirą ir Leonidą, anūkus. Mes, Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariai negalime užpildyti Jūsų netekties, bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.
Pasirodžius svastikai, vaikams Lietuvos žydų bendruomenės pastate nesaugu

Pasirodžius svastikai, vaikams Lietuvos žydų bendruomenės pastate nesaugu

LŽB dažnai vyksta vaikų renginiai,  įvairūs kūrybiniai užsiėmimai, hebrajų k. pamokėlės, šachmatų turnyrai  žydų  šventes. Vaikams nesaugu, jei už kelių metrų nuo LŽB durų atsiranda svastika, kai pastato viduje vaikai ruošiasi koncertui Tautų mugėje . Sutapimas – Vilniaus centre vykstančios Tautų mugės metu, kurios tikslas – surengti Lietuvoje gyvenančių Tautinių bendrijų pristatymą, matome svastiką.

Tuo metu ,,Beigelių krautuvėlėje” laikdami pusryčių, meldėsi iš Jeruzalės atvykusi 43 pagyvenusių religingų žydų  grupė.

Pasak Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, tokiai mažai bendruomenei, likusiai po Holokausto, kokia dabar yra LŽB, turėtų būti taikoma atvirkštinė diskriminacija.  Nėra žydų bendruomenės Europoje, kurios nesaugotų valstybė.

 

 

 

Savo svajonių miestą prie Vilniaus kuriantis „Villon“ savininkas B.Brahmsas turi kuo stebėtis Lietuvoje

Savo svajonių miestą prie Vilniaus kuriantis „Villon“ savininkas B.Brahmsas turi kuo stebėtis Lietuvoje

15min.lt

Investuotojas, viešbutį „Vilnius Grand Resort“ valdančios bendrovės „Villon“ savininkas Benas Brahmsas neslepia, kad investicijos per 26 veiklos metus dar neatsipirko. Bet Londone gyvenantis ir į Vilnių vis skraidantis investuotojas per artimiausius 10 metų šalia Vilniaus žada pastatyti savo svajonių miestą, nors pokalbyje su 15min jis negailėjo karčių žodžių šalies imigracijos politikai.

Svastika prie Lietuvos žydų bendruomenės

Svastika prie Lietuvos žydų bendruomenės

Likus savaitei iki Lietuvoje minimos Žydų genocido aukų atminimo dienos, Vilniaus centre Pylimo 2, prie pat LŽB, ten kur kameros, atsirado svastika. Kas jie, tie veikėjai ir sumanytojai? Kaip rašo Sergejus Kanovičius:

,,Juk nieko baisaus, ar ne? Juk ir getai buvo gėris…ir juos kūrė didvyriai. Kas po to – dūžtantis langas, degtukas? Kol autoritetai tyli blogis nemiega“.

Nėra žydų bendruomenės Europoje, kurios nesaugotų valstybė.

Čikagos universitete vyko diskusija “Pliuralizmo naratyvai Lietuvoje vakar ir šiandien”

Čikagos universitete vyko diskusija “Pliuralizmo naratyvai Lietuvoje vakar ir šiandien”

Antradienio vakarą UIC (University of Illinois at Chicago) universitete vyko diskusija “Pliuralizmo naratyvai Lietuvoje vakar ir šiandien”.

Diskusijos dalyviai – profesorius Tomas Venclova, LR kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, YIVO direktorius Jonathan Brent bei moderatorė lenkų literatūros ir lenkų-žydų studijų dėstytoja Karen Underhill – kalbėjo apie multikultūralizmo sankirtas Lietuvoje, kaip įvairios tautinės mažumos per daugelį amžių keitė ir kūrė Lietuvos valstybę, aptarė vienos iš Lietuvos tautinių mažumų, litvakų, indėlį į šalies kultūrinį, politinį gyvenimą, taip pat Holokausto ir istorinės atminties įamžinimą.

Generalinis konsulas Mantvydas Bekesius dėkoja prof. T.Venclovai už perskaitytas eiles, Kultūros atašė Niujorke Gražinai Michnevičiūtei už pagalbą organizuojant ministro vizitą, diskusijos dalyviams už originalias mintis ir pasiūlymus, o visiems apsilankiusiems už aktyvų dalyvavimą, atvirus ir įdomius klausimus.
Nuotraukos – Sandros Scedrinos

Susitikimas su Panevėžio Vilties progimnazijos moksleiviais

Susitikimas su Panevėžio Vilties progimnazijos moksleiviais

Rugsėjo mėnuo pažymėtas skaudžia istorine tragedija – žydų genocido diena. Rugsėjo dienomis buvo likviduotas Vilniaus getas.

Tradiciškai šią savaitę, kaip ir kiekvienais metais Lietuvos žydų genocido dienos minėjimai vyksta ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Aukų atminimo vietose  dedami akmenėliai, uždegamos žvakės, vaikai dalinasi žiniomis apie Holokaustą.  Panevėžio žydų bendruomenė (PŽB) kiekvienais metais organizuoja atminimo ceremonijas masinių žudynių vietose: Kurganavos miške, Žaliojoje girioje, Žadeikių miške, Krekenavoje, Raguvoje ir kituose Panevėžio apskrities miesteliuose.

2019 m. rugsėjo 24 m. suplanuota organizuoti viktoriną su gimnazijos mokiniais, filmo apie Holokaustą, kurį gavome iš JAD VAŠEM, peržiūrą ir susitikimą su Holokaustą išgyvenusiais liudininkais. Pagal edukacinės veiklos projektą toks susitikimas įvyko rugsėjo pradžioje Panevėžio žydų bendruomenės patalpose su Vilties progimnazijos mokiniais. Susitikimo tikslas – susipažinti su Lietuvos žydų bendruomenės istorija prieš Antrąjį pasaulinį karą, žydų tradicijomis, šventėmis, taip pat išgirsti apie tragišką Holokausto istoriją Lietuvoje.

PŽB pirmininkas Gennady Kofman pasakojo tragišką Panevėžio krašto žydų istoriją, kai visuose Aukštaitijos miestuose getai egzistavo trumpiausiai – nuo 1 iki 2 mėnesių.

Nacistų vadovaujami vietiniai kolaborantai žudė žydus, moteris su vaikais. Holokaustas palietė kiekvieną žydų šeimą Lietuvoje, Ukrainoje ir kitose Europos šalyse. Žydai nepamiršta žmonių, kurie jiems padėjo ir gelbėjo.

Kyla klausimas, kodėl šiandien grupelė lietuvių grįžta į praeitį, bando įamžinti koloborantus, kurie žudė ir naikino savo benrapiliečius,  kartu dalyvavusius ekonominiame ir politiniame gyvenime.

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Gintaras Šiuparys „Lietuvos rytas“

Istorinį Telšių senamiestį sutvarkęs miestas ėmėsi atkurti ješivą – rabinų ir žemesnio rango žydų dvasininkų mokyklą.

Iždinės gatvėje stovintys griuvėsiai dabar nė iš tolo neprimena pastato, apie kurį garsas sklido po visą pasaulį. Telšių ješivoje tobulinosi rabinai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos Respublikos, Vengrijos, Urugvajaus, kitų valstybių. Pirmasis ješivos pastatas čia iškilo 1875 metais. Po gaisro XX a. pradžioje atstatyta ir išsiplėtusi mokykla buvo didžiulė – joje vienu metu studijuodavo net iki 500 rabinų ir žemesnio rango dvasininkų.

Ši viena žymiausių Rytų Europoje judaizmo dvasinių seminarijų veikė iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Tiesa, ji buvo atkurta ir tebeveikia už Atlanto – nuo 1941 m. lapkričio Telšių ješiva atidaryta Klivlande (JAV). Čia tebetaikoma ta pati Telšių ješivoje sukurta mokymo ir dvasinio tobulinimo sistema.

Arkadijus Vinokuras. Mes sergame baime

Arkadijus Vinokuras. Mes sergame baime

delfi.lt

Gitanas Nauseda lyg iškritęs iš dangaus, siūlo kurti Kultūros forumą kuris spręstų istorinės atminties reikalus. Pone prezidente, turime dvi ekspertų institucijas, kurios jau 20 metų su tuo dirba. Problema tik, kad viena institucija – LGGRTC (Genocido centras) – nemato reikalo remtis Lietuvos pasirašyta tarptautine konvencija, apibrėžiančią genocido nusikaltimus. Antraip J. Noreika ir K. Škirpa jau būtų nuvainikuoti. Tereikia remtis Konvencija ir šimtais dokumentų.
Faktas tas, kad Genocido centras yra dešiniųjų valioje, todėl ir tokie politizuoti sprendimai. Kas sudarys naują forumą? Ar vėl dešinieji nacionalistai, 10 metų tempiantys gumą aiškindami, kad dar nieko neaišku? O gal konstruktyviau ir patikimiau būtų pakviesti nepriklausomus nuo valstybės kišenės istorikus, todėl nebijančius daryti nepolitizuotas išvadas?

Smagus FUN RUN bėgimas 2019

Smagus FUN RUN bėgimas 2019

Šių metų rugsėjo 8 dieną, Lietuvos sporto klubas „Makabi“ organizavo jau tradicija tapusiu, trečiąjį  Fun Run bėgimą. Jame dalyvavo 80 bėgikų, iš kurių net 36 buvo Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT mokyklos moksleiviai, suburti fizinio lavinimo mokytojų Vilijos Taralienės ir Manto Mikutavičiaus. Bėgime  dalyvavo ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai. Bėgikai bėgo dvi distancijas 1,5 ir 3 km.

 

Renginys vyko nuostabią rudens dieną su gera nuotaika ir sportiniu azartu. Varžybų nugalėtojai ir prizininkai buvo apdovanoti nestandartinėmis dovanomis: dovanų kuponais į smagius renginius, gertuvėmis ir saldumynais. Apdovanojimus taip pat gavo jauniausia ir vyriausias varžybų dalyviai. Fun Run bėgimą vedė makabietis Artiomas Perepelica.

Po apdovanojimo ceremonijos  dalyviams buvo įteikti  specialiai užsakyti šventiniai tortai. Vienas iš jų buvo įteiktas Šolomo Aleichemo mokyklos moksleiviams, jų mokytojams ir tėveliams. Kitas – varžybose dalyvavusiems, Lietuvos sporto klubo „Makabi“ sportininkams, vasarą įvykusių Europos „Makabi“ žaidynių nugalėtojams: badmintonininkei Vitalijai Movšovič, plaukikui  Robertui Nikitinui, fechtuotojui Alanui Rinkevič, lauko tenisininkei Valentinai Finkelšteinienei ir jų treneriams Genadijui Plavinui ir Oksanai Sinkevič. Trečiasis tortas buvo paruoštas gausiam savanorių būriui, padėjusiam organizuoti varžybas.

Planuojama, kad nuo 2020 metų Fun Run bėgimas taps tarptautiniu. Jame žada dalyvauti gausus būrys makabiečių iš Europos „Makabi“ konfederacijos šalių.

Lietuvos sporto klubo prezidentas Semionas Finkelšteinas

Kaune K. Borjeson koncerte pagerbta žydų gelbėtoja

Kaune K. Borjeson koncerte pagerbta žydų gelbėtoja

Kol siaučia istorijos interpretacijų ir politinių aistrų vėtros, Kaune prisimenami žmonės, kurie turėtų būti aukštinami kaip tikrieji tautos didvyriai.

Rugsėjo  6 d. pilnutėlė Kauno valstybinės filharmonijos salė pagerbė žydų gelbėtojos, Pasaulio tautų teisuolės, žinomos gydytojos Onos Jablonskytės Landsbergienės atminimą koncerte, skirtame jos 125-osioms gimimo metinėms.

Renginį vedęs aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas publikai pristatė O. Jablonskytės Landsbergienės biografiją ir prašydamas profesorių Vytautą Landsbergį pasidalinti prisiminimais apie mamą klausė, kaip ji ryžosi slėpti savo namuose žydus. Atsakydamas į klausimą profesorius akcentavo savo mamytės aukštus moralinius standartus, humanizmą, pasiaukojimą dėl kitų, kurie jai buvo būdingi nuo pat ankstyvos jaunystės, ir kartu jos paprastumą: besistebintiems jos atsidavimu žmonėms, jos poelgiais, kuriuos kiti laikytų didvyriškumu, ji tiesiog replikuodavo “o kas čia tokio?”. V. Landsbergis dėkojo Kauno žydų bendruomenei už jam netikėtą ir jį labai pradžiuginusią iniciatyvą pagebti tokį kilnų ir tuo pačiu kuklų žmogų, kokiu buvo jo Mama.

Koncerte skambėję, publikos ovacijų sulaukę, puikių muzikantų – Keiko Borjeson (vokalas, fortepijonas), Arvydo Joffės (mušamieji), Mykolo Bazaro (bosinė gitara), Tomo Botyriaus (saksofonas) –  atliekami džiazo standartai, improvizacijos, žydiškos melodijos tapo gražia padėka žmogui, kurio žygdarbis niekada nebus užmirštas, nes “išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį”.

Kauno žydų bendruomenė dėkoja savo bičiuliams, partneriams ir rėmėjams, prisidėjusiems prie renginio organizavimo: Astai Kavaliauskaitei, Arvydui Joffei, Aleksandrui Rubinovui ,Kauno miesto savivaldybei, Tautinių mažumų departamentui prie LR vyriausybės, Geros valios fondui, UAB “Immensum”, salonui “Jaukūs namai”, dienraščiui “Kauno diena”, UAB “Lithuanian Pub Entry”. Taip pat dėkojame Landsbergių šeimai už idėjos palaikymą ir dalyvavimą renginyje, muzikantams už nuoširdų bendradarbiavimą ir visiems kauniečiams bei garbiems svečiams iš kitų miestų, atėjusiems į koncertą!

Į Kauną sugrįžo žinoma džiazo pianistė iš Japonijos Keiko Borjeson. Prieš porą metų apsilankiusi Sugiharos savaitėje ji sugrįžo, kad pagerbtų 125-ąsias daktarės ir žydų gelbėtojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės atminimą.

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/dziazo-pianiste-k-borjeson-muzika-mano-deimantas-928930

Laimio Steponavičiaus nuotraukos

Koncerto akimirkos: Borjeson koncertas | KaunoDiena.lt

LŽB eksponuojama plenero tapybos darbų paroda

LŽB eksponuojama plenero tapybos darbų paroda

Jau 6-tą sezoną Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai lanko Raimondo Savicko Dailės mokyklą, mokosi tapyti, o vasaromis dalyvauja pleneruose, po kurių bendruomenėje surengia savo darbų parodas. Šį kartą nuotraukos iš naujausios parodos, vykusios rugsėjo 6d.

Į atidarymą susirinko tapytojos ir jų draugai, šeimos nariai. Viliniuje, Pylimo 4, bendruomenės trečiojo aukšto fojė visos sienos vos sutalpino spalvingus paveikslus, tapytus vasarą, gražioje vietoje prie Karvio ežero. Šį kartą eksponuojami visi darbai Ryški žaluma, spalvingos gėlės, ežeras, laukai, parkas, – gamta nuteikė malonioms emocijoms ir optimizmui.

Plenero darbų parodoje tapytojoms įteikti Diplomai, skambėjo sveikinimai, padėkos mokytojui Raimundui Savickui ir plenero projekto vadovei Žanai Skudovičienei. Po oficialios dalies visi susirinkusieji pasitiko Šabbatą, prie žvakių šviesos ir su malda.

 

 

Panevėžio žydai dalyvavo Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Panevėžio žydai dalyvavo Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Atvykus į Vilnių, dalyvauti Europos žydų kultūros dienų renginyje PŽB narių laukė visą dieną vykusi įspūdinga programa.

Kodėl nusprendėme padėkoti šio renginio programos organizatoriams? Todėl, kad  buvo įdomu dalyvauti ekskursijoje po senus žydų kvartalus Vilniuje ir išklausyti paskaitas apie žydų tradicijas bei kultūrą. Širdyse liko geri prisiminimai, tai buvo labai įdomi ir naudinga informacija.

Atidarymo metu Europos žydų kultūros dienų renginyje žydiška muzika ir dainos mus įtraukė į šokius Gaono gatvėje, kartu dalyvavo daug turistų iš užsienio. Ansamblio ,,Fajerlach“ atstovai taip gražiai grojo, kad tiek praeiviai, tiek miesto svečiai sustoję klausėsi žydiškos muzikos ir audringai plojo.

Per ekskursiją, “Sienos prisimena“ buvom sužavėti idėja, kurią pristatė Lina Šlipavičiūtė- Černiauskienė ir Lauryna Kiškytė. Freskos siluetuose vaizduojamos 20 amž. pradžios žmogus. Kita freska  – nupiešta ant sienos fotografijos kopija – žmogus su vežimu, dar kita – nupiešti du bendraujantys vaikai, jų veiduose atsispindi ryžtas, rūstumas. Idėjos autorė papasakojo, kad nebuvo lengva gauti leidimus ir sukurti paveikslus kuriuose būtų meniškai ir istoriškai teisingai parodyti žydai, gyvenę Vilniuje iki II pasaulinio karo pradžios. Tai galėtų būti sektinas pavyzdys ir kitų miestų savivaldybėms, kaip galima meniškai įdomiai papasakoti miestų istorijas, tuo pačiu įprasminant ir papuošiant erdves.

Renginiu, kurį pristatė Natalija Cheifetc – paskaita „Šabas žydų kvartale ir pasiruošimas Didžiosioms žydų šventėms“ susidomėjo ne tik dalyvavę žydai bet ir lietuviai. Įdomi paskaita, supažindinanti su žydų tradicijomis, istorija ir kultūra užbūrė visą salę.

Renginių buvo daug, neįmanoma buvo visur dalyvauti. PŽB vardu norime padėkoti renginių organizatoriams, šio projekto vadovei Dovilei Rūkaitei,  o “Beigelių krautuvėlės“ darbuotojams – už skaniai pagamintus beigelius. Grįžome į Panevėžį su gera nuotaika ir puikiais prisiminimais.

Daugiau nuotraukų su šventinėmis akimirkomis.

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į pažintines ekskursijas

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į pažintines ekskursijas

Įgyvendindama projektą „Žydų paveldas Kaune“ biblioteka rugsėjo 6, 8 ir ­– Europos žydų kultūros dienas palydint – rugsėjo 10 d. kviečia dalyvauti pažintinėse ekskursijose, kurių dalyviai turės galimybę pagilinti žinias Kauno moderniosios architektūros kūrimo, senamiesčio ir Vilijampolės kultūros ir paveldo istorijos baruose, papildydami juos ryškų atsekamą pėdsaką palikusių Lietuvos žydų nuveiktais darbais. Dalyvių dėmesiai – registracija būtina!

Rugsėjo 6 d., penktadienį, 17 val.
Žydų architektų indėlis į tarpukario Kauno modernizmą

Ekskursijos metu lankysime tarpukario modernistinės architektūros pastatus, sukurtus žydų architektų: Grigorijaus Mazelio, Boruho Klingo, Noaho Bero Joffes, Izaoko Trakmano, Leibos Zimano, Miko Grodzenskio ir kt. Pamatysime svarbiausias maldos namų vietas, aplankysime buvusias žydų socialines ir švietimo įstaigas tokias kaip OZE Sveikatos namai ir Žydų realinė gimnazija, susipažinsime su vienais gražiausių modernistinės architektūros pavyzdžių – Malkės Bruskienės, Taubės-Feibės Elšteinienės, Elkeso namais ir kt.

Ekskursijos vadovė – dr. Marija Oniščik, Kauno architektūros istorijos tyrinėtoja, straipsnių autorė, VšĮ „Gražinkime Kauną“ gidų komandos narė. Ekskursijos trukmė: 2 val. Registracija tel. (37) 22 23 57, el. p.renginiai@kaunas.mvb.lt

Rugsėjo 8 d., sekmadienį, 12 val.
Du kilometrai Vilijampolės 1853-1944 m.

Kviečiame į ekskursiją „Du kilometrai Vilijampolės 1853-1944 m.”, kurios metu susipažinsite su daugiataute Vilijampolės istorija. Maršrutas ves pro įvairiausius Vilijampolės kampelius: sužinosime kur buvo senasis paštas ir policijos nuovada, kur veikė valgykla vargšams ir kas ją rėmė, kaip vadinosi senosios gatvės, užeisime į vieną iš seniausių Kaune esančių alaus bravorų. Aplankysime seną sinagogą ir bandysime įsijausti į vienos žymiausių pasaulyje judaizmo dvasinių seminarijų gyvenimą. Pasivaikščiojimo metu sužinosime, koks buvo to meto vilijampoliečių gyvenimas, kaip jis keitėsi ir kodėl Vilijampolė yra tokia, kokia yra dabar.
Ekskursijos vadovas – istorikas, gidas Deimantas Ramanauskas. Ekskursijos trukmė: 2 val. Registracija tel. (37) 22 23 57, el. p. renginiai@kaunas.mvb.lt

Europos žydų kultūros dienas palydint. Rugsėjo 10 d., antradienį, 18 val.
Nesutiktas žydiškas Kaunas

Kartu su ketvirtos kartos kauniete, gide Asia Gutermanaite, kuri viena pirmųjų pradėjo supažindinti kauniečius ir miesto svečius su žydų kultūros paveldu Kaune, pažvelgsime į senamiestį iš naujo ir aplankysime svarbias žydų tautos istoriją liudijančias vietas. Ekskursijos metu sužinosite, kurioje miesto vietoje XVIII a. viduryje pradėjo kurtis žydų bendruomenė ir kur buvo įkurta pirmoji Kauno sinagoga, išgirsite kaip ir kodėl buvo įkurti visuomeninės paskirties pastatai – žydų ligoninė, vaikų namai ir valgykla. Aplankysite Mėsininkų ir Neviažskio sinagogas bei vienintelį pasaulyje su esperanto kalbos gimimu susijusį A. Zylberniko namą bei sužinosite daug įdomių istorijų iš žydų bendruomenės gyvenimo.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Kova dėl generolo Vėtros lentos tampa nevaldoma, teko įsikišti ir policijai lenta likti galėtų tik su viena sąlyga

delfi.lt

Atminimo lentai neprieštarauja ir Kultūros paveldo departamentas – įstaigos direktorius Vidmantas Bezaras BNS sakė, kad akcijos iniciatoriai negavo visų reikiamų leidimų, nes į departamentą kreipėsi tik akcijos dieną ir situacija dar vertinama. Tačiau iš esmės lenta paveldosauginiams reikalavimams neprieštarauja ir galėtų likti ją įteisinus.

Mėgėjiški namų filmai iki Tvano

Mėgėjiški namų filmai iki Tvano

Dita Zupavičiene-Šperlingiene – gyva legenda, išgyvenusi Kauno getą, Štuthofą ir kitus lagerius bei Mirties maršą.

Trečiadienį Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje ji dalinosi prisiminimais  ir pristatė 1929m. dėdės filmuotą namų kiną. Nebyliame filme gatvės vaizdai iš Vilniaus, Rygos ir Lvovo prieš II pasaulinį karą. Zupavičienė-Šperlingienė paaiškino, kaip jos dėdė Hanonas, studijuodamas mediciną Paryžiuje, atvažiuodavo aplankyti šeimos. Daugiau kaip savaitę skarlatina serganti ir  lovoje gulinti mergaitė Dita nudžiugo, kai jos dėdė gydytojas, pasakė šeimai, kad ji gali atsikelti ir tvarkyti savo reikalus namuose, nepakenkdama sveikatai.

Dita prisiminė, kaip ji iššoko iš lovos, pasinaudojusi pirmąja proga, ir nuo to laiko Hanonas tapo jos mylimiausias dėdė. Hanonas buvo kino mėgėjas ir kai kuriose savo kelionėse naudojo 8 mm kamerą. Naciams priartėjus prie Paryžiaus, jis griebė dviratį ir išvažiavo į pietus, į Prancūzijos Vichy. Zupavičienė-Šperlingienė teigė netrukus taip pat pastebėjusi, kad gyvenimas žydams tampa pavojingu.

Po Holokausto Hanonas toliau gyveno Paryžiuje. Dita išvyko į Izraelį, kur paaiškėjo, kad ji buvo viena iš nedaugelio žydų, mokančių vokiečių kalbą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji turėjo galimybę patobulinti savo vokiečių kalbos įgūdžius Vakarų Vokietijoje ir per tą kelionę apsilankė pas Hanoną Paryžiuje. Štai tada jis užsiminė, jog vis dar turi kai kuriuos kadrus, kuriuos nufilmavo prieš Holokaustą.

Zupavičienė-Šperlingienė teigė buvusi nustebinta, nes senamadiškas AGFA logotipas blunka su motinos, tėvo, seserų ir draugų veidais. Ji sakė, kad filmas ar jo kopija buvo eksponuojami muziejuje Tel Avive nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, kai jis ten pateko, tačiau iki šiol dar nebuvo parodytas Lietuvoje. Vos 10 minučių trukmės filmo vaizdai prasideda 1930-ųjų pradžioje. Kaune, prie upės ir pereina į Laisvės alėją, kur nufilmuoti parduotuvių ženklai, gatvių valytojai ir vaikštinėjantys žmonės.

Hanonas parodo Ditos motiną ir tėvą su vaikais ir draugais, vaikščiojančius Kaune. Veiksmas staigiai šokteli į Rygą su judresniais gatvės ir žmonių vaizdais. Ryga staiga pereina į  Lvovą, buvusį Lembergą, „Lenkijoje“, – pasakoja Dita, tarsi dabar jaustų tą pačią įtampa. Gatvių ženklai ir plakatai iš tikrųjų yra lenkų kalba

Atsitiktiniai žmonės, purvas gatvėse, vaikai šokinėjantys per nutekamąjį lataką kitoje gatvėje, po to nufilmuoti pasipuošę žydų vyrai, skubantys į geležinkelio stotį susitikti su garsiuoju rabinu, o jaunos moterys su galvos apdangalais neša pieno skardines. Žydai jaučiasi visai kaip namuose, vaikščiodami po savo gimtąjį miestą, filme matyti ir tarpukario kraštovaizdis.

Dita Zupavičienė-Šperlingienė po filmo kalbėjo trumpai, po to bibliotekos direktorius Žilvinas Beliauskas paragino susirinkusius užduoti klausimus. Geršonas Taicas Ditos paklausė apie pirmąsias nacių okupacijos valandas ir dienas. Dita pasakojo apie savo ir motinos pabėgimą iš Kauno į Vilkijos miestą ir jų sugrįžimą. Buvo akivaizdu, kad jai teko našta pasakoti savo istorijas ir prisiminti prarastus šeimos narius.

Dita, beveik atsiprašinėjanti už namų filmų sukeltus jausmus ir Holokausto siaubą, kelis kartus papasakojo linksmas istorijas, kad pakeltų nuotaiką. Viena auditorijos narė paklausė jos, kaip buvo elgiamasi su kitų tautybių kaliniais Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur Dita buvo išvežta kartu su mama ir seserimi. „Na, žinoma, buvo įvairių kategorijų kalinių“, – sakė ji, rodydama į įsivaizduojamą žvaigždę ant savo krūtinės. „Raudona politiniams kaliniams. Manau, ten buvo net keletas lietuvių, kai kurie net intelektualai “, – sakė ji. Jos akys žiūrėjo į šoną ir tyliu balsu tarė: „Manau, turėsiu kalbėti apie Štuthofą.“

Ji papasakojo apie atvykimą ir pirminę atranką, apie motinos išgelbėjimą, kai vokiečių karininkai nusisuko trumpam, apie lenkų pasipriešinimo dalyvį, kuris pasakė kalbą apie artėjančią pergalę lenkiškai dezinfekcijos dušuose ir apie mirties eitynes. Dita prisiminė, kaip jos sesuo buvo nušauta, nes buvo pernelyg nusilpusi toliau žygiuoti kalinių kolonoje.

Dita Šperling-Zupavičienė Kaune, savo jaunystės kieme, kur ant sienos jos ir vyro J. Zupavičiaus nuotrauką, sukurta freska.

Paklausta, kodėl po karo grįžo į Lietuvą, Dita prisiminė Varšuvos traukinių stotį, kur buvo įspėta, jog kai kurioms žydų merginoms geriau nevažiuoti toliau į rytus. „Jie nieko nepaaiškino, nesakė, kad atstovauja kurią nors žydų agentūrą, tiesiog liepė mums sustoti ir išlipti. Aš nežinojau, kas jie tokie. Paklausiau jų, iš ko jie pragyvena, o jie pasakė, kad parduoda šį bei tą. Aš sakiau mamai, kad tai ne mums, važiuokime namo“.

 Ir štai grįžusi į Kauną, aš sutikau savo būsimą vyrą, todėl tai buvo teisingas sprendimas “, – prisiminė ji.

LŽB bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimas dėl  ketvirtadienio vakarą pakabintos atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai

LŽB bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimas dėl ketvirtadienio vakarą pakabintos atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai

Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos, ketvirtadienio vakarą pakabinta atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vaizdą stebėjo nemažai policininkų.

Tai yra minios savivalės aktas. Jis parodo šios akcijos organizatorių, lentelės kabintojų požiūrį į įstatymus ir jų laikymąsi.

Matėme, kad akcijos organizatoriai nuėjo jėgos keliu, primesdami savo nuomonę, kaip vienintelę teisingą. Tai jau matėme Lietuvoje 1941 metais.
Nepaisant Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kritiško požiūrio į J. Noreikos veiklą nacių okupacijos metais, mums per dvidešimt dvejus metus, kol kabėjo ši lenta, niekada nekilo mintis tiesiog ateiti ir ją nukabinti. Mes gerbiame Lietuvos įstatymus.
Neabejoju, kad šios dienos įvykiai padarys žalos šalies įvaizdžiui. Vien rugsėjį Lietuvoje lankysis aukšto lygio delegacijos is JAV, minėsime Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Nejaugi su šia lentele pasitiksime ir Gaono – Lietuvos žydų istorijos metus?
Itin svarbu, kad Lietuvos valstybės vadovai išsakytų savo vertinimus ir principingą poziciją, o atsakingos Lietuvos institucijos imtųsi visų deramų veiksmų.
Guodžia nebent tai, kad šiandien, stebėdama šią vadinamąją “akciją”, mačiau tik nedidelę grupę asmenų, tikrai neatstovaujančią visos Lietuvos. Tarp jų nematyti jaunimo, intelektualų. kurių balso pasigendame.
Dar noriu priminti, kad būtent Šiaulių gete buvo įkalinti mano artimieji, kurie iš jo taip ir nebegrįžo. Šią proga norėčiau pacituoti garsų rašytoją Šolom Aleichemą, kurio vardu Vilniuje pavadinta mokykla. Vieną iš savo kūrinių jis pradeda žodžiais: “Kaip gerai, kad esu našlaitis…”
Aš irgi noriu pasakyti: “Kaip gerai, kad esu našlaitė ir mano tėvai nemato, kaip išaukštinamas asmuo, visą jų šeimą pasmerkęs žūčiai Šiaulių gete”.