Sėkmės istorija. Primirštus skanėstus gaminanti kepykla turi savo aurą – čia verkia ir klientai, ir darbuotojai

Sėkmės istorija. Primirštus skanėstus gaminanti kepykla turi savo aurą – čia verkia ir klientai, ir darbuotojai

Autorė S.Viltrakytė-Varkalienė, ,,Lietuvos rytas”

„Maisto kultas mums labai naudingas, tačiau tai nereiškia, kad, kai atsidarėme, visi puolė pirkti beigelius“, – sakė trečiąjį gimtadienį atšventusios „Beigelių krautuvėlės“ projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.

Nors be Lietuvos žydų bendruomenės finansinės paramos krautuvėlė neišsilaikytų, pašnekovė nė neabejoja: košerinė kavinė yra absoliuti sėkmės istorija. Susidomėjimas tradicine žydiška virtuve mestelėjo mintį apie restoraną. Tam rimtai ruošiamasi, tik konkrečios atidarymo datos dar nėra. Vis dėlto idėja jau juda.

Kol kas košerinio maisto galima paragauti kuklioje kavinėje, įrengtoje patalpose, kuriose anksčiau buvo Lietuvos žydų bendruomenės namų koridorius. Sočių pietų čia negausite – pernelyg maža virtuvė, kad penkių žmonių kolektyvas turėtų kur juos paruošti. Tačiau paragauti šakšukų, sriubos, salotų, beigelių, pyragų galėsite. „Su mūsų pajėgomis tai yra super maksimum“, – savo komandą gyrė D.Rūkaitė.

Čia užsukantys klientai per dieną nuperka po 100-120 beigelių, sekmadieniais – ir visus 200. Kavinė taip pat maitina Vilniaus religinės bendruomenės narius – kiekvieną rytą jie, prieš atsidarant kavinei, valgo šiltus pusryčius.

Eilutė projekte

Beigelinė – eilutė didelio projekto, kuriam žydų bendruomenė dar 2013 m. mėgino gauti vieno Norvegijos fondo paramą. Tai buvo konkursas apie žmogaus teises, antisemitizmą, savita tolerancijos kampanija, raginanti kovoti prieš bet kokios neapykantos apraiškas .

Kavinės logotipe – šeši stilizuoti spalvoti beigeliai ir užrašas lietuvių bei jidiš kalbomis. Šeši skirtingi beigeliai reiškia, kad čia norima matyti kuo įvairesnę publiką.

„Manome, kad mums tai pavyko, nes čia kiekvieną dieną, ypač vasarą, galite girdėti bent dvi tris kalbas. Atvyksta ir jaunimas, kuris beigelius žino iš „Starbucks“. Iš įvairiausių Lietuvos miestų atvyksta pagyvenę žmonės, kurie pasakoja apie kaimynus žydus, kaip pas juos ragaudavo beigelius. Vienas lankytojas su nostalgija sakė: „Mano kaimynė Sara kepdavo beigelius. Jūs taip skaniai tikrai neiškepsite“. Kitą sykį atėjo toks piktas vyrukas, kuris kalbėjo: „Ką jūs apie košerį nusimanote? Ar žinote, kad jums reikia bent dviejų šaldytuvų?“ Tokių istorijų – daugybė“, – prisiminė D.Rūkaitė.

 Ir verkia, ir džiaugiasi

Būna ir ašarų – verkia ir atėjusieji, ir čia dirbantieji. Iš Prancūzijos atvažiavusi 85-erių močiutė, kalbanti jidiš,  Lietuvą palikusi dar būdama vaikas, apsiverkė, kai „Beigelių krautuvėlėje“ paragavo kapotos silkės su obuoliais. Senolė prisiminė, kad taip silkę ruošdavo jos babūnia.

Prieš dvejus metus į beigelinę užėjo trys gražūs žmonės: jaunuolis su peisais, kipa, kalbantis literatūrine lietuvių kalba, per 40 metų vyrukas su barzdele ir įspūdinga mergina juodais plaukais ir juodomis akimis. „Pas mus susitiko Niujorkas, Jonava ir Jeruzalė – du broliai ir sesuo. Atvažiavo čia aplankyti kapų ir susitarė po šimto metų susitikti „Beigelių krautuvėlėje“. Ir verkiam, ir džiaugiamės, ir taip – kiekvieną vasarą“, – jautriai kalbėjo D.Rūkaitė.

„Beigelių krautuvėlė“ įkurta Lietuvos žydų bendruomenės koridoriuje.

„Litvakė Hebrajų universiteto profesorė Shalva Weil Lietuvoje ieškojo savo šaknų. Pasikvietėme ją kavai ir beigeliui. Atsisėdo prieš pokalbį ir apsiverkė. Ir mums nebereikia įrodinėti, kad „Beigelių krautuvėlė“ – projektas, vertas dėmesio.

 Trys mėnesiai be tuno

„Beigelių krautuvėlėje“ visas maistas – košerinis. Mėgėjiškai pasakius, košeris – tai taisyklė, neleidžianti derinti mėsos ir pieno. Tačiau iš tiesų košeris – vandenynas be dugno.

 Pavyzdžiui, beigelinė jau trečią mėnesį neturi tuno, nes Maroko įmonė, iš kurios anksčiau pirkdavo tuną, jo nepagamina. Pasirodo, jei tunas plaukioja tuose pačiuose vandenyse su banginiais, jau neatitinka aukštų košerio reikalavimų.

Humusas čia daromas iš itališkų avinžirnių, ant kurių skardinės yra košerio ženklas. Košerio ženklas nereiškia, kad produktas tinka, nes ne kiekvienas pasaulio rabinas, duodamas savo košerį, atitinka košerio reikalavimus, kurių laikosi „Beigelių krautuvėlė“.

 Aštrius pipirus, amba padažą, kreminį sūrį ji vežasi iš Belgijos košerinės parduotuvės, kuri perparduoda produktus iš Izraelio. „Šiuo metu – laimės valanda – turime sūrio iš Belgijos. Todėl beigelis su lašiša tepamas su sūriu kaip ir turi būti“, – juokėsi pašnekovė.
Būtinai septintą ryto kartu su kepėja į kepyklą ateina mašgiach, tikintis žydas, kuris nuo pirmos iki paskutinės sekundės sukasi virtuvėje: įjungia pečių, atplėšia chalą, sijoja miltus, peržiūri šviežias žoles salotoms, tikrina, ar produktai atitinka košerio reikalavimus, sudaužo kiaušinius.

„Sykį pas mus atėjo delegacija su atstovais iš Užsienio reikalų ministerijos. Pas juos atvyko garbaus amžiaus „Jerusalem Post“ žurnalistė, kuri griežtai laikosi košerio taisyklių. Kur jai pavalgyti, jei Lietuvoje daugiau niekur nėra košerinio maisto? Po to sulaukėme ministerijos padėkos“, – šypsojosi D.Rūkaitė.

Toks užsispyrimas laikytis aukštų košerio reikalavimų kainuoja: prancūziškas aliejus su košerio ženklu yra tris kartus brangesnis nei aliejus be ženklo per akciją.

Chalų diena

Nors košerinio tuno kol kas „Beigelių krautuvėlė“ neturi, už tai kiekvieną penktadienį čia kvepia chalomis. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai prisimena baltos duonos pynutę, kurios tikrasis pavadinimas – chala, puoštą sezamais arba aguonomis. Jos būdavo kiekviename duonos skyriuje. Iš tiesų tradicinė chala kepama tik penktadieniais, mat šis skanėstas – žydiška duona, kuri plėšiama ir valgoma prieš Šabo vakarienę.

Chalos, beigeliai, imberlach ir teiglach.
„Tai gausi vakarienė su malda ir tradicija, kai chala atplėšiama, pamirkoma druskoje ir užgeriama vynu, vaikai – vynuogių sultimis. Po šio ritualo jau sėdama vakarieniauti“, – apie tradiciją pasakojo D.Rūkaitė.

Penktadieniais chalomis kvepia visas Lietuvos žydų bendruomenės pastatas, kur ir įsikūrusi kukli „Beigelių krautuvėlė“. Jos iškeptas chalas išgraibsto per pusantros valandos.

Pašnekovė aiškino, kad chalas reikia pirkti po dvi: vieną šeimai, kitą – gyvenantiems nepritekliuje. Per maldą jos suglaudžiamos. „O mes sakome, kad reikia pirkti dvi chalas, nes vieną namo gal ir parsineši, bet kitą tikrai suvalgysi pakeliui, nes ji be galo skani“, – šypsojosi projektų vadovė.

Izraelyje chalomis visos gatvės pradeda kvepėti jau ketvirtadienio vakarą, o turistams siūloma atrakcija: stebėti, kaip chalos kepamos, kaip gabalėlį tešlos rabinas sudegina aukai, turistai pakviečiami į šeimą prie stalo.

 lrytas.lt
Prašymas padėti šeimai

Prašymas padėti šeimai

Mieli Bendruomenės Nariai,

Kreipiamės į Jus pagalbos, nes tikime, kad kažkuris iš Jūsų, tikrai neliks abejingas. Pagalba reikalinga, vienai, 4 vaikus auginančiai mamai.

Šeima neseniai liko be skalbimo mašinos, dabar mama skalbia rankomis, o auginant 4 vaikus, skalbti tikrai yra ką…

Šeima tvarkinga, bet verčiasi išties sunkiai…mama dėl ligos negali dirbti, o vienas iš vaikų turi sunkią psichinę negalią. Trūksta pinigų įprastiems poreikiams patenkinti ir, žinoma – vyriškos rankos. Pati mama įsigyti skalbimo mašinos galimybės neturi, deja.

Jeigu Jūs galite padėti, ar pažįstate ką nors, kas norėtų pagelbėti šiai šeimai – padovanoti naudotą arba naują, veikiančią skalbimo mašiną ar paaukoti pinigų maloniai kviečiame Jus susisiekti su LŽB Socialinių programų departamento “Paramos šeimoms” projektų vadove,

telefonu: 8 652 13 146 arba  el. paštu: rasheles@sc.lzb.lt

Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką

Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką

Autorius Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas

Eiga ir komentarai.  Vilniaus Administracinis teismas (toliau teismo) dėl pažymos  LGGRTC (toliau centro) dėl  J.Noreikos.

Kovo 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką nagrinėjo bylą dėl kurios kreipėsi Lietuvos pilietis Grantas Gochinas  su prašymu įvertinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiksmus, ginant Joną Noreiką.

Dalyviai : I. advokatas  ir  dr. Andrius Kulikauskas atstovavo  Grantą Artūrą  Gochiną ,  II. advokatas, advokatė, centro departamento direktorius dr. A.Bubnys, vyriausiasis istorikas dr. A.Rukšėnas ir duomenų apsaugos pareigūnas, LGGRTC dirbantis  0,5 etato D. E. Stancikas atstovavo centrą. III. Didelė grupė piliečių (ir ne piliečių), Lietuvos patriotais ir žmogaus teisių gynėjais  save vadinančių žmonių, tarp ju buvo žymus profesorius, jidiš kalbos ekspertas, rašytojas Dovidas Katzas .

Ieškovo advokatas greitai perskaitė daugiau nei 25 psl. pateiktą dokumentą, kuriame išdėstyti nauji istoriniai faktai apie J. Noreikos nusikaltimus. Ieškovo advokatas  kalbėjo išsamiai, argumentuotai.

Atsakovo  advokatai bandė nemažiau nei 6 kartus įtikinti teismą, kad jis neturėtų nagrinėti šitos bylos, nes jų nuomone, teismas pažeidžia procesinį kodeksą… Klausantiems atsakovo advokato buvo keista, kad užduodami antraeiliai, visai nereikšmingi klausimai, pvz: ar buvo laikraščio cenzūra ir kada, kokia valiuta žydšaudžiams buvo mokamas atlygis… Vienas atsakovo advokatas nusikalbėjo, pasakęs, „jeigu genocido centras pakeistų pažymą ir pripažintų, kad J.Noreiką prisidėjo prie Holokausto, reikėtų perrašyti istorijos vadovėlius, ir ginčą reikėtų spręsti konferencijose, forumuose, simpoziumuose  ir t.t. ,  bet tik ne čia teismo salėje.

Nužudyta apie 300 000  piliečių, ne tik žydų. Paaiškėjo, kad Lietuvoje – tai ne problema, nes didžiausia problema – reikalas  keisti istorijos vadovėlius, kur klastojamas Holokaustas arba jis visai neegzistuoja. Kasmet tarptautinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje kritikuojami ir peikiami istorikai iš LGGRTC.

Mokslininkės istorikės doc. dr.Jurgita Verbickienė ir dr. Violeta Davoliūtė daug kartų konferencijose , televizijos laidose ir kitur pasisake apie naujų vadovėlių būtinybę mokykloms ir universitetams, nes senieji vadovėliai rašyti ne istorikų – mokslininkų, jie nebeatitinka šio laikmečio.

Profesoriai Saulius Sužiedėlis, Kristopas Dichmanas ir Tomas Venclova,  istorikas mokslų daktaras  Herkus Vitkus ir kiti  visai kitaip interpretuoja Holokausto istoriografijos faktus.

LGGRTC istorikas A. Bubnys labai mažai kalbėjo, jo veido spalva  ir sprandas keitėsi teismo  proceso eigoje nuo baltos  iki purpurinės spalvos .

Dr. A. Kulikauskas pasakė, kaip kruopščiai 2 metus rinko įrodymą apie J. Noreikos dalyvavimą Holokauste, kaip jis daug dienų bendravo su Plungės gyventojais, kurie puikiai atsimena kad liepos m. 1941 m. Plungėje buvo du vokiečiai vienas – raišas, kitas – „pusdurnis“, nes  pats su savimi kalbėjo. A. Kulikauskas pasakojo, kaip jis augo JAV , todėl nesupranta, kodėl per beveik 30 metų  demokratinėje Lietuvoje dar neišaiškinti Holokausto dalyviai?!

Istorikas A.Rukšėnas teisinosi, kad jis „apsigynė disertaciją Holokausto tema, jo tyrinėjimas yra mokslinis ir metodologinis, tyrinėja šią temą daugiau nei 20 metų ir  supranta visus šios temos aspektus, o A. Kulikauskas yra savamokslis, tyrinėja ne moksliškai ir pažeidžia metodologiją“. A. Rukšėnas kalbėjo, kad lietuvius, iš dalies naciams pavyko įtraukti į Holokaustą.

Nėra  mokslinio apibūdinimo tos dalies , gal  tą dalį reikėtų  skaičiuoti procentais nuo nužudytų Lietuvoje žydų procentų?

D.E. Stancikas kalbėjo, kad teismas inspiruotas  Rusijos, kuris kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kad  Jono Noreikos žmona Antanina vaišino žydų vaikus bandelėmis. Stančikas prilygino nacių genocidą sovietų genicidui. Tarp J. Noreikos draugų  buvo Šiaulių miesto gydytojas, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis.

Kyla retorinis klausimas, kas daugiau kenkia: Lietuvos  Holokausto nusikaltėlių heroizavimas,  ar reikalavimai nefalsifikuoti Lietuvos istorijos ir nereabilituoti nusikaltėlių, kolaboravusių su naciais?

Iš tikrųjų dr. gydytojas Domas Jasaitis buvo Lietuvos patriotas, žydų gelbėtojas ir tokiems kaip jis, reikia  pakabinti memorialinės lentas, jų vardais pavadinti gatves ir mokyklas.  D. E. Stancikas nepaminėjo tikrų  J. Noreikos draugų: žiaurių nusikaltėlių, žydšaudžių:  Stanislovo Lipčiaus –   būrio vado, vadovavusio Plungės žydų žudynėms, Povilo Alimo – LAF Plungės vado, Broniaus Juodikio – LAF Telšių apskrities vado pavaduotojo.

Dėl bandelių. Kur dingo tie vaikai, kuriems buvo išdalintos p. Noreikienės “menamos”  bandelės?  Sušaudyti ar palaidoti gyvi,  Bubių k. ar Kužių k. ? Pagalvokim, kaip valstybės tarnautojas aiškina teisme nemokslinę teoriją apie dvigubą genocidą,  niekina Holokaustą ir neigia faktą, kad  žydai nukentėjo nuo sovietinės okupacijos.

LGGRTC (daugiau  nei 120 darbuotojų be filialų) biudžetinė organizacija, turinti monopolį  spręsti, kas – nusikaltėlis, kas – didvyris, koks dokumentas reikšmingas, koks nereikšmingas. Centras, kurio niekas nekontroliuoja, kuriame nėra vadovų rotacijos. Centro generalinė direktorė daug kartų skundėsi, kad trūksta finansavimo reikalingų dokumentų vertimui, kyla klausimas už kokius pinigus samdyti du advokatai.

Šiam teismo procesui nesurasi geresnio pavadinimo nei „Dovydo kova su milžinu Galijotu“. 

Gal reikėtų geriau  finansuoti Lietuvos istorijos institutą, kur dirba tikri mokslininkai, o ne istorikus – valdininkus, kurie per 20 metų „suaugo“ su kėde  ir  kurių niekas negali kritikuoti ir kontroliuoti. Svarbu ne leidinių kiekis, bet jų kokybė,  moksliniai  atradimai, tarptautine reikšmė.

Teismas vyko tikrai demokratiškai, buvo suteikta didelė posėdžių salė, geranoriškai išklausytos abi pusės, su nekantrumu laukiame teismo nutarties.

Autoriaus, stebėjusio teismo procesą, mintys  nebūtinai turi sutapti su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nuomone.

Arkadijus Vinokuras. Genocido centras gina netiesą. Kodėl?

Arkadijus Vinokuras. Genocido centras gina netiesą. Kodėl?

Delfi.lt, A.Vinokuras

Antradienį, kovo 5 dieną, Vilniuje, 10.00 val., Žygimantų g. 2, Vilniaus apygardos administracinis teismas ėmėsi ypatingos bylos. Lietuvos pilietis Grantas Gochinas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, anot pareiškėjo, „aklai gina susitepusį Lietuvos bendrapiliečių žydų krauju Joną Noreiką“.

Genocido Centras kaltinamas meluojant, falsifikuojant, menkinant akivaizdžius faktus, atsisakymu atsižvelgti į naujus dokumentus rodančius, kad J. Noreika dalyvavo genocido nusikaltimuose prieš Lietuvos piliečius. Ką į tuos kaltinimus mestus LGGRTC atsako jo direktorė Teresė Birutė Birutė Burauskaitė? Centro vadovė 2015 m. lapkričio 16 d. socialinio tinklalapio „Facebook“ Genocido tyrimo centro paskyroje paskelbė žinutę: „Lietuvos patriotų niekinimą organizuoja kaimynai iš Rytų. Jiems talkina ne tik kai kurie žydai, bet ir pakankamai daug lietuvių: jų pavardės surašytos po prašymais atimti ordiną, nuimti lentą, šmeižikiškais straipsniais spaudoje… Vieni tai daro sąmoningai, kiti – iš kvailumo.“

Taip pat Genocido centras tiesiai šviesiai grasina pareiškėjui: „G. Gochino „tyrime“ apie J. Noreiką, nepateikiant svarių įrodymų, galimai pažeidžiant LR Konstituciją ir LR Baudžiamąjį kodeksą, kaltinama daug asmenų: Laikinosios Vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis, kurio veikla 1975 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos, politinis kalinys Viktoras Ašmenskas ir kt.“ „Tokie sovietinio KGB stiliaus oponentų menkinimai bei grasinimai“, anot pareiškėjo, rodo, kad genocido centro direktorė nesuvokia visoms biudžetinėms institucijoms nustatytų Viešojo administravimo įstatymo principų, kurių privalo laikytis užtikrinant žmogaus teises ir laisves. Tai objektyvumo, išsamumo ir nepiktnaudžiavimo principai. Anot pareiškėjo, visi šie reikalavimai pažeisti.

Teisme – byla dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros veiklos vertinimo

Vilniaus apygardos administracinis teismas antradienį išnagrinėjo bylą dėl buvusio karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros vertinimo. Teismas pranešė, kad JAV gyventojas Grantas Arthuras Gochinas (Grantas Arturas Gochinas) siekia įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. Pareiškėjas teigia, kad centras, svarstydamas jo prašymą, neaptarė jo pateiktų dokumentų ir išvengė temos apie Žemaitijos žydų žudynes.

Mirė įtakingas Lietuvos žydų bendruomenės narys Tobijas Jaafetas

lzinios.lt ; BNS

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky BNS sako, kad T. Jaafetas buvo „labai gerbiamas, aktyvus, inteligentiškas bendruomenės žmogus“, buvęs vienoje vaikų vasaros stovykloje su jos pačios tėvu. „Kiek atsimenu, jo tėvas turėjo verslą Anglijoje, atvyko į Kauną prieš pat prasidedant karui. Taip jau nutiko, kad Jaafetas ir mano tėvelis buvo vienoje stovykloje, Palangoje, kai prasidėjo karas. Abu nespėjo evakuotis, buvo atvežtas į Kauno vaikų namus“, – pasakojo F. Kukliansky. Užuojautą dėl T. Jaafeto netekties socialiniame tinkle pareiškė ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

Nacių okupacijos metais T. Jaafetas su mama buvo perkeltas į Kauno Vilijampolės getą. Jis pats yra pasakojęs, jog 1944-aisiais jam pavyko pabėgti iš geto, prieš tai pasislėpus nuo nacių palėpėje. Jį gelbėjo ir vilniečių Katinskų šeima. Anot jos, T. Jaafetas gerai mokėjo vokiečių, anglų kalbas, palaikė glaudžius ryšius su kitais išgyvenusiais getus Europoje. „Mums tai – didelė netektis. Rašiau bent du-tris kartus Prezidentūrai, kad jis būtų apdovanotas, bet taip ir nespėjau įvykdyti savo misijos. Bendruomenė liūdi netekusi tokio inteligentiško, šviesaus, vieno iš paskutiniųjų geto kalinių Lietuvoje“, – sakė ji. Dėl netekties užuojautą Lietuvos žydų bendruomenei pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis. Pasak Prezidentūros, šalies vadovė užuojautoje Lietuvos žydų bendruomenei ir mirusiojo šeimai teigė, kad T. Jaafetas padėjo Lietuvai saugoti „labai svarbią atmintį apie skaudžiausius Holokausto įvykius ir Pasaulio teisuolių šviesą“. Ji pabrėžė, jog Lietuva yra dėkinga už daugybei žmonių perduotą „atmintį ir išmintį“ vertinant mūsų šalies istoriją. „Tai labai skaudi žinia ne tik Lietuvos žydų bendruomenei, bet ir visiems, kurie saugo ir puoselėja pamatines vertybes“, – rašoma ministro pirmininko užuojautoje. Pasak S. Skvernelio, per Holokaustą netekęs šeimos, T. Jaafetas „visada išliko kupinas tikėjimo žmogiškumu, skleidė tolerancijos ir išminties šviesą“.

 

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijas 2019 m. vasarį transliavo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti. 2018m. vidurvasarį J.Noreikos anūkė JAV paskelbė straipsnį  „Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas“. Ši Lietuvos nepripažinta istorija apskriejo įvairių valstybių žiniasklaidą. Ja susidomėjo ir BBC radijas. Anūkė idealizavo savo senelį, nes nuo vaikystės girdėdavo namuose pasakojimus, koks jis buvo didvyris, tik suaugusi, mamos paprašyta pradėjo rašyti knygą ir gilintis į senelio gyvenimo istoriją, ji atskleidė nemalonią tiesą. Likimas ją suvedė su Grantu Gochinu.

„Nors aš per pastaruosius du dešimtmečius buvau sutelkusi dėmesį tik savo seneliui, Gochinas pradėjo judėjimą Lietuvoje, siekdamas atskleisti vadinamus didvyrius. Prieš trejus metus jis pradėjo kampaniją, skirtą pašalinti mano senelio atminimui skirtą lentą Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato. Nepaisant straipsnių žiniasklaidoje ir  peticijos, kurią pasirašė 19 žinomų Lietuvos politikų, rašytojų ir istorikų, vyriausybė atsisakė pašalinti plokštę. Gochinas pristatė 69 puslapių aprašymą su faktais apie mano senelį,  kur  vyriausybė apkaltinta dėl Holokausto neigimo

Grįžus į Čikagą, jausdama pyktį ir nerimą, vasaromis  toliau rašiau knygą. Prieš du mėnesius mano projektas nuvedė į Kaliforniją, pas ten gyvenantį lietuvių kilmės žydą Grantą Gochiną,  kuris  dešimtmečius tyrė savo šeimos istoriją.

Gochinas nustatė, kad daugiau nei 100 giminaičių žuvo Lietuvos Holokauste. Mūsų nepriklausomi tyrimai parodė, kad mano senelis nužudė Gochino gimines. Mes nusprendėme suvienyti jėgas.

BBC Radijo interviu

lzb.lt paskelbtas S. Foti straipsnis

Kviečiame į Icchoko Mero paminklo atidengimo ceremoniją Kelmėje

Kviečiame į Icchoko Mero paminklo atidengimo ceremoniją Kelmėje

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, ir Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ bendradarbiaudami su Kelmės rajono savivaldybe kviečia į Icchoko Mero paminklo atidengimo ceremoniją, minint rašytojo penktąsias mirties metines. Ceremonija vyks 2019 m. kovo 13 d. 13 val. Icchoko Mero aikštėje, Kelmėje.
Icchokas Meras – tik lietuviškai rašęs pasaulinio garso rašytojas, kurio romanai, apsakymai, novelės išversti į dvidešimt keturias kalbas. Gimęs Kelmėje, Holokausto ugnyje sudegė jo tėvai,  jį užaugino Bronė ir Juozas Dainauskai kaip savo vaiką. 

Icchoko mero kūryba įvertinta Izraelio valstybės prezidento Zalmano Šazaro (1973) Tarptautine atminimo, pagarbos ir meistriškumo Holokausto literatūrine premija (1973), JAV lietuvių rašytojų draugijos (1976, 1996), Rafaelio (1976), Sionistų federacijos (1981), Izraelio valstybės prezidento (1998), Žemaitės (2005), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno (2010) premijomis, 1995 metais jis apdovanotas LDK Gedimino III laipsnio ordinu.

Apie galimybę dalyvauti prašome pranešti iki kovo 11 d. elektroniniu paštu: renginiai@lzb.lt , atsižvelgiant į dalyvių skaičių ir tik su išankstine registracija bus galima vykti nemokamu transportu išvykstančiu iš Pylimo g. 4, Vilnius kovo 13 dieną 10 val. ir grįžtančiu į Vilnių iki 20 val. Daugiau informacijos galite gauti telefonu 8673 77257.

Užuojauta

Su dideliu liūdesiu pranešame, kad kovo 4d. mirė Frida Sima Alesina (1942 07 12 – 2019 03 04)
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai reiškia užuojautą sūnui Ernestui Alesinui ir visiems artimiesiems.
Netekome Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininko Tobijo Jaafeto

Netekome Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininko Tobijo Jaafeto

Labai skaudi žinia Lietuvos žydų bendruomenei – netekome Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininko Tobijo Jaafeto (1930 – 2019). Karo vaikas, Vilniaus žydas Tobijas Jaafetas dažnai sakydavo, kad liko gyventi, nes jo gyvybę gelbėjo Pasaulio teisuoliai.

“Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Kiti artimiausi giminės buvo įkalinti Latvijoje. Visi jie buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas.

Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui ir okupacijai, Tobias su mama liko Kaune, o  į miestą įžengus vokiečiams, jis su mama buvo priverstas persikelti kaip ir visi Kauno žydai į Vilijampolės getą, kurį juosė spygliuota tvora. “Geto buitis buvo sunki, o vienas didžiausių rūpesčių – prasimanyti pavalgyti, – taip pasakojo Tobias dar prieš metus. Tradicijos, būtinumas išlaikyti žydišką tapatybę tokiomis sunkiomis aplinkybėmis buvo mums labai reikšmingas.1944 m. balandį gete kalinti žmonės pajuto grėsmę, getas apsuptas, jo sargyba sustiprinta. Pavyko išvengti mirties, nes pasislėpiau palėpėje, po joje augintiems triušiams, skirta žole – kareiviai manęs neaptiko. 1944m. balandžio mėnesį mama liepė man kuo greičiau bėgti iš geto.

Man ėjo 14-ti metai, kai pabėgau. Mano teta ir dėdė, buvę kauniečiai, tuo metu persikėlė į Vilnių. Tetos vyras – Smetonos laikų karininkas paprašė savo sesers, gyvenusios Druskininkuose, Katinskaitės Kotrynos, kad nuvežtų mane į Vilnių. Katinskų šeima mane gelbėjo. Kai artėjo frontas mano dėdė išvažiavo į Šilalę, kur dirbo mano puseserė, o mes su teta likom Vilniuje. Frontas priartėjo, gelbėdamiesi nuo bombardavimo, pasislėpėm Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Tokiu būdu mes išsigelbėjom. Po karo gyvenau pas Katinskus, kol baigiau gimnaziją. Baigiau Pedagoginį institutą, nes į Vilniaus universitetą manęs nepriėmė, nors beveik penketais išlaikiau egzaminus,  pasakė, kad „buržujai pas mus nesimoko“. Mano tėvas buvo turtingas žmogus, tarpukary Lietuvoje jis dirbo komivojažieriumi, atstovavo Anglijos tekstilę. Kai buvau priimtas į Vilniaus Pedagoginį institutą, pasirinkau matematikos – fizikos specialybę. Tapau pedagogu. 1959 metais išvažiavau į Maskvą mokytis skaičiavimo mašinų technologijų. Sugrįžęs 34 metus dirbau Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamykloje inžinieriumi, laboratorijos vedėju” – savo gyvenimo istoriją Tobijas pasakojo prieš metus, minint Tarptautinę Holokausto dieną”.

Holokausto patirtys Tobijo niekada nepalaužė.  Nuoširdus, išmintingas, su šilta ir gražia šypsena – tokį Tobiją Jaafetą prisimins žydų bendruomenė, su širdgėla ir skausmu užjaučianti velionio artimuosius – dukrą Juditą ir anūkus bei visus, kuriems teko garbė pažinti šį jautrų nepaprastą žmogų.

Ha’makom yenahem etkhem betokh she’ar avelei Tziyonvi’Yerushalayim.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad Izraelyje mirė Leonidas Pozinas (1940.06.13 – 20019.03.01). Lietuvos žydai jį prisimena kaip  aktyvų Lietuvos žydų bendruomenės atkūrimo dalyvį, visuomenišką asmenybę. L.Pozinas dalyvavo įvairioje bendruomenės veikloje, buvo Lietuvos žydų Kultūros draugijos pirmininko pavaduotojas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė skausmo dienomis nuoširdžiai linki stiprybės šeimai ir užjaučia velionio žmoną Tamarą, dukrą Elą, sūnų Beną .

M. Ivaškevičius – apklausiamas, o R. Pankevičius – neliečiamas: kada antisemitizmo apraiškos sulauks deramo teisėsaugos institucijų dėmesio?

M. Ivaškevičius – apklausiamas, o R. Pankevičius – neliečiamas: kada antisemitizmo apraiškos sulauks deramo teisėsaugos institucijų dėmesio?

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė  (LŽB) smarkiai nustebino teisėsaugos institucijų veiksmai M. Ivaškevičiaus atžvilgiu. Už mūsų visuomenę kaustančių problemų identifikavimą pasitelkiant istorinę faktologiją, susijusią su lietuvių tiesioginiu dalyvavimu vykdant Holokaustą, rašytojas buvo iškviestas į policijos apklausą dėl jam inkriminuojamo neapykantos lietuvių tautai kurstymo.

Tai itin slegiantis, netikėtas ir nerimą keliantis atvejis, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, kad aiškų antisemintinį elementą turintys pažeidimai dažnai lieka už teisėsaugos akiračio ribų.
Pasyvi teisėsaugos institucijų reakcija į antisemitizmo apraiškas sudaro nebaudžiamumo įspūdį, skatina dvigubų standartų taikymą Lietuvoje, niveliuoja teisinės valstybės principus ir primena pavojingus kaimyninių valstybių pavyzdžius.

LŽB skatina valdžios atstovus,  teisėsaugos institucijas bei visuomenę blaiviai vertinti aptariamą situaciją vadovaujantis teisingumo ir protingumo pincipais, padėti užkirsti kelią mūsų valstybei nepalankių šalių informacinių kampanijų, kenkiančių Lietuvos vardui, plitimui.

Dėkojame visiems, palaikantiems sveiko proto poziciją ir tuo pačiu prašome atkreipti dėmesį į tautinės nesantaikos kurstymo, Holokausto neigimo bruožų turinčius Panevėžio politiko R. Pankevičiaus pasisakymus  vasario 22 d. rinkiminių debatų „Žinau, ką renku“ metu. Debatuose  politikas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją esą žydai Lietuvoje išžudė vieni kitus, ignoruodamas lietuvių prisidėjimo prie Holokausto faktą. LŽB vertinimu, veiksmais, primenančiais recidyvinį antisemitizmą, garsėjantis kandidatas į Panevėžio merus nė karto nėra sulaukęs adekvataus teisinio atsako už savo poelgius.

Vaikų auklėjimas tradicinėje žydų šeimoje rusų kalba

Vaikų auklėjimas tradicinėje žydų šeimoje rusų kalba

“Vaikų ir stiklinių niekada nebūna per daug” sako žydų išmintis. Kinder un gleser hot men nicht cufil (jidiš)
Ką reiškia šis posakis? Iš tikrųjų žydų namuose stiklinių ir vaikų visuomet būdavo daug, nes jie atneša džiaugsmą, dėl to šventė tęsiasi visą gyvenimą.
Vaikai yra Dievo dovana! Pagrindinis mūsų turtas gyvenime – mūsų vaikai! Nepriimti nuo Dievo dovanos yra nuodėmė. Kuo daugiau turto, tuo geriau. O per šventes visuomet susirenka daug svečių, todėl visada yra daug indų, taurių, stiklinių.
Kas nespėjo į paskaitą, kviečiame vėl, kovo 6 d. į paskaitą rusų kalba.
Apie: 
Užkalnis. Patys tikriausi fašistai, apskundę Marių Ivaškevičių

Užkalnis. Patys tikriausi fašistai, apskundę Marių Ivaškevičių

Šis labai piktas tekstas yra apie dramaturgą Marių Ivaškevičių, bet jūs nieko nerasite čia apie jo kūrybą ar jo gautą nacionalinę premiją.

Tai, kad jam premijos reikalavo neduoti, bet visgi jis ją gavo, yra vienas geriausių 2019 metų įvykių, ir, kad ir kaip baigtųsi Eurovizija ir rinkimai, vis tiek vienas geras dalykas bus įvykęs. Tai labai gera metų pradžia.

Čia yra straipsnis apie tai, kad M. Ivaškevičių iškvietė atvykti į policijos nuovadą, kad pasiaiškintų, ką kalbėjo per radiją apie lenkus ir žydus. Dramaturgas nekvietė nieko žudyti, skriausti ar niekinti. Kalbėjo apie mūsų tautos (kurios dalis M. Ivaškevičius irgi yra) istorinę kaltę prieš kitas tautas. Buvo žmonių, kurie tai palaikė patyčiomis iš lietuvių tautos ir neapykantos lietuviams skatinimu.

Kovotojai su patyčiomis ir vadinamuoju neapykantos skatinimu dažniausiai yra patys tikrų tikriausi fašistai, linkę kontroliuoti ne tik kitų veiksmus, bet ir žodžius ir mintis. Viso gero laisvei? Dar ne, bet link to viskas eina.

Marius Ivaškevičius dėl interviu išsakytų minčių kviečiamas į policiją

Rašytojas Marius Ivaškevičius savo feisbuko paskyroje pasidalino informacija, kad jis yra kviečiamas per 10 dienų atvykti į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl duoto interviu LRT.
M. Ivaškevičius pasakoja, kad turi atvykti dėl gauto skundo, kuriame teigiama, kad jis, dalyvaudamas Lietuvos radijos ir televizijos laidoje „Radijo popietė“ savo pasisakymais apšmeižė lietuvių tautą, bei kurstė neapykantą tautiniu pagrindu.

Panevėžio gyventojų 2 proc. parama žydų bendruomenei

Panevėžio gyventojų 2 proc. parama žydų bendruomenei

Visi Lietuvos Respublikos gyventojai gali skirti 2 procentų paramą nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio paramos gavėjams. Panevėžio žydų bendruomenė šiuos gavėjo reikalavimus atitinka, nes ji nėra pelno siekianti organizacija.

Kiekvienais metais bendruomenės nariai renka 2 proc. paramą žydų bendruomenės vystymui. Ją gali skirti ne tik bendruomenės nariai, bet ir visi geranoriški Lietuvos gyventojai. Panevėžio žydų bandruomenė skirtas lėšas naudoja paramai bei muziejaus, kurį rengia, išlaikymui.

Miesto gyventojas Egidijus Sanda domisi žydų tautos istorija, tradicijomis, savarankiškai mokosi jidiš kalbos. Jis kartu su savo sutuoktine Lilijana atvyko į Panevėžio miesto žydų bendruomenę ir 2 proc. paramą abu paskyrė jai.

Prie puodelio arbatos bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman padėkojo svečiams už jų apsisprendimą, papasakojo apie Panevėžio krašto žydų istoriją, apie tradicijas, atsakė į užduotus klausimus. E. Sanda svečių knygoje paliko atminimo įrašą apie malonų susitikimą.

Džiugu sulaukti Panevėžio gyventojų supratimo ir noro pažinti žydų kultūrą, kuri yra visos Lietuvos kultūros dalimi.