Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.

Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.

Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.

Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos “Vilniaus getas” dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.

SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai

XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.

Visiems bendra

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.

L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta.

Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais.

Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Didžiausi entuziastai ir skleidėjai

Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais.

Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos. Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.

D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.

Dalijo viltį kitiems

Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.

Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos.

Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei. Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais. Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.

Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Karo mėsmalė nepagailėjo

Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis.

Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.

J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.

Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.

Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.

Gausus būrys

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.

Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.

Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.

Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.

Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.

Faktai

 UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.

2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.

1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.

Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.


 

 

Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

JANKELIS LEIBA KOPELIANSKIS

„Šiaurės Atėnų“ archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 5)

Kad ir kiek prisimintum, kad ir kiek pasakotum, visvien neįmanoma atskleisti visko apie sunaikintų mažųjų žydų miestelių puikumą. Mano pasakojimas apie dvasinius lobius, kuriuos sukūrė rabinai, kantoriai, rašytojai apie savo tautą, kartu ją praturtindami. Ir eiliniai miesteliai savo pakilia nuotaika ir net piktu humoru praturtino žydų kalbą ir suteikė truputį džiaugsmo kasdieniam gyvenimui. Kiekvienas miestelis turėjo savo išskirtinumą, charakterį, žymias asmenybes ir eilinius žydus, gerus ir blogus. Papasakosiu apie kiekvieną miestelį atskirai.

Anykščiai (Anykšt). Išliko ketvirtajame dešimtmetyje daryta nuotrauka, kurioje galima pamatyti Anykščių vandens nešėją Mendelsoną. Miestelyje buvo keli šuliniai, kurie aprūpindavo gyventojus vandeniu. Vandens nešėjas tą atlikdavo su šypsena veide, nors buvo Dievo nuskriaustas – nebylys. Nepaisant neįgalumo, jis buvo apsiskaitęs ir labai protingas. Kai būdavo sunku suprasti, ką sako, jis parašydavo. Jo papildomas darbas buvo trečiadieniais, turgaus dienomis, aprūpinti vandeniu arklius. Miestelis garsėjo savo veltinių vėlėjais. Daug jaunų žmonių iš aplinkinių miestelių atvykdavo į Anykščius mokytis veltinių vėlimo amato. Kiekvieno miestelio gyventojai turėjo savo pravardę. Anykštėnus vadino balandininkais, nes čia buvo daug mėgėjų laikyti ir dresuoti balandžius.

Kavarskas anais laikais priklausė Vilkmergės apskričiai. Tai buvo netoli Anykščių esantis žydų miestelis, garsėjęs savo muzikantais. Kiek džiaugsmo jie suteikdavo žmonėms per miestelėnų vestuves. Ir lietuviai, rusai, lenkai aukštai vertino jų meną. Orkestre dalyvaudavo senelis, keli jo sūnūs, vaikaičiai. Taip jie ir liko Kavarsko muzikantais.

Vilkmergė (dab. Ukmergė) buvo didesnis žydų miestelis. Čia veikė gimnazija, kur mokytojavo žinoma žydų poetė Rivka Basman. Aplinkinių miestelių žydai atvykdavo gydytis žydų ligoninėje. Religinė mokykla – ješiva – ruošdavo rabinus. Užpalių jaunuolis Jankelis Šlechteris tapo Vilkmergės rabinu. Iš tos ješivos mokinių Roš Lecijono mieste (Izraelis) gyvena Judelis Bavarskis, kuris su ašaromis akyse prisimena dvasingumą ir susibroliavimą, kaip vieną iš gražiausių prisiminimų. Rišon Lecijono mieste gyveno Jankelis Šeras – lai būna jam lengva žemelė. Jis dukart buvo išsiųstas į Sibirą kaip žydų nacionalistas. Tai buvo žinomas žmogus, inteligentas ir visuomenės veikėjas. Miestelyje taip pat veikė žydų redakcija. Keli žurnalistai dirbo kituose miestuose, pavyzdžiui, Peisachas Blumbergas dirbo Utenos laikraštyje „Utenis“. Egipto gatvės rajone dirbo daug odininkų. Vaikinai iš kitų miestelių atvažiuodavo mokytis amato. Net garsusis Frenkelis, kurio fabrikas gamino geriausias odas ir eksportavo jas užsienin, buvo kilęs iš tų vietovių. Glezeris, taip pat kilęs iš Egipto gatvės, turėjo savo odos fabriką Radviliškyje. Kiti žinomi odininkai išmoko savo amato Egipto gatvėje, vėliau įsteigė nuosavas įmones įvairiuose miestuose: Dovydas Feleris Utenoje, Abramas Fainas Kaune, Chackelis Šafranovičius Vyžuonose, Rachmielis Straitas Kamajuose, jo brolis Leiba Argentinoje. Visi laikė save ukmergiškiais, inteligentais. Iš savo vaikystės dienų prisimenu viską, kas susiję su šiuo amatu, nes su tėčiu Iče, lai būna jam lengva žemelė, į šį rajoną atvykdavau. Po karo mūsų 50-oji lietuviškoji divizija trumpą laiką buvo apsistojusi Ukmergėje. Iš buvusio inteligentų miestelio nė pėdsako neliko.

Izraelis uždraus daugiau nei 2 žmonių susibūrimus, įves dar papildomus darbo vietos apribojimus

Izraelis uždraus daugiau nei 2 žmonių susibūrimus, įves dar papildomus darbo vietos apribojimus

Izraelis uždraus daugiau nei 2 žmonių susibūrimus, įves dar papildomus darbo vietos apribojimus Kreipdamasis į tautą, ministras pirmininkas pasakė, kad saugumo pajėgos suaktyvins nepaprastosios padėties direktyvų vykdymą, nes tai susiję su išplitusiu virusu. Netanyahu ragina izraeliečius per Pesacho šventę nelankyti šeimų.

Pats būdamas karantine,Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir jo patarėjai laikysis karantino, nes vienos vyriausybės darbuotojos tyrimas dėl  koronaviruso  buvo teigiamas, pirmadienį pranešė premjero biuras.

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

1921–1924 metais Panevėžio miesto taryboje darbavosi trylika vietos žydų bendruomenės narių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Žydų bendruomenės parama valstybės kūrimosi metu Lietuvai buvo itin svarbi – net jei ne visada ja pasinaudota.

XX amžiaus pirmoji pusė – laikas, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė – buvo labai įtempta. Tai, kad šiame procese aktyviai dalyvavo ir šalies žydai, turėjo lemtingos reikšmės. Jų palaikymas padėjo siekti sostinės ir pietryčių Lietuvos susigrąžinimo, prisidėjo prie pergalės nepriklausomybės kovose, sprendžiant kitus ne ką mažiau svarbius valstybei klausimus.

Neliko svarbiausių stabdžių

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius primena, kad XX amžiaus pradžioje tautinės mažumos – žydai, iš dalies gudai, vokiečiai, lenkai – į Lietuvos valstybingumą įsitraukė šiek tiek vėliau.

Tam būta labai įvairių priežasčių, ir kiekviena tauta jų turėjo savų. Kalbant apie žydus, jie, pasak istoriko, į valstybės statybą, o kartu politinį Lietuvos gyvenimą įsitraukė vėlų 1918-ųjų rudenį. Tuomet keli žydų atstovai buvo kooptuoti – tai yra įtraukti į Lietuvos valstybės tarybą.

Praktiškai tuo pačiu metu buvo sukurtas ir žydų reikalų ministro be portfelio institutas. O iki tų metų lapkričio Lietuvos žydai, A. Kasparavičiaus vertinimu, atsargiai vertino valstybingumo idėją ir konkrečiai jos projektą.

„Nelabai tikėjo, kad Lietuvos valstybingumas gali būti realizuotas“, – paaiškina tokio delsimo motyvą istorikas. Pasak jo, žydai, ilgus šimtmečius gyvendami šioje geopolitinėje erdvėje, buvo įpratę mąstyti labai pragmatiškai.

„Ypač nuo XVIII amžiaus“, – patikslina A. Kasparavičius, kuomet mūsų regione dominavo ne lietuviška politinė mintis, o rusiška, vokiška, geriausiu atveju – lenkiška.

„Lietuvių politinis balsas, politinės ambicijos nors ir reiškėsi, bet nelabai daug ką reiškė. Tad į jas orientuotis buvo iš dalies pavojinga ir nepragmatiška“, – daro išvadą jis.

Tačiau kai 1918 metų lapkričio 11 dieną pasirašius galutines paliaubas baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijoje įvyko revoliucija, Rusijoje taip pat buvo įvykusi revoliucija, tautinės mažumos pradėjo rimčiau vertinti Lietuvos valstybės projektą. Istoriko teigimu, jos tiesiog nebematė pagrindinių dviejų galimų stabdžių, kurie galėjo neleisti susiformuoti nacionaliniam lietuvių valstybingumui.

Rinkosi tarp lenkiško ir lietuviško

A. Kasparavičius priminė, kad tuo metu buvo ir lenkiško valstybingumo idėja. Pietryčių Lietuvos, Vilniaus litvakai lenkiško valstybingumo bijojo labiau nei lietuviško.

Žmones gąsdino XIX amžiuje vykę antisemitiniai proveržiai – Ukrainoje, Lenkijoje jie buvo gerokai ryškesni nei Lietuvoje. „Palyginti su kaimynais, Lietuvoje buvo santykinai ramiausias užutėkis“, – patvirtina daktaras, kurio teigimu, nors lietuvių ir žydų santykiai nebuvo itin glaudūs, taip aiškiai išreikšto antisemitizmo irgi nebūta.

„Nepaisant to, kad abi tautos net nuo Gedimino laikų, kai pakvietė žydų pirklius ir amatininkus į Vilnių, gyveno petys į petį kelis šimtmečius, kultūrinio bendrumo, platesnio bendradarbiavimo iš esmės nebuvo. Jeigu ir buvo, tai labai siauras ir nežymus“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, lietuviai gyveno daugiausia kaimuose, savo bendruomenėse, o žydai – taip pat uždarai miesteliuose, savuosiuose štetluose. Abiejų tautų atstovai susiliesdavo dažniausiai per prekybą, turgus, tad bendravimas buvo labiau ekonominis nei koks nors kitos.

Ir nors Lietuvoje taip pat pasitaikė pogromų – per abu XIX amžiaus sukilimus, 1905 metais, kai Rusijoje vyko revoliucija, vienas kitas ir vėliau, – jie nebuvo tokie masiški ir žiaurūs, kaip Lenkijoje.

Svarbu, A. Kasparavičiaus manymu, ir tai, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi Lietuvos valstybė, Lenkijos politinis elitas nebuvo linkęs toleruoti mūsų valstybingumo. Lietuvą jis matė tik kaip integralią būsimos Lenkijos valstybės dalį.

„Tokiame kontekste žydai turėjo apsispręsti, paremti lenkus arba lietuvius“, – konstatuoja istorikas. Ir nors gan nemenka bendruomenės dalis visgi palaikė lenkų valstybingumą, kritinės daugumos pasirinkimas teko lietuvių naudai.

„Dar ir dėl to, kad lietuviai – mažesnė nacija, o mažesnė nacija spinduliuoja mažesnį, nuosaikesnį nacionalizmą“, – aiškina, kodėl žydams buvo labiau priimtinas lietuviškas valstybingumas, istorikas.


Istoriniu požiūriu, žydų parama Lietuvai susigrąžinant Vilnių buvo itin reikšminga. Jie tapo ta kritine mase, leidusia legitimizuoti lietuvių politines pretenzijas į sostinę. LCVA nuotr.

Siūlė be kovos nesitraukti

A. Kasparavičiaus teigimu, sugriuvus dviem imperijoms milžinėms – rusų ir vokiečių, prasidėjo labai sparti žydų integracija į Lietuvos valstybingumą. Kaip minėta, 1918 metų lapkritį žydų atstovai įtraukti į Valstybės tarybą, netrukus įsteigtas žydų reikalų ministro be portfelio institutas, o 1919-ųjų pradžioje savanorių gretose atsirado pirmieji kariai žydai.

Įdomūs, pasak istoriko, įvykiai klostėsi 1918 metų pabaigoje – savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė veikė dar Vilniuje, o sostinėje tuo metu formavosi alternatyvi lenkų administracija.

Kilo dilema, kaip elgtis toliau, ypač po 29-osios dienos, kai Lenkija paskelbė čia sukurianti savo administraciją ir iš vokiečių perimanti valdžią. „Jie lietuvius matė kaip paribio jėgą – nelabai reikšmingą, neginkluotą, neįtakingą.

Kita vertus, tuo pačiu metu Daugpilyje jau stovėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikai, kurie rengėsi žygiui į Vilnių“, – pasakoja daktaras A. Kasparavičius. Susiklosčius tokiai situacijai, Vilniaus, pietryčių Lietuvos žydų veiksnys tapo labai svarus. Juk jie šiame regione sudarė labai didelę gyventojų dalį – Vilniuje maždaug pusę.

„1918 metų pabaigoje žydų procentas pietryčių Lietuvoje, manyčiau, irgi buvo gana ženklus, – svarsto istorikas. – Nes miesteliai didžiąja dalimi nuo 50 iki 60 ar 70 procentų buvo apgyvendinti žydų tautybės žmonių.“

Tad Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje kilus diskusijai, ką daryti toliau, kai lenkai perima Vilniuje valdžią ir kyla bolševikų grėsmė, o Lietuvos kariuomenė – dar tik kuriasi, neturi ginklų, buvo svarstoma ginti sostinę ar pasitraukti.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus, – sako A. Kasparavičius. – Dar daugiau: sakė, kad Vyriausybei sutikus, galėtų per keletą dienų pakviesti prie ginklo žydų jaunimą – nuo kelių šimtų iki galbūt tūkstančio, kuris organizuotų prolietuvišką žydų miliciją ginti Vilnių.“ Visgi, istoriko teigimu,

Vyriausybė ir pats premjeras M. Sleževičius nebuvo labai linkę pasitikėti žydų politikais. Taigi nepaisant to, kad šis klausimas svarstytas net keliuose posėdžiuose, taip ir nebuvo priimtas.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus.“ Dakaras A. Kasparavičius

Pakako mažiau nei metų

„Žydai pasiūlė savo paslaugas Vyriausybei, bet Vyriausybė taip ir nepriėmė sprendimo. Kaip žinome, Vyriausybė praktiškai 1919 metų sausio 1 dieną be kovos pasitraukė iš Vilniaus į Kauną“, – apibendrina tuometes pasekmes daktaras A. Kasparavičius.

Jo įsitikinimu, žydų siūlymas buvo gana svarbus. Iškėlę ginkluotos jėgos idėją, jie aiškiai parodė, kad pasiryžę ne vien politinėmis kalbomis paremti Lietuvos valstybingumą.

„Toji jėga turbūt nebūtų buvusi labai didelė, bet žmonės buvo pasiryžę ginklu kovoti už Lietuvos valstybę“, – pabrėžia A. Kasparavičius.

Tad kas gi stabdė Lietuvos Vyriausybę? Pašnekovo manymu, Vyriausybės nariai iš principo nelabai pasitikėjo tautinėmis mažumomis, tarp jų ir žydais. Greičiausiai manyta, kad ginkluoti žmonės kritiniu momentu galėjo pereiti į bolševikų pusę.

Bet patriotiškai nusiteikę žydai, kurie buvo pasiryžę stoti į ginkluotus milicijos būrius, kartu su Vyriausybe traukėsi į Kauną ir čia stojo į besiformuojančią Lietuvos kariuomenę savanoriais.

1919-ųjų pavasarį jau buvo ir pavienių žydų savanorių, ir atskirų žydų savanorių būrių.

Kaip greitai žydai integravosi į Lietuvos kariuomenę, geriausiai, anot A. Kasparavičiaus, atspindi toks faktas.

„Jau 1919 metų vasarą Vyriausybėje kilo rimtos diskusijos dėl to, kad Lietuvos karo mokykloje kilo poreikis įvesti tam tikras paskaitas rusų arba jidiš kalba“, – primena jis.

Kadangi klausimas pasiekė net Vyriausybę, žydų tautybės kadetų buvo net penki ir net ne dešimt, o gerokai daugiau, paaiškina istorikas. Kalbėta apie kelis šimtus jaunų vyrų, kurie neturėjo galimybės dalyvauti mokymuose, nes nemokėjo lietuviškai.

Daktaro A. Kasparavičiaus vertinimu, tai rodo ne tik žydų įsitraukimo į valstybės kūrimą mastą, bet ir dinamiką. 1918-ųjų spalį nedalyvavę Lietuvos valstybės kūrime, mažiau nei po metų – 1919-ųjų liepą – suformavo tokias patriotų gretas, kad kilo klausimas dėl karininkų ir puskarininkių mokymo proceso organizavimo.

Reikšmingas balsas

Svarūs žydų nuopelnai buvo ir diplomatijos srityje. Jų atstovai dalyvavo Lietuvos delegacijoje, vykusioje į Paryžiaus taikos konferenciją, kur 1919-aisiais Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tarėsi dėl taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygų.

„Visi puikiai suprato, kad neįtraukus žydų atstovų, lietuvių pretenzijos į pietryčių Lietuvą ir į Vilnių, kuriame beveik pusė gyventojų buvo žydai, praktiškai neturi jokios atramos“, – sako A. Kasparavičius.

Taip delegacijoje atsidūrė žymi žydų sionistų figūra Šimšonas Rozenbaumas, tų metų pavasarį ir vasarą Paryžiuje padėjęs populiarinti Lietuvos valstybės – demokratiškos ir gerbiančios tautinių mažumų teises – idėją.
Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

„Tiesą sakant, tai ir įvyko, – priduria istorikas. – 1919 metų vasarą lietuvių delegacija su Paryžiaus taikos konferencijos lyderiais pasirašė deklaraciją, jog atsikurianti valstybė įsipareigoja gerbti žydų tautinės mažumos pilietines teises ir suteikti plačią kultūrinę, kalbinę ir politinę autonomiją.

Paryžiaus taikos konferencijoje duoti pažadai atsispindi ir 1922 metų Lietuvos konstitucijoje, kurioje buvo straipsnis, kad tautinės mažumos turi teisę į kultūrinę ir politinę autonomiją.“ Kita svarbi delegacija – taikos deryboms su Sovietų Rusija – irgi įtraukė žydų atstovus. Jie abiem atvejais Lietuvos valstybei pirmiausia buvo reikalingi dėl to, kad demonstravo, jog atsikurianti Lietuva sugeba vesti politinį dialogą su tautinėmis mažumomis, formuoja ne kažkokią autoritarinę, o demokratinę politiką.

„Kitas svarbus momentas buvo kova su lenkais dėl teritorinių pretenzijų. Šiuo atveju žydų veiksnys buvo neišpasakytai svarbus“, – teigia A. Kasparavičius.

Pasak jo, tik politinis žydų prielankumas Lietuvos valstybingumo idėjai lietuviams leido abejose derybose pretenduoti į pietrytines teritorijas ir sostinę. Tuo laiku, remiantis skirtingais skaičiavimais, idealiausiu atveju Vilniuje tik kas dešimtas žmogus buvo lietuvis.

„Kaip pretenduoti į sostinę, jeigu realiai gal tik 5–6 procentai gyventojų buvo lietuviai? – retoriškai klausia daktaras A. Kasparavičius. – Žydai sudarė apie pusę gyventojų, tad sudėjus kartu su lietuviais, pretenzijos į Vilnių jau buvo pakankamai pasvertos, pakankamai solidžios, argumentuotos. Galbūt net galima sakyti, kad vykstant globaliam ginčui su lenkais, žydai labai akivaizdžiai padėjo legitimizuoti arba įteisinti lietuvių politines pretenzijas į Vilnių ir pietryčių Lietuvą.“

Sprendė miesto reikalus

Žydai tarpukariu dirbo ir Seimuose. Vienuose jų buvo daugiau, kituose – mažiau, tačiau šios bendruomenės atstovai parlamente vidutiniškai užimdavo po 5–6 vietas.

Panevėžio miesto tarybose tarpukariu jų atstovų taip pat būta. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1919–1921metais miesto taryboje buvo 14 žydų, 1921–1924 metais – 13, 1924–1931 metais – 16, 1931–1934 metais – 7, 1934–1940 metais – 6.

Žinoma, kad 1934 metų Panevėžio miesto savivaldybėje dirbo 78 tarnautojai, iš jų 71 lietuvis, 4 žydai, 2 lenkai ir vienas latvis.

Be to, pasak D. Pilkausko, remiantis spauda, 1933 metų balandį Panevėžio didžiojoje sinagogoje žydų bendruomenės nariai surengė du protesto susirinkimus prieš Vokietijoje įvykdytus išpuolius prieš jų tautiečius. Tuomet naciai ėmėsi tokių priemonių kaip žydų parduotuvių ir kitų jų verslų boikotas, uždraudė ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą…

Kiek žinoma, pirmajame susirinkime buvo priimta rezoliucija boikotuoti vokiečių prekes, filmus, mokyklas. Tad žydų verslininkai atšaukinėjo užsakymus. Antrajame susirinkime dalyvavo daugiau nei 100 žydų bendruomenės atstovų.

Tarpukario spaudoje galima rasti ir kitų istorijos atspindžių. Kaip kad 1940 metais, kai Lietuva šventė savo nepriklausomybės 22-ąją sukaktį.

„Europoje siaučia baisus karas, nyksta per daugelį metų sukurtos valstybės, tautos netenka savo laisvės, graudūs žmonių dejavimai aidi iš vargo ir skausmo suspaustų širdžių.

Turime dėkoti Dievui, kad Lietuva lyg kokia rami sala audringoje jūroje ir žiauraus karo nebuvo paliesta. Mes 22 Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių proga turime ypatingos laimės pasidžiaugti atgautąja Lietuvos istorine sostine Vilniumi“, – rašė tuomet diplomatas M. Karnauskas.

  

 

 

 

 

 

Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

 

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą.

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą.

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą 2020-03-30. Garsus amerikiečių poetas ir muzikantas Bobas Dylanas savo „Twitter“ puslapyje paskelbė nuorodą apie baladę, skirtą Johno Kennedy nužudymui.  Dylanhttpsas: //bobdylan.lnk.to/MurderMostFoulTA …, kuri dar niekada nebuvo paskelbta.

Anot žiniasklaidos, tai yra pirmasis originalus 78-erių muzikanto kūrinys per pastaruosius aštuonerius metus. Dylanas padėkojo gerbėjams už „palaikymą ir atsidavimą“. Jis pridūrė: „Ši anksčiau neišleista daina, kurią įrašėme prieš kurį laiką, gali jums pasirodyti įdomi. Rūpinkis savimi, būk budrus “.

Bobas Dylanas yra litvakas (Robertas Allenas Zimmermanas) gimė 1941 m. gegužės 24 d. ydų šeimoje iš Minesotos, tėvo tėvai buvo iš Odesos, motinos tėvai – iš Lietuvos. Būdamas moksleivis, Bobas pradėjo groti gitara ir armonika; būdamas 10-ies parašė pirmuosius eilėraščius.

Studijuodamas Minesotos universitete jis toliau studijavo muziką. 1961 m. jis persikėlė į Niujorką, jau kitais metais buvo išleistas jo debiutinis albumas „Bob Dylan“.

Po metų buvo išleistas antrasis albumas „The Freewheelin ‘Bob Dylan“, kuriame buvo prieškario dainos ir dainos, reikalaujančios lygių piliečių teisių, tapo hipių, pacifistų ir juodųjų teisių aktyvistų himnais. Dylano dainos būdavo pirmose vietose Amerikoje ir Britanijoje, jis grojo koncertuose su Jemy Hendrixu ir kitais garsiais muzikantais.1973 m.

 Dylanas debiutavo filme, vaidindamas  „Pat Garrett and Billy Kid“ ir parašydamas filmui himną „Knocking  on Heaven’s Door”. Bobas Dylanas per savo karjerą devynis kartus laimėjo „Grammy“ apdovanojimą, 2000–2001 m. gavo ,,Oskarą“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimus. 2016 m. jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Po ilgų dvejonių jis priėmė prizą, tačiau neatvyko į apdovanojimo ceremoniją ir atsisakė pinigų dalies.

Netanyahu teigia: jei užsikrėtusiųjų skaičius Izraelyje nesumažės per 2 dienas, šalyje bus viskas visiškai uždaryta, nes tai vienintelė galimybė

Netanyahu teigia: jei užsikrėtusiųjų skaičius Izraelyje nesumažės per 2 dienas, šalyje bus viskas visiškai uždaryta, nes tai vienintelė galimybė

The Times of Israel

Netanyahu teigė, kad jis nori sumažinti ekonominę veiklą iki 10 proc., Įspėdamas tūkstančius sunkiai sergančių žmonių; finansų ministras prieštarauja, sako, kad šalį gali ištikti ekonominė katastrofa.

Ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu penktadienį perspėjo, kad jei per kitas dvi dienas nepagerės patvirtintų koronaviruso atvejų skaičius, jis neturės kito pasirinkimo, kaip įsakyti šaliai visiškai užsidaryti.Netanjahu surengė keletą diskusijų su aukščiausiais ministrais dėl papildomų žingsnių, kurių šalis gali imtis siekdama suvaldyti dabartinę krizę, „įskaitant pasirengimą užsidaryti“, – sakoma Ministro Pirmininko kabinete.

Jis sakė, kad valdžios institucijos papildomus judėjimo apribojimus kabinetui pateiks per 48 valandas. „Ministras pirmininkas diskusijose taip pat pareiškė, kad jei nematysime sumažėjusių užkrėstų asmenų skaičiaus per kitas dvi dienas, mes neturėsime kito pasirinkimo, kaip tik reikalauti visiško uždarymo“, – sakoma pareiškime.

Hebrajų kalbos žiniasklaida pranešė apie rimtus Netanyahu ir kitų ministrų nesutarimus dėl būtinybės uždaryti ekonomiką, nes sveikatos ministerija baiminasi, kad artėjančios Pasacho šventės sukels infekcijų sprogimą, nes žmonės bandys apsipirkti šventiniam stalui ar leis laiką su artimaisiais.

Šabato meditacija COVID-19 laikais

Šabato meditacija COVID-19 laikais

Menachem Rosensaft 

Mieli draugai,

Artėjant  Šabatui, kai šiandien mes visi susiduriame su pasauline COVID-19 pandemija, kuri sutrikdė ir toliau trikdo mūsų gyvenimą, tikiuosi, kad šis pasakojimas apie mažai žinomą chasidų mokytoją (už kurį dėkoju rabinui Rami Šapiro) ) gali suteikti šiek tiek paguodos ar bent jau sukelti šypseną: Rabinas Efraimas Fiszele Šapiro, gyvenęs Lenkijos Strykovo mieste  XIX amžiaus pirmąjį ketvirtį, buvo rabino Dovo Bero mokytojas,  Baal Shem Tovo mokinys.

Chasidizmo įkūrėjas. Žinomas kabalistas rabinas Fiszele – taip jis buvo meiliai vadinamas, beje buvo rabino Yosefo Leybo iš Baltos sūnus, rabino Yaakovo Yosefo mokinys.

Garsus rabinas Fiszele turėjo neįprastą  ritualą. Kiekvieną vakarą prieš miegą jis įsipildavo sau taurę degtinės, nuostabiai pasakydavo maldą, išgerdavo gurkšnį ir garsiai ištardavo: „Lechaim”! (vertimas- už gyvenimą!) ,,Dieve, labai geros nakties tau.”

 Sužavėti  jo mokiniai prieidavo prie jo paklausti, kodėl jis taip pasakė? Rabinas Fiszele, savo ruožtu  jų klausė: „Ar Dievas kenčia nuo žmonių kančių?“

„Taip“, jie atsakė: „Mes esame mokomi, kad kenčia Dievas, kai žmonės kenčia “.

Taigi, – tęsė rabinas Fiszele, – jei Dievas mus kenčia dėl mus kankinančio skausmo, savaime suprantama, kad Dievas džiaugiasi mūsų džiaugsmu. Jei tai tiesa, tuomet reiškia, kad pasaulio kančios   naktį nekankintų ir atneštų Dievui taip pat geros nakties, ar ne taip? “

Chasidai atsakė: ,,Taip”.

„Taigi, – aiškino rabinas Fiszele, – kai linkiu Dievui labos nakties, jis gali tai įgyvendinti tik vienu būdu. Jis gali suteikti nakties ramybę visiems pasaulio kenčiantiems! “

Rabino Fiszeles’ filosofijos pagrindas buvo nuoširdus, tikras, todėl ne tik žydų tauta, bet ir visi žmonės gyvena su amžina meile Dievui.

Visa tai atspindi intuityvų supratimą, kad visus žmones sukūrė Dievas,  ir kad tas „kitas“ dažniausiai nėra mūsų veidrodinis atvaizdas.

Man patinka ši istorija ne tik todėl, kad joje vienu metu pateikiama žydų ir pamatinė universali vertybė – visos žmonijos meilė, bet ir todėl, kad rabinas Fiszele buvo mano pro pro pro pro – prosenelis.

Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas S. Lauderis pasiuntė savo  žinią žydų bendruomenėms visame pasaulyje, prašydamas Auščiausiojo palaiminti žydų tautą, visą žmoniją ir kiekvieną  mūsų.

Kai šį Šabatą būsime izoliuoti savo namuose ir, suprantama, jausimės nepatenkinti,  bijosime, pamėginkime sekti rabino Fiszele’s pavyzdžiu ir paprašykim Dievo,  kad suteiktų mums visiems geresnę naktį, geresnę savaitę, geresnį mėnesį, geresnius metus ir, dar tiesą sakant, – geresnę ateitį.

Ah gutten Shabbos  – Shabbat Shalom!

Būkite sveiki ir saugūs.

Menachem Rosensaft <mzrosensaft@gmail.com>

Vertė I.R.

 

Kasmet paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas

Kasmet paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas

Nuotraukoje 2019m. minėjimas
Kauno žydų bendruomenė kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbia Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiais metais pirmą kartą per tris dešimtmečius šis minėjimas, kaip ir daugelis kitų renginių visame pasaulyje, neįvyko. Neįvyko realioje vietoje numatytu laiku, tačiau kviečiame visus ir kiekvieną prisiminti šiuos žiaurius įvykius namuose, uždegti žvakutę, užrašyti ant akmenėlio nužudyto vaiko vardą, pamąstyti.
Čia pateikiame vaikų, žuvusių Kauno gete, sąrašas,  jame tik nedaugelis vardų. Jis buvo sudarytas, minint 70-ąsias Vaikų akcijos metines, remiantis informacija gauta iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir privačių asmenų. 

 

KAUNO GETE ŽUVUSIŲ VAIKŲ SĄRAŠAS

Frida Alkanovič

Sadja Altman

Šimonita-Nita Altman, 15 m.

Motelis Aronas

Šraga Aronovičius

Chajelė Aronovičiūtė

Eliezer Bass

Izia Badeš

Jocheved Blochaitė

Dora Borštein

Miriam Borštein

Dovydas Brukeris

Hiršas Brukeris

Saša Chachelevičius

Ajelet Čertokaitė

Deizik

Liova Frenkel

Garber

Mejer (Meika) Garunas

Gegužinskas

Golda

Tamara Goldberg

Tuvis Goldberg

Basia Gotler

Chaja Gotler

Raica Gotler

Šeinale Gordon

Rina Gudinski

Gurfinkel

Fira Gurfinkel

Aviva Ingelytė, 2 m.

Altale Kaufman

Cilia Kac

Frida Kagan

Iza Kagan

Ilia Klis

Inna Koch

Benjaminas Koltūnas

Leiba Korbas, 7 m.

Mauša Korbas, 12 m.

Fruma Kovarski, 10m.

Lėja Kovarski, 5 m.

Mira Kučinka

Rudolfas Lazersonas

Azarijus Lemchen

Viktoras Lemchen

Ania Levinson

Aviva Lifšic, 4 m.

Sorale Lifšic, 10 m.

Aronas Lopianskis, 2m.

Raja Lopianskytė, 2 m.

Zlata Mandelytė

Beba   Minc

Veva Minc

Dvorale Murin

Mišelskių šeimos 2 vaikai

Chanan Mištovski, 2 m.

Liusikas (Laska) Mozesas

Becalelis Pacas, 12 m.

Elijas Pacas, 9 m.

Pesal

Aronas Rainas, 1m.

Niuta Rainaitė, 12 m.

Golda-Rut Ratner

Faigelė Rubinaitė

Pesė Sidler, 8 m.

Silkinerių šeimos 2 sūnūs

Getta Sobolevič, 3 m.

Marikas Subotskis, 6 m.

Ester Sukenik, 10 m.

Pinchosas Šaferis

Roza Šafer

Ruven Šafranski

Iser Šlapoberski, 10 m

Ari-Arik Štain, 6 m.

Liova Štromas

Basia Tartakaitė

Elijas Tartakas

Jankelis Vitkinas, 5 m.

Jankelis Vitkinas, 6 m.

Motelis Vitkinas, 3 m.

Josifas Vitkinas

Lionia  Volpert

Zenia Volpert

Liuba Zelcer

Rapolas Zelcer

Cilia Zinger

Mina Zilberg

Moše  Volbe

Prisiminkime  Vaikų akcijos minėjimą, kuris vyko pernai, ir ceremoniją sakralioje erdvėje, pratęsiant menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.
Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Bernardinai.lt  Rasa Baškienė

,,Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai. Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu.“ Tokius žodžius savo dienoraštyje 1940-ųjų metų rugpjūčio 15 d. rašė Matilda Olkinaitė, aštuoniolikmetė žydaitė iš Panemunėlio miestelio (Rokiškio apskritis). Matilda buvo žinoma kaip garsėjanti poetė, jos eilėraščius spausdino tarpukario vaikų žurnalai „Kregždutė“ ir „Žvaigždutė“, 1935–1936 m. žurnale „Aušrelė“ juos skaitė lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių vaikai. Matildos eiles publikavo ir Kaune leidžiamas žurnalas moksleiviams „Mokslo dienos“. Žymus tarpukario pedagogas ir žurnalistas Stasys Tijūnaitis, anksti įžvelgęs neeilinį talentą, linkėjo jaunajai poetei „eiti į gyvenimą su tokiu darbingumu, kokiu ėjai lig šiol…“

Gyventi Matildai buvo likę mažiau nei metai…

Talentinga Panemunėlio poetė

Matilda Olkinaitė gimė 1922 m. birželio 6 d. Panemunėlyje, miestelio vaistininko Noacho Olkino ir medicinos sesers Asnos Olkinienės šeimoje. Augo kartu su broliu Ilja, sesėmis Mindele ir Grunia. Matildos tėtis buvo labai gerbiamas Panemunėlio žmonių, nes nesiekė pelnytis iš sergančiųjų, kuriems dažnai paskirdavo vaistų nemokamai, sakydamas: „Sumokėsite, jei mano vaistai padės pasveikti.“ Archyvai liudija, kad Noachas buvo kilęs iš Vilniaus, o jo tėvas Josifas Olkinas taip pat buvo medikas. Noachas, studijuodamas farmaciją, 1914–1918 m. dirbo Gustavo Elijo Širvinto vaistinėje Vokiečių g. 15. 1919 m., baigęs farmacijos kursus Kaune, įgijo provizoriaus padėjėjo laipsnį ir atsikėlė į Panemunėlį, čia atidarė vaistinę, kuriai vadovavo iki savo žūties 1941 m. liepos 10 d.

Panemunėlyje Noachas Olkinas susidraugavo su parapijos kunigu Juozapu Matelioniu, kuriam kaip draugystės ženklą padovanojo drožinėtą ąžuolinę klausyklą, kuri ir dabar tebestovi netoli bažnyčios durų. Jis buvo griežtas, bet mylintis tėvas Matildai, anksti įžvelgęs dukros talentą ir reikalavęs maksimalių pastangų jam lavinti. Matilda savo dienoraštyje rašė: „Vakare papa visuomet sako: „Dar viena diena praėjo.“ Tai sakoma man: dar viena diena praėjo, o aš nieko nenuveikiau. Turiu prisipažinti: aš mėgstu ginčytis su papa. Ginčai būna kultūringi ir retai kada išeina iš padorumo ribos. Papa neramiai žiūri į mano ateitį, o aš viską išdėstau keliais šabloniškais sakiniais. Papai skaudu dėl mano nerašymo. O aš randu kokį pateisinimą, kuriuo pati netikiu ir kuriam niekas netiki.“

Romainas Gary: milžiniškų ambicijų ir didelių aistrų žmogus, žaidęs paslaptimis

Romainas Gary: milžiniškų ambicijų ir didelių aistrų žmogus, žaidęs paslaptimis

www.DELFI.lt

Romainas Gary (1914–1980) – rašytojas, kino scenaristas ir režisierius, Prancūzijos konsulas, milžiniškų ambicijų ir didelių aistrų žmogus, nuotykių mėgėjas ir svajotojas. Neturtingas žydų vaikas, gimęs 1914 m. Rusijos imperijoje. Ambicingas paauglys, susipažinęs su Kesselio ir Malraux kūryba. Generolo de Gaulle’io kareivis, Laisvosios Prancūzijos oro pajėgų lakūnas. Diplomatas, išmaišęs Europą, o paskui užkariavęs Ameriką. Prancūzijos generalinis konsulas Los Andžele. Aktorės Jeanos Seberg vyras. O svarbiausia – rašytojas, du kartus apdovanotas Goncourt’ų premija, bet ir toliau apsėstas troškimo pranokti patį save.

Per tokius kontrastingus paveikslus Dominique Bona, pirmosios išsamios R. Gary biografijos lietuvių kalba (iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė, išleido „Baltos lankos“) autorė, mėgina atskleisti tikrąjį R. Gary gyvenimą: gyvu ir žaismingu stiliumi piešia portretą laisvo žmogaus ir talentingo rašytojo, kurio įtaigūs romanai pelnė vietą tarp didžiųjų XX amžiaus kūrinių. Dominique Bona (g. 1953) – prancūzų žurnalistė ir rašytoja, Prancūzų akademijos narė, Garbės legiono ordino kavalierė, daugelio literatūrinių premijų, tokių kaip „Prix Interallié“, „Prix Méditerranée“, „Prix Renaudot“, laureatė. Knyga „Romainas Gary“ 1987 m. buvo įvertinta Prancūzų akademijos Didžiąja biografijos premija. D. Bona taip pat parašė biografines knygas apie Stefaną Zweigą, Berthe Morisot, Camille ir Paulį Claudelius, André Maurois.

Šiame straipsnyje galite perskaityti pirmąjį biografijos skyrių – „Parijo jaunystė“.

Parijo jaunystė

Virš Angelų įlankos savo svajas lakina ištįsęs, laibas, tamsaus veido ir šviesių akių paauglys. Prancūzijos pietūs jį pavergė. Jis mėgsta saulę, neįtikėtinai ištaigingą klimatą, kuris, palyginti su baisiomis jo vaikystės žiemomis, prilygsta rojui. Paauglys vardu Romainas Kacewas. Jam penkiolika metų. Jis yra žydas, neturtingas, betėvis. Kilęs iš Lenkijos. Dabar, 1927-aisiais, bus vos dveji metai, kai iš ten su motina pabėgo į Nicą. Kartūs karo, kurį išgyveno Vilniuje ir Varšuvoje, prisiminimai blėsta žiūrint į Rivjeros gamtovaizdį, nuostabią aplinką, apgaulingą kaip miražas: Žydrojo Kranto palmės, bugenvilijos ir jazminaičiai.

Macos dalinimas LŽB senjorams

Macos dalinimas LŽB senjorams

Gerbiami bendruomenės nariai,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Socialinių programų departamentas (LŽB SPD) kiekvienais metais tradiciškai nemokamai išdalina apie 1200 dėžučių macos savo klientams visoje Lietuvoje. Beveik visi, jų tarpe yra daugiau nei 300 žmonių, kurie išgyveno Holokaustą,- šiuo metu yra rizikos grupėje. LŽB  pasirūpino macos pristatymu visoms regioninėms bendruomenėms.  Šios bendruomenės organizuoja macos dalinimą savo regionuose, į atokiausius Lietuvos kampelius iškeliauja siuntos. Dedamos visos pastangos, kad šis svarbus Pesacho simbolis pasiektų šventinio Sederio stalą.

Priimame iššūkį Vilniuje pristatyti po dėžutę macos į namus kiekvienam LŽB SPD klientui. Tai yra virš 900 dėžučių.

Prie šio iššūkio kviečiame prisijungti ir jus. Jei nesate rizikos grupėje, turite norą ir galimybes padėti, prašome užpildyti savanorio anketą: https://forms.gle/ByKBXckyRZFhVzbCA

Daugiau informacijos: tel. 8 672 57 540 arba el.paštu: sofja@lzb.lt

Skelbimas visiems, norintiems pirkti macas

Skelbimas visiems, norintiems pirkti macas

Mieli bendruomenės nariai,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė siekia savo bendruomenės nariams užtikrinti kuo saugesnes macos įsigijimo sąlygas ir  siūlo Vilniuje užsisakyti macas su pristatymu INTERNETU.

Užsisakant internetu: 1 macos pakuotės (1 kg) kaina –  6 Eur , macos miltų (454 gr) – 4 Eur.

Pristatymo išlaidas dalinai dengia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

 SĄLYGOS

  • Pristatymas organizuojamas Vilniuje.
  • Užsakymai priimami iki balandžio 2 d.

 

UŽSAKYMAS IR APMOKĖJIMAS

Norint užsisakyti macas (ar macos miltus) Jums tereikia:

  • prisijungti prie savo elektroninės bankininkystės paskyros
  • padaryti bankinį pavedimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei į banko sąskaitą Nr. LT09 7044 0600 0090 7953 už norimą kiekį macos pakuočių.
  • mokėjimo pavedimo paskirties laukelyje BŪTINA nurodyti duomenis, reikalingus pristatymui: siuntos gavėjo vardas, pavardė, tikslus pristatymo adresas, kontaktinis telefonas, el.pašto adresas, tikslus pakuočių skaičius:

Pildymo pavyzdys: Vardas Pavardė, Obuolių g.  1-11, Vilnius, 8 123 45678, vardas@gmail,com, 3 pak. macų, 2 pak. macų miltų.

 

PRISTATYMAS

  • atlikus mokėjimą iki balandžio 2 d., su jumis susisieks koordinatorius dėl pristatymo detalių.
  • užsakymas bus pristatytas iki balandžio 7 d.
  • atsiskaitymas grynais pinigais pristatymo metu NEGALIMAS.

 

KITOS SĄLYGOS

Mes pasiliekame teisę neįvykdyti užsakymo dėl šių priežasčių:

  • prekių likutis yra nepakankamas;
  • neteisingai nurodyti kontaktiniai duomenys, neįmanoma susisiekti;
  • informacija, kurią Jūs suvedėte yra klaidinanti, netiksli ar nepakankama;
  • bus sugriežtintos karantino sąlygos ir pristatymo organizavimas taps neįmanomas.

Daugiau informacijos dėl macos užsakymo internetu: tel. 8 672 16 982,  el. paštu:  pesach2020@lzb.lt

 

Saugokime save ir vieni kitus!

Sveikiname Roką Dobrovolskį su gimtadieniu

Sveikiname Roką Dobrovolskį su gimtadieniu

Rokas Dobrovolskis, LŽB administratorius ūkio reikalams šiandien švenčia savo gimtadienį, žmogus – visada su malonia šypsena, tokį mes visi jį pažįstame. Jis niekados neatsisako padėti, kai jo paprašote. Visas LŽB ūkis laikosi ant Roko pečių, todėl sveikindami, linkime jam stiprios sveikatos, kas šiandien yra svarbiausia!

Su gimtadieniu, Rokai!

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky prašymas visiems Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariams

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky prašymas visiems Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariams

Mielieji, gyvename karantino metu, kasdien sužinome, kad užsikrėtusiųjų skaičius  koronavirusu didėja, girdime raginimą neišeiti iš namų, saugoti savo sveikatą. Nepaisant perspėjimų, sužinome, kad ne visi LŽB nariai supranta, kad taisyklių reikia laikytis.

Gerbiamieji bendruomenės nariai, labai prašau Jūsų neiti į parduotuves , jei nėra būtinybės, neišeikite iš namų, ypač senjorai, esantys rizikos grupėje, kuriais kasdien rūpinasi LŽB Socialinis centras, jo patronažo darbuotojos lanko savo globotinius, atneša maistą į namus. Kaukės yra užsakytos ir visi globotiniai bus aprūpinti.

Artėja Pesacho šventė, Vilniuje macą  senjorams pradėsime intensyviai vežioti kitą savaitę  Linkiu visiems saugoti save ir šeimos narius, būkite sveiki.

Arkadijus Vinokuras. Ne, ne žydai sukūrė koronavirusą, Laurynai Kasčiūnai

Arkadijus Vinokuras. Ne, ne žydai sukūrė koronavirusą, Laurynai Kasčiūnai

DELFI.lt

Juodai juokauju – TS-LKD Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, ačiū Dievui, nekaltina žydų dėl koronaviruso. Bet jis kaltina Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB), kad ji finansiškai parėmė naują Rūtos Vanagaitės – „tos melagės“ – knygą „Kaip visa tai įvyko“.

Sakysite, ką mano sukurta feikinė antraštė turi bendra su su L. Kasčiūno kaltinimu LŽB? Ogi abi idėjos yra melagingos, leidžiančios manipuliuoti tiesa.

Mat, knygos pagrindinis veikėjas yra ne R. Vanagaitė, bet vienas garsiausių Europos istorikų, Holokausto istorijos Lietuvoje ekspertas, istorijos mokslų daktaras Christopheris Dickmannas. Ar kaip tik šis faktas išgąsdino poną L. Kasčiūną? Viena yra kritikuoti „istorijos diletantę“ (anot Rūtos Vanagaitės kritikų), visai kita – Lietuvos prezidento globojamos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti narį.

Slėpdamas, kad bijo tiesos, L. Kasčiūnas imasi manipuliacijų pamiršdamas, kad pusiau tiesa taip pat yra melas. Maža to – L. Kasčiūnas kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę F. Kukliansky reikalaudamas paaiškinti jam, L. Kasčiūnui, Geros valios fondo (GVF) sprendimo finansuoti „Rūtos Vanagaitės projektą“ motyvus.

Cituoju jo teiginį asmeninėje FB paskyroje: „Kukliansky yra bendruomenės pirmininkė, todėl ir klausiu jos, ar 10 tūkst. skyrimas Vanagaitei atitinka fondo tikslus ir misiją.“ Tai atsakymas toks: GVF finansavo bendrą R. Vanagaitės ir Ch. Dickmanno projektą. Tačiau Seimo narys kalba tik apie R. Vanagaitę. Kodėl? Nes paminėjus pasaulyje pripažintą istoriką neliktų intrigos. Šio istoriko neįmanoma apkaltinti darbu V. Putino režimui. Jo neįmanoma apkaltinti diletantizmu.

Klausimas L. Kasčiūnui: kokiu teisiniu pagrindu Seimo narys reikalauja Lietuvos žydų bendruomenės pateikti jam GVF veiklos nefinansinę ataskaitą? Reikalauja pasiaiškinimo dėl vieno ar kito projekto finansavimo?

Izraelyje koronaviruso atvejai nuo pirmadienio vakaro išaugo iki 1 656

Izraelyje koronaviruso atvejai nuo pirmadienio vakaro išaugo iki 1 656

Daugiau nei 71 000 izraeliečių yra karantine, palyginti su beveik 75 000 izraeliečių, apie kuriuos pranešta pirmadienio rytą. Iš viso daugiau nei 135 000 žmonių praleido laiką izoliacijoje.Pirmadienio rytą pranešta, kad daugiau žmonių palieka izoliaciją, nei atvyksta į ją. Atvejų padaugėjo dėl padidėjusio viruso tyrimų skaičiaus – per pastarąsias 24 valandas buvo ištirti 3 743 žmonės. Pirmadienio rytą pranešta, kad praėjus 24 valandoms ištirta 3 230 asmenų. Antradieni vėl pranešta apie užsikrėtusių padidėjimą, iki 1656. Paprastai išsiunčiami du informacijos atnaujinimai per dieną, ryte ir naktį, o antradienį – 12 valandą apsikrėtusių padidėjo 214, ataskaita rodo, kad dienos pabaigoje duomenys vėl išaugs.