Paveldas

Nuotaikinga Europos žydų kultūros diena 2020

Nuotaikinga Europos žydų kultūros diena 2020

2020 rugsėjo 6d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė smagiai minėjo Europos žydų kultūros dieną. Bendruomenės nariai su pirmininke Faina Kukliansky, Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yosi Levy, Kultūros paveldo departamento (KPD) prie LR Kultūros ministerijos direktoriumi  Vidmantu Bezaru, su susirinkusiais svečiais linksminosi, dalyvavo hebrajų kalbos pamokoje su Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktore Ruth Reches. Žydų bendruomenė  sukvietė vilniečius ir svečius linksmai praleisti pirmąjį rugsėjo sekmadienį ragauti žydiškų skanėstų gamintų ,,Beigelių krautuvėlėje“, kur žydai dažnai pravirksta, kalbėdami apie savo mamų ir močiučių keptus beigelius.

Bendruomenės ,,Beigelių krautuvėlės” sienas papuošė nuostabūs paveikslai iš Marko Kaplano kolekcijos

             

Kaune Lietuvos miestų mokytojai sėmėsi žinių kaip supažindinti moksleivius žydų paveldo ir žydų kapinių tema

Kaune Lietuvos miestų mokytojai sėmėsi žinių kaip supažindinti moksleivius žydų paveldo ir žydų kapinių tema

Džiaugiuosi, kad Lietuvos mokytojai mokslo metams ruošėsi ne tik nerimaudami dėl virusinių aktualijų ar modeliuodami mokinių srautus mokyklų koridoriuose, bet ir dalyvaudami prasminguose seminaruose.
Paskutinę rugpjūčio savaitę būtent toks vyko Kaune. Man buvo suteikta garbė dalyvauti jame svečio teisėmis ir tarti sveikinimo žodį, o mokytojai iš įvairių Lietuvos miestų sėmėsi žinių ir patirties, kaip supažindinti savo ugdytinius su žydų paveldu Lietuvoje, kaip į mokymo procesą įtraukti žydų kapinių temą.
Krekenavos žydų istorija

Krekenavos žydų istorija

Kada buvo pastatyta senoji Krekenavos sinagoga, tiksliai nežinoma, tačiau joje vietos žydai meldėsi jau XVIII amžiuje. Manoma, jog XIX šimtmečiui baigiantis sinagogos pastatas buvo perstatytas – labai jau mūro plytos panašios į tas, iš kurių 1901 metais iškilo garsioji Krekenavos bažnyčia. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Buvo laikas, kai nedideliame Krekenavos miestelyje dauguma gyventojų buvo žydai, o pagrindinės gatvės kabėjo mirgėjo jų parduotuvių ir verslų iškabomis.

Sunku būtų surasti Lietuvos miestelį, kuriame savo pėdsakų nebūtų palikę žydai. Krekenavoje gausu tokio paveldo ir jis puoselėjamas.

Pėdsakai miestelyje

Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Panevėžio įsikūrusi Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XV amžiaus pradžioje. Daugiau nei šešis šimtmečius skaičiuojantis miestelis ypač klestėjo XVI amžiuje, nes čia buvo administracinis centras, vyko Upytės žemės teismai.

Žydai čia įsikūrė XVIII amžiaus pradžioje: kaip rodo istoriniai dokumentai, jų tada Krekenavoje įsikūrė 16 šeimų.

Palanki geografinė padėtis – dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija – leido miesteliui plėstis. Tiesa, Krekenavą ne kartą siaubė gaisrai, epidemijos, karai.

Vienas didžiųjų gaisrų minimas XVIII amžiaus pabaigos šaltiniuose – tąsyk supleškėjo dauguma miestelio namų. Kita tokia nelaimė aplankė XIX amžiaus viduryje, kai itin sausą, vėjuotą dieną ugnis įsiplieskė vieno žydo namuose. Tuomet sudegė daug įvairios paskirties pastatų, dalis krekenaviškių liko be pastogės.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja Rūta Adamkevičienė sako, kad remiantis XIX amžiaus surašymo duomenimis, jau daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai: iš beveik 2 200 – virš 1 500. Taip pat žinoma, kad maždaug XVIII amžiuje Krekenava turėjo ir savo sinagoga, nors tiksli jos pastatymo data nežinoma.

Krekenavos žydų sinagoga

Paskelbus Sekundės.lt straipsnį apie parduodamą Panevėžio sinagogą, gavome Turto banko laišką su paneigimu

Paskelbus Sekundės.lt straipsnį apie parduodamą Panevėžio sinagogą, gavome Turto banko laišką su paneigimu

Reaguojant į publikaciją dienraštyje „Sekundė“, norime pranešti ir nuramini, kad Panevėžio sinagoga, esanti adresu Valančiaus g. 4, nėra nei aktyviai pardavinėjama, nei paskelbtas jos aukcionas.

Turto bankas laikosi susitarimo, nesiimti jokių aktyvių veiksmų dėl šito pastato, kol ieškoma galimybių perduoti ją vietos bendruomenei per Geros valios fondą.

Nesusipratimai kyla, nes minėtas pastatas yra įtrauktas į valstybės parduodamo turto sąrašą, o tas sąrašas atsispinti Turto banko internetiniame puslapyje. Tačiau, kaip minėta, jokių aktyvių veiksmų dėl pardavimo nėra atliekama.

Apie situaciją tiesiogiai yra informuotas ir Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

Pagarbiai,

Tomas Bagdonas

Komunikacijos skyriaus vadovas

 VĮ Turto bankas 

Kęstučio g. 45, 08124 Vilnius

mob. +370 680 21 199

Tomas.Bagdonas@turtas.lt

www.turtas.lt

 

Europos žydų kultūros diena Vilniuje kviečia

Europos žydų kultūros diena Vilniuje kviečia

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė tradiciškai pirmąjį rugsėjo sekmadienį vilniečius ir miesto svečius kviečią į jau V kartą smagiai rengiamą Europos žydų kultūros dieną Vilniuje!

Visi renginiai atviri ir nemokami. Dalyvių skaičius ribojamas dėl suprantamų priežasčių tad suskubkite registruotis.

Kulinarinė edukacija – registracija tik el. paštu kavine@lzb.lt

Jerulitos ekskursija – registracija tik el. paštu travel@jerulita.lt

REGISTRACIJA INTERNETU >>ČIA

Virtuali Europos žydų kultūros diena kviečia dalyvauti

Virtuali Europos žydų kultūros diena kviečia dalyvauti

Pirmą kartą per 20 metų žydų kultūros ir paveldo gerbėjai visame pasaulyje  turės galimybę dalyvauti 8 valandų virtualioje programoje.

Naujos technologijos leis AEPJ ir partneriams pasiekti plačiausią auditoriją visame pasaulyje. EŽKSD atidarymo šventėje virtualiai bus transliuojamos paskaitos, interviu, koncertai ir vaizdo įrašai apie Europos žydų paveldą. Keliaukime kartu, tiesiogiai susijunkime su Liuksemburgu, Barselona, ​​Jeruzale, Paryžiumi ir Oksfordu.

Transliacijoje bus penki pagrindiniai įvykiai, išsamiau aprašyti toliau, kuriuose žiūrovai galės bendrauti su pranešėjais per pokalbį. Likusios transliacijos metu įvairūs dokumentai ir vaizdo įrašai, kuriuos sukūrė dalyvaujančios institucijos, bus retransliuojami. „Online Kickoff“ bus tiesiogiai transliuojamas AEPJ profiliuose „Facebook“, „YouTube“ ir „Instagram“. Kviečiame prisijungti per dieną ir pakviesti tą patį padaryti jūsų bendruomenę.

Programa: 2020 m. Rugsėjo 6 d

Ant prekystalio žydų sinagoga

Ant prekystalio žydų sinagoga

Valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas internetinėje svetainėje skelbia apie parduodamą dar 1910 metais Panevėžio verslininko lėšomis statytą žydų sinagogą. P. Židonio nuotr.

Sekunde.lt

Panevėžio sinagogos pastatas pastatytas 1910 ir iki 1940 priklausė žydų bendruomenei. 2001 m. minint 60-ąsias žydų genocido metines, prie buvusios sinagogos atidengta memorialinė lenta žydų maldos namams atminti.

Yrančiam raudonų plytų buvusios žydų sinagogos pastatui Panevėžio centre, M. Valančiaus gatvėje, valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas ieško pirkėjų. Labiausiai dėl to neramu vietos žydų bendruomenei ir jos prarastu turtu besirūpinančiam Geros valios fondui. Šios abi organizacijos, beieškodamos, kaip išsaugoti savo tautiečių palikimą, rodos, pateko į uždarą ratą.

Turto banko prekystalis nuolat pasipildo įvairiais pastatais: daugiausia senais, apleistais namais, butais, kartais administracinėmis patalpomis. Bet kultūros paveldo, buvusiais religinės paskirties statiniais ši viešoji įstaiga prekiauja labai retai.

Šįkart Turto banko internetinėje svetainėje skelbiama apie parduodamą Panevėžio verslininko lėšomis dar 1910 metais statytą žydų sinagogą, besiglaudžiančią šalia istorinio Sausio 13-osios skvero.

Simnas įprasmino 2020 Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą

Simnas įprasmino 2020 Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą

Simne rugpjūčio 23 d. vyko didžiausias šių metų renginys –  Simno bažnyčia iškilmingai minėjo 500 metų jubiliejų, o Simnas įprasmino 2020 Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą.

Šventiniai renginiai prasidėjo nuo ryto. Smniškis, 5 knygų apie Simną autorius, profesorius Arvydas Šeškevičius bažnyčioje pristatė ką tik išleistą knygą „Simno bažnyčiai 500 metų“. 11.50 val. Simno bažnyčios šventoriuje bus pašventintas jubiliejui skirtas kryžius, kurį dovanoja tradicinių amatų centro „Ūdrupis“ vadovė Anelė Nasulevičienė.

Bažnyčios jubiliejaus iškilmės prasidėjo mišiomis. Jų metu giedojo operos solistė – sopranas Rasa Juzukonytė, dalyvavo Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų orkestras. Po mišių teatralizuota Simno seniūnijos bendruomenių eisena pajudėjo į Simno miesto aikštę, krioje vyko iškilmingas renginio atidarymas, Alytaus rajono savivaldybės mero Algirdo Vrubliausko sveikinimas, Alytaus rajono garbės piliečio regalijų įteikimas Jo Eminencijai Kardinolui Sigitui Tamkevičiui.

Simno iškilmėse dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Merkinės istorija byloja apie dingusį žydų miestą: nuo raudonosios mokyklos iki klubo „Makabi“ ir „Dzūkijos“ saldainių

Merkinės istorija byloja apie dingusį žydų miestą: nuo raudonosios mokyklos iki klubo „Makabi“ ir „Dzūkijos“ saldainių

Gabija Strumylaitė15min.lt

Merkinės vardas giliai įsirėžęs Lietuvos istorijos kronikose: čia Jogaila Vilniui suteikė miesto teises, čia dažnai lankydavosi, o galiausiai ir mirė Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Merkinė kadaise buvo ketvirtas pagal dydį šalies miestas. Tačiau nedaug kas žino, jog tarpukariu Merkinės šerdimi tapo net 70 proc. visų gyventojų sudariusi žydų bendruomenė.

„Pirmieji žydai Merkinėje minimi XVI a., tačiau klestėjimo laiku galime įvardinti XVIII a. pabaigą, kada žydai jau sudarė ketvirtadalį miestelio populiacijos. Seniūnijos inventoriuose yra netgi miestelėnų sąrašai su vardais ir pavardėmis, pačiam teko matyti“, – apie žydiškąją miestelio pusę pasakojimą pradeda Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas. Muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas pateikia ir šiek tiek statistikos. 1923 m. duomenimis, Merkinės valsčiuje gyveno 7374 gyventojai. Iš jų 5642 lietuviai, 1430 žydų, 189 lenkai, 90 rusų, 1 latvis ir kelios dešimtys totorių. Tuo metu 1930 m. miestelyje užregistruota 2200 gyventojų – iš jų 1700 žydų tautybės. O 1939 m. gyventojų skaičius pasiekė 2644.

Karolinos Savickytės nuotr./Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas (kairėje) ir muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas.

Ž.Buržinskas pažymi, jog kiek sudėtingesnis klausimas dėl pirmosios sinagogos atsiradimo, tačiau užtikrina, jog XVIII a. ji jau tikrai stovėjo. Sinagogų komplekso vieta – dabartinės Vinco Krėvės gimnazijos teritorija. Raudonų plytų mūro Klois sinagoga sunaikinta sovietų aviacijos 1944 m. Pokariu pastatas rekonstruotas, dabar patalpos naudojamos kaip mokyklos aktų salė. Medinė Beit Midraš sinagoga statyta po 1822 m. miestelio gaisro ir, tikėtina, nugriauta tik sovietmečiu, nes 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinę puolusiems partizanams perduotame planelyje toji vieta pavaizduota kaip sandėlis, atitinkantis sinagogos išmatavimus.

Merkinės krašto muziejaus mediana/Žygimanto Buržinsko sukurta sinagogų komplekso rekonstrukcija.

„Vietiniai pasakodavo tokią legendą miestelio vaikams, mėgusiems aplink sinagogą žaisti: atseit po namu yra urvas, kuriame gyvena ožka, o ant jos nugaros galima į Izraelį nujoti“, – šypsosi Ž.Buržinskas.

Raudonoji mokykla

Karo ir gaisrų nepaliestas išliko tik Talmudo Toros pastatas (šiandien čia veikia biblioteka ir gimnazijos klasės), statytas 1923 m. vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios Didžiosios sinagogos.

Šį projektą inicijavo garsus merkiniškis, JAV emigrantas Harry Fischelis. „Fischelis savo laiku galėjo vadintis vienu turtingiausių Niujorko žydų. Taip pat jis filantropas, mecenatas, jo vardas plačiai skambėjo pasaulyje. Iš ebėjaus nusipirkome 1928-ųjų metų leidimo knygą apie jį. Viskas detaliai surašyta apie šio žmogaus gyvenimą. Paminėta ir kelionė į Merkinę. Po Pirmojo pasaulinio karo Fischelis susitiko su čionykšte žydų bendruomene – išklausinėjo apie situaciją, pasiteiravo, ko jiems trūksta.

Žydai pasakė, kad Toros mokyklos neturi. Taigi jis jiems visą tą statybą ir finansavo. Įdomu, jog per laiko perspektyvą toji sąmata išsipūtė. Bent jau kiek tyrinėjau tarpukarines nuotraukas, turiu įtarimą, kad žydai už jo pinigus susitvarkė ir sinagogas. Knygoje taip pat yra kai kurių statinių, prie kurių prisilietė Fischelio ranka, fotografijos, įskaitant ir raudonąją mokyklą“, – tęsia istorikas.

Karolinos Savickytės nuotr./Buvusi Merkinės Talmudo Toros mokykla, statyta verslininko H.Fischelio lėšomis.

Energingų žmonių kraštas

Tarpukariu Merkinė tikslingai judėjo apskrities centro link. Miestelis aprūpintas vandens bei elektros tiekimu (ko dažnai neturėjo ir gerokai didesni miestai; netgi kai kurie Kauno kvartalai), atidaryta degalinė „Shell“.

Dėl šių ir kitų pasiekimų Chanochas Chašmonajis (Gendelis) knygoje „Merkinė – žydų miestas Lietuvoje” rašė, jog miestelį, žydiškai vadintą „Mereč“, geriau būtų pervadinti į „Merec“ (hebr. „energija“), kadangi čia gyveno itin energingi žmonės.

Tarpukaris pasižymėjo aktyviu visuomeniniu gyvenimu – įkurta daugybė įvairaus pobūdžių organizacijų. Tai galima pastebėti ir senovinėse fotografijose, kuriose užfiksuoti skirtingomis vėliavomis nešini miestelėnai.

Žydų organizacijos išsiskyrė veiklumu įvairiose plotmėse: socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje, netgi politinėje. Funkcionavo sionizmo idėjas propagavę judėjimai, didelis dėmesys skirtas jaunimo auklėjimui. Aktyvumu pasižymėjo ir sporto klubo „Makabi“ vietos skyrius. Miestelyje būdavo rengiami sinchroniniai šokiai, futbolo rungtynės.

Merkinės krašto muziejaus archyvai/Turgaus diena Merkinėje.

M.Černiauskas tikina, jog reiktų atkreipti dėmesį į pačių žydų ir lietuvių santykius: „Manyčiau, kad tai buvo pakankamai autonomiškos bendruomenės. Kodėl taip manau? Nesu matęs anų laikų Merkinės nuotraukos, kurioje lietuvių šeima būtų nufotografuota su žydų šeima. Kitas atvejis, jei kalbame apie miestelio šventes, viešus renginius.

Tarpukario spaudoje galima rasti nemažai straipsnių, liudijančių apie gražų tų bendruomenių bendradarbiavimą: kartu švenčiamos Vasario 16-osios šventės, 1928 m. Nepriklausomybės dešimtmetis, 1930 m. Vytauto 500 metų mirties sukaktis, sporto šventės. Būta atvejų, kai iškilmingi minėjimai rengti būtent žydams priklausiusioje Talmudo Toros mokykloje, kur lietuviai skaitė pranešimus patriotizmą ugdančiomis temomis ir panašiai.

Žinoma, kad statant Merkinės šaulių būrio namus, medieną pastatui paaukojo žydas Šefnas, atsidėkodamas lietuviams už apsaugą nuo lenkų plukdant sielius Merkiu.

„Meretz Relief Association“ archyvas/Žydų krautuvė.

1938 m. spaudoje minima, kad žydų bendruomenė, kaip ir kitos Merkinėje veikusios organizacijos ar asmenys, aukojo pinigus Merkinės šaulių būriui, nors nežinau atvejų, kad patys žydai būtų šios organizacijos nariais“, – pasakoja M.Černiauskas.

Žydiškieji akcentai

Iš Merkinės autobusų stoties Kaplano Maušos, Levino Joselio ir Stasio Čiurlionio autobusais būdavo galima pasiekti Alytų, Kauną.

„Miestelio istorijoje iš tiesų pastebima stiprių žydiškų akcentų. Vien Merkinės centre tarpukariu veikė per 50 krautuvių – iš jų reta kuri priklausė lietuviams.

Žydai prekiavo batais, skrybėlėmis, drabužiais, buities reikmenimis. Jie ir laikrodžius surinkinėdavo, ir saldainius gamindavo. Muziejuje turime keletą Merkinės saldainių fabriko „Dzūkija“ saldainių popierėlių. Gražus art deco stilius“, – į ekspoziciją ranka mosteli Ž.Buržinskas.

 

Atmintis saugoma ir virtualiai

Atmintis saugoma ir virtualiai

Kultūros paveldo registre registruotos Naujamiesčio žydų kapines, manyta, apima tik apie 16 arų. Tačiau paaiškėjus, jog teritorija gerokai didesnė, jų skaitmenizavimas dar tik planuojamas. PB nuotr.

Daiva Savickienė

Jau ne vienerius metus savanoriai tvarko ir dokumentuoja senąsias žydų kapines – sparčiai nykstančią Lietuvos istorijos dalį.

Tokių kapinių skaitmeninimas nėra lengvas ne vien dėl darbo apimties. Siekiant surinkti duomenis apie palaidotuosius, būtina išversti epitafijas. Nepaisant to, apie pusė šalies žydų kapinių yra dokumentuota. Savo eilės laukia ir Naujamiestis, tačiau čia pirmiau reikia sutvarkyti teisinius klausimus – pernai netikėtai aptikta, kad šios kapinės yra gerokai didesnės, nei manyta.

Išsiplėtė beveik hektaru

Radinys Naujamiestyje daugelį nustebino. Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, bevaikščiodamas po Naujamiesčio žydų kapines, nusprendė pažiūrėti, ar tolėliau nėra išlikę tvoros fragmentų, ir miškelio gilumoje, kur pilna krūmų, lapų, pastebėjo daugiau antkapių. Tada ir kilo hipotezė, kad kapinių teritorija gerokai didesnė, nei manyta. Į pagalbą buvo pasikviesti ir VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“, siekiančio išsaugoti informaciją apie žydų kapines virtualioje erdvėje, atstovai. Pasak šios organizacijos direktorės ir koordinatorės Sandros Petrukonytės, apie Naujamiesčio žydų kapines žinota. Jos registruotos Kultūros paveldo registre, tačiau manyta, kad teritorija apima tik apie 16 arų. Paaiškėjo, kad ji – gerokai didesnė. Šios kapinės kol kas neskaitmenizuotos, tai – ateities klausimas.

Naujamiesčio seniūnas Jonas Sankaitis sako, kad Kultūros paveldo departamentas į registrą jau įtraukė kiek daugiau nei 1,13 hektaro teritoriją. Kitaip tariant, žydų kapinės išplėstos kone hektaru. Seniūno teigimu, kaip pagrindas paimtas 1934 metų žemės suskirstymo projektas, kuriame pažymėtos ir žydų, ir karaimų kapinės.

Šiemet bus atliekami kadastriniai matavimai ir visas plotas bus įteisintas.

Vyriausybė perdavė Didžiosios sinagogos liekanas žydų Geros valios fondui

Vyriausybė perdavė Didžiosios sinagogos liekanas žydų Geros valios fondui

Vyriausybė perdavė Vilniuje esančias Didžiosios sinagogos bei Mikvių liekanas Geros valios fondui, besirūpinančiam Lietuvos skiriamomis kompensacijomis už Holokausto laikotarpiu nusavintą žydų turtą.

Pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, Žydų gatvėje esančios pastatų liekanos perduodamos fondui sumažinant mokėtiną kompensaciją šių pastatų pamatų verte – 1 244 eurais. „Tai yra šių pastatų liekanos, pamatai, atidengti archeologinių tyrimų metu. Pastatai buvo apgriauti Antrojo pasaulinio karo metais ir galutinai nugriauti sovietmečiu“, – priminė M.Kvietkauskas. Anot jo, Geros valios fondas kreipėsi dėl pastatų perdavimo nurodydamas, kad juos naudos Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimui „tenkinant žydų kultūrinius ir religinius tikslus“. Statinių liekanos 2017-aisiais įtrauktos į saugomų kultūros vertybių registrą. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais

Vyriausybė šį pavasarį buvo perdavusi sinagogos bei ritualinių vonių – Mikvių pastatus valdyti Kultūros paveldo departamentui.

Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrinėjimai vyko nuo 2011 metų, darbai iš dalies finansuojami Geros valios fondo. Lietuva jam lėšas perveda kaip kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą. Pernai liepą ten aptikti du rūsiai, kur laikytos senos knygos, ir Mikvė. Lietuvoje jau ne vienus metus diskutuojama, kaip įamžinti sinagogą. Sostinės meras Remigijus Šimašius yra pažadėjęs, kad sinagoga bus įprasminta iki 2023-iųjų, kai Vilnius švęs 700 metų jubiliejų. Mūrinė sinagoga pastatyta XVII amžiuje, iki tol čia buvusios medinės sinagogos vietoje. Teigiama, kad Vilniaus Didžioji sinagoga savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų Respublikos sinagogas.

 

Filmo idėja – perskaičius knygą „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“

Filmo idėja – perskaičius knygą „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“

Lietuvos televizijos dokumentinių laidų ciklo „ZACHOR. ATSIMINK“
scenarijaus autorei Julijai Ciurupai, bibliotekoje Vilniuje atsitiktinai į rankas pateko Aušros
Jonušytės sudarytas leidinys „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“.
Įdėmiai ją perskaičiusi, nutarė, remdamasi knyga, kupiškėnų lietuvių ir litvakų pasakojimais,
sukurti dokumentinį filmą apie Kupiškyje tarpukariu gyvenusius žydus. Julija Ciurupa ir
prodiuserė Indrė Zelbaitė-Ciesiūnienė, pasidalinę scenarijų per pusę, atvyko į Kupiškį su
gausia dviejų filmavimo grupiu komanda.

Rasa SKAISGIRYTĖ

Miestelis, išsaugojęs litvakų palikimą

Prieš filmavimą pirmą kartą apsilankiusi Kupiškyje ir jame praleidusi visą dieną J.
Ciurupa sužinojo, kad Kupiškis ne tik garsus litvakų palikimu, išlikusiais pastatais, bet ir jų
detalėmis, žiniomis kas kai kuriuose iš jų gyveno, kokiais verslais užsiėmė, apie kuriuos pasakojo
istorikė A. Jonušytė. Džiaugėsi, kad ir dabar yra gyvenančių lietuvių kupiškėnų, kurie po detalę
dėlioja tą mozaiką ir bando atkurti kas buvo seniau. Todėl filmo kūrėjams pasirodė, kad visa tai
labai vertinga. Tuo labiau, kad šiandien ne kiekvienas miestelis gali pasidžiaugti sukauptomis
žiniomis ir straipsniais apie vietines žydų bendruomenes spaudoje. Matosi, kad tuo užsiimantys
žmonės dirba savo darbą nuoširdžiai ir su užsidegimu.

Sužinojo, kad prie kupiškėnų darbo prisideda Lietuvos žydų bendruomenės nariai,
Lietuvos mokslininkai, Kupiškio žydų palikuonys, kurie čia atvykę papildo jau žinomus istorinius
faktus ir senesnius pasakojimus.

Sukurtuose filmuose bus parodyta penkiolika Lietuvos miestų ir miestelių: Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Rokiškis, Telšiai. Kupiškis, Plungė, Ukmergė ir kt.

Pagal scenarijų ir aktorių vaidyba

Du draugai aktoriai Dovilė Kundrotaitė ir žydiško kraujo turintis Marius Povilas Elijas

Projektas “Šolom, Akmene!” puikiai pavyko

Projektas “Šolom, Akmene!” puikiai pavyko

Keturios su puse dienos ir rezultatas – ,,Puikiai pavyko”- rašo akmenės laikraštis ,,Vienybė”.

Taip apie projekto “Šolom, Akmene!” veiklas ir renginius, vykusius praėjusią savaitę, sakė dalyviai bei svečiai iš Šiaulių ir Vilniaus. Taip pat kalbėta ir apie penktadienio susitikimus štetlo prisiminimams skirtoje konferencijoje, pamokas  su saldumynais apie Šabato papročius bei koncertą.

Iš anksto rengta jaunimo kūrybinė stovykla, žydų kapinių Vegeriuose, Klykoliuose, Viekšniuose, Tryškiuose lankymas ir tvarkymas su dideliu užmoju skaitmenizuoti šių vietų epitafijas.

Konferencijoje kalbėjo Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas, tapęs ir Akmenės ambasadoriumi, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Daumantas Todesas, apie vaikystės metus Žagarėje nuotoliniu būdu išklausyta F. Šteinienė, papildymų pateikė iš Kauno atvykęs Chaimas Bargmanas

Su prieš tai įvykusia  Šabato saldumynų edukacija susišaukė ir baigiamasis koncertas. Degė žvakės,  skaityta toros išminties, sceniniais vaizdeliais pasakota apie  vertybes ir tradicijas, muzikuota. Šabatas – dvasios diena, ir ji apšviečia dvasingumu visas likusias savaitės dienas. Šeima susirenka prie Šabato stalo: žvakės, balta staltiesė,  Šabatinės dainos, Toros žodžiai…

Skambėjo tradicinės Šabato vakaro giesmės ir dainos. Pasirodė rajono muzikos mokyklų bei Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai…

Rusnėje įteiktas apdovanojimas “Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei”

Rusnėje įteiktas apdovanojimas “Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei”

Rusnėje įteiktas apdovanojimas “Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei”. Šiemet juo pagerbtas mokytojas, visuomeninkas Vytautas Toleikis, atradęs ir išviešinęs rusniškio litvako Hermanno Kallenbacho draugystę su Mahatma Gandžiu.

Gandžio ir Kallenbacho draugystė įamžinta garsaus skulptoriaus, a.a. Romo Kvinto, sukurtame paminkle, kuris 2015 metais buvo atidengtas Rusnėje, ant Atmatos upės kranto. Prie paminklo pastatymo prisidėjo Lietuvos ambasada Indijoje.

Šeštadienį V. Toleikiui įteiktas apdovanojimas – sumažinta šio paminklo kopija. Ceremonijoje dalyvavo Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis, Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė, JAV ambasadorius Robertas Gilchristas, Vokietijos ambasadorius Matthias P.Sonnas, Izraelio ambasadorius Yossi Levy, Indijos ambasadorius Tsewang Namgyal, Lietuvos ambasadorius Indijoje Julius Pranevičius, Indijos garbės konsulas Rajinder Chaudhary, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kuri pasveikino V.Toleikį su apdovanojimu.

Su M. Gandžio ir H. Kallenbacho pažintimi ir jų bendra veikla Pietų Afrikoje bus galima plačiau susipažinti šią savaitę išleistame straipsnių rinkinyje “Sielos dvyniai”, kuris taip pat pristatytas Rusnėje. Būtent taip – “sielos dvyniu” – H. Kallenbachą vadino M. Gandis. Knygą bus galima rasti bibliotekose, taip pat Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centre.

Apdovanojimas už Lietuvos ir Indijos ryšių skatinimą teikiamas antrą kartą. Laureatą atrenka visuomeninė asociacija Lietuvos ir Indijos forumas. Pernai apdovanojimas įteiktas Indijos garbės konsului Lietuvoje Rajinderiui Chaudhary.

Gandhi ir Rusnėje augęs H. Kallenbachas susipažino Pietų Afrikoje 20 amžiaus pradžioje. H. Kallenbachas tapo ne tik ypač artimu M.Gandžio draugu, bet ir finansiškai rėmė jo inicijuotą nesmurtinio pasipriešinimo sąjūdį.

Kallenbachas gimė 1871 metais Žemaičių Naumiestyje. Netrukus šeima įsikūrė Rusnėje. Jo tėvas turėjo nedidelę lentpjūvę, sėkmingai prekiavo mediena. H.Kallenbachas baigė Tilžės gimnaziją, pasirinkęs architekto profesiją mokėsi Karaliaučiuje, Meklenburge, Štutgarte, Miunchene. 1896 metais H. Kallenbachas išvyko į Pietų Afriką ir iki 1906-ųjų sėkmingai dirbo architektu Durbane bei Johanesburge. 1904 metais H. Kallenbachas susipažino su M. Gandžiu, ėmė jį remti finansiškai, kartu rengė taikias protesto akcijas ir jose dalyvavo. Jis tapo ir Gandžio pasaulėžiūros sekėju. Už savo lėšas H.Kallenbachas šalia Johanesburgo nupirko nemažą žemės sklypą ir ten įkūrė rašytojo Levo Tolstojaus vardu pavadintą sodybą. H. Kallenbachas mirė 1945 metais.

2021 metais bus minimos 150-osios H. Kallenbacho gimimo metinės.

Rusnėje bus pagerbtas Mahatma Gandis ir jo artimas bendražygis iš Lietuvos H. Kallenbachas

Rusnėje bus pagerbtas Mahatma Gandis ir jo artimas bendražygis iš Lietuvos H. Kallenbachas

Rusnėje šeštadienį antrą kartą bus įteiktas apdovanojimas – sumažinta Nemuno pakrantėje stovinčios Mahatmos Gandžio ir Hermanno Kallenbacho skulptūros kopija.
Žemaičių Naumiestyje gimęs ir Rusnėje augęs H. Kallenbachas Pietų Afrikoje tapo artimiausiu M. Gandžio bendražygiu.
Renginyje taip pat bus pristatytas leidinys – straipsnių rinkinys apie šių iškilių asmenybių gyvenimą ir bendrą veiklą.
Kupiškėnai prisidėjo prie žydų istorijos

Kupiškėnai prisidėjo prie žydų istorijos

Aušrinė MERKYTĖ

Pirmadienį į Kupiškio etnografijos muziejų užsukę Račiupėnų gatvės gyventojai Jolita Kanapeckienė ir Vidas Kudukis norėjo pasitarti, kaip pasielgti su rekonstruojamoje gatvėje jų rastu žydų paminklu.

Kupiškėnai manė, kad atsitiktinai jų pamatytas paminklas gatvėje atsidūrė sovietiniais metais, naikinat žydų kapines prie bokšto. Čia atvežtas paminklas užpiltas žvyru ir paslėptas, norint išlyginti buvusias balas. Apgailestavo, kad taip barbariškai pasielgta su mūsų krašto kultūros paveldu. Prašė patarimo Kupiškio etnografijos muziejaus istorikės Aušros Jonušytės, sakė, „kad skaitė jos straipsnius rajoniniame laikraštyje apie žydų bendruomenę ir juos tai labai sudomino, paskatino domėtis Kupiškio miesto istorija“.

Nuvažiavus į vietą paaiškėjo, kad tai paminklinis akmuo iš žydų kapinių. Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistas Vytis Zavackas dalyvavęs apžiūrint paminklą, įsipareigojo jį nugabent atgal kur jis ir buvo.

Istorikė A. Jonušytė nufotografavo užrašą ir persiuntė dr. Larai Lempertienei, padedančiai kupiškėnams nuo pat jos straipsnio parašyto leidiniui „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“.

Mokslininkė mielai sutiko pagelbėti. Išaiškėjo, kad ant paminklo užrašyta: „Čia palaidotas Mozė, Elijo Hakoheno sūnus, miręs 5679 m. Nisano 9 d. (1919 04 09). Tebūnie jo siela įpinta į gyvybės mazgą“.

Bendrystė – ir per maistą

Bendrystė – ir per maistą

 

Daiva Savickienė

Tradicinė žydų virtuvė taip giliai įsiliejusi į pasaulinį kulinarinį paveldą, kad ir lietuvių šeimininkės dažnai nė nenumano, kiek daug iš jos perėmė.

Kiekviena tauta turi tradicinius patiekalus. Vien išgirdus dažno pavadinimą iš karto būna aiški jo kilmė. Tačiau žydai daugelį amžių gyveno įvairiausiose pasaulio kraštuose, tad jų virtuvė, priklausomai nuo regiono, šiek tiek skiriasi. Lietuviškoji – taip pat.

Sviesto su dešra nebus

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė įsitikinusi, kad Lietuvoje turbūt nėra miesto ar didesnio miestelio, kuriame kadaise nebūtų gyvenę žydų. Tačiau ilgą laiką daugelio lietuvių supratimas apie jų tautinę virtuvę buvo menkas, mat žydų bendruomenės būdavo labai uždaros.

„Santykiai su kitatikiais, kitų tautybių žmonėmis buvo labiau paremti prekyba. Religingiems žydams buvo – turbūt ir dabar tebedraudžiama sėsti prie bendro stalo su kitų tautybių ir tikėjimų žmonėmis, todėl ir į svečius nelabai ką kviesdavosi“, – centro vadovė paaiškina, kodėl lietuviai mažai žinojo, kokius patiekalus valgo ir kaip juos gamina žydai.

Pasak  A. Pečiulytės, taip ilgainiui veikiausiai ir susiformavo stereotipai, kilo įvairių nesusipratimų dėl maisto.

Šiuo metu, kai sienos senokai atvertos, daugelis yra keliavę po Izraelį, susidomėjimas žydų kulinariniu paveldu auga, nes tai yra ir sudėtinė kultūros dalis.

A. Pečiulytės teigimu, kalbant apie tradicinius žydų valgius svarbu tai, kad jų virtuvę, skirtingai nei krikščionių, reguliuoja religija. Pasak istorikės, Kašruto taisyklėse labai griežtai nurodyta, ką galima valgyti ir ko ne, kaip gaminti. Tokių konkrečių patarimų ir draudimų krikščionybėje nėra išskyrus apribojimus per pasninką.

Viena pagrindinių košerinio maisto taisyklių – jokiu būdu negalima maišyti mėsiškų ir pieniškų produktų.

„Toroje nurodoma, kad nevalia ėriuko virti jo motinos piene“, – sako A. Pečiulytė. Todėl esą draudžiama maišyti pieniška ir mėsiška tame pačiame patiekale arba valgyti tokius produktus vienus po kitų: yra nustatytas konkretus laikas, kada jau galima tą daryti.

„Mes įpratę ant mėsos patiekalo uždėti grietinės šaukštą ar pieniško padažo. To religingi žydai niekada nedarys“, – istorikė dar sykį pabrėžia vieną svarbiausių jų virtuvės taisyklių. Tradicijas gerbiantis žydas pienišką patiekalą po mėsiško ragaus tik praėjus keturioms šešioms valandoms, o mėsišką po pieniško – po valandos ar dviejų.

„Mūsų įpratimas rytais valgyti duoną su sviestu ir dešra nesuderinamas su košerinio maisto taisyklėmis“, – šypsosi pašnekovė ir aiškina, jog lietuviška ir žydiška virtuvės skiriasi ne vien tuo.

Taisyklių besilaikantys religingi žydai net turi atskirus dubenis, puodus, keptuves, netgi indų plautuves ir šaldytuvus mėsiškiems ir pieniškiems patiekalams.

Žydas renkasi silkes Šabui. 1937 metai. ARCHYVŲ nuotr.

Blynų įvairovė

Pieniški patiekalai žydų virtuvėje, A. Pečiulytės patikinimu, mažai kuo skiriasi nuo lietuvių. Jos manymu, taip galėjo susiklostyti žydams gyvenant Lietuvoje dar nuo XV amžiaus. Per ilgą laiką nori nenori vieni iš kitų nemažai perėmėme.

Štai visai neseniai, birželio pradžioje, žydai šventė Šavuoto šventę, kuriai tradiciškai gaminama daugiau pieniškų patiekalų.

„Ta švente pažymima, kad Dievas žydams suteikė Torą ir Dekalogą. Pas mus praktiškai tai sutampa su Sekminėmis – 7 savaitės po Velykų, o pas juos – 7 savaitės po išėjimo iš Egipto“, – aiškina istorikė.

Anot jos, labai dažnai per šią šventę žydai valgo lietinius su varške. „Kurie nuo mūsiškių skiriasi tik tuo, kad į varškę pridedama labai daug razinų ir užpilama šviežiomis trintomis uogomis arba uogiene“, – priduria A. Pečiulytė.

Saldūs lietiniai – Izraelyje dažnas pusryčių patiekalas. Bet žydai, pašnekovės teigimu, kaip turbūt visos tautos, kepa ir daug kitokių blynų. Jie gali būti mieliniai, miltiniai ar bulviniai.

„Mes vadiname blynais, o jie – blincėmis“, – patikslina.

Lietuviški bulviniai blynai ir tradiciniai žydiški skiriasi ne tik tuo. Visų pirma, ankstesniais laikais Lietuvoje buvo įprasta blynus kepti kiaulių taukuose, o kiaulienos nevalgantys žydai naudojo aliejų. Dar, pasak istorikės, žydai į bulvinius blynus pritarkuoja daugiau morkų, tad ir skonis būna visai kitoks. Kepa ir kitų daržovių blynus – pavyzdžiui, kopūstų. Tad įvairovė gerokai didesnė.

Labai daug blynų žydai kepa prieš pat Naujuosius metus švesdami šviesų šventę – Chanuką. Jie turi būti tiesiog permirkę aliejuje, ir ši kulinarinė tradicija, istorikės teigimu, susijusi su stebuklingu nutikimu, kai nugalėję priešus žydai grįžo į Jeruzalės šventyklą, kurioje aliejus, skirtas šventyklos aliejinei lempai uždegti, buvo išniekintas. Šventykloje žydai rado tik vieną tinkamos naudoti alyvos indą ir jo turėjo užtekti dienai, tačiau užteko aštuonioms. Per tą laiką buvo pagaminta naujo aliejaus.

„Ar kugelius atvežė žydai karčemų savininkai? Manoma, kad taip. Bet, pavyzdžiui, bulvinius blynus galbūt pradėjo pirmos kepti ir lietuvės šeimininkės.“ A. Pečiulytė, istorikė

Legendinis sultinys

Pasak A. Pečiulytės, tradicinėje žydų virtuvėje jokiems patiekalams ruošti negali būti naudojamas kraujas.

„Tikima, be to, ir Toroje sakoma, kad kraujyje yra gyvulio siela. Jeigu tu jo suvalgysi, suvalgysi ir sielą“, – aiškina, kodėl.

Jokiu būdu negalima patiems skersti bet kokio gyvulio. Tam tikslui specialūs skerdikai gyvulį apžiūri, ar jis sveikas. Paskui skerdžia, kad šis patirtų kuo mažiau kančių, ir būtinai iš kūno pašalina kraują. Jam išbėgus, mėsa pamerkiama į druskos tirpalą tam, kad ištrauktų visą likusį kraują. Ir tik tada ją galima vartoti.

Dėl to, istorikės teigimu, daugelio mėgstamų kepsnių su krauju tradicinėje žydų virtuvėje nerasime. Kaip ir jau minėtos kiaulienos. Valgyti galima tik skeltomis kanopomis ir atrajojančių gyvulių mėsą – ėrieną, jautieną, veršieną.

Religingi žydai nevalgo ir pelekų bei žvynų neturinčių žuvų, tad jokių patiekalų iš šamo. Negali ant jų stalo, pasak istorikės, būti ir ungurio, nes šis minta dvėseliena. Ne košerinis maistas yra ir midijos, vėžiagyviai.

Kadangi Lietuvoje žiemos būdavo šaltos, o rudens vakarai darganoti, žydai virdavo tokias pat sriubas, kaip ir lietuviai. Skirtumas tas, kad sultiniui buvo naudojama ne kiauliena, o paukštiena.

„Jų sriubos buvo tokios pat kaip ir mūsiškės, tik riebalai buvo naudojami kiti“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak A. Pečiulytės, žydų vištienos sultinys vadinamas legendiniu, turinčiu antibakterinių savybių. Jis labai ilgai verdamas ant lėtos ugnies, o kad skystis nenuvirtų, neišgaruotų, ant puodo uždedama salotų ar kopūstų lapų.

Simbolizuoja turtą ir sotumą

Vienas iš patiekalų, kurį gamino tiek žydai, tiek lietuviai, buvo iš Šiaurės Vokietijos atkeliavęs kugelis. Žydiškasis skiriasi tuo, kad į jį pritarkuojama daug morkų.

„Mes kugelį kepame su kiaulienos spirgučiais, riebalais, o jie kepa su šmalcu – vištų taukais. Jeigu ir mes pridėtume daug morkų, vištų taukų, pamatytume, koks plokštainis būtų geltonas, skanus“, – tikina A. Pečiulytė pridurdama, jog taip valgyti kugelį, kaip mėgsta lietuviai – su grietine, žydai negali.

Populiarus žydų virtuvėje ne vien bulvių, bet ir makaronų plokštainis. Gaminami kopūstų, kitų daržovių apkepai.

Apskritai, istorikės pastebėjimu, žydų virtuvėje naudojama daug morkų. Iš jų gaminami ir įvairūs saldumynai.

„Man labai gražus paprotys, kai ant Naujųjų metų, švenčiamų rugsėjį, stalo būtinai yra supjaustytų ir šiek tiek karamelizuotų morkų. Griežinėliai primena pinigėlius ir yra tarsi linkėjimas, kad kiti metai būtų sotūs ir turtingi“, – sako A. Pečiulytė.

Gardus ir kitas Lietuvos žydų patiekalas – šiek tiek apkepti obuoliai, apibarstyti cinamonu ir būtinai apipilti medumi. Obuolys – turtingumo, sotumo simbolis, tad juos valgant tikimasi, jog kiti metai bus sotūs, turtingi, laimingi, sako istorikė.

Žydams nedraudžiama vartoti alkoholį – yra košerinė degtinė, vynas, kiti gėrimai. Svarbu, anot A. Pečiulytės, kad jie būtų pasigaminti pačių: pagal griežtas taisykles (pavyzdžiui, vynuogių vynas gaminamas tik iš tų vynmedžių, kurie davė jau keturis derlius) ir prižiūrint rabinams.

Reguliuoja Šabas

Tradicinę žydų mitybą reguliuoja ir kiekvieną savaitę nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro švenčiamas šabas. Jo metu, pasak A. Pečiulytės, negalima dirbti 39 darbų, tarp jų ir pjaustyti peiliu duonos ar kokio nors patiekalo.

„Vadinasi, mėsą reikia pagaminti taip, kad jos nereikėtų pjaustyti, – paaiškina pašnekovė. – Todėl žydų virtuvei būdingi troškiniai su smulkiai pjaustyta mėsa, daržovėmis.“

Istorikės teigimu, jei šeimoje būdavo daugiau vyrų, kuriems reikėjo sotesnio patiekalo su mėsa, tada gamindavo vadinamąjį čolentą.

Į prabangesnius patiekalus su vištiena dėdavo ne tik daržovių – bulvių, morkų, bet ir džiovintų abrikosų, razinų, medaus. Toks troškinys vadintas tsimesu. Tačiau galėjo, pasak istorikės, jis būti ir vegetariškas.

„Yra patiekalų, kurių per šabo šventę negalima valgyti, – tęsia pasakojimą A. Pečiulytė. – Pavyzdžiui, draudžiama šabo dieną lupti kiaušinį. Jeigu jau norima jį valgyti, reikia išvirti prieš šventę ir nulupti.“

Tas pats ir su žuvimis. Per šabą draudžiama jas rakinėti, ieškoti kaulelių – tai jau laikoma darbu. Tad ir žuvų patiekalus reikia paruošti be kaulų. Vienas iš būdų – vadinamoji gefilte žuvis. Kitaip tariant, įdaryta. Ją gaminant išrenkami visi kaulai, į vidų pridedama įdaro, ir viską spėjama padaryti iki penktadienio saulės laidos.

Manoma, jog lietuvės šeimininkės gaminti įdarytą žuvį išmoko būtent iš žydžių.

„Lietuvoje populiariausia žuvis, kurią įdarydavo prieškariniai žydai, buvo lydeka“, – kaip geriausią įrodymą pateikia istorikė. Tiesa, paruošti įdarytą žuvį sugeba ne kiekviena šeimininkė: tam reikia ir kantrybės, ir įgūdžių. Taip, pasak A. Pečiulytės, atsirado žuvų kukuliukai. Žuvis sumalama, pridedama džiūvėsių, prieskonių ir išverdama žuvų sultinyje. Patiekiami kukuliukai su virtos morkos griežinėliais ir būtniausiai – su krienais.

„Vis dėlto „gefiltefiš“ – įdaryta žuvis – buvo šeimininkių pasididžiavimas“, – priduria istorikė.


Beigelių pardavėjas. 1935 metai. YIVO nuotr.

Pagal patiekalą ir kilmė

Žuvies kukuliukai, anot pašnekovės, kaip tik tas patiekalas, kurio skonis skiriasi priklausomai nuo regiono. Lietuvos žydai juos gardina druska ir pipirais, tad išeina aštrokį, Lenkijos žydai labiau mėgsta saldžius.

„O Izraelyje, sakoma, jie dar kitokie“, – pastebi A. Pečiulytė.

Kitas tradicinis žydų patiekalas yra „faršmakas“ – kapotos silkės užkandėlė. Be silkės, į ją dedama rūgščių obuolių, virtų kiaušinių, svogūnų. Gali būti išspaudžiama citrina, pridedama šiek tiek džiūvėsių, prieskonių, cinamono. Lietuvoje ji tepama ant juodos duonos, Pietų šalyse – ant šviesios.

„Faršmako“ receptų yra daugybė – kiekviena šeimininkė turi savo, – tikina istorikė. – Viena beria cinamono, kitos – ne, vienos naudoja rūgštų obuolį, kitos – saldoką. Svarbiausia – silkę kapoti.“

„Žydų virtuvėje daugelis patiekalų buvo sukapojami, ir tai suprantama. Mėsmalės atsirado tik XX amžiuje“, – patikslina A. Pečiulytė ir sako, kad tarpukario Kaune net gyvavo toks priežodis, esą iš „faršmako“ skonio atskirsi, kokio krašto kilmės šeimininkė. Nes kitame Lietuvos regione pagamintas patiekalas galėjo skirtis ir, pavyzdžiui, telšietiško „faršmako“ skonis buvo kitoks, nei kaunietiško.

„Net ir Izraelyje pagal „faršmaką“ galima suprasti, ar tai yra Lenkijos žydai ar Lietuvos žydai. Lenkijos žydų – saldesnis“, – pasakoja A. Pečiulytė.

Archajiški skoniai

Žydai buvo tarpininkai tarp Šiaurės Europos pirklių ir Rusijos. Ir viena tradicinių jų prekių buvo silkės.

A. Pečiulytė sako, jog daugelyje prisiminimų apie tarpukario Lietuvą minima, kad atėjęs į žydų parduotuvę visada rasi statinę su silkėmis. Ir būtinai bus parodyta, kuri žuvis gera, riebi, kuri – prasta.

„Buvo sakoma, kad žydas per dieną turi suvalgyti vieną silkę“, – teigia istorikė, patvirtinanti, jog šis produktas ne atsitiktinai pirmasis asocijuojasi su žydiška virtuve. Joje iš silkių gaminti net įvairiausi pagardai.

Kita vertus, sako A. Pečiulytė, silkė ant lietuvių stalo nuo žydų paruoštosios niekuo nesiskiria. Svarbiausia, kokie priedai jai naudojami.

„Žydai daro silkę su pagardais. Paims svogūnų, morkų, pakepins aliejuje, būtinai įdės razinų, šiek tiek medaus, įspaus citrinų sulčių, kad pagardas įgautų saldžiarūgštį skonį… Apskritai, Lietuvos žydų virtuvė yra saldžiarūgštė. Taip yra dėl to, kad žydų virtuvės karalius – medus. Jo deda į daugelį patiekalų“, – aiškina istorikė.

Pasak jos, dabar ne problema ilgesnį laiką išlaikyti maistą. Anksčiau tebuvo du konservantai – druska ir medus. Jie neleisdavo maistui taip greitai sugesti.

Be to, pasak A. Pečiulytės, tauta vis dėlto kilusi iš Rytų, tad jos virtuvė turėjo ryškų skonį, buvo labiau saldesnė.
Skirtumų netrūksta

„Ilgą laiką religija draudė bendrauti su kitų religijų žmonėmis, todėl žydai išlaikė archajišką virtuvę, kur prieskoniams skiriama labai daug dėmesys. Tad ji šiek tiek kitokia“, – pripažįsta A. Pečiulytė. Tačiau skuba pabrėžti, jog ir patys žydai ne visi gamina vienodai. Visoje Šiaurės Europoje, pradedant nuo Vokietijos, gyvenę žydai buvo aškenaziai – tai yra tie, kurie atėjo romėnams juos išvarius iš Izraelio. Čia juos ribojo gamta – šalti, drėgni orai, tad ir patiekalai buvo riebesni, sotesni: sriubos, maistingi troškiniai, blynai aliejuje ir panašiai.

Sefardai žydai, gyvenę musulmoniškuose, šiltuose kraštuose, tokiuose kaip Šiaurės Afrika, taip pat Portugalija, Ispanija, valgė šiek tiek kitokį maistą. „Kai taip karšta, sūdytos silkės tikrai nevalgysi, nes labai troškins. Tad ten vartojama daugiau daržovių, be to, valgiai saldesni“, – sako A. Pečiulytė.

Kita vertus, nereikia taip toli žvalgytis. Pavyzdžių gali būti ir istorikės jau minėtos Lietuvos ir Lenkijos žydų virtuvės. Pastarojoje irgi naudojama daugiau cukraus, medaus, tad patiekalai būna saldesni, lietuviškuose gi daugiau aštrumo.

Svarbiausia, kad šias maisto gaminimo tradicijas žydai išlaiko ir emigravę į kitus kraštus.

Lietuvos žydai tokio dalyko kaip humusas negamindavo. O Izraelyje ar Rytų kraštuose jis – kone ant kiekvieno stalo.

„Tarpukario Lietuvoje tokių dalykų nebuvo, nes ribojo galimybės. Aišku, turtingi žmonės, važinėję po užsienį, galbūt ir valgė, bet tai tikrai nebuvo patiekalas, kuris būtų ant kiekvieno žydų šeimos stalo“, – sako ji.

Prilipo kaip riestainiai

Dar vienas patiekalas, kurį gamina iš esmės visos Rytų tautos, – balandėliai. Bet, A. Pečiulytės teigimu, žydai savo gyvenamajame areale ryžius ir mėsą vynioja į vynuogių lapus, o Šiaurės Europoje, kur vynuogių nėra, – į kopūstlapius.

Tikėtina, kad ir šį patiekalą lietuviai perėmė iš žydų. Kaip ir daug kitų, kuriems galima priskirti ir chalą – pynutės pyragą, ir beigelius.

Pasak A. Pečiulytės, chala – būtinas šabo vakarienės atributas. Ant stalo turėjo būti dvi rankšluostėliu ar servetėle uždengtos pynutės. Kadangi peiliu nebuvo galima naudotis, duonos neatsipjausi, o štai pynutę buvo galima laužyti.

„Ypač Kaune po Antrojo pasaulinio karo niekas nevadindavo pynute. Sakydavo: „Einu pirkti chalos“, – istorikė pasakoja apie viso žydų pasaulio patiekalą.

Plačiai žinomi beigeliai – kiek pagerinti riestainiai. Istorikės teigimu, Vilniuje, kur iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug žydų, – mugėse ir turguose beigeliai buvo labai populiari prekė. Jos manymu, iš to greičiausiai atsirado ir lietuviški riestainiai.

„Jie pritapo ant lietuvių stalo ir atrodo, lyg būtų mūsų“, – sako A. Pečiulytė.

Nebeatsekami ryšiai

Ar iš lietuvių ką perėmė žydės šeimininkių, pasakyti sunku.

Lietuvoje vyraujantys bulvių patiekalai, istorikų teigimu, išplito per smukles. Bet tai įvyko tik XIX amžiuje.

„Per Vokietiją bulvės atėjo į Lietuvą. Tie patiekalai plito, o karčemose susitinka ir turtingi, ir neturtingi – visus reikia pigiai ir sočiai pamaitinti, – pasakoja A. Pečiulytė. – Taip atsirado kugeliai: žydiški vienokie, krikščioniški – kitokie. Ar kugelius atvežė žydai karčemų savininkai? Manoma, kad taip. Bet, pavyzdžiui, bulvinius blynus galbūt pradėjo pirmos kepti ir lietuvės šeimininkės. Dabar sunku nustatyti, kas ir iš ko tai perėmė.“

Istorikė neabejoja, kad juoda duona – lietuviška. Bet iš Lietuvos kilę žydai pirmenybę teikia jai. Pieniškus produktus vartojo ir tebevartoja abi tautos, tad atsekti, kas kieno, būtų sunku. Kaip ir tai, iš kur kilę abiejų tautų mėgstami lietiniai.

„Skaičiau, kad blyneliai buvo sumanyti lyg ir Vengrijoje, o kiti teigia, kad su žydais atkeliavo iš Vakarų Europos. Lietuviai liaudiškai juos vadindavo naliesnikais, o žydai sakė: kepame blinces“, – dėsto A. Pečiulytė.

Lietuvių mėgstamų šaltibarščių mielai ragauja ir turistai žydai.

„Nežinau, ar jų virtuvėje buvo gaminami – niekur neradau, bet žydų turistai mielai juos valgo“, – sako ji.

Pesacho – žydų Velykų vaišių stalas Panevėžio kibuce „Chaim“. 1934 metai. „YAD VASHEM“ nuotr.

Nori susipažinti

Pastaraisiais metais pakilimą išgyvenantis susidomėjimas kulinariniu paveldu neišvengiamai palietė ir žydų virtuvė.

Pasak A. Pečiulytės, Kėdainių krašto muziejus turi su tuo susijusių edukacinių programų, tačiau patys žydiško maisto negamina – pagal litvakiškus receptus, užrašytus Lietuvoje, pagamina kavinė. „Tai nėra košerinis maistas. Jį gali gaminti tik religingi žydai iš savo produktų, savo virtuvės“, – patikslina ji.

Vienas tokių patiekalų yra varške įdaryti pomidorai. Šis valgis, istorikės manymu, galėtų būti šiek tiek žydiškas šio regiono patiekalas. Mat Kėdainiai ne tik agurkų kraštas, o juos pirmieji pradėjo auginti žydai, bet ir pomidorų. Žinoma, jog Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo paplitę pomidorai Kėdainių krašte pasisekimą turėjo dar tarpukariu.

A. Pečiulytės teigimu, žmonėms iš tikro įdomi žydų virtuvė ir noriai domisi ir edukacinėmis programomis. Tai populiaru švenčiant asmenines šventes, norint susitikti su draugais ar prieš Naujuosius metus. Pasak istorikės, Krakių, kurie iki karo buvo labai žydiški, bendruomenė savo miestelyje atidarė svetainę-kavinukę, kur taip pat rengia žydiškų patiekalų pristatymus. Žydiškų patiekalų, jos žiniomis, galima paragauti ir Ukmergėje, Šiauliuose. Į Kėdainius gi traukia norintieji ne tik artimiau susipažinti su tautos, gyvenančios greta mūsų šimtmečius, virtuve, bet ir su maistu susijusiais papročiais bei tradicijomis. Juk visus mus sieja bendra istorija.

       

„Bloomberg“: Eva – didžiausia grėsmė Lukašenkai

DELFI.lt

Marc Champion, Aliaksandr Kudrytski, Bloomberg 2020 m. liepos 5 d.

Jos rankos sukryžiuotos, o lūpos sardoniškai pravertos – Eva netikėtai tapo protesto judėjimo, kuris prieš prezidento rinkimus neduoda ramybės Baltarusijos lyderiui Aleksandrui Lukašenkai, ikona. Pradėkime nuo to, kad „ji“ – tai beveik prieš šimtmetį aliejumi nutapytas portretas.

Žydų tapytojo ekspresionisto Chaimo Soutine’o paveikslas pakliuvo į patį politinio cunamio sūkurį. Bankininkas, įsigijęs jį 2013 m. – už kuklius 1,8 mln. dolerių Niujorko aukcione – bando balotiruotis į prezidentus, kad nutrauktų 26 metų trunkantį A. Lukašenkos valdymą.

Menas kovoja su tironais, o juk Ch. Soutino menas prasidėjo nuo Vilniaus .

Baltarusijos „Belgazprombank“ – banko, priklausančio Rusijos gamtinių dujų milžinei „Gazprom PJSC“ ir „Gazprombank JSC“ – vykdomasis direktorius Viktoras Babariko ištisą dešimtmetį praleido medžiodamas Baltarusijoje gimusių menininkų paveikslus, kad galėtų juos parsivežti į tėvynę ir parodyti visuomenei. Gegužės mėnesį jis paliko postą banke, kad paskelbtų savo kandidatūrą į rugpjūčio 9 d. rinkimus, o birželio 18 d. buvo sulaikytas, atliekant valstybės saugumo tarnybos patikrinimą dėl mokesčių vengimo ir pinigų plovimo.

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Nuotraukoje restauruojama Alantos sinagoga.

Po   trijų mėnesių trukusio COVID – 19 karantino, Panevėžio žydų bendruomenės  (PŽB)  žmonių grupė  išsiruošė į dviejų dienų pažintinę kelionę po Panevėžio  raioną, Molėtų ir Anykščių kraštą. Prisilaikant visų sveikatos apsaugos taisyklių. Kelionės maršrutaso tikslas vedė pažintiniu keliu aplankant Molėtų-Anykščių krašto ir Panevėžio rajono svarbiausius žydų ir lietuvių  istorinius objektus – žydų Holokausto aukų vietas, sinagogas, bažnyčias, gamtos paminklus, muziejus ir kt.

Automobiliu pasukome link Molėtų.  Sustojome prie Molėtų žydų žudynių vietos ir kapavietės. Prie paminklo tylos minute pagerbėme Holokausto aukų atminimą, padėjome gėlių puokštę ir žvakeles.

Sutartu laiku PŽB narius pasitiko  Lietuvos etnokosmologijos muziejaus gidas, kuris pasakojo apie muziejaus įsteigimo istoriją. Atsisveikinant gidui buvo įteikta simbolinė dovana – macų dėžutė.

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė15min.lt

2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tad šiemet yra puiki proga atrasti, kokius įdomius ir unikalius turistinius žydų kultūros paveldo objektus turime čia pat, savo šalyje.

Kol kas tai – nišinis turizmas. Nors turistinių žydų paveldo objektų gausu ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir regionuose, nemaža dalis turistų iki šiol, pavyzdžiui, poilsiaudami Palangoje ar Druskininkuose, taip ir lieka nesužinoję šių kurortų žydiškų istorijų. Ko trūksta, kad įdomi ir gausi litvakų istorija ir ją liudijantys objektai sudomintų lietuvius? O galbūt masinis turizmas ir neturi būti siekiamybė? Apie tai diskutuoja šio straipsnio pašnekovai.

F.Kukliansky: trūksta bendros žydų paveldo politikos

„Lietuva yra labai turtinga žydų paveldo. Lietuvos žydų bendruomenė turi nemažai paveldo objektų, pavyzdžiui, buvusių sinagogų. Esame Europos žydų kultūros paveldo kelio nariai. Turime įvairių planų, kaip tobulinti tą kelią – norime, kad žmogus ne tik atvažiuotų čia, pagulėtų ant žolytės ir išvažiuotų, bet ir pasisemtų žinių, Lietuvos žydų paveldo dvasios. Tačiau tai yra gana sudėtingas dalykas. Reikia pasakyti, kad, nepaisant mūsų sėkmingo bendradarbiavimo su Kultūros paveldo departamentu, Vyriausybe, atskirų miestų merais, vis dėlto valstybėje trūksta unifikuotos žydų paveldo politikos. Tą, ką mes, kaip bendrija, galime daryti, darome. Bet esame maža bendruomenė. Tos sinagogos, kurios mums buvo grąžintos, labiau panašios į tvartus negu į sinagogas. Jas reikia tvarkyti, įdėti nemažai pinigų.

Be to, mes siekiame autentikos – aš nenoriu daryti iš sinagogų disneilendo“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Kaip sėkmės pavyzdį ji nurodė medinę Pakruojo sinagogą: ji buvo labai gerai aprašyta, todėl buvo galima dekoruoti autentiškai. Artimiausių metų planuose – tęsti Alantos, Kurklių sinagogų restauravimą. Žiežmarių sinagogos restauravimo pabaiga numatyta jau šiemet. Čia planuojama įkurti miestelio žydų istorijos ir medinių sinagogų muziejų. Savo eilės dar laukia Kalvarijos sinagogų kompleksas, dar viena sinagoga Kėdainiuose.