Regioninės bendruomenės

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

www.DELFI.lt

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus palaiko Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN iniciatyvą ir kviečia prisijungti prie kolegų rengiamos akcijos – balandžio 19-ąją įprasminti Varšuvos geto sukilimo pradžią.

Ši data primena Antrąjį pasaulinį karą, kai 1940 m. spalio 2 d. nacistinės Vokietijos okupuotos Lenkijos sostinėje Varšuvoje buvo įkurtas getas žydams.

Mažiau nei per pusmetį į siena aptvertą teritoriją buvo suvaryta apie 590 tūkstančių žydų; jie kentė badą, terorą, buvo vežami prievartiniams darbams, į mirties stovyklas. 1942-ųjų vasarą vokiečiai apie 300 tūkstančių žydų iš geto perkėlė į netoli Varšuvos pastatytą Treblinkos mirties stovyklą.

Vyko sistemingas geto likvidavimas. Gete buvo likę apie 60 tūkstančių žydų, kai 1943 m. balandžio 19 d. atvyko du tūkstančiai vokiečių likviduoti getą.

Šimtai žydų pakilo į kovą, – išsekę, prastai ginkluoti, nesitikėdami laimėti, jie pasirinko žūtį kovoje užuot laukę mirties dujų kameroje. Keturias savaites, iki gegužės 15-osios, vyko Varšuvos geto sukilimas.

Kai pasipriešinimo vadą, vos dvidešimt ketverių metų Mordechajų Anielevičių (Mordechaj Anielewicz, 1919–1943) ir keliasdešimt kovotojų, besislapstančių bunkeryje, apsupo vokiečiai, jie nusižudė.

Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti iš geto per nuotekų kanalus. Varšuvos žydų getas Antrojo pasaulinio karo metais buvo didžiausias Europoje, o Varšuvos geto sukilimas žinomas kaip pirmasis miestiečių sukilimas vokiečių okupuotoje Europoje.

Istorinio pasipriešinimo įprasminimui Varšuvoje veikiantis Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN kasmet, balandžio 19-ąją, mini Varšuvos geto sukilimo pradžią. Sostinėje ir kituose Lenkijos miestuose savanoriai gatvėse dalija geltonus popierinius savadarbius narcizus, gėles gaminamos šeimose, mokyklose, įvairiuose kolektyvuose.

Lenkijos visuomenės iniciatyva palaikoma ir kitose šalyse. Visur žmonės, prisisegę popierinę gėlę, fotografuojasi, viešina nuotraukas socialiniuose tinkluose, – taip išreiškia pagarbą žuvusiems, skleidžia žinią apie istorinę datą.

Kasmet daugybė žmonių, segėdami geltoną gėlę, ateina prie paminklo geto didvyriams, ten, kur 1943 m. balandžio 19 d. prasidėjo sukilimas. Kasmet su geltonų narcizų puokšte prie paminklo ateidavo ir Marekas Edelmanas (Marek Edelman, 1919–2009), paskutinis iš Varšuvos geto sukilimo vadų.

 

Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

Buvusios Žydų ligoninės vietoje jau daugelį metų įsikūrusi Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinika irgi saugo vieno žinomiausių miesto gydytojų atminimą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Vienas garsiausių XIX–XX amžių sandūros ir tarpukario Panevėžio medikų rūpinosi ne tik savos – žydų bendruomenės, bet visų miestelėnų sveikata. Panevėžyje gimė, gyveno ar dirbo ne vienas žymus medikas. Tačiau tokių, kaip Šachnelis Abraomas Meras – gydytojas iš pašaukimo, kaip jį vadino žmonės, – buvo reta ne tik mieste. 1930-aisiais Š. A. Merui atgulus amžinojo poilsio Panevėžio žydų kapinėse, už nuopelnus saugant gyventojų sveikatą ir juos gydant, jo vardu panevėžiečiai net pavadino gatvę.

Atsidavęs profesijai

Maždaug XIX amžiaus viduryje Panevėžio žydų šeimoje gimęs Šachnelis Abraomas Meras rengėsi tapti dvasininku. Visgi guvus jauno žmogaus protas ieškojo ir kitų galimybių.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Š. A. Meras, įstojęs mokytis į Kauno gimnaziją, iš karto buvo priimtas į penktą klasę. Baigęs gimnaziją, mokslus tęsė Maskvos universitete. O XIX amžiaus pabaigoje grįžo dirbti gydytoju į Pasvalį.

Darbas nebuvo lengvas. Tuo metu Lietuvą siaubė ne viena epidemija: šiltinės, difterijos, choleros. Atsidavęs savo darbui gydytojas ir pats užsikrėtė vidurių šiltine – daug prireikė laiko, kol vėl atsistojo ant kojų.

D. Pilkausko teigimu, Š. A. Meras bendradarbiavo su Joniškėlio gydytoju Jonu Petkevičiumi – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvu. Bendravo ir su ja pačia. Į Panevėžį gydytojas persikėlė XX amžiaus pradžioje. Bet vien privačia praktika, pasak D. Pilkausko, neapsiribojo: Š. A. Meras dar dirbo dviejų miesto mokyklų gydytoju.

Kiek žinoma, gydytojas buvo labai populiarus – ligoniai savaitėmis laukdavo, kad galėtų pas jį patekti. O ir darbavosi su rūpesčiu, atjauta ligoniams, negailėdamas savo paties sveikatos (šiltinė nebuvo vienintelė sunki liga, kuria teko persirgti). Be to, Š. A. Meras nuolat tobulinosi ir sekė medicinos naujienas, stengėsi pritaikyti jas savo praktikoje. Savo kabinete jis buvo įsirengęs tyrimų laboratoriją, turėjo rentgeno aparatą.

Šachnelis Abraomas Meras. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Šeimos misija

Tarp amžininkų Š. A. Meras išsiskyrė ir kaip aktyvus visuomenininkas. Nepaisydamas užimtumo, negailėjo laiko sveikatos gerinimo, kitiems klausimams mieste spręsti. Vadovavo įvairioms draugijoms, buvo jų steigėjas, darbavosi ne vien žydų, bet ir įvairiose lietuvių visuomeninėse organizacijose.

Taigi, mano D. Pilkauskas, visai nenuostabu, kad netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1919 metų rugsėjį kartu su žmona Ana Mer buvo išrinkti į Panevėžio miesto tarybą.

Ana Mer, kai kur vadinama sulietuvintai Ona Meriene, taip pat buvo medikė – dantų gydytoja. Ir, kiek žinoma, visuomeniškumu prilygo sutuoktiniui. Ana priklausė draugijai „Įsteigimui ir užlaikymui žydų gimnazijos“, dalyvavo miesto ponių klubo veikloje, užsiėmė labdara…

Anot D. Pilkausko, yra dvi versijos, kaip susiklostė gydytojos gyvenimas po vyro mirties. Pagal gydytojo Raimundo Ivanovo atsiminimus, jo dukters šeima apie 1937–1938 metus išvyko į Palestiną. Kartu su ja – ir Ana Mer. Kitais duomenimis, ji mirė 1939 metų pavasarį būdama 64-erių.

Š. A. Mero atsidavimas visuomeninei veiklai buvo itin ryškus su sveikatos apsauga susijusiuose reikaluose. Po Pirmojo pasaulinio karo vargu ar buvo kas aktualesnio: siautė baisios ligos, žmonės buvo nusilpę, o dar vyko nepriklausomybės kovos.

Panevėžio Žydų ligoninė. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Pagalbą teikė visiems

Bene svarbiausiu gydytojo paveldu miestui laikoma Žydų ligoninė. Š. A. Meras padėjo ją įsteigti, vėliau tapo vedėju, pats kelias valandas per dieną gydydavo pacientus – ir tą darė be jokio atlygio. Negana to, žinoma, kad atsidavęs medikas dirbo su sąlyga, jog pusė ligonių – ir ne vien žydai – būtų priimami nemokamai.

Bet, kaip sako istorikas D. Pilkauskas, reto anų laikų gydytojo darbas apsiribojo pacientų priėmimais. Oficialioji medicina kasdien susidurdavo su nemenkais iššūkiais: reikėjo kovoti ir su klestinčia šundaktaryste, ir šviesti visuomenę.

Įsteigus Panevėžio gydytojų draugiją, jai irgi stojo vadovauti Š. A. Meras. Netrukus mieste atsirado ir žydų sveikatos apsaugos draugija „Oze“, skirta Panevėžio žydų jaunosios kartos sveikatos stiprinimui, bei draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius.

Nors ilgalaike pastarojo sėkme netikėta, šis skyrius Panevėžyje ne tik gyvavo, bet po kurio laiko įsteigė ir tuberkuliozės dispanserį. O kai tapo akivaizdu, jog sergantiesiems tuberkulioze vien medicininės pagalbos nepakanka, Š. A. Meras, istoriko pasakojimu, sukvietė pasiturinčias miesto moteris ir išdėstė problemos esmę.

Taip prie dispanserio atsirado Moterų globos komitetas, teikęs paramą pinigais, maisto produktais neturtingiesiems nepriklausomai nuo šių tautybės.

Ana Mer. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Ypatingas dėmesys – vaikams

Tarpukariu gydytojams teko kovoti ne tik su tuberkuliozės proveržiu. Žinoma Panevėžio medikė, kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė pasakoja, jog po Pirmojo pasaulinio karo mieste buvo itin daug sergančiųjų ir akių, odos ligomis.

Tad Š. A. Mero iniciatyva šalia Žydų ligoninės buvo įsteigta ir „Oze“ draugijos ambulatorija šioms ligoms gydyti, taip pat nemokama ambulatorija vaikams. Neturintiems pinigų po konsultacijos be jokio mokesčio buvo išduodami ir vaistai.

Vėliau gydytojo Š. A. Mero padedama draugija išnuomotose patalpose atidarė jau bendrą – vaikams ir suaugusiesiems – ambulatoriją. Taip pat nemokamą.

Be to, medikas leido naudotis savąją tyrimų laboratorija. L. Knizikevičienės teigimu, ypač rūpintasi jaunąja panevėžiečių karta. Silpniausi moksleiviai buvo siunčiami į „Oze“ draugijos organizuotas vadinamąsias vasaros kolonijas – savotiškas stovyklas, kur gerai maitinami vaikai gamtoje, gryname ore sustiprėdavo.

Kandidatus į sveikatinimosi stovyklą, kartu su kitais daktarais, atrinkdavo Š. A. Meras. Poreikis buvo didžiulis ir visiems vietų, deja, neužtekdavo. Tačiau gydytojas rankų nenuleido. Iš paciento gavęs dykai didžiulį sodą, jame pastatytą vasarnamį atidavė į plaučių ligas linkusiems moksleiviams, kur jie galėdavo sustiprėti.

Žydų ligoninės personalas, nepaisant įstaigos pavadinimo, gydė ne tik šios tautybės pacientus – čia priimdavo visus ligonius, pusę dargi nemokamai. To reikalavo vienas ligoninės įkūrėjų Š. A. Meras, pats dirbęs joje be atlygio. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turėtų žinoti visi

Kelis dešimtmečius aktyviai dirbęs, savęs netausojęs medikas turtų nesusikrovė, tačiau pelnė giliausią miestelėnų pagarbą už asmenines savybes, atsidavimą profesijai ir atjautą, jų dėkingumą už įvairias sveikatos iniciatyvas mieste.

L. Knizikevičienės teigimu, panevėžiečiams Š. A. Meras buvo daugiau nei tik autoritetas – jis tapo tikru gydytojo etalonu ir ateities kartoms.

Net yra pasakojimas, kaip garsus muzikas Mykolas Karka, nuvedęs sūnų pas gydytoją, paskui gyręs, jog „dirba kaip Meras“ – kitaip tariant, labai gerai.

„Jis buvo tapęs labai gero, nuoširdaus gydytojo pavyzdžiu mieste“, – L. Knizikevičienė dar sykį pabrėžia, jog Š. A. Merui nebuvo svarbu, žmogus turtingas ar vargšas: pagalbą turėjo gauti visi. Pačios medikės močiutei buvo tekę atsidurti Žydų ligoninėje.

Ponios Liudvikos seneliai gyveno Žaliojoje girioje. Prasidėjus apendicito priepuoliui, močiutė vežta pas gydytojus, tačiau apskrities ligoninė nepriėmė, nes nebuvo ligonių kasos narė. Užtat patarė vykti į Žydų ligoninę, kur moteriai ne tik išoperavo jau trūkusį apendicitą, bet ir ilgai gydė.

Gydytojai gaila, kad daugelis miestelėnų jau nebežino, kas buvo Š. A. Meras ir kokie jo nuopelnai Panevėžiui. Nors po sovietmečio vėl viena miesto gatvių pavadinta šio iškylaus žydų tautos atstovo vardu, ne kiekvienas pažvelgęs į užrašą sumoja, jog tai ne pareigos, o Panevėžį tebegarsinanti pavardė.

Žymus epidemiologas

Įdomu, kad mieste būta ne vieno mediko Mero. Š. A. Mero bendrapavardis Gideonas Meras taip pat buvo gimęs Panevėžyje XIX amžiaus pabaigoje, tačiau su mūsų miestu vėliau jį mažai kas siejo. Mediciną būsimasis gydytojas studijavo Rusijoje ir Prancūzijoje, bet 1913-aisiais metęs mokslus išvyko į Palestiną.

Šis Lietuvos žydų kilmės gydytojas, mokslininkas, epidemiologas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, daug dėmesio skyrė kovai su maliarija.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, osmanų valdžia jį deportavo į Egiptą. Žydų ir Izraelio istorijos, politikos bei kultūros enciklopedijoje internete minima, jog ten G. Meras prisijungė prie naujai formuojamo žydų karių būrio Britanijos kariuomenėje kaip medikas ir tarnavo Galipolyje, Palestinoje, Turkijoje, Sirijoje. Turimais duomenimis, po karo G. Meras grįžo į Palestiną ir įsidarbino pas profesorių Izraelį Jakobą Kliglerį.

Pastarasis įtikino baigti medicinos mokslus. 1928 metais jis vėl prisijungė prie profesoriaus Kliglerio – dirbo Roš Pinoje maliarijos tyrimų laboratorijoje, o netrukus tapo ir jos vadovu. Kartu G. Meras ir I. J. Kligleris paskelbė straipsnių ciklą apie maliariją.

Antrojo pasaulinio karo metais iš Panevėžio kilęs medikas vėl tarnavo – šį kartą kaip maliarijos ekspertas. Pirmiausia su Australijos armija Viduriniuosiuose Rytuose, o vėliau su britų – Irake, Persijoje, Birmoje. Pastarojoje jis atliko pirmuosius didelio masto eksperimentus, susijusius su DDT – sintetinio pesticido – naudojimu. Karo metais DDT buvo naudojamas uodams, platinantiems maliariją, ir utėlėms, platinančioms šiltinę, naikinti.

Įkūrus Izraelio valstybę, G. Meras dirbo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijoje. Užtikrinus maliarijos kontrolę, profesorius vėliau tyrinėjo juodligės platintojus. Mirė 1961 metų pavasarį Roš Pinoje.

       

Biblioteka kviečia neišeinant iš namų keliauti po Kauną, pažinti žydų paveldą, patekti ten, kur gyvai nepavyktų

Biblioteka kviečia neišeinant iš namų keliauti po Kauną, pažinti žydų paveldą, patekti ten, kur gyvai nepavyktų

LRT.lt

Kad ir kaip viliotų pavasariškas oras, karantino metu geriausia likti namuose. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia naudotis elektroninėmis paslaugomis, kurios leidžia virtualiai aplankyti miesto kultūros paveldo objektus tiesiog kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrane, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Viena paslaugų – interaktyvus žydų kultūros paveldo žemėlapis, kviečiantis neiškeliant kojos iš namų „pasivaikščioti“ po miestą ir daugiau sužinoti apie žydų kultūros paveldą Kaune.

Lietuvos kultūros tarybos finansuoto projekto „Žydų paveldas Kaune“ metu sukurtas žemėlapis pristato svarbiausius ir įdomiausius mieste išlikusius žydų kultūros pavaldo objektus. Virtualus turas, sukurtas bendradarbiaujant su KTU Informatikos fakultetu, leidžia naudojantis išmaniosiomis technologijomis aplankyti žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus ir kitus paveldo objektus bei apie juos sužinoti dar negirdėtų įdomybių.

LŽB įvykdė iššūkį – aprūpino senjorus maca. Geros visiems Pesacho šventės

LŽB įvykdė iššūkį – aprūpino senjorus maca. Geros visiems Pesacho šventės

Prieš dvi savaites bendruomenė priėmė iššūkį aprūpinti ir pristatyti daugiau kaip 900-ams Vilniuje gyvenančių senjorų macas į jų namus. Šiandien galime konstatuoti – iššūkis įvykdytas!

Tačiau visa tai būtų neįmanoma, jei ne savanorių pagalba, jie atsiliepė į bendruomenės prašymą padėti. Kiekvieną dieną į gatves išvykdavo 3 arba 4 ekipažai su bendruomenės darbuotojais ir savanoriais.

Macos dalinimas vyko taip sklandžiai ir operatyviai, kad pajungėme visus, pasisiūliusius padėti. Micva turi būti tyli, bet bendruomenė turi teisę žinoti savo didvyrius.

Lietuvos vandensvydininkas – kovos su virusu fronte: kai dirbu daug, nėra laiko sirgti

Lietuvos vandensvydininkas – kovos su virusu fronte: kai dirbu daug, nėra laiko sirgti

Michailas Lapida – gydytojas rezidentas, studentu būdamas dirbo  LŽB, o dabar  medikas dirba ligoninėje, kovoja su visą pasaulį užvaldžiusiu grėsmingu koronavirusu. Didžiuojamės Jumis Michailai, linkime stiprios sveikatos ir sėkmės!

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info, LRT.lt

Šiaurės Europos šalių jaunimo, Baltijos šalių suaugusiųjų bei aštuoniskart Lietuvos vandensvydžio čempionui, 32-ejų vilniečiui Michailui Lapidai dabar tenka gerokai didesnis krūvis, nei intensyviai lankant vandensvydžio pratybas ir dalyvaujant varžybose.

Jis – gydytojas rezidentas, su savo kolegoms saugo žmonių sveikatą ir gyvybę kovojant su visą pasaulį užvaldžiusiu grėsminguoju koronavirusu.

„Kiekvieną dieną mano darbo diena prasideda 8 valandą ryto ir baigiasi dešimtą vakare. Dirbu ir šeštadieniais bei sekmadieniais. Pacientų skaičius nenuspėjamas: vieną dieną jų gali būti dešimt, o kitą – iki šimto. Priklausomai nuo ligonių srauto, kartais net nėra laiko nubėgti į valgyklą ir ką nors užkąsti. Dažniausiai, ką atsinešu iš namų, tą ir įsimetu į burną“, – sako Michailas.

M. Lapida yra pirmųjų metų gydytojas rezidentas, tačiau dirba visu krūviu, dažnai netgi ir viršvalandžius Vilniaus universiteto Santaros klinikose ir Infekcinės ligoninės priėmimo skyriuose.

Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai

Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai

5-osios, ministro pirmininko Ernesto Galvanausko (sėdi viduryje) vadovaujamos vyriausybės politika nulėmė ministrų tautinių mažumų reikalams posto panaikinimą Lietuvoje. LCVA nuo

Daiva Savickienė

Tarpukario Lietuvoje ne vienoje vyriausybėje dirbo ir tautinių mažumų atstovai – žydų bei gudų ministrai.

Atskirų ministerijų tautinės mažumos neturėjo, tad tokie Vyriausybės nariai vadinti ministrais be portfelio.

Sprendžiant vidaus reikalus jie pirmiausia atstovavo savo tautai ir mažai kišosi į pačių lietuvių reikalus – ypač tokius, kaip religiniai klausimai. Tačiau visada aktyviai prisidėjo imantis visai šalių svarbių darbų.

Siūlėsi mokėti daugiau

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad žydų reikalų ministras darbui turėjo savą nedidele administracija. Ministerijai iš pradžių nebuvo lėšų, o vėliau, keičiantis politiniams vėjams, nebebuvo ir vyriausybės noro jas steigti – ar net turėti tokį institutą. Tad tautinių mažumų ministrų postai gyvavo neilgai: pirmąkart buvo suformuoti 1918-ųjų lapkritį ir išliko tik iki maždaug 1923 metų pabaigos ar 1924-ųjų pradžios.

Pasak A. Kasparavičiaus, žydų reikalų ministras be portfelio pirmiausia gynė savo tautinės mažumos reikalus. Kaip ryškų to pavyzdį istorikas pateikia sudėtingą laikotarpį 1919 metų vasaros pabaigoje, kai šalį draskė nepriklausomybės kovos. Žydai tuokart puoselėjo idėją organizuoti savo politinę, kultūrinę autonomiją, bet neturėjo tam lėšų.

„Taigi žydų reikalų ministras pateikė Vyriausybei projektą, jog žydų tautybės Lietuvos piliečiai būtų apmokestinti atskirai, – dėsto daktaras A. Kasparavičius. – Jie mokėjo tam tikrus mokesčius valstybei kartu su kitais, bet pasiūlytas dar ir mokestis savai žydų tautinei tarybai, kuri galėtų organizuoti tam tikrą kultūrinį, politinį, socialinį gyvenimą.“

Šią teisę žydai išsikovojo – tiesa, tik po gana aštrių ir, istoriko akimis, labai įdomių diskusijų Vyriausybėje. Pasirodo, kairieji socialdemokratai ir socialistai liaudininkai šį projektą kritikavo, o dešinieji sakė – kodėl gi ne? Jeigu žydai patys kelia tokią idėją ir valstybei sunkiu momentu nori organizuotis, susirasti lėšų savo politinei, kultūrinei, socialinei veiklai, reikia tik džiaugtis. Juolab kad pinigų tuo metu ypač reikėjo socialinei veiklai – vaikų prieglaudoms, ligoninėms ir panašiai.

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

lrytas.lt

„Baigti šią mokyklą žydui ortodoksui prilygo kaip paprastam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – taip apie Telšiuose veikusią ješivą – aukštąją rabinų mokyklą – atsiliepia muziejininkė Janina Bucevičė. XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, ješiva, galima sakyti, iki šiol veikia kaip mokykla be sienų – mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. O 2021–aisiais metais ši Telšiuose buvusi aukštoji mokykla, jau ir fiziškai atvers duris, supažindindama lankytojus su turtinga savo istorija.

J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia – visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. „Dėl šios priežasties ji tapo aktuali ne tik žydų kilmės atstovams, kurie tik ruošdavosi tapti rabinais, tačiau jau ir esamiems rabinams, kurie atvykdavo į Telšių ješivą tiesiog pagilinti savo žinių“, – pasakoja istorikė.

Antras išskirtinumas – tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba. „Atminkime, jog anksčiau nebuvo nei žydų valstybės, nei oficialios jos kalbos ir žydai dažnai kalbėdavo vietine kalba ten, kur gyvendavo – pavyzdžiui, Lietuvoje, o taip pat ir Telšiuose turėjo savo kalbą – jidiš, sukurtą vokiečių kalbos pagrindu. O čia buvo ugdoma hebrajų kalba ir tai buvo labai svarbus indėlis į hebrajų kalbos išsaugojimą“, – tvirtina pašnekovė.

Ji primena, jog Telšių ješiva buvo itin vertinama tarp viso pasaulio žydų ortodoksų. „Iš pačių žydų esu girdėjusi, kad baigti Telšių ješivą tarp žydų ortodoksų buvo tas pats, kas eiliniam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – pasakoja ji, primindama, jog žydų tikėjimas nėra vienalytis ir ješivos taip pat buvo skirtingų pakraipų.

„Telšių ješiva – ortodoksinė, taigi jai svarbus griežtas taisyklių traktavimas. Pavyzdžiui, visai kitokie yra žydai hasitai ir jų tarpe jau kitos ješivos svarbios“, – sako ji.

Ne ješibotas, o ješiva

Telšių ješiva buvo įkurta 1875 m., o jos pirmuoju vadovu buvo rabinas Natanu–Tzvi Finkelis, bet ypač ješiva sustiprėjo vadovaujant rabinui Eliezeriui Gordonui. Rabino ir filosofo Izraelio Salanterio (Lipkino) įsakymu 1882 m. E. Gordonas tapo Telšių miesto rabinu, o 1884 m. – ir Telšių Ješivos vadovu.

„Eliezeris Gordonas buvo vienas iš išmintingiausių ir aistringiausių Toros tyrinėtojų, studijavęs ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjęs ir stebinęs naujomis Švento Rašto interpretacijomis“, – pasakoja pašnekovė, ješivos sėkmę priskirdama būtent E. Gordono ir jo pasekėjų rabinų Josifo Leibos Blocho bei Simono Škopo įtakai.

XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. „Ryškus padidėjimas ješivos istorijoje yra carui uždarius Voložino (dabartinė Baltarusija, – red. past.) ješivą, tada daug kas čia atvyko studijuoti“, – teigia J. Bucevičė. Vienu metu ješivoje studijuodavo net iki 500 būsimų rabinų.

Tiesa, tokių mokyklų visoje Lietuvoje buvo kur kas daugiau – Panevėžyje, Vilniuje, Kaune – tačiau Telšių ješiva išgarsėjo būtent dėl savitos mokymo sistemos. Nors ješiva buvo aukštoji rabinų mokykla, ji taip pat rūpinosi ir bendrąja ugdymo sistema: buvo įsteigtos ješivai pavaldžios berniukų ir mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarija.

„Valdymo principas buvo panašus kaip ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje, kuomet po reformos universitetas tapo aukštąja mokykla, kuruojančia gimnazijas, gimnazijos – progimnazijas, progimnazijos – pradines. Taip ir čia ješiva prižiūrėjo ir konsultavo jai pavaldžias žemesnės pakopos ugdymo įstaigas“, – pasakoja J. Bucevičė.

Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į taisyklingą įstaigos pavadinimą – tai yra ne ješibotas, kaip paplitę sakyti, o ješiva. „Ješibotas yra rusiškas žodis, o taisyklingai lietuviškai jis vadinamas ješiva“, – sako specialistė.

Telšius uždarius, paplito po pasaulį

Sėkmingai gyvavusią ješivą 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai uždarė, kaip ir kitas religines mokyklas, pavyzdžiui, Telšių kunigų seminariją. „Tuomet dalis profesūros išvyko į užsienį, dalis – į Ameriką, dalis – Sugiharos keliu, per Japoniją“, – pasakoja J. Bucevičė. Tačiau sėkmingai veikusi ugdymo sistema pamiršta nebuvo: 1941 m. ji atkurta ir panaudota ješivose Klyvlende (JAV) ir Tel Avive (Izraelis), kur veikia iki šiol.

Rabinų mokyklos pastatas, ją uždarius, buvo paverstas „Minijos“ įmonės cechu, o pastarąją likvidavus, stovėjo nenaudojamas ir apleistas. Tačiau šiuo metu vyksta jo atnaujinimo darbai: Telšių ješiva, kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, pirmuosius lankytojus pasitikti turėtų jau 2021–aisiais.

„XIX – XX a. pr. Telšiai pasaulyje bene geriausiai buvo žinomi dėl čia stovinčios ješivos. Tikimės, kad populiarumo susilauks ir naujasis muziejus, nes net iki šių dienų, kol pastatas stovėjo apleistas, jis buvo vienu iš turistams įdomiausių mūsų rajono kultūrinių objektų“, – atskleidžia istorikė.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje

Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje

Gerbiami Lietuvos žydų bendruomenės nariai!
Ištuštėjo miestai ir gatvės. Žmonės pasisliepė vieni nuo kitų.
Išmokome naują, baisų terminą “koronavirusas”.
Tai jo baimės radiacija privertė “izoliuotis” ir “karantinuotis”.
Tačiau stiprius, drąsius ir padorius žmones subūrė: gydytojai, slaugės kaunasi už mus,
kuriami savanoriški paramos fondai. Jaunimas puolė padėti senoliams (jie dabar vadinami “rizikos grupe”).
Ne, koronavirusas mus suvienijo, padėjo suprasti, kad po vieną savo izoliuotuose namuose išsigelbėti neįmanoma.
Pasaulio religinių bendruomenių rabinai vieningai palaimino šį Šabatą Ha Gadol ir nuramino – mes stiprūs ir mes kartu maldoje.
Simas Levin, Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas

 

Šis Šabatas – prieš Pesachą – vadinamas Šabatu Ha Gadol (Didžiuoju Šabatu). Pirmą kartą jis buvo švenčiamas žydų tautos gimimo išvakarėse – išsivadavimo iš Egipto vergijos. Kiekviena žydų šeima, savo namuose Egipte, nekantriai laukė vieningos  tautos svajonės – išsivadavimo.

Po 3 332 metų, šį Šabat Ha Gadol mes taip pat sėdėsime izoliuoti savo namuose, susivieniję maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją sukrėtusią  pasaulį.

Raginame viso pasaulio žydus laikytis savo valstybių sveikatos saugojimo nurodymų.

Kviečiame pasaulio žydus paversti šį Šabatą Ha Gadol,  gerumo Šabatu, savo karšta malda susijungti su dieviška Šabato jėga ir   D-vo palaima.

Kviečiame žydus kiekviename pasaulio kampelyje atlikti šiuos tris dalykus:

1. Paskambinkite vienas kitam, sakydami palaikymo žodžius prieš prasidedant Šabatui. Drąsiai siekime apsaugoti vieni kitus, fiziškai atsiribodami vienas nuo kito. Daugelis iš mūsų  visiškai vieni. Paskambinkite, artimam žmogui, kuris yra vienišas arba kovoja su liga, palinkėkite jiems Shabbat shalom ir ištarkite palaikymo ir padrąsinimo žodžius. Šiandien yra tiek daug dalykų, kurių negalime atlikti, tačiau nenuvertinkime ir savo jėgų, kurias turime, kad vieni kitus galėtume padrąsinti ir paremti.

2. Melskitės vienas už kitą prieš pat žvakių uždegimą. Kai COVID-19 niokoja ir plinta visame pasaulyje, mūsų maldai reikia daug žmonių. Melskimės kartu vienas už kitą ir visą žmoniją.

3. Laikykimės šį Šabatą kartu. Atneškime Šabatą į savo namus kartu ir pasitelkime jo neišmatuojamą gaivinančią galią. Prisijunkite prie šviesos ir meilės, atsiribokite nuo negailestingų žinių tas brangias 25 valandas. Pripildykime savo namus spindinčia Šabato žvakių šviesa.

Paskelbkime visagalio D-vo aukščiausiąją valdžia pasaulyje ir pajuskime jo meilę, kai drauge sukalbėsime Kidušą. Pasiruoškime Šabato vakarienę, padėkime automobilio raktelius, persirenkime šventiniais drabužiais, išjunkime visą elektroniką, valgykime, dainuokime, melskimės, tikėkime ir svajokime kartu. Tai laikas, kai galime susivienyti drauge. Tai laikas mums būti kartu – pasveikinti Šabatą kaip viena tauta su viena širdimi. Tegu visi pajunta Šabato jaukumą ir stiprybę. Tegu Šabatas „HaGadol“ – tampa nuostabiausiu ir puikiausiu Šabatu!  D-vas atneš savo pasauliui sveikatos ir stiprybės.

Vyriausieji Izraelio rabinai:  David Lau, Yizchak Yosef, Prancūzijos vyriausiasis rabinas Haïm Corsia, Rusijos vyriausiasis rabinas Berel Lazar, vyriausiasis Maskvos ir Europos rabinų konferencijos rabinas  Pinchas Goldschmidt,  vyriausiasis Jungtinės Karalystės rabinas  Ephraim Mirvis, vyriausieji Argentinos rabinai Gabriel Davidovich ir Yosef Chehebar, vyriausiasis Briuselio rabinas  Albert Guigui, vyriausiasis Romos rabinas Dr Riccardo Di Segni, vyriausiasis Pietų Afrikos rabinas  Dr Warren Goldstein.

 

i

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.

Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.

Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.

Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.

Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.

Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.

Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.

Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.

Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.

Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?

Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems

Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje ruošiamasi Pesacho šventei 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje ruošiamasi Pesacho šventei 

LŽB senjorams, Socialinio centro globotiniams kasdien trys ekipažai savanorių išvežioja laukiamus košerinius macus.

Tačiau šiandien LŽB pasiekė žinios, kad kai kuriems bendruomenės nariams skambina telefonu neįvardinti asmenys ir ragina neimti šių macų, nes jie yra pasenę. Tokia informacija yra šmeižtas, kuris skleidžiamas mums visiems sudėtingu metu.

Turime įspėti, kad už šmeižtą gresia atsakomybė.  Įspėjame visus bendruomenės narius, kad ekstremalių situacijų metu gali skambinti įvairūs sukčiai, kurie ne tik skleidžia tikrovę neatitinkančias žinias, bet ir prašo pinigų. Būkite budrūs ir atsargūs.

LŽB jokių pinigų ar mokesčių neprašo. Ant macų dėžučių yra paskelbta pagaminimo data, galite įsitikinti.

Macų pardavimo tvarka yra aiškiai paskelbta prieš porą savaičių LŽB tinklapyje www.lzb.lt

Macai į LŽB atkeliavo kovo mėnesį, svarbu pabrėžti, kad bendruomenėje jie buvo laikomi karantine, nes sveikata ir saugumas yra svarbiausia, todėl labai apmaudu, kai skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija.

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai

XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.

Visiems bendra

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.

L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta.

Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais.

Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Didžiausi entuziastai ir skleidėjai

Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais.

Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos. Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.

D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.

Dalijo viltį kitiems

Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.

Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos.

Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei. Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais. Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.

Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Karo mėsmalė nepagailėjo

Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis.

Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.

J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.

Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.

Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.

Gausus būrys

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.

Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.

Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.

Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.

Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.

Faktai

 UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.

2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.

1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.

Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.


 

 

Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

JANKELIS LEIBA KOPELIANSKIS

„Šiaurės Atėnų“ archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 5)

Kad ir kiek prisimintum, kad ir kiek pasakotum, visvien neįmanoma atskleisti visko apie sunaikintų mažųjų žydų miestelių puikumą. Mano pasakojimas apie dvasinius lobius, kuriuos sukūrė rabinai, kantoriai, rašytojai apie savo tautą, kartu ją praturtindami. Ir eiliniai miesteliai savo pakilia nuotaika ir net piktu humoru praturtino žydų kalbą ir suteikė truputį džiaugsmo kasdieniam gyvenimui. Kiekvienas miestelis turėjo savo išskirtinumą, charakterį, žymias asmenybes ir eilinius žydus, gerus ir blogus. Papasakosiu apie kiekvieną miestelį atskirai.

Anykščiai (Anykšt). Išliko ketvirtajame dešimtmetyje daryta nuotrauka, kurioje galima pamatyti Anykščių vandens nešėją Mendelsoną. Miestelyje buvo keli šuliniai, kurie aprūpindavo gyventojus vandeniu. Vandens nešėjas tą atlikdavo su šypsena veide, nors buvo Dievo nuskriaustas – nebylys. Nepaisant neįgalumo, jis buvo apsiskaitęs ir labai protingas. Kai būdavo sunku suprasti, ką sako, jis parašydavo. Jo papildomas darbas buvo trečiadieniais, turgaus dienomis, aprūpinti vandeniu arklius. Miestelis garsėjo savo veltinių vėlėjais. Daug jaunų žmonių iš aplinkinių miestelių atvykdavo į Anykščius mokytis veltinių vėlimo amato. Kiekvieno miestelio gyventojai turėjo savo pravardę. Anykštėnus vadino balandininkais, nes čia buvo daug mėgėjų laikyti ir dresuoti balandžius.

Kavarskas anais laikais priklausė Vilkmergės apskričiai. Tai buvo netoli Anykščių esantis žydų miestelis, garsėjęs savo muzikantais. Kiek džiaugsmo jie suteikdavo žmonėms per miestelėnų vestuves. Ir lietuviai, rusai, lenkai aukštai vertino jų meną. Orkestre dalyvaudavo senelis, keli jo sūnūs, vaikaičiai. Taip jie ir liko Kavarsko muzikantais.

Vilkmergė (dab. Ukmergė) buvo didesnis žydų miestelis. Čia veikė gimnazija, kur mokytojavo žinoma žydų poetė Rivka Basman. Aplinkinių miestelių žydai atvykdavo gydytis žydų ligoninėje. Religinė mokykla – ješiva – ruošdavo rabinus. Užpalių jaunuolis Jankelis Šlechteris tapo Vilkmergės rabinu. Iš tos ješivos mokinių Roš Lecijono mieste (Izraelis) gyvena Judelis Bavarskis, kuris su ašaromis akyse prisimena dvasingumą ir susibroliavimą, kaip vieną iš gražiausių prisiminimų. Rišon Lecijono mieste gyveno Jankelis Šeras – lai būna jam lengva žemelė. Jis dukart buvo išsiųstas į Sibirą kaip žydų nacionalistas. Tai buvo žinomas žmogus, inteligentas ir visuomenės veikėjas. Miestelyje taip pat veikė žydų redakcija. Keli žurnalistai dirbo kituose miestuose, pavyzdžiui, Peisachas Blumbergas dirbo Utenos laikraštyje „Utenis“. Egipto gatvės rajone dirbo daug odininkų. Vaikinai iš kitų miestelių atvažiuodavo mokytis amato. Net garsusis Frenkelis, kurio fabrikas gamino geriausias odas ir eksportavo jas užsienin, buvo kilęs iš tų vietovių. Glezeris, taip pat kilęs iš Egipto gatvės, turėjo savo odos fabriką Radviliškyje. Kiti žinomi odininkai išmoko savo amato Egipto gatvėje, vėliau įsteigė nuosavas įmones įvairiuose miestuose: Dovydas Feleris Utenoje, Abramas Fainas Kaune, Chackelis Šafranovičius Vyžuonose, Rachmielis Straitas Kamajuose, jo brolis Leiba Argentinoje. Visi laikė save ukmergiškiais, inteligentais. Iš savo vaikystės dienų prisimenu viską, kas susiję su šiuo amatu, nes su tėčiu Iče, lai būna jam lengva žemelė, į šį rajoną atvykdavau. Po karo mūsų 50-oji lietuviškoji divizija trumpą laiką buvo apsistojusi Ukmergėje. Iš buvusio inteligentų miestelio nė pėdsako neliko.

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

1921–1924 metais Panevėžio miesto taryboje darbavosi trylika vietos žydų bendruomenės narių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Žydų bendruomenės parama valstybės kūrimosi metu Lietuvai buvo itin svarbi – net jei ne visada ja pasinaudota.

XX amžiaus pirmoji pusė – laikas, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė – buvo labai įtempta. Tai, kad šiame procese aktyviai dalyvavo ir šalies žydai, turėjo lemtingos reikšmės. Jų palaikymas padėjo siekti sostinės ir pietryčių Lietuvos susigrąžinimo, prisidėjo prie pergalės nepriklausomybės kovose, sprendžiant kitus ne ką mažiau svarbius valstybei klausimus.

Neliko svarbiausių stabdžių

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius primena, kad XX amžiaus pradžioje tautinės mažumos – žydai, iš dalies gudai, vokiečiai, lenkai – į Lietuvos valstybingumą įsitraukė šiek tiek vėliau.

Tam būta labai įvairių priežasčių, ir kiekviena tauta jų turėjo savų. Kalbant apie žydus, jie, pasak istoriko, į valstybės statybą, o kartu politinį Lietuvos gyvenimą įsitraukė vėlų 1918-ųjų rudenį. Tuomet keli žydų atstovai buvo kooptuoti – tai yra įtraukti į Lietuvos valstybės tarybą.

Praktiškai tuo pačiu metu buvo sukurtas ir žydų reikalų ministro be portfelio institutas. O iki tų metų lapkričio Lietuvos žydai, A. Kasparavičiaus vertinimu, atsargiai vertino valstybingumo idėją ir konkrečiai jos projektą.

„Nelabai tikėjo, kad Lietuvos valstybingumas gali būti realizuotas“, – paaiškina tokio delsimo motyvą istorikas. Pasak jo, žydai, ilgus šimtmečius gyvendami šioje geopolitinėje erdvėje, buvo įpratę mąstyti labai pragmatiškai.

„Ypač nuo XVIII amžiaus“, – patikslina A. Kasparavičius, kuomet mūsų regione dominavo ne lietuviška politinė mintis, o rusiška, vokiška, geriausiu atveju – lenkiška.

„Lietuvių politinis balsas, politinės ambicijos nors ir reiškėsi, bet nelabai daug ką reiškė. Tad į jas orientuotis buvo iš dalies pavojinga ir nepragmatiška“, – daro išvadą jis.

Tačiau kai 1918 metų lapkričio 11 dieną pasirašius galutines paliaubas baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijoje įvyko revoliucija, Rusijoje taip pat buvo įvykusi revoliucija, tautinės mažumos pradėjo rimčiau vertinti Lietuvos valstybės projektą. Istoriko teigimu, jos tiesiog nebematė pagrindinių dviejų galimų stabdžių, kurie galėjo neleisti susiformuoti nacionaliniam lietuvių valstybingumui.

Rinkosi tarp lenkiško ir lietuviško

A. Kasparavičius priminė, kad tuo metu buvo ir lenkiško valstybingumo idėja. Pietryčių Lietuvos, Vilniaus litvakai lenkiško valstybingumo bijojo labiau nei lietuviško.

Žmones gąsdino XIX amžiuje vykę antisemitiniai proveržiai – Ukrainoje, Lenkijoje jie buvo gerokai ryškesni nei Lietuvoje. „Palyginti su kaimynais, Lietuvoje buvo santykinai ramiausias užutėkis“, – patvirtina daktaras, kurio teigimu, nors lietuvių ir žydų santykiai nebuvo itin glaudūs, taip aiškiai išreikšto antisemitizmo irgi nebūta.

„Nepaisant to, kad abi tautos net nuo Gedimino laikų, kai pakvietė žydų pirklius ir amatininkus į Vilnių, gyveno petys į petį kelis šimtmečius, kultūrinio bendrumo, platesnio bendradarbiavimo iš esmės nebuvo. Jeigu ir buvo, tai labai siauras ir nežymus“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, lietuviai gyveno daugiausia kaimuose, savo bendruomenėse, o žydai – taip pat uždarai miesteliuose, savuosiuose štetluose. Abiejų tautų atstovai susiliesdavo dažniausiai per prekybą, turgus, tad bendravimas buvo labiau ekonominis nei koks nors kitos.

Ir nors Lietuvoje taip pat pasitaikė pogromų – per abu XIX amžiaus sukilimus, 1905 metais, kai Rusijoje vyko revoliucija, vienas kitas ir vėliau, – jie nebuvo tokie masiški ir žiaurūs, kaip Lenkijoje.

Svarbu, A. Kasparavičiaus manymu, ir tai, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi Lietuvos valstybė, Lenkijos politinis elitas nebuvo linkęs toleruoti mūsų valstybingumo. Lietuvą jis matė tik kaip integralią būsimos Lenkijos valstybės dalį.

„Tokiame kontekste žydai turėjo apsispręsti, paremti lenkus arba lietuvius“, – konstatuoja istorikas. Ir nors gan nemenka bendruomenės dalis visgi palaikė lenkų valstybingumą, kritinės daugumos pasirinkimas teko lietuvių naudai.

„Dar ir dėl to, kad lietuviai – mažesnė nacija, o mažesnė nacija spinduliuoja mažesnį, nuosaikesnį nacionalizmą“, – aiškina, kodėl žydams buvo labiau priimtinas lietuviškas valstybingumas, istorikas.


Istoriniu požiūriu, žydų parama Lietuvai susigrąžinant Vilnių buvo itin reikšminga. Jie tapo ta kritine mase, leidusia legitimizuoti lietuvių politines pretenzijas į sostinę. LCVA nuotr.

Siūlė be kovos nesitraukti

A. Kasparavičiaus teigimu, sugriuvus dviem imperijoms milžinėms – rusų ir vokiečių, prasidėjo labai sparti žydų integracija į Lietuvos valstybingumą. Kaip minėta, 1918 metų lapkritį žydų atstovai įtraukti į Valstybės tarybą, netrukus įsteigtas žydų reikalų ministro be portfelio institutas, o 1919-ųjų pradžioje savanorių gretose atsirado pirmieji kariai žydai.

Įdomūs, pasak istoriko, įvykiai klostėsi 1918 metų pabaigoje – savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė veikė dar Vilniuje, o sostinėje tuo metu formavosi alternatyvi lenkų administracija.

Kilo dilema, kaip elgtis toliau, ypač po 29-osios dienos, kai Lenkija paskelbė čia sukurianti savo administraciją ir iš vokiečių perimanti valdžią. „Jie lietuvius matė kaip paribio jėgą – nelabai reikšmingą, neginkluotą, neįtakingą.

Kita vertus, tuo pačiu metu Daugpilyje jau stovėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikai, kurie rengėsi žygiui į Vilnių“, – pasakoja daktaras A. Kasparavičius. Susiklosčius tokiai situacijai, Vilniaus, pietryčių Lietuvos žydų veiksnys tapo labai svarus. Juk jie šiame regione sudarė labai didelę gyventojų dalį – Vilniuje maždaug pusę.

„1918 metų pabaigoje žydų procentas pietryčių Lietuvoje, manyčiau, irgi buvo gana ženklus, – svarsto istorikas. – Nes miesteliai didžiąja dalimi nuo 50 iki 60 ar 70 procentų buvo apgyvendinti žydų tautybės žmonių.“

Tad Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje kilus diskusijai, ką daryti toliau, kai lenkai perima Vilniuje valdžią ir kyla bolševikų grėsmė, o Lietuvos kariuomenė – dar tik kuriasi, neturi ginklų, buvo svarstoma ginti sostinę ar pasitraukti.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus, – sako A. Kasparavičius. – Dar daugiau: sakė, kad Vyriausybei sutikus, galėtų per keletą dienų pakviesti prie ginklo žydų jaunimą – nuo kelių šimtų iki galbūt tūkstančio, kuris organizuotų prolietuvišką žydų miliciją ginti Vilnių.“ Visgi, istoriko teigimu,

Vyriausybė ir pats premjeras M. Sleževičius nebuvo labai linkę pasitikėti žydų politikais. Taigi nepaisant to, kad šis klausimas svarstytas net keliuose posėdžiuose, taip ir nebuvo priimtas.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus.“ Dakaras A. Kasparavičius

Pakako mažiau nei metų

„Žydai pasiūlė savo paslaugas Vyriausybei, bet Vyriausybė taip ir nepriėmė sprendimo. Kaip žinome, Vyriausybė praktiškai 1919 metų sausio 1 dieną be kovos pasitraukė iš Vilniaus į Kauną“, – apibendrina tuometes pasekmes daktaras A. Kasparavičius.

Jo įsitikinimu, žydų siūlymas buvo gana svarbus. Iškėlę ginkluotos jėgos idėją, jie aiškiai parodė, kad pasiryžę ne vien politinėmis kalbomis paremti Lietuvos valstybingumą.

„Toji jėga turbūt nebūtų buvusi labai didelė, bet žmonės buvo pasiryžę ginklu kovoti už Lietuvos valstybę“, – pabrėžia A. Kasparavičius.

Tad kas gi stabdė Lietuvos Vyriausybę? Pašnekovo manymu, Vyriausybės nariai iš principo nelabai pasitikėjo tautinėmis mažumomis, tarp jų ir žydais. Greičiausiai manyta, kad ginkluoti žmonės kritiniu momentu galėjo pereiti į bolševikų pusę.

Bet patriotiškai nusiteikę žydai, kurie buvo pasiryžę stoti į ginkluotus milicijos būrius, kartu su Vyriausybe traukėsi į Kauną ir čia stojo į besiformuojančią Lietuvos kariuomenę savanoriais.

1919-ųjų pavasarį jau buvo ir pavienių žydų savanorių, ir atskirų žydų savanorių būrių.

Kaip greitai žydai integravosi į Lietuvos kariuomenę, geriausiai, anot A. Kasparavičiaus, atspindi toks faktas.

„Jau 1919 metų vasarą Vyriausybėje kilo rimtos diskusijos dėl to, kad Lietuvos karo mokykloje kilo poreikis įvesti tam tikras paskaitas rusų arba jidiš kalba“, – primena jis.

Kadangi klausimas pasiekė net Vyriausybę, žydų tautybės kadetų buvo net penki ir net ne dešimt, o gerokai daugiau, paaiškina istorikas. Kalbėta apie kelis šimtus jaunų vyrų, kurie neturėjo galimybės dalyvauti mokymuose, nes nemokėjo lietuviškai.

Daktaro A. Kasparavičiaus vertinimu, tai rodo ne tik žydų įsitraukimo į valstybės kūrimą mastą, bet ir dinamiką. 1918-ųjų spalį nedalyvavę Lietuvos valstybės kūrime, mažiau nei po metų – 1919-ųjų liepą – suformavo tokias patriotų gretas, kad kilo klausimas dėl karininkų ir puskarininkių mokymo proceso organizavimo.

Reikšmingas balsas

Svarūs žydų nuopelnai buvo ir diplomatijos srityje. Jų atstovai dalyvavo Lietuvos delegacijoje, vykusioje į Paryžiaus taikos konferenciją, kur 1919-aisiais Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tarėsi dėl taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygų.

„Visi puikiai suprato, kad neįtraukus žydų atstovų, lietuvių pretenzijos į pietryčių Lietuvą ir į Vilnių, kuriame beveik pusė gyventojų buvo žydai, praktiškai neturi jokios atramos“, – sako A. Kasparavičius.

Taip delegacijoje atsidūrė žymi žydų sionistų figūra Šimšonas Rozenbaumas, tų metų pavasarį ir vasarą Paryžiuje padėjęs populiarinti Lietuvos valstybės – demokratiškos ir gerbiančios tautinių mažumų teises – idėją.
Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

„Tiesą sakant, tai ir įvyko, – priduria istorikas. – 1919 metų vasarą lietuvių delegacija su Paryžiaus taikos konferencijos lyderiais pasirašė deklaraciją, jog atsikurianti valstybė įsipareigoja gerbti žydų tautinės mažumos pilietines teises ir suteikti plačią kultūrinę, kalbinę ir politinę autonomiją.

Paryžiaus taikos konferencijoje duoti pažadai atsispindi ir 1922 metų Lietuvos konstitucijoje, kurioje buvo straipsnis, kad tautinės mažumos turi teisę į kultūrinę ir politinę autonomiją.“ Kita svarbi delegacija – taikos deryboms su Sovietų Rusija – irgi įtraukė žydų atstovus. Jie abiem atvejais Lietuvos valstybei pirmiausia buvo reikalingi dėl to, kad demonstravo, jog atsikurianti Lietuva sugeba vesti politinį dialogą su tautinėmis mažumomis, formuoja ne kažkokią autoritarinę, o demokratinę politiką.

„Kitas svarbus momentas buvo kova su lenkais dėl teritorinių pretenzijų. Šiuo atveju žydų veiksnys buvo neišpasakytai svarbus“, – teigia A. Kasparavičius.

Pasak jo, tik politinis žydų prielankumas Lietuvos valstybingumo idėjai lietuviams leido abejose derybose pretenduoti į pietrytines teritorijas ir sostinę. Tuo laiku, remiantis skirtingais skaičiavimais, idealiausiu atveju Vilniuje tik kas dešimtas žmogus buvo lietuvis.

„Kaip pretenduoti į sostinę, jeigu realiai gal tik 5–6 procentai gyventojų buvo lietuviai? – retoriškai klausia daktaras A. Kasparavičius. – Žydai sudarė apie pusę gyventojų, tad sudėjus kartu su lietuviais, pretenzijos į Vilnių jau buvo pakankamai pasvertos, pakankamai solidžios, argumentuotos. Galbūt net galima sakyti, kad vykstant globaliam ginčui su lenkais, žydai labai akivaizdžiai padėjo legitimizuoti arba įteisinti lietuvių politines pretenzijas į Vilnių ir pietryčių Lietuvą.“

Sprendė miesto reikalus

Žydai tarpukariu dirbo ir Seimuose. Vienuose jų buvo daugiau, kituose – mažiau, tačiau šios bendruomenės atstovai parlamente vidutiniškai užimdavo po 5–6 vietas.

Panevėžio miesto tarybose tarpukariu jų atstovų taip pat būta. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1919–1921metais miesto taryboje buvo 14 žydų, 1921–1924 metais – 13, 1924–1931 metais – 16, 1931–1934 metais – 7, 1934–1940 metais – 6.

Žinoma, kad 1934 metų Panevėžio miesto savivaldybėje dirbo 78 tarnautojai, iš jų 71 lietuvis, 4 žydai, 2 lenkai ir vienas latvis.

Be to, pasak D. Pilkausko, remiantis spauda, 1933 metų balandį Panevėžio didžiojoje sinagogoje žydų bendruomenės nariai surengė du protesto susirinkimus prieš Vokietijoje įvykdytus išpuolius prieš jų tautiečius. Tuomet naciai ėmėsi tokių priemonių kaip žydų parduotuvių ir kitų jų verslų boikotas, uždraudė ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą…

Kiek žinoma, pirmajame susirinkime buvo priimta rezoliucija boikotuoti vokiečių prekes, filmus, mokyklas. Tad žydų verslininkai atšaukinėjo užsakymus. Antrajame susirinkime dalyvavo daugiau nei 100 žydų bendruomenės atstovų.

Tarpukario spaudoje galima rasti ir kitų istorijos atspindžių. Kaip kad 1940 metais, kai Lietuva šventė savo nepriklausomybės 22-ąją sukaktį.

„Europoje siaučia baisus karas, nyksta per daugelį metų sukurtos valstybės, tautos netenka savo laisvės, graudūs žmonių dejavimai aidi iš vargo ir skausmo suspaustų širdžių.

Turime dėkoti Dievui, kad Lietuva lyg kokia rami sala audringoje jūroje ir žiauraus karo nebuvo paliesta. Mes 22 Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių proga turime ypatingos laimės pasidžiaugti atgautąja Lietuvos istorine sostine Vilniumi“, – rašė tuomet diplomatas M. Karnauskas.

  

 

 

 

 

 

Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

 

Kasmet paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas

Kasmet paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas

Nuotraukoje 2019m. minėjimas
Kauno žydų bendruomenė kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbia Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiais metais pirmą kartą per tris dešimtmečius šis minėjimas, kaip ir daugelis kitų renginių visame pasaulyje, neįvyko. Neįvyko realioje vietoje numatytu laiku, tačiau kviečiame visus ir kiekvieną prisiminti šiuos žiaurius įvykius namuose, uždegti žvakutę, užrašyti ant akmenėlio nužudyto vaiko vardą, pamąstyti.
Čia pateikiame vaikų, žuvusių Kauno gete, sąrašas,  jame tik nedaugelis vardų. Jis buvo sudarytas, minint 70-ąsias Vaikų akcijos metines, remiantis informacija gauta iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir privačių asmenų. 

 

KAUNO GETE ŽUVUSIŲ VAIKŲ SĄRAŠAS

Frida Alkanovič

Sadja Altman

Šimonita-Nita Altman, 15 m.

Motelis Aronas

Šraga Aronovičius

Chajelė Aronovičiūtė

Eliezer Bass

Izia Badeš

Jocheved Blochaitė

Dora Borštein

Miriam Borštein

Dovydas Brukeris

Hiršas Brukeris

Saša Chachelevičius

Ajelet Čertokaitė

Deizik

Liova Frenkel

Garber

Mejer (Meika) Garunas

Gegužinskas

Golda

Tamara Goldberg

Tuvis Goldberg

Basia Gotler

Chaja Gotler

Raica Gotler

Šeinale Gordon

Rina Gudinski

Gurfinkel

Fira Gurfinkel

Aviva Ingelytė, 2 m.

Altale Kaufman

Cilia Kac

Frida Kagan

Iza Kagan

Ilia Klis

Inna Koch

Benjaminas Koltūnas

Leiba Korbas, 7 m.

Mauša Korbas, 12 m.

Fruma Kovarski, 10m.

Lėja Kovarski, 5 m.

Mira Kučinka

Rudolfas Lazersonas

Azarijus Lemchen

Viktoras Lemchen

Ania Levinson

Aviva Lifšic, 4 m.

Sorale Lifšic, 10 m.

Aronas Lopianskis, 2m.

Raja Lopianskytė, 2 m.

Zlata Mandelytė

Beba   Minc

Veva Minc

Dvorale Murin

Mišelskių šeimos 2 vaikai

Chanan Mištovski, 2 m.

Liusikas (Laska) Mozesas

Becalelis Pacas, 12 m.

Elijas Pacas, 9 m.

Pesal

Aronas Rainas, 1m.

Niuta Rainaitė, 12 m.

Golda-Rut Ratner

Faigelė Rubinaitė

Pesė Sidler, 8 m.

Silkinerių šeimos 2 sūnūs

Getta Sobolevič, 3 m.

Marikas Subotskis, 6 m.

Ester Sukenik, 10 m.

Pinchosas Šaferis

Roza Šafer

Ruven Šafranski

Iser Šlapoberski, 10 m

Ari-Arik Štain, 6 m.

Liova Štromas

Basia Tartakaitė

Elijas Tartakas

Jankelis Vitkinas, 5 m.

Jankelis Vitkinas, 6 m.

Motelis Vitkinas, 3 m.

Josifas Vitkinas

Lionia  Volpert

Zenia Volpert

Liuba Zelcer

Rapolas Zelcer

Cilia Zinger

Mina Zilberg

Moše  Volbe

Prisiminkime  Vaikų akcijos minėjimą, kuris vyko pernai, ir ceremoniją sakralioje erdvėje, pratęsiant menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.
LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky prašymas visiems Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariams

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky prašymas visiems Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariams

Mielieji, gyvename karantino metu, kasdien sužinome, kad užsikrėtusiųjų skaičius  koronavirusu didėja, girdime raginimą neišeiti iš namų, saugoti savo sveikatą. Nepaisant perspėjimų, sužinome, kad ne visi LŽB nariai supranta, kad taisyklių reikia laikytis.

Gerbiamieji bendruomenės nariai, labai prašau Jūsų neiti į parduotuves , jei nėra būtinybės, neišeikite iš namų, ypač senjorai, esantys rizikos grupėje, kuriais kasdien rūpinasi LŽB Socialinis centras, jo patronažo darbuotojos lanko savo globotinius, atneša maistą į namus. Kaukės yra užsakytos ir visi globotiniai bus aprūpinti.

Artėja Pesacho šventė, Vilniuje macą  senjorams pradėsime intensyviai vežioti kitą savaitę  Linkiu visiems saugoti save ir šeimos narius, būkite sveiki.

Pavasario šventės Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Pavasario šventės Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Saulėtą kovo 8-osios rytmetį į bendruomenę susirinko mūsų moterys. Jaukioje, šiltoje aplinkoje jas pasveikino vyrai su Tarptautine moters diena.

Purim – pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone. Tai yra linksmiausia žydų šventė. Jos metu rengiami karnavalai. Šią šventę kovo 10 d. pakiliai pasitiko ir Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai.

Kaunietė Bella Shirin: „Visi viešina tuščias parduotuvių lentynas. O aš nufotografavau ir paviešinau pilnas“

Kaunietė Bella Shirin: „Visi viešina tuščias parduotuvių lentynas. O aš nufotografavau ir paviešinau pilnas“

15min.lt

Žmogus didelis tiek, kiek didelė jo širdis. Ir kiek erdvus jo pasaulio pažinimas, išgyventos patirtys. Žvelgti į pasaulį taip pat lengviau tada, kai esi išmokęs savo pamokas arba žinai, kaip gali būti. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė Bella Shirin galėtų įkvėpti ne vieną.

Veikli moteris karantino metu atranda naujų veiklų, klausosi klasikinės muzikos, namuose šoka, o pasivaikščiojimus lauke iškeitė į pasivaikščiojimus namuose. Savo akimis karinius konfliktus Izraelyje mačiusi Bella šiomis dienomis ramina ir tuos, kuriems ramybės trūksta.

„Kaunas 2022“ ambasadoriai 15min portale dalinasi mintimis ir idėjomis, kaip gyventi karantino sąlygomis, nepasiduoti panikai bei kokiomis veiklomis užsiimti būnant namuose.

 Pirmoji iš jų – Bella Shirin. Ji gimė Kaune, o po Antrojo pasaulinio karo, kai į miestą grįžo koncentracijos stovykloje išgyvenę jos tėvai, šeima nusprendė keltis į Izraelį. Tuo metu Bellai buvo septyniolika.

 Ji baigė Tel Avivo muzikos akademiją ir Bankininkystės kolegiją. Nors Izraelyje Bella labai greitai pritapo, išmoko naują kalbą, tačiau jos ilgesys Lietuvai niekada nedingo. Moteris sako, kad Lietuvos, ypač Kauno, ilgėjosi visada, todėl maždaug prieš penkerius metus grįžo gyventi į Kauną ir čia tapo visos bendruomenės šviesuliu.

2017 metais Kaune įvyko spektaklio „Shalom, Bellissima!“, kuris sukurtas pagal autentišką B.Shirin gyvenimo istoriją, premjera. Matė Irako karą „Visų pirma man norisi pasakyti: visi Lietuvos optimistai, vienykimės. Ir visi kartu pradėkime optimizmu užkrėsti tuos, kuriems sunku, kurie bijo, kurie panikuoja.

Žinoma, čia šiek tiek juokauju. Kalbant rimtai, aš pripratusi prie tokių situacijų“, – 15min sakė B.Shirin. 1991 metais, Irakui užgrobus Kuveitą ir į konfliktą įsikišus JAV karinėms pajėgoms, prasidėjo Irako karas. „Tada du mėnesius mes buvome uždaryti namuose.

Buvo įsakymas, kad savaitę laiko iš viso nebuvo galima dirbti. Tel Avivas buvo tuščias visiškai, neveikė ir parduotuvės. Tada buvo didelė baimė, nes niekas nežinojo, ar tos raketos turi cheminių medžiagų. Išdalino mums visiems baisias kaukes. Ne tokias, kaip dabar.

Mūsiškės buvo baisios, kaip filmuose matomos. Tada buvo didelė baimė, nes niekas nežinojo, ar tos raketos turi cheminių medžiagų. Buvo nurodymas: jei pasigirs sirena, visi privalo užsidaryti viename kambaryje, kurio langai buvo užsandarinti. Kai pamačiau tą kaukę, pasakiau: aš jos nesidėsiu, nereikia. O mano šunelis, pamenu, labai tų kaukių išsigando“, – prisiminimais dalijosi kaunietė.

Tačiau ir tada Bella sako žinojusi: visa tai yra laikina, gyvenimas – dar priešakyje. Kiekvienas virusas turi pabaigą Irako karą Bella prisiminė kalbėdama apie šiuo metu Lietuvoje esančią situaciją. „Aš manau, svarbu, kad nebūtų karo. Nes kai mes esame taikoje, galime viską įveikti kartu“, – kalbėjo B.Shirin.

Pasaulyje būta ne vienos epidemijos, grėsmių, tačiau šių dienų situacija visų pirma yra kitokia todėl, kad sparčiai pažengusi medicina ir savo darbą atlieka mokslininkai, gyvename technologijų amžiuje.

„Aš dabar labai rami. Priemones nuo koronaviruso atras ir dabar – taip, kaip buvo atrastos kitais laikmečiais. Kiekvienas virusas turi savo laikotarpį – kaip ir gripo, taip ir šis. Jis aprims. Esu įsitikinusi, kad po mėnesio būsime ramesni.

 Žinoma, negalima sakyti, kad jis dings visai, dar gali grįžti, bet jau tada mes tam būsime labiau pasirengę“, – kalbėjo moteris. Prekes ji užsisako internetu, o jei ko nors stinga – nueina tik iki parduotuvės. Namuose moteris atranda naujų veiklų ir laiko joms, mat seniau būtent laiko ir pritrūkdavo.

„Kadangi aš esu labai aktyvi, mėgstu būti su žmonėmis, todėl laiko tam, ką veikiu dabar, nebūdavo. Šiomis dienomis klausausi daug klasikinės muzikos, nes ją labai mėgstu. Taip pat įsijungiu linksmą izraelietišką muziką, ir šoku. Tai nuostabu. Tai yra ir judesys, sportas.

Labai pasitikiu Lietuvos vyriausybe, Lietuvos gydytojais. Sprendimai yra teisingi ir laiku. Ne visos valstybės, kaip Lietuva, iš anksto ėmėsi priemonių. Ir dar pažiūrėkime, kas dabar yra Italijoje, Izraelyje? Žmonės ėmė atidarinėti balkonus ir dainuoti linksmas dainas. Visus, žinoma, jaudina nežinomybė. O aš manau, kad mes esame apsaugoti. Mes – Marijos žemė“, – kalbėjo B.Shirin.

Tęsiame spausdinti straipsnius iš sekundė.lt leidinio apie Panevėžio žydų istoriją. Miesto spaudoje – Panevėžio žydų gyvenimo atspindžiai

Tęsiame spausdinti straipsnius iš sekundė.lt leidinio apie Panevėžio žydų istoriją. Miesto spaudoje – Panevėžio žydų gyvenimo atspindžiai

 

1923 metų duomenimis, Panevėžyje gyveno 6 676 žydai – tarp miestiečių daugiau buvo tik lietuvių: 9 950. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ 

Vienas šaltinių, sekančių Panevėžio pulsą, visais laikais buvo ir yra spauda, aprašanti, kuo ir kaip gyvena miestiečiai. Tarpukario miesto spaudoje atsispindėjo ir Panevėžio žydų gyvenimo kasdienybė. Čia minimi žydų politikai ir jų sprendimai, kalbėta apie problemas, santykius su kitomis miesto tautomis.

Antri po lietuvių

Jau pirmajame 1924 metų vasario 16-ąją išleistame „Panevėžio balso“ numeryje minimi ir žydai. Kokio svarbaus būta jų indėlio į miesto gyvenimą, liudija jau vien tai, kad mieste gatvių pavadinimai kurį laiką buvo rašomi trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir žydų.

„Dabar senąsias nuplėšė ir prikalė naujas viena lietuvių kalba. Naujosios lentelės išrodo dailiai“, – rašyta tuomet „Panevėžio balse“ (čia ir kitur kalba netaisyta). Tuomečio laikraščio puslapiuose pasakojama ir apie Panevėžio miesto tarybos darbą. Ją sudarė 40 atstovų, iš jų net 12 priklausė žydų frakcijai. Miesto valdyboje buvo penki atstovai, iš kurių trys – iš darbo federacijos, du – žydų.

Tuo metu į revizijos komisiją žydų opozicija nebuvo įleista. Remiantis „Panevėžio balsu“, 1923 metais Panevėžyje buvo 1 810 gyvenamųjų namų, kuriuose suskaičiuota 3 405 butai.

Mieste gyveno 8 824 vyrai ir 9 764 moterys. Iš 18 588 miestelėnų Lietuvos piliečiai buvo didžioji dauguma. Daugiausia Panevėžyje tuo metu gyveno lietuvių – 9 950, žydų – 6 676, lenkų – 906, rusų – 553, vokiečių – 105, latvių – 46, kitų – 145, svetimšalių – 207. Tų metų pavasarį Panevėžio apskrityje (be Panevėžio miesto) gyveno 53 752 vyrai ir 61 715 moterų. Iš jų didžioji dauguma lietuvių – 103 355, žydų – 5 497, lenkų – 4 091.

Panevėžio žydai, kaip ir kitų tautų atstovai, prisidėjo gražinant ir kuriant miestą. Žydų tautos žmonės buvo vieni iš aukojusiųjų lėšų Panevėžio muziejaus įkūrimui. Vienas stambiausių miesto verslininkų Leizeris Beras Chazenas tokiam reikalui atseikėjo 25 litus, gydytojas Šachnelis Abraomas Meras – 10 litų, malūnininkas Berelis Rubinšteinas – 10 litų. Tarp rinkusiųjų muziejui aukas buvo ir Ichilčikaitė, Šulmanas.

O 1924 metais Panevėžyje lankėsi tuometinis švietimo ministras Leonas Bistras. Jis apsilankė ne tik valstybinėje gimnazijoje, kurioje išklausyta apie 20 pamokų, bet ir mokytojų seminarijoje, taip pat ir mieste veikusiose žydų, lenkų gimnazijose.

Politinės audros

Žydai aktyviai dalyvavo ir rinkimuose į Panevėžio tarybą. 1924 metais į ją kandidatavo netgi ne vienas šios tautos atstovų sąrašas.

Nepartiniai kandidatai – butų samdytojai, amatininkai, smulkieji prekybininkai – į miesto politikos areną bandė ateiti per Žydų liaudies sąrašą. Į jį įėjo miesto smulkusis prekybininkas Chaimas Rochmanas, laikrodininkas Judelis Lazaras, juristas Abraomas Šacas. Rinkimuose kandidatavo ir suvienytas Panevėžio žydų sąrašas, kuriame bene ryškiausiai rinkėjams švietė advokato Henriko Landau, pirklio Levo Todeso pavardės. Rinkimuose dalyvavo ir žydų namų savininkų sąjunga – advokatas Juozas Handinas, namų savininkas Isakas Šteinas. Negana to, į miesto Tarybą pretendavo ir „sioninkų socialistų „Ceirei-Cion“ suvienytas sąrašas“, kuriame buvo daktaras Bencelis Aizenbudas“.

1924 metų spalio 9-ąją įvyko pirmasis naujai išrinktos Panevėžio miesto tarybos posėdis. Jo dienotvarkėje buvo tokie svarbūs klausimai kaip tarybos pirmininko, burmistro ir valdybos narių rinkimas.

„Žydų frakcija proponuoja posėdį kitai dienai atidėti, kad frakcijos turėtų galimybes susitarti. Po trumpų diskusijų nutarta posėdis pertraukti vienai valandai pasitarimui“, – rašė tuometis miesto laikraštis.

Visą valandą trukusios diskusijos buvo bevaisės ir žydų frakcija vėl prašė posėdį atidėti kitai dienai. Galop šis pasiūlymas priimtas.

„Iš susidariusios situacijos galima spręsti, kad rinkimai eis labai sunkiai. Žydų frakcija – 15 žmonių ir lenkų frakcija – 5 žmonės susiblokavo. Šis blokas sudaro 20 žmonių – pusę tarybos – visoj taryboj 40 atstovų“, – apie politinių postų dalybas Panevėžyje trečiajame dešimtmetyje pasakojo „Panevėžio balsas“.

Lenkų ir žydų blokas reikalavo, kad valdybą sudarytų penki asmenys – du žydai, vienas lenkas ir du lietuviai. Mainais žydai ir lenkai žadėjo palaikyti kunigo Jono Grabio kandidatūrą į tarybos pirmininkus. Lietuviai tokį siūlymą atmetė, pareiškė, kad valdyboje turėtų būti trys lietuviai, o likusias vietas tarpusavyje pasidalytų lenkai ir žydai. Tik su tokia sąlyga kunigas sutiko kelti savo kandidatūrą į tarybos pirmininkus.

Miesto laikraščio puslapiuose galima rasti ir kitų rinkimų į miesto tarybą atspindžių. Pavyzdžiui, 1934 metais teisę balsuoti turėjo 6 741 gyventojas, o nebalsavo 462, iš jų 130 buvo žydai. „Buvo paduota 128 834 balsai, iš kurių 84 055 teko lietuviams, 29 951 – žydams ir 14 828 lenkams. Lietuviai ėjo susiblokavę 5 sąrašais ir pravedė 14 atstovų (buvo 10), žydai 2 sąrašais pravedė 5 atstovus (buvo 7) ir lenkai vienu sąrašu pravedė 2 atstovus (buvo 4)“, – rašyta netrukus po rinkimų.

Leizeris Beras Chazenas tarpukariu buvo vienas stambiausių miesto verslininkų – jo šeimai priklausė ne viena žinoma įmonė įskaitant ir jo sūnų jau po tėvo mirties perimtą „Kalnapilio“ alaus gamyklą. Tačiau tarpukario spaudoje bene dažniausiai linksniuotas Chazenų linų fabrikas, kurį persekiojo gaisrai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Planavo milžinišką paminklą

Tarpukariu Panevėžio mieste ir rajone veikė ne viena žydų visuomeninė organizacija. 1920 metais įregistruota Draugija žydų gimnazijos įsteigimui Panevėžyje, taip pat Žydų dramos, muzikos, dailės draugija, 1921 metais – Krekenavos žydų jaunuomenės kultūros sąjunga, 1923 metais – Panevėžio miesto žydų elgetnamio draugija, Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Iso“.

Žydų atstovai neliko nuošaly ir svarstant žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo statybos Panevėžyje klausimą. Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva įvyko visuomenės atstovų susirinkimas. Susirinkime dalyvavo atstovai nuo valsčių tarybų, Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio miesto valdyba, žydų bendruomenės pirmininkas ir šiaip žymesnieji mūsų visuomenės veikėjai“, – minima 1924 metų „Panevėžio balse“.

Planuota statyti garsiojo Panevėžio krašto skulptoriaus Juozo Zikaro kurtą 5 metrų paminklą: 3 metrų akmeninis pjedestalas ir dviejų metrų bronzinė skulptūra. Kaip rašoma ano meto spaudoje, autoriaus mintis buvo pavaizduoti Lietuvą – jauną mergelę „su nutrauktais retėžiais ant rankų, pergyvenančią skausmo momentus“. O skaudėjo Lietuvai dėl žuvusių savo sūnų ir pavergtos sostinės Vilniaus. Vis dėlto iškilus paminklas taip ir liko nepastatytas.

Malūno varžytynės

Tarpukario „Panevėžio balsas“ rašė ir apie tam tikrus miestelėnų nesutarimus, įvairias problemas.

1925 metų kovą Panevėžio miesto tarybos posėdyje kalbėta apie miesto malūno varžytynes. Buvo priimtas sprendimas, kad malūnas išnuomojamas Rubinšteinui ir K-o. Šis klausimas, regis, Panevėžyje turėjo kelti nemažas audras.

To meto spaudoje minima, kad miestas iš principo neturėtų Rubinšteinui ir K-o išnuomoti, nes šis neištesėjo senosios sutarties, bylinėjosi su miestu ir padarė jam daug nuostolių.

„Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Reikėjo laukti, kol žydai atšventė.“ „Panevėžio balsas“, 1931 metai.

Tarpukariu aistros virė ir dėl smulkiesiems verslininkams kirtusio įstatymo. Miesto tarybos posėdyje Žydų pirklių sąjunga netgi buvo įteikusi prašymą, kuriame nurodyta, jog įsigaliojus švenčių įstatymui, prekyba bus suvaržyta.

Žydai prašė leisti parduotuvėms dirbti iki 10 ir 11 valandos vakaro. Taryba nutarė, kad leis parduotuves laikyti atidarytas šeštadieniais ir prieš šventes iki 10 ir 11 valandos vakaro „su pastaba, kad tarnautojai neprivalo tame laike dirbti ir jeigu dirbs, privalo gauti atskirą atlygį“.

Žydai buvo neatsiejama miesto bendruomenės dalis, dalyvavusi visose jo gyvenimo srityse (nuotraukoje – žinomos Panevėžio žydų šeimos – Brauerių – giminaičių vestuvės). BH nuotr.

Bėdos dėl švenčių

Švenčių įstatymas „Panevėžio balso“ puslapiuose minėtas ir 1931 metais.

„Sekmadienį apie antrą popiet važiuodamas į Paliūniškį tarp gelžkelio ir Vaivodų sutikau žydą, vežantį didelį malkų vežimą. Tą pačią dieną ir kiti žydai vežiojo didelius malkų vežimus, trukdydami ir piktindami piliečius, vykstančius bažnyčion ar grįžtančius iš bažnyčios.

Visose civilizuotose šalyse veikia švenčių įstatymai ir stropiai saugoma, kad švenčių dienomis nebūtų atliekamas joks sunkus darbas, kuris galima atidėti darbo dienai. Rodos švenčių įstatymai veikia ir pas mus.

Jei jau tvarkdariai (policija) užimti kitais reikalais, tai reiktų imtis patiems piliečiams griežtų priemonių, kad švenčių įstatymai būtų visų stropiai užlaikomi“, – laikraščio puslapiuose priekaištavo nepatenkintas panevėžietis.

1936 metais rašyta, kad žydų švenčių metu jų parduotuvės buvo uždarytos.

„Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Reikėjo laukti, kol žydai atšventė“, – pastebėta, kad lietuviai prekybininkai nepasinaudojo proga užsidirbti, kol konkurentai šventė.

Tarpukariu galima aptikti ir tokią žinią, kad sanitarinė miesto komisija apžiūrėjo keturias macų kepyklas ir visose jose rasta daug netvarkos ir nešvaros. Už nešvarą buvo surašytas protokolas.

„Vadinasi, komisija įspėja panevėžiečius vengti pirkti macus, kad neužsikrėstų ar vidurių nesugadintų. Tąja pačia proga reikia prisiminti, jog ir kitų kepyklų ne pro šalį būtų „patempti“, nes virvagalių, vabuolų ar kitokių žvirgždų labai dažnai piliečių dantys gauna patriuškinti“, – rašyta „Panevėžio balse“.

„Panevėžio balsas“, 1931 metai „Dega kaip Chazenas“

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Panevėžyje daug kalbų sukėlė verslininkų Chazenų linų fabriką nusiaubęs didelis gaisras. 1931 metais minėta, kad policijai apklausus apie 40 žmonių, daugiausia darbininkų, nustatyta, kad gaisras kilo „nuo laidų susijungimo“. Fabrikas tuo metu buvo apdraustas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Anglijoje. „Iš tardymo paaiškėjo, kad be dviejų didelių gaisrų, kurie buvo 1929 metais ir šiais metais, dar buvo du mažesni gaisrai viduje, kuriuos patys darbininkai likvidavo. Darbininkai labai nusiminę, kad prieš žiemą neteko darbo“, – „Panevėžio balse“ rašyta apie didelę mieste nutikusią nelaimę.

Šis gaisras visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų. Vienas panevėžietis laikraščio puslapiuose svarstė, kad nuo Pajuosčio į miesto vidurį ateina plati Kęstučio gatvė, kurios viena atšaka vedė į Ramygalos gatvę, o kita – į A. Fromo-Gužučio gatvę.

„Bet šiek tiek kliudo ant kelio stovįs linų fabriko vienas trobesėlis“, – pastebėjo panevėžietis. Jis siūlė, kad sudegus linų fabrikui ir jam dėl gaisrų pavojaus išsikeliant už miesto, Kęstučio gatvę būtų galima stačiu keliu sujungti su miesto centru.

„Mes manom ir tikim, kad ir tie lietuviai savininkai (tie namai, kur buvo Chazenų linų fabrikas, yra lietuvių, rodos, amerikonų rankose) tam projektui nesipriešins, vietinė savivaldybė pasirūpins, o centralinė valdžia pasiinteruos miesto gerovei“, – tikėtasi šeimininkiško požiūrio tuomet.

O kitas pilietis, prisistatęs „Rytu“, buvo įsitikinęs, kad dėl gaisrų pavojaus reikėtų uždrausti vidury miesto statyti tokį fabriką. „Tai jau įėjo į patarlę: dega kaip Chazenas“, – minima laikraštyje.

Fabrikas stovėjo skersai Kęstučio gatvės ir buvo pagrindinis kliuvinys ją ištiesinti. „Užsieniečiuose priverčia sveikus namus nusitraukti į šalį, kad neiškraipytų gatvių. O čia jau kelintą kartą ant gatvės atstatomas sudegęs fabrikas“, – piktintasi „Panevėžio balse“.

Vis dėlto tokie siūlymai nebuvo įgyvendinti. 1935 metais rašyta, kad taip ir nepasiekta, jog pavojų keliantis linų fabrikas būtų iškeltas už miesto – po gaisro jis net išsiplėtė, pastačius naują mūrą. „Dabar vienoj krūvoj sukoncentruota ten: linų apdirbimas, lentpjūvė ir didelė kalvė“, – rašė laikraštis.

Amžinas klausimas

Dar vienas tarpukario Panevėžio skausmas – „slobodkos“, teritorijos, apimančios dabartinę Savanorių aikštę ir jos apylinkes, klausimas. „Tas amžinas klausimas niekuomet nebuvo išrištas ir nežinia kada bus išrištas“, – pastebima „Panevėžio balse“.

Senoji miesto taryba buvo nusprendusi klausimą išspręsti netgi per Seimą. Visgi išėjo šnipštas – žydų frakcija, pasiūliusi klausimą atidėti, pradėjo skirstytis ir nelikus kvorumo posėdį teko baigti.

Dviem savaitėms stabdoma Vilniaus choralinės sinagogos veikla, pranešė VŽR bendruomenė

Dėl korono viruso Lietuvos teritorijoje įvedus karantiną, dviem savaitėms stabdoma ir Vilniaus choralinės sinagogos veikla.

Tai sekmadienį pranešė Vilniaus žydų religinė bendruomenė. Pateikiame Bendruomenės pareiškimą:

“Judėjai Vilniaus choralinėje sinagogoje, priklausomai nuo metų laiko, meldžiasi 2-3 kartus per dieną. Tai šimtamečių tradicijų tąsa. Todėl pasiūlymas laikytis Vyriausybės rekomendacijų ir  nutraukti viešas maldas sinagogoje sulaukė karštų diskusijų.

Skaudančia širdimi, bet atsižvelgę, kad didžiają dalį Vilniaus sinagogos bendruomenės (ypač minjano) narių patenka į ypatingos rizikos žmonių grupę, dauguma minjano narių pritarė nuomonei – LAIKINAI STABDYTI RELIGINĘ VEIKLĄ SINAGOGOJE.

Primename, kad Vyriausybės sprendimu nuo šių metų kovo 16 d. 00:00 val. iki kovo 30 d. 24 val. Lietuvoje įsigalioja karantinas. Nutarime rekomenduojama “Lietuvoje veikiančioms religinėms organizacijoms neorganizuoti religinių apeigų, kurie reikalautų viešų susibūrimų“.  Dauguma religinių konfesijų vadovai, suprasdami savo asmeninę moralinę atsakomybę, jau šį sekmadienį nevedė viešų religinių apeigų.

Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas                                                                                                                        Shmuel (Simas) Levin