Mes

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenė pagal žydų tradicijas pastatė palapinę (suka), kurioje pažymėjo derliaus nuėmimo šventę bei prisiminė žydų kelionę, kuomet prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (suką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofman aiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi.

Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Visi bendruomenės nariai atnešė jų užaugintas rudens gėrybes, ragavome obuolių, arbūzų, moliūgų, vynuogių ir kitų vaisių.

G.Kofman perskaite Sukkot skirtą maldą ir pūtė Šofarą. Šventėje perskaityta malda, aukščiausiojo palaiminimas, skaityti gauti sveikinimai iš Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky sveikinimas. Į svečius atėjusi Onutė Jospaitienė pasveikino susirinkusius.

 

Po skanios vakarienės, kurią paruošė bendruomenės moterys, linksmoje aplinkoje vyko įvairūs žaidimai ir šokiai. Vaikai pristatė savo menines improvizacijas, už kurias buvo apdovanoti dovanėlėmis.

lo

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Lietuviškas knygos „Meilės prekeiviai“ vertimas – jau knygos autoriaus ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Avni Levy rankose! Džiaugiamės nauja knyga, sveikiname autorių ir kviečiame skaityti – ! Tėvystės kelionė nėra tik pirmyn – tai pirmiausia kelionė atgal, į gilius sielos patamsius. Kiekvienas į tą kelionę nešasi savo baimes ir norus.

Pora grįžta į namus Tel Avive su naujagimiu rankose. Asafo džiaugsmas, tapus tėvu, sumišęs su kitais jausmais: begaline meile, išgąsčiu, troškimu būti geru tėvu. Grįžusius juos pasitinka senelė, apdalijanti saldainiais, ir senelis, beriantis palaiminimus. Kitur, nutolęs laike ir erdvėje, jaunas dailus žydas Mašiachas sutrikęs leidžiasi į gyvenimą pakeisiančią kelionę po legendinio Herato skersgatvių labirintą. Kas sieja Asafą, didžiam savo susijaudinimui, ką tik tapusį tėčiu ir pavėluotai mėginantį susitaikyti su savo paties tėvu, ir Mašiachą, paslapčia išsprunkantį iš namų, kad galėtų pasižiūrėti į garsiuosius turgaus šokėjus, pasipuošusius spalvingais apdarais?

„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.

Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po knygą “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po knygą “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po bendruomenės iniciatyva išleisto A. Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” rusiškojo leidimo (vertė Ana Gerasimova) egzempliorių. Ne Vilniuje gyvenantiems senjorams knygas perduoti mums padės LŽB socialinis centras. Labai ačiū!

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

gzeme.lt

Loreta EŽERSKYTĖ

Žydų genocido atminimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirties. Šįkart valstybės apdovanojimai skirti 38 žydų gelbėtojams, kurių daugumos jau nėra gyvų.

Į Prezidentūroje vykusias iškilmes buvo pakviesta ir ukmergiškė Anita Albužienė. Jos pastangų dėka padėkota, deja, jau po mirties, Jadvygai ir Zigmui Stanevičiams, kurie savo sodyboje priglaudė trejų metukų žydaitę Libą Berenšteinaitę. Šiems teisuoliams skirti apdovanojimai įteikti jų anūkui Kazimierui Stanevičiui.

„Libos, vėliau gavusios Lionės vardą, tikruosius tėvus ištiko tragiškas likimas – jie guli Pivonijos šile. Taip jau susiklostė, kad našlaitė mamyte šaukė ne tik globėją Stanevičienę, bet ir mūsų mamą…“ – atgijusiais prisiminimais dalijosi A. Albužienė. Ukmergiškė neslepia, jog renginys Prezidentūroje atgaivino ir skaudžius išgyvenimus. Tačiau moteris dabar laiminga – ji teigia įvykdžiusi svarbią misiją.

Tėvai dukrą paliko dienai kitai…

1941-ųjų birželį, tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visoje Lietuvoje imta persekioti ir naikinti žydus. Lietuvoje buvo vykdomas Holokaustas – masinis žydų tautos naikinimas. Kaip skelbia istorijos šaltiniai, žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms, kuomet nepagailėta nei vaikų, nei moterų ar senelių, laikotarpis.

L. Berenšteinaitė gimė Jonavos rajone, netoli Panoterių. Kai šeimai, kaip ir kitiems Lietuvos žydams, iškilo mirtinas pavojus, mergaitei buvo treji. Tačiau atsitiktinumo ir gerų žmonių dėka ji pateko tarp saujelės laimingųjų, kurie buvo išgelbėti.

A. Albužienė namuose saugo „Tiesos“ laikraščio 1962 metų gruodžio 2 dienos numerio iškarpą su straipsniu „Kaip savoj šeimoj“, kuriame papasakota istorija apie Libos išgelbėjimą.

Laikraštyje rašoma, kad darganotą rudens vakarą link pamiškėje esančios Stanevičių pirkelės sparčiu žingsniu per pažliugusį dirvoną skubėjo du vyrai ir moteris su vaiku ant rankų. Mažoji buvo tik su suknyte, kad ji nesušaltų, motina ją vis klostė skara. Šeimininkai vėlyvus svečius pažino, todėl įleido į vidų sušilti. Netrukus atėjusioji prasitarė, kad norinti trumpam pas juos palikti savo mergaitę – lauke toks prastas oras, jie patys nežino, kur tą naktį teksią nakvoti. Taip pat ji patikino, jog būtinai grįšianti – po dienos kitos atbėgsianti ir dukrytę pasiimsianti. Šeimininkas dar dvejojo, esą ir savo bėdų apsčiai, namuose trejetas mažylių. Tačiau žmona nenorėjo jo klausyti. Sąžinė jai neleido išvaryti šaltin pusnuogį vaiką. Mažoji Liba liko, o suaugusieji patraukė savais keliais. Nors ir buvo žadėję, jie nebegrįžo. Netrukus jų jau nebuvo tarp gyvųjų…

Žydaitė Stanevičių šeimoje greitai apsiprato, jai netrūko nei duonos, nei šilumos. Tik teko atsisveikinti su tikruoju vardu ir pavarde – mergaitė tapo Lione Stanevičiute. Jai buvo parūpinti dokumentai.

Priglaudę svetimą mažylę Stanevičiai ilgus metus gyveno baimėje. Pajutę širdyje nerimą, naktimis globotinę siųsdavo miegoti į pirtį, o patys akių nesumerkdavo…

Lionė, kaip ir Stanevičių vaikai, augo, stiebėsi, lankė mokyklą. Sulaukusi keturiolikos ji susirgo, pateko į ligoninę Ukmergėje.

Parsivedė iš ligoninės

A. Albužienė su tėvais – Rachmieliu ir Roza Kacais – gyveno tuometinėje M. Melnikaitės gatvėje, kurios pavadinimas dabar pakeistas į Sodų. Šioje žydų šeimoje kartu su Anita augo du jaunesni broliai.

„1952-iais mūsų tėvas sirgo, gulėjo ligoninėje, kuri buvo Gedimino gatvėje. Kai pasveikęs grįžo į namus, kartu parsivedė ten sutiktą 14 metų našlaitę – Lionę Stanevičiūtę. Ji tuomet buvo baigusi keturias klases“, – beveik prieš septyniasdešimt metų nutikusius įvykius iki šiol puikiai mena ukmergiškė A. Albužienė.

Grįžęs su svetima mergaite R. Kacas vaikams girdint nepasakojo, kodėl nepažįstamoji gyvens jų namuose. To Anita iš jo taip ir neišgirdo. Dabar moteris svarstė, jog tėvas tokį sprendimą galėjo priimti norėdamas palengvinti žydaitei gyvenimą ir apsaugoti ją išgelbėjusią šeimą: „Lionė lietuviškai kalbėjo neaiškiai. Jis greičiausiai iš jos kalbos greitai suprato, jog ji yra žydų tautybės. Taip pat išsiaiškino, jog ji – našlaitė, auga svetimoje šeimoje. Tėvas tikriausiai manė, jog visiems bus geriau, jei Lionė pasiliks pas mus…“

Našlė globotinės neišvarė

Nors laikmetis niekam nebuvo lengvas, Kacų šeima didelių nepriteklių nejautė. Lionė augo kartu su trimis tikraisiais naujųjų globėjų vaikais, jie visi kartu sėsdavo prie stalo, žaisdavo. Pamažu visi apsiprato su namuose atsiradusia vyresne mergaite, ji taip pat jautėsi gerai.

Tačiau ramų šeimos gyvenimą vos po metų netikėtai sukrėtė didžiulė nelaimė – staiga mirė šeimos maitintojas.

„Buvo 1953-ieji. Mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais ir globotine. Man tuomet buvo devyneri, vienam broliukui – septyneri, mažiausiasis buvo sulaukęs vos ketverių. Gyvenimas mūsų nelepino, mamai reikėjo gerai pasukti galvą, kaip išmaitinti šeimą ir priglaustą našlaitę“, – pasakojo A. Albužienė.

Anitos atminty patirtų sunkumų neišliko. Matyt, jos mama stengėsi visą rūpesčių naštą kantriai ir tyliai nešti viena, vaikams apie užklupusias problemas neužsiminė.

Kad mamai turėjo būti labai sunku, A. Albužienė sako supratusi, kai perskaitė namuose rastą vieną dokumentą. Tai Ukmergės miesto vykdomojo komiteto 1954 metų sausio 20 dieną išduota pažyma, skirta pristatyti į Socialinio aprūpinimo skyrių. Joje nurodyta, kad „pil. Stanevičiutė Lionė, Zigmo, gyvenanti Ukmergėje, M. Melnikaitės g. Nr. 3, gim. 1938 m. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Karčių kaime. Jos tėvai Berenšteinai 1941 m. buvo vokiečių sušaudyti, o ji liko nuo tėvų 3-ejų metų ir visą laiką augo pas pil. Stanevičių Zigmą Kaušankos kaime, Panoterių apylinkėje, kuris 1950 m. užrašė ją savo pavarde“.

„Spėju, kad mamai buvo taip sunku išmaitinti šeimą, kad ji kreipėsi paramos į Socialinio aprūpinimo skyrių. Tačiau Lionės ji neišvarė. Tikriausiai vykdė tėvo išsakytą valią. Ji mūsų namuose gyveno, kol 1955 metais Ukmergės antroje vidurinėje-vakarinėje mokykloje baigė septynias klases. Tuomet išvažiavo mokytis į Kėdainius, ten įgijo virėjos specialybę“, – kalbėjo ukmergiškė.„Mamytei, jei verta Jūsų prisiminimo, prašau prisiminti tą, kuri Jūsų niekada nepamirš…“ – taip Lionė užrašė kitoje savo nuotraukos, 1954 metų gruodį dovanotos R. Kacienei, pusėje.

Abi globėjas vadino mama

Pasak A. Albužienės, ir išvykusi į Kėdainius Lionė Kacų šeimos nepamiršo. Mergina kartkartėmis apsilankydavo savo globėjos namuose.

Anita mena, jog Lionė jos mamą visada vadino mamyte: „Mes žinojome, kad kita jos mama gyvena kaime, netoli Panoterių.“

Nepamiršo ukmergiškė ir apsilankymo Kaušankos kaime. Kartą, iš Ukmergės važiuodama aplankyti savo globėjų, Lionė kartu pasiėmė ir Anitą bei vieną jos broliuką. Iš autobusų stotelės į pamiškėje esantį seną Stanevičių vienkiemį trijulei teko nemažą atstumą kulniuoti pėsčiomis.

Baigusi kulinarijos mokyklą mergina gavo paskyrimą į Priekulę. Dirbo valgykloje, ištekėjo, susilaukė sūnaus.

„1963-iais Lionę aplankiau Priekulėje. Neilgai trukus ji su šeima išvyko gyventi į Ukrainą, Rovno miestą, iš kur buvo kilęs jos vyras. Ryšiai su ja nebuvo nutrūkę. O 1980 metais gavome žinią, kad ji mirė“, – sakė A. Albužienė.

Gelbėtojų paieškos užtruko

Daugelį metų Anitai kirbėjo mintis, kad privalo atlikti misiją – padėkoti žmonėms, kurie nuo mirties išgelbėjo mažą žydų tautybės mergaitę. Moteris suvokė, jog Stanevičiai labai rizikavo į savo namus priimdami svetimą vaiką. Tuo labiau kad garbanė ryžukė savo išvaizda labai skyrėsi nuo tikrųjų šios šeimos vaikų.

Surasti žydaitės gelbėtojus ją skatino ir abu broliai, kurių vienas dabar gyvena Izraelyje, o kitas – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Kadangi A. Albužienė žinojo Lionę į savo namus priėmusių sutuoktinių vardus bei pavardę, jų gyvenamąją vietovę, pirmiausia kreipėsi į Panoterių seniūniją. Tikėjosi, kad vietos valdžios žmonės jai pagelbės susisiekti su Stanevičiais. Deja, moters prašymas nebuvo išgirstas.

„Greičiausiai valdininkams pritrūko suinteresuotumo…“ – prasitarė Anita.

Tačiau ukmergiškė rankų nenuleido. Praėjusių metų lapkritį ji apie nesėkmingas savo paieškas užsiminė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus edukatorei Jurgitai Jackevičiūtei. Ji Anitą suvedė su šio muziejaus darbuotojais.

„Praėjo keli mėnesiai ir gavau žinią, kad Panoterių seniūnijoje, ant pamiškėje buvusios senųjų Stanevičių trobelės pamatų pastatytame name, gyvena jų anūkas…“ – apie sėkmingą paieškų baigtį su džiaugsmu kalbėjo A. Albužienė.

Paprasti žmonės tapo nepaprasti

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną suėjo 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidentūroje tradiciškai pagerbti žydų gelbėtojai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti, – sveikindamas susirinkusiuosius pabrėžė šalies prezidentas G. Nausėda. – Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui; treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“

Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų įsitraukė į žydų gelbėjimą, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekad reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinama ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos daugiau nebūtų kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikto linkinčioms jėgoms.“

Valstybės vardu dėkodamas didvyriams G. Nausėda sakė, nors daugelis iškilmėse pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ir ateities kartoms.

Teisuolių alėjoje bus pasodinti medžiai

A. Albužienė papasakojo, kad žydaitę išgelbėjusi Stanevičių šeima sulauks padėkos ir Izraelyje. Pasak moters, 1953 metais Izraelio parlamentas išleido įstatymą, kuriuo Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardą. Be to, teisuoliai apdovanojami medaliu, jiems įteikiami diplomai, kuriuose yra užrašas: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį“.

Nuo 1962-ųjų Jeruzalėje prie „Yad Vashem“ Holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti teisuolių alėja.

„Joje du medžiai bus pasodinti ir J. bei Z. Stanevičių garbei,“ – patikino ukmergiškė.

„Yad Vashem“ duomenimis, 2019 m. sausio 1 d. Teisuolių sąraše buvo 24 811 žmonių, iš jų – 891 Lietuvos pilietis. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

„Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams. Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra, tačiau sodyba gyva. Čia gyvena šeimininkų anūkas. Jis pakvietė mane į svečius. Dabar laukia antroji kelionė į Panoterius“, – šypsojosi A. Albužienė.

Nuotraukos iš A. ALBUŽIENĖS asmeninio albumo

 

Knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“pristatymas Kaune

Knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“pristatymas Kaune

2019 m. spalio 2 d. Kauno Viešosios bibliotekos Retų leidinių skyriuje vyko prof. Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“ pristatymas. Renginį vedė Vilkijos seniūnaitis Algimantas Smolenskas.
Pristatymo metu Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dalinosi savo mintimis apie Lietuvos žydų bendruomenės veiklą iki 1940 m., jos aktyvų ir reikšmingą dalyvavimą kultūriniame, ekonominiame bei socialiniame šalies gyvenime.
Pristatymo metu renginio dalyviai diskutavo apie šiandieninę  atminimo įamžinimo politiką, lietuvių ir žydų santykius,  nacių koloborantų nustatymo ypatybes, jaunimo švietimo problemas ir kitus dalykus.

Vos 30 kilometrų nuo Kauno nutolusiame Vilkijos miestelyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII amžiaus pabaigoje. 1766 metų gyventojų surašymo duomenimis, Vilkijoje gyveno 652 žydų tautybės žmonės, 1847 metais – 789, pagal 1897 metų surašymo duomenis, Vilkijoje gyveno 2012 gyventojų, iš jų 1431 gyventojas žydų tautybės.

1915 metais  carinė valdžia dalį žydų ištrėmė į Rusiją. Iki 1915 m. Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų). Tarpukariu žydų skaičius mažėjo. II-ojo  pasaulinio karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 400 žydų (48 proc. miestelio gyventojų). Pastebėtina, kad tarpukario Lietuvoje Vilkijos  žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais “smetoninės” Lietuvos  metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną. Tačiau nacių okupacijos laikotarpyje (1941-1944) šis miestelis buvo naikinamas  kraupiomis žydų  žudynėmis.

Knyga, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2019 m., yra  skirta sunaikintų per Holokaustą Vilkijos ir aplinkinių miestelių – Panemunės, Pakuonio, Garliavos,Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir kitų – žydų atminimui. Autoriai, rengdami šį veikalą, analizavo Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą, susitiko su vietos žmonėmis, užrašė jų atsiminimus, surado ir fotografavo žydų žudynių vietų paminklus.

 

Dr. Raimundas Kaminskas

Maloniai kviečiame Jus į didžiuosius Kaunas 2022 inicijuojamo „Istorijų festivalio“ renginius

Maloniai kviečiame Jus į didžiuosius Kaunas 2022 inicijuojamo „Istorijų festivalio“ renginius

Organizacija „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ šiemet pirmą kartą rengia „Istorijų festivalį“, kurio programa lydės per ilgą miesto gyvavimą nuo seniausių laikų, tarpukario, II pasaulinio karo iki pat šių dienų. Festivalis truks nuo spalio 17 iki 24 d. Jame bus pristatoma apie 50 renginių įvairiose miesto organizacijose bei viešose jo erdvėse.

  Didysis festivalio atidarymas – spalio 18 d. 18 val. Ramybės parke (senosios Kauno kapinės, Vytauto pr.).

„Istorijų choras“ atliks muzikinę kantatą „Ramybės. Ramybės…“ (autoriai – Ramybės parko rajono gyventojai, pasidalinę savo istorijomis, rašytoja Daiva Čepauskaitė, istorijas pavertusi libretu, kompozitorius Vidmantas Bartulis, dirigentė Danguolė Beinarytė).https://istorijufestivalis.eu/spalio-18d/

Ramybės parke taip pat bus eksponuojama interaktyvi garso ir šviesų instaliacija „Pavėjui“ (aut. Jenny Kagan, fotografijos Vytauto Stanionio). Taip pat bus galima pamatyti vietos istorijų inspiruotus gatvės meno objektus (aut. Tadas Šimkus).

 Nuo spalio 19 iki 24 d. „Palimpsestas“ (aut. Marc Wislon) – paroda, skirta II pasaulinio karo atminčiai. Parodoje menininkas seka kraštovaizdžio pėdsakais, liudijančiais Frumos Kučinskienės, Julijanos Zarchi ir Jaroslavo Okulič Kazarino gyvenimo istorijas. Paroda bus atidaryta nuo 16 iki 19 val. adresu Vytauto pr. 58, II aukštas. Daugiau apie parodą: https://istorijufestivalis.eu/visa-savaite/

 Spalio 20 d. (sekmadienį) 18 val. festivalio metu Kauno kultūros centre (Kęstučio g. 1) rengiamas iškilmingas renginys – „Paskutinis koncertas“ – skirtas Kauno geto orkestro atminimui. Bilietai parduodami TIKETOJE.

Renginyje dalyvaus Kauno miesto simfoninis orkestras (dirigentas Vilmantas Kaliūnas), Kaunas 2022 ambasadorė Bella Shirin, VDU vaidybos studentai ir kt.

  Maloniai kviečiame jus ir į kitus į festivalio renginius Programą rasite čia: istorijufestivalis.eu

 Dr. Daiva Citvarienė, kuratorė, Tel. + 370 685 61929

atmintiesvietos.lt/en

Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimo pagerbimas 2019 m. spalio 6 d.

Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimo pagerbimas 2019 m. spalio 6 d.

Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Švenčionėlių miesto bendruomene  pagerbė Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimą žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų.

 

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro,  savo pranešime pabrėžė: “Atmintis gyva ir niekas neužmiršta. Privalome kartų kartoms priminti skaudų žydų tautos likimą, kad deramai būtų gerbiamas nekaltų žmonių, žuvusių nepaprastai žiauriomis ir nežmoniškomis aplinkybėmis atminimas. Kad pagarba ir istorija būtų saugoma tiek, kiek gyvuos bent vienas šio krašto pilietis“.

Skaityti plačiau
Jom Kipur – dvasinio apsivalymo ir vilties diena

Jom Kipur – dvasinio apsivalymo ir vilties diena

Dešimta žydų Naujųjų metų diena – Teismo diena (Jom Kipur). Tai vienintelė metų diena, kai Tora liepia žmogui nieko neveikti – tik analizuoti  savo atliktus veiksmus ir mintis. Savo nuodėmių atgaila.

Skamba malda “Kol Nidrei” – visos šventės simbolis. Ji tris kartus garsiai giedama. Nuostabus jos motyvas, kilęs iš viduramžių Ispanijos, pamėgtas ir garsiausių pasaulio simfoninių orkestrų.

Jom Kipur metu skaitomos ir atminimo maldos mirusiems tėvams. Šiandien pridėtos dar 2 dalys: Holokausto aukoms ir žuvusiems kariams už Izraelio valstybės nepriklausomybę.

Ypatinga reikšmė suteikiama baigiamajai maldai, kuri skaitoma saulėlydyje. Tai valanda, kai prašoma Aukščiausiojo atleisti. Prašymas yra priimamas arba atmetamas.

Pasigirsta šofaro garsai, jais baigiasi Jom Kipur apeigos. Skamba tradicinis judėjų palinkėjimas – „Kitais metais – Jeruzalėje”.Visi linki vieni kitiems “gmar chatima tova” (heb.) – gero galutinio įrašo į Gyvenimo knygą.

.Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas  Simas Levin

Roš Ha Šana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Roš Ha Šana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai žydų Naujuosius metus sutiko 5780 m. išvakarėse. Renginio dalyvius pasveikino bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer ir palinkėjo visiems gerų, sveikų ir saldžių metų. Šventinį vakarą pradėjo Frida Šteinienė, kuri uždegė žvakes ir sukalbėjo maldą,  priminė šios šventės prasmę, tradicijas.

Ant šventinio stalo buvo tradiciniai patiekalai: chala, obuoliai su medumi, granatai, farširuotas karpis, vištienos kepenėlės, kapota silkė.  Šventę pasaldino mūsų bendruomenės puikių šeimininkių pagaminti tradiciniai žydų saldumynai: taigalach, imberlach ir obuolių pyragas.

Šventės metu skambėjo gyva žydiška muzika ir dainos, kurias dalyviams dovanojo Vadim Kamrazer. Skambėjo ir jauniausių šventės dalyvių Sofijos, Karinos ir Natano dainos. Vyravo puiki nuotaika ir šilta atmosfera.

Linksma buvo ir mažiems, ir dideliems. Vaikams įdomią programėlę parengė vaikų švenčių organizatorė – animatorė Simona. Renginio metu kiekvienai šeimai įteiktas 5780 m. žydiškas kalendorius.

Susirinkusieji neskubėjo skirstytis namo, dar ilgai bendravo ir džiaugėsi puikiu 5780 m. sutikimu.

Joniškis, kurio nebeliko: dvi sinagogos ir paskutinė žydė

Joniškis, kurio nebeliko: dvi sinagogos ir paskutinė žydė

15min.lt

Spalio 3d. mirė Irena Gečienė. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai reiškia užuojautą  dukrai Jurgitai ir sūnui Modestui bei broliams Edmundui ir Imantui.

Šiaurės Lietuvoje įsikūręs Joniškis prieš Antrojo pasaulinio karo negandas buvo ir labai žydiškas miestas – štetlas Yanishok su gyvybinga bei aktyvia žydų bendruomene. Viso to neliko po Holokausto, kurį čia, kaip ir visoje šalyje, išgyveno tik pavieniai žydai. Dabar tą Joniškį primena restauruotos dvi sinagogos ir vienintelė čia gyvenanti žydė.

Užsidėjo baltus raiščius ir ėjo šaudyti žydų

I.Gečienė gimė, kai karas dar nebuvo pasibaigęs, 1944 metų lapkričio 27 dieną, Žagarės miestelyje.

„Tame pačiame, kur baisiausias karas dar ėjo“, – pasakojo ji. Jos mamai Mirjam Šneiderytei, vėliau turėjusiai pasikeisti vardą į lietuvišką, nacių okupacijos laikotarpiu tik per stebuklą pavyko išvengti egzekucijos.

Skaityti plačiau
“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

Šiaulių kraštas.lt Dr. Nerijus BRAZAUSKAS Lektorius, humanitarinių mokslų daktaras

Šiaulių miesto savivaldybė ir gyventojai pamažu pradeda įsisąmoninti, kad Šiaulių žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama ir vertinga miesto istorijos ir kolektyvinės atminties dalis. Esama naujų įamžinimo iniciatyvų, tačiau Šiaulių žydų senųjų kapinių klausimas (tvarkymas, atkūrimas, įamžinimas, socialinės globos įstaigos santykis su istorine kapinių teritorija) lieka neišspręstas, o tai liudija mūsų civilizacinį būvį.

Mano galva, praktikoje iškilo dvi požiūrio kryptys: 1) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių žydų bendruomenės kultūros paveldas, kurio sutvarkymu ir išsaugojimu ji turi pati pasirūpinti; 2) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių miesto kultūros paveldas, kurį prižiūrėti ir išsaugoti turi Šiaulių miesto savivaldybė.

Ir šiuo atveju visai nereikšmingas yra juridinis faktas, kad “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis”, nekilnojamoji kultūros vertybė, yra pripažinta valstybės saugomu objektu nuo 2005 metų (LR Kultūros ministro įsakymas “Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis”, 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190).

Kol nerandama sutarimo, o jo pagrindu turėtų būti suvokimas, kad minėtos kapinės yra Šiaulių miesto ir visų miestiečių kultūros paveldas, kapinės tapo “atminties karo” teritorija, kurioje visai neseniai atsirado keistos stilistikos paminklinis akmuo, kurio užrašas gilina takoskyrą, skatina susipriešinimą ir nepasitikėjimą.

Kaip žinia, “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis” yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, o vertybė įregistruota registre 1992 m. rugsėjo 11 d.

Skaityti plačiau
Roš ha Šana Panevėžio  miesto žydų bendruomenėje

Roš ha Šana Panevėžio  miesto žydų bendruomenėje

Rugsėjo 29 dieną Panevėžio  miesto žydų bendruomenė Parko kavinėje atšventė Rosh ha Shana su  puikia nuotaika,šviesios ateities viltimi. Šventė prasidėjo žvakių uždegimu, o Gennady Kofman perskaičius maldą, skirtą Naujų 5780 žydų metams, Michailas Grafman pūtė šofarą.

Bendruomenės nariai vaišinosi tradiciniais patiekalais: obuoliais su medumi, granatais, įdaryta žuvimi, apvalia chala, simbolizuojančią senųjų metų pabaigą ir Naujųjų pradžią. Vaikams buvo įteiktos dovanėlės, per šventę jie daugiau sužinojo apie žydų tradicijas. Šventės pabaigoje buvo dalinami Naujųjų metų kalendoriai, kuriuos išleido Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Gennady Kofman perskaitė Izraelio valstybės J.E prezidento Reuven Rivlin  ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje J.E Yossi Levy sveikinimus. Taip pat gauti sveikinimai iš Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky bei regionų bendruomenių pirmininkų. Visi sveikinantys linkėjo, kad Naujieji būtų saldūs, turtingi, laimingi ir sveiki, kad pasaulyje visi žydai būtų vieningi.

Panevėžio miesto žydų bendruomenė sutiko naujus metus su puikia nuotaika, šviesios ateities viltimi bei linkėdami visiems gerumo, taikos ir sveikatos.

         

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.

Spalio 6 d. (sekmadienį) kviečiame kartu prisiminti Švenčionių netektį – pagerbti Holokausto aukas.
11 val. – atminties renginys prie “Menoros” skulptūros Švenčionių miesto parke.
12 val. – Holokausto aukų pagerbimas žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone, Platumų kaime.

LŽB autobusas į minėjimo renginius išvyks spalio 6 d. (sekmadienį) 9 val. nuo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4

Registracija telefonu: +370 5 261 3003 arba info@lzb.lt

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro

Rugsėjo 23 dieną mūsų šalis minėjo Lietuvos žydų genocido dieną.  Būtent tą dieną 1943 m.
buvo galutinai likviduotas Vilniaus getas, kuriame per dvejus metus iš 50 tūkstančių žydų liko
vos pora tūkstančių. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje iš viso žuvo 200 tūkstančių žydų
tautybės žmonių, o tai beveik 90% visų Lietuvoje gyvenusių žydų. Šie siaubingi istoriniai įvykiai
negali būti užmiršti, todėl privalo būti viešinami, minimi ir prisimenami,- kalbėjo Švenčionių žydų
bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro susirinkusiems Švenčionių Zigmo Žemaičio
gimnazijos vienuoliktokams. Susirinkę vyresniųjų klasių mokiniai atidžiai klausėsi Švenčionių
žydų bendruomenės pirmininko pasakojimo apie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės
pastangomis išleisto Icchoko Rudaševskio dienoraštį, kaip jis buvo surastas.
Prireikė septyniasdešimt penkerių metų, kol Vilniaus gete rašytas paauglio Icchoko
Rudaševskio dienoraštis, nuo 1953 m. skaitomas jidiš ir kitomis kalbomis, vėl grįžo į Lietuvą ir
prakalbo lietuviškai.

Skaityti plačiau
Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydai pasitiko vieną svarbiausių švenčių

Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydai pasitiko vieną svarbiausių švenčių

Rugsėjo 29 d., Sekmadienį Lietuvos (litvakų) bendruomenė susirinko į Vilniaus Choralinę sinagogą pasitikti vienos svarbiausių švenčių – Rosh Ha Shanach – Naujųjų metų.

Sinagogoje dalyvavo bendruomenės nariai, Izraelio ambasados atstovai, Lietuvos sostinės svečiai.Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas priminė, kad svarbu vykdyti įsakymus ir palinkėjo visiems saldžių Naujųjų metų.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy džiaugėsi, sulaukęs Rosh Ha Shanah šventės su Lietuvos žydų bendruomene: „Aš džiaugiuosi būdamas tokioje gražioje, – vienintelėje veikiančioje sinagogoje Vilniuje. Deja, laimę, kurią šiandien visi patiriame švenčių proga, nustelbia praeities liūdesys, Lietuvos Jeruzalės praeitis. Tokią svarbią dieną mums visiems svarbu būti kartu, neturime pamiršti, kad esame viena tauta. Svarbu galvoti apie savo veiksmus, kuriuos prisiėmėme praėjusiais metais, kad būtume geresni naujaisiais, 5780 m. Noriu palinkėti kiekvienam iš jūsų sveikatos, gerovės, norų išsipildymo. Nepamirškit, kad turime būti vieningi. Vilnius turėtų būti visų žydų bendruomenių vienybės ir solidarumo pavyzdys. Shana Tova!“- sakė Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy.

Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkė Faina Kuklansky pasveikino visus susirinkusius lietuvių kalba Lietuvos Jeruzalėje ir jidiš kalba, tada priminė, kad kiti metai yra Vilniaus Gaono ir litvakų  istorijos metai : „Kiekvienas mūsų turime prisiminti turtingą ir tuo pačių tragišką žydų istoriją. Dabar sunku įsivaizduoti, kad prieš Holokaustą Vilniuje buvo daugiau nei šimtas sinagogų, o kiekviena sinagoga Rosh Ha shanah išvakarėse buvo pilnutėlė parapijiečių. Aš raginu jus visus dalyvauti Gaono metų ir Lietuvos žydų istorijos minėjime. Linkiu sveikatos, gerovės ir laimės. Ir kaip teisingai pasakė ambasadorius Yossi Levy, mes turime būti vieningi.“

Vienybės palinkėjimais į susirinkusiuosius kreipėsi Vilniaus choralinės sinagogos rabinas Sholomas Ber-Krynskis. Pagal tradiciją kiekvienas dalyvavęs šventėje,  dovanų gavo 5780 kalendorių, kurį kasmet leidžia Lietuvos žydų bendruomenė. Šį kartą jis skirtas litvakų paveldui – sinagogoms.

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt

Mes jums neįsakome, tik prašome paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti, atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Tai išskirtiniame interviu LRT.lt sakė naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy. Jo nuomone, dauguma lietuvių nežino, kas karo metais atsitiko su Lietuvos žydais, – tai istorija, kuri nebuvo tinkamai papasakota.

Kartu jis akcentuoja, kad Izraelis niekuo šiandieninės Lietuvos nekaltina ir pabrėžia brandžius bei gerus valstybių santykius.

O generolo Jono Noreikos asmenybę Y. Levy apibūdino taip: „Jis nebuvo žudikas, bet kolaboravo su velniu.“

Prieš gerą mėnesį darbą Lietuvoje pradėjęs Y. Levy yra žinomas rašytojas, dirbęs ambasadoriumi Belgrade, ambasadose Berlyne, Bonoje, Varšuvoje. Interviu su naujuoju žydų valstybės ambasadoriumi – apie Lietuvos žydų likimą, šalių santykius ir intriguojančią knygą, kuri Lietuvos gyventojams atvers kitokį Izraelio ir jo ambasadoriaus veidą.

– Lietuvą rinkotės iš kelių pasiūlytų šalių. Kodėl pasirinkote būtent mūsų šalį? Ar jus su Lietuva kažkas sieja?

– Ambasadoriams įprasta pasirinkti šalį, kurioje jie nori tarnauti. Man pasiūlė kelias sostines Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, aš pasirinkau Vilnių ir nė minutei nepasigailėjau.

Neturiu giminystės ryšių šioje pasaulio dalyje, kadangi mano tėvai kilę iš Irano ir Afganistano. Kaip žinote, Izraelio žydai skirstomi į aškenazius, kurie kilę iš Europos, ir sefardus, kurie vadinami žydais iš Ispanijos, nors neturi nieko bendra su dabartine Ispanija. Sefardai reiškia Rytų žydus – Viduržemio jūros, islamo pasaulio. Mano šeima kilusi iš Azijos.

Tačiau su Lietuva turėjau stiprų emocinį ryšį, jaučiau trauką šiai šaliai, nes čia gimė dauguma žydų idėjų, su kuriomis buvau supažindintas vaikystėje. Kalbu ir apie vietą, kurioje kūrė žydai – Šiaurės Jeruzalę. Kai tik išgirdau Vilniaus vardą, buvo aišku, kad vyksiu čia.

Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
– Pone ambasadoriau, galima sakyti, į Lietuvą atvykote istoriniu metu: praėjus beveik 8 dešimtmečiams nuo Holokausto tragedijos, šalis diskutuoja, kaip įvertinti kai kurių veikėjų vaidmenį Holokauste. Koks jūsų požiūris į šį procesą?

– Vienas mano naujų draugų Vilniuje, Seimo narys Emanuelis Zingeris, pasakė: „Josi, tau teko sėkmė, o gal nesėkmė atvykti būtent dabar, pokyčių metu, kada Lietuva diskutuoja savo praeitį.“ Galbūt šis istorijos puslapis atverstas dabar. Aš stebiu. Tai žavus ir svarbus metas, nes tai jūsų, bet kartu ir mūsų istorija. Tarp mūsų šalių istorijų tiek bendrumų, ir kartu tiek nuotolių.

Mes esame jaunos šalys, turinčios gilias istorines šaknis, ir abi kenčiame dėl labai sunkių istorijų. Tai, kas nutiko mūsų žmonėms čia, manau, įpareigoja mus, Izraelio žydus, klausyti vidinio balso. Su dideliu susidomėjimu ir smalsumu stebiu, kas vyksta.

– Kaip manote, ar ne per vėlu tokiems istoriniams vertinimams? Juk praėjo beveik 80 metų.

– Praėjusią savaitę lankiausi Paneriuose. Nuo vaikystės šis vardas mane persekiojo, kai buvau 8 ar 9 metų, mokytojas man padavė lapą ir liepė skaityti eilėraštį „Shtiller Shtiller“ („Tyliai tyliai“, dar vadinamas „Panerių lopšine“, Shmerkes Kaczerginskio daina jidiš kalba – LRT.LT).

Prisimenu, tuomet skaitydamas neįsivaizdavau Panerių kaip vietos, kur mėlynas dangus, kur žalia žolė. Įsivaizdavau, kad ten vyrauja juoda, tamsi, mirties, agonijos, skausmo spalvos.

Praėjusią savaitę čia lankiausi kaip Izraelio ambasadorius. Ir tvardžiau ašaras, nes buvo sunku įsivaizduoti, kokie nežmoniški ir siaubingi dalykai vyko šiose duobėse, kur guli mano broliai ir sesės. Kaip ir dar 220 Lietuvos vietų.

Skaityti plačiau
APIE HOLOKAUSTĄ BENDRAAMŽIO LŪPOMIS

APIE HOLOKAUSTĄ BENDRAAMŽIO LŪPOMIS

Šiais metais Rugsėjo 23-iąją, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną ir Vilniaus geto likvidavimo 76-ąsias metines Panevėžio bendruomenės pirmininkas Genadij Kofman susitiko su Panevėžio Rožyno progimnazijos mokiniais. Pirmininkas pažymėjo, jog šio susitikimo tikslas
supažindinti vyresniųjų klasių moksleivius su Holokausto istorija, kuri atsiminimų pavidalu perteikta Vilniaus geto kalinio Icchoko Rudaševskio dienoraštyje.

15-mečio vilniečio Icchoko Rudaševskio šeimai per didįjį Vilniaus geto naikinimą 1943-iųjų rugsėjį pavyko išsigelbėti ir jie dvi savaites glaudėsi slėptuvėje Vilniaus senamiestyje Dysnos gatvėje, 4-ojo namo palėpėje. Tačiau jų slėptuvė buvo aptikta ir šeima sušaudyta Paneriuose. Vienintelė, kuriai pavyko išsigelbėti, Icchoko pusseserė Sorė, kuri ir atrado berniuko rašytą dienoraštį.

„Kai jie buvo sušaudyti Paneriuose, jo pusseserė Sorė išgyveno. Ją mama pastūmė bėgti į mišką, ir grįžo 1944 m. liepą į Vilnių, nuėjo į tą slėptuvę ir ten atrado pusbrolio knygelę. Perskaitė, nes šeima žinojo, kad jis nuolat rašo, bet slėpė. Ji pamatė, kad tai jų gyvenimo kronika. Ji rašė, kad kai skaitai, jis tarsi stovi prieš akis. Perdavė Avromui Suckeveriui, taip ta knygelė buvo išsaugota, pateko į Izraelį ir buvo publikuota“, – pasakojo bendruomenės pirmininkas.

Skaityti plačiau
Izraelio ambasadorius sveikina su Naujaisiais žydų metais ir persiunčia Izraelio Prezidento Reuven Rivlin sveikinimus

Izraelio ambasadorius sveikina su Naujaisiais žydų metais ir persiunčia Izraelio Prezidento Reuven Rivlin sveikinimus

Mieli draugai,

Izraelio valstybės ambasadorius JE Yossi Levy nuoširdžiai sveikina Jus artėjančios Rosh Hashana šventės proga

ir persiunčia JE Prezidento Reuven Rivlin sveikinimus.

Linkime ramybės, susitelkimo bei laimingų ir saldžių 5780-ųjų metų!

Shana Tova U’metuka!

__________________________________________________

Embassy of Israel to Lithuania

rIVLIN Image_00061
 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

2019 m. rugsėjo 23 d. rytą, minint Lietuvos žydų genocido dieną, Kauno žydų bendruomenė kartu su Kauno IX forto muziejaus kolektyvu pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse. Pilietinėje iniciatyvoje – eisenoje „Atminties kelias“ dalyvavo ir Kauno moksleiviai, kultūros darbuotojai.
Minėjime savo meninę programą, dedikuotą tragiškiems II pasaulinio karo įvykiams, pristatė Sakartvelo atlikėjas Davit Kldiashvili, minėjimo dalyviai apžiūrėjo ir IX forte eksponuojamą Nerijaus Moncevičiaus piešinių parodą “Laikas keisti(s) mums”, vaizdų kalba provokuojančią mąstyti, atjausti, suprasti Holokausto, santykio su žydų tauta patirtį.
Po renginio IX forte grupė Kauno žydų bendruomenės narių vyko į Lietuvos žydų genocido dienos minėjimą Balbieriškyje, kuriame prisiminta ne tik Holokausto tragedija, bet ir turtingas, įvairiaspalvis žydų gyvenimas Lietuvos štetluose, pagerbtas Lietuvos savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Volfas Kaganas.
Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris Holokausto koncentracijos stovyklas

Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris Holokausto koncentracijos stovyklas

Š.m. rugsėjo 24 d. mirė  Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narys, buvęs Kauno geto ir koncentracijos stovyklų Štuthofe, Aušvice, Dachau kalinys MOISIEJUS PREISAS, gimęs1930.02.27. Nuoširdžiai užuojaučiame sūnų Leonidą ir anūkus.
Moisiejus Preisas –  vienintelis žydas Lietuvoje, kalėjęs net trijose koncentracijos stovyklose – Štuthofe, Aušvice ir Dachau. M. Preisas savo akimis regėjo, kaip Kaune vaikus badė durtuvais, daužė naujagimių galvas į grindinį arba perplėšdavo pusiau. Jis matė, kaip koncentracijos stovykloje karininkas žmones kastuvėliu perskeldavo pusiau.

Nuotraukoje M.Preisas, sėdintis prie savo surinktų nuotraukų apie Holokaustą ir koncentracijos stovyklas.

Apie jį rašyta prieš kelerius metus LŽB tinklapyje ir pakartota Deilfi.lt

Skaityti plačiau