Padėkos koncertas gelbėtojams su Kauno žydų bendruomene
Kauno žydų bendruomenė, tęsdama ilgametę padėkos žydų gelbėtojams renginių tradiciją, kartu su partneriais surengė koncertą, skirtą žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolės Aldonos Jakienės, kuriai šiemet būtų sukakę 100 metų, ir Sofijos Matijošaitienės – atminimui.
Koncerte skambėjo puikios, skirtingų kultūrų ir stilių melodijos, vienos lyriškos, nostalgiškos, kitos neleidžiančios ramiai sėdėti savo vietoje, tačiau svarbiausia jame buvo žmonės, jų širdžių, minčių, prisiminimų skleidžiama šiluma. Kaip pastebėjo daugelis pasisakiusiųjų, čia susirinko žmonės, kurie yra neabejingi – neabejingi istorinei praeičiai ir jos skauduliams, neabejingi A. Jakienės ir S. Matijošaitienės bei kitų žydų gelbėtojų heroizmui ir skirtingų tautų bendrystei, žmonės, kurie savo gyvenime vadovaujasi humanizmo principais.
Nuoširdžiai dėkojame koncerte dalyvavusiems atlikėjams: Vytautas Petrušoniui (vokalas), Michailui Jablonskiui (vokalas), Vladimirui Teluchinui (bajanas), Aleksandras Duniui (gitara), Kasparui Bagdonui (saksofonas), Pranui Grišmanauskui (perkusija, akordeonas) ir vakaro vedančiajai, scenarijaus autorei, smuikininkei Lijanai Žiedelytei; konerto mecenatams – p. Ričardui Matijošaičiui ir UAB “Haupas”, informaciniam rėmėjui -dienraščiui “Kauno diena”, VDU teologijos fakultetui už galimybę surengti koncertą nuostabioje Didžiosios aulos erdvėje.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai smerkia neatsakingus ir visuomenę klaidinančius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimus, susijusius su Jono Noreikos veikla pastarajam einant Šiaulių apskrities viršininko pareigas Antrojo pasaulinio karo metais. Teiginiai, kad iki Žagarės geto likvidavimo Jonas Noreika„ nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“ yra istorijos revizionizmo ir Holokausto neigimo pavyzdžiai, daromi valstybinės institucijos. Pateikti „įrodymai“, kad Jonas Noreika organizavo žydų gelbėjimą yra neparemti jokiais faktais ar išgelbėtųjų liudijimais – ar Genocido centro darbuotojams pavyko apklausti patį Joną Noreiką ir nnustatyti, ką šis „žinojo“? Lietuvos žydų bendruomenė vertina Jono Noreikos veikla organizuojant getus bei parduodant nužudytų žydų turtą kaip dalyvavimą masiniame žydų naikinime. Lietuvos žydų bendruomenė pasilieka teisę kvestionuoti Genocido centro spekuliacijas įstatymo nustatyta tvarka.
Filmas apie labai sėkmingą LSK ,,Makabi”pasirodymą Europos žaidynėse Budapešte 2019 vasarą
Pasakiška Chanuka Klaipėdoje
Panevėžio bendruomenių rūmuose vyks iškilmingiausias metų renginys
Gruodžio 18 d. 18 val. Bendruomenių rūmuose vyks bene iškilmingiausias metų renginys – pasveikinsime ir pagerbsime 2019-ųjų Metų panevėžiečius.
Pristatome visą penketuką.
Fotomenininkė IRENA GIEDRAITIENĖ – už ilgametį Panevėžio miesto vardo garsinimą, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą
I. Giedraitienės fotografijos kelias tęsiasi beveik 65 metus. Kone 55-erius dalyvauja įvairiose parodose. Jos kūryba – svarus indėlis ne tik į Panevėžio, bet ir visos Lietuvos fotografijos meno tradiciją. I. Giedraitienė „lietuvišką humanistinės fotografijos panoramą papildo ypač nuoširdžiu, poetišku žvilgsniu į šviesiąją gyvenimo ir žmogiškųjų santykių pusę“ (VDU doc. dr. T. Pabedinskas).
Pelnė ne vieną apdovanojimą, iš jų ryškiausias – 1975 m laimėtas „Pasaulio spaudos fotografijos“ (World Press Photo) apdovanojimas „Aukso akis“ už fotografiją „Vestuvių vakarą“. Tai atsidavusi savo profesijai ir pašaukimui menininkė, kuri ir šiandien nenusileidžia jaunajai kartai kasmet praturtindama savo kūrybinį kraitį naujomis nuotraukomis, per fotografiją analizuodama žmogų, visuomenės ir kultūros problemas.
Panevėžio žydų bendruomenė ruošiasi Chanukos šventei
Žvakės šviesa visuomet sukuria jaukumą ir šilumą, artumą aplink mus…
Linkime, kad visuomet šalia būtų tie, su kuriais gera kartu įžiebti ugnį, dovanoti meilę, dalintis šypsenomis ir rūpesčiu.
ŠVIESIOS IR DŽIAUGSMINGOS CHANUKOS!
Brangūs bendruomenės nariai,
Sveikiname Jus su šviesos ir laisvės švente ir kviečiame švęsti drauge PŽB patalpose, Ramygalos g. 18. Panevėžys., gruodžio 27 d. 16.00val. Chanukos šventę.
Įėjimas nemokamas
PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖ
Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje
Povilas Jegorovas, Lietuvos Esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas
Pažymint tarptautinės Esperanto kalbos kūrėjo žymiausio pasaulio litvako Liudviko Lazario Zamenhofo gimimo 160-ąsias metines (1859 m. gruodžio 15 d. – 1917 balandžio 14d.) Pasaulio lietuvių centro leidykla, bendradarbiaudama su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Aleksandro Korženkovo knygą „Zamenhofas: biografinė apybraiža“.
Tai jau septintoji lietuvių kalba išleista knyga apie šio didžio humanisto ir mąstytojo gyvenimą, kūrybą, veiklą. Pirmasis platesnę L. Zamenhofo biografiją parašė ir paskelbė Aleksandras Dambrauskas-Jakštas dar 1930 m. rinkinyje „Užgesę žiburiai“.
2002 m. leidykla „Ryto varpas“ Kaune šią biografiją išleido atskira knyga pavadinimu „Svajotojas“ kartu su Petro Čeliauskio straipsniu „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“ priede. Tais pačiais metais leidykla „Alma Littera“ išleido italų autoriaus Vitaliano Lamberti labai plačią ir gausiai iliustruotą knygą „Vienas balsas visam pasauliui“ (448 psl. iš italų kalbos vertė I.Tuliševskaitė ir A.Gudaitis). Kauno leidykla „Dajalita“ 2004 metais išleido britų rašytojos Marjorie Boulton labai populiarią knygą „Zamenhofas, esperanto kalbos autorius“ (312 psl. iš esperanto kalbos vertė D. Statkuvienė). Tais pačiais 2004 metais Kauno leidykla „Ryto varpas“ išleido lenkų žurnalisto ir rašytojo Romano Dobrzynskio knygą „Zamenhofo gatvė“ (288 psl. iš esperanto kalbos vertė D.Pileckienė, V.Šidlauskas ir kiti).
Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje 2006 metais išleido prancūzų autorių Rene Centassi ir Henri Masson knygą apie L.Zamenhofą „Žmogus, metęs iššūkį Babeliui“ (264 psl. iš prancūzų kalbos vertė V.Rinkevičius).
Pagaliau Vilniaus esperantininkų draugija kartu su leidykla „Žemės trauka“ 2017 metais išleido Vytauto Šilo studiją „Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“.
Naujoji Aleksandro Korženkovo knyga išsiskiria savo dokumentiniu tikslumu ir glaustumu, kas yra būtina biografiniams leidiniams, autorius remiasi gausia archyvine medžiaga. Eilę metų dirbęs Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Prancūzijos , Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos archyvuose ir bibliotekose, jis po kruopelytę dėliojo Liudviko Zamenhofo gyvenimo ir kūrybos faktus į vieną knygą. Rezultatas – 320 puslapių knyga „Žmogus: Daktaro L. L. Zamenhofo gyvenimas, veikalai ir mintys“ , kuri 2009 metais išleista Kaune esperanto kalba. Šiemet išleista 136 puslapių knyga „Zamenhofas: biografinė apybraiža“ yra tos žymiai platesnės knygos gausiai iliustruota santrauka, kuri pirmą kartą buvo išleista taip pat Kaune ir taip pat esperanto kalba 2010 metais. Ją į lietuvių kalbą iš esperanto kalbos išvertė Rimas Šuopys. Knygos redaktorė yra Aida Kubilienė, viršelio dizainerė – Virginija Jokubkaitė. Leidinio pabaigoje autorius pateikia išsamią bibliografiją. Knyga tapo bestseleriu ir iki šiol jau yra išversta į anglų, čekų, slovakų, italų, ispanų, portugalų kalbas ir išleista tose valstybėse.
Lietuvos esperantininkams šie metai yra išskirtiniai. Prieš 100 metų 1919-aisiais buvo įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Pažymėdami tai Aleksandro Korženkovo knygos pabaigoje pridėjome keturis papildomus tekstus , t.y. Vytauto Šilo istorinį straipsnį „Liudvikas Zamenhofas ir Veisiejai“, to paties autoriaus išsamią studiją apie pirmuosius du Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklos dešimtmečius ( 1919-1940 ), Povilo Jegorovo apžvalginį straipsnį apie šiandieninę Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą, ją atkūrus 1988 metais, bei žymių žmonių pasisakymus apie esperanto kalbą.
Dar būdamas paauglys, L. L. Zamenhofas pradeda kurti kalbą… Ir po keliolikos metų, kai jam sukanka 27 metai, jis pristato naująją kalbą, pavadintą Tarptautine kalba. Liudvikas, pristatydamas projektą, save pavadina “daktaru, kuris tikisi”. Daktaru, nes jo profesiją buvo okulistas, XIX a. jaunas gydytojas, tautų bendravimui sukurtos esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas pradėjo dirbti Veisiejuose. Jis tikėjosi, kad toji kalba įneš į pasaulį taiką ir privers tautas mylėti vienai kitą… Projektas prigijo, kalba įgijo “daktaro esperanto” (esperanto – žmogus, kuris tikisi) vardą. Vėliau kalba pradėta vadinti tiesiog esperanto kalba. Nors jos gramatika kito ir tobulėjo, tačiau pagrindinės gramatikos taisyklės, sukurtos Liudviko Lazario Zamenhofo, išliko ir iki šių dienų.
.
Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas
Faina Kukliansky
Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas, kurio niekinti neturi teisės nė vienas asmuo. Nepamirškime, kad Lietuvos valdovai šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo. Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.
1919–1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo Tėvynės laisvę ir ne vienas jų žuvo po kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais, ne vienas žydas karys-savanoris buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, kuriuose taip pat yra šie Lietuvos heraldiniai simboliai.
Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai, kad ir neskaitlingos kadaise gausios bendruomenės nariai, vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo garsinimo.
Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar Trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, palaikanti puikius santykius su Izraeliu, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio režimo valstybė.
Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje buvo ar yra atskirų marginalų, pavienių asmenų ir apgailėtinų grupelių, kurios savo nykias ekstremistines ideologijas bando „pagražinti“ prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.
Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai neva prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų anksčiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių šį valstybės ženklą savo kėslams pridengti), daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą tarp Lietuvos žydų.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir piliečių litvakų tėvyne prieš šimtmečius tapusios Lietuvos valstybės istorinė heraldika.
Manau, kad valstybinės institucijos turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos valstybės heraldiką juodinančios ir pavojingą nesantaiką Lietuvoje kurstančios grupės „Vieninga Lietuva“ veiklą. Liūdina, kad savo taikiniu minėta grupė pasirinko Vilniaus Gaonui skirtus renginius, kurie turėtų vienyti visus Lietuvoje gyvenančius žmones ir tapti puikiu Lietuvos žydų kultūrinio palikimo pristatymu.
Norėčiau priminti, kad Lietuvos valstybės heraldikos niekinimas ir nesantaikos visuomenėje kurstymas – veikos, už kurias Lietuvos baudžiamajame kodekse numatyta griežta atsakomybė. Gerbkime Lietuvos, kurioje gyvename, įstatymais įteisintus simbolius, gerbkime savo bendrapiliečius ir neleiskime pavieniams asmenims sumenkinti artėjančių Vilniaus Gaono metų.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky
Žydų paveldas – moderniausiame šalyje žemėlapyje: net ir nuotraukoje galima pasivaikščioti
Nuotraukoje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė ir vyriausioji kepėja Riva Portnaja.
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje baigiasi žydų paveldui Kaune įprasminti skirtas projektas.
Karolina Stažytė
Ar galima pasivaikščioti nuotraukoje? Pasirodo, galima. Ne tik pasivaikščioti, bet ir neiškėlus kojos iš namų, persikelti į, rodos, kitą dimensiją. Argi tai neprimena „Alisos stebuklų šalyje“? 15 ryškiausių Kauno žydų paveldo objektų sugulė į KTU mokslininkų sukurtą moderniausią virtualų žemėlapį šalyje. Kūrėjai prisipažįsta – tai magija, kurios niekas iki šiol Lietuvoje nebuvo sukūręs.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, įgyvendindama Kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „Žydų paveldas Kaune“, skatino miesto bendruomenės dialogą daugiakultūriškumo tema, populiarino užmirštą žydų kultūros paveldą, kviesdama į didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusias ekskursijas ir kūrybines dirbtuves kartu su istorikais, miesto gidais, kultūros ir meno veikėjais. Projekto dalyviai susipažino su Kaune išsidėsčiusiais žydų architektūros objektais.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas – Kauno senamiesčio vaikas. Jis uždavė klausimą, kodėl žydų ligoninė yra taip vadinama? Juk nebūdavo išskirtinai lietuvių ar rusų ligoninių. Pasak jo, pavadinimo kilmė slypi stalo mokestyje, kurį turėjo į dėžutę susimokėti kiekvienas žydas. Ligoninė pastatyta žydų pinigais. Be to, ligoninėje vyravo savi papročiai: apipjaustymai, tiektas košerinis maistas. Tad vien dėl šių priežasčių žydai negalėjo kitur gydytis.
Joachimo Tauberio pranešimas apie Holokaustą ir nusavintą žydų nuosavybę
Regioninėje konsultacijoje Vilniuje LŽB: Holokausto laikotarpio turto restitucija – 10 metų po Terezino deklaracijos, pranešimus pristatė žinomi istorikai, ne vienerius metus nuosekliai tyrinėję Holokausto istoriją Lietuvoje. Čia pristatomas Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nario Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktoriaus profesoriaus dr. Joachimo Tauberio pranešimas ,,Holokaustas Lietuvoje“.
J.Tauberis yra knygų ir akademinių straipsnių apie Holokaustą Lietuvoje ir šiaurės rytų Europoje autorius. Džiaugiamės galėdami pristatyti nuotraukas ir tezes, kurias jis pateikė gruodžio 2d. tiems, kurie negalėjo atvykti į konferenciją Vilniuje.
1941 metų birželį nacių Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą ir Lietuvoje prasidėjus sukilimui, paskelbusiam apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą, nuo pirmų minučių žydai tapo sukilimo aukomis.
holocaust in lithuania 1941-1944_6
Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms
LŽB prmininkės, advokatės Fainos Kukliansky pranešimas, skaitytas Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengtoje regioninėje konferencijoje, skirtoje Holokausto aukų turto restitucijos klausimams.
Nuotraukoje Chaimo Frenkelio ir vėliau jo sūnaus Jokūbo Frenkelio odų fabrikas. Nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.
Visose kitose nuotraukose esančių namų nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.
Šiandien keliame klausimą ne apie religinio bendruomeninio turto grąžinimą, kurio trečdalis yra grąžinamas, o apie nacių ir komunistinių režimų nusikaltimo aukoms priklausiusią privačią nuosavybę, kurios valstybė nei grąžino, nei kompensavo.
Šį klausimą keliame, praėjus 75 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kada beveik visa žydų bendruomenė Lietuvoje buvo išnaikinta, o likusios gyvos aukos taip ir neatgavo savo nuosavybės.
Šios aukos, valstybei neprisiėmus įsipareigojimų dėl kompensacijos vadinamos “pamirštomis“ aukomis arba “nenusipelniusiomis” aukomis, nes nacionalinė teisinė sistema valstybėje yra sukurta tokiu būdu, kad kai kurioms aukoms atgauti nuosavybę arba kompensaciją į ją tampa neįgyvendinamu dalyku.
Alaus darykla „Kalnapilis”1902-1940 metais. Šimtametę istoriją turinti alaus darykla “Kalnapilis” yra seniausia Panevėžio įmonė. Nuosavybė negrąžinta.
Čia reikėtų paminėti, kad restitucijos teisės aktai, priimti tarptautinių organzacijų, yra neprivalomi (minkštoji teisė) arba – neprivalomoji teisė pagal tarptautinės teisės normas. Valstybės tik raginamos atlyginti žalą, bet neturi tokio įsipareigojimo. Čia išryškėja skirtumas tarp ratifikuotų tarptautių teisės aktų ir privalomų vykdyti nacionalinės teisės aktų. Taigi teoriškai, aukos neturi teisės į restituciją. Tačiau Europoje susiformavo praktika, tendencija, kad valstybės pačios prisiima įsipareigojimą grąžinti nuosavybę ar kompensuoti aukoms (tai seka iš Europos šalių praktikos, apibendrintos LR Teisingumo ministerijoje ir LR Seime).
Pagal tarptautinę teisę valstybės turi vertinimo laisvę apibrėždamos totalitarinių režimų aukas (kompensacijos gavėjus). Totalitarinių režimų aukos nepatenkančios į valstybių teisinį reguliavimą, negalės jo apskųsti pagal EŽTK/ EŽTK 1 protokolo 1 str. Tas pats minėtina ir dėl aukų įpėdinių. Pati valstybė nustato, ar įpėdiniai turi teisę į kompensaciją.
Panagrinėkime situaciją Lietuvoje. Nagrinėsiu nuo 1940m. nacionalizuoto ar kitaip nusavinto žydų privataus turto restitucijos problemas. Literatūroje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas, nors turi tiek teorinę, tiek ir praktinę reikšmę. Teoriniu požiūriu tai svarbu, nes žydų turtas buvo pradėtas nacionalizuoti 1940 m. Sovietinės okupacijos metais vienodais teisniais pagrindais (arba tiksliau, vienodai neteisėtai) kaip ir visų Lietuvos gyventojų. Tačiau skirtingai negu kitų tautybių Lietuvos gyventojų, žydų turto kaip ir pačių žydų, laukė kitokia, išskirtinė lemtis. Praktiniu požiūriu tai svarbu, nes, praėjus daugiau 70 metų nuo nusavinimo pradžios, jis taip ir nėra gražintas.
Žydai – šiandiena sudaro visišką mažumą Lietuvoje. Ir tarpukario Lietuvoje žydai buvo priskiriami prie tautinių mažumų. Mykolas Riomeris pasisakydamas apie “Žydų rasės problemą” savo monografijoje “Valstybė“, rašė: “Ne kitaip šie santykiai reiškiasi nei ir tos tautos atžvilgiu, kuri Europoje ypatingai iš visų kitų išsiskiria ir neturėdama jokios teritorijos nė masinio pastovaus centro, grynai personalinėmis savo, išsiskaidžiusių narių ypatybėmis, sugebėjo per tūkstančius metų išlaikyti savo skirtingą esmę, nepasidavusi nacionalinei ar etninei aplinkos asimiliacijai. Kalbu apie Žydus….Bet pagaliau apie 2000 metų gyvenimo Europos tautų tarpe, dargi neturint savo atskiro teritorinio apsigyvenimo centro, turėjo į žydų tarpą įlieti nemažą vietos žmonių kraujo srovę….”[16, 211] .
“Tačiau Lietuvoje nacionalinės personalinės autonomijos (savivaldybės) institucija turi savo istoriją, bet tiktai vienos tautinės mažumos, būtent Žydų atžvilgiu” [17, 279].
1920 m. sausio 10 d. laikinosios valdžios buvo išleistas Laikinas įstatymus apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesčiais gyventojus žydus. Tai buvo įstatymas, steigiąs personalines žydų savivaldybės Lietuvoje pamatus.
- Riomeris tai vadina „Žydų personalinės autonomijos
Lietuvoje istorija“. Tuomet, t.y. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis žydai sudarė 7.2 % Lietuvos gyventojų [10, 2]. Galima manyti, jog 1940 m. sovietinėje Lietuvoje iš viso būta 240 000 – 250 000 žydų [3, 91].
Akivaizdu, kad žydai sudaro žymią mažumą tarp kitų tautų dabar. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, žydai sudaro 0,08% [19].
Nežiūrint pateiktų skaičių, apibūdinančių žydus kaip tautinę mažumą, iki 1940 metų žydai neabejotinai turėjo didelę įtaką Lietuvos ekonomikai.
Pateiksiu tik vieną skaičių. Iš 1940 -1941 metais 1593 nacionalizuotų įmonių, kurių metinė apyvarta buvo 500 mln. litų, 1320 (83% ) priklausė žydams [4, 147].
Žinant, kiek daug turto priklausė žydams privačios nuosavybės teisėmis, ir žinant tai, kad žydų bendruomenė praktiškai buvo sunaikinta, natūraliai turėtų kilti klausimas, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta žydų nuosavybės restitucija ir ar vyksta apskritai?
Čia, mano nuomone, reikėtų panagrinėti du aspektus:
- Kaip ir kada buvo nusavintas žydų turtas.
- Kokiu būdu pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra galima grąžinti žydų turtą buvusiam savininkui.
Kaip jau minėta aukščiau, dalis žydų nekilnojamojo turto buvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta 1940-1941 m., t.y. Sovietinės okupacijos metu. Didžioji šių nelaimėlių dalis buvo ištremta su šeimomis į Sibirą.
Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, aštuoniolika metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, – 1930 m. pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį tautinio modernizmo stiliaus daugiabutį. Negrąžintas.
Tačiau pažiūrėkime, kas toliau įvyko su Lietuvos žydų turtu.
Kaune rengiamas koncertas žydų gelbėtojų atminimui
Lietuvos žydai nepatenkinti dėl turto grąžinimo klausimo sprendimo ir skundžiasi valdininkų negeranoriškumu
Algirdas Igorius, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky teigia, kad sprendžiant dėl žydų turto grąžinimo Lietuvoje pastangos reikšmingos, tačiau dažniausiai dalinės. Turintiems teisę į nekilnojamąjį turtą, jį pavyksta susigrąžinti tik per teismus. Kiti susigrąžinti išvis negali 2001-aisiais pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo terminui.
Panevėžyje, Ramygalos gatvėje esančiame pastate prieškaryje buvo žydų mergaičių religinė gimnazija „Javne“. Ji tarpukariu pastatyta žydų bendruomenės lėšomis. Dabar jame įkurtas jaunimo centras.
„Buvo nuspręsta mums paskirti pagal panaudos sutartį du kambarius, kur mūsų bendruomenė dabar egzistuoja. Reikia tvarkyti įstatymus, antra eilė, manyčiau reikia gerą valią turėti, kad bendrauti su Lietuvos žydų bendruomene“, – sakė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofmanas.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams
Minint Terezino deklaracijos dešimtmetį, Vilniuje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams. Joje apžvelgta įvairių Europos šalių patirtis, grąžinant Holokausto metu užgrobtą žydų turtą. Buvo proga pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, išklausyti pranešimus su giliomis istorijos įžvalgomis, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.
Restitucijos pastangų apžvalgą pateikė Amerikos žydų komiteto (AJC) tarptautinių žydų reikalų direktorius Andrew Baker, kuris gerai žino Lietuvos žydų turto restitucijos reikalus, nes pats dalyvavo priimant sprendimus, kai 2011 metais Lietuvos valstybė po kelerius metus trukusių svarstymų, išmokėjo per 37 milijonus eurų, remdama žydų bendruomeninį gyvenimą. Tuomet buvo įkurtas Geros valios fondas ir jam dalimis išmokėta per 37 milijonus eurų.
A.Baker pristatė JAV pavyzdžius, kaip Amerikos žydams atstovavę advokatai pateikė grupinius ieškinius dėl turto. Prancūzija ir Austrija turto klausimą išsprendė. Austrija išmokėjo kompensacijas pagal buvusį turtą iki Antrojo pasaulinio karo. Prancūzija pripažino savo atsakomybę dėl pagrobto turto ir taip pat išmokėjo kompensacijas.
Žydų turtas skirstomas į bendruomeninį, privatų ir likusį be paveldėtojų. Kiekviena šalis siekė savo tikslų. ,,Dauguma Europos šalių, kur žydai patyrė Holokaustą, po Berlyno sienos griuvimo norėjo tapti ES ir NATO narėmis, todėl reikėjo įvertinti savo istoriją, tai buvo sprendžiama su JAV pagalba“, – prisiminė A.Baker. Tuomet žydų turto grąžinimo reikalai Lietuvoje pajudėjo sparčiau.
Tačiau, pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, privačios nuosavybės klausimas vis dar nėra sprendžiamas. Lietuvos žydai, apsigyvenę kitose šalyse, negalėjo susigrąžinti turto, nes restitucijos laikotarpiu jie neturėjo teisės įgyti Lietuvos pilietybės.
Konferencijoje dalyvavę Čekijos, Lenkijos, Latvijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovėnijos žydų bendruomenių vadovai pasakojo apie turto grąžinimo realijas problemas ir neįvykdytus vyriausybių pažadus, bylų vilkinimą jų šalyse bei perspektyvą kurti naujus įstatymus dėl turto grąžinimo procedūrų.
Iš pasisakymų peršasi išvada,- kuo daugiau šalyje yra demokratijos, tuo mažiau problemų kyla dėl restitucijos ir teisingumo nukentėjusiems nuo nacių režimo žydams.
Šiuo metu Lietuvos žydai laukia Vyriausybės nuomonės ir sprendimo, aiškumo, kokia suma yra grąžintina ir kiek žmonių turi teisę į vienokią ar kitokią nuosavybę.
2009 metais 47 valstybės Prahoje pasirašė Terezino deklaraciją dėl Europos žydų prarasto turto grąžinimo principų.
Gruodžio 2d. vykusioje konferencijoje pasidalinta patirtimi apie kliūtis, su kuriomis susidūrė dauguma Europos žydų bendruomenių, bandydamos susigrąžinti prarastą nuosavybę. Patirtys panašios, iš jų galima pasimokyti, todėl visi dalyviai sutiko, kad Terezino deklaracijos 10-mečiui skirtas susitikimas paskatino nenuleisti rankų, o žydų turto restitucijos klausimo svarstymą žadama pratęsti Europos žydų kongrese, kuris planuojamas 2020 m. vasarą Vilniuje. ,,Galbūt vertėtų koordinuoti įstatymo dėl restitucijos kūrimą“, – svarstė F. Kukliansky.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy žydų nuosavybės klausimą vadina labai sudėtingu, tačiau jau atėjo laikas teisingumui ir šį klausimą laikas spręsti. ,,Lietuvoje gyveno labai didelė žydų bendruomenė, kuri buvo žiauriai sunaikinta. Visoje šalyje liko jų namai, gamyklos, žemė, miškai. Dabar ne 1941 metai, po Holokausto praėjo 78 metai. Gyvename kitoje realybėje, t tikslas siekti teisingumo yra labai svarbus. Teisingumas gali būti ir simbolinis. Dabar žydų bendruomenė gyvena iš restitucijos pinigų, kuriuos administruoja Geros valios fondas. Šie pinigai skirti žydų bendruomenei remti. Turto grąžinimo neišvengti.Terezino deklaracijoje yra išdėstyti principai kaip grąžinti privatų turtą. Tai ne tik galimybė įtvirtinti teisingumą, tai politinis moralinis klausimas. Centrinė ir Rytų Europa dar neatstatė teisingumo. Kalbamės su Lietuvos institucijomis atvira širdimi”- Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy.
www.lzb.lt tinklapyje bus rašoma apie konferencijoje skaitytus pranešimus.
Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariai
2019-11-23 Kaune, Gričiupio seniūnijoje, Žaliakalnio žydų kapinėse, vyko žydų – Lietuvos kariuomenės karių pagerbimas, kuriame dalyvavo Gričiupio seniūnijoje startavusio pėsčiųjų pažintinio žygio, skirto paminėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metus dalyviai, Kauno žydų bendruomenės atstovai ir kiti kauniečiai.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas renginio dalyviams pasakojo apie istorinius žydų ir lietuvių santykius, žydų dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose 1919-1920 m., jų tarnybą Lietuvos kariuomenėje.
Kovo 11-osios gatvės bendrijos vadovas dr. Raimundas Kaminskas pasidalino mintimis apie pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusius žydus Lietuvos karius 1918-1940 m. ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui įteikė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos atminimo ženklą. 
Po to renginio dalyviai pagerbė Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje esantį šios bažnyčios statytojo, žydų gelbėtojo ir Lietuvos savanorio kun. Juozo Želvio (1899–1985) kapą. 1861 m. įsteigtos Kauno Žaliakalnio žydų kapinės buvo uždarytos 1952 m.
Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiose kapinėse palaidota ne tik daug žymių visuomenės, kultūros, politikos ir religijosveikėjų, bet ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusių ir nepriklausomybės kovose žuvusių 14 žydų – Lietuvos karių. Dr. Raimundas Kaminskas
Šiaulių krašto žydų bendruomenės aktyvi veikla lapkričio mėnesį
Lapkričio 24 d. Vilniuje vyko Lietuvos sporto klubo “Makabi” kulkinio šaudymo pistoletais varžybos. Labai džiaugiamės už mūsų bendruomenės šaules Elą Madastavičienę ir Svajonę Neverauskienę, kurios pademonstravo puikius šaudymo rezultatus. Moterų grupėje Ela Madastavičienė užėmė 2 vietą (78 taškai), o Svajonė Neverauskienė užėmė 3 vietą (73 taškai).
2019 m. lapkričio 20 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai susitiko su gydytoja Jurgita Jankauskiene ir išklausė paskaitą “Širdies ir kraujagyslių ligos – kaip sumažinti jų riziką?”.
2019 m. lapkričio 19 d. Šiaulių Didždvario gimnazijoje atidaryta autentiškų fotografijų bei prisiminimų paroda „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Parodą parengė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Stenduose – 48 išsigelbėjusių vaikų skaudžios ir viltingos istorijos, kai kuriuose – gerai žinomi Lietuvos žmonės, atpažįstami šiauliečiai. Parodos atidaryme dalyvavo Šiaulių Didždvario gimnazijos mokytojai, mokiniai, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai, garbūs miesto svečiai. Parodos atidarymo metu savo skaudžią istoriją papasakojo mūsų bendruomenės narė Ida Vileikienė, kurią dvejų metų mergaitę pavyko išgelbėti iš Šiaulių geto. Šiaulių miesto mero pavaduotojas Egidijus Elijošius, ŠKŽB pirmininkas Naum Gleizer ir ŠKŽB Tarybos narys Josifas Buršteinas padėkojo gimnazijai už galimybę šiauliečiams pamatyti šią parodą, tolerancijos ir santarvės ugdymą.
2019 m. lapkričio 17 d. Lietuvos sporto klubas “Makabi” Vilniuje surengė, jau tradicija tapusį, Lietuvos plaukimo čempionatą. Mūsų bendruomenės sportininkas Vilmantas Bočkus čempionate pasirodė labai sėkmingai ir iškovojo net 2 aukso medalius, užimdamas pirmąsias vietas distancijose 25 m ir 50 m vyrų grupėje.
Šiais metais Šiaulių krašto žydų bendruomenė prisijungė prie Pasaulinio Šabo šventimo.
Pusiaudienį senjorės susirinko kepti chalų. Visam procesui vadovavo Maja Burštein. Moterys atidžiai klausėsi jos patarimų ruošiant tešlą bei aiškinimą apie chalos pynimo būdus. Kiekviena gaspadinė stengėsi nupinti kuo gražesnę pynutę. Pagaliau viskas paruošta kepimui. Kol kepė chalos, moterys ruošė stalą vakarienei. Susirinkus bendruomenės senjorams, visi sėdo prie Šabo stalo su milijonais žydų visame pasaulyje. Šventinės vakarienės metu vyravo šilta, draugiška, nuoširdi atmosfera.
Lietuvos įvaizdis pasaulyje – priekaištai dėl Holokausto ir klijuojama nesąžiningumo etiketė
Lietuvoje buvo atliktas Lietuvos žinomumo ir reputacijos tikslinėse užsienio šalyse ir šalies gyventojų Lietuvos vertinimo tyrimas. Toks tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą nuo 2006 metų. 2019 m. sausio 3 d. buvo pasirašyta sutartis su tyrimų bendrove „KOG institutas“ bei socialinių inovacijų institutu ir bendrove NORSTAT. Tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos įvaizdis tirtose šalyse yra geras, tačiau žinomumas – nedidelis. Anot tyrimo autorių, Lietuvai trūksta atpažįstamumo, formuojamo per komunikacijos turinį.
Anot Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės vyriausiosios patarėjos, projekto vadovės Eglės Kudzmanienės, natūralu, kad Lietuvos žinomumas kaimyninėje Lenkijoje, taip pat ir Švedijoje ar Norvegijoje yra didesnis nei Prancūzijoje.
Kaip Lietuvos įvaizdžio problema visose tirtose valstybėse išryškėjo Holokaustas, šią problemą labiau akcentavo Jungtinėje Karalystėje ir JAV kalbinti ekspertai, tačiau tai yra ypač ryški problema Izraelyje – ne tik ekspertiniu vertinimu, bet ir tarp gyventojų.
Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją
2019-11-29
Pranešimas spaudai (papildytas)
Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją
Vilniuje kitą savaitę vyks regioninė konsultacija apie Holokausto aukų turto restituciją. Bus apžvelgta Europos šalių patirtis grąžinant turtą, žymūs istorikai pateiks savo tyrimus, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Konferencija skirta pažymėti Terezino deklaracijos dešimtmetį. 2009 metais 47 valstybės, tarp jų ir Lietuva, Prahoje pasirašė minėtą dokumentą ir paskelbė veiklų programą, nukreiptą į pagalbos užtikrinimą, žalos atlyginimą ir nacių aukų atminimo įamžinimą. Svarbu paminėti, kad pasirašiusios šalys pabrėžė bendruomeninio ir privataus nekilnojamojo turto restitucijos užtikrinimo svarbą.
„Pažymint bendruomeninės ir individualios nuosavybės, kuri priklausė Holokausto (Šoa) ir kitoms nacių persekiojimo aukoms, grąžinimo svarbą, dalyvaujančios šalys ragina, kad visos pastangos turėtų būti dedamos ištaisyti neteisėto turto užgrobimo pasekmes, tokias kaip konfiskacijos, priverstinis pardavimas, kas iš tikrųjų buvo dalies tų nekaltų pavienių žmonių ir grupių persekiojimas, kurių dauguma mirė be palikuonių“, – sakoma Terezino deklaracijoje.
Pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkės Fainos Kukliansky, prieš dešimtmetį Bendruomenė sveikino Lietuvos sprendimą pasirašyti minėtą dokumentą. „Dabar galime pasakyti: visų pastangų progresas yra reikšmingas, bet dažniausiai – dalinis“, – sakė F. Kukliansky.
Pabrėžusi, kad 2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos ir Vilniaus Gaono metais, LŽB pirmininkė akcentavo, jog tai yra puiki proga pažymėti sėkmes bei identifikuoti gerąsias praktikas, taip pat atkreipti dėmesį į klausimus, kuriuos reikia spręsti.
Kartu F. Kukliansky pasidžiaugė, kad renginys taps puikia platforma susipažinti su kitų šalių patirtimi, pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.
Pirmadienį, gruodžio 2 dieną Vilniuje vyksiančioje konferencijoje dalyvaus garsūs diplomatai ir mokslininkai, tarp kurių tarptautinės teisės specialistas Dirk Roland Haupt (Lundo universitetas), prof. Joachim Tauber (Hamburgo universitetas), dr. Christoph Dieckmann (Berno universitetas), rabinas Andrew Baker (Amerikos žydų komitetas). Taip pat Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Ukrainos, Moldovos žydų bendruomenių lyderiai, JAV ir Izraelio tarptautinių žydų organizacijų atstovai, Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai, Lietuvos žydų paveldo fondo ir Geros valios fondo valdybos nariai.
Konferenciją rengia Geros valios fondas Lietuvoje, kuris administruoja žydų bendruomeninės restitucijos lėšas.
Renginys yra atviras žiniasklaidai, tačiau būtina registracija žemiau nurodytais kontaktais. Renginio pradžia 10 val. Konferencija vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4.
Kontaktas:
Indrė Rutkauskaitė
Tel.: +37068413902
El. paštas: info@gvf.lt
Knygą pristatęs Rytis Sabas: „Tai Lietuvos istorija, kurios nežino lietuviai“
15min.lt
„Broli. Tavimi pasitikiu kaip niekuo kitu. Tai, ką patikiu tau, yra gyvybiškai svarbu. Saugok nuo blogų akių. Žinau, dabar nesuprasi, kas tai yra, tačiau įsidėmėk, kad tai turi neapsakomą reikšmę mūsų ir visų žmonių ateičiai. Tai – raktas į slaptus Toros vartus, o Tora, kaip žinoma, yra pasaulio išmintis. Pats žinai, kokie laikai atėjo, ir kas dabar valdo šias žemes, kuriose gyvena mūsų tauta. Žinau – bus baisu. Per artimiausius pusantro šimto metų mūsų gali nebelikti. Galbūt šie žodžiai ant pergamento padės rasti kelią į mūsų visų saugumą“, – jidiš kalba rašė Elijahu, Vilniaus Gaonas.
Lietuvos knygynus pasiekė ypatingas trileris, kuriame susipina šių laikų realijos ir senovės paslaptys. Knyga, pasakojanti apie protą jaukiančius nuotykius ir paslaptingą Vilniaus Gaono – vieno ryškiausių žydų pasaulio asmenybių – palikimą. Apie slaptus šventųjų raštų kodus ir jų besigviešiančius piktadarius.
Knygos, kurią išleido „Alma Littera“, autorius Rytis Sabas teigia norįs patrauklia forma atkreipti dėmesį į ne tik Lietuvai, tačiau ir visam pasauliui reikšmingą paveldą.
2020 /5780 metus žymi Vilniaus Gaono, žydų išminčiaus, dvasinio lyderio 300 metų jubiliejus, Pirmosios Vilniaus sinagogos, vėliaus pavadintos Didžiaja, 580-metis.
Lapkričio 20d. knygos pristatymas vyko Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Pristatymą moderavo Rimvydas Valatka.