Mes

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

kauno.diena.lt  Virginija Skučiaitė

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta. Aleksoto kapinėse, dalyvaujant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Marcusui Micheli ir gynybos atašė Robertui McVey, pagerbtas JAV karininko Samuelio J.Harisso žūties 100-metis.

Lietuvos savanoris

Ar daug kauniečių gali atsakyti į klausimą, kas buvo Samuelis J.Harissas, kurio vardu pavadinta gatvelė Aleksoto šlaite, netoli tilto? Atsakymus į šį ir kitus klausimus pateikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Pasak pašnekovo, žydų tautybės JAV pilietis, kariškis, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje, S.J.Harrisas 1919 m. su karine misija atvyko į Lietuvą. Čia savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.

Nuo 1920 m. sausio 1 d. tarnavo kurtos Amerikos lietuvių brigados štabe Kaune. “Kai 1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės daliniuose kilo komunistų inicijuotas maištas, tuo metu Kaune buvę Lietuvai draugiškų valstybių karinių misijų atstovai padėjo malšinti sukilimą. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas pulkininkas Williamas N.Swarthoutas susitarė su Didžiosios Britanijos karinės misijos viršininku, Lietuvos vyriausybės kariniu patarėju generolu Franku Percy Crozieriu padėti Lietuvai skiriant savo karininkus patarėjais prie lietuvių artilerijos ir aviacijos dalinių vadų”, – aiškino S.Ignatavičius.

Baltos vėliavos nepaisė

Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas S.J.Harissas buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos dalinio karius Aleksote. Jis 1920 m. vasario 23-iąją drąsiai nuėjo pas komunistų sukurstytus lietuvių karius, įsitvirtinusius Aleksoto kalne. Apie S.J.Harisso žūtį Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas “Trimitas” anuomet rašė, kad jis rankose laikė baltą vėliavą. S.J.Harisas siekė sužinoti riaušininkų skriaudas ir pageidavimus, kad galėtų apie tai pranešti Lietuvos karinei vadovybei, tačiau komunistų sukurstyti sukilėliai paleido į S.J.Harissą net penkiolika kulkų. Beje, straipsnį iš “Trimito” po kelių dienų persispausdino “New York Times”.

S.J.Harissas tapo vienintele taip ir nepradėjusios Lietuvoje veikti Amerikos lietuvių brigados auka. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi (anuomet taip vadinosi apdovanojimas) už pasižymėjimą tarnyboje. 1920 m. vasario 27-ąją jo palaikai iš Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios buvo išgabenti į JAV ir iškilmingai palaidoti Vašingtono priemiestyje, Arlingtono karių

Jaunas: už Lietuvos nepriklausomybę S.J.Harisas žuvo būdamas 25-erių.

JAV lietuvių padėka

Po poros metų Amerikos lietuviai Arlingtono kapinėse jam pastatė paminklą. Jį atidengus, JAV lietuvių delegacijoje buvęs LŠS Centro valdybos įgaliotinis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius apsilankė Baltuosiuose rūmuose ir anuomečiam JAV prezidentui Warrenui Gamalielui Hardingui įteikė peticiją dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure. Netrukus JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Kas žino, gal jauno ir garbingo JAV karininko žūtis kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Amerikos lietuvių pagarba, pastatant paminklą žuvusiajam, greičiau atvėrė duris Lietuvos Respublikos pripažinimui?” – retoriškai klausė S.Ignatavičius.

Pagerbė prie “Pietos”

Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. S.J.Harisso atminimas, jo žūties 100-metis buvo pagerbti Aleksoto kapinėse, prie atstatyto “Pietos” paminklo. Renginį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubas ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 212 kuopa, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Aleksoto seniūnija. Prie paminklo kalbėjęs M.Micheli padėkojo už S.J.Harisso atminimo pagerbimą, bylojantį apie bendras vertybes, gyvą savanorystės idėją. Aleksoto šv.Kazimiero parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius pažymėjo, kad žuvusysis – tai pavyzdys, kaip reikia branginti savo tėvynę ir kitų tautų laisvės siekį.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas atsiųstame laiške, padėkojęs už parodytą S.J.Harissui pagarbą, priminė, kad žydai aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, siekė jos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Renginį vainikavo gėlės, žvakutės, salvės ir minėjimas Aleksoto seniūnijos salėje.

Atminimas įamžintas

1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu.

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta.

Išvyka į Akmenės krašto muziejų

Išvyka į Akmenės krašto muziejų

2020 m. vasario 1 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai vyko į ekskursiją į Akmenę, aplankyti tautodailininko, meno kūrėjo, tradicinių amatų meistro Klaido Navicko žydiškų karpinių parodą Akmenės krašto muziejuje. Ši paroda labai įdomi ir išskirtinė, popieriaus karpiniai nepaprasto sudėtingumo ir kiekvienas jų atvaizduoja atskirą įvykį, šventę, istoriją ar pan. Darbų autorius apie kiekvieną karpinį yra parengęs aprašymą, kuris leidžia kiekvienam parodos lankytojui iš arčiau pažinti žydų tradicijas, papročius bei kultūrą.

Apžiūrėję K.Navicko žydiškų karpinių parodą, bendruomenės nariai turėjo galimybę apžiūrėti  Akmenės krašto muziejuje saugomą ir eksponuojamą žydų tautybės, vieno žinomiausių Lietuvoje dieninių drugių kolekcionieriaus, Boriso Izenbeko (1910-2006) kolekciją.

Lietuvos zoologas, biomedicinos mokslų daktaras Povilas Ivinskis teigė, kad saugoma kolekcija yra didžiausia dieninių drugių kolekcija Lietuvoje.

B.Izenbeko kolekcijoje yra apie 5 000 dieninių drugių iš viso pasaulio (ekspozicijoje šiuo metu – arti 2 000). Keliolika kolekcijoje esančių eksponatų rūšių yra ant išnykimo ribos ir dabar pasaulyje griežtai saugomi.

B.Izenbekas drugiais susidomėjo 1955 m. Gaudė juos ten, kur gyveno – Ukmergės, Akmenės apylinkėse, kelionėse Kazachstane, Kirgizijoje, Tadžikijoje, Armėnijoje, Buriatijoje, Altajuje. Kolekcionierius aktyviai bendravo su Prancūzijos, Čekijos, Anglijos, Vokietijos, Ispanijos, Kanados, Japonijos, JAV ir Rusijos kolekcionieriais bei drugių specialistais. Didžioji dalis drugių atsisiųsti sovietmečiu, naudojantis pašto paslaugomis.

Edukacinis užsiėmimas „Vaivorykštė mūsų lėkštėje“

Edukacinis užsiėmimas „Vaivorykštė mūsų lėkštėje“

Vasario 13 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės lankėsi Šiaulių visuomenės sveikatos biure ir dalyvavo edukaciniame užsiėmime „Vaivorykštė mūsų lėkštėje“. Moterys pagilino žinias apie sveiką mitybą, stebėjo kaip, remiantis sveikos mitybos principais, gaminami patiekalai bei juos degustavo. Biuro specialistės papasakojo kaip paįvairinti ir papildyti kasdienę mitybą daržovėmis, mokė gaminti sveikus padažus ir pateikė receptus.

Verslo istorijoje – žydiški vardai

Verslo istorijoje – žydiški vardai

 

,,Panevėžio balse” publikuojami straipsniais apie tarpukario žydų istoriją.

Tarpukariu ne viena garsi to meto įmonė, savo produkciją eksportavusi ir į užsienį, veikė Panevėžyje.

3–4 praėjusio amžiaus dešimtmečiais miesto veidą keitė augantis verslas ir klestinti prekyba. Panevėžyje veikė daug įvairių krautuvėlių, siuvyklų, perdirbimo ir kitų įmonių, kurių savininkai buvo žydai.

Akcinės bendrovės ,,L. B. Chazenas ir sūnūs“ darbuotojai 4-ajame dešimtmetyje. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1920 metais iš 94 savo verslą mieste įregistravusių amatininkų 55 buvo žydų tautybės asmenys. Tačiau Panevėžio žydai ne vien buvo smulkūs prekybininkai: tarp jų ilgainiui atsirado ir stambiųjų verslininkų. Jų įnašas į vietos ekonomiką – didžiulis.

 

Malūnininkystės centras

Praeityje Panevėžys garsėjo savo malūnais – buvo vienas Baltijos šalių malūnų centrų, kuriame veikė penki dideli pramoniniai ir tiek pat mažesnių, ūkininkų, malūnų.

Pasak D. Pilkausko, net ir Kranto gatvėje įsikūręs žinomas miesto viešbutis taip pat buvo malūnas. Leidimą jam statyti Panevėžio miesto dūma išdavė 1901 metų rugsėjį – verslininkui Bereliui Rubinšteinui. Ir jau po mažiau nei dešimtmečio, 1909-aisiais, įmonė buvo verta daugiau nei 20 tūkst. rublių. Dar po dviejų dešimtmečių, 1939 metais, moderniame „motoriniame“ malūne buvo dirbama trimis pamainomis – per parą čia sumaldavo 2 vagonus kviečių. Viskam pakako 22 darbininkų ir 7 tarnautojų. Kol 1940-aisiais malūnas buvo nacionalizuotas.

Pasak D. Pilkausko, toje pačioje gatvėje veikė ir kitas – garo malūnas, priklausęs verslininkui Zalmenui Rabinovičiui (Rabinavičiui). Maždaug dabartinių Panevėžio bendruomenių rūmų vietoje jis buvo pastatytas dar carinės Rusijos imperijos laikais. Deja, pasakoja istorikas, buvęs vienas didžiausių miesto malūnų 1935-aisiais mirus savininkui susidūrė su finansiniais sunkumais.

1927 metais Kranto gatvėje pastatytas M. Levo malūnas vėliau tapo stambiausiu visame Panevėžyje. Kiek žinoma, 1932-aisiais savininkė L. Levienė šį malūną norėjo išnuomoti „Lietūkiui“ – Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai. Tačiau sandoris nepasisekė – nesutarta dėl kainos. Tad malūną 1935-aisiais nupirko „Metalo“ bendrovė ir pavadino pirmu automatiniu malūnu „Javas“.

Vėliau, pasak muziejininko, malūną vis dėlto perėmė „Lietūkis“. „Tada tai buvo pats moderniausias Panevėžyje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse malūnų, kuriame dirbo apie 75 darbininkus, o pradžią šiam malūnui davė žydai“, – pasakoja jis.

Kitas nemažas malūnas veikė Šermukšnių gatvėje – ir dar kartu su lentpjūve. Šio verslo savininkai taip pat buvo žydai. „Čia buvo malami ūkininkų atvežti grūdai, o lentpjūvėje ūkininkams galėjo supjauti atvežtą medieną“, – D. Pilkausko teigimu, paklausa tokie verslai nesiskundė.

Broliai Izaokas ir Heselis Chazenai, 1929 metais įsigiję ir „Kalnapilio“ alaus daryklą (nuotraukoje), buvo stambiausi pramonininkai Panevėžyje, daug prisidėję prie miesto vystymosi. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turtingiausia šeima

Dar vienas malūnas – „Varpa“ – stovėjo Smėlynės gatvėje ir priklausė vienai turtingiausių miesto verslininkų šeimų – Chazenams. Dokumentuose kaip malūno savininkė nurodoma Chaja Chazenienė.

Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

1928 metų vasarą Ramygalos gatvėje duris atvėrusi „Javnės“ Panevėžio mergaičių gimnazija mokė ir siuvimo, ir muzikos, ir užsienio kalbų. PB ARCHYVŲ nuotr.

Išsilavinimas visais laikais buvo itin vertinamas, tačiau ne visi galėjo jo siekti. Mieste tarpukariu veikė ne viena žydų mokykla.

Dalis jų neturtingiems panevėžiečiams žydams buvo sunkiai įkandamos, tačiau alternatyvų siekti mokslo buvo.

Sėmėsi ne tik pasaulietinių žinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad žydų vaikai pradinę mokyklą galėjo pradėti lankyti nuo 5 ar 6 metų. Tačiau dar prieš tai, maždaug nuo ketverių penkerių metų, lankydavo tradicines religines pradines žydų berniukų mokyklas – chederius. Čia mokėsi religijos dalykų, rašyti, skaityti, skaičiuoti. Taigi į pasaulietinę pradžios mokyklą žydų vaikai, pasak istoriko, ateidavo jau turėdami pakankamų skaitymo ir rašymo įgūdžių. Mokydamiesi pasaulietinėje dar lankydavo ir sekmadieninę religinę mokyklą.

D. Pilkausko teigimu, tarpukariu didžiąją daugumą žydų pradžios mokyklų Lietuvoje išlaikė valstybė, o mokymo programos visiems buvo vienodos – tautinių mažumų mokyklos turėjo nedidelių skirtumų.

Pasak D. Pilkausko, Švietimo ministerijos leidinyje „Švietimo darbas“ buvo paskelbtas aplinkraštis, suvienodinantis darbo tvarką aukštesniosiose ir vidurinėse mokyklose. Jame daug dėmesio skirta žydų mokyklų veiklai. Buvo net išvardytos žydų šventės ir ne darbo dienos joms švęsti.

Skyrėsi, istoriko žiniomis, ir stojamųjų egzaminų švietimo įstaigose, atostogų bei darbo laikas – pavyzdžiui, atsižvelgiant į religinius žydų nuostatus, šeštadienis buvo ne darbo diena. Tačiau mokymo procesas žydų mokyklose turėjo būti toks pat, kaip ir kitose.

PB ARCHYVŲ nuotr.

Dėstė hebrajų kalba

1920 metų rugsėjį buvo įkurta aštuonių klasių Panevėžio žydų gimnazija, kurioje dėstyta hebrajų kalba. Tiesa, pirmais metais joje, pasak D. Pilkausko, veikė tik parengiamoji ir penkios gimnazijos klasės. Bet mokėsi jose kone pustrečio šimto mokinių.

Patalpos gimnazijai surastos Respublikos gatvėje, buvusiuose Steigiamojo Seimo nario Naftalio Fridmano namuose. Išnuomotos trejiems metams kas mėnesį mokant po 1 000 auksinų.

Pirmasis direktorius buvo gydytojas Šachnelis Abraomas Meras. Be jo, pasak D. Pilkausko, gimnazijoje dirbo septyni mokytojai, trys iš jų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų buvo filosofas Leo Rozenbergas, mokslus baigęs Miunchene, Berlyno universiteto absolventas Mauša Kalvary, studijavęs graikų, lotynų, vokiečių kalbas. Abu jie, kiek žinoma, buvo Vokietijos piliečiai.

Išochoras Cmieliauskas mokėsi Saratove medicinos, turėjo Rusijos pilietybę.

Lietuvos piliečiai Leonas Koščenevskis ir Judifa Koščenauskienė buvo baigę atitinkamai mokytojų kursus Gardine ir Vilniaus gimnaziją.

Moderni mokykla

Ketvirtaisiais gimnazijos gyvavimo metais joje, pasak D. Pilkausko, dirbo jau 17 mokytojų. Įstaigai tada vadovavo Geršonas Gurevičius. Gimęs Kaišiadoryse, o mokslus baigęs Elisavetgrado gimnazijoje, vėliau – Maskvoje, pedagogas nebuvo eilinio likimo asmenybė.

Kol atėjo bolševikai, G. Gurevičius dirbo komercinėje mokykloje Elisavetgrade. 1921-ųjų vasarą buvo suimtas kaip sionistų partijos centro komiteto narys, pergabentas į Maskvą ir iki 1922 metų kalėjo. Tarpininkaujant Lietuvos konsulatui, buvo paleistas, vėliau vėl suimtas Kijeve ir vėl paleistas, kol galiausiai grįžo į Lietuvą.

1927-aisiais padėtas kertinis akmuo naujų Panevėžio žydų gimnazijos rūmų statybose (mokinių šių metų pabaigoje buvo 270). Įkurtuvės švęstos 1928 metais.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/

 

 

Bendros istorijos saitais susieti

Bendros istorijos saitais susieti

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis pradeda publikuoti straipsnius apie Panevėžio žydus iš ,,Panevėžio balso”.

Kadaise buvusi itin uždara bendruomenė, Lietuvos žydai pamažu atsivėrė ir sėkmingai integravosi į visuomenę, nors lengvas šis procesas tikrai nebuvo. Santykiai tarp kaimynų retai būna visiškai sklandūs. Tai priklauso nuo pačių žmonių būdo, jų pažiūrų, ambicijų, o kartais ir istorinių aplinkybių ar praeityje patirtų nuoskaudų.

Atsiverti prireikė antros kartos

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaro Arūno Astramsko teigimu, ilgą laiką žydų bendruomenės Lietuvoje gyveno uždarai: dalis jų net nebendravo su kitais šalies gyventojais. Ne dėl to, kad pyktųsi – tiesiog nebuvo tokio poreikio.

„Jei kažkas iš tavo šeimos uždirba pinigus, gali gyventi žydų bendruomenėje, eiti į maldos namus ir visa tavo aplinka gali būti žydiška, nebūtinai turi būti poreikis bendrauti su išore“, – paaiškina istorikas. Vis dėlto laikui bėgant žydų bendruomenės šiek tiek prasivėrė. Kad tai nutiktų, vienu metu labai stengėsi ir caro valdžia, sako daktaras A. Astramskas.

„Norėjo žydus akultūrizuoti – atverti jų kultūrą, plačiau integruoti į visuomenę“, – paaiškina jis. Pasak istoriko, buvo net laikas, kai rabinais galėjo tapti tik žydai, baigę valdišką mokyklą. Tad iš esmės prievarta varyti eiti ten mokslų. Nors tauta turėjo savo tradicinę mokymo sistemą – religines mokyklas. Jose žydai studijuodavo Talmudą, taigi, be abejonės, turėjo mokėti ir skaityti hebrajiškai.

Bet pasaulietinių dalykų – fizikos, matematikos, chemijos, kalbų – niekas ten nedėstė. „Todėl antroje XIX amžiaus pusėje valdžia ėmė stengtis specialiai kurti valstybines žydų mokyklas su pasaulietinio mokymo programa“, – dėsto istorikas. Tiesa, iš pradžių bendruomenės jas ignoravo.

„Žinomi atvejai, kai pasiturintis žydas pasamdydavo neturtingo žydo vaiką, kad pastarasis eitų už jo atžalą į tą mokyklą, nes, pagal konservatyvių žydų įsitikinimą, jei turėjai santykį su kažkokia valdiška institucija, tai religiškai buvai suterštas“, – sako, kad dalis žydų to labai saugojosi, A. Astramskas.

Visgi pamažu bendruomenė darėsi vis atviresnė ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo žydų šeimų, kurių vaikai anketose kaip gimtąją kalbą nurodydavo rusų. Istorikas daro išvadą, kad antroji jų karta jau kalbėjo rusiškai ir buvo gerai integravusis į vietos bendruomenę. Juolab kad šimtmečio pradžios progresas reikalavo daugiau raštingų žmonių, atsirado profesijų, kurioms buvo reikalingi žydų turimi įgūdžiai ir jie galėjo pasinaudoti savo gebėjimais įsidarbindami.

Antisemitizmo apraiškų neišvengė

Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko, visais laikais pasitaikydavo buitinių konfliktų tarp įvairių tautų atstovų. Juk žmonės gyveno arti vienas kito: gerai sutarė, pykosi, taikėsi, vėl pykosi. Ir tai nepriklausė nuo etniškumo. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską“, – sako istorikas.

Lietuviai šeštadieniais – šabo dieną – eidavo pas žydus ir pagelbėdavo atlikti tam tikrus darbus, kurių patys žydai tądien dirbti negalėjo. Daktaras sako turintis gerą pavyzdį to, kaip tokie natūralūs procesai vyko tarpukario Panevėžyje. Dabartinio miesto Kraštotyros muziejaus pastato savininko – teisininko, visuomenės veikėjo Jono Moigio testamento liudininkais buvo įvairių tautybių žmonės: lenkas, žydas, rusas. Ir dėl to neturėta jokių bėdų. Ir pačių Moigių vienas nuomininkų buvo advokatas žydas Naftalis Fridmanas. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską.“ Daktaras A. Astramskas

 

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos paminėjimas meninėje konferencijoje Ariogaloje

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos paminėjimas meninėje konferencijoje Ariogaloje

Sausio 27 dieną, Raseinių r. Ariogaloje, Kultūros centre, vyko nacionalinė meninė konferencija „Gatvėje liko tyla…“. Tradicinis, dešimtą kartą vykstantis renginys buvo skirtas paminėti tarptautinę Holokausto aukų atminties dieną.

Konferencijos dalyviai – Lietuvos mokyklų bendruomenės – Tolerancijos ugdymo centrų atstovai. Mokiniai, meninės išraiškos priemonėmis, supažindino su Lietuvos žydų, gyvenusių miestuose ir miesteliuose, istorijomis bei 1941 metais prasidėjusiu masiniu žydų naikinimu – Holokaustu. Renginį pradėję Ariogalos gimnazijos mokytojai ir mokiniai supažindino su Ariogalos miestelio istorija: iki nacių okupacijos pradžios, Ariogalos žydai gyveno Vytauto gatvėje, kuri yra miestelio centre.

Mokyklos direktorius Arvydas Stankus, kartu su gimnazijos bendruomene, atidarant renginį papasakojo, jog iki 1941 m vasaros Vytauto gatvė buvo pilna šurmulio, gyvybės ir gyvenimo. Bet prasidėjus nacių okupacijai, Ariogalos miestelio žydai buvo išvaryti link Dubysos slėnio ir sušaudyti. Tad pagrindinėje miestelio širdyje – Vytauto gatvėje, liko tyla… Pasak Ronaldo Račinsko, Tarptautinės komisijos sekretoriato vadovo, tokių ištuštėjusių gatvių Lietuvos miestuose ir miesteliuose 1941 metais liko daug, todėl paskatino mokinius atminti šią dieną, prisiminti rugsėjo 23 – iąją, kuomet minima Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena ir apie šių dienų prasmę kalbėti namuose, klasėje, su draugais ir artimaisiais: žinoti kas nutiko Lietuvoje ir Europje.

Konferencijos metu daug kartų nuskambėjo mintys, jog tame ar kitame mieste gyveno žmonės, kurie buvo nužudyti ir gatvėse tapo tylu. Renginyje dalyvavo mokytojai ir mokiniai iš 20 Lietuvos mokyklų: Alytaus, Ariogalos, Balbieriškio, Daugų, Gargždų, Kalvarijos, Kauno, Klaipėdos r., Kupiškio, Marijampolės, Panevėžio ir Vilniaus. Konferencijoje dalyvavo gausus būrys svečių: Kauno žydų bendruomenės nariai, atstovas iš Kauno r. savivaldybės, Raseinių r. meras ir administracijos darbuotojai, muziejininkai iš Kauno IX forto muziejaus bei svečiai iš įvairių institucijų.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas savo kalboje palinkėjo mokiniams būti tolerantiškais, supratingais bei prisiminti, jog žmonės yra skirtingi: skirtinga gali būti religija, pažiūros, tradicijos ir gyvenimo filosofija. Pasak Gerco Žako, tik būdami tolerantiški – galėsime sukurti tokią visuomenę, kurioje nebus baimės, smurto ir nepasitikėjimo.

Konferencijos dalyviai ir svečiai prisijungė prie Pasaulinio žydo kongreso inicijuotos akcijos „Mes prisimename“ / „We Remember“. Konferencijoje dalyvavo 200 dalyvių ir svečių.

Nacionalinę meninę konferenciją organizavo Tarptautins komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas kartu su Ariogalos gimnazija.

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukas

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukas

2020 m. sausio 27 d. šiauliečiai rinkosi į Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimą prie geto vartus simbolizuojančio paminklinio akmens Trakų ir Ežero gatvių sankirtoje.

Atminties akcijoje dalyvavo Šiaulių žydų bendruomenių atstovai, Šiaulių miesto ir rajono valdžios atstovai, mokiniai bei kiti šiauliečiai. Tarp susirinkusiųjų buvo ir Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės, buvusios Šiaulių geto kalinės, Ida Vileikienė bei Romualda Každailienė, išgyvenusios Holokausto tragediją.

Susirinkusieji pagerbė Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žydų atminimą, prie paminklinio geto vartų akmens uždegė žvakutes, padėjo akmenukus, gėles bei prisijungė prie #WeRemember kampanijos, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai.

 

Holokausto aukų atminimo renginyje žvakeles prie paminklinio akmens uždegė ir Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, jo pavaduotojai Egidijus Elijošius ir Domas Griškevičius, Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras. Vėliau Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai susirinko bendruomenės patalpose dokumentinio filmo „Holokaustas” peržiūrai bei prisiminimų popietei.

Holokausto tragedija pakeitė Panevėžio veidą

Holokausto tragedija pakeitė Panevėžio veidą

Pasauliui prisimenant pačios žiauriausios Aušvico-Birkenau mirties stovyklos 75-ąsias išvadavimo metines, Holokausto aukas pagerbė ir Panevėžys. Šiame mieste Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta net 95 proc. tuomet gyvavusios ir didžiulį indėlį į viso Panevėžio regiono raidą padariusios žydų bendruomenės. Kurganavos miškas,

Žalioji giria, buvusios žydų kapinės Panevėžyje, Vasario 16-osios gatvėje net ir praėjus 75 metams nuo kraupių įvykių dvelkia krauju, kurį anuomet nacių užpultoje Europoje praliejo milijonai žydų tautybės gyventojų.

Panevėžyje sušaudyta daugiau nei 13 tūkst. nekaltų žmonių, tarp jų ir vaikų. Šioms aukoms atminti sausio 27-ąją Panevėžio žydų bendruomenė pakvietė į Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Būrys dalyvių iš miesto bei rajono savivaldybių, švietimo įstaigų prie memorialo „Liūdinti žydų motina“ dėjo gėles, akmenukus su mirusiųjų vardais, degė atminimo žvakutes, kalbėjo maldas. „1941 m. sausio 27 dieną Aušvico stovyklos, kur numarinta virš milijono žydų ir per 100 tūkst. kitų tautybių žmonių, kaliniai sulaukė laisvės. 2005-aisiais šimto valstybių vadovai priėmė rezoliuciją kasmet minėti tą datą, kad pasaulis nepamirštų vieno baisiausių nusikaltimų žmonijai“, – sakė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas.

Po susikaupimo akimirkų prie memorialinio paminklo renginio dalyviai genocido aukas taip pat pagerbė prie buvusių geto vartų Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje bei Kurganavos miške. Čia 1941 m. rugpjūčio 17-ąją sušaudyti 8 tūkst. žmonių. Dar 4,5 tūkst. žydų sušaudyta Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Atminimo dieną Panevėžio žydų bendruomenė svečius pakvietė į savo būstinę Ramygalos gatvėje, kur vyko pokalbiai apie Holokaustą, rodytas filmas šia tema. Miesto bendruomenės dalis.

Šiuo metu Panevėžio žydų bendruomenei priklauso apie šimtą narių. Tiksliai suskaičiuoti, kiek Aukštaitijos sostinėje liko žydų, neįmanoma – šios tautos atstovams tai daryti draudžia tikėjimas. Žydiškoji tematika neatsiejama nuo Panevėžio, didžiąją savo istorijos dalį buvusio daugiataučiu ir daugiakultūriu miestu. Dar XX amžiaus pradžioje žydai buvo viena gausiausių vietos bendruomenių, miestui suteikusių unikalų atspalvį. Jų, kaip diasporinės tautos, indėlis į viso Panevėžio regiono raidą, istorinis ir kultūrinis paveldas Panevėžio krašte neįkainojamas. Čionykščiai žydai gyveno itin aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose, dirbo miesto Taryboje, steigė mokyklas, kultūros, labdaros, sporto organizacijas, prisidėjo ir prie lietuvių organizacijų veiklos.

Tragiškas istorijos puslapis Antrasis pasaulinis karas atvertė tragiškiausią puslapį žydų tautos istorijoje. 1941 m. birželio 22-ąją nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau po keleto dienų vokiečiai užėmė Panevėžį. Liepos 11-ąją vokiečių vietos komendantas įsakė žydams ant kairės rankovės ryšėti geltoną raištį ir persikelti į vadinamąjį Žydų kvartalą (tai buvo laikinas žydų getas, tik oficialiai nebuvo taip vadinamas), kuris apėmė teritoriją tarp Klaipėdos, Krekenavos, Jurgio Tilvyčio ir Skerdyklos (dabar Nemuno) gatvių. Vėliau geto teritorija dar praplėsta iki Upytės gatvės. Žydai turėjo atiduoti radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles. Iš savo rajono teritorijos jiems išeiti tapo draudžiama. Gete buvo ankšta, dalis nelaimingųjų neturėjo pastogės ir gyveno kiemuose, plito ligos. Į getą žydams leista atsigabenti tik labai nedidelę dalį menko turto. Viskas buvo palikta namuose, kurie likę tušti buvo plėšiami. Nekilnojamasis turtas perėjo nacių valdžiai, o kilnojamąjį pasidalijo naciai, miesto valdžia, dalis buvo išparduota, kita dalis išdalyta gyventojams. Liepos 28-ąją gete gyveno 4423 žydai. Kada likviduotas Panevėžio žydų getas, tiksliai nežinoma. Dabar jį mena ties Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirta pastatytas dailininko Vido Žigo skulptūrinis akcentas „Geto vartai“.

Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui

Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui

Sausio 27 dieną minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuri šiemet siejama su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Suvokdami šio tragiško Lietuvos istorijos etapo reikšmę ir siekdami pagerbti Holokausto aukų atminimą Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui.

Renginyje dalyvavo Švenčionių rajono savivaldybės mero patarėjas Edvard Jedinskij, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto skyriaus vedėja Teresa Sansevičienė, Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro, Pabradės „Žeimenos“ gimnazijos mokiniai, bei Pabradės seniūnijos darbuotojai bei gyventojai.

 

Istorinę ir literatūrinę kompoziciją atliko Pabradės „Ryto“ gimnazijos mokiniai, juos paruošė istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė ir anglų kalbos mokytoja Irena Žavoronkova. Grojo Pavoverės vario dūdų orkestro muzikantai, vadovas Bronislovas Vilimas.

Visi susirinkę dalyvavo Pasaulio žydų kongreso inicijuotoje pasaulinėje akcijoje „Mes prisimename“ – „We remember“ “Mes prisimename”.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse. Mokytojos Daivos Vengalienės paskatinti vaikai šiandien neįprastai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną: išlikusioje kapinių dalyje prie medžių pritvirtino Plungės žydų gimnazijos 1930 metų moksleivių, kurių absoliuti dauguma visiems laikams liko jų bendraamžiais, nuotraukas.

 

Sauliaus Narkaus nuotraukos

„Mes Prisimename“ – akcija Švenčionyse

„Mes Prisimename“ – akcija Švenčionyse

Nadežda Spiridonovienė, Nalšios muziejaus muziejininkė –istorikė

Pavelo Frydmano eilėmis „Drugelis“ renginio vedėja pradėjo mums svarbią akciją „Mes Prisimename“.

 Sausio 27 d. minime tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kuri šiemet siejama kartu su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Prisimenant tragiškus įvykius, Pasaulio žydų kongresas inicijavo akciją „Mes Prisimename“, prie kurios prisidėjo ir Švenčionių rajono gyventojai.

Akcijoje dalyvavo gausus būrys žmonių, tarp jų ir Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius.

Ši diena traukė ir Švenčionių rajono jaunimo dėmesį. Moksleiviai iš Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos ir Švenčionių progimnazijos, kartu su savo mokytojais ir vadovais taip pat dalyvavo akcijoje „Mes Prisimename“.

Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro dalinosi mintimis apie žydų išgyvenimus koncentracijos stovyklose bei Švenčionių mieste gyvenusį, pabuvojusį trejose koncentracijos stovyklose ir grįžusį gyvą, Moisiejų Preisą.

Nalšios muziejaus muziejininkė – istorikė Nadežda Spiridonovienė pasakojo II- ojo Pasaulinio karo žiaurumą, apie tai, kaip karas palietė Švenčionių rajone gyvenusius žydus ir ne tik.

 Šios akcijos tikslas ne tik pagerbti Holokausto aukų atminimą, bet ir skleisti žinią, kad tai neturi pasikartoti nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei. Siekdami materializuoti šią žinią, akcijos dalyviai prie Menoros, žyminčios Geto vietą degė atminimo žvakutes ir pagal žydų tradiciją dėjo akmenukus, kaip savo atminties apie tragiškus įvykius simbolį.

 Akcija buvo pratęsta Nalšios muziejuje, kuriame pristatyta paroda „Mes Prisimename“ – „We remember“.

Panevėžyje bus minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Panevėžyje bus minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla. Nuo 2005 m sausio 27 paskelbta atminimo diena. Holokaustas (viskas išdeginta) – sistemingas, masinis žydų tautos naikinimas.

Gerbiami Panevėžio miesto  benruomenės nariai, mūsų partneriai ir draugai,

Kviečiame dalyvauti 2020 m. sausio 27 d. (pirmadienį) 15val.

Prie memorialo „Liūdinti žydų motina“  buvusiose žydų kapinėse, Vasario 16-osios g., paminėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, padėti gėlių ir uždegti atminimo žvakutes.

Po minėjimo važiuosime į masinę žudynių vietą Kurganavos miške uždegti atminimo žvakutes ir pagerbti žuvusius.

16val. PŽB patalpose pokalbis apie Holokausto istoriją, filmo   peržiūra.      

Panevėžio miesto žydų  bendruomenė

 

Tautinių bendrijų taryba

Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Veikianti kaip patariamoji institucija, Tautinių bendrijų taryba atstovauja tautinėms mažumoms Lietuvos tautinių mažumų politikos koordinavimo klausimais. Įtraukdama tautinių mažumų atstovus į sprendimų procesus, Taryba vadovaujasi tarptautinės teisės principais, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais ir Tautinių bendrijų tarybos nuostatais.

Nuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas pagal paskutinius 2011 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenis Lietuvos Respublikoje viršija 100 tūkst. žmonių, renkami 3 Tarybos nariai, nuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas yra nuo 10 tūkst. iki 100 tūkst. – du atstovai, nuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas  mažesnis nei 10 tūkst. – vienas atstovas.

Įsakymas dėl Tautinių bendrijų tarybos nuostatų patvirtinimo, 2019 m. gruodžio 3 d. Nr. ĮV-48
2020-2024 m. kadencijos Tautinių bendrijų tarybos sudėtis:

1.    Daumantas Levas Todesas (pirmininkas) – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės valdybos ir tarybos narys;
2.    Gunta Rone (pavaduotoja) – Vilniaus latvių draugijos pirmininkė;
3.    Vladislav Voinič (pavaduotojas) – Viešosios įstaigos „Pasaulio vilniukų suvažiavimas direktorius“;

4.    Ruslan Arutiunian – Lietuvos armėnų sąjungos narys;
5.    Lučija Bartkienė – Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ pirmininkė;
6.    Jelena Berežok – VšĮ „Slavų estetinio lavinimo centras“ pirmininkė;
7.    Motiejus Jakubauskas – Vytauto Didžiojo paminklo pastatymo fondas;
8.    Ela Kanaitė – Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkė;
9.    Dzmitry Karachun – Asociacijos „Kryvija“ prezidentas;
10.    Išvanas Kvikas – Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas;
11.    Nikolaj Logvin– Lietuvos baltarusių visuomeninių organizacijų susivienijimo pirmininkas;
12.    Rana Mamadova – Klaipėdos azerbaidžaniečių draugijos „Azeris“ narė;
13.    Marytė Maslauskaitė – Kauno vokiečių bendrijos pirmininkė
14.    Tatjana Michniova – Lietuvos rusų kultūros fondo pirmininkė
15.    Galina Miškinienė – Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė
16.    Rasa Miuller – Klaipėdos vokiečių bendrijos narė;
17.    Evelina Paulavičienė – Lietuvos graikų draugijos „Patrida“ pirmininkė;
18.    Jurgis Rubaževičius – Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos narys;
19.    Eminat Saijeva– Baltijos čečėnų bendrijos pirmininkė;
20.    Gžegož Sakson Lietuvos lenkų teisininkų sąjungos pirmininkas;
21.    Levanas Sepazhvili – Gruzijos kultūros asociacija „Kachetija“ pirmininkas;
22.    Natalija Šertvytienė – Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė;
23.    Romualdas Špakovskis – Lietuvos karaimų kultūros bendrijos narys;
24.    Lidia Trigub – Ukrainiečių kultūros ir švietimo centras „Rodyna“ pirmininkė;
25.    Leila Urmanova-Vnukova – Uzbekų kultūros centro pirmininkė;
26.    Liia Urman – Lietuvos estų draugijos pirmininkė;
27.    Valenty Voinilo – Lenkų informacijos centro Vilniuje „Info Rum“ pirmininkas;
28.    Bachram Zeinalov – Šiaulių apskrities azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas.

Prezidentas apie Holokaustą: galime tik įsivaizduoti, kiek kartų netekome

Prezidentas apie Holokaustą: galime tik įsivaizduoti, kiek kartų netekome

Žemaitijos nacionaliniame parke esančiame Litvakų atminimo sode ketvirtadienį apsilankęs prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad galima tik įsivaizduoti, kiek kartų šalis ir pasaulis neteko dėl Holokausto.

„Šiandien galbūt ne daugelis bėra gyvų žmonių, kurie išgyveno Holokaustą, ir mes tik galime įsivaizduot, kiek mes netekome, kiek kartų po to gyvensiančių mes netekome, nes visos jos galėjo prisidėti ir prie Lietuvos, ir prie viso pasaulio raidos“, – lankydamas Plungės rajone esantį atminimo sodą sakė šalies vadovas. Jis taip pat pridūrė, kad šis sodas – įtaigiai įgyvendinta unikali idėja, įamžinanti gausias žydų bendruomenes, kurios gyveno Lietuvoje. „Unikali idėja, įgyvendinta tikrai įtaigiai, ji įamžina tas gausias žydų bendruomenes, gyvenusias Lietuvoje, ir kartu parodo, kiek daug jos davė mums“, – teigė G. Nausėda. Lietuvos teritoriją primenančiame sode įamžinti ir garsūs litvakai, kilę iš Lietuvos. „Iš tų žmonių, kurie kilo iš Lietuvos, aš dabar į kairę pasižiūriu, matau Dovydą Volfsoną – žmogų, kuris davė pavadinimą Izraelio valstybės pinigams, nes šekelis, kaip paaiškino man sodo šeimininkas, buvo sionistų organizacijos mokestis taip vadinamas – šekeliu, ir kuomet susikūrė žydų valstybė, ji perėmė šitą pavadinimą“, – sakė šalies vadovas.

„Hermanas Kalenbachas – Mahatmos Gandžio artimas draugas, kilęs iš Rusnės. Vėlgi, žmogus, daręs didelę įtaką Mahatmai Gandžiui“, – teigė jis. „Iš tikrųjų, neeilinė bendruomenė, kuriai lenkiu galvą ir kartu su jais apgailestauju, nors turbūt tai nėra tinkamas žodis, tiesiog liūdžiu ir išgyvenu tą tragediją, kuri įvyko prieš daugybę metų, bet turbūt ir šiandien ji tebėra kaip ta atvira kraujuojanti žaizda“, – pridūrė prezidentas. G. Nausėda taip pat sakė, kad derėtų suteikti litvakams galimybę įsitraukti į Lietuvos gyvenimą.

Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai Menojos dailės studijoje

Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai Menojos dailės studijoje

2019 m. gruodžio 28 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai praleido įsimintiną popietę jaukioje Menojos dailės studijoje, kurioje visi dalyvavusieji buvo supažindinti su keramikos technika bei turėjo puikią progą patys sukurti savo svajonių keraminį žiedą/žvakidę, papuošiantį jų namus.


Labai ačiū Menojos dailės studijai už nuostabią pamoką, malonias pažintis, naujas patirtis, jaukią atmosferą, padrąsinimus bei pagalbą kuriant savo darbelius! Dalinamės jaukios Šiaulių krašto žydų bendruomenės narių popietės, praleistos Menojos dailės studijoje, akimirkomis bei sukurtais be galo gražiais keraminiais žiedais/žvakidėmis.

Chanuka Kaune: vaišės, šokiai, šventinė viktorina ir ypatinga viešnia iš Argentinos

Chanuka Kaune: vaišės, šokiai, šventinė viktorina ir ypatinga viešnia iš Argentinos

Paskutinįjį 2019-ųjų metų pirmadienį, gruodžio 30 d., Kauno žydų bendruomenės nariai susirinko paminėti Chanukos. „Bijojome, jog šiemet visi norintys netilps į restoraną“ – tokiais žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi pirmininkas Gercas Žakas, atkreipdamas dėmesį, jog šventiškai nusiteikusių bendruomenės narių šįkart susirinko pilna salė.

Pirmininkui tarus sveikinamąjį žodį, scenoje pasirodė svečiai iš Vilniaus – muzikantai Michailas Filipovas ir Leonardas Zenkevičius. Jų atliekama tradicinė muzika iš karto susilaukė plojimų, o vakaro eigoje  privertė svečius pakilti nuo stalų ir pajudėti.

Bene labiausiai laukta šventės viešnia – argentinietė jidiš dainų atlikėja Alejandra Czarny. Su publika angliškai bendravusi muzikantė prisipažino, jog Lietuvoje ji vieši pirmą kartą, tačiau jau kurį laiką rezgė planus aplankyti šią šalį, mat jos šeimos šaknys – Kaune. Atlikėjai dainuojant jidiš dainas, jai pritarė ir salėje susirinkę svečiai. Muzikantė džiaugėsi, jog Kauno žydų bendruomenės nariai – puiki ir labai daininga publika. Todėl pažadėjo, jog dar tikrai sugrįš į Kauną ir čia surengs savo solinį koncertą.

Šventinio vakaro akcentu tapo viktorina. Tiesa, ne bet kokia, o susijusi su Chanuka: visi klausimai buvo apie šią šventę. Kai kuriuos iš jų svečiai gliaudė kaip riešutus, tačiau buvo ir išties nelengvų klausimų, dėl kurių bendruomenės nariai turėjo pasukti galvas. Pasibaigus viktorinai daugiausiai teisingų atsakymų žinojusiems svečiams buvo įteikti prizai.

Šviesos šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Šviesos šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

 

Gruodžio 22-osios vakarą prasidėjo viso pasaulio žydų švenčiama šventė Chanuka. Ji mini šviesos pergalę prieš tamsą ir judaizmo pergalę prieš pagonybę. Uždegti pirmąją žvakutę susirinko Šiaulių krašto ir Panevėžio miesto žydų bendruomenių nariai. Pirmininkas Naum Gleizer palinkėjo visiems susirinkusiems linksmos Chanukos, sveikatos ir laimės. Bendruomenės narė Frida Šteinienė trumpai priminė šventės istoriją, uždegė pirmąją Chanukos žvakę ir perskaitė maldą.

Šventės dalyvius pasveikino Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, bendruomenės atstovės, o taip pat ir Lietuvos samariečių bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Genovaitė Karvelienė bei J.Janonio gimnazijos tikybos mokytoja Danutė Kratukienė.

Vakaro metu skambėjo gyva žydiška muzika, atliekama Vadimo Kamrazerio. Muzikinius sveikinimus skyrė mažosios dainininkės Sofija ir Karina. Visi smagiai šoko, dainavo. Mažuosius šventės dalyvius užėmė vaikų švenčių organizatorė – animatorė Simona.

Šventės dalyviai vaišinosi tradiciniais žydiškais patiekalais, latkėmis ir spurgomis.

Kaip įprasta per Chanuką, vaikams įteiktos dovanėlės, Chanuka gelt (šokoladinės monetos) bei dreidl (vilkelis).

CHANUKA  2019  Panevėžyje

CHANUKA 2019 Panevėžyje

Chanukos  šventė Panevėžio miesto žydų bendruomenėje prasidėjo nuo   atsiųstų sveikinimų Panevėžio bendruomenei iš viso pasaulio, taip pat gavome Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky sveikinimą.  Klausėmės Izraelio prezidento J.E. Reuveno Rivlino sveikinimo visiems pasaulyje gyvenantiems žydams.

Tradiciškai, prieš uždegant žvakes, buvo skaitoma malda „Šlovinimas ir palaiminimas už stebuklus”. Dalyvavusieji šventėje prisiminė Chanukos šventės istoriją ir didįjį stebuklą, atspindintį šviesos pergalę prieš tamsą, kuris žymi ne jėgos, o dvasios laimėjimą.

Pats įspūdingiausias šventės momentas – pirmą kartą savo gyvenime patys mažiausi Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai su savo tėvais uždegė Chanukos žvakutes. Visoms šeimoms, kurios dalyvavo su vaikais, buvo suteikta galimybė jas uždegti. Šamaš žvakę uždegė ponas Alfonsas Petrauskas. Tai įvyko Chanukos dainų fone, kurios buvo demonstruojamos ekrane.

Prie vaišių stalo skambėjo tostai, buvo ragaujami blynai (latkės) ir spurgos. Pagal žydų tradicijas Chanukos šventėje dovanojamos dovanos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Įpusėjus šventei, buvo teikiamos dovanėles vaikams, skambėjo dainos, buvo žaidžiamas žaidimas “Atsakyk į klausimą “. Visų džiaugsmui šventinį vakarą skambėjo žydiška muzika.

Kauno žydų bendruomenė uždegė miestui Chanukos Menorą drauge su rabinu

Kauno žydų bendruomenė uždegė miestui Chanukos Menorą drauge su rabinu

kauno.diena.lt Nuotraukos Laimučio Brunzos

Kaune sekmadienį, gruodžio 22 dieną, Kaunas Chabadas uždegė didžiąją Chanukos menorą, kuri stovės Steigiamojo Seimo aikštėje. Ceremonija, kurią organizavo Kaunas Chabadas – Lubavitcho rabinas Mendelis Krinsky’is, buvo atvira visiems.

„Menora yra Kauno ir Lietuvos simbolis, kuriuo siekiama išsaugoti ir skatinti visų savo piliečių teisę ir laisvę laisvai, atvirai ir išdidžiai garbinti Dievą. Mes esame dėkingi už tai, kad gyvename šalyje, kuri suteikia kiekvienam žmogui teisę laisvai, be suvaržymų ir be persekiojimų praktikuoti savo religiją“, – sakė rabinas M. Krinsky’is.