Mes

Renginiai, skirti Kauno geto sunaikinimo 75-ioms metinėms

Renginiai, skirti Kauno geto sunaikinimo 75-ioms metinėms

Kaune prasidėjo renginiai, skirti Kauno geto sunaikinimo 75-ioms metinėms. Birželio 15 d. Kauno dramos teatras šiai liūdnai datai dedikavo spektaklį “Getas” (rež. G. Varnas), o birželio 29 d. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius pakvietė į pirmąją nemokamą ekskursiją „Vilties balsai“. Muziejininkė Aušra Strazdaitė Ziberkienė pasakojo apie žydų muzikus, dirbusius Valstybės teatre ir muzikos mokykloje, konservatorijoje, kitose pramoginėse scenose, apie jų indėlį kuriant ir turtinant Lietuvos muzikinį gyvenimą, populiarinant lietuvių kompozitorių muziką bei apie tragišką jų bei žydų tautos likimą Antrojo pasaulinio karo metais. 
Po ekskursijos lankytojai turėjo galimybę pažiūrėti dokumentinį filmą “Seserys” (autorės L. Kopač ir D. Selčinskaja), pasakojantį Danutės Pomerancaitės, tapusios iškilia smuikininke, išgelbėjimo istoriją.
Nespėjusieji sudalyvauti ekskursijoje turės galimybę tai padaryti: 
liepos 12 d. 17 val.
liepos 13 d. 12 val.
Registracija į ekskursijas: tel. (8 37) 731 184 arba el. paštu mkp.kasa@kaunomuziejus.lt
 
Daugiau apie ekskursiją:
Panevėžio žydų bendruomenės  garbės narė

Panevėžio žydų bendruomenės  garbės narė

1939 metais rugsėjo mėnesi prasidėjo Antras pasaulinis karas. Žydai nežinojo, kad tai pragaro pradžia visam pasauliui ir ypatingai žydams. Žuvo daugiau nei 60 milijonų žmonių, iš jų 6 milijonai  žydų buvo sušaudyti, nukankinti koncentracijos stovyklose ir geto.

Šiandien pasaulio visuomene dėkinga tiems, kurie gelbėjo žydus Holokausto metais.

Panevėžio žydų bendruomenėje dažnai lankosi  Terese Giedrikaitė, žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanotų Juozo ir Emilijos Giedrikų dukra. Jį yra  bendruomenės garbės narė. T.Giedrikaitė buvo pakviesta dalyvauti memorialo atidaryme  Holokausto aukoms atminti Biržuose, bet dėl prastos sveikatos jį negalėjo nuvažiuoti. PŽB patalpose  prie puodelio arbatos bendruomenės nariams Teresė papasakojo apie  savo tėvus, kurie karo metais gelbėjo žydus.

Teresė Giedrikaitė su ašaromis akyse  pasakojo apie įsirėžusius į atmintį skaudžius vaikystes prisiminimus, nors tuo metu jai buvo tik ketveri.  Nei laikas, nei tremties kančios neištrynė skaudžių prisiminimų. Jos tėveliai Juozas ir Emilija Giedrikai, savo namuose, mažame Vabalninko miestelyje slėpė ir nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo jaunavedžių žydų porą iš Kauno.

Užėjus  karui, pasklido kalbos, esą krikščionių tikėjimą priėmusių žydų vokiečiai nelies, Giedrikai pakrikštijo bene dvidešimt atstovų žydų bendruomenes. Ir vis dėlto krikštas žydų neišgelbėjo. Jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis jie buvo paženklinti geltonais raiščiais ir pradėti varyti į getus. Nuo nežinios iš miestų žydai bėgo į provinciją. Taip Vabalninke  atsidūrė ką tik aukso žiedus sumainiusių studentų Gertnerų pora . Giedrikų šeima juos priglaudė po savo stogu. T.Giedrikaitė prisimena, kad tėveliai juos vadindavo savais vardais-Miliute ir Juozu. Jie buvo kaip šeimos nariai – valgė prie bendro stalo ir dalijosi ta pačia duona.

O vieną rytą J.Giedraitis pamatė, kaip iš kaimyno sodybos ginkluoti vokiečiai  basą per sniegą išvaro ten slėptą žydą. Jis suprato, kad tas pats likimas laukia ir jo globotinių. Ir tada J.Giedraitis skubiai išsiuntė juos pas savo pažįstama į saugesnę vietą. Tik spėjo juos išleisti, kai įsiveržė į trobą vokiečiai ir baltaraiščiai. Šniukštinėjo visur, grasino sušaudyti . Nieko neradę, išsinešdino. O už pusvalandžio sugrįžo kelio neradę nelaimeliai.

Gerų žmonių padedami karo mėsmalę išgyvenę Gertneriai, vėliau tapo Kaune gerai žinomais žmonėmis, o  1971 m. išvažiavo į Izraelį. Bet  savo gelbėtojų jie neužmiršo, ir bent kartą per metus atvažiuodavo į svečius.

Kvietimas Kaune pagerbti Lietūkio žudynių aukas

Kvietimas Kaune pagerbti Lietūkio žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 28 d. 16.00 val. kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3). Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukas Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.), Kauno tvirtovės VII forte bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.).

Biržų memorialas Holokausto aukoms atminti

Biržų memorialas Holokausto aukoms atminti

Birželio 16 diena Biržuose, Pakamponyse   įvyko memorialo atidarymo ceremonija, skirta Holokausto aukoms atminti. Daugiau kaip 50 svečių (litvaku)  iš skirtingų pasaulio šalių suvažiavo į šį iškilmingą renginį.

Atidaryme dalyvavo Seimo nariai, ambasadoriai, garbingi svečiai iš kitų miestų, Biržų jaunimas ir visuomenė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę   pagerbimo  ceremonijoje atstovavo LŽB Tarybos narys, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman. Jis įteikė  Biržų rajono merui Vytui Jareckiui  padėkos  raštą.Penktadienį, birželio 14 d. Panevėžio žydų bendruomenėje lankęsi Sofija Tabakina su vyrų Michailu iš Izraelio. Ji atvažiuoja į Lietuvą dažnai, kadangi jos  gimines  kilę iš Panevėžio , Šiaulių ir Biržų. Sofija šį kartą  dalyvavo memorialo atidaryme Biržų mieste , kur Holokausto metu žuvo jos protėviai. S.Tabakina  kaip ir kiti litvakai gyvenantys Izraelyje, kasmet aplanko Lietuvos atminimo vietas, kur Antrojo pasaulinio metu buvo sušaudyti jų artimieji. Ceremonijos metu  Sofija  įteikė  užsienio svečių palikuonims Panevėžio žydų bendruomenės atminties  ženklus.

Vasarą daug svečių apsilanko Panevėžio žydų bendruomenėje

Vasarą daug svečių apsilanko Panevėžio žydų bendruomenėje

Sekmadienį , birželio 16 d. netikėtai PŽB bendruomenėje apsilankė  Achikam Shapira ir jo žmona Riva Shapira iš Izraelio. Jų gimines gyveno Kupiškyje,  po to persikėlė į  Panevėžį , dalis giminių emigravo į Pietų Afrikos respubliką. Senelis God Shapira ir močiutė Chana Shapira gimė Memelyje, tėvas Chercel Shapira gimė Kupiškyje,  jo brolis Davidas Shapira gyveno Kupiškyje, po to persikėlė į Panevežį.

Tik emigracija  išgelbėjo šeimą nuo Holokausto, išskyrus vyriausiąjį brolį Mordichajų Shapirą,  kuris liko gyventi Lietuvoje ir  žuvo Skuode Holokausto metu. Šiandien jo giminės prisimena viską, kas susiję su jo gyvenimu Lietuvoje.  Achikam padovanojo  savo šeimos nuotraukas  Panevėžio žydų archyvui. Palikuoniai  kasmet  aplanko masinių žudynių vietas  Kupiškyje ir Biržuose.

Birželio 17 d.  įvyko susitikimas su seserimis  Šerol Silberg ir Alin Silberg (JAV ir Kanada), kurios dalyvavo Biržuose iškilmingoje ceremonijoje, skirtoje memorialo Holokausto aukoms atminti ir suplanavo savo vizitą į Panevėžį. Susitikimo metu jos papasakojo savo šeimos istoriją. Jų proseneliai – Dora Dviera ( mergautinė pavardė Zak, 1863-1932) ir Chari Moše Meirovič gimė Panevėžyje, taip pat Panevėžyje gimė prosenelis  Jachyda Zak ir prosenelė  Liba Zak. Proseneliai iš senelio linijos Moiša Meirovič ir Cherna Meirovič gimė Panevėžyje. Proproseneliai emigravo į Pietų Afrikos Respublika 1906 m. Dalis giminių liko gyventi Lietuvoje, jie žuvo per Holokaustą  Antrojo pasaulio karo metu. Susipažinusios su archyvine medžiaga  Panevėžio m. žydų  bendruomenėje, jos panoro pamatyti vietas, susijusias su žydų paveldu mieste, o Panevėžio žydų bendruomenės archyvas pasipildė naujomis šeimų pavardėmis – Zak, Meirovič, Silberg.

 

Biržuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms

Biržuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms

Biržų rajone sekmadienį, birželio 16d. atidengtas memorialas Holokausto aukoms. 30 metrų memoriale įamžinta 522 žinomų aukų vardai. Pakamponyse 1941 m. buvo sušaudyta apie 2400 žmonių, iš jų 900 vaikų, tačiau ne visų pavardės yra žinomos.  Žydai buvo neatsiejami Biržų kultūros, istorijos dalis.

Žemaitės gatvėje pasodinti atminimo medžiai Biržų krašto žmonėms, rizikavusiems savo gyvybe, kad išgelbėtų žydų tautybės žmones nuo Holokausto, pranešė Biržų žydų kultūros ir istorijos draugija.

Vėliau surengtos eitynės tuo pačiu keliu, kuriuo 1941 metais į mirtį varyti pusė miesto gyventojų – vyrai, moterys ir vaikai. Jos prasidėjo nuo buvusio geto teritorijos Žemaitės gatvėje į Pakamponių mišką – Holokausto aukų nužudymo vietą. Čia vyko naujo paminklo nužudytiems Biržų žydams atminti atidengimas. Tai šeštoji vieta Lietuvoje, kur įamžintos Holokausto aukų pavardės.

Šį paminklą suprojektavo architektas Josephas Rabie iš Prancūzijos, jo proseneliai kilę iš Biržų, o dalis giminaičių nužudyta Pakamponyse. Paminklinio komplekso iniciatoriai – Abelis ir Glenda Levittai  iš Izraelio. Pa­mink­lo pro­jek­to au­to­rius – ar­chi­tek­tas dr. Jo­seph Ra­bie (Pa­ry­žius, Pran­cū­zi­ja), ku­rio pro­se­ne­liai ki­lę iš Bir­žų, o da­lis gi­mi­nai­čių bu­vo nu­žu­dy­ta Pa­kam­po­ny­se. Pa­mink­li­nio komp­lek­so ini­cia­to­riai – Abel ir Glen­da Le­vitt (Iz­rae­lis). Pa­mink­lo pa­sta­ty­mą ypač pa­lai­kė ži­no­mas fi­lant­ro­pas Ben Ra­bi­no­witzh (Keip­tau­nas, Pie­tų Af­ri­ka), ku­rio šak­nys taip pat iš Bir­žų. „1941 metais Biržai neteko dalies savo veido. 2019 metų birželį Biržuose atidengtas memorialas – galimybė prisiminti ir deramai pagerbti buvusius mūsų krašto ir šalies gyventojus“, – sakė Biržų meras Vytas Jareckas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę žydų ir jų gelbėtojų iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje  atstovavo Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofmann.

Apie parodą ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“

Apie parodą ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“

2019 m. birželio mėn. 11 d.  Kauno regioninis valstybės archyvas pakvietė minėti Tarptautinę archyvų dieną. Pastebėtina, kad Tarptautinė archyvų diena kasmet minima birželio 9 d.  Sprendimą dėl šios dienos minėjimo 2007 m. priėmė Tarptautinė archyvų taryba – tarptautinė, nevyriausybinė organizacija, jungianti pasaulio archyvarų bendruomenę ir skatinanti dokumentinio paveldo išsaugojimą bei sklaidą.

Ta proga  Kauno regioninis valstybės archyvo patalpose   buvo pristatyta paroda ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“. Parodos organizatorius ir dalyvius  pasveikino direktorius Gintaras Dručkus, pasidžiaugė, kad šia paroda pradedamas naujas parodų ciklas, skirtas Kauno priemiesčiams ir pakvietė pokalbiui – diskusijai, skirtai Kauno Vilijampolės istorijai.  Su Vilijampolės istorija supažindino Kauno regioninio valstybės archyvo  vyr. specialistė – parodos kuratorė Nijolė Ambraškienė bei skyriaus vedėja Vitalija Girčytė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, dr. Mindaugas Balkus,  visuomenininkas dr. Raimundas Kaminskas, Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Žydų bendruomenės atstovas Michailas Duškesas ir kiti.

Pasibaigus diskusijoms, renginys tęsėsi parodų salėje. Nijolė Ambraškienė tęsė pasakojimą apie Vilijampolę prie ekspozicijų stendų bei atsakė į dalyvių klausimus.

Džiugu tai, kad po parodos atidarymo archyvo darbuotojai organizuos edukacinių renginių dienas, skirtas moksleiviams, vilijampoliečiams,  kauniečiams ir jų svečiams. Ačiū šios parodos organizatoriams už puikią parodą ir Vilijampolės istorijos pamoką.

Raimundas Kaminskas

Sveikiname su jubiliejiniu 70-oju gimtadieniu Panevėžio žydų bendruomenės narį Konstantiną Chružkovą.

Sveikiname su jubiliejiniu 70-oju gimtadieniu Panevėžio žydų bendruomenės narį Konstantiną Chružkovą.

Konstantinas yra ilgametis ir aktyvus bendruomenės narys,  talentingas liaudes menininkas, kalvis, gaminantis nuostabius darbus. Jo kalvystės darbai papuošė ne tik Panevėžio m. žydų bendruomenės patalpas. Menora, kurią pagamino Konstantinas yra net Choralinėje sinagogoje Vilniuje.Taipogi pagaminta K.Chružkovo menora buvo įteikta J.E. Izraelio ambasadariui Lietuvoje Amirui Maimonui. Bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman nuoširdžiai pasveikino gimtadienio proga ir palinkėjo kūrybiškumo, energijos, atkaklumo, geros nuotaikos, ilgų gyvenimo metų ir artimųjų meilės.

Lenkijos dienos Panevėžyje

Lenkijos dienos Panevėžyje

Saulėtą  sekmadienio  rytą Panevėžyje  vyko VI  Lenkijos  kultūros festivalis.Šiais metais  Panevėžio visuomene  sulaukė daug meno kolektyvų iš įvairių  Baltijos  miestų. Nebuvo užmiršta ir  Panevėžio miesto žydų bendruomenė. Jau daugiau kaip prieš dešimt metu užsimezgė nuoširdi  abipusė draugystė ir susitikimai  tarp  Panevėžio  m. žydų bendruomenės  ir  šio festivalio organizatorės – kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorės Danutes Kriščiūnienes.  Šį kartą Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman pasveikino visus festivalio dalyvius su geru renginio organizavimu, nes jame demonstruotas aukštas tolerantiškas požiūris  į įvairias tautybes.

Pasiklausyti Lenkijos kolektyvų susirinko nemažai panevėžiečių. Žiūrovus pakerėjo spalvingi  kaimynų tautiniai  drabužiui ir atlikėjų  pasirodymas. Šventėje  dalyvavo ir  Panevėžio miesto žydų  bendruomenės  nariai, kurie noriai  lankosi  įvairiuose renginiuose,  į kuriuos maloniai pakviečia  D. Kriščiūnienė.

Panevėžio žydų bendruomenėje prasidėjo svečių sezonas

Panevėžio žydų bendruomenėje prasidėjo svečių sezonas

Kasmet šimtai žydų turistų aplanko miestą, tikėdamiesi  čia rasti savo šaknis ir giminaičių pėdsakus.

Šių metų gegužės 19 d. Panevėžio žydų bendruomenę aplankė Izraelio svečiai, Abelskio, gyvenusio Panevėžyje, anūkė. Su jauduliu  ji pasakojo apie savo gimines – senelius  Hirsh ir Šulamid Abelskius,  gyvenusius Valančiaus gatvėje. Kartu su kitais žydais šios gatvės gyventojai  1910 m. kreipėsi į miesto valdžios institucijas su prašymu pastatyti šio regiono žydų maldos namą. Gavę leidimą, jie surinko pinigus ir patvirtino projektą (projekto dokumentai šiuo metu yra saugomi Kauno archyve.) Tai vienintelė  vieno aukšto sinagoga, kurios pastatas išliko iki šių dienų.Pesia (buvusi Cindel), jos dukra  Tamara  Michael ir anūkas Amit susipažino su Panevėžio žydų lankytinomis vietomis. Pamatę dabar apleistą sinagogą, buvo sukrėsti, jie tepasakė, neįsivaizdavę, kad galima  taip apleisti šventą vietą ir paklausė miesto žydų bendruomenės pirmininko, kuo patys galėtų padėti, kad sinagogos pastatas būtų sutvarkytas ir  įgautų patrauklią  išvaizdą? Gennady Kofmanas jiems paaiškino, kad šiuo metu vyksta derybos su atsakingomis institucijomis, siekiant gauti investicijas iš  Turto banko, Kultūros ir Aplinkos ministerijos, Geros Valios fondo (GVF), kad šis istorinis architektūros paminklas puoštų, o ne gadintų miesto vaizdą. Šio metu pastatas priklauso Turto bankui.

Gegužės 20 d. ieškodami informacijos apie savo gimines, Panevėžio žydų bendruomenėje lankėsi svečiai iš Airijos, Peter  White ir Andrew  Woolf. Jų giminės gyveno Panevėžyje, senelis gimė 1860m. Manoma, kad senėlio pavardė buvo Viten ir jis buvo garsus Panevėžio siuvėjas. 1895m. jis su žmona ir vaikais:  Sarah – 12 metų, Minia – 8 metų, Saliamonu – 4 metų, Annie – 2 metų, Morrisu -1 metų  emigravo į Airiją ir greičiausiai pakeitė pavardę į  Waiten.Tais metais vyko intensyvus žydų emigravimas į Pietų Afrikos Respubliką,  Jungtines Amerikos Valstijas ir Airiją. Peteris White paprašė surasti informaciją apie savo senelius ir prosenelius.

Gidas  Danielius Gurvičius parodė  svečiams paminklus ir istorines vietas, susijusias su žydų gyvenimu.

Gegužės 22 d. Panevėžio žydų bendruomenėje  lankėsi  dvi viešnios iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Seserys Sarach ir Kallie Frisch susidomėjusios apžiūrėjo žydų bendruomenės nuotraukų archyvą, gilinosi į archyvinius duomenis, norėdamos gauti kuo daugiau informacijos apie savo šeimos praeitį. XX a. pradžioje jų protėviai  gyveno Panevėžyje Ukmergės ir Ramygalos gatvėse. Jos tikino, kad jų giminaičių pavardės buvo Biniaminovič Jofe ir Traubė. Susipažinusios su Panevėžio žydų paveldu, viešnios  kartu su  G. Kofmanu  įšvyko į Kurganavos mišką (masinių  žudynių vieta) kur buvo sušaudyti Panevėžio miesto ir regiono žydai.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) eilinė ataskaitinė-rinkimų konferencija.  

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) eilinė ataskaitinė-rinkimų konferencija.  

2019 m. gegužės 28 d. vyko Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) eilinė ataskaitinė-rinkimų konferencija.

Konferencijoje, kuri yra aukščiausias LŽB valdymo organas, sprendimus priėmė didžioji dauguma (28 iš 31) LŽB asociacijos narių delegatų. Konferencijos metu buvo patvirtinta finansinė atskaitomybė už 2018 m., Konferencijos dalyviai supažino su nepriklausomo auditoriaus išvada. Itin aktyvi Bendruomenės 2018 metų veikla  įvertinta teigiamai, aptarti 2019-2020 veiklos lūkesčiai ir planai, artėjančių Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metų koncepcinės gairės.

Nuotraukos Mildos Rūkaitės

Šventinės akimirkos iš Kauno

Šventinės akimirkos iš Kauno

Kauno žydų bendruomenė, tęsdama ilgametes tradicijas, džiaugsmingai paminėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją dieną. Į šventę jau nebeatvyko nė vienas žmogus, pats dalyvavęs Antrojo pasaulinio karo mūšiuose, tačiau susirinko jų našlės, vaikai, apie karą ir jo baisumus girdėję iš pirmųjų lūpų.
Renginyje dalyvavo ir ne vienas KŽB narys, kuriam Antihitlerinės koalicijos pergalė atnešė jo asmeninę laisvę ir nežmoniškų kančių, pažeminimų pabaigą.
Taigi ši data jiems ne tik pagarbos žuvusiems diena, bet ir proga švęsti gyvenimą, liudyti gyvenimo džiaugsmą, kuriuo pripildyti renginio erdvę susirinkusiesiems padėjo saksofonininkas Michail Javič ir autorinės dainos grandas Aleksandras Rave.
Šventės išlaidos apmokėtos GVF lėšomis
Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žuvusius karius

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žuvusius karius

Gegužės 9 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenė, kaip ir kiekvienais metais, tradiciškai pagerbė karius, žuvusius 2-jame pasauliniame kare, padėjo krepšelį ir nusilenkė jiems Šiaulių m. karių kapinėse.

Kartu su kitais minėjimo dalyviais tylos minute pagerbė visus žuvusius karius, kurie negrįžo namo iš šio baisaus karo.Po minėjimo bendruomenės nariai susirinko pabendrauti, pasidalinti prisiminimais apie tuos žiaurius laikus.

Visus susirinkusius su Pergalės diena pasveikino ŠKŽB pirmininkas Naum Gleizer. Bendruomenės nariams, kurie pergyveno tų sudėtingų laikų sunkumus, įteiktos kuklios dovanėlės.

Kaune – dėmesys žydų gelbėtojams

Kaune – dėmesys žydų gelbėtojams

Kiekvieną pavasarį, besiskleidžiant gražiausiems žiedams ir šventinei Pesach bei Šv. Velykų nuotaikai, Kauno žydų bendruomenė tęsia daugiau nei prieš du dešimtmečius užgimusią iniciatyvą.
Bendruomenė susirenka pagerbti žydų gelbėtojų, išreikšti begalinę padėką, parodyti dėmesį ir šilumą žmonėms, rizikavusiems savo ir brangiausių jiems artimųjų gyvybėmis, kad pačiame sužvėrėjusio pasaulio sūkuryje ištrauktų iš mirties ir siaubo nagų dažnai jiems visai nepažįstamus asmenis.
Išgelbėtieji Kauno žydų bendruomenės nariai ir jų gelbėtojai kiekvienais metais nekantraudami laukia  visada šilto, jaukaus bičiuliško susitikimo. Kaip sakė vienas iš renginio dalyvių prof. Saulius Kaušinis, šie susitikimai ir už jų slypinti istorija galėtų būti humanizmo ir taikaus, draugiško bendrabūvio pavyzdžiu šiame konfliktų, neapykantos, teroristinių išpuolių vis dar krečiamame pasaulyje.
Šiais metais tradicinio renginio data sutapo su Holokausto atminimo diena, prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų, uždegtos 6 žvakutės, o Dailės gimnazijos 10 klasės moksleivė  Patricija Pugžlytė violončele pagriežė abejingų nepaliekančią temą iš kino filmo “Šindlerio sąrašas”.
Šiltą, jaudinančią, kartais verčiančią susimąstyti, bet daugiausia džiaugsmingą (juk susirinkome pasidžiaugti, kad esame!) vakaro nuotaiką padėjo kurti aktorė Kristina Kazakevičiūtė, kuri pati taip pat yra gelbėtojo dukra, bei saksofonininkas Michail Javič.
Nors liūdna matyti, kaip mažėja pačių gelbėtojų ir išgelbėtųjų gretos, tačiau džiugu, kad estafetę perima mūsų bendrai istorijai neabejingi jų vaikai ir vaikaičiai, kurie noriai dalyvauja ir dalinasi savo prisiminimais ir patirtimis.
Renginys iš dalies finansuotas Geros valios fondo lėšomis
Panevėžio žydai  švenčia Pergales dieną

Panevėžio žydai  švenčia Pergales dieną

Pergalės  prieš   nacių Vokietiją dienos minėjimas  prasidėjo  Ramygalos kapinėse prie paminklo Nežinomam kareiviui. Vėliau šventė  vyko Panevėžio Krekenavos g.  prie memorialo, kur susirinko  miesto veteranai  ir visuomenė.  Tarp tūkstančių žuvusiųjų – daug žydų pavardžių – karių, seržantų ir karininkų, kurie prarado savo gyvybę  Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje.

Visuose  renginiuose  dalyvavo Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai, padėję  gėles ir vainikus. Po to žydų bendruomenės nariai persikėlė prie  paminklo Geto vartai, kur buvo surengtas mitingas, skirtas Panevėžio Holokausto aukoms paminėti.

Mitingo  metu prie  paminklo Geto vartai prisijungė religinė,  rabino Mošė Saltzmano vadovaujama žydų grupė iš Pietų Afrikos (žydai, gyvenantys Johanesburge ir Keiptaune),  XX a. pradžioje jų giminės iš Lietuvos (Obelių, Rokiškio, Kupiškio, Biržų, Panevėžio, Šiaulių) emigravo į Pietų Afriką. Dauguma jų giminaičių, likę Lietuvoje, žuvo Holokausto metu.  Pirmaisiais karo metais Panevėžio mieste žuvo apie 13 tūkstančiu žydų – vaikų, moterų ir senelių. Religinė PAR žydų grupė lankėsi įvairiuose Lietuvos miestuose, kad ten paminėtų Holokausto aukas. Minėjimo  metu buvo skaitomos maldos Kadišas ir Izkoras.

Šventinė ceremonija baigėsi žydų bendruomenėje, kur Rusijos ambasados ​​patarėjas Lietuvos Respublikoje Nikolay Lyaschenko įteikė  Leningrado blokadą išgyvenusiam Efimui  Grafmanui  garbės ženklą, skirtą  75–osioms Leningrado blokados pabaigos metinėms ir pasveikino visus miesto žydus  su Pergalės diena.

Kauno žydų bendruomenė švenčia Pesachą

Kauno žydų bendruomenė švenčia Pesachą

Šiais metais Kauno žydų bendruomenės nariai Pesach šventė “iš peties” visą savaitę, įvairiose erdvėse ir įvairiomis sudėtimis: rinkosi į rabino Šolom Ber Krinskio organizuotus Sederius, jidiš kalbos bei Hesed klubus, šventinį Šabatą.

Visus šiuos susitikimus vainikavo tradicinė nuotaikinga vakaronė, kurios dalyviai, minėdami žydų tautos išvadavimo, atbundančio pasaulio, laisvės šventę, azartiškai varžėsi viktorinoje, linksmame švaraus macų valgymo konkurse, šėlo skambant uždegančioms, “Fajerlach” muzikantų Michailo ir Leonardo atliekamoms žydiškoms melodijoms.

Smagu, kad šventėje dalyvavo ne tik kauniečiai, bet ir KŽB nariai, gyvenantys kituose miestuose. Beje, nors viktorinos nugalėtoju tapo kaunietis, jau ne pirmą kartą puikias žydų tradicijų, kultūros žinias pademonstravęs Arūnas Pečkis, kitus prizus susirinko svečiai: Jevgėnijus Piliuginas iš Jonavos, Algimantas Smolenskas iš Vilkijos bei  jaunasis Davidas Jančius iš Vilniaus. Pakili nuotaika ir bičiuliškas bendravimas apjungė tiek seną, tiek jauną šventės dalyvį, sustiprino bendruomeniškumą ir norą būti kartu, kai kurie, dar šventei nepasibaigus, teiravosi, kada vėl susirinksime.

Šventės išlaidos apmokėtos LŽB socializacijos programos ir GVF lėšomis

Pavasario šventė Šiaulių krašto bendruomenėje

Pavasario šventė Šiaulių krašto bendruomenėje

Balandžio 27 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenė šventė Pesach. Renginio dalyvius pasveikino bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer. Frida Šteinienė perskaitė maldą, uždegė žvakes, o Svetlana Žilina trumpai priminė Pesach šventės atsiradimo istoriją, kodėl jos metu valgoma maca, ką simbolizuoja specialioje lėkštėje padėti krienai, kiaušinis, vištos kakliukas, karti žolė, tirštas saldus mišinys .

Ant šventinio stalo buvo pateikti tradiciniai patiekalai: įdarytas karpis, vištienos kepenėlės, silkė, sultinys su macekneidale ir chrenzale, maca, saldumynai, pagaminti iš macos bei macos miltų.

Šventės metu skambėjo gyva žydiška muzika ir dainos, kurias dalyviams dovanojo Vadim Kamrazer. Vyravo puiki nuotaika. Linksma buvo ir mažiems, ir dideliems.

Dėkojame rėmėjams

ir LŽB SPD  už galimybę organizuoti tokias linksmas šventes.

 

Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse

Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse

Nuotraukoje: Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Lu­po­nių miš­ke šalia Kužių at­gu­lė apie 8 tūks­tan­čius Šiau­lių ge­te ka­lin­tų žmo­nių.
Straipsnio autorius Lietuvos žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas

1.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio N.Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva.

Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalai, pabėgę iš Lietuvos po nepavykusio karinio pučo 1934 m. Jiems vadovavo K. Škirpa, kuris bendradarbiavo su N.Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru. Berlyne LAF nariai buvo išlaikami ir aprūpinami Nacių Vokietijos valdžios institucijų.

LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune vyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją.
1940 m. gruodžio 5 d. padauginta LAF paruošta apžvalga dėl prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų ir tokia, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. 1941 m. kovo 24 d. K. Škirpa paruošė slaptus dokumentus, kuriuose išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta proga “išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.

Šiuos dokumentus suderino ir koregavo Vokietijos kariuomenė ir žvalgyba.
Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perduotas pogrindžio centrams pakartotinai, balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių iki prieš karo buvo surizikuota pateikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo sulaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujama grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinios, kaip jiems laikytis ir ką daryti.

LAF vykdė antisemitinę veiklą, tą pačią, atitinkančią tuometinę oficialią fašistinę propagandą. LAF kurstė antižydiškas nuotaikas, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, kuris ištiko Lietuvą.

LAF rezistencijos organizacija buvo žvalgybinis – diversinis tinklas, padengęs visą Lietuvą. Koviniai LAF būriai buvo visuose miestuose ir miesteliuose, jie informavo per centrus Vokietijos žvalgybą apie Raudonosios armijos karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir ginkluotę.

LAF pasiruošimas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimui prasidėjo 1940 m. pabaigoje –tęsėsi iki 1941m. pradžios, kai galutinai suplanuota operacija „Barbarosa“ – N. Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS . Tai yra ne sutapimas, operacija „Barbarosa“ numatė Rytų Europos žydų naikinimą.

LAF vadovybe Berlyne turėjo žinoti arba numanyti apie žydų naikinimą Rytų Europoje ir apie karo pradžią su SSRS, nes palaikė gerus informacijos ryšius su N. Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aukštais pareigūnais.

Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d dar nespėjus N. Vokietijos kariuomenei užimti visos Lietuvos teritorijos. Daugiau negu mėnesį kai kuriuose rajonuose Lietuvos teritorijoje visai nebuvo vokiečių administracijos, bet LAF būriai naikino žydų bendruomenes miesteliuose . Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudymui Kauno VII forte. Batalionas ir (lietuvių) policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui, žudant Lietuvos provincijos ištisas žydų bendruomenes. LLV inspiruota nacistinės Vokietijos steigė getus Lietuvos miestuose, kurie atitiko koncentracijos stovyklų naikinimo būdus. LLV ir Lietuvos diplomatai K. Škirpa ir S. Lozoraitis, P. Klimas nesuvokė pasaulinių įvykių ir plaukė pasroviui, kai tuo metu visas pažangus pasaulis kovojo su N.Vokietija ir jos sąjungininkėmis, jie norėjo skelbti karą DB ir JAV.

Sukurta lietuviška civilinė administracija buvo lojali nacių okupaciniam režimui ir uoliai tarnavo nacistinei Vokietijai, vykdydavo visus nurodymus ir paliepimus iki 1943 m. Jokios ginkluoto pasipriešinimo ar diversijų lietuvių civilinė administracija nevykdė, jaunimas spausdino proklamacijos prieš nacistinę Vokietiją, Lietuvos inteligentai memorandumais mėgino paveikti, sušvelninti, humanizuoti nacių okupacinį režimą, padorūs žmonės gelbėjo žydus. Lietuvių ūkiai aprūpindavo nacistinę Vokietiją maisto produktais, mediena ir t.t. Įmonės gamindavo būtinas frontui prekės, siūdavo šiltus rūbus ir t.t. Dešimtimis tūkstančių jaunų darbingų žmonių siųsdavo priverstiniams darbams į Vokietiją. 1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą.

2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai

N. Vokietijos valstybės civilinių ir karinių institucijų aukšto rango atstovai K. Škirpai nekada nedave jokių pažadų dėl Lietuvos nepriklausomybės . Lietuvių viltis dėl nepriklausomybės sudužo Berlyne  1941 m. pradžioje apie tai žinojo visa LAF vadovybė. K.Škirpa neturėjo jokių iliuzijų dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Vokiečiai stengėsi parodyti, kad žydus žudo lietuvai, o vadovavo visada vokiečiai išskyrus trumpą laiką,  daugiau kaip vieną mėnesį nuo karo pradžios  ( žiūrėti 1 skyrių ) per kurį buvo nužudyta apie 40 000 Lietuvos žydų.

Kaip man žinoma N. Vokietija kariavo su Sovietų sąjunga iki 1945 m. 8 gegužės .
Dr. K. Griniaus, prelato M. Krupavičiaus ir prof. J-P. Aleksios 1942 m. lapkričio 9 d. memorandume T. A. von Rentelnui yra tik vienas sakinys apie žydus : ” Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. ” Noriu paaiškinti: 1942 lapkričio m. Lietuvoje liko apie 35000 žydų  (17%)
Labai informatyvus atsakymas 1942 m. lapkričio 18 d. T. A. von Rentelno į memorandumą:
“Galiu Jums priminti faktą, kad ne tik vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, bet ir visa vokiečių tauta, tiek lietuviškai savivaldai, tiek ir visai lietuvių tautai reiškia tokius pat draugiškus jausmus, kokius iš savo pusės reiškia lietuviška savivalda ir lietuviai gyventojai vokiečiams. Didelė lietuvių parama vokiečių karinei vadovybei prieš bolševikus ir ypatingai lietuvių ūkininkų prievolių pildymas yra geriausi tų draugiškų jausmų liudytojai, nepaisant to, kad mes visi šiuose karo laikuose turim pakelti daug sunkumų. “

Lietuvos ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu taip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: “Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto nukentėjo daugiau lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo palyginti nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.”

Kokia dieviška palaima nušautiems, sudegintiems ir pakartiems (Ukmergėje) žydams (vaikams, tėvams ir seneliams) sužinoti, kad juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Aš manau, kad po tokio prisipažinimo, jie prisikels kaip žydas Jėzus Kristus, kuris buvo nekaltai apkaltintas. Šitą dalyką prelatas M. Krupavičius tikrai žinojo.

Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, čia ir kalbama apie K.Škirpą, A. Ambrazevičių-Brazaitį, L.Prapuolenį, A.Damuši,J.Girnių, A.Maceiną, A.Impulevičių, J.Noreiką, J.Krikštaponį ir daug kitų nusikaltėlių.

Jie morališkai supuvo nuo dviejų bacilų, antisemitizmo ir nacizmo, bei noro praturtėti nužudytų žydų sąskaita. Jų buvo tikrai nedaug nuo 0,5% iki 1,0% gyvenusių okupuotoje Lietuvoje.
Dėl žurnalisto Serebrovičiaus, galimai kalbama apie Josifą Kaspi-Serebrovičių, lietuvių tautininkų partijos narį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį, slaptąjį Lietuvos saugumo tarnybos (žvalgybos) agentą, vėliau tapusį gestapo agentu.1942 metų birželio pabaigoje Josifas Kaspi-Serebrovičius su šeima buvo sušaudytas Paneriuose. Klausimas, ar jis buvo žydas, nes jis nebuvo gestapininkas, čia ir taip aišku.

“Iš 26 lietuvių policijos batalionų su Holokaustu įvairiai buvo susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius, ar dalyvavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1 (13)-asis ir 2 (12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje bei Baltarusijoje. 3 (11)-asis, 4 (7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai”,- rašo  Dr. A. Bubnys

Dalis Lietuvos Laisvės armijos ( LLA) partizanų ketino susidoroti su žydų gelbėtojais, nes juos laikė sovietų šalininkais. 1944 m. vasarą vyskupas Vincentas Borisevičius savo iniciatyva susitiko su LLA partizanais ir prašė jų nepersekioti žydų gelbėtojų ir jų išgelbėtų žydų.

Tarp LLA vadų buvo kolaborantų ir nusikaltėlių: kpt. Juozas Krikštaponis, kpt. Albinas Karalius-Varenis, mjr. Jonas Semaška-Liepa. Visi jie pažymėti ir apdovanoti LR Prezidento dekretais.

3.Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų

(Žiūrėti 1)

Dienraštis „Į laisvę“ leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 m. gruodžio 31 d. Kaune.
Leido Lietuvių aktyvistų frontas. Jo spauda ir propaganda rūpinosi Jonas Virbickas, Antanas Strabulis ir Petras Gailiūnas. 1941 m. birželio 23 d. spaudos ir propagandos dalinys užėmė spaustuvę. Laikraščio „Į laisvę“ pirmą numerį rengė Valaitis, Verbickas, Strabulis ir kiti. Jį redagavo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Jonas Grinius ir Jonas Virbickas. Jį spausdino per naktį, laikraštis pasirodė birželio 24 d. rytą, vokiečiams dar neįžengus į Kauną. Jame skelbiama: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Taip pat kurstoma neapykanta prieš žydus: „ Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. Šį numerį platino ir Vilijampolėje, pogromo metu.

Vilijampolėje 25-27 birželio buvo nužudyta virš 1500 žydų.
Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, dienraštį leido bendrovė „Spaudos žodis“, jos pirmininkas buvo Kazys Bauba. Redaktorius Jonas Virbickas. Tiražas 1941 m. – 200 000 egz., 1942 m. – 100 000 egz.

Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius irgi buvo labai nepatenkintas nacių okupaciniu režimu, parašė pro memoriam 1941 m. lapkričio m.  Raštas netaisytas: “Lietuva du sykius /Vilniuje ir Kaune/ siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jau atskiru Lietuvos savanorių-partizanų-Lietuvos armijos likučių daliniui prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien nenorą leisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.”

Nesuprantu apie ka gi rašo Z.Blynas, galimai jis rašo apie SS batalionų tautinių pagrindų organizavimą ? Chaimas Lazaras Litaji rašo atsiminimuose, kad labai gerai sumokėjus (auksu) Lietuvos policininkams, buvo galima su jais apie šį bei tą susitarti. Tuo ir pasireiškė antinacinė rezistencija.

LGGRTC visai nesuvokė apie ką rašo, nes daug klaidinančios informacijos yra iš lietuvių emigrantų spaudoje, kurie iki šiol nelabai supranta, kas įvyko ir šlovina tėvų ir senelių “žygdarbius”.

4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą

Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio atsiminimai yra „parašyti laisva valia demokratinėje šalyje, kaip sakoma – prabilo pagaliau sąžinė”. Kitų liudininkų parodymai yra išgauti fizinių kankinimų ir psichologinio smurto būdu.

Šiaulių žydų Zaksų šeima, nužudyta 1941m. Chaja Zaksaitė (1932-1941), Aba-Abraomas Zaksas(1909-1941), Maša Zaksienė-Levinaitė (1911-1941), Šiauliai,Lietuva.

Yra ir pragmatinis momentas, jeigu paliudysi, kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto, iškart kildavo klausimas, iš kur žinai, ar galimai pats prisidėjai, jeigu žinai. Geriau sakyti: „nežinau, nieko nemačiau ir negirdėjau, prisimenam mes TSRS “demokratinę ” santvarką ir “nepriklausomus” sovietų teismus.

G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų visiškai pakanka nustatyti J. Noreikos kaltumą, prisidėjus prie Holokausto Lietuvoje. LAF nariams, išskyrus eilinius narius, kurie tiesiogiai nežudė Lietuvos piliečių, netaikoma nekaltumo prezumpcija kaip N. Vokietijos SS ir SD nariams pasaulyje.

5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies

„Krištolinė naktis“ 1938 m. lapkričio 9 -10 d tapo Trečiojo Reicho žydų naikinimo politikos pradžia. Kaip mums žinoma, 1938 m. Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, žiniasklaidoje apie tuos įvykius plačiai rašyta ir kalbėta. Tai reiškia, kad visi Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir galintys klausyti radijo, viską žinojo, dar reiktų pažymėti, kad daug būsimų LAF valdybos narių ir būsimų LAF būrių vadų gerai mokėjo kelias kalbas.

1941 m. birželio 24 d. buvo išžudyta Gargždų žydų bendruomenė, birželio 25 d. išžudyta Kretingos žydų bendruomenė, birželio 27 d. išžudyta Palangos žydų bendruomenė (Palangos mažojoje sinagogoje žydai buvo žudomi, gyvai sudeginant).

Žudynėse dalyvavo kartu su smogikais iš Klaipėdos krašto, lietuvių pasienio policija ir lietuvių vietos policija. LLV, LAF valdybos nariai ir LAF būrių vadai buvo puikiai informuoti apie žudynes Vakarų Lietuvoje. Žydai buvo Holokausto aukos ir žinojo apie žydų naikinimą visoje Lietuvoje bet, viltis išgyventi žūva paskutinė .

J. Zupavičius, inžinierius, aktyvus sionistinės organizacijos „Beitar“ narys, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas, vienas iš Kauno geto policijos ir pogrindžio vadovų. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną nekaltą gyvybę Kauno gete. 1944 metais buvo žiauriai nukankintas IX forte.

Ch. Elkesas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. koncentracijos stovykloje N. Vokietijoje.
Lyginti nusikaltėlį J.Noreiką su Ch.Elkesu arba J. Zupavičiumi yra šventvagystė. Negalima lyginti budelio ir aukos. Tai yra niekas kitas, tik Holokausto neigimas ir antisemitinis išpuolis.
Dėl raštingumo LGGRTC iki šiol nesupranta, kur žydo vardas, o kur pavardė…

6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis

1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą. Daug kolaborantų suprato, kad pasirinko ne tą arkliuką, labai suklydo ir reikėjo galvoti apie pasitraukimą į Vakarus.
J. Noreika kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje kaip „garbės kalinys“. Garbės kalinio vardą suteikdavo už nepriekaištingą tarnybą N. Vokietijai, tik pirmą kartą nežymiai suklydus. Garbės kaliniai gyveno tvirtuose apšildytuose pastatuose, galėjo nedirbti, galėjo gauti iš giminių maisto siuntinį kartą per savaitę ir rašyti laiškus, taip pat rūbų siuntinį kartą per mėnesį. Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo daugiau nei 150 skyrių, J. Noreika kalėjo ne naikinimo, bet darbo koncentracijos lageryje.

7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams

J.Noreika iškart parašė antisemitinę knygiukštę, pasitaikius progai, iš teorinės dalies perėjo prie praktinės. J.Noreika gelbėjo žydus duobėse ir grioviuose visoje Žemaitijoje: Kaušėnų k., Plungės rajone, Rainių dv.,Telšių aps., Kužių k. ir Šeduvos m., Šiaulių aps., Naryškino parke ir Vilkiaušio miške, Žagarės rajone .

8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios

J. Noreika buvo kolaborantas ir prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje. Gyveno nužudyto Šiaulių m. žydo name, nusipirko pusdykiai, iš kitų nužudytų žydų – liuksusinius baldus. J.Noreika padarė nenuplaunamą gėdą savo Tevynei ir žalą visai Lietuvai.

9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu

G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų pilnai pakanka, norint nustatyti J. Noreikos kaltę ir prisidėjimą prie Holokausto Lietuvoje. LGGRTC priekaištai dėl metodologijos, dėl objektyvumo ir dėl analizės yra niekiniai.

Lietuvos žydus giliai liūdina ir glumina LGGRTC užimama pozicija. Deja, nuo pat jo įkūrimo dienos jis ( LGGRTC ) tapo pernelyg priklausomas nuo politikų valios, antisemitinių intrigų ir politikos blogąja prasme.Tuo tarpu tyrinėjant Holokausto istoriją, būtina ypatingai griežta mokslinė prieiga, akademinė metodologija ir aukšta moralė.

Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Lu­po­nių miš­ke šalia Kužių at­gu­lė apie 8 tūks­tan­čius Šiau­lių ge­te ka­lin­tų žmo­nių.

Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)

Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)

DELFI.lt

Vilniaus centre pirmadienį kūju buvo sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Šimašius: savivaldybė lentos atkūrimo svarstyti neplanuoja, papildyta

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/

Generolui Vėtrai pagerbti skirta lenta yra Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį, apie 10 val. 37 min. policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė, kad sudaužė lentą kūju. Su K. Juraičiu pirmadienį DELFI nepavyko susisiekti. S. Tomas visą įvykį tiesiogiai transliavo savo „Facebook“ profilyje. DELFI žiniomis, policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Viešosios tvarkos pažeidimo. Už Viešosios tvarkos pažeidimą gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Papildymas: balandžio 9d.pranešimas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bus atkurta.

Skaityti daugiau:

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiemet, minint 75-ąsias šių nepaprastai žiaurių įvykių metines, renginys išsiplėtė, pagerbimo ceremoniją sakralioje erdvėje buvo pratęsta menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.

 

Renginio vedantysis – puikus aktorius Aleksandras Rubinovas, cituodamas istorikų ir liudininkų žodžius, visiems priminė, kas vyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d. “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys).

J. Corefo tėvo atsiminimai iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”: “Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai)), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.

Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis  prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda”.

 

Susirinkusiems kalbėję Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas, Žakas, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, buvusi Kauno geto kalinė, pati išgelbėta, bet gete praradusi visą savo šeimą,  Fruma Kučinskienė taip pat kalbėjo apie šiuos protu nesuvokiamus žiaurumus, apie neįsivaizduojamą tėvų skausmą, apie netektį, kurią patyrė ne tik atskiros šeimos, bet ir visa Lietuvos valstybė, kai tiek daug jos piliečių, galėjusių būti nuostabiais gydytojais, teisininkais, muzikantais ar tiesiog puikiais žmonėmis, buvo nekaltai nužudyti.

Bet tuo pačiu kalbėtojai džiaugėsi matydami, kad Holokausto tragedijos aukas prisimena ir susirenka pagerbti ne tik žydų bendruomenių nariai, Izraelio studentai, besimokantys Kaune, tačiau ir paprasti miestiečiai, savivaldos, kitų tautinių bendrijų atstovai bei, svarbiausia, daug jaunų žmonių ir jų mokytojų, dalyvavo ne tik kauniečiai, atvyko ir Balbieriškio mokyklos atstovai. Jų dalyvavimas – tai nenuilstamo Tolerancijos centrų darbo rezultatas bei Kauno žydų bendruomenės aktyvaus bendradarbiavimo su šiais centrais vaisius.

Pagerbimo ceremonija baigėsi malda už mirusiuosius, kurią sakė Kauno chasidų sinagogos religinės bendrijos pirmininkas Iseris Šreibergas bei A. Rubinovo perskaitytu nedideliu Kauno gete žuvusių vaikų vardų sąrašu, dalį tų vardų moksleiviai užrašė ant akmenėlių.

KŽB pirmininkas G. Žakas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas aukų atminimui padėjo vainiką, palydėtą šiltu LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky, negalėjusios dalyvauti renginyje, palaikymo žodžiu. Ne mažiau jaudinanti Vaikų akcijos 75-ųjų metinių paminėjimo dalis vyko J. Gruodžio konservatorijoje, kurioje žuvusių vaikų, atminimą pagerbė šios konservatorijos moksleivių styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Kristinos Domarkienės, baritonas Giedriu Prunskus bei Kauno “Aušros” gimnazijos teatro studija. Ypatingu vakaro akcentu tapo A. Rubinovo perskaityta, buvusios kaunietės, šiuo metu gyvenančios Izraelyje Dusios Krečmerbe galo jautriai parašyta, kupina meilės ir širdgėlos refleksija – laiškas broliukui, žuvusiam Kauno gete, broliukui, kurio ji nepažino, nes gimė po karo, bet kurio labai ilgisi.