LRT.lt

Kad ir kaip viliotų pavasariškas oras, karantino metu geriausia likti namuose. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia naudotis elektroninėmis paslaugomis, kurios leidžia virtualiai aplankyti miesto kultūros paveldo objektus tiesiog kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrane, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Viena paslaugų – interaktyvus žydų kultūros paveldo žemėlapis, kviečiantis neiškeliant kojos iš namų „pasivaikščioti“ po miestą ir daugiau sužinoti apie žydų kultūros paveldą Kaune.

Lietuvos kultūros tarybos finansuoto projekto „Žydų paveldas Kaune“ metu sukurtas žemėlapis pristato svarbiausius ir įdomiausius mieste išlikusius žydų kultūros pavaldo objektus. Virtualus turas, sukurtas bendradarbiaujant su KTU Informatikos fakultetu, leidžia naudojantis išmaniosiomis technologijomis aplankyti žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus ir kitus paveldo objektus bei apie juos sužinoti dar negirdėtų įdomybių.

JANKELIS LEIBA KOPELIANSKIS

„Šiaurės Atėnų“ archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 5)

Kad ir kiek prisimintum, kad ir kiek pasakotum, visvien neįmanoma atskleisti visko apie sunaikintų mažųjų žydų miestelių puikumą. Mano pasakojimas apie dvasinius lobius, kuriuos sukūrė rabinai, kantoriai, rašytojai apie savo tautą, kartu ją praturtindami. Ir eiliniai miesteliai savo pakilia nuotaika ir net piktu humoru praturtino žydų kalbą ir suteikė truputį džiaugsmo kasdieniam gyvenimui. Kiekvienas miestelis turėjo savo išskirtinumą, charakterį, žymias asmenybes ir eilinius žydus, gerus ir blogus. Papasakosiu apie kiekvieną miestelį atskirai.

Anykščiai (Anykšt). Išliko ketvirtajame dešimtmetyje daryta nuotrauka, kurioje galima pamatyti Anykščių vandens nešėją Mendelsoną. Miestelyje buvo keli šuliniai, kurie aprūpindavo gyventojus vandeniu. Vandens nešėjas tą atlikdavo su šypsena veide, nors buvo Dievo nuskriaustas – nebylys. Nepaisant neįgalumo, jis buvo apsiskaitęs ir labai protingas. Kai būdavo sunku suprasti, ką sako, jis parašydavo. Jo papildomas darbas buvo trečiadieniais, turgaus dienomis, aprūpinti vandeniu arklius. Miestelis garsėjo savo veltinių vėlėjais. Daug jaunų žmonių iš aplinkinių miestelių atvykdavo į Anykščius mokytis veltinių vėlimo amato. Kiekvieno miestelio gyventojai turėjo savo pravardę. Anykštėnus vadino balandininkais, nes čia buvo daug mėgėjų laikyti ir dresuoti balandžius.

Kavarskas anais laikais priklausė Vilkmergės apskričiai. Tai buvo netoli Anykščių esantis žydų miestelis, garsėjęs savo muzikantais. Kiek džiaugsmo jie suteikdavo žmonėms per miestelėnų vestuves. Ir lietuviai, rusai, lenkai aukštai vertino jų meną. Orkestre dalyvaudavo senelis, keli jo sūnūs, vaikaičiai. Taip jie ir liko Kavarsko muzikantais.

Vilkmergė (dab. Ukmergė) buvo didesnis žydų miestelis. Čia veikė gimnazija, kur mokytojavo žinoma žydų poetė Rivka Basman. Aplinkinių miestelių žydai atvykdavo gydytis žydų ligoninėje. Religinė mokykla – ješiva – ruošdavo rabinus. Užpalių jaunuolis Jankelis Šlechteris tapo Vilkmergės rabinu. Iš tos ješivos mokinių Roš Lecijono mieste (Izraelis) gyvena Judelis Bavarskis, kuris su ašaromis akyse prisimena dvasingumą ir susibroliavimą, kaip vieną iš gražiausių prisiminimų. Rišon Lecijono mieste gyveno Jankelis Šeras – lai būna jam lengva žemelė. Jis dukart buvo išsiųstas į Sibirą kaip žydų nacionalistas. Tai buvo žinomas žmogus, inteligentas ir visuomenės veikėjas. Miestelyje taip pat veikė žydų redakcija. Keli žurnalistai dirbo kituose miestuose, pavyzdžiui, Peisachas Blumbergas dirbo Utenos laikraštyje „Utenis“. Egipto gatvės rajone dirbo daug odininkų. Vaikinai iš kitų miestelių atvažiuodavo mokytis amato. Net garsusis Frenkelis, kurio fabrikas gamino geriausias odas ir eksportavo jas užsienin, buvo kilęs iš tų vietovių. Glezeris, taip pat kilęs iš Egipto gatvės, turėjo savo odos fabriką Radviliškyje. Kiti žinomi odininkai išmoko savo amato Egipto gatvėje, vėliau įsteigė nuosavas įmones įvairiuose miestuose: Dovydas Feleris Utenoje, Abramas Fainas Kaune, Chackelis Šafranovičius Vyžuonose, Rachmielis Straitas Kamajuose, jo brolis Leiba Argentinoje. Visi laikė save ukmergiškiais, inteligentais. Iš savo vaikystės dienų prisimenu viską, kas susiję su šiuo amatu, nes su tėčiu Iče, lai būna jam lengva žemelė, į šį rajoną atvykdavau. Po karo mūsų 50-oji lietuviškoji divizija trumpą laiką buvo apsistojusi Ukmergėje. Iš buvusio inteligentų miestelio nė pėdsako neliko.

1921–1924 metais Panevėžio miesto taryboje darbavosi trylika vietos žydų bendruomenės narių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Žydų bendruomenės parama valstybės kūrimosi metu Lietuvai buvo itin svarbi – net jei ne visada ja pasinaudota.

XX amžiaus pirmoji pusė – laikas, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė – buvo labai įtempta. Tai, kad šiame procese aktyviai dalyvavo ir šalies žydai, turėjo lemtingos reikšmės. Jų palaikymas padėjo siekti sostinės ir pietryčių Lietuvos susigrąžinimo, prisidėjo prie pergalės nepriklausomybės kovose, sprendžiant kitus ne ką mažiau svarbius valstybei klausimus.

Neliko svarbiausių stabdžių

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius primena, kad XX amžiaus pradžioje tautinės mažumos – žydai, iš dalies gudai, vokiečiai, lenkai – į Lietuvos valstybingumą įsitraukė šiek tiek vėliau.

Tam būta labai įvairių priežasčių, ir kiekviena tauta jų turėjo savų. Kalbant apie žydus, jie, pasak istoriko, į valstybės statybą, o kartu politinį Lietuvos gyvenimą įsitraukė vėlų 1918-ųjų rudenį. Tuomet keli žydų atstovai buvo kooptuoti – tai yra įtraukti į Lietuvos valstybės tarybą.

Praktiškai tuo pačiu metu buvo sukurtas ir žydų reikalų ministro be portfelio institutas. O iki tų metų lapkričio Lietuvos žydai, A. Kasparavičiaus vertinimu, atsargiai vertino valstybingumo idėją ir konkrečiai jos projektą.

„Nelabai tikėjo, kad Lietuvos valstybingumas gali būti realizuotas“, – paaiškina tokio delsimo motyvą istorikas. Pasak jo, žydai, ilgus šimtmečius gyvendami šioje geopolitinėje erdvėje, buvo įpratę mąstyti labai pragmatiškai.

„Ypač nuo XVIII amžiaus“, – patikslina A. Kasparavičius, kuomet mūsų regione dominavo ne lietuviška politinė mintis, o rusiška, vokiška, geriausiu atveju – lenkiška.

„Lietuvių politinis balsas, politinės ambicijos nors ir reiškėsi, bet nelabai daug ką reiškė. Tad į jas orientuotis buvo iš dalies pavojinga ir nepragmatiška“, – daro išvadą jis.

Tačiau kai 1918 metų lapkričio 11 dieną pasirašius galutines paliaubas baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijoje įvyko revoliucija, Rusijoje taip pat buvo įvykusi revoliucija, tautinės mažumos pradėjo rimčiau vertinti Lietuvos valstybės projektą. Istoriko teigimu, jos tiesiog nebematė pagrindinių dviejų galimų stabdžių, kurie galėjo neleisti susiformuoti nacionaliniam lietuvių valstybingumui.

Rinkosi tarp lenkiško ir lietuviško

A. Kasparavičius priminė, kad tuo metu buvo ir lenkiško valstybingumo idėja. Pietryčių Lietuvos, Vilniaus litvakai lenkiško valstybingumo bijojo labiau nei lietuviško.

Žmones gąsdino XIX amžiuje vykę antisemitiniai proveržiai – Ukrainoje, Lenkijoje jie buvo gerokai ryškesni nei Lietuvoje. „Palyginti su kaimynais, Lietuvoje buvo santykinai ramiausias užutėkis“, – patvirtina daktaras, kurio teigimu, nors lietuvių ir žydų santykiai nebuvo itin glaudūs, taip aiškiai išreikšto antisemitizmo irgi nebūta.

„Nepaisant to, kad abi tautos net nuo Gedimino laikų, kai pakvietė žydų pirklius ir amatininkus į Vilnių, gyveno petys į petį kelis šimtmečius, kultūrinio bendrumo, platesnio bendradarbiavimo iš esmės nebuvo. Jeigu ir buvo, tai labai siauras ir nežymus“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, lietuviai gyveno daugiausia kaimuose, savo bendruomenėse, o žydai – taip pat uždarai miesteliuose, savuosiuose štetluose. Abiejų tautų atstovai susiliesdavo dažniausiai per prekybą, turgus, tad bendravimas buvo labiau ekonominis nei koks nors kitos.

Ir nors Lietuvoje taip pat pasitaikė pogromų – per abu XIX amžiaus sukilimus, 1905 metais, kai Rusijoje vyko revoliucija, vienas kitas ir vėliau, – jie nebuvo tokie masiški ir žiaurūs, kaip Lenkijoje.

Svarbu, A. Kasparavičiaus manymu, ir tai, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi Lietuvos valstybė, Lenkijos politinis elitas nebuvo linkęs toleruoti mūsų valstybingumo. Lietuvą jis matė tik kaip integralią būsimos Lenkijos valstybės dalį.

„Tokiame kontekste žydai turėjo apsispręsti, paremti lenkus arba lietuvius“, – konstatuoja istorikas. Ir nors gan nemenka bendruomenės dalis visgi palaikė lenkų valstybingumą, kritinės daugumos pasirinkimas teko lietuvių naudai.

„Dar ir dėl to, kad lietuviai – mažesnė nacija, o mažesnė nacija spinduliuoja mažesnį, nuosaikesnį nacionalizmą“, – aiškina, kodėl žydams buvo labiau priimtinas lietuviškas valstybingumas, istorikas.

Istoriniu požiūriu, žydų parama Lietuvai susigrąžinant Vilnių buvo itin reikšminga. Jie tapo ta kritine mase, leidusia legitimizuoti lietuvių politines pretenzijas į sostinę. LCVA nuotr.

Siūlė be kovos nesitraukti

A. Kasparavičiaus teigimu, sugriuvus dviem imperijoms milžinėms – rusų ir vokiečių, prasidėjo labai sparti žydų integracija į Lietuvos valstybingumą. Kaip minėta, 1918 metų lapkritį žydų atstovai įtraukti į Valstybės tarybą, netrukus įsteigtas žydų reikalų ministro be portfelio institutas, o 1919-ųjų pradžioje savanorių gretose atsirado pirmieji kariai žydai.

Įdomūs, pasak istoriko, įvykiai klostėsi 1918 metų pabaigoje – savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė veikė dar Vilniuje, o sostinėje tuo metu formavosi alternatyvi lenkų administracija.

Kilo dilema, kaip elgtis toliau, ypač po 29-osios dienos, kai Lenkija paskelbė čia sukurianti savo administraciją ir iš vokiečių perimanti valdžią. „Jie lietuvius matė kaip paribio jėgą – nelabai reikšmingą, neginkluotą, neįtakingą.

Kita vertus, tuo pačiu metu Daugpilyje jau stovėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikai, kurie rengėsi žygiui į Vilnių“, – pasakoja daktaras A. Kasparavičius. Susiklosčius tokiai situacijai, Vilniaus, pietryčių Lietuvos žydų veiksnys tapo labai svarus. Juk jie šiame regione sudarė labai didelę gyventojų dalį – Vilniuje maždaug pusę.

„1918 metų pabaigoje žydų procentas pietryčių Lietuvoje, manyčiau, irgi buvo gana ženklus, – svarsto istorikas. – Nes miesteliai didžiąja dalimi nuo 50 iki 60 ar 70 procentų buvo apgyvendinti žydų tautybės žmonių.“

Tad Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje kilus diskusijai, ką daryti toliau, kai lenkai perima Vilniuje valdžią ir kyla bolševikų grėsmė, o Lietuvos kariuomenė – dar tik kuriasi, neturi ginklų, buvo svarstoma ginti sostinę ar pasitraukti.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus, – sako A. Kasparavičius. – Dar daugiau: sakė, kad Vyriausybei sutikus, galėtų per keletą dienų pakviesti prie ginklo žydų jaunimą – nuo kelių šimtų iki galbūt tūkstančio, kuris organizuotų prolietuvišką žydų miliciją ginti Vilnių.“ Visgi, istoriko teigimu,

Vyriausybė ir pats premjeras M. Sleževičius nebuvo labai linkę pasitikėti žydų politikais. Taigi nepaisant to, kad šis klausimas svarstytas net keliuose posėdžiuose, taip ir nebuvo priimtas.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus.“ Dakaras A. Kasparavičius

Pakako mažiau nei metų

„Žydai pasiūlė savo paslaugas Vyriausybei, bet Vyriausybė taip ir nepriėmė sprendimo. Kaip žinome, Vyriausybė praktiškai 1919 metų sausio 1 dieną be kovos pasitraukė iš Vilniaus į Kauną“, – apibendrina tuometes pasekmes daktaras A. Kasparavičius.

Jo įsitikinimu, žydų siūlymas buvo gana svarbus. Iškėlę ginkluotos jėgos idėją, jie aiškiai parodė, kad pasiryžę ne vien politinėmis kalbomis paremti Lietuvos valstybingumą.

„Toji jėga turbūt nebūtų buvusi labai didelė, bet žmonės buvo pasiryžę ginklu kovoti už Lietuvos valstybę“, – pabrėžia A. Kasparavičius.

Tad kas gi stabdė Lietuvos Vyriausybę? Pašnekovo manymu, Vyriausybės nariai iš principo nelabai pasitikėjo tautinėmis mažumomis, tarp jų ir žydais. Greičiausiai manyta, kad ginkluoti žmonės kritiniu momentu galėjo pereiti į bolševikų pusę.

Bet patriotiškai nusiteikę žydai, kurie buvo pasiryžę stoti į ginkluotus milicijos būrius, kartu su Vyriausybe traukėsi į Kauną ir čia stojo į besiformuojančią Lietuvos kariuomenę savanoriais.

1919-ųjų pavasarį jau buvo ir pavienių žydų savanorių, ir atskirų žydų savanorių būrių.

Kaip greitai žydai integravosi į Lietuvos kariuomenę, geriausiai, anot A. Kasparavičiaus, atspindi toks faktas.

„Jau 1919 metų vasarą Vyriausybėje kilo rimtos diskusijos dėl to, kad Lietuvos karo mokykloje kilo poreikis įvesti tam tikras paskaitas rusų arba jidiš kalba“, – primena jis.

Kadangi klausimas pasiekė net Vyriausybę, žydų tautybės kadetų buvo net penki ir net ne dešimt, o gerokai daugiau, paaiškina istorikas. Kalbėta apie kelis šimtus jaunų vyrų, kurie neturėjo galimybės dalyvauti mokymuose, nes nemokėjo lietuviškai.

Daktaro A. Kasparavičiaus vertinimu, tai rodo ne tik žydų įsitraukimo į valstybės kūrimą mastą, bet ir dinamiką. 1918-ųjų spalį nedalyvavę Lietuvos valstybės kūrime, mažiau nei po metų – 1919-ųjų liepą – suformavo tokias patriotų gretas, kad kilo klausimas dėl karininkų ir puskarininkių mokymo proceso organizavimo.

Reikšmingas balsas

Svarūs žydų nuopelnai buvo ir diplomatijos srityje. Jų atstovai dalyvavo Lietuvos delegacijoje, vykusioje į Paryžiaus taikos konferenciją, kur 1919-aisiais Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tarėsi dėl taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygų.

„Visi puikiai suprato, kad neįtraukus žydų atstovų, lietuvių pretenzijos į pietryčių Lietuvą ir į Vilnių, kuriame beveik pusė gyventojų buvo žydai, praktiškai neturi jokios atramos“, – sako A. Kasparavičius.

Taip delegacijoje atsidūrė žymi žydų sionistų figūra Šimšonas Rozenbaumas, tų metų pavasarį ir vasarą Paryžiuje padėjęs populiarinti Lietuvos valstybės – demokratiškos ir gerbiančios tautinių mažumų teises – idėją.
Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

„Tiesą sakant, tai ir įvyko, – priduria istorikas. – 1919 metų vasarą lietuvių delegacija su Paryžiaus taikos konferencijos lyderiais pasirašė deklaraciją, jog atsikurianti valstybė įsipareigoja gerbti žydų tautinės mažumos pilietines teises ir suteikti plačią kultūrinę, kalbinę ir politinę autonomiją.

Paryžiaus taikos konferencijoje duoti pažadai atsispindi ir 1922 metų Lietuvos konstitucijoje, kurioje buvo straipsnis, kad tautinės mažumos turi teisę į kultūrinę ir politinę autonomiją.“ Kita svarbi delegacija – taikos deryboms su Sovietų Rusija – irgi įtraukė žydų atstovus. Jie abiem atvejais Lietuvos valstybei pirmiausia buvo reikalingi dėl to, kad demonstravo, jog atsikurianti Lietuva sugeba vesti politinį dialogą su tautinėmis mažumomis, formuoja ne kažkokią autoritarinę, o demokratinę politiką.

„Kitas svarbus momentas buvo kova su lenkais dėl teritorinių pretenzijų. Šiuo atveju žydų veiksnys buvo neišpasakytai svarbus“, – teigia A. Kasparavičius.

Pasak jo, tik politinis žydų prielankumas Lietuvos valstybingumo idėjai lietuviams leido abejose derybose pretenduoti į pietrytines teritorijas ir sostinę. Tuo laiku, remiantis skirtingais skaičiavimais, idealiausiu atveju Vilniuje tik kas dešimtas žmogus buvo lietuvis.

„Kaip pretenduoti į sostinę, jeigu realiai gal tik 5–6 procentai gyventojų buvo lietuviai? – retoriškai klausia daktaras A. Kasparavičius. – Žydai sudarė apie pusę gyventojų, tad sudėjus kartu su lietuviais, pretenzijos į Vilnių jau buvo pakankamai pasvertos, pakankamai solidžios, argumentuotos. Galbūt net galima sakyti, kad vykstant globaliam ginčui su lenkais, žydai labai akivaizdžiai padėjo legitimizuoti arba įteisinti lietuvių politines pretenzijas į Vilnių ir pietryčių Lietuvą.“

Sprendė miesto reikalus

Žydai tarpukariu dirbo ir Seimuose. Vienuose jų buvo daugiau, kituose – mažiau, tačiau šios bendruomenės atstovai parlamente vidutiniškai užimdavo po 5–6 vietas.

Panevėžio miesto tarybose tarpukariu jų atstovų taip pat būta. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1919–1921metais miesto taryboje buvo 14 žydų, 1921–1924 metais – 13, 1924–1931 metais – 16, 1931–1934 metais – 7, 1934–1940 metais – 6.

Žinoma, kad 1934 metų Panevėžio miesto savivaldybėje dirbo 78 tarnautojai, iš jų 71 lietuvis, 4 žydai, 2 lenkai ir vienas latvis.

Be to, pasak D. Pilkausko, remiantis spauda, 1933 metų balandį Panevėžio didžiojoje sinagogoje žydų bendruomenės nariai surengė du protesto susirinkimus prieš Vokietijoje įvykdytus išpuolius prieš jų tautiečius. Tuomet naciai ėmėsi tokių priemonių kaip žydų parduotuvių ir kitų jų verslų boikotas, uždraudė ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą…

Kiek žinoma, pirmajame susirinkime buvo priimta rezoliucija boikotuoti vokiečių prekes, filmus, mokyklas. Tad žydų verslininkai atšaukinėjo užsakymus. Antrajame susirinkime dalyvavo daugiau nei 100 žydų bendruomenės atstovų.

Tarpukario spaudoje galima rasti ir kitų istorijos atspindžių. Kaip kad 1940 metais, kai Lietuva šventė savo nepriklausomybės 22-ąją sukaktį.

„Europoje siaučia baisus karas, nyksta per daugelį metų sukurtos valstybės, tautos netenka savo laisvės, graudūs žmonių dejavimai aidi iš vargo ir skausmo suspaustų širdžių.

Turime dėkoti Dievui, kad Lietuva lyg kokia rami sala audringoje jūroje ir žiauraus karo nebuvo paliesta. Mes 22 Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių proga turime ypatingos laimės pasidžiaugti atgautąja Lietuvos istorine sostine Vilniumi“, – rašė tuomet diplomatas M. Karnauskas.

Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

1923 metų duomenimis, Panevėžyje gyveno 6 676 žydai – tarp miestiečių daugiau buvo tik lietuvių: 9 950. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ 

Vienas šaltinių, sekančių Panevėžio pulsą, visais laikais buvo ir yra spauda, aprašanti, kuo ir kaip gyvena miestiečiai. Tarpukario miesto spaudoje atsispindėjo ir Panevėžio žydų gyvenimo kasdienybė. Čia minimi žydų politikai ir jų sprendimai, kalbėta apie problemas, santykius su kitomis miesto tautomis.

Antri po lietuvių

Jau pirmajame 1924 metų vasario 16-ąją išleistame „Panevėžio balso“ numeryje minimi ir žydai. Kokio svarbaus būta jų indėlio į miesto gyvenimą, liudija jau vien tai, kad mieste gatvių pavadinimai kurį laiką buvo rašomi trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir žydų.

„Dabar senąsias nuplėšė ir prikalė naujas viena lietuvių kalba. Naujosios lentelės išrodo dailiai“, – rašyta tuomet „Panevėžio balse“ (čia ir kitur kalba netaisyta). Tuomečio laikraščio puslapiuose pasakojama ir apie Panevėžio miesto tarybos darbą. Ją sudarė 40 atstovų, iš jų net 12 priklausė žydų frakcijai. Miesto valdyboje buvo penki atstovai, iš kurių trys – iš darbo federacijos, du – žydų.

Tuo metu į revizijos komisiją žydų opozicija nebuvo įleista. Remiantis „Panevėžio balsu“, 1923 metais Panevėžyje buvo 1 810 gyvenamųjų namų, kuriuose suskaičiuota 3 405 butai.

Mieste gyveno 8 824 vyrai ir 9 764 moterys. Iš 18 588 miestelėnų Lietuvos piliečiai buvo didžioji dauguma. Daugiausia Panevėžyje tuo metu gyveno lietuvių – 9 950, žydų – 6 676, lenkų – 906, rusų – 553, vokiečių – 105, latvių – 46, kitų – 145, svetimšalių – 207. Tų metų pavasarį Panevėžio apskrityje (be Panevėžio miesto) gyveno 53 752 vyrai ir 61 715 moterų. Iš jų didžioji dauguma lietuvių – 103 355, žydų – 5 497, lenkų – 4 091.

Panevėžio žydai, kaip ir kitų tautų atstovai, prisidėjo gražinant ir kuriant miestą. Žydų tautos žmonės buvo vieni iš aukojusiųjų lėšų Panevėžio muziejaus įkūrimui. Vienas stambiausių miesto verslininkų Leizeris Beras Chazenas tokiam reikalui atseikėjo 25 litus, gydytojas Šachnelis Abraomas Meras – 10 litų, malūnininkas Berelis Rubinšteinas – 10 litų. Tarp rinkusiųjų muziejui aukas buvo ir Ichilčikaitė, Šulmanas.

O 1924 metais Panevėžyje lankėsi tuometinis švietimo ministras Leonas Bistras. Jis apsilankė ne tik valstybinėje gimnazijoje, kurioje išklausyta apie 20 pamokų, bet ir mokytojų seminarijoje, taip pat ir mieste veikusiose žydų, lenkų gimnazijose.

Politinės audros

Žydai aktyviai dalyvavo ir rinkimuose į Panevėžio tarybą. 1924 metais į ją kandidatavo netgi ne vienas šios tautos atstovų sąrašas.

Nepartiniai kandidatai – butų samdytojai, amatininkai, smulkieji prekybininkai – į miesto politikos areną bandė ateiti per Žydų liaudies sąrašą. Į jį įėjo miesto smulkusis prekybininkas Chaimas Rochmanas, laikrodininkas Judelis Lazaras, juristas Abraomas Šacas. Rinkimuose kandidatavo ir suvienytas Panevėžio žydų sąrašas, kuriame bene ryškiausiai rinkėjams švietė advokato Henriko Landau, pirklio Levo Todeso pavardės. Rinkimuose dalyvavo ir žydų namų savininkų sąjunga – advokatas Juozas Handinas, namų savininkas Isakas Šteinas. Negana to, į miesto Tarybą pretendavo ir „sioninkų socialistų „Ceirei-Cion“ suvienytas sąrašas“, kuriame buvo daktaras Bencelis Aizenbudas“.

1924 metų spalio 9-ąją įvyko pirmasis naujai išrinktos Panevėžio miesto tarybos posėdis. Jo dienotvarkėje buvo tokie svarbūs klausimai kaip tarybos pirmininko, burmistro ir valdybos narių rinkimas.

„Žydų frakcija proponuoja posėdį kitai dienai atidėti, kad frakcijos turėtų galimybes susitarti. Po trumpų diskusijų nutarta posėdis pertraukti vienai valandai pasitarimui“, – rašė tuometis miesto laikraštis.

Visą valandą trukusios diskusijos buvo bevaisės ir žydų frakcija vėl prašė posėdį atidėti kitai dienai. Galop šis pasiūlymas priimtas.

„Iš susidariusios situacijos galima spręsti, kad rinkimai eis labai sunkiai. Žydų frakcija – 15 žmonių ir lenkų frakcija – 5 žmonės susiblokavo. Šis blokas sudaro 20 žmonių – pusę tarybos – visoj taryboj 40 atstovų“, – apie politinių postų dalybas Panevėžyje trečiajame dešimtmetyje pasakojo „Panevėžio balsas“.

Lenkų ir žydų blokas reikalavo, kad valdybą sudarytų penki asmenys – du žydai, vienas lenkas ir du lietuviai. Mainais žydai ir lenkai žadėjo palaikyti kunigo Jono Grabio kandidatūrą į tarybos pirmininkus. Lietuviai tokį siūlymą atmetė, pareiškė, kad valdyboje turėtų būti trys lietuviai, o likusias vietas tarpusavyje pasidalytų lenkai ir žydai. Tik su tokia sąlyga kunigas sutiko kelti savo kandidatūrą į tarybos pirmininkus.

Miesto laikraščio puslapiuose galima rasti ir kitų rinkimų į miesto tarybą atspindžių. Pavyzdžiui, 1934 metais teisę balsuoti turėjo 6 741 gyventojas, o nebalsavo 462, iš jų 130 buvo žydai. „Buvo paduota 128 834 balsai, iš kurių 84 055 teko lietuviams, 29 951 – žydams ir 14 828 lenkams. Lietuviai ėjo susiblokavę 5 sąrašais ir pravedė 14 atstovų (buvo 10), žydai 2 sąrašais pravedė 5 atstovus (buvo 7) ir lenkai vienu sąrašu pravedė 2 atstovus (buvo 4)“, – rašyta netrukus po rinkimų.

Leizeris Beras Chazenas tarpukariu buvo vienas stambiausių miesto verslininkų – jo šeimai priklausė ne viena žinoma įmonė įskaitant ir jo sūnų jau po tėvo mirties perimtą „Kalnapilio“ alaus gamyklą. Tačiau tarpukario spaudoje bene dažniausiai linksniuotas Chazenų linų fabrikas, kurį persekiojo gaisrai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Planavo milžinišką paminklą

Tarpukariu Panevėžio mieste ir rajone veikė ne viena žydų visuomeninė organizacija. 1920 metais įregistruota Draugija žydų gimnazijos įsteigimui Panevėžyje, taip pat Žydų dramos, muzikos, dailės draugija, 1921 metais – Krekenavos žydų jaunuomenės kultūros sąjunga, 1923 metais – Panevėžio miesto žydų elgetnamio draugija, Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Iso“.

Žydų atstovai neliko nuošaly ir svarstant žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo statybos Panevėžyje klausimą. Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva įvyko visuomenės atstovų susirinkimas. Susirinkime dalyvavo atstovai nuo valsčių tarybų, Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio miesto valdyba, žydų bendruomenės pirmininkas ir šiaip žymesnieji mūsų visuomenės veikėjai“, – minima 1924 metų „Panevėžio balse“.

Planuota statyti garsiojo Panevėžio krašto skulptoriaus Juozo Zikaro kurtą 5 metrų paminklą: 3 metrų akmeninis pjedestalas ir dviejų metrų bronzinė skulptūra. Kaip rašoma ano meto spaudoje, autoriaus mintis buvo pavaizduoti Lietuvą – jauną mergelę „su nutrauktais retėžiais ant rankų, pergyvenančią skausmo momentus“. O skaudėjo Lietuvai dėl žuvusių savo sūnų ir pavergtos sostinės Vilniaus. Vis dėlto iškilus paminklas taip ir liko nepastatytas.

Malūno varžytynės

Tarpukario „Panevėžio balsas“ rašė ir apie tam tikrus miestelėnų nesutarimus, įvairias problemas.

1925 metų kovą Panevėžio miesto tarybos posėdyje kalbėta apie miesto malūno varžytynes. Buvo priimtas sprendimas, kad malūnas išnuomojamas Rubinšteinui ir K-o. Šis klausimas, regis, Panevėžyje turėjo kelti nemažas audras.

To meto spaudoje minima, kad miestas iš principo neturėtų Rubinšteinui ir K-o išnuomoti, nes šis neištesėjo senosios sutarties, bylinėjosi su miestu ir padarė jam daug nuostolių.

„Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Reikėjo laukti, kol žydai atšventė.“ „Panevėžio balsas“, 1931 metai.

Tarpukariu aistros virė ir dėl smulkiesiems verslininkams kirtusio įstatymo. Miesto tarybos posėdyje Žydų pirklių sąjunga netgi buvo įteikusi prašymą, kuriame nurodyta, jog įsigaliojus švenčių įstatymui, prekyba bus suvaržyta.

Žydai prašė leisti parduotuvėms dirbti iki 10 ir 11 valandos vakaro. Taryba nutarė, kad leis parduotuves laikyti atidarytas šeštadieniais ir prieš šventes iki 10 ir 11 valandos vakaro „su pastaba, kad tarnautojai neprivalo tame laike dirbti ir jeigu dirbs, privalo gauti atskirą atlygį“.

Žydai buvo neatsiejama miesto bendruomenės dalis, dalyvavusi visose jo gyvenimo srityse (nuotraukoje – žinomos Panevėžio žydų šeimos – Brauerių – giminaičių vestuvės). BH nuotr.

Bėdos dėl švenčių

Švenčių įstatymas „Panevėžio balso“ puslapiuose minėtas ir 1931 metais.

„Sekmadienį apie antrą popiet važiuodamas į Paliūniškį tarp gelžkelio ir Vaivodų sutikau žydą, vežantį didelį malkų vežimą. Tą pačią dieną ir kiti žydai vežiojo didelius malkų vežimus, trukdydami ir piktindami piliečius, vykstančius bažnyčion ar grįžtančius iš bažnyčios.

Visose civilizuotose šalyse veikia švenčių įstatymai ir stropiai saugoma, kad švenčių dienomis nebūtų atliekamas joks sunkus darbas, kuris galima atidėti darbo dienai. Rodos švenčių įstatymai veikia ir pas mus.

Jei jau tvarkdariai (policija) užimti kitais reikalais, tai reiktų imtis patiems piliečiams griežtų priemonių, kad švenčių įstatymai būtų visų stropiai užlaikomi“, – laikraščio puslapiuose priekaištavo nepatenkintas panevėžietis.

1936 metais rašyta, kad žydų švenčių metu jų parduotuvės buvo uždarytos.

„Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Reikėjo laukti, kol žydai atšventė“, – pastebėta, kad lietuviai prekybininkai nepasinaudojo proga užsidirbti, kol konkurentai šventė.

Tarpukariu galima aptikti ir tokią žinią, kad sanitarinė miesto komisija apžiūrėjo keturias macų kepyklas ir visose jose rasta daug netvarkos ir nešvaros. Už nešvarą buvo surašytas protokolas.

„Vadinasi, komisija įspėja panevėžiečius vengti pirkti macus, kad neužsikrėstų ar vidurių nesugadintų. Tąja pačia proga reikia prisiminti, jog ir kitų kepyklų ne pro šalį būtų „patempti“, nes virvagalių, vabuolų ar kitokių žvirgždų labai dažnai piliečių dantys gauna patriuškinti“, – rašyta „Panevėžio balse“.

„Panevėžio balsas“, 1931 metai „Dega kaip Chazenas“

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Panevėžyje daug kalbų sukėlė verslininkų Chazenų linų fabriką nusiaubęs didelis gaisras. 1931 metais minėta, kad policijai apklausus apie 40 žmonių, daugiausia darbininkų, nustatyta, kad gaisras kilo „nuo laidų susijungimo“. Fabrikas tuo metu buvo apdraustas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Anglijoje. „Iš tardymo paaiškėjo, kad be dviejų didelių gaisrų, kurie buvo 1929 metais ir šiais metais, dar buvo du mažesni gaisrai viduje, kuriuos patys darbininkai likvidavo. Darbininkai labai nusiminę, kad prieš žiemą neteko darbo“, – „Panevėžio balse“ rašyta apie didelę mieste nutikusią nelaimę.

Šis gaisras visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų. Vienas panevėžietis laikraščio puslapiuose svarstė, kad nuo Pajuosčio į miesto vidurį ateina plati Kęstučio gatvė, kurios viena atšaka vedė į Ramygalos gatvę, o kita – į A. Fromo-Gužučio gatvę.

„Bet šiek tiek kliudo ant kelio stovįs linų fabriko vienas trobesėlis“, – pastebėjo panevėžietis. Jis siūlė, kad sudegus linų fabrikui ir jam dėl gaisrų pavojaus išsikeliant už miesto, Kęstučio gatvę būtų galima stačiu keliu sujungti su miesto centru.

„Mes manom ir tikim, kad ir tie lietuviai savininkai (tie namai, kur buvo Chazenų linų fabrikas, yra lietuvių, rodos, amerikonų rankose) tam projektui nesipriešins, vietinė savivaldybė pasirūpins, o centralinė valdžia pasiinteruos miesto gerovei“, – tikėtasi šeimininkiško požiūrio tuomet.

O kitas pilietis, prisistatęs „Rytu“, buvo įsitikinęs, kad dėl gaisrų pavojaus reikėtų uždrausti vidury miesto statyti tokį fabriką. „Tai jau įėjo į patarlę: dega kaip Chazenas“, – minima laikraštyje.

Fabrikas stovėjo skersai Kęstučio gatvės ir buvo pagrindinis kliuvinys ją ištiesinti. „Užsieniečiuose priverčia sveikus namus nusitraukti į šalį, kad neiškraipytų gatvių. O čia jau kelintą kartą ant gatvės atstatomas sudegęs fabrikas“, – piktintasi „Panevėžio balse“.

Vis dėlto tokie siūlymai nebuvo įgyvendinti. 1935 metais rašyta, kad taip ir nepasiekta, jog pavojų keliantis linų fabrikas būtų iškeltas už miesto – po gaisro jis net išsiplėtė, pastačius naują mūrą. „Dabar vienoj krūvoj sukoncentruota ten: linų apdirbimas, lentpjūvė ir didelė kalvė“, – rašė laikraštis.

Amžinas klausimas

Dar vienas tarpukario Panevėžio skausmas – „slobodkos“, teritorijos, apimančios dabartinę Savanorių aikštę ir jos apylinkes, klausimas. „Tas amžinas klausimas niekuomet nebuvo išrištas ir nežinia kada bus išrištas“, – pastebima „Panevėžio balse“.

Senoji miesto taryba buvo nusprendusi klausimą išspręsti netgi per Seimą. Visgi išėjo šnipštas – žydų frakcija, pasiūliusi klausimą atidėti, pradėjo skirstytis ir nelikus kvorumo posėdį teko baigti.