Mokslas, Istorija ir Kultūra

Gerosios Valios fondas, valdantis kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą, perima patalpas Vilniaus Pylimo gatvėje

Gerosios Valios fondas, valdantis kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą, perima patalpas Vilniaus Pylimo gatvėje

Valdžios kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą valdantis Geros valios fondas perima valstybei priklausančias patalpas Vilniaus centre ir svarsto ateityje įgyti daugiau pastatų įvairiuose Lietuvos miestuose.

Kultūros ministerija šią savaitę registravo Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo beveik milijono eurų vertės patalpos Pylimo g. 4 perduodamos Geros valios fondui. Čia yra įsikūrusi Lietuvos žydų bendruomenė, šiuo metu valdanti patalpas pagal panaudos sutartį.

Jos bus perduotos sumažinant valstybės mokėtiną piniginę kompensaciją, kasmet siekiančią apie 3,6 mln. eurų. „Norime, kad liktų išliekamoji vertė žydų bendruomenėms, kai baigsis kompensacija. Pastatai, nekilnojamasis turtas yra išliekamoji vertė“, – BNS sakė Geros valios fondo direktorė Indrė Rutkauskaitė

 

Kauno žydų bendruomenė švenčia Pesachą

Kauno žydų bendruomenė švenčia Pesachą

Šiais metais Kauno žydų bendruomenės nariai Pesach šventė “iš peties” visą savaitę, įvairiose erdvėse ir įvairiomis sudėtimis: rinkosi į rabino Šolom Ber Krinskio organizuotus Sederius, jidiš kalbos bei Hesed klubus, šventinį Šabatą.

Visus šiuos susitikimus vainikavo tradicinė nuotaikinga vakaronė, kurios dalyviai, minėdami žydų tautos išvadavimo, atbundančio pasaulio, laisvės šventę, azartiškai varžėsi viktorinoje, linksmame švaraus macų valgymo konkurse, šėlo skambant uždegančioms, “Fajerlach” muzikantų Michailo ir Leonardo atliekamoms žydiškoms melodijoms.

Smagu, kad šventėje dalyvavo ne tik kauniečiai, bet ir KŽB nariai, gyvenantys kituose miestuose. Beje, nors viktorinos nugalėtoju tapo kaunietis, jau ne pirmą kartą puikias žydų tradicijų, kultūros žinias pademonstravęs Arūnas Pečkis, kitus prizus susirinko svečiai: Jevgėnijus Piliuginas iš Jonavos, Algimantas Smolenskas iš Vilkijos bei  jaunasis Davidas Jančius iš Vilniaus. Pakili nuotaika ir bičiuliškas bendravimas apjungė tiek seną, tiek jauną šventės dalyvį, sustiprino bendruomeniškumą ir norą būti kartu, kai kurie, dar šventei nepasibaigus, teiravosi, kada vėl susirinksime.

Šventės išlaidos apmokėtos LŽB socializacijos programos ir GVF lėšomis

Mitingas prie Lietuvos konsulato Niujorke: Lietuva peržiūri Holokausto istoriją

Mitingas prie Lietuvos konsulato Niujorke: Lietuva peržiūri Holokausto istoriją

LRT.lt Naujienos

Holokausto aukų atminimo dieną JAV žydų organizacija „Rambam Mesivta“ kviečia protestuoti dėl generolo Jono Noreikos ir Lietuvos Holokausto vertinimo. Gegužės 2 dieną akcija rengiama prie Lietuvos konsulato Niujorke.

Jono Noreikos anūkė Silvia Foti reikalauja Lietuvos „panaikinti visus jos seneliui suteiktus apdovanojimus“ ir kviečia lietuvius pasirašyti peticiją.

Gegužės 2 d. vyksiantis protestas prasidės 13 val. vietos laiku (20 val. Lietuvos laiku). Rabinas Zevas Meiras Friedmanas pranešime spaudai paskelbė, kad maždaug „200 mokinių iš „Rambam Mesivta“ vidurinės mokyklos mitinguos prie Lietuvos konsulato“ ir protestuos prieš „nuolatinį Lietuvos Holokausto įvykių iškraipymą.“

Organizacijai priklauso 1991 m. JAV įsteigta religinė žydų mokykla.

Mokyklos direktorius rabinas Zevas Meiras Friedmanas su savo mokiniais jau yra rengęs protestus šalia Lenkijos ambasados JAV. Jis taip pat skatino savo mokinius prisijungti prie Izraelio ginkluotųjų pėjėgų.

Jono Noreikos anūkė Silvija Foti 2018 m. liepą JAV portale „salon.com“ publikavo prieštaringą pranešimą, kuriame teigė, kad jos „senelis nebuvo prieš nacius kovojantis didvyris, o buvo žiaurus kolaborantas.“

Jos pranešimas sukėlė aršias diskusijas apie Holokausto palikimą Lietuvoje. Tema vėl sulaukė kontroversiškų reakcijų dėl Jono Noreikos, dar žinomo kaip Generolas Vėtra, vertinimo.

Taip pat skaitykite: Ką Lietuvai reiškė nacių okupacija? Naujausia išvada įžiebė ugnį

Balandį į Europos Parlamentą kandidatavęs, advokatu apsiskelbęs Stanislovas Tomas suniokojo J. Noreikos atminimo lentą Vilniuje. Tiesiogiai transliuojamas įvykis atgaivino diskusijas apie J. Noreiką ir atkreipė dėmesį į iki tol mažai susidomėjimo sulaukusią S. Tomo rinkiminę kampaniją.

2015 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido ataskaitą, kurioje buvo vertinamas J. Noreikos galimas dalyvavimas masinėse žydų žudynėse.

Lietuvos žydų bendruomenė šią ataskaitą pavadino „Holokausto revizionizmu“.

Tuo tarpu Lietuvos gynybinius pajėgumus padedančios stiprinti Lietuvos nevyriausybinės organizacijos parašė atvirą laišką, kuriame kalbama apie dėl J. Noreikos didėjančią įtampą Lietuvos visuomenėje.

Paneriuose pagerbtas Holokausto aukų atminimas

Paneriuose pagerbtas Holokausto aukų atminimas

Vilnius, gegužės 2 d. (BNS). Vilniuje, Paneriuose, ketvirtadienį pagerbtas Holokausto aukų atminimas.

Kaip BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, prie Panerių memorialo Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, bendruomenė ir išsigelbėjusieji iš geto padėjo gėlių, sukalbėta malda, prie masinių žudynių duobių padėti akmenukai.

Anot F. Kukliansky, šįkart atsisakyta vadinamojo Gyvųjų maršo – tradicinės procesijos nuo geležinkelio stoties iki masinių žudynių vietos Panerių miške, nekviesti ir Lietuvos aukščiausi vadovai, nes norėta šią sukaktį paminėti kukliau rengiantis didesniems renginiams Kaune ir Šiauliuose.

„Nenorime daryti labai didelio renginio, nes liepos 14 dieną laukia Kauno geto likvidavimo metinės, Šiauliuose metinės bus minimos 15 dieną, rugsėjo 23-ią bus valstybės minima diena. Nusprendėme apsieiti be kalbų, pabūsime patys“, – sakė ji.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai, dažnai talkinami lietuvių kolaborantų, išžudė apie 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. Paneriuose, naujausių istorinių tyrimų duomenimis, galėjo būti nužudyta nuo 50 tūkst. iki 70 tūkst. žmonių, daugiausia – žydų.

Panerių miško pušys mena, koks siaubas čia vyko.

Izraelis mini Holokausto atminimo dieną, baiminantis, kad atsinaujins antisemitizmas

Izraelis mini Holokausto atminimo dieną, baiminantis, kad atsinaujins antisemitizmas

Minėjimo renginiai Izraelyje prasideda 8 val. su valstybine ceremonija Jad Vasheme;

Ketvirtadienį bus skelbiama tylos minutė, visoje šalyje 10 val. ryto 2 minutes kauks sirenos, taip pat vyks Gyvųjų maršas į Aušvicą. Holokaustą išgyvenusiųjų giminės ir draugai padės gėles Jad Vašeme prie koncentracijos stovyklų pavadinimų.

Izraelis trečiadienį  vakare pradėjo minėti nacionalinę Holokausto atminimo dieną su iškilmingom ceremonijomis, kuriose pagerbiami šeši milijonai žydų, nacių nužudytų per Antrąjį pasaulinį karą. Kasmet vykstantis atminimo renginys yra viena iš iškilmingiausių Izraelio nacionalinių  pagerbimo dienų. Miestuose ir mokyklose vyks ceremonijos, bus uždegamos žvakės,  televizijos ir radijo programos transliuos prisiminimus apie Holokaustą. Jeruzalėje, Yad Vashemo  Holokausto memoriale ir muziejuje oficialiame valstybiniame renginyje uždegami šeši deglai, dalyvaujant išgyvenusiems Holokaustą ir Izraelio vadovams

Meno erdvė: dailininkės Adasos Skliutauskaitės ranka fiksuoja būsenos nuoširdumą

Meno erdvė: dailininkės Adasos Skliutauskaitės ranka fiksuoja būsenos nuoširdumą

15min.lt  Lilijos Valatkienės nuotr. / A.Skliutauskaitės drobės žavi improvizacijos laisve ir virtuoziškumu

Šiandien svečiuojamės pas tapytoją, grafikę, lėlininkę Adasą Skliutauskaitę. Gyvenimas jai nepašykštėjo skausmo, praradimų, nusivylimų. Tarytum už visa tai, lyg kaltę norėdamas išpirkti, likimas apdovanojo talentu, optimizmu, humoro jausmu ir ilgaamžiškumu. Gegužės 5 dieną menininkei Adasai Skliutauskaitei sukanka 88 metai.

„Genialiai dailininkei, gerai bičiulei ir neprilygstamai keikūnei su nuoširdžiausiu susižavėjimu ir dėkingumu“, – toks įrašas puikuojasi Grigorijaus Kanovičiaus dedikuotoje knygoje Adasai Skliutauskaitei, iliustravusiai jo romaną „Žvakės vėjyje“.

Holokausto aukų pagerbimo dienai skirti renginiai vyks gegužės 2 dieną.

Holokausto aukų pagerbimo dienai skirti renginiai vyks gegužės 2 dieną.

Holokausto aukų pagerbimo dienai skirti renginiai vyks gegužės 2 dieną.

Bendruomenės nariai norintys dalyvauti Holokausto aukų pagerbime Panerių memoriale, gali vyktį LŽB autobusu, kuris išvyks iš Bendruomenės 11h00. Registracija nėra būtina, autobuse yra 45 vietos.

Visus kviečiame prisijungti prie 18h00 vyksiančio aukų atminimui skirto koncerto bendruomenės Jašos Heifetzo salėje:

Julija Sadaunykaitė (fortepijonas) ir Paulius Gefenas (fleita) atliks M.Ravel, A.Šenderovo, F.Mendelssohn, C.Debussy ir Ibert kūrinius.

Markas Zingeris. Suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį Lietuvos įvaizdį

Markas Zingeris. Suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį Lietuvos įvaizdį

Markas Zingeris,
www.DELFI.lt
Šiomis dienomis buvo tyliai gražiai pakabinta ant Mokslų akademijos bibliotekos fasado jau restauruota memorialinė lenta, skirta Jonui Noreikai. Vilniaus meras ištesėjo viešai duotą pažadą. Tačiau skilusios atminties apie mūsų sudėtingą praeitį taip paprastai sulipinti neišeina.
Prisipažinsiu, kad J. Noreika mane ir atstumia, ir vilioja. Kaip mįslė, kuri niekad nebus įminta. Juk dėl jo tarp istorikų ir žurnalistų užvirė tokia „košė“, kad persiliejo į stambiausius pasaulio laikraščius (taip pat ir – kas be ko – į Kremliaus propagandos malūną; tarkime, kovo mėnesį publikacijoje apie Stanislovo Tomo išpuolį su kūju „EurasiaDaily“ buvo teigiama neva „teisės profesorius“, neapsikentęs dėl to, kad garbinamas karo nusikaltėlis, griebėsi kūjo). Ir prieštaringą įspūdį man paliko tas kurčio pasikalbėjimas su aklu, kuris Lietuvoje vadinamas istorikų diskusija skaudžiausiais mūsų praeities klausimais.

Skaitykite daugiau: 

Balandžio 26d. eidama 92-uosius metus, mirė garsi Rusijos teatro ir kino žvaigždė Elina Bystritskaja

1953-1956 m. Elina Bystritskaja buvo Vilniaus Rusų dramos teatro aktorė. Aktorės tėvas – Bystritsky Abraomas – karo gydytojas. Palaidotas Vilniaus Žydų kapinėse. Motina – Bystritskaja Ester taip pat palaidota Vilniaus Žydų kapinėse.

Rusijos teatro ir kino žvaigždė Elina Bystritskaja mirė eidama 92-uosius metus po sunkios ir ilgos ligos.

Elina gimė karo gydytojo šeimoje 1928 metų balandžio 4 dieną Kijeve., jos tėvas Abraomas Bystritsky svajojo, kad dukra taps gydytoja arba mokytoja. Ji gavo medicinos išsilavinimą, tapo akušere ginekologe ir net sugebėjo priimti 15 naujagimių, tačiau suprato, kad medicina ne jai. Nepaisant artimųjų prieštaravimo, ji įstojo į Kijevo teatro institutą. Būdama nepaprasto grožio, ji nebuvo bendraamžių mylima, ją vadindavo „mėlynąja kojine“ už  neįveikiamą charakterį ir griežtumą, gautą su  motinos auklėjimu. Elina buvo iš tiesų  graži,  ji turėjo daugybę gerbėjų. Baigus studijas, Bystritskaja dėl konfliktų ir šmeižto, negalėjo iš karto rasti darbo.

Ji pradėjo dirbti Vilniaus rusų dramos teatre. Šlovė atėjo, suvaidinus filme ,,Tykusis Donas” (1957-1958). Šis filmas gavo Oskarą. Netrukus talentinga aktorė  buvo perkelta į Mažojo teatro trupę Maskvoje. Ji sėkmingai vaidino filmuose, bet dėl nepakantumo ir konfliktų patyrė įvairių nemalonumų, ilgainiui jos nebekviesdavo filmuotis.

Sukūrusi šeimą, ji su vyru gyveno Maskvoje 27-erius metus pasiturintį gyvenimą, vaikų neturėjo, o sužinojusi apie jo neištikimybę, išsiskyrė.

Vyresniame amžiuje Bystritskaya apsigyveno Maskvos priemiestyje,  šalia garsių ir žinomų žmonių, su kuriais palaikė draugiškus ryšius, jai patikdavo priiminėti svečius.  Nuo 1978 m. ji buvo Ščepkino institute ir GITIS instituto dėstytoja . Nepaisant visų likimo negandų, karo laikų vaikystės, problemų asmeniniame gyvenime, aktorė save laikė laimingu žmogumi. Ji išliko labai graži ir vyresniame amžiuje, net būdama beveik 90 metų, atrodė jaunesnė. Elinos Bystritskajos žavinga šypsena ir akys išduodavo draugišką ir išmintingą moterį.

Sederis Vilniaus Rotušėje

Sederis Vilniaus Rotušėje

Nuotraukoje: į šventę renkasi žydų bendruomenė. Visos nuotraukos  fotografuotos iki prasidedant  šventei.

Lietuvos žydų bendruomenė pakvietė švęsti Sederį į Vilniaus senamietyje esančią Rotušę. Istorinio pastato atmosfera šiai šventei suteikė dar daugiau iškilmingumo. Pagrindinėje salėje antrajame aukšte ir dideliame šoniniame kambaryje buvo paruošta apie 40 stalų, kiekvienas su 10 vietų. susirinko apie 400 žmonių.

Sederyje dalyvavo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas, Choralinės sinagogos rabinas Sholom Ber Krinsky, Rebbetzin Nechama Dina Krinsky ir vienas jų vyresniųjų sūnų vadovavo žvakių uždegimui, Agados skaitymui ir Kidušui, paaiškinęs ypatingas taisykles, kada pirmoji Pesacho diena švenčiama per Šabatą. Šiemet į Sederio šventę susirinko pats didžiausas skaičius žydų bendruomenės narių, lyginant su pastaraisiais dešimtmečiais.

Dėkojame Vilniaus miesto savivaldybei ir visam Vilniaus Rotušės personalui už bendradarbiavimą.

Kvietimas į pianistės iš Izraelio Irenos Friedland koncertą šį penktadienį Paliesiaus dvare

Kvietimas į pianistės iš Izraelio Irenos Friedland koncertą šį penktadienį Paliesiaus dvare

Paliesiaus dvaras mus pakvietė nemokamai pasiklausyti pianistės iš Izraelio Irenos Friedland koncerto. Koncertas vyks šį penktadienį, 19 val. Paliesiaus dvare. Nuvykti ir parvykti galėsite autobusu, taip pat nemokamai. Nepraleiskite progos apsilankyti šioje unikalioje vietoje ir puikiai praleisti penktadienio vakarą!
Pianistė ir pedagogė Irena Friedland baigusi fortepijono studijas Tel Avivo universitete, savo karjerą tęsė ir kaip solo atlikėja ir kamerinių ansamblių atlikėja. Jos muzikinė biografija gausi festivaliais, kameriniais koncertais bei soliniais pasirodymais Belgijoje, Izraelyje, Italijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Rusijoje, Švedijoje, Jungtinės Amerikos Valstijos ir netgi Vietname.
Taip pat kviečiame paskaityti interviu (prisegtuke) su Irena Friedland, kuris netrukus pasirodys lrytas portale.
Mūsų autobusas nemokamai nuveš ir parveš į ir iš koncerto. Reiktų būti šį penktadienį 16:30 prie Petro ir Povilo bažnyčios.
Registruokitės telefonu: +37061047265
Norime jums padovanoti nepamirštamus įspūdžius!
Su geriausiais linkėjimais,
Jovilė Milerytė

Šiurpus Holokausto pranašas: kaip prieš 100 metų įvyko pirmasis Vilniuje žydų pogromas

Kai kalbama apie Vilniaus žydų patirtas kančias, dažniausiai prisimenamas Holokaustas ir su juo susiję įvykiai – žudynės Paneriuose, Vilniaus getas ir kiti. Tačiau pirmasis pogromas Vilniuje įvyko gerokai anksčiau. Jis prasidėjo 1919 m. balandžio 19 d., lygiai prieš 100 metų. Įvairių šaltinių duomenimis, tuomet buvo nužudyti apie 60 žydų, o kaltininkai liko nenubausti.

15min.lt

Skaitykite plačiau

LŽB pirmininkės sveikinimas su Pesacho švente!

LŽB pirmininkės sveikinimas su Pesacho švente!

Mielieji Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai,

Sveikinu Jus visus su Pasachu, tegul ši saulėta laisvės šventė suteikia Jums visiems daugiau širdies šilumos, laimingų šypsenų artimųjų apsuptyje. Tegu Pesacho stebuklas visada išlieka mūsų širdyse.

Faina Kukliansky

Laisvės šventę žydai sutinka su sugrąžintu pagarbos ženklu geto organizatoriui

Laisvės šventę žydai sutinka su sugrąžintu pagarbos ženklu geto organizatoriui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB), gerbdama teisinės valstybės principus kategoriškai pasmerkė savavališkus vandališko pobūdžio veiksmus sunaikinant savivaldybei priklausančią memorialinę Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentą.

Vis dėlto tenka kvestionuoti, kokiomis vertybinėmis nuostatomis ir prioritetais vadovaujasi  Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius, vos dieną prieš žydų laisvės šventę Pesachą “pasveikindamas” žydus ir duodamas nurodymą sugrąžinti Šiaulių geto organizatoriaus atminimo ženklą.

Atrodytų, kad atminimo ženklų steigimas Vilniuje tiesiogiai koreliuoja su mero Šimašiaus asmeninėmis simpatijomis, 2018 m. vasarį meras Šimašius pakomentavo atminimo ženklo steigimo Prezidentui A. Smetonai iniciatyvą: “Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas. Aš A.Smetonos paminklo fanas tikrai nesu”. Susidaro įspūdis, kad daugiakultūrio Vilniaus idėją, mero Šimašiaus vertinimu, kur kas geriau atspindi Šiaulių geto steigėjo įamžinimas. 

Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į LŽB  užklausas,  raštiškai teigė neturinti žinių, kokiu teisiniu pagrindu (t.y. kokios institucijos sprendimu, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis) minėta lenta buvo įrengta, t.y. lenta galimai buvo  įrengta nesilaikant nustatytų reikalavimų – neteisėtai.

LŽB pabrėžia, kad šios lentos atkūrimas yra neproporcinga ir netinkama priemonė, nesuderinama su istorinio teisingumo siekiu ir derama pagarba Holokausto aukoms ir jų palikuonims.

Prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika- Generolas Vėtra akivaizdžiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:

  • ·         yra išlikę J. Noreikos su žydų izoliavimu pasirašyti dokumentai“1941 metais, rugpjūčio 22 pasirodė J. Noreikos pasirašytas raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Jis skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių bei miestelių ir apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 turi būti perkelti į Žagarės miestą. <…> Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo vykdymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29. (LCVA, f R-1099, ap.1, b1,l 156)”;
  • ·         “J. Noreika tvarkė ir su žydu turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 pasirodė jo raštas “Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą”, kuris buvo skirtas viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (labai geri baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo“.

J. Noreikos – Generolo Vėtros šlovinimas atminties ženklais – buvusios atminties lentos atkūrimas siunčia netinkamą ir klaidinančią žinią visuomenei, demonstruoja nepagarbą Holokausto aukų atminimui ir jų palikuonių skausmui bei formuoja pavojingą antisemitizmo normalizacijos praktiką.

Pesach – mūsų laisvės simbolis

Pesach – mūsų laisvės simbolis

Pesach (ivrit k.) arba Peisach (jidiš k.) – seniausia ir svarbiausia žydų tautos šventė.

Prieš 3300 metų jie išėjo  iš Egipto vergovės. Šis laikotarpis  laikomas žydų  tautos, jos dvasinės civilizacijos gimimu. Pesacho dienomis švenčiamas žydų dvasinis ir fizinis  išsivadavimas iš Egipto vergovės. Eidama į pažadėtąją žemę, tauta iš Aukščiausiojo gavo Torą ir 10  Įsakymų. Tai ir išugdė judėjų civilizaciją ir suformavo jos moralę. Turėjo didžiulę įtaką ir kitiems monoteistiniams tikėjimams.

Seder (ivrit k.) – tvarka, seka

Pesacho Sederis – iškilmingiausia ir svarbiausia žydų švenčių apeigų. Kiekvienas žydas supranta, kad Sederis turi ypatingą prasmę – „nes kiekvienoje kartoje žydas turi suvokti, lyg jis pats, asmeniškai, išeitų iš dvasinės ir fizinės vergovės“. Laisvė ne dovana – už ją reikia kovoti ir jos siekti.

Svarbus Pesacho atributas Maca. Tai judėjų ėjusių į pažadėtąją žemę duona – pagaminta tik iš miltų ir vandesns. Sederio seką mes randame knygelėje Pesacho Agadoje (pasakojime), kurią gauna kiekvienas Pesacho šventės dalyvis.

Šiais metais Pesachą iš viso švęs apie 700 Lietuvos žydų.

Linksmo ir košerinio Pesacho!

LŽB klube „Ilan vyko ciklas užsiėmimų, skirtų „Pesacho“ šventei

LŽB klube „Ilan vyko ciklas užsiėmimų, skirtų „Pesacho“ šventei

Sekmadienį, pieš savaitę iki Pesacho Lietuvos žydų bendruomenės vaikų klubas „Ilan“ pakvietė vaikus į antrąją pamoką apie artėjančią Pesacho šventę.

Šį kartą vaikai ruošė lėkštę – ,,kiarą”: jie dažė plokštes su specialiais dažais. Jiems padėjo madrichė Avital. ,,Kiara” yra speciali lėkštė patiekalams, kurie svarbūs ant Sėderio  ritualinio šventinio stalo.

Žydų tradicija įpareigoja į ,,kiarą” padėti macą, rūkytą kaulą (zroa), kartų priekonį, dažniausiai – krienus (maror), kiaušinį (baitsa), saldų vaisių ir riešutų mišinį (haroset), petražoles, mirkomas sūriame vandenyje (karpas) ir romanines salotas (chazeret).

Šie produktai yra būtini šventiniam stalui, Sėderio metu jie primena apie žydų išėjimą iš Egipto.

PESACHO šventė ir jos gili prasmė plačiau

PESACHO šventė ir jos gili prasmė plačiau

Aut. Jonatanas Vitkauskas

Pirmoji dalis

Žinijos draugijos GAUBLIO klubo nariai susitiko su Ruth Reches*, kuri baigusi Izraelio Bar Ilano universitetą, sugrįžo į Lietuvą mokyti hebrajų kalbos.

Prelegentė klubo nariams ir dalyviams papasakojo apie svarbiausią žydų šventę – Pesach**, kuri skirta įvykiams, susijusiems su žydų išsilaisvinimu iš vergijos.

Pesacho šventės ritualą sudaro 15 punktų. Kiekvienas šių punktų iš esmės atitinka kodą, po kuriuo slypi gili metafizinė prasmė. Todėl ritualas atliekamas pagal griežtą tvarką, vakarienė vadinama Sederiu.

Vienas svarbiausių Sederio dalykų yra penktasis, kurio pavadinimas –  Magid. Tai yra pasakojimas, sukurtas, vykdant Dievo nurodymą, kuris skamba taip: ,,Papasakok savo sūnui.“

Nepailstantis GAUBLIO klubo prezidentas LEOPOLDAS TARAKEVIČIUS klubo Sederį pradeda žodžiais: ,,Pagaliau mūsų tarpe yra tikra žydė, kuri ,manau, sugebės atsakyti į visus mus dominančius klausimus. Kviečiu visus pasinaudoti šia išskirtine proga.“

Žydai visur ir visada ypatingą dėmesį skiria vaikams. Matyt todėl, Ruth Reches pasakojimą, skirtą žydų išėjimui iš Egipto ir žydų tautos atsiradimui, pristato vaikų pasaulėjautai pritaikyta forma. Be kita ko, ši forma nesutrukdė po jos pranešimo įsiplieksti karštoms diskusijoms.

Magid prasideda taip:

Prieš daugelį metų Mesopotamijoje kilo badas, todėl žydai persikėlė gyventi į Egiptą. Ten žydai susirado darbo, kūrė šeimas, jų daugėjo, galop jie apgyvendino visą šalį. Žydai laimingai gyveno tol, kol neatėjo į valdžią faraonas, kuriam žydai nepatiko. Jis baiminosi, kad žydų neatsirastų daugiau nei egiptiečių, kitaip  manė galįs prarasti valdžią. Faraonas nusprendė užbėgti įvykiams už akių ir paskelbė įsakymą: ,,Nuo šios dienos visi žydai Egipte tampa vergais.“

*Ruth Reches – psichologė, Šolom Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja. Knygos ,,Mano pirmasis iliustruotas hebrajų-lietuvių, lietuvių-hebrajų kalbų žodynėlis“ autorė.

**Šventės pavadinimas kilo iš hebrajiško žodžio pereiti.

***Senovėje vergas  buvo traktuojamas kaip savininkui priklausantis daiktas, toks pat kaip arklys, karvė arba kitas gyvasis inventorius. Pirmasis, kuris pradėjo skelbti, kad šis daiktas yra labai panašus į žmogų, buvo Romos imperijos filosofas  Lucilijus Seneka ( apie 4 m. prieš mūsų erą )

Prasidėjus vergijai, laimingas žydų gyvenimas Egipte pasibaigė.

Kartą faraonas susapnavo, kad gims žydų berniukas, kuris užaugęs sukels maištą prieš faraono valdžią. Faraonas nežinojo, kam gims būsimasis maištininkas, tad apsidrausdamas paskelbė antrą įsakymą: ,,Visus žydų naujagimius-berniukus sumesti į Nilo upę.“

Faraono tarnai pradėjo vykdyti įsakymą.

Tuo metu Egipte gyveno žydų šeima, kurios tėvo vardas buvo Abraomas, o motinos–Cipora. Šeimoje buvo sūnus Aaronas ir dukra Mirjam. Šioje šeimoje taip pat augo trijų mėnesių kūdikis. Šeima pasipriešino faraonui.

Cipora pagamino krepšelį, į šį krepšelį paguldė kūdikį ir paslėpė Nilo pakrantės švendruose.

Ant kranto ji paliko dukrą Mirjam, kuri privalėjo žiūrėti, kas nutiks jos broliukui.

Tuo metu faraono duktė (ar žmona) atėjo prie Nilo maudytis ir pamatė švendruose plūduriuojantį  krepšelį. Ji pasiuntė tarnaitę, kad ši ištrauktų krepšelį.

Pamačiusi jame kūdikį, faraono duktė suprato, kad tai gali būti persekiojamų žydų kūdikis, bet vaikelis jai taip patiko, jog ji parsinešė kūdikį į rūmus. Praminė jį Moše pagal hebrajišką žodį mašach, kuris reiškia ištraukti.

Išvydęs kūdikį,  faraonas suabejojo, ar jį galima pasilikti, ir nusprendė išbandyti.

Jis liepė tarnams pastatyti prieš kūdikį du dubenis: viename iš jų žibėjo auksinės monetos, o kitame–karštos anglys. Faraonas stebėjo, ką vaikas  pasirinks.

Jeigu vaikas pasirinks auksą galima galvoti, kad užaugęs jis sieks turtų ir valdžios. Tokį pasilikti rūmuose pavojinga.

Jeigu vaikas pasirinks anglis, vadinasi, jis kvailas ir užaugs kvailiu. Kvailys niekam pavojaus nekelia.

Mošė ištiesė rankutę prie auksinių monetų, bet Dievas nukreipė jo ranką į karštą anglį. Mošė įsidėjo karštą anglį į burną ir visam gyvenimui liko šveplas.

Tačiau  faraonas pasiliko jį rūmuose, nes nusprendė, kad šis užaugs kvailiu.

Bet čia iškilo kita bėda. Faraono duktė neturėjo motinos pieno kūdikiui maitinti. Tuomet pas ją atėjusi kūdikio sesutė papasakojo, kad pažįsta moterį, kuri neseniai pagimdė ir prarado savo naujagimį, nes kareiviai įmetė jį į Nilą.

Galop, su Dievo pagalba, Cipora tapo savo pačios kūdikio žindyve ir auklėtoja. Kai berniukas užaugo, ji jam papasakojo, kad jis yra žydas.

Gyvendamas rūmuose Mošė matė, kaip yra skriaudžiami  vergai ir juos užjautė. Kartą Mošė išvydo, kaip vergų prižiūrėtojas ypač žiauriai muša žydą. Mošė užmušė vergų prižiūrėtoją, bet po to suprato, kad jo laukia bausmė. Išsigandęs Mošė pabėgo iš Egipto į šalį, kuri vadinosi Midijan.  

Ten Mošė nusipelnė Midijan valdovo palankumo, vedė karaliaus dukrą ir dirbo prižiūrėdamas karaliaus turtą–avių kaimenes.

Kartą Mošė kalnuose pamatė krūmą apimtą liepsnos, bet nedegantį. Iš šio krūmo pasigirdo Dievo balsas. Dievas liepė Mošei grįžti į Egiptą ir išvesti žydus iš vergijos.

„Kas aš toks, kad grįžčiau į šalį, iš kurios pabėgau?- atsikalbinėjo Mošė,- be to, esu šveplas, žmonės manęs nesupras ir nepatikės manimi“.

Tačiau Dievas pasakė, kad tie žmonės, kurie žinojo apie jo nusikaltimą, seniai išmirė, o kalbėti su faraonu ir vergais galės jo brolis Aaronas. Dievas pažadėjo paremti Mošės ir jo brolio žodžius stebuklais.

Tuomet Mošė susirado Aaroną ir jie abu perdavė Mošės išgirstus Dievo žodžius Egipte vergaujantiems žydams: „Išvesiu jus iš vergų namų – Egipto. Stebuklais įrodysiu savo galybę egiptiečiams. Padarysiu jūsų tautą pavyzdžiu visoms tautoms. Atvesiu jus į Kanaano žemę.“

   Čia Ruth Reches  nutraukia pasakojimą ir sako: ,,Pagal tradiciją mes po kiekvieno Dievo įsakymo sukalbame trumpą maldą ir geriame iš savo taurės vyną. Ant Sederio stalo taip pat privalo stovėti vyno taurė, iš kurios negeriame. Ši taurė  puošni ir skirta pranašui Elijachui, kurio laukiame atvykstant į šį mūsų Sederį. Galbūt kartu su pranašu Elijachu atvyks ir Mesijas, todėl mes paliekame šiek tiek pravertas kambario duris…“

Po šių žodžių prelegentė vėl grąžina klausytojų dėmesį į Egipto įvykius.

Mošė su broliu Aaronu nueina pas faraoną ir jam perduoda Dievo įsakymą: ,,Išleisk mano tautą iš vergijos.“

Tačiau faraonas tik nusijuokia ir atsako: ,,Nesiruošiu tarnauti svetimiems dievams, be to, nenoriu prarasti savo vergų!“

Tuomet Dievas nubaudžia Egiptą dešimčia bausmių.(Bausmių pavadinimai: kraujas, varlės, utėlės, žvėrys, epidemijos, raupai, kruša, skėriai, tamsa, pirmagimių mirtis). Po kiekvienos bausmės Mošė klausia faraono: ,,Ar išleisi?“ Tačiau faraonas atkakliai atsako : ,,Ne!”*

Faraonas pasiduoda tik po dešimtosios bausmės – pirmagimių mirties. Miršta ne tik visi egiptiečių pirmagimiai, bet ir paties faraono sūnus – būsimasis sosto įpėdinis. Faraonas labai išgyvena ir pagaliau pasako: ,,Eikit, eikit, tik kuo greičiau!“

Žydai naujagimių mirties bausmės išvengia, nes vykdydami Dievo  valią, papjauna avinėlių ir jų krauju ištepa savo namų durų staktas. Tai yra ženklas Mirties angelui, kad būtina aplenkti tokius namus.

Pagal Sederio tradicijas, minint kiekvieną iš bausmių, Sederio dalyviai ima popierines servetėles ir suvynioję, mirko į sūrų vandenį.* Išgirdę bausmės pavadinimą ,,pirmagimių mirtis“, Sederio dalyviai suglamžo ir išmeta servetėles, tikėdami, kad šis veiksmas juos apsaugos nuo baisiausios Dievo bausmės.

Tačiau grįžkime į Egiptą.

Sulaukę ilgai lauktos žinios ,,Eikite!”, žydai ne tik apsidžiaugia, bet ir išsigąsta. Juk faraonas gali ir persigalvoti. Dar tą pačią naktį jie pradeda ruoštis išeiti. Todėl sumaišo miltus su vandeniu ir nelaukdami, kol tešla pradės rūgti, išsikepa macas (neraugintą duoną), o išaušus rytui, pasitraukia iš Egipto.

Ir iki šiol kepant macas, tešla  maišoma ne ilgiau kaip 18 minučių, nes po to tešla pradeda rūgti.** Remiantis Tora, iš Egipto pabėgo 600 tūkst. vyrų, neskaičiuojant jų šeimų narių.

Bėgliai ėjo tol, kol priėjo jūrą. Čia sustojo pailsėti. O po trijų dienų faraonas iš tikrųjų persigalvojo ir pasiuntė kariuomenę bėgliams sugrąžinti.

Ir štai žydai mato: priešakyje jūra, o už jų artėja faraono kariuomenė. Ką daryti?

Vėl išgelbsti Dievo angelas, kuris visą laiką eina kartu. Angelas liepia Mošei savo stebuklingąja lazda smogti per vandenį. Jūra prasiskiria ir žydai vandens tarpekliu sėkmingai pasiekia kitą jūros krantą.

O kai paskui juos į vandens tarpeklį įsiveržia faraonas su savo kariuomene, Mošė vėl smogia vandeniui savo stebuklinga lazda, vandenynas užsiveria ir egiptiečių kariuomenė žūsta.

Netrukus, po išėjimo iš Egipto žydai gauna Torą ir 40 metų klajoja dykumoje.

Klausimas: Kaip patys žydai aiškina savo klajonių  priežastį?

Ruth Reches: Mošė norėjo, kad išmirtų visa vergų karta. Kaanano žemę pasiekė žmonės, kurie net ir norėdami nebegalėjo tapti vergais, nes nežinojo, kas yra vergija.

Kanaane gimė žydų tauta, tapusi pavyzdžiu visai žmonijai.

*Sūrus vanduo ant Sederio stalo simbolizuoja vergų ašaras.

**Rūgimas ir raugas hebrajiškai Chamec pagal žydų tradicijas simbolizuoja pasipūtimą. Išpuikęs žmogus galvoja, kad jis pranašesnis už aplinkinius. Į išpuikimą žydai žiūri kaip į vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios kyla nesantaika tarp žmonių. Todėl ruošdamiesi Sederiui, žydai išvalo savo namus nuo chamec taip kruopščiai, kad jo nelieka net kvapo.

„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą

„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą

VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ (www.litvak-cemetery.info) praeitais metais pradėta senųjų Seirijų žydų kapinių dokumentacija yra praktiškai baigta.

2018 m. rugpjūčio mėn. 6-19 d. vykusios tarptautinės vasaros stovyklos metu buvo nuvalyti, suskaičiuoti bei skaitmenizuoti išlikę antkapiniai paminklai. Viso jų rasta 692. Kruopštaus ir intensyvaus darbo kapinėse pagrindu sudarytas kapinių žemėlapis. Kapinių tvarkymo ir skaitmenizavimo darbus dalinai finansavo Lietuvos žydų bendruomenė.

Šiais metais surinkta medžiaga yra analizuojama ir publikuojama „Maceva“ internetinėje svetainėje. Ant daugelio macevų yra pilnai ar dalinai išlikę antkapių užrašai – epitafijos, visos užrašytos hebrajų kalba. Seniausias antkapinis paminklas datuojamas 1789 m.

Epitafijas transkribavo ir į anglų kalbą išvertė humanitarinių mokslų daktarė, Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.

Iki šių metų pabaigos planuojama išversti Telšių, Subačiaus ir Valkininkų senosiose žydų kapinėse išlikusias įskaitomas epitafijas. Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ duomenų bazė pasipildys daugiau nei 1000 naujų įrašų su identifikuotų mirusiųjų vardais ir mirties metais.

Antkapinių paminklų identifikaciją finansuoja Viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ (www.gvf.lt).

Atsakymas į LGGRTC  2019m. kovo 27 d. pareiškimą „Dėl kaltinimų  Jonui Noreikai (Generolui  Vėtrai) “

Atsakymas į LGGRTC 2019m. kovo 27 d. pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) “

Siūlome susipažinti su Tarptautinės komisijos nacių nusikaltimų tyrimo ir Holokausto įvertinimo pakomisės istorikų viešu pareiškimu dėl vykstančių diskusijų, LGGRTC viešo pareiškimo dėl Jono Noreikos (generolo Vėtros) atvejo. 

Prieš trejetą metų (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto tyrimo pakomisė patvirtino pareiškimą dėl asmenų, kolaboravusių vykdant Holokaustą ir kitus nacių nusikaltimus, atminimo įamžinimo: „Pakomisė smerkia asmenų atminimo viešojoje erdvėje įamžinimą, jei egzistuoja patikimi istoriniai įrodymai, kad šie asmenys nacių okupacijos Lietuvoje metu dalyvavo persekiojant ir (arba) žudant žydus bei kitus žmones nepaisant minėtų asmenų kitos veiklos tuo metu arba vėliau.“ Atsižvelgdami į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) pareiškimus bylinėjimosi su Grantu Gochinu metu ir remdamiesi 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apylinkės administracinio teismo sprendimu, komisijos pirmininkas ir pakomisės nariai mano, kad tai yra jų pareiga iš naujo paprieštarauti tokiam atminimo įamžinimui, nes tuo bandoma sumenkinti Šiaulių apskrities viršininko kolaboravimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį. Mums kelia nerimą šiuo metu pasirodantys Centro paaiškinimai šiuo klausimu ir ypač 2019 m. kovo 27 d. dokumentas „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“.

Nors savo tolesniu pareiškimo tekstu mes išreiškiame savo aiškų įsitikinimą, jog Jono Noreikos veiksmai karo metu nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų, mes tikrai nepritariame vandališkiems veiksmams pašalinti jo vardo memorialinę lentą. Šie ir panašūs klausimai turėtų būti sprendžiami, vadovaujantis įstatymu numatytais demokratiniais procesais.

Centras turėjo teisę nurodyti kai kurių ieškovo pateikiamų istorinių argumentų akivaizdžius netikslumus ir nenuoseklumą (žr. Teismo cituojamą 2018 m. birželio 15 d. dokumentą), tačiau visiškai nepriimtina, kad Centras mėgina apginti J. Noreikos veiksmus pateikdamas išteisinamuosius argumentus ir miglotus aiškinimus, kurie nėra svarbūs Holokausto istorijai Lietuvoje, o kai kuriais atvejais netgi įžeidžia aukų ir tų nedaugelio išgyvenusiųjų atminimą. Ypač atkreipiame dėmesį į šiuos dalykus:

1) Centras paaiškino, kad 1941 m. rugpjūčio 22 d. ir 1941 m. rugsėjo 10 d. J. Noreika, vadovaudamasis vokiečių paskirto Šiaulių apygardos komisaro Hans Gewecke nurodymais, paskelbė įsakymus dėl apygardos žydų perkėlimo į getus ir jų turto nusavinimo, taip pat tęsė šį procesą duodamas papildomus, išsamesnius nurodymus (kaip nurodyta teismui pateiktuose dokumentuose). Beveik visos pagal šiuos įsakymus suimtos aukos vėliau buvo nužudytos per 1941 m. vasarą ir rudenį nacių ir jų kolaborantų vykdomas žudymo operacijas, tai buvo pats kruviniausias puslapis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tokia yra istorinė realybė, grindžiama neabejotinais dokumentiniais įrodymais. Jei tai nėra dalyvavimas Lietuvos piliečių žydų genocido procese, tai kas tada tai yra? Kitus su šia istorija susijusius ir teisme pateiktus aspektus kaip 1941 m. liepos 12–13 d. žudynės Plungėje (kur įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai), antisovietinio sukilimo Žemaitijoje pobūdį ir mastą, kai kurių Lietuvos lyderių skundus prieš nacius ir panašius klausimus turėtų nagrinėti mokslininkai ir aprašyti istorijos knygose, tačiau griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą. 2018 m. liepos 18 d. atsakyme ieškovui Centras nurodė, kad 31 000 Lietuvos gyventojų tapo „Sovietų genocido aukomis“. Šie žmonės buvo kalinami, deportuojami, jų turtas nusavinamas, ir tai sąlygojo daug mirčių. Jei jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią teisinę genocido apibrėžtį tapo genocido aukomis, tai tokiomis pat genocido aukomis tapo ir Šiaulių apskrities žydai.

2) Nekyla jokių abejonių, kad naciai Vokietijos okupuotoje Lietuvoje valdžios hierarchijoje užėmė aukščiausią vietą ir turėjo aukščiausiąją valdžią spręsdami žydų likimą, tačiau dėl to jokiu būdu nemažėja vietinių kolaborantų atsakomybė. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautiniai teismai kaip gynybos priemonę nuolat atmesdavo argumentą, kad buvo „vykdomi įsakymai“, taip pastaruoju metu buvo daroma ir sprendžiant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje. Lietuvoje vietos pareigūnai dažnai veikdavo prieš žydus vokiečiams prižiūrinti tik minimaliai, o kartais net savo iniciatyva. Nėra jokių duomenų apie jokį aukštesnį Lietuvos pareigūną, kuris būtų nubaustas arba įkalintas už atsisakymą vykdyti prieš žydus nukreiptus vokiečių nurodymus genocidui pasiekus kulminaciją 1941 m. vasarą ir rudenį. Tai, kad nacių administracija malšino Lietuvos antinacinį judėjimą vėlesniuose okupacijos etapuose, nėra susiję su J. Noreikos kaip Šiaulių apskrities viršininko veiksmais prieš žydus.

3) Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydus gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu.

4)  Išsakant nuomonę, kad getų įsteigimas suteikė, net jei ir laikinai, tam tikrą prieglobstį žydams, ne tik kartojamas nacių 1941 m. naudotas argumentas, bet ir paniekinamas getuose žuvusiųjų atminimas bei įžeidžiami dabar jau garbingo amžiaus, tą neapsakomą siaubą išgyvenusieji. Vieno asmens memuarais grįstas, daugumos nuomonei prieštaraujantis teiginys, kad „Vilniaus žydai patys norėjo gyventi drauge gete“ yra pribloškiantis, kadangi nuneigia daugybėje dienoraščių ir istorinių tyrimų aprašytas gyvenimo getuose realijas: mirtį nuo bado ir ligų, nuolatines patyčias, getų perpildymą ir, galiausiai, žūtį Paneriuose. Žydai buvo vienintelė žmonių grupė, kurią naciai buvo pasiryžę visiškai išnaikinti. Dėl šios priežasties Holokaustas laikytinas unikaliu Europos istorijos įvykiu, išsiskiriančiu iš kitų Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui.

5) Negalime suprasti, kodėl Centras gina atvirai rasistinę ir fašistinę politinę grupę Lietuvių Nacionalistų partiją, kurios policijos dariniuose tarnavę nariai buvo tarp aktyviausių žydų persekiotojų ir žudikų (šį faktą patvirtina Centro cituojamas Z. Blyno dienoraštis).

2019 m. kovo 27 d. pareiškime Centras kaltino ieškovą atrinkus dokumentus „remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas; G. A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą;“. Akivaizdu, kad Centras laikosi beveik tokio paties požiūrio.

Anksčiau išdėstytuose punktuose nenagrinėjama tai, ką pakomisė laiko klaidingais istoriniais argumentais, pateiktais anksčiau minėtuose Centro dokumentuose.

Aptarti istoriniai klausimai nagrinėjami tarptautiniu lygmeniu. Pakomisę sudaro istorikai iš Lietuvos, Vokietijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės, kurie jau dešimtmečius tiria Holokausto ir nacių nusikaltimų istoriją. Pakomisė niekada netvirtino jokių išvadų ar aiškinimų dėl vyriausybinių institucijų arba neakademinių socialinių organizacijų daromo spaudimo. Ji veikia vadovaudamasi patvirtintomis vakarietiškomis akademinėmis tarpusavio vertinimo taisyklėmis ir griežtu, kritišku istorinių šaltinių vertinimu. Nereikėtų nuvertinti Komisijos vykdomų svarbių informavimo ir švietimo programų, kuriomis ne tik įamžinama totalitarinių režimų nusikaltimų atmintis, bet ir siekiama didinti toleranciją bei paramą demokratijai. Komisija visada laikėsi nuomonės, kad „jos nepriklausomumo išsaugojimas yra esminis dalykas Komisijai ir jos sekretoriatui vykdant mokslinius tyrimus bei užsiimant kita veikla“ (kaip nurodyta 2016 m. kovo 19 d. susitikimo išvadose). Komisiją 1998 m. rugsėjo 7 d. dekretu įsteigė Prezidentas Valdas Adamkus. Komisija atkurta ir pertvarkyta dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. spalio 16 d. dekretu, kuris patvirtino Komisijos tarptautinę aprėptį ir mokslinį pobūdį bei pabrėžė „holokausto išskirtinį, precedento neturintį pobūdį ir mastą“.

Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas

Prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas

Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės nariai:

Rabinas Andrew Baker, Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktorius, Vašingtonas, JAV

Dr. Christoph Dieckmann, Berno universitetas, Šveicarija

Prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva

Dr. Jürgen Matthäus, Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus Jacko, Josepho ir Mortono Madelių vardo holokausto tyrimų centro direktorius, JAV

Prof. emeritas dr. Antony Polonsky, Brandeiso universitetas, JAV

Prof. emeritė dr. Dina Porat, Tel Avivo universitetas, Izraelis

Prof. dr. Joachim Tauber, Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktorius, Vokietija

Dr. Arkadi Zeltser, Holokausto atminimo centras Yad Vashem, Izraelis

Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” tapo prieinamas ir akliesiems

Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” tapo prieinamas ir akliesiems

Vilniaus geto dienoraštis [Garso įrašas – MP3] / [Icchokas Rudaševskis] ; [vertimas, sudarymas, įvadas: Mindaugas Kvietkauskas] ; [vertimas į jidiš k., dienoraščio komentarai: Akvilė Grigoravičiūtė] ; skaitovas ir garso operatorius Justinas Gapšys

Išleidimo duomenys:

Vilnius : Lietuvos aklųjų biblioteka, 2019
Apimtis:
1 garso diskas (CD) (3 val. 52 min.; 2 val. 33 min.; 9 skirsniai) : (MP3) ; 12 cm + 1 įd. lap. (12 x 12)
Pastabos:
Antr. įd. lape taip pat Brailio raštu
Įgarsinta iš to paties pavad. knygos, išleistos: Vilnius: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018
Įrašyta dviem kalbėjimo tempais

Kn. taip pat: Palydimasis žodis / Faina Kukliansky
Icchoko Rudaševskio (1927-1943) užrašai – pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis. Nuo labiausiai pasaulyje žinomo Amsterdamo žydaitės Anos Frank dienoraščio jis skiriasi tuo, jog fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą už išlikimą. Dienoraštyje daug pasakojama apie gete atsikūrusią realinę gimnaziją, moksleivių kultūrinę veiklą, geto teatrą, išlikti bandančios bendruomenės vidinį susiskaldymą, atsirandančias vidines geto kastas.

Daugiau informacijos