Mokslas, Istorija ir Kultūra

Ona Šimaitė – gyvenimą paskyrusi kitų gėriui

Rasa Baškienė. Bernardinai.lt

Straipsnį rašant naudotasi genocid.lt medžiaga bei „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas” ( Julija Šukys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.)

1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1941-1943 metais, Vilniaus geto gyvavimo metu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio ir paramos. Onai Šimaitei talkino Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, jo brolis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, universiteto profesūra, darbuotojai, rašytojas Kazys Jakubėnas, dvasininkai A. Lipniūnas, M.Krupavičius, M. Vaitkus ir kiti. 

Vilniaus getas

Vilniaus getas. Rūdninkų gatvė. Nuotrauka iš Lietuvos žydų muziejaus archyvo.

1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 000 Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų. Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams. Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės – katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė – buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams.

Apie tarpukario Lietuvos žydų teatrą

Recenzija spausdinama iš trečiojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio. 

Ina Pukelytė, ŽYDŲ TEATRAS TARPUKARIO LIETUVOJE: Monografija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2017, 192 p., 100 egz. Dailininkas Saulius Bajorinas. 

Pasak I.Pukelytės, vienas svarbiausių monografijos tikslų – rekonstruoti žydų teatro veiklas tarpukario Lietuvoje (1919–1940). Taip pat, ištyrus įvairius šaltinius ir palyginus juos su žydų diasporos teatro reiškiniais kitose pasaulio šalyse, nustatyti, kokią reikšmę Lietuvos žydų teatras turėjo tarptautinei žydų diasporos ir nepriklausomos Lietuvos teatro raidai. Tyrimo eigoje autorė rėmėsi ne tik Lietuvos periodikos, archyvų, bibliotekų, muziejų, bet ir užsienio archyvų (Yivo Niujorke, Yad Vashemo Jeruzalėje) medžiaga bei dokumentais: buvo išanalizuoti jidiš teatro trupių artistų, keliavusių po Lietuvą, sąrašai, teatrų draugijų steigimo aktai, susirašinėjimo su Lietuvos Švietimo ministerija dokumentai, žydų teatrų ir jų vadovų mokesčių bylos, užsienio artistų, atvykusių dirbti į Lietuvą, sąrašai, ikonografinė medžiaga.

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Liepos 12 d. 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) įvyks dokumentinio filmo „Gerasis nacis“ premjera ir diskusija su filmo kūrėjais. Renginys organizuojamas drauge su JAV ambasada Vilniuje ir yra atviras visuomenei.

Filmas „Gerasis nacis“ (angl. „The Good Nazi“, 2018, 52 min., rež. Yaron Niski) – duoklė nepaprastai istorinei asmenybei – majorui Karlui Plaggei, vadovavusiam priverstinio darbo stovyklai HKP 562, kuri 1943–1944 m. veikė sostinės Subačiaus gatvėje kaip kariuomenės transporto priemonių taisykla.

Antrojo pasaulinio karo metais majoras Plaggė kaip karo inžinierius buvo perkeltas į Lietuvą. Ir anksčiau abejojęs nacistine ideologija, čia karininkas priėmė lemtingą sprendimą, padėjusį išgelbėti per 250 gyvybių.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina savo narius, kuriuos apdovanojo Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-ąją,  Valstybės dieną,  už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.

„Šią dieną, labiausiai norisi pabrėžti tai, kas jau nuveikta, ir padėkoti visiems, kurie iš širdies dirba Lietuvai. Tiems, kurių pilietiškumas – ne poza ir ne tušti žodžiai, kuriems ši šalis – svarbiausia pasaulyje. Jūsų dėka Lietuva per mažiau nei tris dešimtis metų nuėjo tokį valstybingumo kelią ir šiandien drąsiai lygiuojasi su daugeliu Europos ir kitų pasaulio valstybių, su kuriomis mus sieja tvirti draugystės ryšiai“, – teikdama valstybės ordinus ir medalius sakė šalies vadovė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė didžiuojasi ir sveikina savo narius, kurie apdovanoti šimtmetį švenčiančios Lietuvos valstybės dieną !


Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanota teatrologė, istorinės atminties ir tolerancijos vertybių puoselėtoja profesorė Irena Veisaitė.

Už pilietiškumo skatinimą ir pilietinės visuomenės stiprinimą apdovanotas žurnalistas, radijo laidų vedejas, prisidedantis prie kovos su priešiška propoganda Ernestas Alesinas. Jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

Jurbarke prisimintos Holokausto aukos ir jų gelbėtojai

Jurbarke prisimintos Holokausto aukos ir jų gelbėtojai

Prieš 77 metus, 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės. Buvo nužudyti 322 žmonės, tarp kurių – apie 20 lietuvių (jų tarpe ir jurbarkietis skulptorius Vincas Grybas). Šią dieną Jurbarko bendruomenė mini kiekvienais metais – Jurbarko genocido aukų kapinėse rengia Atminimo valandą, į kurią susirenka ne tik jurbarkiečiai, bet ir Jurbarke gyvenusių ir Holokaustą patyrusių žydų giminės ir artimieji.

Kartu su aukų giminėmis ir artimaisiais liepos 3 d. Jurbarko kultūros centro surengtoje Atminimo valandoje dalyvavo ir tylos minute 1941 metų liepos 3 dienos aukas pagerbė Jurbarko rajono savivaldybės atstovai – mero pavaduotojas Saulius Lapėnas, savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Gvildys, Jurbarkų seniūnijos seniūnas Audronis Kačiušis, Jurbarko krašto muziejaus ir Jurbarko kultūros centro darbuotojai.

„Džiaugiuosi, kad neužmirštate ir prižiūrite šią mums brangią vietą, senus žydų kapus. Mano gimtinės – Jurbarko apylinkėse buvo nepaprastai kilnių, narsių žmonių, kurie negalėjo likti abejingais matydami tas žiaurias žudynes. Šie žmonės neišmatuojamai narsūs, nes bijodami mirtino pavojaus gelbėjo žydus, slėpė juos, dalijosi su jais skurdžiu karo metų maisto daviniu ir manė, kad gelbėdami žmones iš mirties, atlieka svarbiausią pareigą – aukojimąsi už kito nekalto žmogaus gyvybę. Būtent jie yra tikri Lietuvos tautos žmonės“, – kalbėjo minėjime dalyvavęs žydų tautybės jurbarkietis Jakovas Rikleris atvykęs iš Vokietijos.

Renginyje Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ (vad. Birutė Šneiderienė) jaunieji aktoriai skaitė ištraukas iš G. Kanovičiaus knygos „Miestelio romansas“, skambėjo jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko smuiku atliekami kūriniai.

Vilniuje kitą savaitę bus tęsiami Didžiosios sinagogos ir jos kiemo archeologiniai tyrimai

Vilniuje kitą savaitę bus tęsiami Didžiosios sinagogos ir jos kiemo archeologiniai tyrimai

2018 m. liepos 9–31 d. buvusios Didžiosios sinagogos komplekso teritorijoje Vokiečių g. 13A vyks Vilniaus Didžiosios sinagogos ir sinagogų komplekso kiemo archeologiniai tyrimai.

Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrimai pradėti 2011 m. Tais metais lokalizuota Didžiosios sinagogos pastato vieta, 2016–2017 m. surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešuju pirčių pastato mūrų fragmentai  ir dviejų mikvių (ritualinių baseinų) vietos. 2018 m. tyrimų tikslas – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas ir patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną. Tyrimai vykdomi moksliniais tikslais.

Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr.. Džonas Seligmanas paskelbė apie Didžiosios sinagogos, kartu su sinagogų kiemu, žinomo jidiš kalba kaip Vilniaus “Šulhofas”, kasinėjimus 2018m . Kasinėjimai  tęsis šią vasarą nuo liepos 9 d.

Tie, kam rūpi savanoriška veikla, turėtų kreiptis į Dr. Seligmaną. Kontaktinis jo elektroninio pašto adresas: seligman.jon@gmail.com

Archeologinių tyrimų eiga bus viešai pristatoma liepos 19 ir liepos 26 d. 16.00–17.00 val. Tuo metu bus galima ateiti į tyrimų aikštelę Vokiečiu g. 13A, pabendrauti su archeologais, pamatyti laikiną archeologinių radinių ekspoziciją. Liepos 18 ir 25 d. per pietus 12.00–13.00 val. vyks pažintinės ekskursijos su gide apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Ekskursijų pradžia 12.00 val. prie informacinio stendo Žydų g. Registracija bus paskelbta nuo liepos 5 d.

Tyrimus vykdys Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos VšI „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ iš Izraelio ir Amerikos. Tyrimai finansuojami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.

Daugiau informacijos tel. (8 5) 212 77 23 arba (8 5)  262 9646

Jon Seligman savo bloge rašė apie kasinėjimo rezultatus. Čia kelios ištraukos:

“2016 m. Vilniaus miesto archyvuose, išlikusiame XIX a. pabaigos plane, skirtame pirties rekonstrukcijai, matyti, kad pirtis įrengta dviejuose pagrindiniuose aukštuose. Išsami plano analizė parodė, kad pastate buvo du tualetai, įvairios patalpos ir du įdomūs kambariai – plane nurodyti numeriai: 9 ir 16. Šiuose kambariuose buvo didelės šildymo krosnys, o tai, mūsų nuomone, rodo baseiną su laiptais – “mikvę”, – viskas įrodyta tik kasinėjant. Nuspręsta kasinėti šias vietas – du mažus plotus, tikintis, kad planas atitiks realybę šioje vietoje ir mes atrasime dvi žydų bendruomenei priklausiusias ritualines pirtis (miqve’ot).

Kasinėjant aptikom abi mikves. Pirmoji mikvė, buvusi sinagogos kiemo pirtyje, yra išlikusi pilnai. Radome beveik stačiakampę vonią, kuri įrengta po naujausios pirties renovacijos, tikriausiai 1881m. ar keleriais metais vėliau. Kiemo kampe išliko pakopų liekanos. Į patį baseiną vedė keturi laipteliai. Sienos ir laipteliai buvo padengti balto kvarco plytelėmis, kitoje plytelių pusėje pažymėta, kad jos pagamintos Gardino gamykloje. Grindys  padengtos gelsvo smėlio spalvos plytelėmis, priklijuotomis kvadratais. Kambario kampe yra betono pagrindas, kuris galėjo tarnauti kaip mikvės rezervuaras (otzar).

Šių metų kasinėjimas turi du tikslus. Pirma, mes tęsime savo  planą, kad galėtume toliau tyrinėti pirtį. Darbai apima “mikvės” kasimo darbus tranšėjoje 7, kur tik pusė numatytų darbų buvo įvykdyta praėjusį sezoną. Kitose vietose, pažymėtose numeriais: 8, 9, 10 sutelksim dėmesį į išorinius pirties kraštus. Tai sutampa su Lietuvos žydų bendruomenės ir Vilniaus miesto savivaldybės prašymu nustatyti teritorijos ribas, leidžiančias ateityje planuoti memorialą šioje teritorijoje, pašalinus buvusios mokyklos pastatą, kuris nebėra eksploatuojamas.”

Žydų iš Australijos viešnagė Panevėžyje

Žydų šeimos išeiviai, kurie iki karo gyveno Panevėžyje šiandien išsibarstę po visą pasaulį. Dar caro laikais XX a. pr. Panevėžio žydai emigravo į įvairias Amerikos šalis: Čilę, Argentiną, Braziliją, Kanadą, Meksiką, JAV, o taip pat PAR ir Australiją. Todėl Panevėžio žydų bendruomenėje dažnai lankosi svečiai iš šių šalių, o ypač iš PAR. Šį kartą į bendruomenę atvyko Kelly Rozmarim kartu su vyru, dviem dukromis ir broliu. Jie atvyko iš Australijos bei atsivežė dokumentų ir nuotraukų, kuriuos gavo iš įvairių archyvinių šaltinių. Juose matyti, kad Kelly senelis Hona Šepc 1908 m. gimė Panevėžyje, o 1939 m. kartu su savo broliu emigravo į PAR. Tėvas Judel Šepc buvo Rabinas. Jis ir trys seserys taip pat gimė Panevėžyje ir liko gyventi Lietuvoje, vėliau visi žuvo Holokausto metu.

1939 m. PAR buvo visame pasaulyje garsi žydų bendruomenė, pasivadinusi „Ponevež“. Kelly turi išsaugojusi dokumento kopiją – žmonių sąrašą, kurie plaukė laivu į PAR, jų tarpe buvo ir Kelly šeimos nariai.

Pirmoji hebrajų kalbos stovykla

Pirmoji hebrajų kalbos stovykla

Šią vasarą pirmą kartą Lietuvoje surengta hebrajų kalbos stovykla, ji vyko birželio 22-24 dienomis. Ją organizavo Ruth Reches – Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja metodininkė,  kuri Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje jau antrus metus veda hebrajų kalbos kursus suaugusiems.

Idėja surengti stovyklą Ruth Reches kilo spontaniškai: „Su mokiniais pradėjom diskutuoti apie tai kalbėti, kad neužtenka vien klasėje mokytis hebrajų kalbos. Pamanėme, kad reikia panirti į hebrajų kalbos aplinką ir tuo tikslu būtų labai gerai nuvykti į Izraelį, kur, girdėdami hebrajų kalbą, gilintume savo žinias. Bet pradžioje nusprendėme pabandyti sukurti hebrajišką aplinką stovykloje“, — pasakoja mokytoja.

Stovykla vyko kaimo sodyboje, kur trims dienoms susirinko apie 40 žmonių iš visos Lietuvos: ne tik hebrajų kalbos kursų studentai iš Vilniaus, bet atvyko ir klaipėdiečiai bei kauniečiai, kurie taip pat buvo suinteresuoti gilinti hebrajų kalbos žinias, daugiau sužinoti apie žydų tradicijas, istoriją ir kultūrą. Džiugu, kad stovykla ir kalbos mokymasis sudomino įvairaus amžiaus žmones — nuo mokyklinio iki pensinio.

Stovykloje vyko ne tik hebrajų kalbos pamokos, bet ir įvairūs renginiai, susiję su žydų tautos tradicijomis ir kultūra. Patys mokiniai aktyviai dalyvavo rengdami stovyklos programą, patys rengė protmūšius  apie žydų kultūrą ir istoriją, atskleisdami savo gilias žinias ir išprusimą. Paaiškėjo, kad stovyklautojai daug žino, yra apsiskaitę, išprusę, vienas stovyklautojų veža turistų grupes į Izraelį.

Penktadienį visi pagal žydų tradicijas kepė chalas, sutiko Šabatą. Vienas mokinys vedė Šabato apeigas su malda, taip pat šeštadienio vakare, sužibus pirmoms trims žvaigždėms, su dainomis Šabatas buvo išlydėtas.

Rytais stovyklautojai gamino izraelietiškus pusryčius: humusą ir šakšuką.

Moterys mokėsi žydiškų šokių su profesionaliomis šokėjomis. Natalija Heifetz vedė įdomią paskaitą apie vyrų ir moterų santykius pagal judaizmo tradicijas, Rūta Ostrovskaja skaitė paskaitą apie garsų fotografą, litvaką Izraelį Bidermaną.

Stovykla baigėsi ir dabar jau planuojama vykti į Izraelį.

Ruth Reches pastebi, kad pastaraisiais metais žydų bendruomenė tapo atviresnė, prieinama visiems, dabar įvairių tautybių žmonės gali geriau pažinti savo kaimynus žydus, tuo pačiu skleisdami  toleranciją ir tautų draugystę.

Daugiau nuotraukų :

Stovyklos gyvenimo akimirkas fiksavo Arkadij Palej.

Neleiskime užklijuoti lietuviams žydšaudžių etiketės

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) niekada nevadino ir nevadins lietuvių žydšaudžių tauta. Nors Holokausto metu, dalyvaujant vietiniams kolaborantams, išžudyta apie 95 proc. tuometinės žydų bendruomenės narių, suteikti visai lietuvių tautai tokį žeminantį ir kaltinantį vardą būtų neteisinga.
Labiausiai neteisinga tai būtų atžvilgiu tų, kurie nepabūgo ir išlaikė sunkiausią žmogiškumo išbandymą. Tų drąsių lietuvių, kurie iš pažiūros beviltiškoje situacijoje rado savyje jėgų kovoti su nežmogiškom idėjomis ir nacizmo doktrina. Daugiau nei 800 šių tylių didvyrių vardų galime ištarti šiandien, nežinia, kiek dar liko nežinomi jų atminimui neatlaikius laiko išbandymo.

2018-06-25 paminėjusi vienas žiauriausių Kauno “Lietūkio” garaže įvykdytų žydų žudynių, gerbdama savo protėvių ir jų gelbėtojų atminimą, LŽB negali likti abejinga, kai sostinės širdyje prieš kelias dienas organizuota šventė tuomet, kai valstybėje turėjo būti keliamos gedulo vėliavos atmenant pirmąsiais Holokausto Lietuvoje aukas.

2018-06-21 Vilniaus m. savivaldybės puslapyje buvo paskelbtas kvietimas atminti birželio 23 d.   sukilimo metines, kuriame, be kita ko,  sakoma, jog tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28), atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Ar tikrai turime skatinti švęsti kerštą, ar tikrai turime pasitelkti neapykantą su tariamu siekiu vienyti tautą? Net ir praėjus daugiau nei 70 m. nuo karo pabaigos, tokios Holokausto atgarsius menančios formuluotės išlieka iki skausmo pažįstamos.

Prisiminus istorinį kontekstą, priežasčių švęsti birželio 23-ąją lieka nedaug. Nors ir sunku nustatyti konkretų Holokausto Lietuvoje pradžios momentą, jį galime laikyti birželio 22 d, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”. Šią karo išvakarių dieną gyvybės neteko viena pirmųjų iš 300 000 neapykantos aukų –   į Šventają išmestas lietuvių nužudytos anykštėno Rapoporto jaunutės duktės išniekintas kūnas. Po to sekė masiniai plėšimai, prievartavimai, žudymai, palikę Lietuvą be dešimtadalio jos gyventojų.

Apie kokią laisvę galime kalbėti Lietuvos aktyvistų frontui tapus antisemitinės politikos Lietuvoje įrankiu, o Laikinajai vyriausybei nė karto nepaskelbus jokio akto smerkiančio Lietuvoje vykusio žydų tautybės žmonių genocido?

Negausi išlikusi Lietuvos žydų bendruomenė geriau nei bet kas kitas jaučia lietuvių tautos patirtus istorinius išgyvenimus ir pažįsta itin sudėtingą mūsų valstybės istoriją – todėl bendruomenės manymu, nejautrus, paviršutiniškas ir neatsakingas požiūris į skaudžias istorines aplinkybes sudaro prielaidas vystytis tiek antisemitinėmis nuotaikoms, tiek ir nepagrįstam “žydšaudžio lietuvio” stereotipui.

Vilniaus m. savivaldybės puslapyje skelbtas kvietimas švęsti birželio  23-iąją, kuomet Lietuva iškovojo trumpalaikę ir labai sąlyginę laisvę iš esmės mainais tapdama nacių sąjungininke, nepelnytai žemina lietuvių tautos vardą ir, bendruomenės vertinimu, prieštarauja nacionaliniam interesui.

Komentaras apie lzb.lt publikuotą straipsnį apie Holokaustą Kretingoje

LŽB tinklapyje lzb.lt  publikuotas straipsnis, kurį atsiuntė  autorius Romualdas Beniušis iš  “Pajūrio naujienų”. Šis straipsnis apie Holokaustą Kretingoje, apie įvykius  liudijo kretingiškis Pranas Jurkus. Tačiau prisiminimai  ir liudijimas apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje Prano Jurkaus pasakojime neatitinka  istoriografijos faktų,- mano istorikas Dr. Hektoras Vitkus, tyrinėjęs Holokausto istoriją šame regione.

2017m. Palangos kurorto muziejus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu pristatė straipsnių rinkinį „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“ (mokslinis redaktorius dr. Hektoras Vitkus)

„Man kyla kai kurių abejonių skaitant straipsnį „Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje“ ir štai kodėl, rašo laiške Dr. Hektorius Vitkus:

1)  citata: “Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus”. Dirbant su istoriografija, su archyvine (Lietuvos ypatingojo archyvo) ir su Tilžės operatyvinio būrio (EK Tilsit) medžiaga man neteko susidurti su faktu, kad žydų egzekucijos buvo rengiamos sekmadieniais. Gal informacijos pateikėjas – Pranas Jurkus turėjo omenyje, kad reguliariai (P. Jurkus mini, kad keturis kartus, t. y. keturis sekmadienius iš eilės…) buvo rengiamos tyčiojimosi iš suimtųjų sovietinių aktyvistų ir žydų “akcijos”? Gal ir išversta netiksliai. Peržiūrėjau Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone pateiktą interviu su Pranu Jurkumi man susidarė įspūdis, kad tai, kas pateikta tekste ir tai, kas pasakojama interviu apie Kretingos žydų žudynes ir sovietinių aktyvistų bei žydų iš kitų Kretingos valsčiaus ir apskrities vietovių žudynes Kretingoje ne visai sutampa. Aš būčiau linkęs laikytis nuomonės, kad žudynės prie Kretingos “Šv. Antano rūmų” esančio tvenkinio vyko vieną kartą 1941 m. liepos pr. (tikslios datos kol kas nežinome). Gal P. Jurkus turėjo omenyje ir kitą epizodą, kai liepos pr. tvenkinyje prie vienuolyno buvo nužudyti septyni žydai? Jo pasakojime du epizodai galėjo susilieti į vieną įvykį.

2) kaip egzekutoriai minimi “specialūs SS daliniai”, “keletas vokiečių kareivių”, kurie mušė atvarytus suimtuosius kuolais ir lazdomis. Išties nesunkiai prieinama medžiaga leidžia teigti, kad P. Jurkaus nupasakotas žudynes vykdė Telšių apygardos Kretingos raj. lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnų (vad. Pranas Jakys) dalis (1941 m. liepos mėn. Šios struktūros jau funkcionavo) ir Vermachto lauko žandarmerijos (Feldgendarmie) pareigūnai (ne tik P. Jurkus, bet ir kiti liudininkai mini “vokiečių kareivius žalsvomis uniformomis”), kuriuos galėjo supainioti su SS ir “vokiečių kareiviais”. Kretingos apskrities “valymo” akcijos buvo patikėtos Tilžės SD štabui, todėl neatmestina, kad P. Jurkaus nupasakotą egzekuciją galėjo stebėti ir jos eigą koordinuoti aukštesnio rango SD (neabejotinai SS narys) pareigūnas. Bet liudijimas, kad aukos prieš galutinį susidorojimą buvo mušamos kuolais ir lazdomis iš esmės yra tiesioginė nuoroda į lietuvių policijos veiksmus.
Kaip minėjau, eventualus P. Jurkaus nupasakotos egzekucijos momentas – 1941 m. liepos pr.-pirmoji pusė. Tokią prielaidą patvirtina minimas faktas, kad aukos buvo tik vyrai (žydų moterų ir vaikų žudynės Kretingos apskrityje buvo vykdomos 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį).

Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas

Permainingą pirmadienio pavakarę Kauno žydų bendruomenė nariai, jos bičiuliai ir Holokausto tragedijai neabejingi miestiečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky priminė šios pirmosiomis karo dienomis įvykusios egzekucijos istoriją, kai vieni piliečiai vidury baltos dienos būrio stebėtojų akivaizdoje ypatingai žiauriai niekino ir žudė kitus tos pačios valstybės piliečius tiesiog dėl to, kad jie buvo žydai, bei kalbėjo apie iki šių dienų gajus mitus apie žydus, Holokaustą ir jo priežastis.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir buvusi geto kalinė Fruma Kučinskienė pasidalijo artimųjų prisiminimais ir liudijimais apie tuos baisius, ne tokius jau ir tolimus laikus, atmintyje įstrigusiais ir iki šiol gyvais, siaubą keliančiais vaizdais.
Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas Marius Pečiulis išreiškė užuojautą visiems nukentėjusiems nuo Holokausto ir jų ainiams bei atsiprašė už tautiečių nusikaltimus.
Visų pasisakiusiųjų mintis jungė viena bendra gija – būtinybė šviesti vaikus, jaunimą, kalbėti su jais ne tik apie istorinius faktus, nusikaltimus prieš tautas ir žmoniją, bet ir aiškintis kartu su jais, kaip ir kodėl tokie nusikaltimai įvyksta, kas nutinka žmogaus sąmonei, psichikai, dvasiai, kad jis praranda bet kokį žmoniškumą ir daro sveiku protu nesuvokiamus dalykus.

Kuriamas pirmas lietuviškas vaidybinis filmas apie žydų žudynes Lietuvoje

Pastaruoju metu ypač madinga kalbėti apie Lietuvos proveržį ir kaip jį galime pasiekti. „Izaoko“, bene pirmo lietuviško vaidybinio filmo, kuriame aptariami lietuvių, dalyvavusių Holokauste, ir žydų santykiai, prodiuseris Stasys Baltakis sako, kad kaip šalis ir tauta pradėsime judėti į priekį tik tada, kai priimsime ir savyje išspręsime tamsiausios mūsų istorijos ir tapatybės problemas.

Per paskutinius kelerius metus pradedama atviriau kalbėti apie Holokaustą Lietuvoje ir vietinių gyventojų dalyvavimą, kai buvo nužudyta apie 90 procentų mūsų šalies žydų. Tačiau, kaip pastebi Stasys Baltakis, visuomenėje dar trūksta konstruktyvių diskusijų ir, svarbiausia, atviro bei nuoširdaus istorijos pripažinimo.

Jau baigiamas filmuoti pirmasis Jurgio Matulevičiaus ilgo metro vaidybinis filmas pasakoja apie pagrindinį herojų Andrių Gluosnį, kuris nužudo žydą Izaoką kraupių Lietūkio garažo žudynių, įvykusių 1941 metais Kaune, metu. Filmas paremtas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka ir yra bene pirmas lietuviškas vaidybinis filmas, kuriame minimi lietuvių ir žydų santykiai bei mūsų tautos prisidėjimas prie Holokausto.

Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje

 “Pajūrio naujienos”

Aut. Romualdas Beniušis. Nuotraukoje : P.Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.

Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos. Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.

Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas(stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.

Solomono Atamuko knygos LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Solomono Atamuko knygos LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Birželio 11 d. LŽB Jašos Heifetzo salėje pristatyta Istorijos Dr. Solomono Atamuko (1918-2014) knyga“ LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”.  Naujoji knyga yra autoriaus sumanytas pirmosios knygos tęsinys. Pats autorius paskutiniais savo gyvenimo metais sunkiai sirgo, apako, todėl knygos tęsiniu rūpinosi, rašė ir rinko medžiagą sūnus, dukra, anūkas, marti – visi dirbo kruopščiai ir nuoširdžiai. Abi knygos, pasak dukros, ilgametės LŽB pirmininko pavaduotojos Mašos Grodnikienės, išleistos šeimos lėšomis.

Skaitytojas, kuris domisi litvakų istorija, dabar gavo gerą naudingą, informatyvią knygą, joje surinktos 458 litvakų biografijos, knygoje vadinamos biogramomis ir yra suskirstytos pagal šalis, kuriose jie galų gale apsigyveno tarsi trumpos apybraižos. Knygoje galima perskaityti ir apie neįtikėtiną pasaulio garsenybių, kilusių iš Lietuvos, likimą, išsilavinimą ir jų darbus. Autorius siekė surinkti kuo daugiau informacijos ir biogramų apie išgyvenusius Holokaustą.

Išsigelbėję karo metais litvakai, gyvendami Lietuvoje, Izraelyje ar pasklidę po pasaulį, sukūrė šeimas, didžiuojasi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais: jeigu gimsta ir auga jaunoji karta, vadinasi: Am Israel Chai! – Izraelio Tauta gyva!

XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai, iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių. Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. Šią knygą spaudai parengė ir pristatė autoriaus sūnus Markas Atamukas, matematikos mokslų daktaras, išvykęs su šeima  iš Lietuvos gyventi į Izraelį 1990m.

Pristatyme dalyvavęs Izraelio ambasadorius Amir Maimon sakė, kad važinėdamas po Lietuvos miestus ir miestelius vis užeidavo į bibliotekas, ieškodamas knygų apie žydus ir dažniausiai rasdavo tą pačią pirmąją S.Atamuko knygą apie Lietuvos žydų 700 metų istoriją Lietuvoje. Šiandien, kai jau atlikta daug mokslinių tyrimų apie žydų gyvenimą Lietuvoje, žinom, kad litvakai labai prisidėjo prie Lietuvos ir Izraelio valstybingumo stiprinimo. Jų gyvenimas nesustojo po Holokausto tragedijos. Šią naują S.Atamuko knygą ambasadorius pavadino tikros sūnaus Marko Atamuko meilės tėvui pavyzdžiu.

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų areštus. Lietuviai ir žydai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.  Lietuvos piliečių. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose.

Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną Lietuvoje minimi žuvę tremtyje.

Pirmaisiais sovietų okupacijos 1940m. žydams buvo suduotas pirmas žiaurus smūgis: uždarytos visos žydų institucijos, nacionalizuotas turtas, nemaža dalis žydų kartu su lietuviais deportuoti ir įkalinti Rusijos rytuose.

Kaip rašoma naujoje Solomono Atamuko knygoje (2018)  „Lietuvos žydų keliai. Atmintis, tikėjimas, viltis“, pagal LSSR NKGB 1941-04-25 įsakymą Nr.0023, ruošiantis naujiems trėmimams,  NKGB rengė „antisovietinių ir kontrrevoliucinių elementų“ sąrašus. Penkių dienų NKGB suvestinėse buvo tokios kategorijos:

Žemvaldžiai, stambūs fabrikantai, stambūs pirkliai ir namų savininkai, žydų nacionalinė kontrrevoliucija: visų sionistų organizacijų vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai, Bundo vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai. Taip pat žydų, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, sąjunga, žydų kombatatantų (karių) sąjunga, Beitar  (žydų sionistinio jaunimo sąjunga), EL- AL emigracijos organizacijos, sionistų – revizionistų partija.

1941 birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. Iš Lietuvos buvo deportuota apie 3000 žydų, negalutiniais duomenimis, lageriuose ir tremtyje mirė 375 žydai .

Ištremti į Sibirą žydai giliu dvasiškumu ir tikėjimu priešinosi žiauriam sovietinių represijos organų terorui. 1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Santykinai labiausiai nuo tremties nukentėjo žydų bendruomenė – buvo ištremta daugiau nei 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.).  Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur buvo jiems priešiška aplinka ir svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, užsiėmimas, darbas, suardyti tradiciniai šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. 33,59 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė. Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.

DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS “LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS

BIRŽELIO 11 D. 18 VAL. LŽB J. HEIFETZO SALĖJE VYKS ISTORIJOS DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS
“LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS

XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai,
iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių.
Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. 
Knygoje glaustai atpasakojama litvakų istorija, pateikiamos 458 žymių ar menkiau žinomų litvakų biogramos: 

skirtingų kartų, pažiūrų ir likimų, Lietuvos, Izraelio ir kitų šalių piliečių gyvenimų apybraižos.

Renginio moderatorius – Leonidas Melnikas.
Pristatyme dalyvaus muzikinis trio Musica Camerata Baltica:
Leonidas Melnikas (fortepijonas); Borisas Traubas (smuikas),Valentinas Kaplūnas (violončelė).

Maloniai kviečiame dalyvauti ir arčiau susipažinti su knygos sukūrimo tikslu ir istorija.
Pristatyme dalyvaus autoriaus sūnus Markas Atamukas, parengęs knygą spaudai.
|LAIKAS: 18.00| VIETAPylimo g. 4, Jaschos Heifetzo salė|
Įėjimas laisvas

Senojoji Kalvarijos sinagoga nušvito nuo žydiškų dainų

Senojoji Kalvarijos sinagoga nušvito nuo žydiškų dainų

Kai senojoje Kalvarijos sinagogoje suskambo pirmieji Lenkijos ansamblio „Vocal Varshe“ akordai ir dainininkų balsai, juk jie dainavo  sinagogų dainas ten, kur jas daugiau nei prieš 77 metus giedodavo rabinas, kantorius ir Kalvarijos žydai, o pati sinagoga buvo tokia pat pilna besimeldžiančių šio Kalvarijos štetlo gyventojų kaip dabar susirinkusių į koncertą, senasis pastatas nušvito…

Į vis dar apleistą sinagogą atvyksta puikus dainininkų tercetas iš Lenkijos, nuostabūs balsai per atidarytus sinagogos langus aidi per visą Kalvariją garsiai, o  žydų dainų klausytis susirinkę miesto gyventojai, sausakimšoje sinagogos erdvėje ploja ir ne vienas tą akimirkq pagalvojo, kad garsusis Kalvarijos trijų sinagogų kompleksas vis tik turėtų atgimti kuo greičiau, kad tokia muzika ir dainos skambėtų dažniau, kad jų klausytis važiuotų iš viso pasaulio, čia gyvenusių žydų anūkai ir proanūkai, juk Kalvarijoje iki Holokausto žydai sudarė daugumą gyventojų. Jų atminimą koncerto pradžioje pagerbė vietos jaunimo choras su žydiška daina.

Kai 1713 metais Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II žydų kahalui suteikė privilegiją užsiimti įvairiais verslais ir amatais, prekiauti, įrengti kapines, pastatyti ne aukštesnę už bažnyčią sinagogą,  „Žydų Kalvarijoje“ ėmė kilti maldos namų stogai.

Kalvarijos sinagogų kompleksas dabar yra Lietuvos valstybės saugomų kultūros vertybių sąraše: barokinė sinagoga, statyta 18 amž. , eklektinė sinagoga, pastatyta 19 amž. antroje pusėje, šalia iškilo plytinė Talmudo mokykla ir rabino namas, tai buvo 19 amž. pabaigoje – 20 amž. pradžioje.

2014 metais pagal panaudos sutartį Lietuvos žydų bendruomenė Kalvarijos savivaldybės administracijai 50-čiai metų perdavė teisę valdyti maldos namus, administracija įgijo galimybę į juos investuoti. Pasirašiusi panaudos sutartį, Kalvarijos savivaldybės administracija įsipareigojo šią sinagogą, radus finansų, restauruoti, o iki tol – užkonservuoti. Planuota skirti kultūrinei veiklai, tačiau iki šiol darbai nevyksta, keičiasi valdžios, požiūris į sinagogų restauravimą  keičiasi taip pat. Po sutarties pasirašymo savivaldybė nedarė nieko, nerodė jokios iniciatyvos, net ir ten kur buvo galima gauti lėšas tvarkybai.

Lietuvos žydų bendruomenė tikisi, jog Kalvarijos savivaldybės atstovai duotų pažadų laikysis. Prieš kelerius metus daugumos kalvarijiečių nedomino galimybė unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms.

Toliau fotografės Mildos Rūkaitės nuotraukose: „Vocal Varshe“ koncerto Kalvarijos sinagogoje akimirkos ir drauge su ansambliu nusifotografavęs, Holokaustą išgyvenęs, nes tetos buvo išgelbėtas, vienintelis kalvarijietis žydas Maušis Segalis su žmona.

Lenkijos ansamblio „Vocal Varshe“ koncertas sakralinėje Vilniaus vietoje

Birželio 6-os vakare, ypatingoje Vilniaus vietoje, Vokiečių g.  kieme, kur dar prieš 75 metus stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga,  skambėjo nepaprastos, jautrios, nuostabaus grožio kompozicijos jidiš, hebrajų ir ladino kalba. Koncertavo grupės „Vocal Varshe“ ansamblis. Renginį organizavo Lenkijos Kultūros institutas Vilniuje ir Lietuvos žydų bendruomenės. Lenkai muzikantai iš Varšuvos pristatė klausytojams jaudinančias dainas iš Varšuvos ir Vilniaus geto.

Lietuvos žydų bendruomenės Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas pradėjo renginį didžio žydų poeto Mošė Kulbako „Vilniaus“ poemos žodžiais:

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis. (Vertė Alfonsas Bukontas)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sveikindamas visus susirinkusius į koncertą, kalbėjo, kad ši koncertui pasirinkta vieta visiems Vilniaus gyventojams, lietuviams ir lenkams primena, jog mes padarėme ne viską, kad Holokausto metu išgelbėtume daugiau gyvybių. „Todėl pasakymas, kad čia turi stovėti Didžiosios sinagogos bent jau atminimas ar dalinis atstatymas, ar jos ženklai, kurie telks bendruomenę, nes tai rūpi ne tik žydams, bet ir visiems Vilniaus gyventojams. Manau, kad tai būtų suvienijimas tautų, gyvenančių Vilniuje. Leisiu sau pasakyti šiek tiek apie žydų bendruomenės reikalus, nes tai gali tapti jos susitaikymo simboliu.  Kai ateina reikalas kalbėti apie Didžiąją sinagogą, visi susėdame prie stalo ir kalbamės apie tai, kas čia turėtų būti. Man atrodo, kad tai labai svarbu ne tik dėl to, kad čia stovi baisus sovietinio darželio pastatas, juk stovėjo  kažkada gražūs pastatai ir buvo kitokia aplinka.

Man šis darželis yra dar baisesnis ne dėl šių silikatinių plytų, bet dėl to, kad čia užaugo karta žmonių, kurie žaidė, mokėsi, jų auklėtojos rūpinosi vaikais ir nieko nežinojo ant kokių pamatų šis darželis stovi. Bandau pažvelgti akimis savo bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių, ką reiškia vieną dieną suvokti , kad tu žaidei ir gražias dienas leidai ant praeities didybės griuvėsių ir net nenutuokei, kas tai yra. Man atrodo mūsų galvose jau šiandien vyksta Didžiosios sinagogos atstatymas, kai mes čia esame ir renkamės į tokį renginį. Net neabejoju, kad fizinis atstatymas vienokia ar kitokia forma, įvyks. Mano kaip mero noras, kad Vilnius savo 700 metus pasitiktų su visiškai pasikeitusia šia vieta, kur nebus baisių sovietinių paminklų ir praeities nuoskaudos bus tapusios ateities kūrimu. Ačiū visiems, kurie čia atėjo ir koncertuos, nepamirškim, mes čia šiandien pradedam atstatinėti Didžiąją sinagogą“, – kalbėjo Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo visiems atvykusiems pasiklausyti muzikos ir Vilniaus merui, leidusiam organizuoti koncertą tokioje ypatingoje vietoje, kur atgyja žydų dvasia, nuo kurios prasidėjo Vilniaus Gaono mokslai. „Man tas darželio pastatas, stovintis dabar sinagogos vietoje irgi nepatinka, bet Jūs, mere nuspręsite, ar jį reikia nugriauti. Mes žydai nuspręsime, ar reikia atstatyti sinagogą, o gal dar pagalvoti, ar kitokiu būdu įamžinti, bet sutvarkyti aplinką, kurioje mes čia esame, būtina, matyt, visi su manimi sutiks. Labiausiai noriu pasveikinti atvykusius svečius, dainininkus, kurie šį vakarą praskaidrins gera muzika. F. Kukliansky palinkėjo visoms bendruomenėms viso geriausio, taikos Vilniuje ir Lietuvoje“.

Lenkijos Kultūros instituto direktorius Marcinas Lapčinskis pabrėžė, kad grupės „Vocal Varshe“ koncertas yra labai simboliškas, nes visi stovi toje vietoje, kur  prieš keliasdešimt metų  skambėjo jidiš, hebrajų, ladino lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių kalba. „Tai buvo žydų pasaulio centras, labai svarbi vieta Vilniaus ir Europos žemėlapyje. Šiandien mums pasisekė pakviesti į Lietuvą vieną talentingiausių jaunų lenkų vokalinį Varšuvos ansamblį „Vocal Varshe“, kuris koncertuos Vilniuje, Kėdainiuose ir Kalvarijoje. Lenkijos Kultūros institutui labai malonu, kad galime prisidėti prie šios vietos atgimimo. Varšuvoje kaip ir Vilniuje iki karo buvo labai intensyvus žydiškas gyvenimas, dabar žydiškoji Varšuva atgimsta, ten vyksta daug koncertų, festivalių. Tikimės , kad ir ši Vilniaus vieta atgims“.

Daugiau nuotraukų ir informacijos apie ansamblį „Vocal Varshe“.

Fotografė Milda Rūkaitė.