Mokslas, Istorija ir Kultūra

Tarpukario Lietuva būtų pripažinusi Jeruzalę Izraelio sostine

lzinios.lt

Ne taip seniai Lietuva palaikė Donaldo Trumpo iniciatyvai prieštaraujančią Jungtinių Tautų rezoliuciją dėl Jeruzalės. O kaip Lietuva būtų balsavusi prieš šimtmetį?
Sionizmas šiandien Lietuvoje daugeliui asocijuojasi nebent su sąmokslų teorijomis, tačiau prieš šimtmetį šio „sąmokslo“ esmė tebuvo Izraelio valstybės sukūrimas. Idėja, kurią palaikė ir tautiniu pagrindu kurta Lietuva. Jei tuo metu būtų tekę tarti žodį už ar prieš žydų valstybės sostinės pripažinimą, Lietuva greičiausiai būtų balsavusi priešingai. Apie tuometinį Lietuvos ir sionistų santykį LŽ kalbėjosi su publicistu, televizijos laidos „Menora“ autoriumi Vitalijumi Karakorskiu. JAV leidinys “Jewish Floridian” pranešė apie G. Volkausko paskyrima Lietuvos generaliniu konsulu Palestinoje. – Lietuvos ir Izraelio diplomatiniai santykiai skaičiuojami nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau jūs ėmėtės daug senesnio laikotarpio. – Kai Lietuva Jungtinėse Tautose parėmė rezoliuciją, prieštaraujančią Jeruzalės, kaip Izraelio sostinės pripažinimui, susimąsčiau: kodėl? Gali būti, kad šiandien Lietuva mato priežasčių taip daryti, bet pažvelgę į tarpukario istoriją, matome, kad anuomet net ir etno-lingvistiniu principu kuriama Lietuva labai palankiai žiūrėjo į sionistų idėjas sukurti Izraelio valstybę. Lietuvos valstybingumą nemažiau noriai palaikė sionistai, kurie ne tik rėmė Lietuvos pripažinimą, bet ir aktyviai dirbo įtvirtinant valstybingumą. Kai Lietuva nubalsavo prieš Jeruzalės pripažinimą Izraelio sostine, iš daugelio žmonių girdėjau nustebimą būtent todėl, kad istorinis kontekstas diktuoja, galima sakyti, priešingą sprendimą. Šiemet Lietuva švenčia 100 valstybingumo metines, o Izraelis – 70 sukaktį. Diplomatinius santykius skaičiuojame nuo 1991 metų, bet taip yra tik todėl, kad tarpukariu Izraelio dar nebuvo, o sukūrus žydų valstybę – suverenumą jau buvo praradusi Lietuva. Nepaisant to, nuo pat 1918 metų santykiai iš tiesų buvo ir tai patvirtina ne tik žydų bendruomenės pastangos skatinti naujos Lietuvos valstybės pripažinimą, bet ir Lietuvos konsulato britų valdomoje Palestinoje atidarymas praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Pagrindinė šios diplomatinės atstovybės atidarymo priežastis – daugiatūkstantinė į Palestiną iš Lietuvos migravusių litvakų bendruomenė. Lietuvos ryšiai su Palestina buvo tamprūs ir intensyvūs, steigtos bendros organizacijos, kaip pavyzdžiui draugija „Lietpal“, Žydų tautinio fondo rėmimo draugija ir kt.

Nacionalinė konferencija „Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų istorijos“ Ariogaloje

Renginio data ir tematika pasirinkta neatsitiktinai. Ariogalos gimnazijos direktoriaus Arvydo Stankaus nuomone, minėtas renginys yra tarsi kilnojamas memorialas, menantis istoriją. Renginio svečias Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, džiaugėsi salėje esančių daugiau nei dviejų šimtų dalyvių šviesiais veidais ir tikimybe, kad jie yra tolerantiški, svetimi militarizmui, kalbantys apie tai, kas buvo ir ko nėra. Tai svarbu, nes neminėdami praradimų juos galbūt dar kartą užmušame užmarštimi. Pasak G. Žako, iki Antrojo pasaulinio karo visi gražiai drauge gyveno – apie 3 tūkst. žydų tautybės žmonių buvo Lietuvos kariai savanoriai. Iš prieškario atsimenama, kad lietuviai žydus per Velykas vaišindavo margučiais, pastarieji lietuvius – macais. Tačiau atėjo sovietai, nuo kurių nukentėjo tiek vieni, tiek kiti, o vėliau atėjo naciai su sveiku protu nepaaiškinama politika, reiškiančia žmonių naikinimą.

Pasak Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomojo direktoriaus Ronaldo Račinsko, prieš 73 metus pasaulis atvėrė Aušvico konclagerio vartus ir pamatė, kas ten vyko. Tačiau pasaulis daug ko nematė, galbūt ir nenorėjo matyti, tinkamai neįvertino to, kas buvo iki tol. Konferencijos proga liūdna – pagerbiame apie 6 mln. nužudytų žydų atminimą. Lengviausia būtų pasakyti, kad buvo tokios aplinkybės, nacių politika, jėgos, palaikančios žmonių naikinimo idėją. Kita vertus, buvo ir vertybiniai kelrodžiai – žmonės, kurie nepaprastai rizikavo, kai kas padarė tai, į ką sureagavo pasaulis.

“Vilna knygų kontrabandininkai”

YIVO nuotraukoje: karutis su laikraščiais ir meno kūriniais, Levo Tolstojaus biustu, surasta Vilniuje 1944m. liepą.

“Kaip nedidelis žydų būrys priešinosi naciams, kai jie stengėsi sunaikinti “Lietuvos Jeruzalės” kultūros vertybes. Geraldas J. Steinacheras apžvelgia naują Davido E. Fishmano knygą “Knygų kontrabandininkai”.

Naciai ne tik norėjo nužudyti visus žydus; jie taip pat buvo pasiryžę išnaikinti visą žydų meną ir literatūrą. “Knygų kontrabandininkai”, Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David’as E. Fishmanas supažindina  su klestinčia Rytų Europos žydų kultūra ir su žmonėmis, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų šią kultūrą nuo barbariško nacių puolimo.

Vilna, šiandien labiau žinomas kaip Vilnius, buvo Rytų Europos žydų kultūros sostinė, dar vadinama “Lietuvos Jeruzale”, Holokausto išvakarėse mieste gyveno 193 000 etninių gyventojų, iš kurių apie 28% buvo žydai. Visiems mylintiems knygas jis buvo knygų miestas. Jidiš literatūra klestėjo gyvoje rašytojų bendruomenėje. Miesto žydų kultūros įstaigos, tokios kaip Strašuno biblioteka ir Jidiš mokslinis institutas YIVO garsėjo savo išskirtinomis literatūros ir žydų istorijos kolekcijomis.

1941 m. Birželio 22 d. Vokietijos vermachtas įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Vilniuje naciai atsirado  po dviejų dienų, o žydų bendruomenės puolimas prasidėjo beveik iš karto. Keturiasdešimt tūkstančių žmonių buvo suvaryti į du mažus getus, sukurtus miesto teritorijoje, kurioje prieš karą gyveno tik 6 000 žmonių. Maisto, vandens ir šildymo nepakako. SS ir jų kolaborantai lietuviai dažnai apsupdavo dideles geto gyventojų grupes ir išveždavo į Panerių mišką, kur juos nužudydavo.

Įkalintieji gete žydai stengėsi daryti viską, kad išliktų gyvi ir išlaikytų savo kultūrą. Gete buvo įkurta biblioteka, o jos direktoriumi tapo Hermanas Krukas, vienas iš labiausiai vertinamų bibliotekininkų tarpukario Lenkijoje. Nepaisant žiaurių sąlygų getuose, daugelis žmonių toliau skaitė ir rašė, Krukas tai pavadino “knygos stebuklu gete”. Jis kartu su kitais intelektualais buvo įsipareigoję stiprinti getų gyventojų dvasią ir orumą. “Net ir agonijoje, – rašo P. Fishmanas, – žydiškas Vilna” išliko ištikimas savo tvirtam vidiniam tikėjimui.” “.

Žydai švenčia medžių šventę Tu bi-Švat

Šiandien sausio 31 žydai švenčia medžių šventę Tu bi-Švat – tai vaismedžių naujieji metai. Šis atskaitos taškas svarbus, siekiant atskirti, kurių metų derlius priklauso kuriems metams. Vaisiai, užsimezgę iki šios dienos, priklauso einamiems metams, o po jos – sekantiems.

Ši diena, jei švenčiama paprastą savaitės dieną, niekuo ypatingesniu neišsiskiria iš kitų dienų, t.y. nėra ypatingų apribojimų ar įpareigojimų. Yra tradicija valgyti vaisius, kurie susiję su Izraelio žeme, t.y. ten auga, kaip parašyta: „…nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst 8,7-8) Labai pasiseka, jei galima paragauti tais metais dar neragauto vaisiaus, ir tokia proga pasakyti palaiminimą Šehechejanu

Kauno miesto bibliotekoje paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Kauno miesto bibliotekoje paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Kauno diena

Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje pirmadienį vyko Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas. Kompoziciją „Išgelbėti pasauliai“ pristatę Kauno dailės gimnazijos moksleiviai ragino nepamiršti nei Holokausto aukų, nei jų gelbėtojų.

Renginyje apsilankęs Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skaitė Lietuvos žydo šeduviškio Samuelio Bekino laišką ir pabrėžė, jog Holokausto metu nužudyti žydai buvo mūsų tautos dalis, todėl labai svarbu šią dieną prisiminti ir minėti tam, kad istorija niekada nepasikartotų.

Jautrią kompoziciją „Išgelbėti pasauliai“ atlikę moksleiviai susirinkusiesiems priminė garsiąją citatą iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Jie skaitė Holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimus bei laiškus, akompanuojant Kipro Petrausko muzikos mokyklos mokytojoms Lusine Sargsyian bei Vilhelminai Gerulaitei, atliko dainas jidiš kalba.

Kompozicijos autorius Kauno dailės gimnazijos Tolerancijos centro vadovas istorijos mokytojas Saulius Mikuckis kreipdamasis į susirinkusius pastebėjo, kad kalbant apie Holokaustą, dažniau minimi nusikaltimus organizavusiųjų ir vykdžiusių vardai, todėl šiuo renginiu norėta paskatinti nepamiršti tiek Holokausto aukų, tiek jų gelbėtojų.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dėkojo moksleiviams ir jų mokytojui už nuoširdžiai atliktą jaudinančią kompoziciją. Pasak jo, labai svarbu, kad jauni žmonės, moksleiviai ir studentai, turėtų tvirtą ryšį su žydų bendruomene, nes tik taip galima laužyti stereotipus ir mitus apie šią tautą.

Kas atsitiko Lenkijai, – klausia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky?

Lenkijos žydai – kažkada buvusi didžiausia Europos žydų bendruomenė LDK, o tai kas iš jos liko po Holokausto, šiandien, matyt negalės niekada suprasti Lenkijos Seimo pareiškimo 2018 sausio 26d., kurį mes išgirdome per TV ir radijo žinias. Istoriškai  Lietuvos ir Lenkijos žydų bendruomenes sieja draugiški ryšiai visose srityse, palaikome dalykinius santykius su religine ir pasaulietine bendruomene, žinom apie Lietuvos Seimo narių asmenines pastangas padėti, sprendžiant ginčus dėl lenkiškos abėcėlės raidžių rašymo, prisimenam Lenkijos prezidentų Aleksandro Kvasnievskio, Lecho Kačinskio,  Bronislavo Komarovskio pastangas gerinti santykius su Lietuva.

Kaip galėjo atsitikti, kad dabartiniai Lenkijos Seimo nariai priima įstatymą, numatantį trejus metus laisvės atėmimo asmenims, viešai skelbiantiems, kad Lenkijos valstybė arba tauta yra kalta dėl nacių nusikaltimų, arba vartojantiems netinkamą formuluotę apie koncentracijos stovyklas. Įstatymas atspindi oficialią Lenkijos vyriausybės poziciją, kad per nacių okupaciją didžioji dauguma lenkų elgėsi didvyriškai. Vis dėlto pažymi, kad šalyje daug žmonių kolaboravo su naciais ir įvykdė baisių nusikaltimų.

Man kyla dar vienas klausimas, ar ne nuo tokių neatsakingų žingsnių, antisemitinių įstatymų ir vertinimų bei pareiškimų viskas prasidėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą?

Prisimenam ir Čijunę Sugiharą, Kaune išdavinėjusį „Gyvenimo vizas“  Holokausto pasmerktiems Lenkijos žydams.

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną paminėta Ariogaloje, Raseinių rajone

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną paminėta Ariogaloje, Raseinių rajone

Sausio 26 dieną, minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Ariogaloje, Raseinių rajone, vyko nacionalinė konferencija „Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų istorijos“. Šioje konferencijoje dalyvavo ir Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos moksleiviai: 8b klasės mokinės Goda Mickevičiūtė, Kristina Jarulytė, Austėja Jurevičiūtė, Akvilė Sudvojūtė bei 7b klasės mokiniai Kostas Balčiūnas, Faustas Gabrilavičius ir Jonas Biržietis. Moksleiviai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos Laimos Dargužienės, parengė meninę kompoziciją „Daktaras Meras Šachnelis Abraomas“. Poetiniu žodžiu „Saulėtekio“ mokiniai konferencijos dalyviams iš įvairių Lietuvos mokyklų papasakojo apie Šachnelio Abraomo Mero – žymiausio tarpukario Panevėžio žydo –– gyvenimą ir veiklą. Šis žmogus savo, kaip gydytojo, veikla nusipelnė pačios didžiausios pagarbos: XX a. pradžioje gyvenusius panevėžiečius gydė nepaisydamas jų tautybės, kiekvienam ligoniui skyrė tiek dėmesio, kiek jo reikėjo, nemokamai gydė vargstančiuosius, vadovavo privačiai Žydų ligoninei ir savo iniciatyva įsteigtoms gydytojų draugijoms, pirmasis Lietuvoje sukūrė medicinos draudimą. Ariogalos kultūros centre vykusioje nacionalinėje konferencijoje ir „Saulėtekio“ moksleiviai labai daug sužinojo apie žydus, gyvenusius įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tokia patirtis, pasak mokyklos Tolerancijos centro koordinatorės Irenos Gasiūnienės, yra naudinga tiek mokantis istoriją, tiek ruošiantis dalyvauti panašaus pobūdžio renginiuose.
Už nuoširdų bendradarbiavimą ir suteiktą informaciją apie daktarą Šachnelį Abraomą Merą dėkojame Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkui Gennady Kofman.

Mokytoja Laima Dargužienė

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Mark Adam Harold 

Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga ir banalu, bet viena iš savivaldybės funkcijų yra spręsti kaip vadinti savo teritorijos gatves. Tuo būdu, gyventojų atstovai gali išreikšti vietinės bendruomenės vertybes, tiek saviems, tiek pasauliui. Labai malonu ir naudinga, kai istorija yra įrašyta ne tik bibliotekose esančiose knygose, o ir ant gatvių pavadinimų lentelių, kurias gyventoja mato kasdien.

Dažniausiai nekyla klausimų dėl gatvių pavadinimų tinkamumo, pavyzdžiui niekas nekvestionuotų Jono Basanavičiaus vardo suteikimo miesto gatvei. Jo nuopelnai yra visiems tokie akivaizdūs, kad visi Lietuvos miestai su pasididžiavimu turi tokią gatvę savo centre.

Kartais gatvės pavadinimų pasirinkimo procesas tampa gilius jausmus žadinančia kontroversija, nes gatvės yra miesto kraujagyslės, ir visiems suprantama, kad pavadinimai yra žymiai daugiau nei būdas surasti pastatus. Gatvės pavadinimai yra miestiečių širdžių turinio atspindys.

Miesto vertybės

Retai Vilniaus Tarybos posėdžių salėje kalbame apie vertybes. Yra daug kitų būtinų buitinių dalykų Vilniuje, kartais net gyvybiškai svarbių reikalų arba sudėtingų finansinių problemų, reikalaujančių labai skubių sprendimų, kad gyventojams gyvenimas būtų patogesnis ir produktyvesnis. Kai tūkstančiams vilniečių reikia pavežimo į darbą, Taryboje svarstome kiek autobusų mums reikia pirkti, o “miesto vertybės” atrodo kaip sunkiai diskutuojama abstrakcija, nereikalinga sprendimo priėmimo procese. Mąstome savo galvomis, o ne širdimis. Na, taip mąstyti yra lengviau ir atrodo logiška.

Tačiau, be vertybinių pamatų, man sunku įsivaizduoti, kaip Taryba gali dėlioti prioritetus net debatuose apie transporto priemonių pirkimus. Sakyčiau, kad vertybių identifikavimas ir pasirinkimas yra esminis Tarybos narių darbas, o autobusų pirkimas, arba vaikų darželių skaičius, arba šildymo teikimo kainos mažinimas turi būti tiesiog mūsų suderintų vertybių pasekmė.

Atitinkamai, kai gyventojai pranešė man, kad Vilniuje turime gatvę prie pat Gedimino kalno, pavadintą antisemitinės organizacijos vadovo vardu, man tai skambėjo kaip visiškai nepriimtina situacija, kuri nedera prie musų deklaruojamų laisvos Lietuvos ir šiuolaikinių atviro Vilniaus vertybių.

Minėta antisemitinė organizacija vadinasi Lietuvių (o ne Lietuvos) Aktyvistų Frontas, ir tos organizacijos vadovas buvo Kazys Škirpa. Jo vardas po nepriklausomybės atkūrimo buvo suteiktas gatvei tarp Gedimino kalno ir Vilnelės.

KAIP IR DAUGUMA VILNIAUS GYVENTOJŲ, AŠ NEŽINOJAU, KAS BUVO TAS ŠKIRPA. MAN BUVO NESUVOKIAMA, KAD GATVĖ EUROPOS SĄJUNGOS NARĖS SOSTINĖJE TURĖTŲ ANTISEMITINĖS ORGANIZACIJOS VADOVO VARDĄ KAIP PAVADINIMĄ. KAIP TAIP GALI BŪTI?

Juk ta laisva Europa, kurioje gyvename, gimė po baisiausio karo žmonijos istorijoje, o didelė dauguma Lietuvos žydų – mirė, t. y. buvo nužudyti antisemitų kaimynų rankomis ir kulkomis etniniu pagrindu. Vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai, Lietuvos gyventojai ir piliečiai – sumesti į duobes kaip šiukšlės.

Vilnietis Abraham Sutzkever, “The greatest poet of the Holocaust”, testifying at Nuremburg.

Juk Gediminas, kurio vardu pavadintas kalnas, ant kurio stovi jo pilis, siuntė laiškus į Vakarus ir kvietė žydus į Lietuvą gyventi be baimės bei prisijungti prie Tautos gerovės sukūrimo.

Ar galima tai pamiršti?

Ar galima tai pamiršti?

Tikrai neįmanoma pamiršti nacistinės Vokietijos nusikaltimų, kurie buvo įšvykdyti II-ojo Pasaulinio karo metais. Maža to, būti šališku ir manyti kad tavęs tai neliečia – dvigubas nusikaltimas. Šiais žodžiais pradėjo savo kalbą Panevėžio miesto mero pavaduotojas Petras Lomanas, mitinge, skirtame Tarptautinei Halakausto atminimo dienai, prie memorialo „Liūdinti žydų motina“, Panevėžio miesto žydų kapinėse.

Šiandien net žvarbus oras ir nesibaigiantis lietus primena mums tragišką Holokausto laikmetį, kai buvo žvėriškai sunaikinti 6 mln. Europos žydų. Pasaulyje neturi būti vietos antisimetizmui, t.p., kaip ir terorizmui, karams ir nepakantumui vieni kitiems.

Lietuvos žydų (Litvaku) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, mitinge pasakė, kad šiandien mes minime visus nukankintus ir sušaudytus žydus visuose Lietuvos miestuose ir vietovėse, jų daugiau negu 200 tūkstančių. Tik nedaugeliui pavyko išgyventi  koncentracijos stovyklose, getuose, kalėjimuose siaubingais karo metais. Daugiau negu 600 tkst. žydų kariavo II-ojo Pasaulinio karo metu preš  nacistinę Vokietiją. Daugelis žuvo arba grįžo iš karo laukų, tapę invalidais. Mums ir mūsų kartai svarbu išsaugoti Holokausto atminimą.

LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas:  „Apkabinti būtąjį kartinį”

LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas: „Apkabinti būtąjį kartinį”

Holokausto aukų atminimo dienai skirtą renginį, poeto Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektą:  „Apkabinti būtąjį kartinį”, sveikinimo žodžiu pradėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky. Ji kalbėjo apie neraminantį antisemitizmo augimą ir jo pasekmes. “Yra daug šalių, kurios neišgyveno Holokausto ir nesupranta, kodėl jis įvyko. Palyginkim, daugelis mūsų nelabai domisi, kas vyksta Sirijoj ir nelabai domisi, kas vyksta toje ar kitoje tolimoje valstybėje. Reikėtų vis tik plačiau žiūrėti į antisemitizmą. Tik bendromis jėgomis galime pasiekti, kad joks genocidas, joks Holokaustas nebepasikartotų. Mes visiems garsiai pasakėme, kad neužmiršime savo žydų aukų. Tikrai jų nepamiršime.” Šį gražų lyrinį minėjimą Faina Kukliansky pasiūlė pradėti Tylos minute, pagerbiant Holokausto aukas.

Visuomenė buvo kviečiama ateiti į Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertą, pajausti ir išgirsti atsakymus į svarbius klausimus. Kvietimas į renginį patraukė akį su jame užrašytais klausimais:

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba?
Ar galima pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių?
Ar galimas dialogas tarp dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą?
Ar gali meilė, ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Susirinko pilna Jašos Heifetzo salė. Iš tikrųjų tai buvo labai jaudinanti nuoširdi programa, priminusi prarastus mūsų žmones, nekaltas žydų aukas, ne vienas klausėsi su ašaromis akyse.  Sergejus Kanovičius skaitė jautriomis stygomis parašytus savo kūrinius – gerus eilėraščius ir pasakojimus, po to jjdiš dainas dainuodavo Rafailas Karpis, akomponavo Darius Mažintas.

 

Čia pateikiamas vienas iš skaitytų Sergejaus Kanovičiaus kūrinių. “ Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17″.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“.

Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas Vilniaus žydas Tobijas Jaafetas sako, kad liko gyventi, nes jo gyvybę gelbėjo Pasaulio teisuoliai

Ilona Rūkienė

Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azreliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė, tėvo motina, Zelda Jaafet buvo įkalinta Rezekneje, Latvijoje. Visi šie išvardyti artimiausi mano giminės buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas. Fašistinė okupacinė valdžia siekė, kad žydai, čigonai ir neįgalieji būtų sunaikinti. Juos pavertė beteisiais vergais, beveik visus išžudė. Liko masinių žudynių kapai. Lietuvoje tokių yra per 200. Likau gyventi, nes mano gyvybę gelbėjo pasaulio teisuoliai, Lietuvos pulkininkas Juozas Katinskas, jo sesuo Kotryna Katinskaitė, ponia Juodvalkienė. Mane gelbėjo Marija Katinskienė, Ona Doveikienė, kunigas Alminas, profesorius Konstantinas Jablonskis.

Kalbamės Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse. Ką Jums reiškia ši diena, ar dažnai sugrįžta prisiminimai?

Aš labai pasenau, pastaruoju metu iš namų praktiškai neišeinu. Dar turiu žmoną, su kuria jau daugiau kaip 60 metų esame kartu, bet ji dar labiau serga negu aš. Mūsų jausmus ir mintis atrofuoja ligos. Holokausto aukų minėjimai man išdilo ta prasme, kad jau praėjo daug metų ir savo tragiškų pergyvenimų, kuriuos aš sunkiai išgyvenau, stengiuosi neprisiminti, kad nesinervinčiau. Toks mano požiūris.

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena #WeRemember

Sausio 27-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną, 1945 m. buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla.

Nuo 2005 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja šią dieną paskelbė kasmetine Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena.

Ši diena labai svarbi visame pasaulyje, nes tarp mūsų vis dar gyvena žmonijos košmaro liudytojai – Holokaustą išgyvenusieji. Nes iki šiol – antisemitzmas vis dar egzistuoja net ir XXI a. visuomenėje.

Neišmokta istorija yra linkusi kartotis, todėl minėdami šią dieną ir pagerbdami visas aukas – mes saugome ateities kartas ir skleidžiame žinią, kad tai – negali pasikartoti. Nei vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.

Šiemet Pasaulinis žydų kongresas antrą kartą organizavo socialinę akciją #WeRemember skirtą pagerbti Holokausto aukoms – Lietuvoje aktyviai bendradarbiaujant ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei.

Visą mėnesį žmonės buvo kviečiami fotografuotis su užrašu #WeRemember (#Mes Prisimename) ir publikuoti socialiniuose tinkluose

Mes džiaugiamės, kad šiemet ši diena Lietuvoje yra minima taip gražiai – visuomenininkai, politikai, žurnalistai, mokyklos iš įvairių Lietuvos kampelių, organizacijos, nuomonės lyderiai jungėsi prie socialinės kampanijos ir dalinosi ne tik savo nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.

 

Užsienio reikalų ministerijoje surengtasTarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas

Užsienio reikalų ministerijoje surengtasTarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas

Sausio 26 dieną Užsienio reikalų ministerijoje kartu su Lietuvos žydų bendruomene paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

„Lietuvos žydų Holokaustas – mūsų šalies randas. Privalome prisiminti ir padaryti viską, kad tokia tragedija niekada nepasikartotų“, – sakė ministras Linas Linkevičius. Ministras kreipėsi į minėjime dalyvavusius Holokaustą išgyvenusius asmenis – prof. Marką Petuchauską, Fanią Brancovskają ir kitus – ir išreiškė pagarbą tiems, kurių tarp mūsų jau nebėra. Jis taip pat akcentavo ir svarbų užsienio diplomatų, prisidėjusių prie žydų gelbėjimo, vaidmenį. Pasak ministro, kiekvienas diplomatas privalo jausti pareigą padėti žmogui, nepaisant jo tautybės.

Užsienio reikalų ministras pakvietė visus prisiminti Lietuvos žydų kultūros paveldo gelbėjimą ir neseniai atrastą išsaugotų YIVO archyvų ir knygų istoriją. „Lietuvos istorija neįmanoma be žydų, žydų istorija neįmanoma be Lietuvos“, – teigė L. Linkevičius.

Minėjimo akimirkos

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Holokausto aukų atminimo dienos minėjime URM

Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė penktadienį, sausio 26d. pakvietė į Užsienio reikalų ministeriją paminėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Minėjime dalyvavo  Holokaustą išgyvenę žydų bendruomenės nariai ir žydų gelbėtojai, Seimo nariai, užsienio valstybių ambasadoriai.

Gedime bendrapiliečių, draugų, patriotų, o mano bendruomenės narių atveju, kas kartą išgyvename savo artimųjų šeimos narių netektį. Vertiname, kad bendras aukų pagerbimas inicijuotas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, t.y. Lietuvos valstybės.

Man garbė, kad tarp mūsų šiandien yra ir Holokaustą išgyvenę bendruomenės šviesuliai. Jūsų gyvenimas yra dovana mums, o Jūsų liudijimas yra geriausia pamoka bet kuriai auditorijai. Pagal žydų tradiciją linkiu jums sulaukti 120.

Neseniai girdėjau vieną rabiną sakant, kad kančia padaro žydą tikru žydu, kad be kančios žydas yra ne žydas. Aš asmeniškai nemanau, kad kančia yra neatsiejama žydo būtis. Gyvenkime be jos. Nenoriu, kad mano vaikai ir anūkai kentėtų kaip mano tėvai.

Liūdna, kad minėdami Holokausto aukų atminimą pradedame švęsti Lietuvos valstybės šimtmetį. Tikėkimės, kad tai, kas buvo padaryta žydams Lietuvoje – įvykdytas genocidas – niekada nepasikartos.

Neseniai girdėjau vieną išmintingą žmogų sakant, kad istorija vis žengia pirmyn, bet antisemitizmas nuolat sugrįžta.

Šis renginys yra vertingas, nes čia mes galime kalbėti ir liudyti visiems, juolab, kad Lietuvos Vyriausybės pasitarime pritarta antisemitizmo apibrėžimui, kurį Bukarešte vykusioje sesijoje priėmė Tarptautinis Holokausto atminties aljansas. Visoms valstybės institucijoms siūloma atsižvelgti į šią apibrėžtį savo veikloje.

Tarptautinio Holokausto atminties aljanso rekomendacijoje rašoma dėl teisiškai  darbinės antisemitizmo apibrėžties įtvirtinimo, taip pat konstatuojama, jog „Antisemitizmas yra tam tikra samprata apie žydus, kuri gali pasireikšti neapykanta žydams. Žodinės ir fizinės antisemitizmo apraiškos yra nukreiptos į žydus arba ne žydų tautybės asmenis ir jų nuosavybę, žydų bendruomenės institucijas ir religinius objektus.“

„Visas demokratinis pasaulis turi nuolat kovoti su vis dar pasitaikančiomis antisemitizmo apraiškomis, užkirsti menkiausias galimybes šiam negatyviam reiškiniui atsirasti. Todėl vieningas ir platus antisemitizmo apibrėžties taikymas turi prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų sustiprinti kovą su antisemitizmu“- aš citavau Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį.

Dvidešimt pirmame amžiuje neturi likti vietos antisemitizmui. Niekur jo neturi likti: nei straipsniuose, nei kalbose, nei socialiniuose tinkluose ir komentaruose! Mūsų įsipareigojimas siekti šio tikslo, yra geriausias būdas pagerbti Holokausto aukas, kurių MES niekada neleisime pamiršti!

Šiemet rugsėjį minėsime Vilniaus geto sunaikinimo 75-metį.

Šiandien, didžiuodamasi galiu pasakyti, kad mūsų žydų bendruomenė išleidžia unikalią knygą: Vilniaus geto kalinio Itzchako Rudaševskio dienoraštį. Tai vaiko dienoraštis, neįtikėtinas liudijimas vaiko akimis, jis tikras ir labai liūdnas. Ši knyga, kurią pristatysime Vilniaus Knygų mugėje, išliks kaip svarbus Holokausto įvykių įrodymas ateities kartoms.

Palangos turizmo informacijos centras parengė unikalų leidinį-maršrutą apie žydų paveldą

Lietuvoje nerasime miesto ar miestelio be žydų kultūros ženklų. Palangoje žydai gyveno nuo XV a. antrosios pusės. 1487 m. Palangoje jau veikė žydų laidojimo brolija Chevra Kadiša, todėl šis faktas leidžia teigti, kad miestelyje jau buvo žydų bendruomenė. XVII a. žydai sudarė nemažą Palangos gyventojų dalį, jie savo darbais stengėsi nedidelę gyvenvietę paversti klestinčiu miestu.

Palangos žydų bendruomenės istorijos tematika susilaukė nedaug specialistų tyrinėjimų ir sistemingai vis dar nėra išnagrinėta. Maršrutas „Žydų paveldo pėdsakais Palangoje“ supažindins Jus su žydų istorija ir kultūra. Aplankysite išlikusius ir menamus pastatus bei vietas, kurios liudija Palangos žydų bendruomenės gyvenimą. Taip pat aplankysite atmintinas žydų vietas ir kitus objektus. Tad šiuo leidiniu, parengtu naudojant įvairią autentiškų šaltinių medžiagą, pateikiami mažiau žinomi Palangos žydų istorijos raidos bruožai ir faktai.

Leidinį parengė Palangos turizmo informacijos centro vadybininkas Mindaugas Surblys. Maršrutą sudaro 14 objektų Palangos miesto savivaldybės teritorijoje bei pateikiama informacija apie 10 gintaro dirbtuvių ir parduotuvių. Leidinys išleistas keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų bei lenkų. Ateityje planuojama išleisti ir hebrajų kalba.

Šilalėje susitikimas su žydų bendruomenės nariais ir knygos pristatymas

Šilalėje susitikimas su žydų bendruomenės nariais ir knygos pristatymas

Artėjant Tarptautinei holokausto aukų atminimo dienai,  2018 sausio 25 d., Šilalės rajono savivaldybėje lankėsi Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas ir paveldosaugininkas Martynas Užpelkis, buvo pristatoma knyga „Šilalės krašto žydai: istorija, atmintis ir paveldas“.

LŽB Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas

Susitikime su Meru Jonu Gudausku, Administracijos direktoriumi Raimundu Vaitiekumi, jo pavaduotoja Vera Maciene ir Kultūros paveldo apsaugos vyriausiąja specialiste Jurgita Viršiliene aptarti klausimai dėl Kaltinėnų sinagogos išsaugojimo ir tvarkymo darbų, pastato įveiklinimo. Taip pat kalbėta apie žydų senųjų kapinių tvarkymą ir priežiūrą, diskutuota apie litvakų istorinės atminties išsaugojimą Šilalės rajone, tolimesnį glaudų bendradarbiavimą.

Jonas Gudauskas, Šilalės rajono savivaldybės meras

Vėliau Šilalės viešojoje bibliotekoje visuomenei buvo pristatoma knyga „Šilalės krašto žydai: istorija, atmintis ir paveldas“, kurios sudarytojai – Jurgita Viršilienė ir Hektoras Vitkus.

Šį leidinį sudaro mokslinė ir informacinė dalys. Mokslinėje dalyje (Šilalės krašto žydai XVII-XX a.: istorinė apybraiža) pateiktas istorinis Šilalės krašto žydų bendruomenės sanklodos ir kaitos tyrimas, suskirstytas į poskyrius, kuriuose analizuojami svarbiausi Šilalės krašto žydų istorijos aspektai įvairiais laikotarpiais: nuo XVII a. iki Holokausto.

Emmanuelis Levinas ir jo sąsajos su Lietuva

Sausio 25 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje įvyko litvako Emmanuelio Levino knygos „Laikas ir Kitas“ pristatymas. Renginyje dalyvavę filosofai Viktoras Bachmetjevas, knygos vertėjas, LR kultūros ministrės patarėjas, dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, dr. Danutė Bacevičiūtė, filosofė, Lietuvos kultūros tyrimo instituto mokslininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, Algirdas Davidavičius, VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytojas, diskutavo apie Emmanuelio Levino filosofinę mintį, pristatomą knygoje, kuri sudaryta E. Levino paskaitų ciklo pagrindu.

 

 

 

 

 

Knyga išleista dalinai finansuojant Gerosios valios fondui įgyvendinant leidyklos “Jonas ir Jokūbas” projektą.  

Apie filosofą plačiau tinklapiui lzb.lt pasakoja  dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė:

Apie vieno iškiliausių XX a. filosofų, Emmanuelio Levino (1906-1995), sąsajas su Lietuva galima kalbėti bent dviem aspektais. Pirmiausia, žinoma, tai, kad jis gimęs ir augęs Kaune, ir jo tėvai taip pat iš Lietuvos. Jis gimė Kaune 1906 metų sausio 12 dieną (pagal Julijaus kalendorių – 1905 metų gruodžio 30 dieną). Pagal žydų kalendorių – 15-tą Teveto mėnesio dieną. Kaunas tuo metu buvo Rusijos imperijoje Kauno provincijos sostinė. Pagal įrašą Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje, jo tėvas buvo Kauno miestietis Jehiel Levin, o mama – Dvoira. Įraše taip pat buvo įrašyta ir apipjaustymo data – sausio 6 pagal Julijaus kalendorių. Tėvas taip pat buvo kaunietis – čia gimęs 1878 metais tėvams Abromui ir Feigei, o motina buvo iš Ylakių, ten gimusi 1881 m. Mošei Jicchakui ir Etai Gurvičiams. Kaune lankė kažkurią pradinę žydų mokyklą iki I pasaulinio karo. Per I pasaulinį karą šeima buvo priversta, kaip ir didelė dalis bendrai Lietuvos žydų, trauktis į Rusijos imperijos gilumą, ir taip Levinų šeima atsidūrė Ukrainoje, kur Emmanuelis buvo priimtas į gimnaziją Charkove, kur tuo pat metu persikėlė ir Kauno berniukų gimnazija. Visa šeima, kaip pasakojama, labai tuo didžiavosi, nes tai buvo reali galimybė Emmanueliui siekti aukštojo mokslo kur nors Rusijos imperijoje.

Europos parlamente sausio 24 dieną paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Europos parlamente sausio 24 dieną paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Minėjimą pradėjo EP vice pirmininkė Mairead McGuinness, pažymėdama, kad pagerbimo ceremonija organizuota kartu su Europos žydų kongreso vadovu Mošė Kantoru.  Mairead McGuinness dėkojo Izraelio Kneseto pirmininkui, atvykusiam pagerbti Holokausto aukų atminimo, taip pat Europos rabinams ir Briuselio vyriausiam rabinui. Ceremonijoje dalyvavo ir Europos šalių žydų bendruomenių vadovai, Lietuvos žydų benruomenę atstovavo Faina Kukliansky .

Buvusio Vilniaus geto kalinio Samuelio Bako paveikslų nuotraukos

Pateikiame dailininko Samuelio Bako paveikslų nuotraukas iš jo kolekcijų.

Prof. Marko Petuchausko prašymu šias nuotraukas atsiuntė Pucker Gallery ir leido jas publikuoti LŽB tinklalapyje (šioje Bostono galerijoje saugomi tapytojo Samuelio Bako kūriniai).

„Paveikslų nuotraukas,- rašo M. Petuchauskas,- atrinkau iš dailininko 2002 m. parodų „Samuel Bak: Return to Vilna“ katalogo. Šių dviejų parodų paveikslų kolekcijos Lietuvoje nebuvo eksponuojamos. Jie atrinkti straipsniui „Samuelio Bako sugrįžimas“ ir iliustruoja mano teiginius apie įspūdingą tapytojo meno atgimimą, naują kūrybos šuolį.

Čia tiktų parodyti paveikslą, kurį Bakas jaudinančiai dedikavo man, sužavėtas Tarptautinėmis meno dienomis Vilniaus geto teatrui atminti (2002).

Dailininko tėvui atminti -Yona 

Pasaulio Gineso rekordų knygos rekordininko, komiksų kūrėjo Al Jaffee darbų paroda „Vaikystės nuotykiai Zarasuose“

 Šios parodos iliustracijos yra Al Jaffee autoriniai darbai, įtraukti į Mary-Lou Weisman knygą ,,Pašėlęs Al Jaffee gyvenimas” (2010 m.). Pokalbio su savo biografe Mary-Lou Weisman metu Al save pavadino ,,atgaliniu imigrantu” – tuo metu, kada daugelis iš Lietuvos persikėlė į JAV, jis keliavo priešinga kryptimi. 1920 m. Savanos mieste buvo elektra, tualetai namuose, asfaltuotos gatvės, kino teatrai ir laikraščiai su kasdien leidžiamais karikatūriniais pasakojimais, vadinamais “comic strips” – komiškų piešinių serija.  Tuo tarpu Zarasai nuo paskutiniųjų 19-tojo amžiaus metų buvo mažai pasikeitę. Vietiniams Zarasų vaikams Al buvo keistas pašalietis. Vyravo kalbų įvairovė – lietuvių, rusų, lenkų ir jidiš. Vis dėlto jis greitai prisitaikė prie gyvenimo Zarasuose.  Vaikai susikūrė savų pramogų, ir visas miestas buvo jų ,,žaidimų aikštele”. Štai tokioje terpėje Al ir jo brolis Harry išsiaugino savo kūrybinius talentus. Lig šiol Al Zarasuose praleistus vaikystės metus vadina vienais iš laimingiausių savo gyvenime.