Mokslas, Istorija ir Kultūra

Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija

Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija

Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.

Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.

Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.

Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.

„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.

Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.

Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.

Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…

Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.

XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.

Ant nusavintos žemės

Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.

D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.

Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.

Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.

„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.

Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.

D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.

Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.

Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.

Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.

Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų

Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.

Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.

O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę.

Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui. Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.

„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“ Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.

Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Sinagoga buvusiam žydų kvartalui

Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą.

Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.

Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.

Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.

Progreso vieta

Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.

D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.

Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.

Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.

Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.

„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Vežikai pasiekė savo

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.

Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…

1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.

Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.

„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.

Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.

Miesto virsmų liudininkė


 

 

 

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr. / Algirdo Brazausko vizitas Izraelyje 1995 m. Kartu su Grigorijumi Kanovičiu ir Icchoku Meru

15min.lt  Ugnius Antanavičius

Lygiai prieš 25 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ištarė vieną svarbiausių „Atsiprašau“ savo gyvenime. Lankydamasis Izraelyje, Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė žydų tautos ir valstybės už lietuvius, kurie vykstant Holokaustui žudė ir plėšė savo bendrapiliečius žydus. Dabar šis įvykis Lietuvoje gerokai primirštas, tačiau tuomet A.Brazausko vizitas ir žodžiai sukėlė daug reakcijų ir Izraelyje, ir Lietuvoje.

Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.

A.Brazausko patarėjas J.V Paleckis dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.

Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai. Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.

Vilniaus Religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas sinagogoje netikėtai sutiko Nobelio premijos laureatą. Pasakojimas apie susitikimą.(Papildyta laišku)

Vilniaus Religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas sinagogoje netikėtai sutiko Nobelio premijos laureatą. Pasakojimas apie susitikimą.(Papildyta laišku)

Trečiadienį apie 12 val. Vilniaus Choralinės sinagogos maldų salėje vyko elektros instaliacijos remonto darbai. Nuėjau pasižiūrėti, kaip sekasi. Pamačiau vyrą, atidžiai tyrinėjantį sinagogą. Pasisveikinau hebrajų kalba. Vyras iš karto užbėrė mane klausimais apie sinagogos veiklą, Lietuvos žydų gyvenimą ir apskritai, „kaip mes Lietuvoje gyvename“. Įprastas žydo klausimas.

Aš irgi kaip žydas, į jo klausimus atsakiau klausimu: Iš kur jūs, kas jus domina sinagogoje, gal jums reikalingas ,,tfilinas“… Tada svečias kukliai prisistatė, kad dalyvauja Vilniaus Universiteto mokslinėje konferencijoje ir specialiai pasiliko dienai, kad užeitų į sinagogą, tikėdamasis sutikti žydą ir turėtų galimybę pasikalbėti, gal net jidiš kalba, o po to pavaikščioti po Vilniaus senamiestį.

Jo šeima kilusi iš Lenkijos, o Vilnius labai primena tėvų gimtinę. Tiesa, kukliai pridūrė – „ į Vilniaus universitetą mane pakvietė, nes esu Nobelio premijos laureatas… „ Pagalvojau – nieko sau juokeliai! Jidiš kalba paprašiau papasakoti svečio apie savo gyvenimą ir kaip jis tapo šio garbingiausio pasaulyje apdovanojimo laureatu.

Išgirdau nuostabią ir kartu tragišką pokario Lenkijos žydų šeimos istoriją. Paėmęs mano vizitinę kortelę pažadėjo atsiųsti prieigą prie savo Linkedin, kurioje galima susipažinti su visa jo mokslinės veiklos istorija.

Atsisveikinome sinagogos terasoje. Jis liūdnai apžvelgęs ją pasakė: “graži jūsų sinagoga. Ir kas žino, kiek Nobelio premijų laureatų būtų turėjusi Lietuva, jei tūkstančiai žydų nebūtų nužudyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose per nacių okupaciją”.

Lygiai po valandos Nobelio premijos laureatas Aaron Ciechanover atsiunte laišką.

Laiško vertimas iš hebrajų kalbos

Shmueli, sveiki !

Šiandien, lankantis Vilniaus sinagogoje, patyriau ypatingus jausmus.  Mūsų susitikimas  ir tavo pasakojimas apie Vilniaus žydų \religinės\ bendruomenės istoriją,  kuri ir šiandien gyvuoja, veikli ir žinoma. Linkiu bendruomenei sveikatos ir tvirtybės, išsaugant antrosios žydų tautos dvasinę sostinę.

Tikiuosi netrukus vėl susitikti.

 

 

Plačiau apie garsų mokslininką :    https://www.youtube.com/watch?v=XSXoTpw-ti0

Aaron Ciechanover, MD, DSc

Distinguished University Professor Laureate, the 2004 Nobel Prize in Chemistry

Member (Foreign), USA National Academies of Sciences (NAS)  and Medicine (NAM)

The Technion Integrated Cancer Center (TICC) The Rappaport Faculty of Medicine and Research Institute

Technion-Israel Institute of Technology, Efron Street, POB 9649, Bat Galim

Haifa 3109601  ISRAEL

 

 

 

 

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

kauno.diena.lt  Virginija Skučiaitė

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta. Aleksoto kapinėse, dalyvaujant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Marcusui Micheli ir gynybos atašė Robertui McVey, pagerbtas JAV karininko Samuelio J.Harisso žūties 100-metis.

Lietuvos savanoris

Ar daug kauniečių gali atsakyti į klausimą, kas buvo Samuelis J.Harissas, kurio vardu pavadinta gatvelė Aleksoto šlaite, netoli tilto? Atsakymus į šį ir kitus klausimus pateikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Pasak pašnekovo, žydų tautybės JAV pilietis, kariškis, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje, S.J.Harrisas 1919 m. su karine misija atvyko į Lietuvą. Čia savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.

Nuo 1920 m. sausio 1 d. tarnavo kurtos Amerikos lietuvių brigados štabe Kaune. “Kai 1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės daliniuose kilo komunistų inicijuotas maištas, tuo metu Kaune buvę Lietuvai draugiškų valstybių karinių misijų atstovai padėjo malšinti sukilimą. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas pulkininkas Williamas N.Swarthoutas susitarė su Didžiosios Britanijos karinės misijos viršininku, Lietuvos vyriausybės kariniu patarėju generolu Franku Percy Crozieriu padėti Lietuvai skiriant savo karininkus patarėjais prie lietuvių artilerijos ir aviacijos dalinių vadų”, – aiškino S.Ignatavičius.

Baltos vėliavos nepaisė

Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas S.J.Harissas buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos dalinio karius Aleksote. Jis 1920 m. vasario 23-iąją drąsiai nuėjo pas komunistų sukurstytus lietuvių karius, įsitvirtinusius Aleksoto kalne. Apie S.J.Harisso žūtį Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas “Trimitas” anuomet rašė, kad jis rankose laikė baltą vėliavą. S.J.Harisas siekė sužinoti riaušininkų skriaudas ir pageidavimus, kad galėtų apie tai pranešti Lietuvos karinei vadovybei, tačiau komunistų sukurstyti sukilėliai paleido į S.J.Harissą net penkiolika kulkų. Beje, straipsnį iš “Trimito” po kelių dienų persispausdino “New York Times”.

S.J.Harissas tapo vienintele taip ir nepradėjusios Lietuvoje veikti Amerikos lietuvių brigados auka. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi (anuomet taip vadinosi apdovanojimas) už pasižymėjimą tarnyboje. 1920 m. vasario 27-ąją jo palaikai iš Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios buvo išgabenti į JAV ir iškilmingai palaidoti Vašingtono priemiestyje, Arlingtono karių

Jaunas: už Lietuvos nepriklausomybę S.J.Harisas žuvo būdamas 25-erių.

JAV lietuvių padėka

Po poros metų Amerikos lietuviai Arlingtono kapinėse jam pastatė paminklą. Jį atidengus, JAV lietuvių delegacijoje buvęs LŠS Centro valdybos įgaliotinis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius apsilankė Baltuosiuose rūmuose ir anuomečiam JAV prezidentui Warrenui Gamalielui Hardingui įteikė peticiją dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure. Netrukus JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Kas žino, gal jauno ir garbingo JAV karininko žūtis kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Amerikos lietuvių pagarba, pastatant paminklą žuvusiajam, greičiau atvėrė duris Lietuvos Respublikos pripažinimui?” – retoriškai klausė S.Ignatavičius.

Pagerbė prie “Pietos”

Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. S.J.Harisso atminimas, jo žūties 100-metis buvo pagerbti Aleksoto kapinėse, prie atstatyto “Pietos” paminklo. Renginį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubas ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 212 kuopa, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Aleksoto seniūnija. Prie paminklo kalbėjęs M.Micheli padėkojo už S.J.Harisso atminimo pagerbimą, bylojantį apie bendras vertybes, gyvą savanorystės idėją. Aleksoto šv.Kazimiero parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius pažymėjo, kad žuvusysis – tai pavyzdys, kaip reikia branginti savo tėvynę ir kitų tautų laisvės siekį.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas atsiųstame laiške, padėkojęs už parodytą S.J.Harissui pagarbą, priminė, kad žydai aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, siekė jos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Renginį vainikavo gėlės, žvakutės, salvės ir minėjimas Aleksoto seniūnijos salėje.

Atminimas įamžintas

1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu.

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta.

Grigorijaus Kanovičiaus romanas nusitaikė į prestižinę 20 tūkst. eurų vertės premiją

Grigorijaus Kanovičiaus romanas nusitaikė į prestižinę 20 tūkst. eurų vertės premiją

lrytas.lt

Lietuvos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romano „Šėtono apžavai“ vertimas į anglų kalbą pateko tarp pretendentų pelnyti EBRD literatūros premiją – prestižinį apdovanojimą, skiriamą verstiniams kūriniams. „Šėtono apžavai“ (angl. „Devilspel“) atsidūrė ilgajame sąraše. Naujieną pranešė G.Kanovičiaus kūrinį išleidusi britų leidykla „Noir Press“.

Šį apdovanojimą prieš dvejus metus įkūrė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, juo stengiamasi pabrėžti verstinės literatūros svarbą. Komisija šiemet atrinko 10 kūrinių, tarp jų, be G.Kanovičiaus, figūruoja tokios pavardės kaip Borisas Akuninas. G.Kanovičius „Šėtono apžavuose“ vaizduoja įvykius, kurie remiasi tragiška žydų – Lietuvos piliečių – patirtimi pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais.

Romano personažai – lietuviai ir žydai – įkūnija amžiną gėrio ir blogio kovą.  2019 metais Didžiojoje Britanijoje išleistas G.Kanovičiaus romanas sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų.

„The Irish Times“ „Šėtono apžavus“ pavadino „galingu, net transcendentiniu romanu“. „The Jerusalem Post“ apžvalgininkui romanas pasirodė „dramatiškas ir jaudinantis“. Finalistai (trys rašytojai ir trys vertėjai) paaiškės kovo 30 dieną. Visas šešetas bus pakviestas į apdovanojimų ceremoniją Londone, kur balandžio 22 dieną bus paskelbti ir apdovanoti laureatai.

Nepriklausomybės kovose petys į petį šalia lietuvių valstybės laisvę gynė ir žydai.

Nepriklausomybės kovose petys į petį šalia lietuvių valstybės laisvę gynė ir žydai.

Generolas Vladas Nagevičius kalba žydų karių pagerbime 1928-aisiais. VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS RANKRAŠTYNO nuotr.

 

Gynė savo pažadėtąją žemę

1918 metų vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė tebuvo tik popieriuje įtvirtintos savos valstybės idėjos. Jas apginti teko ginklu. Bolševikams, bermontininkams, lenkams besiveržiant per Lietuvos sienas, į savanorių jos laisvės gynėjų gretas stojo visų tautybių šalies gyventojai. Žydai – taip pat.

Kovėsi kartu

Žurnalistas, kolekcininkas, ne vienos knygos autorius ir knygos „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ – apie Lietuvos žydus, dalyvavusius kuriant valstybę 1918–1940 metais – sudarytojas Vilius Kavaliauskas sako, kad Panevėžio kraštas nepriklausomybės kovų metais buvo išskirtinis.

Pirmiausia – savanorių kovotojų gausa, bet taip pat ir jų nuopelnais. Nemažai iš čionykščių žemių kilusių savanorių tapo Vyčio Kryžiaus kavalieriais, o kai kurie jų vieną aukščiausių Lietuvos karinių valstybės apdovanojimų pelnė ir dukart. V. Kavaliausko patikinimu, Panevėžio rajone šiuo požiūriu unikalus kiekvienas miestelis.

Štai iš Krekenavos ginti tik užgimusios nepriklausomybės išėjo beveik pusantro šimtų savanorių, iš Ramygalos – du šimtai. Tarp jų buvo ir žydų. Žydai prie nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo ir politiškai.

Paryžiaus taikos konferencijoje, kurioje buvo nustatytos taikos sutarčių tarp Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkų ir priešininkų sąlygos, Lietuvos delegacijos sudėtyje dalyvavo Simanas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas. Pirmasis, būdamas užsienio reikalų viceministras ir turėdamas didelę įtaką tarp Europos žydų, kėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą ir agitavo už tai. Žurnalistas apgailestauja, kad žydai, rašydami savo istoriją, yra nepaminėję daug kitų įdomių faktų apie tautiečius. Jo spėjimu, veikiausiai dėl to, jog patys ne viską žinojo, nebuvo aptikę informacijos archyvuose.

Manoma, kad nepriklausomybės kovose 1919–1923 metais dalyvavo tūkstančiai žydų savanorių, apie 100 žuvo. Tarp jų – ir Juda Šerenzonas, kilęs iš Panevėžio, Michelis Novogrudskis iš Krekenavos, Josifas Nalcmanas iš Kupiškio, kiti… Jų vardus knygoje „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ ir siekė įamžinti V. Kavaliauskas.

Dukart didvyris

Pasak knygos sudarytojo, Vyčio Kryžiais už nuopelnus nepriklausomybės kovose buvo apdovanota 20 žydų. Vienas jų – Volfas Kaganas – net dviem. Balbieriškyje gimęs pagal profesiją batsiuvys pasižymėjo kovose ir su bermontininkais, ir su lenkais. „Vienas jo žygių aprašytas šitaip: „1919 metų lapkričio 23 dieną kautynėse su vokiečiais bermontininkais ties Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas priešą pačiame miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs žaizdą, toliau puolė kartu su kuopos vyrais, tuo padrąsindamas kitus.

Priešas buvo išvytas iš Radviliškio“, – pasakoja V. Kavaliauskas, šį epizodą įtraukęs ir savo knygą. V. Kaganas buvo mobilizuotas 1919-ųjų balandį ir dalyvavo kovose su visais to meto Lietuvos priešais. Joms pasibaigus, buvęs 1 pėstininkų Gedimino pulko puskarininkis, V. Kavaliausko duomenimis, kaip savanoris kūrėjas, buvo gavęs 8 hektarus žemės ir ūkininkavo. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai jo šeimos nepagailėjo. Nors įvairios įstaigos, organizacijos, kaimynai bandė apginti Kaganus, jų laukė toks pat likimas, kaip ir daugumos vietos žydų…

Prezidentas Antanas Smetona įteikia vėliavą Žydų karių sąjungai. Kaunas, 1934-ieji. LCVA nuotr.

Aukojosi dėl Lietuvos V. Kavaliausko pasakojimu, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui žydai, kaip ir lietuviai, nelaukė priverstinės mobilizacijos ir stojo į partizanų būrius. Žurnalisto surinktais duomenimis, vien tik Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų jaunuolių.

1919 metais, jaunai nepriklausomai valstybei dar neturint savos kariuomenės, žydai Joniškyje įsteigė, aprūpino ir maitino žydų savanorių batalioną, vėliau tapusį vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės karinių vienetų. Tuo laiku šaliai apsirūpinti ginklais buvo sunki užduotis, primena V. Kavaliauskas.

Ir didžiausia kliūtis buvo ne finansai, o tai, jog aplinkui vyko kovos. Tad Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę skolon. Jis rizikavo ne tik ekonomiškai, bet ir savo gyvybe pristatydamas šaliai reikalingas prekes – taip tikėjo pergale. Žinoma, kad B. Šteinas kariuomenei tiekė ne tik ginklus, šovinius, bet ir arklius, vežimus, avalynę ir drabužius, duoną. Su kokiais iššūkiais jam teko susidurti, pasak V. Kavaliausko, vaizdingai atskleidžia tokia istorija.

Sykį B. Šeinui Lenkijoje nelegaliai supirkinėjant Lietuvos kariuomenei skirtus arklius, lenkai sučiupo jį varantį 25 rinktinius žirgus ir šiuos atėmė. Pats B. Šeinas vos spėjo pasprukti. Tačiau netoli: naktį verslininkas išvogė žirgus ir sėkmingai baigė kelionę. Anot žurnalisto, pasakoja, kad jau Lietuvoje B. Šeinas turėjo pasiūlymą parduoti arklius brangiau kitiems, tačiau atsisakė ir atidavė kariuomenei už suderėtą gerokai mažesnę sumą.

Dirbo valstybei ir be atlygio

1919-aisiais į Lietuvą įsiveržę bolševikai į savo gretas viliojo ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių žmones, tarp jų ir žydus. Tiesa, nelabai sėkmingai. Tuo metu į dar tik formuojamą Lietuvos kariuomenę, V. Kavaliausko teigimu, stojo daugiau kaip 2 000 žydų. (Yra ir duomenų, jog 1918–1923 metais kariuomenėje jų tarnavo daugiau kaip 3 000. )

„Vienas Lietuvos kariuomenės vadų generolas Silvestras Žukauskas pažymėjo, kad žydai „sąžiningai kovojo dėl Lietuvos laisvės ir ant Tėvynės aukuro sudėjo savo aukas“, – pabrėžia žurnalistas. Nepriklausomybės kovų metais fronte buvo 9 karininkai žydai. Vėliau jų gerokai pagausėjo nepaisant to, jog iš pirmąją Karo mokyklos laidą baigusių 6 žydų ne visi tapo veikiančiosios armijos karininkais. V. Kavaliausko aiškinimu, dėl caro draudimų karininko profesija žydų bendruomenėje nebuvo gerbiama. Tačiau kylančioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje tai sparčiai keitėsi.

Vienas to meto karininkų buvo Michaelis (Mikas) Bramsonas, gimęs Veisiejaus valsčiaus Lasavičių dvare. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę, baigė Peterhofo karo mokyklą. Po karo kurį laiką Rusijoje mokėsi universitete, vėliau gyveno Berlyne. Į Lietuvą jis grįžo 1920-ųjų vasarą ir buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1923 metais jo paties prašymu paleistas į atsargą.

Žurnalistas pasakoja, kad tada M. Bramsonas dirbo Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Ašmenos apskrities įgaliotinio sekretoriumi, vėliau – mokytoju. Žinoma, kad 1923–1934 metais jis vadovavo Virbalio žydų progimnazijai, o valdžiai ją uždarius, persikėlė į Panevėžį ir penkerius mokytojavo Panevėžio žydų gimnazijoje – mokė lietuvių kalbos.

M. Bramsoną žurnalistas vadina aktyviu Lietuvos žydų karių sąjungos steigėju. 1938 metais išrinkus sąjungos Centro valdybą, buvo tikruoju jos nariu. „Atsargos kapitonas be jokio atlygio dirbo valstybei naudingą darbą: propagavo Ginklų fondo idėją, rinko lėšas šiam fondui, rėmė Šaulių sąjungą“, – pasakoja V. Kavaliauskas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, M. Bramsonas gyveno Kauno žydų gete, o 1944 metų liepos 15 dieną, kai iki lemiamų mūšių dėl Kauno buvo likę suskaičiuotos dienos, išsiųstas į Dachau. Koncentracijos stovykloje jis žuvo 1945 metų pradžioje.

Žydų karių sąjungos Kauno skyrius žygiuoja perduoti 2-ajam Algirdo pulkui už suaukotas lėšas nupirktus šautuvus. 1938-ųjų gegužės 15 diena. LCVA nuotr.

Likimai, palietę miestą

Dar vienas Panevėžyje mokytojavęs žydų karininkas buvo Šija Černockis. Kaip pasakojo V. Kavaliauskas, 1935 metais tuometė Švietimo ministerija suteikė Karo mokyklos absolventui ir atsargos karininkui aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą, ir vilkaviškietis atvyko mokytojauti į Panevėžį. Deja, tolesnis jo likimas nežinomas.

Skirtingai nei Elijo Abraomo Levino. Gimęs Biržuose, E. A. Levinas baigė privačią Panevėžio žydų gimnaziją, o 1936-aisiais pašauktas į kariuomenę – ir Karo mokyklą. Prasidėjus karui, 1941 metų rugsėjį E. A. Levinas kartu su šeimos nariais buvo sušaudytas miške Biržų apylinkėse.

Kitas su Panevėžiu susijęs karininkas, pasak V. Kavaliausko, buvo Joniškyje gimęs Moišė Brauzas (Brauze). Baigęs Panevėžio žydų gimnaziją, į kariuomenę jis buvo pašauktas 1937-aisiais metais, išėjo į Karo mokyklą. Gavęs atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paleistas į pėstininkų specialybės karininkų atsargą. Prieš pat pirmąją sovietų okupaciją dirbo Lietuvos komercijos banke Vilniuje, o naciams okupavus Lietuvą, pakliuvo į Vilniaus getą. Kaip pasakoja V. Kavaliauskas, karinį laipsnį turintis M. Brauzas buvo paskirtas geto policijos viršininko pavaduotoju. Tačiau tai nesutrukdė jam įsilieti į geto pasipriešinimo organizacijos gretas ir vykdyti diversines akcijas. Pasak žurnalisto, M. Brauzas buvo tiesiogiai susijęs su žydų pasipriešinimu, o konkrečiau – JPO, Jungtinė partizanų organizacija. Veikusi Vilniaus gete, ji Antrojo pasaulinio karo metais būrė ginkluotą pasipriešinimą naciams.

Šaltiniuose nurodoma, kad ši organizacija buvo pirmoji žydų pasipriešinimo organizacija, karo metais įkurta nacių okupuotų Europos šalių getuose. JPO tikslai buvo savigyna gete, Vokietijos pramoninės ir karinės veiklos sabotažas ir įsitraukimas į partizanų ir Raudonosios armijos kovą su naciais. Pasak V. Kavaliausko, šaltiniuose teigiama, kad M. Brauzas 1942 metų gegužę–birželį dalyvavo operacijose prie Naujosios Vilnios.

Svarbiausia iš jų buvo nacių ešelono susprogdinimas, kuriam miną parūpino ir asmeniškai ją susprogdino M. Brauzas. Į Polocką vykusiame vokiečių ešelone galėjo žūti arba būti sužeista 200 kareivių. Vėliau M. Brauzas prisijungė prie partizanų Rūdninkų girioje, bet tolesnis jo likimas tiksliai nežinomas – tik numanomas: buvusio karininko pavardė įrašyta į miške žuvusių antinacinės kovos partizanų sąrašą.

Išliko aktyvūs ir visuomeniški

Lietuvos žydų, dalyvavusių kuriant Lietuvos valstybę, vardus į vieną knygą pasistengęs surinkti „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ autorius V. Kavaliauskas mano, jog šios tautos indėlio nepriklausomybės kovose mastus geriausiai atspindi toms pasibaigus įkurta veteranų organizacija: 1934 metais Žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, sąjunga turėjo daugiau nei tris dešimtis skyrių.

Tokia mintis – suvienyti už laisvę kovojusius tautiečius – kilo Joniškio žydų bendruomenės nariui Izaokui Šapiro. Taip 1933-iųjų birželį atsirado sąjunga. Pradžioje jos būstinė buvo Joniškyje, vėliau, V. Kavaliausko teigimu, persikėlė į Kauną. Sąjunga rūpinosi narių tautiniais, ekonominiais, kultūriniais reikalais – steigė skaityklas, knygynus, rengė paskaitas, teikė medicininę ir juridinę pagalbą. Nuo 1935 metų lietuvių kalba leido savaitraštį „Apžvalga“. 1938 metais sąjungoje įkurta centro valdyba, kurios tikruoju nariu buvo Panevėžio žydų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Michaelis Bramsonas.

Panevėžio skyriaus valdyba rengė karių ir visuomenės vakarus, karinius paradus, minėjimus, koncertus. Minėtasis sąjungos vadovas I. Šapiro buvo aktyvus visuomenės veikėjas, Joniškio miesto savivaldybės narys ir viceburmistras, Joniškio ugniagesių savanorių draugijos pirmininkas, Lietuvos ugniagesių draugijai atstovavo tarptautiniuose kongresuose. Apdovanotas įvairių šalių ugniagesių apdovanojimais, garbės ženklais. Šis žmogus buvo viena pirmųjų genocido aukų: 1941 metų birželio 25 dieną žiauriai nužudytas Vilniaus prekių stotyje.

1940 metais rusams okupavus Lietuvą, „Apžvalga“ nebeleista, nutraukta ir sąjungos veikla. Nemažai jos narių buvo ištremta į Sibirą, sulaukė represijų. Panevėžio žydai, dalyvavę kovose, taip pat priklausė šiai sąjungai. Manoma, kad Panevėžio žydų kapinėse buvo palaidoti šeši Nepriklausomybės kovose žuvę savanoriai: Bonis Borisas Goldmanas, Michaelis Goldbergas, Šmuila Samuelis Itkinas (yra nuomonių, kad galėjo būti palaidotas Kėdainiuose), Izraelis Levakas, Solomonas Rolas, Elijas Šternas.

Gynę savo pažadėtąją žemę

Tomas Venclova prisiminė Generolo Vėtros istoriją: skandalai neišvengiami, kol bus nacių kolaborantų gynėjų

Tomas Venclova prisiminė Generolo Vėtros istoriją: skandalai neišvengiami, kol bus nacių kolaborantų gynėjų

Domantė Platūkytė, LRT.lt

Skelbtis ponų tauta yra ydinga – žinome, kuo tai pasibaigė vokiečiams. Reikėtų vengti veltis į šiuos skandalus, tačiau jie bus neišvengiami, kol bus nacių kolaborantų gynėjų“, – Generolo Vėtros atminimo lentelės istoriją primena poetas ir publicistas Tomas Venclova. Taip jis penktadienį kalbėjo Vilniaus knygų mugėje, pilnutėljė klausytojų salėje surengtoje savo knygos „Lietuvos istorija visiems“ pristatyme .

Norėjau, kad tai būtų knyga, kurią į rankas galėtų paimti kiekvienas – nuo gimnazisto iki pensininko, knygos pristatymą pradeda poetas, publicistas T. Venclova.

Dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė pastebėjo, kad skaitant knygą susidaro įspūdis, jog joje pateikiama labai asmeniška istorija. Pasiteiravus, iš kokio požiūrio taško autorius žiūrėjo rašydamas knygą, T. Venclova primena „patriotinį diskursą“, kurį lygina su krepšinio sirgalių elgesiu.

K. Sabaliauskaitė: Man atrodo, daugeliui bent jau mano kartos žmonių ar jaunesnių nenoras matyti tamsiąsias mūsų istorijos dėmes yra susijęs ne su kaltės ir atgailos išpažinimu, kuris apvalo ir sustiprina, bet būtent su kaltės baime, siekiant nusimesti tą „aš ne prie ko“, kad visi tokie negalėjo būti. Dažnai tam netgi pasitelkiama statistika, kad Lietuvoje kolaboravusiųjų su naciais buvo nedaug, kad štai Olandijos statistika rodo, kad tokių buvo daug daugiau. Man atrodo, tokiais atvejais olandų kaltė mūsų kaltės nepanaikina ir nesumenkina. Koks būtų gijimo receptas? Štai vakar pasirodė, kad vėl patekome į BBC filmą dėl generolo Vėtros lentos nuėmimo. 

T. Venclova: Faktas, kad patenkame į skandalingas ir labai nepatogias situacijas. Ir žmonės, kurie mano, kad gina lietuvių tautos ir kartu savo pačių garbę, dažnai įstumia mus į tokias situacijas, ir to tikrai reikėtų vengti. 

Vilniaus gatvėmis žingsniavo jaunimas su šūkiu „Mes be Škirpos nenurimsim“. Kas iš tikrųjų buvo Kazys Škirpa? Štai citata iš jo laiško Antanui Smetonai, ji neišgalvota, paimta iš istorijos knygos: „Nesvarbu, kaip vadintųsi lietuviškai toji partija, kuri pasiskelbtų Hitlerio sekėja. Gal aktyvistės, gal kitaip vadintųsi. Svarbu vado principas ir visuomenės sutvarkymas nacionalsocializmo dėsniais. Visos lietuvių partijos turi išnykti, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija.“ Štai ko norėjo Škirpa. Ir jeigu sakome „Mes be Škirpos nenurimsim“, tai skamba kaip „Mes be Hitlerio nenurimsim“. Ir tai pasaulis mato, nes jis tuos dalykus žino geriau negu mes. 

Bet vėlgi yra argumentas, kad Škirpa buvo vokiečių internuotas, net neleistas į Lietuvą. Tai nėra argumentas – Zigmontą Aleksą-Angarietį, komunistą ir stalinistą, Stalinas netgi sušaudė. Nuo to jis nesiliauja buvęs komunistas ir stalinistas. Lygiai taip pat Škirpa buvo nacistas – bet ne vokiškas – lietuviškas. Bet aš nesuprantu, kuo lietuviškas nacistas yra geriau. Jis tiesiog manė, kad turi būti ne viena tauta – vokiečiai, o mažų mažiausiai dvi – vokiečiai ir lietuviai. Bet pats principas skelbtis ponų tauta, mano manymu – giliai ydingas. 

Reikėtų vengti veltis į skandalus, kurie bus neišvengiami, kol turėsime nacių kolaborantų gynėjų. Jų buvo ir bus visada, jų nedaug, jie marginaliniai, bet, mano manymu, jie daro Lietuvai labai žalingą propagandą. 

K. Sabaliauskaitė: Kaip minėjote, palinkėjimas yra vienas – ištiesti ranką į šaltinius, į autentiškus laiškus, į autentiškus tų herojų žodžius, kaip ką tik pacitavote. Man, pavyzdžiui, nesenas atradimas yra Stasio Šalkauskio laiškas, parašytas prezidentui Smetonai, labai daug ką atskleidžiantis apie tą epochą ir gyvenimą tais laikais.

 

R. Reches: „Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su visu pasauliu“

R. Reches: „Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su visu pasauliu“

Bernardinai.lt  Vaidotas Norkus

Nors Lietuvoje nagrinėjama svarbiausių istorinių įvykių, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, įtaka juos išgyvenusių žmonių psichikai, RUTH RECHES yra viena pirmųjų, kuri iš psichologinės perspektyvos ėmėsi analizuoti žydų genocidą patyrusiųjų ir išgyvenusiųjų patirtis. Ji šia tema Mykolo Romerio universitete apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Su šia skaudžia tema Ruth sieja ir asmeninis ryšys: jos seneliai išgyveno Holokaustą ir per stebuklą liko gyvi. Su R. Reches kalbamės apie tai, kokias psichologines traumas patyrė Holokaustą išgyvenę žmonės.

Gerbiama Ruth, kaip kito psichologijos mokslo požiūris į Holokausto temą?

Išgyvenę Holokaustą asmenys patyrė traumuojančių įvykių: badą, ligas, fizinį, psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo išgyvenusieji turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu. Visa tai sukeldavo fizinių ir psichinių sveikatos problemų. Šiems žmonėms buvo reikalinga psichologinė pagalba. Su jais dirbo medikai, psichologai ir psichiatrai, siekdami išsiaiškinti, kokių padarinių turėjo Holokausto trauma.

Dauguma pirmųjų psichologinių tyrimų, atliktų su išgyvenusiais Holokaustą, buvo fokusuojami į patologines pasekmes. Tuomečiuose tyrimuose buvo fiksuojami Holokaustą išgyvenusiųjų depresijos simptomai, kognityvinės ir atminties problemos, kaltės jausmas, žema psichologinė gerovė ir problemos, susijusios su emocijų raiška, asmenybės slopinimu ir tarpasmeninių santykių sunkumais. Holokaustas padarė ypač didelę įtaką nustatant potrauminio streso sutrikimo diagnozę. Be to, buvo ištirtos fizinės sveikatos problemos, galimai susijusios su Holokaustu, tokios kaip sergamumas vėžiu, osteoporozė.

Priešingai nei tyrimuose, kuriuose buvo nagrinėjami patologiniai Holokausto padariniai ir neadaptyvus išgyvenusiųjų atsakas į traumą, pastaraisiais dešimtmečiais daugiau dėmesio pradėta kreipti į psichologinį prisitaikymą ir sėkmingą savirealizaciją išgyvenus Holokaustą.

Žydų tautos tradicijos ir istorija yra susipynusios su religija. Ar Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su Dievu?

Žydų tautos istorija yra neatsiejama nuo jų tikėjimo. Nesvarbu, ar žydai save laikė tikinčiais, ar ne, visi jie jautė tam tikrą ryšį su Dievu (švęsdami šventes, atlikdami religines apeigas, suteikdami vaikams žydiškus vardus). 

Holokaustas iškėlė daug klausimų apie Dievo vaidmenį jame. Žydų mąstytojai, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, atskleidė skirtingus požiūrius. Vieni Holokaustą vertina kaip Dievo bausmę. Šia tema yra keletas variacijų. Pirmoji Holokausto priežastis suvokia kaip žydų, nutolusių nuo savo tikėjimo ir šaknų, nuodėmę. Antrasis požiūris teigia, kad Holokaustas – atsakas į reformistinių ir kitų neortodoksinių judaizmo formų atsiradimą ir plitimą. Trečioji pozicija teigia, kad sionizmas buvo nuodėmė, kuri sukėlė Holokaustą, nes žydai turėjo laukti Mesijo, o ne aktyviai bandyti sukurti žydų valstybę Palestinoje. Ketvirtoji pozicija: Holokaustas buvo nuodėmingos asimiliacijos su kitomis tautomis pasekmė.

Žydų mokslininkai kėlė klausimą ne tik apie priežastis, sukėlusias Holokaustą, bet ir apie po Holokausto pasikeitusį žmonių santykį su Dievu.

Kultūringai su Nomeda. Žydų fenomenu tikintis Miša Jakobas: su laimingų tėvų genais ir papročiais vaikai irgi tampa laimingais

Kultūringai su Nomeda. Žydų fenomenu tikintis Miša Jakobas: su laimingų tėvų genais ir papročiais vaikai irgi tampa laimingais

LRT.lt Mediateka

2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų metais. Apie ką bekalbėtume – žydai kultūroje, medicinoje ar literatūroje – visur jų yra neproporcingai daug. Apie tai diskutavo laidos svečiai: rašytojas Markas Zingeris, romano „Gaono kodas“ autorius Rytis Sabas ir vienas iš Vilniaus žydų gimnazijos įkūrėjų Miša Jakobas.

Laida su gera emocine atmosfera.
Matilda Olkinaitė – poezijos talentas, kurio nepajėgė nutildyti lietuvio baltaraiščio kulka

Matilda Olkinaitė – poezijos talentas, kurio nepajėgė nutildyti lietuvio baltaraiščio kulka

Mindaugas Klusas, LRT.lt  D. Umrbraso LRT nuotr.

Į lietuvių kultūros istoriją, literatūrą sugrįžta vos devyniolika metų šiuo pasauliu galėjusi pasidžiaugti talentinga Lietuvos žydų poetė Matilda Olkinaitė. Jofių ir jos šeimą – tėvus ir dvi sesutes – 1941 metų liepą dykynėje, kurią Panemunėlio gyventojai iki šiol vadina Sachara, sušaudė lietuvių baltaraiščių būrys. Devynis kūnus negilioje duobėje atrado kaimelio gyventojai, tik kitą dieną išdrįsę prisiartinti prie vietos, kur aidėjo šūviai ir klyksmai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) išleistos knygos „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ (dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė) radimosi istorija – ilga, kupina liūdesio, bet pagaliau sugrąžinta iš užmaršties.

 

M. Olkinaitė lygiavosi į garsiausius tarpukario Lietuvos poetus, draugavo su bendraamžiais žemininkais, turėjo mylimąjį, spėjama – lietuvį, kurio vardo galbūt dėl saugesnės jo būties dienoraščiuose nė karto nepaminėjo.

Matilda Olkinaitė / Knygos rengėjų archyvo nuotr.

Pakelėje tarp Panemunėlio ir Kavoliškio sunaikintos Vilniaus universiteto (VU) studentės M. Olkinaitės (1922–1941) rankraštis su eilėraščiais, prozos kūrinėliais, piešiniais sovietmečiu pateko į germanistės, teatrologės prof. Irenos Veisaitės rankas.

Poetės talento mastą patvirtino ir knygos „Atrakintas dienoraštis“ sudarytojas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. M. Olkinaitė rašė gimtąja jidiš kalba, taip pat – lietuvių, ir abiem, anot jo, jautė stiprią meilę. Poetės kūryba buvo spausdinama prieškario Lietuvos spaudoje, tada poetė jau studijavo VU.

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ VILNIAUS GAONO METAMS SKIRTI RENGINIAI

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ VILNIAUS GAONO METAMS SKIRTI RENGINIAI

INSTITUTO VEIKLA, KULTŪROS NAUJIENOS, PROJEKTO VKM NAUJIENOS

Vasario 21 d., penktadienis

12 val.

Matildos Olkinaitės knygos „Atrakintas dienoraštis“ pristatymas

Vieta – LRT salė / 5.1

Dalyvauja: Mindaugas Kvietkauskas, Irena Veisaitė, Laima Vincė, Neringa Danienė.

Pristatoma eilėraščių knyga „Atrakintas dienoraštis“. Matilda Olkinaitė buvo Lietuvos žydė, kuri jau nuo trylikos metų spausdino eilėraščius lietuviškuose to meto katalikiškuose vaikų žurnaluose. Būdama Vilniaus universiteto studentė 1940–1941 m. ji paruošė pirmą poezijos rinkinį, tačiau likimas nedavė jai progos jį išleisti. Matilda, kuriai tuo metu buvo 19 metų buvo baltaraiščių sušaudyta savo gimtajame miestelyje Panemunėlyje 1941-ųjų vasarą kartu su tėvais ir dviem seserimis.

Organizuoja – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

 15 val.

„Lietuvos žydų kultūros aktualumas šiuolaikinei Lietuvos visuomenei“ | diskusija

Vieta – 15 min forumas, 3 salė

2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Diskusijoje bus aptarti tokie klausimai kaip: kokia visuomenė yra dabar, ar Lietuvos žydų istorijos ir kultūros suvokimas kaip savos jau formuoja lietuviškąją tapatybę, ar visi didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis, kokį vaidmenį Lietuvos žydams pasaulyje atlieka ar galėtų atlikti Lietuvos mitas, Lietuvos Jeruzalė Vilnius bei daug kitų klausimų.

Dalyvauja: Lara Lempertienė, Kamilė Rupeikaitė, Kostas Kajėnas. Moderuoja Vytautas Toleikis

Organizuoja: Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos leidėjų asociacija, LITEXPO

 18 val.

Avromo Suckeverio poezijos rinkinio „Dešimt eilėraščių / Ten Poems“ pristatymas

Vieta – Rašytojų kampas, 5 salė

Dalyvauja: Lara Lempertienė, Mindaugas Kvietkauskas, Rimantas Bagdzevičius

Pristatoma Avromo Suckeverio poezija rinkinyje „Dešimt eilėraščių / Ten Poems“. Avromas Suckeveris – vienas įžymiausių XX a. jidiš kalbos poetų, tiesiogiai išgyvenęs Holokaustą, kaip vienas iš kultūrinės rezistencijos lyderių, atsiminimuose iš Vilniaus geto liudija autentiškas savo patirtis.

 Organizuoja – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

19 val.

„Savi ar svetimi? Žydai Lietuvos istorinėje atmintyje | diskusija

Vieta – 15 min forumas, 3 salė

Dalyvauja: Aurimas Švedas, Irena Veisaitė, Daiva Citvarienė, Arvydas Pakštalis

Organizuoja – Kaunas 2022

 Vasario 22 d., šeštadienis 

15 val.

Žydų kultūra paveikslėlių knygose: Karaliaus Motiejuko karalystė (pagal Januszą Korzcaką)

Vieta – LITEXPO Konferencijų salė 5.3

Dalyvauja: Anna Czerwińska, Iwona Chmielewska

Iwonos Chmielewskos kūrybos ir Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN pristatymas. Iwona Chmielewska – knygų vaikams ir suaugusiesiems kūrėja. Menininkė yra pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, svarbiausi iš jų: Auksinis obuolys Bratislavos iliustracijų bienalėje, iliustruotojų „Oskaru“ vadinamas „Bologna Ragazzi Award“ Tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje. Šiuo metu nominuota prestižiniai Hanso Christiano Anderseno premijai. Anna Czerwińska – meno istorikė, Lenkijos muziejaus POLIN atstovė,Savo darbe ieško naujų sprendimų, skirtų padėti mažiesiems keliauti per tūkstantį metų trunkančią Lenkijos žydų istoriją.

Organizuoja: Lenkijos institutas Vilniuje, POLIN, „Knygų šalis“.

Renginys vyks lietuvių ir lenkų kalbomis

 16 val.

Ypatingas jubiliejus: Vilniaus Gaonui Elijahu ben Solomon Zalmanui 300. Pokalbis „Žydų religinė tradicija: konservatyvumo ir dinamiškumo vienybė“ | diskusija

Vieta – LITEXPO Konferencijų salė 1.1

Siekiant skirti ypatingą dėmesį įamžinant istorinę atmintį, 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Vilnius išsaugojo šios tautos paveldą, atsispindintį miesto gatvėse ir visoje sostinės istorijoje. Taip šiame pokalbyje piešimu, šviesomis pasakojama Vilniaus Gaono istorija.

Dalyvauja: Lara Lempertienė, Simas Pinkoraitis, Kristijonas Oniūnas

Organizuoja: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras, Gaono namai

Išvyka į Akmenės krašto muziejų

Išvyka į Akmenės krašto muziejų

2020 m. vasario 1 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai vyko į ekskursiją į Akmenę, aplankyti tautodailininko, meno kūrėjo, tradicinių amatų meistro Klaido Navicko žydiškų karpinių parodą Akmenės krašto muziejuje. Ši paroda labai įdomi ir išskirtinė, popieriaus karpiniai nepaprasto sudėtingumo ir kiekvienas jų atvaizduoja atskirą įvykį, šventę, istoriją ar pan. Darbų autorius apie kiekvieną karpinį yra parengęs aprašymą, kuris leidžia kiekvienam parodos lankytojui iš arčiau pažinti žydų tradicijas, papročius bei kultūrą.

Apžiūrėję K.Navicko žydiškų karpinių parodą, bendruomenės nariai turėjo galimybę apžiūrėti  Akmenės krašto muziejuje saugomą ir eksponuojamą žydų tautybės, vieno žinomiausių Lietuvoje dieninių drugių kolekcionieriaus, Boriso Izenbeko (1910-2006) kolekciją.

Lietuvos zoologas, biomedicinos mokslų daktaras Povilas Ivinskis teigė, kad saugoma kolekcija yra didžiausia dieninių drugių kolekcija Lietuvoje.

B.Izenbeko kolekcijoje yra apie 5 000 dieninių drugių iš viso pasaulio (ekspozicijoje šiuo metu – arti 2 000). Keliolika kolekcijoje esančių eksponatų rūšių yra ant išnykimo ribos ir dabar pasaulyje griežtai saugomi.

B.Izenbekas drugiais susidomėjo 1955 m. Gaudė juos ten, kur gyveno – Ukmergės, Akmenės apylinkėse, kelionėse Kazachstane, Kirgizijoje, Tadžikijoje, Armėnijoje, Buriatijoje, Altajuje. Kolekcionierius aktyviai bendravo su Prancūzijos, Čekijos, Anglijos, Vokietijos, Ispanijos, Kanados, Japonijos, JAV ir Rusijos kolekcionieriais bei drugių specialistais. Didžioji dalis drugių atsisiųsti sovietmečiu, naudojantis pašto paslaugomis.

Tiesa gydo: rašytoją Grigorijų Kanovičių kalbina sūnus Sergejus

Tiesa gydo: rašytoją Grigorijų Kanovičių kalbina sūnus Sergejus

Pasitinkant Vilniaus knygų mugę į knygynus vėl sugrįžta kultinis Grigorijaus Kanovičiaus autentiškų prisiminimų romanas „Miestelio romansas“. Romane atskleidžiama, kaip 1920–1941 m. istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų, rusų – likimus. Šia proga pranešime žiniasklaidai Grigorijų Kanovičių kalbina sūnus Sergejus.

Ką visos Tavo kūrybos kontekste Tau reiškia „Miestelio romansas“? Kiek Tau svarbu, kad pasirodė antrasis leidimas lietuviškai?

„Miestelio romansas“ – mano asmeniškiausia knyga. Ji labiausiai biografinė. Nepasakyčiau, kad esu išlepintas pakartotinais leidimais. Be abejo, jų būta. Bet svarbiausiu laikyčiau darsyk leidžiamą „Miestelio romansą“. Ši naujiena mane nepaprastai pradžiugino.

Ką jauti, kai nustojęs rašyti, pamatai, kad Tavo kūryba išleidžiama darsyk?

Po to, kai padėjau tašką, nustojau rašęs, pakartotinį „Miestelio romanso“ leidimą laikyčiau atsisveikinimu su savo profesija.

Ar nesigaili po „Miestelio romanso“ padėjęs tašką?

Ne, nesigailiu. Nenoriu kartotis. Ir blogiau rašyti irgi nenoriu.

Kas pakeistų Tavo apsisprendimą neberašyti?

Jaunystė.

Apie ką rašytum vėl?

Apie tą patį.

Sergejus ir Grigorijus Kanovičiai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kuo paaiškintum „Miestelio romanso“ populiarumo fenomeną Lietuvoje?

Lasario Segallo parodos uždarymo proga – speciali programa

Lasario Segallo parodos uždarymo proga – speciali programa

Vasario 28 d. rengiama programa, skirta parodos „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas“ uždarymui. 16 val. kviečiame į vienintelę muziejaus direktorės Kamilės Rupeikaitės ekskursiją po parodą, kurios metu bus pristatyta ne tik menininko kūryba, bet ir parodos koncepcija bei jos įgyvendinimas. Registracija el.p.: komunikacija@jmuseum.lt

Primename, kad su iniciavytos Su-MENĖK lankstinuku vasario 28 d. muziejaus lankymas perpus pigesnis! Lasario Segallo paroda muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) bus eksponuojama iki kovo 1 d.

Susidomėjusių lauksime ir edukaciniuose užsiėmimuose bei kūrybinėse dirbtuvėse (norinčius dalyvauti prašome registruotis el. p. jurgita.jackeviciute@jmuseum.lt):

10.30 val. vyks edukacinis užsiėmimas Pažintis su sinagogomis, skirtas 1-5 kl. vaikams bei šeimoms. Šio užsiėmimo metu sužinosite, kaip vadinasi žydų maldos namai, kiek Lietuvoje buvo ir tebėra išlikusių sinagogų, kokios pagrindinės šio pastato dalys ir jų paskirtis, kuo ypatinga žydų maldos namų puošyba.

13 val. vyks eduakcija Hebrajų kalbos raidės L. Segallo ir S. Bako kūryboje, skirta 1-5 kl. vaikams bei šeimoms. Edukacijoje susipažįstama su muziejuje eksponuojamais Lasario Segallo ir Samuelio Bako kūriniais bei pačių dalyvių puošiamos hebrajų kalbos raidės.

15 val. vyks kūrybinės dirbtuvės Geometrinis peizažas, skirtos ne tik susipažinti su muziejuje eksponuojama Lasario Segallo kūryba, bet ir patiems išmėginti teptuko bei dažų galimybes. Kūrybinės dirbtuvės tinka įvairaus amžiaus dalyviams.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Verslo istorijoje – žydiški vardai

Verslo istorijoje – žydiški vardai

 

,,Panevėžio balse” publikuojami straipsniais apie tarpukario žydų istoriją.

Tarpukariu ne viena garsi to meto įmonė, savo produkciją eksportavusi ir į užsienį, veikė Panevėžyje.

3–4 praėjusio amžiaus dešimtmečiais miesto veidą keitė augantis verslas ir klestinti prekyba. Panevėžyje veikė daug įvairių krautuvėlių, siuvyklų, perdirbimo ir kitų įmonių, kurių savininkai buvo žydai.

Akcinės bendrovės ,,L. B. Chazenas ir sūnūs“ darbuotojai 4-ajame dešimtmetyje. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1920 metais iš 94 savo verslą mieste įregistravusių amatininkų 55 buvo žydų tautybės asmenys. Tačiau Panevėžio žydai ne vien buvo smulkūs prekybininkai: tarp jų ilgainiui atsirado ir stambiųjų verslininkų. Jų įnašas į vietos ekonomiką – didžiulis.

 

Malūnininkystės centras

Praeityje Panevėžys garsėjo savo malūnais – buvo vienas Baltijos šalių malūnų centrų, kuriame veikė penki dideli pramoniniai ir tiek pat mažesnių, ūkininkų, malūnų.

Pasak D. Pilkausko, net ir Kranto gatvėje įsikūręs žinomas miesto viešbutis taip pat buvo malūnas. Leidimą jam statyti Panevėžio miesto dūma išdavė 1901 metų rugsėjį – verslininkui Bereliui Rubinšteinui. Ir jau po mažiau nei dešimtmečio, 1909-aisiais, įmonė buvo verta daugiau nei 20 tūkst. rublių. Dar po dviejų dešimtmečių, 1939 metais, moderniame „motoriniame“ malūne buvo dirbama trimis pamainomis – per parą čia sumaldavo 2 vagonus kviečių. Viskam pakako 22 darbininkų ir 7 tarnautojų. Kol 1940-aisiais malūnas buvo nacionalizuotas.

Pasak D. Pilkausko, toje pačioje gatvėje veikė ir kitas – garo malūnas, priklausęs verslininkui Zalmenui Rabinovičiui (Rabinavičiui). Maždaug dabartinių Panevėžio bendruomenių rūmų vietoje jis buvo pastatytas dar carinės Rusijos imperijos laikais. Deja, pasakoja istorikas, buvęs vienas didžiausių miesto malūnų 1935-aisiais mirus savininkui susidūrė su finansiniais sunkumais.

1927 metais Kranto gatvėje pastatytas M. Levo malūnas vėliau tapo stambiausiu visame Panevėžyje. Kiek žinoma, 1932-aisiais savininkė L. Levienė šį malūną norėjo išnuomoti „Lietūkiui“ – Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai. Tačiau sandoris nepasisekė – nesutarta dėl kainos. Tad malūną 1935-aisiais nupirko „Metalo“ bendrovė ir pavadino pirmu automatiniu malūnu „Javas“.

Vėliau, pasak muziejininko, malūną vis dėlto perėmė „Lietūkis“. „Tada tai buvo pats moderniausias Panevėžyje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse malūnų, kuriame dirbo apie 75 darbininkus, o pradžią šiam malūnui davė žydai“, – pasakoja jis.

Kitas nemažas malūnas veikė Šermukšnių gatvėje – ir dar kartu su lentpjūve. Šio verslo savininkai taip pat buvo žydai. „Čia buvo malami ūkininkų atvežti grūdai, o lentpjūvėje ūkininkams galėjo supjauti atvežtą medieną“, – D. Pilkausko teigimu, paklausa tokie verslai nesiskundė.

Broliai Izaokas ir Heselis Chazenai, 1929 metais įsigiję ir „Kalnapilio“ alaus daryklą (nuotraukoje), buvo stambiausi pramonininkai Panevėžyje, daug prisidėję prie miesto vystymosi. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turtingiausia šeima

Dar vienas malūnas – „Varpa“ – stovėjo Smėlynės gatvėje ir priklausė vienai turtingiausių miesto verslininkų šeimų – Chazenams. Dokumentuose kaip malūno savininkė nurodoma Chaja Chazenienė.

Vilniaus knygų mugėje vyks ypatingi susitikimai. Maloniai kviečiame dayvauti

Vilniaus knygų mugėje vyks ypatingi susitikimai. Maloniai kviečiame dayvauti

Maloniai kviečiame dayvauti ir pasidalinti informacija:

Ketvirtadienis, vasario 20 d., 15 val. / 15min forumas, 3 salė / Moišės Vorobeičiko (Moï Ver) albumo „Vilniaus žydų gatvė/The Ghetto Lane in Wilna“ pristatymas. Dalyvauja Mindaugas Kvietkauskas, Lolita Jablonskienė, Nissan N. Perez, Yossi Raviv, Sigutė Chlebinskaitė. Renginio kalbos: LT/EN (Lietuvių literatūros ir tautosakosinstitutas, Nacionalinė dailės galerija, Knygų šalis)

Penktadienis, vasario 21 d., 12 val. LRT salė / 5.1 / Matildos Olkinaitės knygos „Atrakintas dienoraštis“ (sud. Mindaugas Kvietkauskas) pristatymas. Dalyvauja sudarytojas,Irena Veisaitė, Laima Vincė, Neringa Danienė (Lietuvių literatūrosir tautosakos institutas)

Penktadienis, vasario 21 d., 18 val. / rašytojų kampas / Avromo Suckeverio poezijos rinkinio „Dešimt eilėraščių/Ten Poems“ pristatymas. Dalyvauja Lara Lempertienė, MindaugasKvietkauskas, Rimantas Bagdzevičius (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Šeštadienis, vasario 22 d., 15 val. / konf. salė 5.3 Žydų kultūra paveikslėlių knygose: Karaliaus Motiejuko karalystė(pagal Januszą Korzcaką). Dalyvauja Anna Czerwińska, Iwona Chmielewska. Renginio kalbos: LT/PL (Lenkijos institutas Vilniuje, POLIN, Knygų šalis)

Knyga ,,Samuelis Kuklianskis- teisininkas” pristatoma Vilniaus knygų mugėje

Knyga ,,Samuelis Kuklianskis- teisininkas” pristatoma Vilniaus knygų mugėje

Žymaus Lietuvos teisininko Samuelio Kuklianskio autobiografinėje knygoje aprašytas gyvenimas žmogaus, stebuklingai išlikusio po viską naikinančio Holokausto. Net ir išgyvenęs visus “pragaro” siaubus, žmogus turi ypatingą savybę — atsigauti ir išlikti žmogumi. Tai autorius akivaizdžiai įrodo savo knygoje.
Knygą SAMUELIS KUKLIANSKIS — TEISININKAS galėsite nusipirkti Vilniaus knygų mugėje, leidyklos ANDRENA stende, 5 salėje, stendo Nr. 5.D01

Savicko paveikslų galerijoje Laimos Vincės paroda ,,Nepasakytas žodis…poezija tapyboje”

,,Pasakojimų” parodų cikle – poetės, rašytojos, vertėjos, tapytojos Laimos Vincės kūrybos paroda ,,Nepasakytas žodis… poezija tapyboje“

Į parodos atidarymą lankytojai kviečiami vasario 21 d., 19 val. Savicko paveikslų galerijoje ( J. Tumo – Vaižganto g. 5 – 4, Vilnius).  Paroda veiks iki kovo 10 d.

 Užaugau šeimoje, kurioje menas buvo kasdienybė. Mano mama dailininkė. Kai buvau maža, ji  daug laiko praleisdavo iliustruodama tuomet gan gausiai leidžiamus Amerikos lietuvių žurnalus vaikams. Šeimoje augome keturi broliai ir dvi seserys, o mamai, siaučiant aplinkui tokiam būriui vaikų, piešti buvo itin sudėtinga. Todėl ji iš tėčio mechaninių dirbtuvių parnešdavo didžiulius ritinius pigaus kompiuterinio popieriaus ir susodindavo mus piešti ant tų nesibaigiančių juostų. Taip nors trumpam mus priversdama nurimti ir tapti jos modeliais.

Pirmąją individualią dailės pamoką taip pat gavau iš mamos. Vieną dieną grįžusi iš mokyklos, pasididžiuodama parodžiau mamai savo pirmąjį „tikrą“ meną – pagal duotą maketą iškarpytą moliūgą ir  paprašiau,  kad pakabintų jį ant sienos. Mama atsakė, kad nekabins, nes toks menas yra bevertis. Ir paaiškino, kad kiekvienas vaikas iškirpo lygiai po tokį patį moliūgą ir todėl nė vienas iš tų moliūgų nėra menas. Jei sukurčiau kūrinį, kuris būtų mano vaizduotės vaisius, tai jį pakabintų. Antrąją pamoką gavau iš hipio vardu Sunshine, kuris buvo didžiulio geltono autobuso, kasdien vežančio mane į mokyklą, vairuotojas. Jis prašydavo, kad atneštume savo piešinius, kuriuos kabindavo ant lenktų autobuso lubų. Droviai įteikdama piešinį ir matydama,  kaip šypsena nušviečia Sunshine veidą, supratau, kad menas turi atnešti džiaugsmą ne vien man, bet ir kitiems.

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Vilniaus universiteto bibliotekoje vasario 12d. įvyko renginys, skirtas Onai Šimaitei, Pasaulio Tautų Teisuolei, Vilniaus universiteto darbuotojai, gelbėjusiai žydus per Antrąjį pasaulinį karą – atminti.

Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo tikra geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta ir kankinama, bet išliko tvirta. O. Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, apdovanotų Pasaulio Tautų Teisuolio vardu (1966 m.).

O. Šimaitės atminimą pagerbė ir atsiminimais dalinosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Julija Šukys, Marius Burokas, Saulius Repečka, Lara Lempert, Aušra Kaziliūnaitė, Rimantas Stankevičius, Virginija Cibarauskaitė ir svečiai.

VU Komunikacijos erdvėje, šalia Lituanistikos skaityklos buvo atidengtas Onos Šimaitės portretas (autorius Modestas Saukaitis)

Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

1928 metų vasarą Ramygalos gatvėje duris atvėrusi „Javnės“ Panevėžio mergaičių gimnazija mokė ir siuvimo, ir muzikos, ir užsienio kalbų. PB ARCHYVŲ nuotr.

Išsilavinimas visais laikais buvo itin vertinamas, tačiau ne visi galėjo jo siekti. Mieste tarpukariu veikė ne viena žydų mokykla.

Dalis jų neturtingiems panevėžiečiams žydams buvo sunkiai įkandamos, tačiau alternatyvų siekti mokslo buvo.

Sėmėsi ne tik pasaulietinių žinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad žydų vaikai pradinę mokyklą galėjo pradėti lankyti nuo 5 ar 6 metų. Tačiau dar prieš tai, maždaug nuo ketverių penkerių metų, lankydavo tradicines religines pradines žydų berniukų mokyklas – chederius. Čia mokėsi religijos dalykų, rašyti, skaityti, skaičiuoti. Taigi į pasaulietinę pradžios mokyklą žydų vaikai, pasak istoriko, ateidavo jau turėdami pakankamų skaitymo ir rašymo įgūdžių. Mokydamiesi pasaulietinėje dar lankydavo ir sekmadieninę religinę mokyklą.

D. Pilkausko teigimu, tarpukariu didžiąją daugumą žydų pradžios mokyklų Lietuvoje išlaikė valstybė, o mokymo programos visiems buvo vienodos – tautinių mažumų mokyklos turėjo nedidelių skirtumų.

Pasak D. Pilkausko, Švietimo ministerijos leidinyje „Švietimo darbas“ buvo paskelbtas aplinkraštis, suvienodinantis darbo tvarką aukštesniosiose ir vidurinėse mokyklose. Jame daug dėmesio skirta žydų mokyklų veiklai. Buvo net išvardytos žydų šventės ir ne darbo dienos joms švęsti.

Skyrėsi, istoriko žiniomis, ir stojamųjų egzaminų švietimo įstaigose, atostogų bei darbo laikas – pavyzdžiui, atsižvelgiant į religinius žydų nuostatus, šeštadienis buvo ne darbo diena. Tačiau mokymo procesas žydų mokyklose turėjo būti toks pat, kaip ir kitose.

PB ARCHYVŲ nuotr.

Dėstė hebrajų kalba

1920 metų rugsėjį buvo įkurta aštuonių klasių Panevėžio žydų gimnazija, kurioje dėstyta hebrajų kalba. Tiesa, pirmais metais joje, pasak D. Pilkausko, veikė tik parengiamoji ir penkios gimnazijos klasės. Bet mokėsi jose kone pustrečio šimto mokinių.

Patalpos gimnazijai surastos Respublikos gatvėje, buvusiuose Steigiamojo Seimo nario Naftalio Fridmano namuose. Išnuomotos trejiems metams kas mėnesį mokant po 1 000 auksinų.

Pirmasis direktorius buvo gydytojas Šachnelis Abraomas Meras. Be jo, pasak D. Pilkausko, gimnazijoje dirbo septyni mokytojai, trys iš jų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų buvo filosofas Leo Rozenbergas, mokslus baigęs Miunchene, Berlyno universiteto absolventas Mauša Kalvary, studijavęs graikų, lotynų, vokiečių kalbas. Abu jie, kiek žinoma, buvo Vokietijos piliečiai.

Išochoras Cmieliauskas mokėsi Saratove medicinos, turėjo Rusijos pilietybę.

Lietuvos piliečiai Leonas Koščenevskis ir Judifa Koščenauskienė buvo baigę atitinkamai mokytojų kursus Gardine ir Vilniaus gimnaziją.

Moderni mokykla

Ketvirtaisiais gimnazijos gyvavimo metais joje, pasak D. Pilkausko, dirbo jau 17 mokytojų. Įstaigai tada vadovavo Geršonas Gurevičius. Gimęs Kaišiadoryse, o mokslus baigęs Elisavetgrado gimnazijoje, vėliau – Maskvoje, pedagogas nebuvo eilinio likimo asmenybė.

Kol atėjo bolševikai, G. Gurevičius dirbo komercinėje mokykloje Elisavetgrade. 1921-ųjų vasarą buvo suimtas kaip sionistų partijos centro komiteto narys, pergabentas į Maskvą ir iki 1922 metų kalėjo. Tarpininkaujant Lietuvos konsulatui, buvo paleistas, vėliau vėl suimtas Kijeve ir vėl paleistas, kol galiausiai grįžo į Lietuvą.

1927-aisiais padėtas kertinis akmuo naujų Panevėžio žydų gimnazijos rūmų statybose (mokinių šių metų pabaigoje buvo 270). Įkurtuvės švęstos 1928 metais.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/