Mokslas, Istorija ir Kultūra

Kaunas primena

Kaunas primena

Kiekvienais metais spalio ir lapkričio mėnesių sandūroje Kauno žydų bendruomenė prisimena ir malda pagerbia Holokausto aukas, kurių gyvybės buvo atimtos Didžiosios akcijos Kauno gete ir Kauno tvirtovės VII forto žudynėse. Kaskart, Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui, minėjimuose dažnai dalyvaujančiam istorijos tyrinėtojui Chaimui Bargmanui ar kitiems kalbėtojams primenant šių siaubingų įvykių detales, mintyse iškyla to istorinio pamišimo mėsmalėje atsidūrusių žmonių siluetai, jų veidai, kančia, pažeminimas, sveiku protu nesuvokiamas žudikų žiaurumas ir siaubingi nekaltų vaikų, moterų, senolių, vyrų užkastų masinių žudynių duobėse skaičiai.

Šiemet, prieš didžiosios akcijos minėjimą, Kauno žydų bendruomenės nariai simboliškai atidengė stelą, skirtą Kauno geto seniūnų tarybai, kurią, tęsdama Kauno geto įamžinimo darbus, įrengė Kauno miesto savivaldybė.

Prisiminimais apie Seniūnų tarybos veiklą, jos narių, pirmininko Elchanano Elkeso, Kauno geto policininkų pastangas padėti geto žmonėms, juos gelbėti pasidalino buvusi Kauno geto kalinė Fruma Kučinskienė, tuometėje Demokratų aikštėje išgyvenusi ir Didžiosios akcijos košmarą.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28- 29 d.  „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.

Antrojo pasaulinio karo metu VII forte buvo įkurta pirmoji koncentracijos stovykla nacių okupuotose teritorijose. Įsakymas Lietuvoje įsteigti koncentracijos stovyklą iš Berlyno buvo gautas 1941 m. birželio 29 d., o birželio 30 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) priėmė nutarimą stovyklą steigti VII forte. Nuo stovyklos įsteigimo iki uždarymo (1941 m. rugpjūčio 10 d.) forto teritorijoje buvo nužudyta nuo 3 000 iki 5 000 žmonių, didžioji jų dalis buvo žydų tautybės kauniečiai. Jos kalinių apsaugai bei žudynių vykdymui buvo paskirtas naujai suformuotas Tautinio darbo apsaugos batalionas (TDA).

Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto

Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto

Pirmadienio vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko labai gražus renginys maisto gerbėjams ir kulinarinių knygų mylėtojams. Skaitytojai buvo pakviesti į pristatymą kolekcijos, kurią Alfas Ivanauskas – Virtuvės mitų griovėjų idėjos vadas – padovanojo Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Progos nepraleido ir Beigelių krautuvėlė. Renginio metu VMG komanda kūrybiškai pažvelgė ir į svečių vaišinimą: čia buvo įrengta speciali erdvė – originali duonos galerija.

„Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto, nesvarbu – tai restoranas ar namai. Tad ir čia noriu jus pavaišinti ką tik iškepta duona su sviestu, nes tai yra pradžios simbolis“, – apie sumanymą netikėtai nustebinti susirinkusius svečius kalbėjo idėjų moderatorius A.Ivanauskas.

Beigelių krautuvėlė kepėjos iškepė specialias chalas, kurios puikavosi lentynose ir tirpo maisto gurmanų pilvuose.

Puikus sumanymas ir stilingas pristatymas, Alfai!

O mes norime pakviesti prisidėti prie idėjos ir dovanoti knygų Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai apie žydų virtuvę.

Sužinokite daugiau

 

 

AJC priėmime Vašingtone meras R. Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąjį naratyvą apie lietuvių kolaboravimą Holokauste

AJC priėmime Vašingtone meras R. Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąjį naratyvą apie lietuvių kolaboravimą Holokauste

2019 m. Spalio 30 d. – Vašingtonas. Amerikos žydų komiteto (AJC) priėmime Vilniaus meras Remigijus Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąją tiesą apie lietuvių bendrininkavimą Holokauste.

Praėjusią vasarą Šimašius vadovavo priimant du svarbius sprendimus dėl Lietuvoje vykusio Holokausto atminimo. Jis pirmasis pritarė spendimui pakeisti gatvės pavadinimą, kuriuo pagerbtas Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) pasipriešinimo organizacijos įkūrėjas Kazys Škirpa, po to mero sprendimu pašalinta lenta, kurioje pagerbtas  Jonas Noreika, atsakingas už Šiaulių žydų įkalinimą ir jų turto konfiskavimą Holokausto metu.

Šie sprendimai sukėlė didelį negatyvų atgarsį ne tik prieš merą, bet ir prieš Lietuvos tarptautinę istorinę komisiją, kurios autoritetingos ataskaitos buvo mero veiksmų pagrindas. Dešiniosios, populistinės lietuvių grupės protestavo, žinomi šalies politikai tylėjo ir net neseniai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda vengė diskusijos, ragindamas įvesti „moratoriumą istorinei atminčiai ištrinti “.

„Prieš dvidešimt metų žmonės Lietuvoje nežinojo daugelio istorinių faktų“, – sakė rabinas Andrew Beikeris, AJC Tarptautinių žydų reikalų direktorius, kuris nuolat atvyksta į Vilnių. „Jie laikė save komunizmo aukomis ir nesuvokė, kad kai kurie antisovietiniai kovotojai, kuriais jie žavisi, taip pat dalyvavo žydų žudynėse. Bet dabar jie turėtų geriau žinoti, kas tiksliai vyko karo metu. Taigi, pagerbdami tokius žmones kaip Noreika ir Škirpa, jie kartoja tą patį, kad jų antisemitizmas tiesiog nėra svarbus “.

Meras Šimašius, apmąstydamas savo sprendimus, sakė: „Akivaizdu, kad jų (Škirpos ir Noreikos) dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinumas. Kalbama ne apie plokšteles ar gatvių pavadinimus, o apie principus. “Šimašius ne tik pasidalino savo asmeniniais apmąstymais apie savo šeimos patirtį Holokausto metu, bet ir su Holokausto atmintimi susijusiais sudėtingais klausimais, taip pat išreiškė padėką JAV kariuomenei, tarnaujančiai Lietuvos žemėje.

Cherrie Daniels, JAV specialusis pasiuntinys Holokausto klausimams gyrė merą, kad jis pasinaudojo Tarptautinės istorinės komisijos išvadomis. „Bet kurioje šalyje reikia drąsos objektyviai pažvelgti į savo praeitį ir į savo herojus, nuoširdžiai įvertinti tų žmonių padarytą poveikį, tiek gėrio, tiek blogio atžvilgiu“, – sakė Danielsas. „Geriausias dalykas, kurį galime padaryti, yra sąžiningai įvertinti tą praeitį, net nemalonią, ir panaudoti šias pamokas Holokausto švietime.“

1998 m. AJC rabinas Beikeris buvo pakviestas į trijų Baltijos valstybių prezidentų viršūnių susitikimą ir pasiūlė jiems įsteigti tarptautines istorines komisijas, kurios pateiktų kritinę ir objektyvią kiekvienos šalies Holokausto apskaitą. Šias šalis 1944 m. aneksavo Tarybų Sąjunga, dar prieš pasibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Niekada nebuvo atliktas realus tyrimas apie tai, kokį vaidmenį vaidino vietos kolaborantai, žudydami savo kaimynus žydus. Lietuvoje komisija buvo įkurta 1998 m.

JAV Amerikos paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos pirmininkas Paulius Packeris pagyrė Šimašiaus pastangas atgaivinti žydų kultūros paveldą Vilniuje, pažymėdamas puikų komisijos bendradarbiavimą su mero kabinetu.Nacionalinio demokratijos fondo prezidentas Karlas Geršmanas pagyrė mero tiesos siekį, atsižvelgiant į sudėtingą politinę situaciją. „Pasaulyje nėra daug žmonių, kurie kovoja už tiesą, tvirtai stovi už principus. Tai, kad keliate šį pavyzdį, turi didžiulę reikšmę “, – sakė jis.

Heather Conley, buvusi JAV valstybės sekretoriaus padėjėjo pavaduotoja, dabar vyresnioji viceprezidentė Europai, Eurazijai bei Europos programos vadovė CSIS, gyrė mero politinę drąsą, pažymėdama svarbų vaidmenį, kurį Holokausto klausimai vaidino derybose dėl narystės NATO Vidurio Europos šalims.

O „B’nai B’rith International“ generalinis direktorius Danielius Mariaschinas pažymėjo mero „didžiulį indėlį stiprinant sąžiningus lietuvių ir žydų santykius“.Ilgametis Lietuvos parlamento narys ir Tarptautinės istorinės komisijos pirmininkas Emanuelis ZIngeris susirinkusiesiems kalbėjo per vaizdo įrašą iš Vilniaus.

https://www.ajc.org/news/ajc-hosts-vilnius-mayor-remigijus-simasius-in-washington

Lietuvos ambasados Italijoje organizuojamos Litvakų dienos Romoje

Lietuvos ambasados Italijoje organizuojamos Litvakų dienos Romoje

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos naujienos

Ši paroda  – “Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose” – tai Prano Morkaus, parodos kuratoriaus formuluotė.
Galime pasididžiuoti, kad ši paroda jau apkeliavo Londoną, JAV (Čikagą, Vašingtoną ir Niujorką), Pietų Afriką – Johanesburgą ir Keiptauną ir dabar pradėjo kelionę po Europą: dabar ji Romoje, vasarį bus Dubline, po to keliaus į Briuselį…

Lapkričio 6 dieną Romos Shoah  muziejuje vyks diskusija „Emanuelis Levinas: žydiškoji mintis ir Europos idėja“, kurioje mokslininkai ir diplomatai iš Lietuvos, Italijos ir Izraelio diskutuos apie platų ir įvairiapusį šio Lietuvoje gimusio ir vienu reikšmingiausiu pastarųjų laikų filosofo palikimą, jo minčių svarbą.

Renginių ciklą lapkričio 10 dieną užbaigs M.K. Čiurlionio kvarteto koncertas, kuriame skambės Lietuvos žydų kilmės kompozitorių Anatolijaus Šenderovo ir Džordžo Geršvino kūriniai.

 

Trijų renginių ciklo tikslas – supažindinti Romos gyventojus su turtinga litvakų istorija, pabrėžti žydų tautos indėlį į Lietuvos kultūrinį, socialinį, politinį, akademinį gyvenimą. Šis renginių ciklas – įžanga į Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimą 2020 metais.

Litvakų dienos Romoje rengiamos bendradarbiaujant su Romos Shoah muziejumi, Romos žydų bendruomene, Romos žydų muziejumi, Izraelio ambasada Italijoje, Lietuvos žydų bendruomene, Lietuvos Nacionaline Filharmonija, Lietuvos kultūros institutu, Romos Sapienza universitetu bei „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“.

Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Kultūros ministro susitikime su Izraelio ambasadoriumi – dėmesys 2020 metams

Kultūros ministro susitikime su Izraelio ambasadoriumi – dėmesys 2020 metams

2019 10 25

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas susitiko su naujuoju Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy. Susitikime dėmesys skirtas istorinės atminties išsaugojimo ir šiuolaikinės Izraelio kūrybos sklaidos klausimams aptarti.

Ambasadorius pasidžiaugė sėkmingu šių metų pavasarį vykusiu Lietuvos šiuolaikinės kultūros festivaliu Izraelyje „Lietuviškas pasakojimas“, išsakydamas siekį ir Lietuvoje surengti panašaus masto bei kokybės Izraelio kultūros renginį.

Kultūros ministras su Izraelio ambasadoriumi taip pat aptarė Lietuvos ir Izraelio autorių kūrinių vertimus. M. Kvietkauskas ambasadorių informavo, kad 2020 metus Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skiria šiuolaikinei Izraelio literatūrai, ketinama surengti ir kūrybines dirbtuves vertėjams.

Susitikimo metu kalbėta apie pasirengimą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui 2020 m., svarbiausius artėjančių metų renginius. Pasak ambasadoriaus, šie metai neabejotinai turės pozityvų poveikį abiejų valstybių ryšių plėtojimui ir stiprinimui.

Kultūros ministras su ambasadoriumi taip pat aptarė klausimus, susijusius su Lietuvos žydų istorijos aktualizavimu, Holokausto vietų įamžinimu pasitelkiant šiuolaikinius metodus ir sprendimus.

Ministras ambasadorių informavo apie šių metų gruodį Nacionalinėje dailės galerijoje planuojamą atidaryti XX a. pr. Vilniuje gimusio, Paryžiuje studijavusio ir gyvenusio žydų fotografo Moi Ver (Moshe Raviv-Vorobeichic) parodą, kurią lydės albumas hebrajų ir anglų kalbomis.

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose antradienį atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti. Ant akmens lietuvių, hebrajų ir anglų kalbomis parašyta, kad paminklas skiriamas tūkstančiams Zarasų miesto ir apylinkių žydų, Lietuvos piliečių – vaikų, moterų ir vyrų, 1941 m. rugpjūčio 26 d. nužudytų Krakynės miške.

Paminklo pastatymo idėjos autorius – zarasiškių litvakų Izraelyje komiteto pirmininkas Griša Deičas ir kiti komiteto nariai. Prie projekto prisidėjo ir Zarasų rajono savivaldybė, kuri padengė pusė išlaidų.

Į ceremoniją atvyko Zarasų nužudytų žydų artimieji iš Izraelio, Latvijos, Didžiosios Britanijos. Visų jų šeimos yra paliestos Holokausto ir skaudžių netekčių.

Komiteto pirmininkas G. Deičas 1941-ųjų metų žudynėse neteko prosenelio, senelių, taip pat buvo nužudyti 15-metė tėvo sesuo, šešiametis ir keturmetis broliai. G. Deičo tėvas mokėsi Kaune, todėl buvo įkalintas IX-ajame forte, iš kurio jam pavyko pabėgti.

Taip pat antradienį nužudytų žydų atminimas buvo pagerbtas prie memorialo Krakynės miške, o renginius užbaigė fotografijų parodos “Zarasų krašto žydai” atidarymas.

Kaip skelbiama Zarasų krašto muziejuje, iki Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno 1100 žydų, kurie sudarė ketvirtadalį visų gyventojų.

Pirmieji žudymai prasidėjo 1941 metų liepą (Zarasų bažnyčios šventoriuje, Magučių miške ir kt.). Smalvų dvare buvo įrengtas žydų getas (apie 500 šeimų).  Zarasų rajone, Krakynės miške, 1941 m. rugpjūčio 26-ąją pagal SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenis sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai. (Ant paminklo aukoms paminėti pažymėta kad masinių žudymų  metu nužudyta 8000 Zarasų rajono žydų).

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

Savaitės pradžia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo itin aktyviai. TOLI seminaras mokytojams, Fanios Brancovskajos susitikimas net su 45 moksleiviais bei studentais iš Vokietijos bei savaitės trukmės stovykla vaikams.

Seminarą 32 mokytojams iš Lietuvos surengė Niujorke įsteigtas Olgos Lengyel institutas Holokausto tyrimams ir žmogaus teisėms. Pirmadienį renginio dalyviai turėjo unikalią galimybę pabendrauti su japonų diplomato Čijūnės Sugiharos sūnumi Nobuki Sugihara, kuris pasakojo apie tėvo veiklą, gelbėjant šimtus žydų. Iki ketvirtadienio truksiančiame seminare mokytojai klausysis paskaitų, aplankys Panerių memorialą, kitas apie holokaustą pasakojančias vietas.

Savo ruožtu, Lietuvos žydų bendruomenė mokytojams įteikė parodos  „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ katalogą-knygą.

Tuo metu, kai 32 mokytojai J. Heifetzo salėje klausėsi paskaitų, aukštu žemiau į susitikimą su Fania Brancovskaja susirinko dar gausesnis būrys jaunimo. Šią savaitę Lietuvoje lankosi 45 studentai ir moksleiviai žydai iš Vokietijos, kuriems holokaustą išgyvenusi F. Brancovskaja pasakojo apie savo vaikystę Vilniuje, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kaip jai pavyko išgyventi gete.

Trečiasis renginys, irgi truksiantis visą savaitę, vaikų rudens atostogų stovykla “Amehaye 2019”, į kurią susirinkę vaikai dalyvauja edukaciniuose ir sporto užsiėmimuose, ekskursijose bei smagiai ir naudingai leidžia laiką draugų būryje.

Nechamos Lifšicaitės, jidiš dainininkės legenda 

Nechamos Lifšicaitės, jidiš dainininkės legenda 

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus Kauno miesto muziejuje pristato parodą, skirtą žymios jidiš dainininkės Nechamos Lifšicaitės (1927–2017), gimusios ir savo muzikinį kelią pradėjusios Kaune, atminimui.

Pirmą kartą paroda pavadinimu „Nechama“ buvo eksponuota 2017 m. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Kaune paroda papildyta Nechamos muzikiniu pasakojimu – koncertine programa, sukurta Tel Avive – „Melodijos iš mano tėvo namų“.

Nechamos tėtis Judelis Lifšicas dirbo hebrajų kalbos mokytoju Kauno žydų Tarbut (hebr. „Kultūra“) gimnazijoje, vėliau – gydytoju Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ir Kauno karo ligoninėje. J. Lifšicas tapo pirmuoju Nechamos muzikos mokytoju – mokė griežti smuiku ir dainuoti jidiš bei hebrajų kalbomis. Po karo Nechama mokėsi tuometinėje Kauno konservatorijoje, vėliau LTSR konservatorijoje Vilniuje ir savo muzikinę karjerą pradėjo kaip operos solistė. Tačiau tradicinės žydų melodijos ir dainos, su kuriomis ji užaugo tėvų namuose, nuolat skambėjo merginos atmintyje ir širdyje, todėl tėvo paraginta ji grįžo prie savo muzikinių ištakų, su bendraminčiais bičiuliais poetais bei kompozitoriais pradėjo kurti muzikinę programą jidiš kalba.

Žmonės, lankę jos koncertus šiapus ir anapus geležinės uždangos, vadino Nechamą „žydų lakštingala“, „nutildytu Sovietų Sąjungos žydų balsu“. Nechama savo balso, žodžių, gestų magija scenoje atkūrė fenomeną, tai, ką du totalitariniai režimai buvo nugramzdinę į praeitį – tradicinį žydų gyvenimą miestuose ir miesteliuose. Jos asmenyje klausytojai regėjo ir rabiną, ir batsiuvį, kepėją ir siuvėją. Dainininkė tapo viena pirmųjų kūrėjų, išdrįsusių gaivinti Holokausto atmintį. Jos progamoje skambėjo melodijos iš Vilniaus ir Kauno getų. Net ir 1969 m. išvykusi gyventi į Izraelį, dainininkė niekada nepamiršo Lietuvos ir vos tik šalis paskelbė apie Nepriklausomybės atkūrimą, Nechama Lifšicaitė atvyko su koncertine programa į tėvų žemę.

Šią parodą Nechamos Lifšicaitės šeima taip pat skiria Kauno geto ir Lietuvos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimui.

Parodos kuratorė – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus ir Holokausto ekspozicijos muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė.

Parodos rengėjas – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Parodos rėmėjai – Nechamos Lifšicaitės šeima, Geros valios fondas.

Paroda veiks Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) iki gruodžio 5 d.

/Kauno miesto muziejaus informacija/

 
Nuotraukose parodos atidarymo, kurio aktyvia organizatore buvo dainininkės dukra Roza Litay ir į kurį gausiai susirinko Kauno žydų bendruomenės nariai, miesto kultūrininkai, o taip pat žmonės, žavėjęsi Nechamos Lifšicaitės talentu ir šiltai ją prisimenantys, akimirkos.
Straipsnis apie parodą dienraštyje “Kauno diena”:
Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

 Eglė Krištopaitytė

Su Jehošua Šochotu susitinkame Izraelyje, kuriame jis gyvena jau nuo 1972-ųjų. Apie vaikystėje išgyventus siaubus jis pasakoja ramiai ir itin sklandžia lietuvių kalba. Jehošua istorija puikiai iliustruoja laikotarpio sudėtingumą: 15 lietuvių šeimų rizikavo gyvybėmis, kad išgelbėtų jo šeimą, tačiau kraštiečiai lietuviai prisidėjo ir prie žudynių.

„Vežė valstiečiai. Lietuviai“

Jehošua mama Reizl, prisimindama Pirmojo pasaulinio karo patirtis, labiausiai bijojo bombardavimo. Todėl nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, ji visą naktį siuvo sau ir vaikams kuprines. Susikrovusi mantą, šeima pėsčiomis išėjo į netoli Telšių esantį ūkį ieškoti prieglobsčio.

„Kitą dieną ūkyje atsirado baltaraiščiai – grupė jaunų vyrukų. Vienas nešėsi kulkosvaidį ir savo vyresniojo paklausė: ar nereikia žydams kulkosvaidžio? Nuotaika buvo tokia, kad mus visus vietoj sušaudys, ir reikalas baigtas“, – genocido pradžią prisimena Jehošua.

Tačiau mirtis žydų laukė vėliau – buvo duotas įsakymas juos nuvežti į Rainių dvarą, kur buvo įkurta stovykla.

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Dar viena unikali istorija, kai privačių asmenų iniciatyva pagerbiama istorinė atmintis ir nekaltos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Ukmergės rajone, šalia Veprių miestelio miške penktadienį atidengtas atminimo akmuo ant žydų gydytojo Abraomo Karlinskio kapo, kuris iki šiol buvo niekaip nepažymėtas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotojas Leonidas Melnikas, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, vietos gyventojai.

Paminklo autorius – Vepriuose gyvenantis skulptorius Viktoras Žentelis, kuris atminimo akmenį gydytojo žūties vietoje pastatė savo iniciatyva ir lėšomis.

Anot skulptoriaus, vietiniai žinojo, kad miške Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo nužudytas ir palaidotas žydas. Nors kapas nebuvo pažymėtas, toje vietoje nuolat degdavo žvakutės.

Pasak Veprių seniūnijos, pradėjus domėtis, rinkti istorinę medžiagą, prie kurios prisidėjo Ukmergės kraštotyros muziejus ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, paaiškėjo, kad 1941 metų rugsėjo mėnesį miške, šalia Veprių Kalvarijų tako, buvo šaltakraujiškai nušautas Ukmergėje garsus žydas gydytojas A. Karlinskis. Pasakojama, kad gydytoją gerbiančių žmonių dėka, jam pavyko ištrūkti iš Ukmergės geto ir judėti Jonavos link. Deja, prie Pageležių jį sučiupo vietiniai žmonės ir įsodinę į vežimą atvežė arčiau Veprių.

Ona Žentelytė pasakojo, kad jos motina ne kartą dalinosi prisiminimais, kad išvydusi vežime sėdintį gydytoją suprato, kad su juo ketinama susidoroti ir bandė budelius stabdyti. Pagrasinę moterį ir jos vienerių metų dukrą Oną nušauti, nusikaltėliai pasitraukė į šalią esantį mišką, kur gydytoją nužudė ir užkasė.

Pokario metais vepriškiai žūties vietą aptvarkydavo, stabteldavo pasimelsti.  Viena jų, Marytė Traskauskienė, kuriai dabar 92-eji, sakė, kad nuo vaikystės žinojo, jog čia palaidotas žydas gydytojas, todėl visada toje vietoje padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę.

Tačiau pries keletą metų skulptorius V. Žentelis pastebėjo, kad lieka vis mažiau vietinių gyventojų prisimenančių šią tragišką istoriją ir nutarė ant gydytojo kapo pastatyti paminklą.

Melnikas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu dėkojo skulptoriui už iniciatyvą ir parodytą pagarbą, taip pat visiems vepriškiams, kurie ilgus dešimtmečius rūpinosi A. Karlinskio atminimo išsaugojimu. “Holokaustas – tai ne tik tragiški skaičiai su daug nulių, tai atskiri likimai, konkretūs žmonės. Mes turime žinoti visų aukų vardus bei pavardes ir niekada jų nepamiršti”, – kalbėjo profesorius.

Jis pridūrė, kaip svarbu, kad gydytojo gyvenimu ir tragiška žūtimi susidomėjo Lietuvos televizijos laida “Daiktų istorijos”, kurios dėka dar daugiau žmonių sužinos apie A. Karlinskį, Veprius ir skulptorių V. Žentelį.

Karlinskis gimė 1892 metais Kybartuose, mokėsi Varšuvoje, dirbo gydytoju Ukmergėje, buvo miesto tarybos narys.

Šabas ,,Tarp draugų”

Šabas ,,Tarp draugų”

Šabo vakarą Lietuvos žydų (litvakų)  bendruomenė  sutiko „Tarp draugų“. Taip buvo pavadintas šventinis humoro vakaras  su garsiu Ukrainos aktoriumi, iš „Teatro Podolėje“, populiariu televizijos laidų vedėju ir šou režisieriumi Valerijumi Čigliajevu. Vakarą organizavo LŽB programų vadovė Žana Skudovičienė.

Geriausias anekdotų pasakotojas „Žmogus – šventė“  pristatė ne tik įdomiausius klasikinius žydų juokelius ir anekdotus, bet ir linksmas istorijas iš savo ir teatro gyvenimo, dalijosi prisiminimais apie savo draugą – animatorių, režisierių ir scenaristą Davidą Cherkaską.

„Aš esu labai dėkingas nuostabiam „ Lobių salos “ režisieriui, mano draugui,  deja, jau mirusiam, Davidui  Cherkaskui už tai, kad jis man padovanojo nuostabų pirato vaidmenį. ,,Dėde Piratai! Ar tu toks? Mane taip vadina ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Iš tikrųjų su šiuo animaciniu filmu užaugo ne viena karta “, – pasakojo V. Čigliajevas. Valerijus pažadėjo kitą kartą atvežti dokumentinį filmą, kurį jis sukūrė drauge su savo kolegomis apie D. Čerkaską.

O dabar pora Valerijaus Čigliajevo anekdotų:

Odesos žydė  vaikšinėjo Deribasovskajos gatve, vesdama už rankų du mažus savo sūnelius.  Pakeliui sutinka pažįstamą moterį.

– Labas Sara Abramovna. Kokie mieli kūdikiai! O kiek jiems metų?

– Ginekologui – šešeri, o advokatui – ketveri.

*****

Žydė mama kviečia sūnų: – Izia, eik namo!

– Mama, ar aš sušalau?

– Ne, tu nori valgyti!

Ir šoko vaikai Kauno gete per Simchat Torą šventę…

Ir šoko vaikai Kauno gete per Simchat Torą šventę…

Ištrauka iš Beerot Yitzhak Švietimo fondo, pavadinto Gaono Yitzhak Zilber vardu, leidinio, kuriame pristatomi prisiminimai apie Kauno getą.

„… Kovno (Kaunas) gete buvo suburta jaunuolių grupė Toros mokymams, grupė pavadinta „Tiferet Bachurim“. Ją organizavo rabinas Shimon Segal ir broliai Abels. Susirinko 40 paauglių nuo dvylikos iki penkiolikos metų. Šie vaikai  rinkosi į žodines pamokas, vėliau gete atsirado  knygos. Stebuklas,- kasdien nuolat jaučiant pavojų gyvybei, gete įkuriama „beit midrash“ (švietimo įstaiga).

Nuotraukoje: Kauno geto vaikai (Yad Vashem archyvas).Tuomet rabinas Yitzhakas Elkhananas Gebralteris buvo vienas iš tų paauglių. Jis dalyvavo visose Tiferet Bachurim pamokose, gerokai vėliau parašęs šį pasakojimą apie tų baisių dienų įvykius….

Kai kurie paaugliai buvo našlaičiai, alkani, nematę duonos gabalo. Tačiau per Simchat Toros šventę visi pamiršo bėdas ir rūpesčius, sunkumus ir našlaičių likimą, jie valgė skurdų maistą, šoko, džiaugėsi Tora. Kai kurie  savo gyvenime nebuvo jautę tokio džiaugsmo, kurio  ypač trūko gete…Tate, ich dank dir, Tate ich leib dir .„Tėve (dangiškasis), dėkoju Tau. Tėve, aš garbinu Tave, nes esu žydas … nes myliu tave“. Mes giedojome šią dainą, liedami ašaras, kartodami ją vėl ir vėl. Giedojome tikėjimo giesmę tuo metu, kai dauguma Lietuvos žydų jau buvo nužudyti!

Mes, žydai paaugliai, nežinojome, kas nutiks mums po valandos, ypač berniukams, vaikams, kuriuos pirmiausia žudydavo vokiečiai. Girdėjome, kad Šiaulių gete vyko „vaikų akcija“ ir kad Vilniaus getas jau buvo sunaikintas. Bet vis tiek giedojome dainą Visagaliui: ,,dėkojame Tau, kad gimėme žydais, ir mes už tai Tave mylime. Dėl Tavęs mus kasdien žudo“. Ši giesmė sukėlė drebulį mūsų širdyse, ypač todėl, kad gete buvo kalbama, kad naikinant Kelmės žydus, jie giedojo būtent šią giesmę.

Vienas iš išgyvenusiųjų pasakojo, kad Kelmės lietuvis žudikas prisiminė, kaip žydai po vaikščiojimo sinagogoje su  Toros ritiniais rankose, išėjo šokti į gatves su Tora. Tas monstras pareikalavo, kad pasekėjas, rabinas Geršonas Miyadnikas paimtų Toros ritinį ir mirtų su juo.

Taip ir įvyko. Tačiau vietoj nevilties staiga visi Kelmės gyventojai žydai, vedami mirti, pradėjo šokti ir dainuoti, o kartu su jais ir rabinas Danielis Movshowitzas. Jie dainavo „Ashrein, ma tov helkeinu … „Mes laimingi, koks nuostabus mūsų likimas … Tėve, ačiū tau“. Ši daina dainuojama, švenčiant „Simchat Torą“.

Jie dainavo: „Tu mus pasirinkai … mylėjai mus ir norėjai mūsų tarnystės“, jie vis kartojo „Mylėjai mus“. Rabinas Geršonas Miyadnikas šoko su Toros ritiniais ir nužudytas krito į duobę su Toros ritiniu rankose.

Maldoje „Av Arahamim“ yra žodžiai:  „Džiaukitės visos tautos, šlovinkit Jo tautą, žmones! Nes jis atkeršys už savo tarnų kraują, atkeršys priešams “. Nuo tada daina „Ashrain, ma tov Helkeinu“ mums tapo ypatingai reikšminga. Ir dabar, kai ją girdžiu, drebu …Daugelis berniukų buvo alkani, tačiau šoko ir šypsojosi iš visų jėgų su nuoširdžiu džiaugsmu. Su tuo palaimingu džiaugsmu, atsikračius pavojų,  esame vis dar gyvi …Staiga  tikro džiaugsmo ir giesmių metu atvyko policininkas, vietinis žydas su savo draugais ir labai nustebo. Argi gete įmanomas toks džiaugsmas? Ypač tarp vaikų, kurių dauguma buvo našlaičiai? Ravas Šimonas Segalas šiuos žydus nuvedė į šokėjų ratą šokančių aplink „bimą“. Šis policininkas pradėjo šokti ir nebeišėjo – juk tokios dienos gete dar nebuvo. „Izraelio tauta gyva!“

Arkadijus Vinokuras. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas

Arkadijus Vinokuras. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas

Tai savo laiške LR premjerui Sauliui Skverneliui teigia JAV Kongreso narys Bradas Shermanas. Jis prašo premjero pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis 1975 m. buvo JAV Kongreso ir JAV Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos reabilituotas bei išteisintas. Būtent tai veik 10 metų teigia Genocido centras. Anot kongresmeno, ši nuomonė yra niekinė, prieštaraujanti JAV teisės aktams.

Laiške B. Shermanas vienareikšmiškai teigia, kad Genocido centro (LGGRTC) išvados apie buvusio LLV vadovo išteisinimą ir reabilitaciją neturi jokio teisinio pagrindo. Anot jo, tyrimas 1974 metais buvo nutrauktas mirus žmogui ir dėl dokumentų galimai rodančių J. Ambrazevičių-Brazaitį dalyvavus Holokausto nusikaltimuose stokos. Tačiau 1979 m. JAV Teisės departamente buvo įsteigtas nauja skyrius, kuris, atsiradus naujai informacijai, toliau tyrė 60 nacių nusikaltėlių, emigravusių į JAV.

Biedno maistas-turtuolio delikatesas: Sukkot valgiai

Biedno maistas-turtuolio delikatesas: Sukkot valgiai

Ypatingą reikšmę per Sukotą žydai teikia maistui. Šventės patiekalai nebūna prabangūs, bet sotūs ir gardūs. Ant Sukoto stalo visada patenka įdarytų patiekalų: balandėlių, suktinukų, įdarytos žuvies.

„Patiekalai turi būti tokie, kad išvaizda primintų Toros ritinėlį, kuriame labai susiglaudę lapas prie lapo“, – aiškino D.Rūkaitė.

Šiemet per Sukotą Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir svečiai irgi mėgavosi įdarytu patiekalu – kepta kimšta silke su marinatu, kurią Beigelių krautuvėlės kepėja R.Portnaja ruošė pagal mamos receptą. Taip pat R.Portnaja patiekė nuostabaus saldoko skonio tradicinį litvakų patiekalą – „flaumen cimes“. Tai jautienos troškinys su slyvomis, kurį kulinarė virė net apie 10 valandų, kad mėsa būtų minkštutėlė ir tiesiog kristų nuo kaulų!

>>Skaitykite visą straipsnį 

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Vaiguvos kaime įamžintas Pasaulio Tautų Teisuolės Marijos Rusteikaitės (1892 – 1949), Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjos atminimas. Marija Rusteikaitė buvo intelektuali asmenybė, visuomenės veikėja, medikė, pedagogė, vienuolė labai svarbi Panevėžiui ir jo apylinkėms. Ji užaugo  dvarininkų Stanislovo ir Jadvygos  šeimoje, kurie išaugino 9 vaikus – keturis sūnus ir penkias dukteris. Marija buvo trečias vaikas. Jos mama Jadvyga buvo labai atsidavusi gailestingiems darbams, vaikų priežiūrai, namų ruošai. Tėvai labai mylėjo savo vaikus, rūpinosi jų išsimokslinimu, tikėjimu Dievu ir dora. Vaiguvos žmonės, kurie ją pažino, liudijo, jog jos charizma buvo panaši į Motinos Teresės. Naktimis ji sėdėdavo prie sunkių ligonių, tyliai kalbėdavo rožinį ar kitas maldas.

Ji turėjo nemažai draugų žydų, kurie vėliau jai padėjo, ją slapstė, kad nepalanki valdžia nesuimtų ir nenukankintų, kaip tai padarė su daugeliu kitų tautiečių. Marija Rusteikaitė drąsiai priglausdavo žydų vaikus ir suaugusius, kad tik išgelbėtų juos iš geto. Išgelbėtos iš geto žydaitės vyras pasakojo, jog motinėlė Marija nešdavosi dešrų ir visokių kitokių maisto gėrybių, jas paduodavo geto prižiūrėtojui, kad šis jai duotų darbininkų. Buvo atvejų, kai slėpė žydus gyvenamojo namo palėpėje, pamiškėje, įdarbindavo savo darbovietėje.

Lietuvos žydų, litvakų, bendruomenėje dirbo gyva išlikusi liudininkė Sulamita Lev, kurią išgelbėjo sesuo Marija Rusteikaitė.  Sulamita dažnai aplanko Panevėžį ir susitinka su seserų kongregacijos Apvaizdos vienuolėmis. Ji iki šiol dėkinga Marijai Rusteikaitei ir vadina ją ,,Motinėle“.

Oficialiai Marija Rusteikaitė išgelbėjo 15 žydų, keletą neoficialiai pasiuntė pas kitus žmones, nes buvo labai pavojinga, bet kada ją galėjo sušaudyti, išsiaiškinus, kad slepia žydų vaikus ir suaugusiuosius. Už jos didvyriškumą Izraelio vadovybė po mirties ją apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuolės atminimo medaliu ir Garbės raštu, o Lietuvos vyriausybė – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir padėkos raštu.

Už renginio nuotraukas dėkojame Valdui Valiūnui. 

„Adomas“ iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ papildė J. Kovarskio kolekciją VVGŽM muziejuje

„Adomas“ iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ papildė J. Kovarskio kolekciją VVGŽM muziejuje

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus  apie J. Kovarskio kolekciją papildantį paveikslą iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ – pirmą kartą po 60-ies metų bus eksponuojamas vientisas triptikas.

Šią savaitę Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugomą Jehošuos Kovarskio (1907 Vilnius – 1967 Los Andželas) kūrinių kolekciją papildė dar vienas dailininko tapytas darbas „Adomas“ – trečioji triptiko „Vaisiaus vagystė“ (1951-1960) dalis. Iki šiol muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) eksponuojamoje J. Kovarskio kūrinių parodoje „Chaoso sutramdymas“ lankytojai galėjo išvysti tik du, triptiką „Vaisiaus vagystė“ sudarančius kūrinius.

Triptikas „Vaisiaus vagystė“ (1951-1960). VVGŽM nuotrauka

Trečiąjį kūrinį dovanojo ir jo atsiuntimą iš Kalifornijos (JAV) dalinai finansavo J. Kovarskio sūnėnas Davidas Finkelsteinas ir dukterėčia Sandra Ben-Artzi su šeimomis. 2019 m. gegužės mėnesį muziejaus Tolerancijos centre atidaryta paroda „Chaoso sutramdymas“, kurią sudaro 28 drobės. Muziejaus lankytojai galės susipažinti su naujai gautu kūriniu ir pamatyti pirmą kartą po 60-ies metų eksponuojamą vientisą triptiką iki 2019 m. lapkričio 3 d.

Kovarskiui kūrybos procesas buvo ritualas, kurio metu iš tamsos gimsta šviesa, iš chaoso – tvarka. Idėjinei ir emocinei raiškai J. Kovarskis pasirinko abstrakcionizmą, tačiau visiškai neatsisakė figūrinio vaizdavimo. Pasak dailininko, „abstrakcionizmas privalo būti prasmingas“, tad jo siužetuose atgaivinti antikos ir skandinavų mitai, Afrikos ir Meksikos legendos bei Biblijos vaizdiniai pasakoja apie pasaulio sukūrimą ir žmonijos istoriją. Triptike „Vaisiaus vagystė“ dailininkas kontempliuoja pirmųjų žmonių – Adomo ir Ievos – išvarymo iš rojaus tema. Tai ir pirmoji nuodėmė ir saldus vaisius, sugundęs juos sulaužyti pažadą Kūrėjui. Dailėje – tai vienas iš labiausiai mėgtų siužetų, atrandamų ant romaninių bažnyčių sienų, viduramžių tapyboje, tebeaudrinančių dailininkų vaizduotę ligi mūsų dienų. J. Kovarskio triptike vaisius – stilizuotas grybo formos vaisius/medis – užima svarbiausią ir centrinę triptiko dalį, jis kelia nuodingo ar haliucinogeninio grybo asociacijas. Tai tebėra ir šių laikų „uždrausto vaisiaus“ simbolis, vedantis žmogiškojo nupuolimo link.

Tolerancijos centras – didžiausias Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys, kuriame veikia Lietuvos žydų dailės, kultūros, istorijos ir judaikos ekspozicijos, vyksta kultūriniai ir edukaciniai renginiai, konferencijos, filmų peržiūros, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis.

Kartu su viena iš parodos kuratorių dr. Vilma Gradinskaite muziejus kviečia vilniečius ir miesto svečius į paskutinę ekskursiją „Nuo Meksikos iki Palestinos: pasaulėtvara J. Kovarskio kūryboje“, skirtą gilesniam dailininko darbų supratimui ir susipažinimui su vientisu triptiku, spalio 29 d. 17 val. muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) ir kviečiame registruotis el. p. komunikacija@jmuseum.lt

 

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenė pagal žydų tradicijas pastatė palapinę (suka), kurioje pažymėjo derliaus nuėmimo šventę bei prisiminė žydų kelionę, kuomet prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (suką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofman aiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi.

Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Visi bendruomenės nariai atnešė jų užaugintas rudens gėrybes, ragavome obuolių, arbūzų, moliūgų, vynuogių ir kitų vaisių.

G.Kofman perskaite Sukkot skirtą maldą ir pūtė Šofarą. Šventėje perskaityta malda, aukščiausiojo palaiminimas, skaityti gauti sveikinimai iš Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky sveikinimas. Į svečius atėjusi Onutė Jospaitienė pasveikino susirinkusius.

 

Po skanios vakarienės, kurią paruošė bendruomenės moterys, linksmoje aplinkoje vyko įvairūs žaidimai ir šokiai. Vaikai pristatė savo menines improvizacijas, už kurias buvo apdovanoti dovanėlėmis.

lo

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Lietuviškas knygos „Meilės prekeiviai“ vertimas – jau knygos autoriaus ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Avni Levy rankose! Džiaugiamės nauja knyga, sveikiname autorių ir kviečiame skaityti – ! Tėvystės kelionė nėra tik pirmyn – tai pirmiausia kelionė atgal, į gilius sielos patamsius. Kiekvienas į tą kelionę nešasi savo baimes ir norus.

Pora grįžta į namus Tel Avive su naujagimiu rankose. Asafo džiaugsmas, tapus tėvu, sumišęs su kitais jausmais: begaline meile, išgąsčiu, troškimu būti geru tėvu. Grįžusius juos pasitinka senelė, apdalijanti saldainiais, ir senelis, beriantis palaiminimus. Kitur, nutolęs laike ir erdvėje, jaunas dailus žydas Mašiachas sutrikęs leidžiasi į gyvenimą pakeisiančią kelionę po legendinio Herato skersgatvių labirintą. Kas sieja Asafą, didžiam savo susijaudinimui, ką tik tapusį tėčiu ir pavėluotai mėginantį susitaikyti su savo paties tėvu, ir Mašiachą, paslapčia išsprunkantį iš namų, kad galėtų pasižiūrėti į garsiuosius turgaus šokėjus, pasipuošusius spalvingais apdarais?

„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.

Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

gzeme.lt

Loreta EŽERSKYTĖ

Žydų genocido atminimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirties. Šįkart valstybės apdovanojimai skirti 38 žydų gelbėtojams, kurių daugumos jau nėra gyvų.

Į Prezidentūroje vykusias iškilmes buvo pakviesta ir ukmergiškė Anita Albužienė. Jos pastangų dėka padėkota, deja, jau po mirties, Jadvygai ir Zigmui Stanevičiams, kurie savo sodyboje priglaudė trejų metukų žydaitę Libą Berenšteinaitę. Šiems teisuoliams skirti apdovanojimai įteikti jų anūkui Kazimierui Stanevičiui.

„Libos, vėliau gavusios Lionės vardą, tikruosius tėvus ištiko tragiškas likimas – jie guli Pivonijos šile. Taip jau susiklostė, kad našlaitė mamyte šaukė ne tik globėją Stanevičienę, bet ir mūsų mamą…“ – atgijusiais prisiminimais dalijosi A. Albužienė. Ukmergiškė neslepia, jog renginys Prezidentūroje atgaivino ir skaudžius išgyvenimus. Tačiau moteris dabar laiminga – ji teigia įvykdžiusi svarbią misiją.

Tėvai dukrą paliko dienai kitai…

1941-ųjų birželį, tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visoje Lietuvoje imta persekioti ir naikinti žydus. Lietuvoje buvo vykdomas Holokaustas – masinis žydų tautos naikinimas. Kaip skelbia istorijos šaltiniai, žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms, kuomet nepagailėta nei vaikų, nei moterų ar senelių, laikotarpis.

L. Berenšteinaitė gimė Jonavos rajone, netoli Panoterių. Kai šeimai, kaip ir kitiems Lietuvos žydams, iškilo mirtinas pavojus, mergaitei buvo treji. Tačiau atsitiktinumo ir gerų žmonių dėka ji pateko tarp saujelės laimingųjų, kurie buvo išgelbėti.

A. Albužienė namuose saugo „Tiesos“ laikraščio 1962 metų gruodžio 2 dienos numerio iškarpą su straipsniu „Kaip savoj šeimoj“, kuriame papasakota istorija apie Libos išgelbėjimą.

Laikraštyje rašoma, kad darganotą rudens vakarą link pamiškėje esančios Stanevičių pirkelės sparčiu žingsniu per pažliugusį dirvoną skubėjo du vyrai ir moteris su vaiku ant rankų. Mažoji buvo tik su suknyte, kad ji nesušaltų, motina ją vis klostė skara. Šeimininkai vėlyvus svečius pažino, todėl įleido į vidų sušilti. Netrukus atėjusioji prasitarė, kad norinti trumpam pas juos palikti savo mergaitę – lauke toks prastas oras, jie patys nežino, kur tą naktį teksią nakvoti. Taip pat ji patikino, jog būtinai grįšianti – po dienos kitos atbėgsianti ir dukrytę pasiimsianti. Šeimininkas dar dvejojo, esą ir savo bėdų apsčiai, namuose trejetas mažylių. Tačiau žmona nenorėjo jo klausyti. Sąžinė jai neleido išvaryti šaltin pusnuogį vaiką. Mažoji Liba liko, o suaugusieji patraukė savais keliais. Nors ir buvo žadėję, jie nebegrįžo. Netrukus jų jau nebuvo tarp gyvųjų…

Žydaitė Stanevičių šeimoje greitai apsiprato, jai netrūko nei duonos, nei šilumos. Tik teko atsisveikinti su tikruoju vardu ir pavarde – mergaitė tapo Lione Stanevičiute. Jai buvo parūpinti dokumentai.

Priglaudę svetimą mažylę Stanevičiai ilgus metus gyveno baimėje. Pajutę širdyje nerimą, naktimis globotinę siųsdavo miegoti į pirtį, o patys akių nesumerkdavo…

Lionė, kaip ir Stanevičių vaikai, augo, stiebėsi, lankė mokyklą. Sulaukusi keturiolikos ji susirgo, pateko į ligoninę Ukmergėje.

Parsivedė iš ligoninės

A. Albužienė su tėvais – Rachmieliu ir Roza Kacais – gyveno tuometinėje M. Melnikaitės gatvėje, kurios pavadinimas dabar pakeistas į Sodų. Šioje žydų šeimoje kartu su Anita augo du jaunesni broliai.

„1952-iais mūsų tėvas sirgo, gulėjo ligoninėje, kuri buvo Gedimino gatvėje. Kai pasveikęs grįžo į namus, kartu parsivedė ten sutiktą 14 metų našlaitę – Lionę Stanevičiūtę. Ji tuomet buvo baigusi keturias klases“, – beveik prieš septyniasdešimt metų nutikusius įvykius iki šiol puikiai mena ukmergiškė A. Albužienė.

Grįžęs su svetima mergaite R. Kacas vaikams girdint nepasakojo, kodėl nepažįstamoji gyvens jų namuose. To Anita iš jo taip ir neišgirdo. Dabar moteris svarstė, jog tėvas tokį sprendimą galėjo priimti norėdamas palengvinti žydaitei gyvenimą ir apsaugoti ją išgelbėjusią šeimą: „Lionė lietuviškai kalbėjo neaiškiai. Jis greičiausiai iš jos kalbos greitai suprato, jog ji yra žydų tautybės. Taip pat išsiaiškino, jog ji – našlaitė, auga svetimoje šeimoje. Tėvas tikriausiai manė, jog visiems bus geriau, jei Lionė pasiliks pas mus…“

Našlė globotinės neišvarė

Nors laikmetis niekam nebuvo lengvas, Kacų šeima didelių nepriteklių nejautė. Lionė augo kartu su trimis tikraisiais naujųjų globėjų vaikais, jie visi kartu sėsdavo prie stalo, žaisdavo. Pamažu visi apsiprato su namuose atsiradusia vyresne mergaite, ji taip pat jautėsi gerai.

Tačiau ramų šeimos gyvenimą vos po metų netikėtai sukrėtė didžiulė nelaimė – staiga mirė šeimos maitintojas.

„Buvo 1953-ieji. Mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais ir globotine. Man tuomet buvo devyneri, vienam broliukui – septyneri, mažiausiasis buvo sulaukęs vos ketverių. Gyvenimas mūsų nelepino, mamai reikėjo gerai pasukti galvą, kaip išmaitinti šeimą ir priglaustą našlaitę“, – pasakojo A. Albužienė.

Anitos atminty patirtų sunkumų neišliko. Matyt, jos mama stengėsi visą rūpesčių naštą kantriai ir tyliai nešti viena, vaikams apie užklupusias problemas neužsiminė.

Kad mamai turėjo būti labai sunku, A. Albužienė sako supratusi, kai perskaitė namuose rastą vieną dokumentą. Tai Ukmergės miesto vykdomojo komiteto 1954 metų sausio 20 dieną išduota pažyma, skirta pristatyti į Socialinio aprūpinimo skyrių. Joje nurodyta, kad „pil. Stanevičiutė Lionė, Zigmo, gyvenanti Ukmergėje, M. Melnikaitės g. Nr. 3, gim. 1938 m. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Karčių kaime. Jos tėvai Berenšteinai 1941 m. buvo vokiečių sušaudyti, o ji liko nuo tėvų 3-ejų metų ir visą laiką augo pas pil. Stanevičių Zigmą Kaušankos kaime, Panoterių apylinkėje, kuris 1950 m. užrašė ją savo pavarde“.

„Spėju, kad mamai buvo taip sunku išmaitinti šeimą, kad ji kreipėsi paramos į Socialinio aprūpinimo skyrių. Tačiau Lionės ji neišvarė. Tikriausiai vykdė tėvo išsakytą valią. Ji mūsų namuose gyveno, kol 1955 metais Ukmergės antroje vidurinėje-vakarinėje mokykloje baigė septynias klases. Tuomet išvažiavo mokytis į Kėdainius, ten įgijo virėjos specialybę“, – kalbėjo ukmergiškė.„Mamytei, jei verta Jūsų prisiminimo, prašau prisiminti tą, kuri Jūsų niekada nepamirš…“ – taip Lionė užrašė kitoje savo nuotraukos, 1954 metų gruodį dovanotos R. Kacienei, pusėje.

Abi globėjas vadino mama

Pasak A. Albužienės, ir išvykusi į Kėdainius Lionė Kacų šeimos nepamiršo. Mergina kartkartėmis apsilankydavo savo globėjos namuose.

Anita mena, jog Lionė jos mamą visada vadino mamyte: „Mes žinojome, kad kita jos mama gyvena kaime, netoli Panoterių.“

Nepamiršo ukmergiškė ir apsilankymo Kaušankos kaime. Kartą, iš Ukmergės važiuodama aplankyti savo globėjų, Lionė kartu pasiėmė ir Anitą bei vieną jos broliuką. Iš autobusų stotelės į pamiškėje esantį seną Stanevičių vienkiemį trijulei teko nemažą atstumą kulniuoti pėsčiomis.

Baigusi kulinarijos mokyklą mergina gavo paskyrimą į Priekulę. Dirbo valgykloje, ištekėjo, susilaukė sūnaus.

„1963-iais Lionę aplankiau Priekulėje. Neilgai trukus ji su šeima išvyko gyventi į Ukrainą, Rovno miestą, iš kur buvo kilęs jos vyras. Ryšiai su ja nebuvo nutrūkę. O 1980 metais gavome žinią, kad ji mirė“, – sakė A. Albužienė.

Gelbėtojų paieškos užtruko

Daugelį metų Anitai kirbėjo mintis, kad privalo atlikti misiją – padėkoti žmonėms, kurie nuo mirties išgelbėjo mažą žydų tautybės mergaitę. Moteris suvokė, jog Stanevičiai labai rizikavo į savo namus priimdami svetimą vaiką. Tuo labiau kad garbanė ryžukė savo išvaizda labai skyrėsi nuo tikrųjų šios šeimos vaikų.

Surasti žydaitės gelbėtojus ją skatino ir abu broliai, kurių vienas dabar gyvena Izraelyje, o kitas – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Kadangi A. Albužienė žinojo Lionę į savo namus priėmusių sutuoktinių vardus bei pavardę, jų gyvenamąją vietovę, pirmiausia kreipėsi į Panoterių seniūniją. Tikėjosi, kad vietos valdžios žmonės jai pagelbės susisiekti su Stanevičiais. Deja, moters prašymas nebuvo išgirstas.

„Greičiausiai valdininkams pritrūko suinteresuotumo…“ – prasitarė Anita.

Tačiau ukmergiškė rankų nenuleido. Praėjusių metų lapkritį ji apie nesėkmingas savo paieškas užsiminė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus edukatorei Jurgitai Jackevičiūtei. Ji Anitą suvedė su šio muziejaus darbuotojais.

„Praėjo keli mėnesiai ir gavau žinią, kad Panoterių seniūnijoje, ant pamiškėje buvusios senųjų Stanevičių trobelės pamatų pastatytame name, gyvena jų anūkas…“ – apie sėkmingą paieškų baigtį su džiaugsmu kalbėjo A. Albužienė.

Paprasti žmonės tapo nepaprasti

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną suėjo 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidentūroje tradiciškai pagerbti žydų gelbėtojai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti, – sveikindamas susirinkusiuosius pabrėžė šalies prezidentas G. Nausėda. – Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui; treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“

Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų įsitraukė į žydų gelbėjimą, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekad reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinama ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos daugiau nebūtų kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikto linkinčioms jėgoms.“

Valstybės vardu dėkodamas didvyriams G. Nausėda sakė, nors daugelis iškilmėse pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ir ateities kartoms.

Teisuolių alėjoje bus pasodinti medžiai

A. Albužienė papasakojo, kad žydaitę išgelbėjusi Stanevičių šeima sulauks padėkos ir Izraelyje. Pasak moters, 1953 metais Izraelio parlamentas išleido įstatymą, kuriuo Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardą. Be to, teisuoliai apdovanojami medaliu, jiems įteikiami diplomai, kuriuose yra užrašas: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį“.

Nuo 1962-ųjų Jeruzalėje prie „Yad Vashem“ Holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti teisuolių alėja.

„Joje du medžiai bus pasodinti ir J. bei Z. Stanevičių garbei,“ – patikino ukmergiškė.

„Yad Vashem“ duomenimis, 2019 m. sausio 1 d. Teisuolių sąraše buvo 24 811 žmonių, iš jų – 891 Lietuvos pilietis. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

„Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams. Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra, tačiau sodyba gyva. Čia gyvena šeimininkų anūkas. Jis pakvietė mane į svečius. Dabar laukia antroji kelionė į Panoterius“, – šypsojosi A. Albužienė.

Nuotraukos iš A. ALBUŽIENĖS asmeninio albumo