Mokslas, Istorija ir Kultūra

Balandžio 28 d. Pasaulis minės Yom Hashoa – Holokaustų aukų atminimo dieną

 

Balandžio 28 d. Pasaulis minės Yom Hashoa – Holokaustų aukų atminimo dieną.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia visus į Holokausto aukų atminimo dienos (Yom Hashoah) minėjimą, skirtą pagerbti Holokausto aukas.

Minėjimas vyks balandžio 28 d., ketvirtadienį, 12 val., Panerių Memoriale (trukmė ~ 30 minučių).
Minėjimas yra rengiamas Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva.

Pageidaujantiems vykti užsakytu autobusu nuo Lietuvos žydų bendruomenės, Pylimo g. 4, būtina registracija telefonu 868506900 arba el.paštu office@lzb.lt

Autobusas išvyksta nuo LŽB pastato 11 val.

 

2
LŽB PESACH su bendruomenės vaikais iškeptas kugelis

LŽB PESACH su bendruomenės vaikais iškeptas kugelis

PESACH išvakarėse Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko #KinderTiš vaikų kulinarinės dirbtuvės. Tema, žinoma, PESACH patiekalai ir tik iš macų. Juk žydai visus 8 rytus keps maca brei pusryčiams, maca kukulius pietums ir maca kugelį vakarienei.
Daugelis vaikų ir tėvelių šiandien ne tik pirmą kartą gamino, bet ir ragavo Rivos Portnajos macų kugelį su auksinėmis razinomis, varške ir miško uogų uogiene, dar ir pagardintą sviestu.
Kad žydiški PESACH pusryčiai būtų nenuobodūs – išmokome gaminti meksikietišką maca brei su avokadais, raudonom pupelėmis, kukurūzais ir gaiviomis laimo sultimis.
Fortepijono mokytojas Arkadijus Šeinkeris

Fortepijono mokytojas Arkadijus Šeinkeris

Nuotrauka 2021 m. Arkadijus Šeinker 100 metų. Foto: Maja Tolsdorf

Balandžio 11 d. – nacių koncentracijos stovyklų kalinių paleidimo į laisvę diena. Vienas iš kruviniausių fašizmo simbolių buvo  Štuthofo stovykla, įkurta Lenkijos teritorijoje. Štuthofo stovykla egzistavo nuo 1939 metų rugsėjo 2 d. iki 1945 metų gegužės 9 dienos.

Sveikiname Leonidą Melniką, Lietuvos pianistą, vargonininką, muzikologą, habilituotą socialinių mokslų daktarą su jubiliejumi!

Sveikiname Leonidą Melniką, Lietuvos pianistą, vargonininką, muzikologą, habilituotą socialinių mokslų daktarą su jubiliejumi!

LMTA katedros vedėjas, profesorius. Leonidas Melnikas šiandien švenčia 65 metų jubiliejų. Sveikiname jubiliatą ir linkime, kad Jūsų 65-asis gimtadienis būtų smagus, užpildytas saulės spinduliais, laimingais laikotarpiais ir gera sveikata.

Neseniai Leonidui Melnikui buvo įteikta Onos Narbutienės premija už asmenybės, aplinkos ir laikmečio paveikslą dvitomyje „Maestro Saulius Sondeckis“ (R. Paknio leidykla, 2020/2021).

Gimtadienio proga gera prisiminti nuo ko prasidėjo meilė muzikai. Leonidas pasakoja: ,,Vaikystėje, kai eidavome į svečius ir lankomuose namuose nerasdavau pianino ar fortepijono, man būdavo keista, kaip žmonės gali gyventi be muzikos instrumento. Apskritai tuo metu muziko profesija buvo labai gerbiama, ir muzikai galėjo jaustis laisviau nei daugelio kitų profesijų atstovai. Juk kai nuolat groji Bachą, Mozartą ar Beethoveną, niekas tau negali pareikšti politinių priekaištų, tik muzikinius”.

 

 

Balandžio 28 d. pasaulis minės Yom Hashoa – Holokaustų aukų atminimo diena

Balandžio 28 d. pasaulis minės Yom Hashoa – Holokaustų aukų atminimo diena

.Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia visus į Holokausto aukų atminimo dienos (Yom Hashoah) minėjimą, skirtą pagerbti Holokausto aukas.

Minėjimas vyks balandžio 28 d., ketvirtadienį, 12 val., Panerių Memoriale (trukmė ~ 30 minučių).

Minėjimas yra rengiamas Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Pageidaujantiems vykti užsakytu autobusu nuo Lietuvos žydų bendruomenės, Pylimo g. 4,  būtina registracija  telefonu 868506900 arba el.paštu office@lzb.lt

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus kviečia

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus kviečia

PESACHO PASAKOJIMAI PAGAL ARIKĄ BRAUERĮ: EDUKACINIAI UŽSIĖMIMAI SU NATALJA CHEIFEC 04 10

Renginio data: 2022 04 10 Visi renginiai

Balandžio 15 – 23 d. švenčiamas Pesachas. Šiais metais edukacijų dalyviams suteikta unikali proga pažinti Pesacho istorijas, interpretuojant austrų menininko litvako Ariko Brauerio kūrinius parodoje ,,Pesacho pasakojimai”.

Edukacinio užsiėmimo metu balandžio 10 d. 12 val. Samuelio Bako muziejuje, drauge su muziejininke – edukatore Natalja Cheifec ieškosime atsakymų į šiuos klausimus: kaip žydai tapo vergais Egipte, o vėliau – iš šios vergovės išsilaisvino? Kokį vaidmenį Dievas skyrė Mozei ir kokiais stebuklais apdovanojo žydų tautą? Taip pat atsakysime į klausimus ką reiškia žodis Pesach, iš kurio ir kilo šventės pavadinimas? Kodėl per Pesach nevartojami raugo turintys produktai ir kas turi būti ant šventinės vakarienės (Sederio) stalo? Kodėl Pesach laikoma viena iš svarbiausių žydų švenčių?
Bilietas į edukaciją nemokamas įsigijus muziejaus lankytojo bilietą.
#KinderTiš – Vaikų stalas sugrįžta!

#KinderTiš – Vaikų stalas sugrįžta!

Mieli  bendruomenės vaikai ir bičiuliai, esame labai pasiilgę šurmulio ir klegesio prie puodų ir viryklių! O jūs?

Startuoja antras  #KinderTiš vaikų sekmadieninės mokyklėlės cikals.

Artėja Pesach – viena svarbiausių ir didžiausių žydų švenčių.

Garbės reikalas yra žinoti ne tik jos prasmę, bet ir mokėti pasiruošti Pesach šventės sederiui. Apie Pesach tradicijas ir prasmę kviečiame pasikalbėti  balandžio 14 d. nuo 16.00 val. Beigelių krautuvėlėje.

O kaip gi be kulinarinės pamokėlės tik apie Pesach patiekalus ir Kearą?!

Kartu gaminsime macų kugelį ir prisiminsime kaip kepti Chremzelach.

Laukiame jūsų, registruokitės: >>https://bit.ly/3x17OJc

O kol laukiame susitikimo, parašykite mums laišką, papasakokite apie savo šeimos Pesach tradicinius patiekalus ir ką labiausiai mėgstate.

Laukiami mažieji nuo 5 iki 12 metų.

Tikimės susitikti dažniau nes mus remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – ačiū!
Daugiau informacijos projects@lzb.lt

IKI

Milšteinų palikuonys aplankė protėvių žemę Prienuose

Janina Leonavičienė-Paplauskaitė,

Inžinierė-mechanikė, baigusi Kauno Technologijos universitetą.

 

Rinkdama medžiagą apie Prienuose gyvenusias žydų šeimas, radau paskelbtą Prienuose nužudytų žydų sąrašą. Jame parašyta: “Kančiose žuvo šios šeimos: 9) Milšteino Chaimo; 20) Milšteino Ruvino” (Vytautas Kuzmickas, Krašto vitrina, 2016 08 24).
Iš šio baisaus sąrašo jau galime išbraukti abi šeimas, nes pirma, tai ta pati Chaimo Ruvino (du vardai) Milšteino šeima, o antra, kad Milšteinai, pajutę Europoje artėjantį pavojų, iš Prienų emigravo į JAV 1937 m. Taip nuo Holokausto išsigelbėjo penkių asmenų šeima: Chaimas Ruvinas Milšteinas, jo žmona Roche Gitel Milšteinienė ir trys jų vaikai: sūnus Mendelis, dukros Chaia ir Feiga.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė smerkia antisemitinį išpuolį Panerių memoriale ir reikalauja skubių institucijų veiksmų

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė smerkia antisemitinį išpuolį Panerių memoriale ir reikalauja skubių institucijų veiksmų

Pranešimas žiniasklaidai
2022-04-01

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė smerkia cinišką išpuolį, įvykdytą sakralioje Panerių masinių žudynių vietoje. Institucijų apatija ir visuomenės tolerancija tokiems išpuoliams yra nepateisinama.

Reikalaujame atsakingų institucijų kuo skubiau ištirti šį pasibjaurėjimą keliantį išpuolį šiuo Lietuvai ir visam regionui neramiu laikotarpiu. Esame įsitikinę, kad praktikos, kuomet vis nerandama kaltųjų dėl antisemitinių nusikaltimų Lietuvoje, negali tęstis. Atkreipiame dėmesį, kad dar neseniai baisėjomės Rusijos išpuoliu prieš Babyn Jaro Holokausto memorialą, šiandien matome išpuolį prieš didžiausią po Babyn Jaro masinių žydų žudynių vietą čia, Lietuvoje.

„Šis išpuolis šventoje Panerių masinių žydų žudynių vietoje yra tiesiog kraupus. Kita vertus, jis yra ir tiesioginė valstybės atsakomybė, kadangi metų metais diskutuojama, nagrinėjama, kalbamasi ir konsultuojamasi kaip sutvarkyti memorialą, tačiau niekas nėra padaroma. Nėra tinkamai sutvarkytos infrastruktūros, nėra tinkamos apsaugos – tai geriausiai ir atspindi valstybinį požiūrį į šią Lietuvos bei Lietuvos žydų tragediją. Viskas tik žodžiai ir posėdžiai. Memorialas, pastatytas už privačias lėšas – neprižiūrimas ir apleistas. Jis nepriklauso Lietuvos žydų bendruomenei, bet tai vienintelė vieta, kurioje vyksta valstybiniai renginiai Holokausto aukoms pagerbti.

Tai jau tapo tikra Lietuvos valstybės gėda. Nors raidė „Z“ nėra kol kas Lietuvoje draudžiama simbolika, bet mes žinome, kaip ir kur ji naudojama. Apie karą Ukrainoje žino visi, kaip ir apie raidės „Z“ nešamą simboliką. Paneriai, kur brutaliai nužudyta 70 000 žydų, negali tapti provokacijų, politinių batalijų lauku. Tai nužudytų žmonių ramybės ir atminties vieta. Ji negali būti panaudota jokioms provokacijoms ir etninei nesantaikai kurstyti. Tam privalu užkirsti kelią. Visa Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė yra pasibaisėjusi, pasipiktinusi ir įžeista – neužsimerksime prieš tokius atvejus” Beje, artėja Jom Hašoa – nesuvokiama „dovana“ šia proga. – teigė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Fizikas, kuriuo gali didžiuotis Lietuva

Fizikas, kuriuo gali didžiuotis Lietuva

Straipsnio originalas: obzor.lt, 2022-03-22

Iš rusų kalbos vertė Irena Miškinienė

 

Šiandien mano Mokytojui Jošua Levinsonui  būtų sukakę 90 metų.

 

Prof. Pinchos FRIDBERG,

Vilnius

 

Vietoje pratarmės

Kuomet esi perkopęs 80 metų ribą ir senas nuvargęs arkliukas, vos vilkdamas kojas, veža tave „funem yarid“ (jidiš: „iš mugės“, Šolom Aleichemo formulė), prieš akis vis dažniau iškyla artimiausių ir brangiausių žmonių, jau palikusių šį pasaulį, veidai. Tėvų, dovanojusių man gyvybę. Mano Mokytojų, siųstų likimo.

* * *
Mudu susipažinome pirmąją mano studentiško gyvenimo dieną. O buvo taip. Pirmakursių susirinkime, skirtame 1956 mokslo metų pradžiai, aš, tuomet fizikos fakulteto studentas, atsitiktinai atsidūriau greta linksmos ir sąmojingos chemijos fakulteto studentės Anetos. Neslėpsiu, dekanų pamokymų klausėmės nedėmesingai (juk mudviem po 18!), daugiausiai plepėjom apie gyvenimą. Valanda pralėkė nepastebimai, ir drauge patraukėme namo. Už šimto metrų nuo pastato Naugarduko gatvėje, kuriame tuomet buvo fizikos ir chemijos fakultetai, sutikome kresną sportišką jaunuolį su akiniais. Tai buvo Anetos pusbrolis. Susipažinome. Netrukus sužinojau, kad Anetos tėvai žuvo Kauno gete ir ja rūpinosi Jošua tėvai.

Būdamas trečiame kurse ėmiau lankyti Vilniuje organizuojamą atominės spektroskopijos seminarą. Iki šiol pamenu, kaip dėmesingai jo dalyviai klausėsi kiekvieno Levinsono žodžio.
* * *

Pradėsiu nuo svarbiausio: jis buvo padorus žmogus.

Šiame apibūdinime nevartojami tokie žodžiai kaip „išskirtinai“, „labai“, „ypač“. Tai nėra atsitiktinumas. Gyvenimas man įrodė, kad „padorumas“ negali būti matuojamas jį laipsniuojant, šią savybę žmogus arba turi, arba ne. Ir nieko šiuo atveju aiškinti nereikia: normalus žmogus supras, kas turima omenyje.

Jis buvo Geras fizikas teoretikas.

Kelios jo Idėjos įtrauktos į šiuolaikinės fizikos analus. Šiuo atveju aš sąmoningai pavartojau paprastą žodį „Geras“ vietoje įprastų klišinių „žymus“, „genialus“, „didis“. Visais laikmečiais Geras fizikas nėra dažnai sutinkamas: didžiąją masę visuomet sudaro Vidutiniai  – „darbštuolės bitutės“, be kurių kasdienio ir kruopštaus darbo negali būti įgyvendinta nė viena Idėja.

Jis buvo Pedagogas iš Dievo malonės.

Jis, kaip joks kitas žmogus, mokėjo labai paprastai paaiškinti sudėtingiausią fizikos reiškinį.

Jis buvo Geranoriškas, visiškai nekonfliktiškas žmogus.

Jo nemėgti galėjo tik tie žmonės, kurie buvo užkrėsti nacionalizmo, antisemitizmo ir/arba pavydo jo talentui bacilomis.

Tai žodžiai iš mano straipsnio, kuris 2008 metais buvo paskelbtas keturiomis kalbomis – rusų, lietuvių, anglų ir jidiš :

* * *

Posūkis nuo atominės spektroskopijos link superaukšto dažnio (SAD) elektrodinamikos

Mano Alma mater – Vilniaus universitetas, teorinės fizikos katedra. Siaura specializacija – atomo spektroskopija. Baigęs studijas gavau paskyrimą į „pašto dėžutę“/vert: įslaptinta įstaiga/. Buvau laimingas, nes išvengiau darbo fizikos mokytoju bendrojo lavinimo mokykloje.

1961 metų rugpjūčio 1 d. aš, kupinas vilčių ir lūkesčių, peržengiau ypatingo režimo skyriaus slenkstį. Šiame skyriuje buvo kuriama SAD matavimo technika. Skyriaus viršininkė pasikvietė vienos laboratorijos vyriausiąjį inžinierių. Tarusi jam „Štai jums pastiprinimas!“, su manimi atsisveikino. Anksčiau paminėtas vyriausiasis inžinierius nusivedė mane į laboratoriją, pasodino prie stalo, ant kurio stovėjo kažkoks prietaisas, ir paklausė, ar gerai „raukiu“ apie SAD techniką. Į klausimą atsakiau klausimu: „O kas yra SAD?“. Tuomet jis pasidomėjo, ar gyvenime esu matęs lituoklį? Teko linktelėti galva. Tada einantis laboratorijos vadovo pareigas žmogus nedelsdamas įdavė man į rankas lituoklį ir, liepęs lituoti teflono vamzdelius bolometriniams galios matuokliams, pridūrė: „Po dviejų savaičių grįš iš atostogų viršininkas, tegul jis suka galvą, ką su tavimi daryti“.

Sukandęs dantis pradėjau lituoti. Keikiau visą pasaulį. Laikas slinko kankinamai lėtai. Galiausiai iš atostogų grįžo laboratorijos viršininkas Simonas Solomonovičius Felas. Susipažinome. Ilgai nelaukęs jam pareiškiau: „Arba duokite darbo pagal specialybę, arba išleiskite“. Jo atsakymas buvo toks: „Neseniai vienoje Kijevo „pašto dėžutėje“ radijo lokacinių stočių potencialui matuoti ėmė naudoti nereguliuojamą sferinės formos aido rezonatorių (NAR, rus. БЭР), kurio radiusas 5-7 kartus didesnis už bangos ilgį. Tačiau išryškėjo trūkumas: kai kuriuose dažniuose jis „nenori“ rezonuoti. Mums pavesta atlikti matavimus, išsiaiškinti trūkumo prigimtį ir, jei pavyktų, pasiūlyti būdą, kaip jį ištaisyti. Štai Jums reali užduotis: jei pajėgsite iki naujamečio išsiaiškinti problemos esmę, galėsite ir toliau dirbti galva, priešingu atveju trejus metus /vert: pagal tuo metu galiojusį įstatymą/ teks padirbėti rankomis“.

Nežinodamas, nuo ko pradėti, nuėjau patarimo pas Juziką. Taip meiliai draugai vadino Lietuvos MA dirbusį fiziką teoretiką Jošua Benjaminovičių Levinsoną. Man pasisekė: problema Juziką sudomino. Pasikalbėję mudu pradėjome tyrinėti SAD elektrodinamiką ir per keturis mėnesius sukūrėme anksčiau minėtų rezonatorių teoriją. Nesigilindamas į smulkmenas pasakysiu, kad eksperimentas visiškai patvirtino skaičiavimų rezultatus. Tokiu būdu pasaulį išvydo serijinis gaminys NAR-636 (rus. БЭР-636) . O Juzikas tapo mano mokytoju, nors buvo už mane vyresnis tik šešeriais metais.

Būtent Levinsonas buvo vienas iš SAD elektrodinamikos Vilniaus mokyklos pradininkų: nuo 1962 metų ir iki išvykstant į Černogolovką /vert: Maskvos sritis/ 1968 metais jis buvo Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų instituto teorinių skaičiavimų laboratorijos konsultantas (turėjo 0,5 vyriausiojo mokslo darbuotojo etato). Mokykla gyvavo beveik 30 metų – iki Sovietų Sąjungos griūties. Per šį laikotarpį laboratorijos darbuotojai paskelbė daugiau nei šimtą straipsnių (pirmųjų devynių straipsnių bendraautoriumi buvo Levinsonas), kuriuos spausdino pagrindiniai sovietų („TSRS Mokslų akademijos pranešimai“, „Radiotechnika ir elektronika“, „Aukštųjų mokyklų žinios, Radijo fizika“, „Technininės fizikos žurnalas“ /rus. «Доклады Академии наук СССР», «Радиотехника и электроника», «Известия ВУЗов, Радиофизика», «Журнал технической физики»/) ir Amerikos (IEEE Trans. on AP, IEEE Trans. on MTT, Microwave Journal) žurnalai.

* * *

Pirmoji Juziko gyvenimo pusė yra susijusi su Lietuva. Apie šią pusę norėčiau papasakoti. Papasakoti, vadinant daiktus jų tikraisiais vardais.

Juzikas gimė Kaune 1932 metų kovo 22 dieną. Kaip yra žinoma, beveik visi Kauno žydai pražuvo Holokausto liepsnose. Juziką išgelbėjo tėvai, per stebuklą sugebėję pabėgti į Rusijos gilumą. Tuoj po karo šeima grįžo į Lietuvą, ir 1949 metais jis, aukso medalininkas, sugebėjo įstoti į vieną prestižiškiausių TSRS aukštųjų mokyklų – Maskvos inžinerinės fizikos institutą (MIFI).

Netrukus į talentingą studentą, pasižymintį netrivialiu mąstymu ir besidomintį moksliniu darbu, atkreipė dėmesį 31 metų profesorius V. Levičius – akademikų L. Landau ir A. Frumkino mokinys, fizikinės-cheminės hidrodinamikos kūrėjas, TSRS Mokslų akademijos narys korespondentas (1958), vėliau tapęs aktyviu kovotoju už Tarybų Sąjungos žydų teises. Tačiau šiam tandemui nebuvo lemta sutvirtėti. 1953 metais, vykstant „gydytojų bylos“ procesui, Juziką – besimokantį tik labai gerais pažymiais studentą – nepaaiškinus priežasčių pašalina iš MIFI ir siunčia Traktorių gamybos institutui „pastiprinti“. Daug savaičių Juzikas nepailstamai mina TSRS aukštojo mokslo ministerijos slenksčius, ir pagaliau jam pavyksta išsireikalauti perskirstymo į Gorkio (vert: dabar Žemutinis Naugardas /arba Nižnij Novgorodas/) universitetą. Ten po karo iš evakuotų ir ištremtų mokslininkų susiformavo stipri fizikos mokykla. Pasisekė? Kažin, ar taip. Budrus mokslo dalies skyriaus „viršininkas“ netruko pastebėti programų nesutapimus: MIFI bendrasis anglų kalbos valandų skaičius pasirodė esąs 6 (šešiomis!!!) valandomis mažesnis, nei Gorkio universitete. Iš Gorkio teko išvykti.

Juzikui teko grįžti į Vilnių. Tai įvyko baigiantis 1953 metų pavasariui. Išvyto iš Maskvos studento į Vilniaus universitetą taip pat nepriėmė. Netekęs vilties Juziko tėvas kreipėsi pagalbos į savo pažįstamą – statybos tresto valdytojo pavaduotoją Josifą Tinovskį. Ir šiuo atveju galime kalbėti apie tokią situaciją, kuomet „blatas“ pasirodė esąs stipresnis už valstybinį antisemitizmą: Juzikas buvo priimtas į ketvirtą Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakulteto kursą. Savo žiniomis Juzikas taip apstulbino visus dėstytojus, kad jau 1953 metų lapkritį laikraštis „Tarybinis studentas“ išspausdino jo nuotrauką rubrikoje „Geriausieji universiteto žmonės“.

 

Baigęs studijas universitete, Juzikas gauna šaukimą į kariuomenę. 16-osios lietuviškosios divizijos karys, eilinis Levinsonas, įsigudrina per dvejus tarnybos metus apmąstyti ir parašyti tris mokslinius straipsnius, kuriuose nagrinėjamos atominės spektroskopijos problemos. Jie buvo pateikti žurnalams „Lietuvos TSR MA fizikos ir technikos instituto darbai“ ir „Lietuvos TSR MA darbai“. Išspausdinti juose 1956-57 metais, šie straipsniai neilgai trukus tapo klasika ir daugeliui metų nulėmė didumos Lietuvos fizikų teoretikų kandidato ir daktaro /vert: nepriklausomoje Lietuvoje – atitinkamai daktaro ir habilituoto daktaro/ disertacijų temų pasirinkimą.

Šių „kareiviškų“ Levinsono darbų rezultatus cituoja L. Landau ir E. Lifšicas trečiame jų išleisto „Teorinės fizikos kurso“, tapusio viso pasaulio fizikų biblija, tome (žr. Квантовая механика (нерелятивистская теория), М.: Наука, 1963, второе издание). 

Dar keli žodžiai apie šią sensacingą nuorodą

Pirmą kartą apie ją sužinojau dar iki anksčiau minėto trečiojo tomo pasirodymo. Tai nutiko pačioje praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Vilniuje vykusiame atominės spektroskopijos seminare. Kai jame dalyvavęs svečias iš Maskvos – TSRS MA narys korespondentas I. Šapiro – sužinojo, kad auditorijoje yra Levinsonas, visiems girdint pasakė: „Jūsų rezultatą [diagraminį Vignerio ir Rakaho koeficientų sumavimo metodą] Landau įtraukė į rengiamą spaudai antrąjį „Kvantinės mechanikos“ leidinį.

Levinsono rezultatų citavimo „kultiniame L. Landau ir E. Lifšico vadovėlyje“ faktas minimas ir žymių Izraelio Weizmann`o instituto profesorių grupės straipsnyje, paskelbtame žurnale „Physics Today”.

Yra žinoma, kad Nobelio premijos laureato L. Landau darbuose teikiama labai nedaug nuorodų. Priežastis labai paprasta: šiam mokslininkui buvo kur kas paprasčiau ir greičiau pačiam gauti reikiamą rezultatą, nei gaišti laiką ieškant jo literatūroje. Kad skaitytojas, tolimas nuo teorinės fizikos, galėtų tinkamai suvokti anksčiau minėtos nuorodos „krūtumą“/vert: žarg. „krūtas“ – galingas, kietas, jėgiškas/, čia pateiksiu E. Lifšico pratarmės iš trečiojo „Kvantinės mechanikos“ leidinio (1974) fragmento fotokopiją:

Lyrinis nukrypimas

2017 metais po mano straipsniu, perspausdintu Izraelyje leidžiamame tarptautiniame žurnale „Mes čia“ (rus. «Мы Здесь»), radosi komentaras:

Svečias | 2017 00 03 05:40

„Kiek pamenu, Jošua Benjaminovičius gimė čia, Haifoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jo tėvai su Juziku atvyko į Lietuvą giminių aplankyti. Ten juos ir užklupo karas – TSRS užgrobė Lietuvą, ir grįžti jie nebegalėjo.

Ir dar: MIFI rektorius, matyt, ilgai nenorėjo šalinti puikaus studento ir, sutikdamas jį institute, apsimesdavo jo nepastebintis.

Kariuomenėje Jošua Benjaminovičiaus buvo įpareigotas padėti savo vyresniajam karininkui (nepamenu jo laipsnio) gauti, berods, brandos atestatą. Jo pareigos vadinosi „raštvedys“, ir apie tai jis pasakodavo su jam būdingu švelniu humoru“.

Savaime suprantama, aš nedelsdamas atsakiau Svečiui:

autorius | 2017 04 03 22:40
Svečiui | 2017 04 03 05:40

„Labai gaila, kad neparašėte, kas esąs.

Apie tai, kad Juzikas gimė Tel Avive (ne Haifoje), esu girdėjęs jau seniai. Be to, žinojau, kad jo tėvai turėjo savo „pardes“ [citrusų sodą]. Tačiau Juziko dokumentuose kaip gimimo vieta buvo nurodytas Kaunas.

Istorijos su MIFI rektoriumi nebuvau girdėjęs.

Kalbant apie jo tarnybą kariuomenėje esate teisus – jis buvo raštvedys (dėl regėjimo). Juzikas pasakodavo man savo tarnybos kariuomenėje istoriją, ir aš ją gerai įsiminiau.

Tuo vyresniuoju karininku buvo pulko štabo viršininkas papulkininkis Pšenko. Jis mokėsi 10-oje neakivaizdinės vakarinės mokyklos prie garnizono karininkų namų klasėje. Fiziką joje dėstė Juziko draugas Ima [Emanuilas] Levitanas, bet Juzikas to nežinojo.

Visi neakivaizdininkai, o jų daugumą sudarė karo dalyviai karininkai, gaudavo lapelius su namų užduotimis. Kartą per dvi savaites jie atsiskaitydavo, pateikdami mokytojui sąsiuvinius su uždavinių sprendimais. Pšenko, kuris apie fiziką neturėjo nė menkiausio supratimo, visada už išspręstus uždavinius gaudavo labai gerus pažymius. Tai matydamas, Ima ėmė specialiai skirti jam sudėtingesnius uždavinius. O Pšenko vis tiek išspręsdavo juos labai gerai. Baigėsi tuo, kad Ima ėmė jam skirti uždavinius iš Zubovo olimpiados užduočių rinkinio. Ir vis vien gaudavo teisingus atsakymus.

Istorijos pabaiga tokia. Kartą Pšenko neturėjo laiko (o gal patingėjo) ir neperrašė išspręstų uždavinių į savo sąsiuvinį, o tiesiog pateikė Juziko, kurio raštas buvo gražus ir labai aiškus, sąsiuvinį.

Savaime suprantama, Ima tuoj pat pažino Juziko raštą…
Susitikę jiedu smagiai juokėsi“.

* * *

Leisiu sau paviešinti vieną mažai žinomą faktą, kurio liudininku buvau. 1958 metų pradžioje gana autoritetingas žurnalas „Fizikos mokslų pasiekimai“ (rus. «Успехи физических наук»)  užsakė Levinsonui didelį straipsnį. Straipsnis buvo parašytas, bet taip ir neišvydo dienos šviesos, nes… negavo „viršininko“ sutikimo jį skelbti. Po šito nutikimo Juzikas drastiškai pakeitė savo mokslinių interesų kryptį – pasirinko kietojo kūno fiziką ir skyrė jai visą savo tolesnį gyvenimą.

Nuo 1957 iki 1966 metų Juzikas dirbo Lietuvos TSR MA fizikos ir matematikos institute, vėliau dvejus metus – Lietuvos TSR MA puslaidininkių fizikos institute.

Nė viename iš tų institutų šis žinomas fizikas teoretikas net neturėjo savo laboratorijos, nekalbant jau apie tai, kad būtų pasiūlyta jį išrinkti Lietuvos Mokslų akademijos nariu.

Nenorėdamas įžeisti savo kolegų, leisiu sau tvirtinti, jog vertinant mokslo darbų lygį nė vienas Tarybų Lietuvos fizikas teoretikas net nebuvo priartėjęs prie Levinsono darbų lygio. Tie, kurie su šia mano nuomone nesutinka, gali mesti į mane akmenį. Aš neįsižeisiu! Bet prieš metant patariu vis dėlto žvilgterėti į „Citation index” (Mokslinių straipsnių citavimo indeksas) arba pasinaudoti kita panašia nuoroda.

1968 metais Levinsonas gavo pasiūlymą dirbti TSRS MA L. Landau teorinės fizikos institute (TFI, rus. ИТФ). Jis priėmė siūlymą ir visiems laikams išvyko iš Lietuvos.

Po 40 metų vienas iš jo kolegų pakomentavo šią situaciją taip: „Šis kvietimas padarė tokį pat įspūdį, kokį būtų padaręs tolimojo kolonijinio garnizono kario kvietimas į karališkąją gvardiją“.

Jošua Levinsonas L. Landau seminare. Filmo „Salos. Arkadijus Migdalas“ (rus. «Острова. Аркадий Мигдал») stop kadras, televizijos kanalas „Kultūra“, RTR (rus. РТР)

1985 metais Levinsonas paskirtas vadovauti naujai sukurto TSRS MA Mikroelektronikos technologijos problemų instituto teoriniam skyriui.

1992 jį pusmečiui pakvietė padirbėti Izraelio Weizmann`o institute. Į Černogolovką jis jau nebegrįžo. Štai ką apie tai pasakoja Konstantinas Kikoinas savo įdomiame straipsnyje „Matematikai ir fizikai XX amžiaus aštuntojo – dešimtojo dešimtmečio alijoje“ (rus. «Математики и физики в алие 70-х – 90-х годов ХХ века»):

„Didžiosios fizikų alijos pradininkams XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje savo duris plačiai atvėrė visi Izraelio universitetai. Fizikai, gavę Barecha ir Guastalla stipendijas, buvo priimami į Tel Avivo universitetą, Technioną (vert.: Izraelio technologijos institutą), ir Žydų universitetą Jeruzalėje. Weizmann`o institutas kartu su L. Landau teorinės fizikos institutu organizavo ilgalaikę bendrai vykdomų tyrimų programą, o jai pasibaigus keliems teoretikams iš Rusijos buvo pasiūlytos profesorių pareigos Rehovote…

Geriausio Izraelio mokslo centroWeizmann`o instituto – istorijoje „buvusiems mūsiškiams“ atstovauja gana skaitlinga fizikų grupė. Šis faktas daug pasako apie rusiškos mokslo alijos kokybę, nes į instituto fizikos skyrius griežtai individualia tvarka patekdavo tik tie mokslininkai, kurie tenkino aukščiausius tarptautinius standartus. Iš rusakalbių darbuotojų tarpo pirmiausiai paminėtini Arkadijus Aronovas (1939 -1994) ir Jošua Levinsonas (1932-2008)…

Savo mokslinę karjerą J. Levinsonas pradėjo Vilniuje. Pažymėtina tai, kad mokslininko vardą jis pelnė darbais, skirtais judesio kiekio momento teorijos problemoms spręsti. Šios teorijos pradininku laikomas Izraelio teorinės mokyklos įkūrėjas G. Rakahas ( Giulio Rakah). XX amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje J. Levinsonas buvo pakviestas į naujai sukurtą L. Landau teorinės fizikos institutą (TFI). Černogolovkoje dalyvavo bendroje TFI – WI programoje, po to buvo priimtas į Weizmann`o institutą dirbti VATAT programoje, iš karto aktyviai įsijungė į mezoskopinių struktūrų tyrinejimą, paskelbė ne vieną dešimtį darbų, kurie savo kokybe nenusileido jo Černogolovkos laikotarpio darbams, gavo prestižinę žymiems mokslininkams skiriamą A. Humbolto stipendiją (1996).

Izraelio fizikų bendruomenė mano, jog kalbant apie vyresnės kartos fizikus J. Levinsonas gali būti laikomas sėkmingiausiu absorbcijos pavyzdžiu“.

Weizmann`o instituto profesoriumi Juzikas buvo iki paskutinės savo gyvenimo dienos (2008 metų liepos 28 d.). Jo gyvenimo prasmę išsamiai atskleidė per laidotuves ištarta frazė:

„Kuklus Levinsono biuras tapo fizikų, kuriems reikėjo patarimo ir pagalbos, Meka“.

Tapęs našliu Juzikas Izraelyje gavo šansą ne tik pradėti naują mokslinį gyvenimą, bet ir naują šeimyninį gyvenimą. 1993 metų sausį jis vedė Natašą.

J. Levinsonas (angl.: I. B. Levinson, vėliau Y.B.Levinson; XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis pasikeitė savo vardo rašybą iš Ioshua į Yehoshua) yra daugiau nei dviejų šimtų mokslinių straipsnių ir trijų monografijų autorius/bendraautorius. Sąrašas, į kurį įtraukti 145 iki išvykimo į Izraelį 1992 metais išspausdinti straipsniai, skelbiamas TFI tinklalapyje, kitus 57 galima rasti adresu scholar.google.com.

Levinsonas buvo maždaug 20 disertacijų vadovas.

Jo darbai, skirti puslaidininkių fizikos problemoms spręsti, buvo apdovanoti TSRS valstybine premija (1987) ir Aleksanderio fon Humbolto fondo premija (1996).

Ukrainos praeities ir dabarties sinagogos. Ukrainos istorinių sinagogų nuotraukos ir iliustracijos suteikia žvilgsnį į Rytų Europos žydų gyvenimą per pastaruosius 500 metų.

Ukrainos praeities ir dabarties sinagogos. Ukrainos istorinių sinagogų nuotraukos ir iliustracijos suteikia žvilgsnį į Rytų Europos žydų gyvenimą per pastaruosius 500 metų.

Kijevo Choralinė Sinagoga nuotraukoje.

 

Šiuolaikinės Ukrainos sienos apima dalis anksčiau buvusios Sandraugos Lenkijos ir Lietuvos (1569–1795), Austrijos-Vengrijos imperijos (1867–1918), Rusijos imperijos (1721–1917) ir buvusios Sovietų Sąjungos (1922). – 1991).

Žydų istorija Ukrainoje siekia daugiau nei 1000 metų; Kairo Geniza šaltiniai pažymi žydų buvimą Ukrainos sostinėje Kijeve jau 930 m. Per visą Ukrainos istoriją žydų buvo galima rasti ir didžiuosiuose miestuose, ir štetluose.

Daug sinagogų buvo pastatyta nuo XIII iki XVIII a., ypač Galicijos regione. Šių struktūrų liko nedaug. Sinagogos buvo dažnas taikinys per pogromus, kurie visa jėga smogė XIX a. Be to, per Antrąjį pasaulinį karą nacių pajėgos sugriovė daug žydų bendruomenės pastatų.

XX amžiaus antroje pusėje sovietų sąjunga konfiskavo beveik visas išlikusias sinagogas ir naudojo įvairiems valstybės tikslams – nuo ​​sandėlių iki operos teatrų. Paskelbusi nepriklausomybę 1991 m., naujai suvereni Ukrainos valstybė grąžino daug sinagogų likusioms žydų bendruomenėms.

Charkovo Sinagoga.

Šiandien kai kurios istorinės sinagogos buvo atkurtos ir toliau tarnauja kaip žydų maldos ir švietimo centrai. Kitų sinagogų visam laikui neliko, šalia yra tik lenta, primenanti praeiviams apie kadaise ten besibūriuojančią žydų bendruomenę.

Istorija kartojasi: Ukrainoje išgelbėtos žydės anūkė grąžino skolą savo gelbėtojos palikuonėms

Istorija kartojasi: Ukrainoje išgelbėtos žydės anūkė grąžino skolą savo gelbėtojos palikuonėms

LRYTAS.LT

Pusseserės Lesia Oroško (36 m.) ir Aliona Čugai (46 m.) yra tik dvi iš milijonų ukrainiečių, kuriems teko bėgti iš savo šalies prasidėjus Rusijos invazijai. Vis dėlto šių dviejų moterų istorija, kurią aprašė „The Washington Post“, neeilinė, verta kino filmo.

Nuo karo bėgančios pusseserės praėjusią savaitę nusileido Izraelyje, ir čia jas pasitiko su džiaugsmu ir dėkingumu. Sharon Bass (46 m.), kurios žydę močiutę per Holokaustą Ukrainoje priglaudė ir išgelbėjo Lesios močiutė, sakė, kad jai garbė priimti pusseseres ir taip atsilyginti už neišmatuojamą jų šeimos gerumą, parodytą prieš beveik 80 metų. Moteris prisipažino, kad ją apėmė besikartojančios istorijos jausmas. „Tik šįkart viskas atvirkščiai. Mes, žydai, visą savo istoriją patyrę persekiojimus ir žudymą, šį kartą turime privilegiją ir atsakomybę tapti saugiu prieglobsčiu kitiems pabėgėliams“, – sakė Sharon.

EJC – Europos žydų kongresas pradeda teikti pagalbą iš Ukrainos bėgantiems pabėgėliams

EJC – Europos žydų kongresas pradeda teikti pagalbą iš Ukrainos bėgantiems pabėgėliams

2022 m. kovo 10 d. – Siekdama padėti iš Ukrainos bėgantiems pabėgėliams, EJC pradėjo sunkvežimių pristatymą iki Vengrijos ir Slovakijos sienos su Ukraina.

Padedant besiribojančių šalių žydų bendruomenėms, ypač Slovakijos žydų bendruomenių federacijai (ÚZŽNO) ir Vengrijos žydų bendruomenių federacijai (MAZSIHISZ), gabenami pagalbos sunkvežimiai su būtiniausiais reikmenimis, įskaitant maistą, vaistus, sanitarinius gaminius ir kitus daiktus. išsiųstas nedelsiant suteikti pagalbą iš Ukrainos bėgantiems pabėgėliams.

EJC vykdomoji viceprezidentė ir generalinė direktorė Raya Kalenova kartu su EJC viceprezidentu dr. Arielu Muzicantu ir ÚZŽNO prezidentu Richardu Duda prižiūrėjo pirmąjį sunkvežimių išsiuntimą iš Bratislavos prie Slovakijos ir Vengrijos ir Ukrainos sienų. Pristatymai bus nuolat papildomi ir plečiami į kitas vietas, atsižvelgiant į poreikius vietoje.

„Mūsų tikslas yra padėti kuo daugiau pabėgėlių šios skubios humanitarinės padėties metu ir suteikti jiems pagalbą bei saugumą“, – sakė M. Kalenova. „Žmogaus gyvybė yra pats brangiausias ir švenčiausias dalykas. Mes labai didžiuojamės, kad mūsų bendruomenės sutelkė dėmesį, kad apsaugotų labiausiai pažeidžiamus žmones, ir toliau teiksime visą materialinę, finansinę ir moralinę paramą, kiek galime“, – pridūrė ji. „Mes EJC apgailestaujame dėl Ukrainoje vykstančios tragedijos. Esame solidarūs su visais nukentėjusiais ir darysime viską, kas įmanoma, kad palaikytume tuos, kuriems jos reikia. Gyvybių gelbėjimas ir pagalba pabėgėliams turi būti mūsų svarbiausias prioritetas“, – sakė dr. Muzicant.

Kvietimas į popietę „Apie karą, moteris ir … saulėgrąžas“

Kvietimas į popietę „Apie karą, moteris ir … saulėgrąžas“

Nors pirmasis žodis pavadinime lyg ir diktuotų neramios nūdienos temą, kalbėsime ne apie karą (- us), bet apie MOTERIS jame (- juose).
Kaip ir Antrojo pasaulinio karo metais, šiandien Ukrainoje moterys žūva nuo kulkų ir sprogdinimų, patiria prievartą. Nepaisant viso siaubo, jos privalo išlikti stiprios vaikų akivaizdoje, privalo rasti jiems saugų prieglobstį ir bandyti pradėti gyvenimą iš naujo.
Skaudi istorija kartojasi…?

Šiaulietės Idos Vileikienės dovana “Aušros” muziejui

Šiaulietės Idos Vileikienės dovana “Aušros” muziejui

Vasario 10 d., ketvirtadienį, 16 val. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) šiaulietė Ida Vileikienė muziejui padovanos savo įtėvių Zofijos ir Adolfo Staškų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus ir Pasaulio Tautų teisuolių apdovanojimus.

I. Vileikienė – viena iš vos kelių šiandien mieste gyvenančių šiauliečių, kuriems teko būti Šiaulių gete ir patirti Holokausto siaubą. Jos tėvai Aronas ir Liuba Rozengardai, išplėšti iš savo įprasto gyvenimo, atsidūrė gete. Ida čia ir gimė 1942 m. vasarą. Tačiau džiaugtis savo dukrele tėvams teko neilgai. Gete vyko žiaurios akcijos, vaikai buvo gaudomi, atplėšiami nuo tėvų, išvežami. Tad Rozengardai nusprendė ieškoti savo vaikui saugesnės vietos. Sužinoję apie geraširdę moterį Z. Staškienę, neturėdami kitos išeities, perdavė jai savo dukrelę. Ir nesuklydo. Staškų šeima ją apsaugojo ir užaugino.

Nuotraukų albumas socialiniuose tinkluose:

 

Tuo tarpu Idos tėvai, kiti giminaičiai atsidūrė Štuthofe. Tėvas žuvo Pomeranijoje, mamos likimas nežinomas. Ida augo šeimoje, tapusioje jos antrąja šeima, ir džiaugėsi, turėdama žmones, kurie ja rūpinosi ir globojo. Atsidėkodama Ida pasirūpino, kad jos įtėviai Adolfas ir Zofija Staškai po mirties būtų apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Yad Vashem institutas jiems suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardus.

Dabar Ida šias šeimos relikvijas, liudijančias skaudžius išgyvenimus ir didvyriškus poelgius, nusprendė padovanoti muziejui ir miestui. Tam, kad mūsų visų atmintyje liktų drąsių šiauliečių istorijos ir, kad nepamirštume to, kas buvo. Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas Izraelio valstybės kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. Muziejuje saugomi Stanislavai Venclauskienei ir jos dukroms Danutei ir Gražbylei įteikti Pasaulio tautų teisuolių, taip pat Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimai. Venclauskių namai Antrojo pasaulinio karo metais tapo prieglobsčiu ne vienam žydui, o Venclauskių šeimos moterų ištiesta pagalbos ranka tuo itin sudėtingu metu gelbėjo gyvybes ir teikė viltį.

Šaltinis: kauno.diena.lt

Pirmos profesionalios Šiaulių fotografės nuotraukose – tarpukario pasaulis

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastate veikia pirmos profesionalios Šiaulių fotografės Sošanos Zaksaitės paroda iš bendruomenėje saugomo archyvo. S. Zaksaitės nuotraukose liko įamžintas žydų gyvenimas tarpukario Šiauliuose.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastate S. Zaksaitės kūryba pristatoma antrą kartą. Pirmoji jungtinė paroda „Žydai anuomet ir dabar…“ suvienijo du laikotarpius – tąkart eksponuoti S. Zaksaitės nufotografuoti tarpukario Šiaulių žydų atvaizdai ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narių portretai, įamžinti Fotografijos namų fotografų.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis sako, kad ši paroda – pirmosios tęsinys. Bendruomenė saugo suskaitmenintą S. Zaksaitės archyvą, jame yra apie 300 nuotraukų.

Išskirtinio svečio – šiuolaikinio meno genijaus viešnagė Panevėžyje

Išskirtinio svečio – šiuolaikinio meno genijaus viešnagė Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenėje 2022 m. sausio 26 d. lankėsi šiuolaikinio meno genijus iš Pietų Afrikos – William Kentridge-Gefen su žmona.

1955 m. Johanesburge, Pietų Afrikoje gimęs, litvako šaknis turintis menininkas jau kelis dešimtmečius žinomas ir įvertintas daugybe apdovanojimų, jo kūriniai aplankė svarbiausias pasaulio galerijas ir tapo didžiųjų kolekcijų dalimi.

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

DELFI.lt
LŽB bendruomenės bičiulis R. Stankevičius pristatė naująją savo knygą apie nepaprastą asmenybę, mūsų šalies pasididžiavimą – Pasaulio Tautų teisuolę Oną Šimaitę.

Rimantas Stankevičius. Nepadariusi tautai gėdos

Kviečiame skaityti interviu su autoriumi bei, žinoma, susipažinti ir su pačia knyga:Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje.Rimantas Stankevičius.

Nepadariusi tautai gėdos.Stiklių ir Didžiosios gatvių kampu buvo inscenizuotas žydų pasikėsinimas į vokiečių karininką. (…) Į kalėjimą nepertraukiamai vedė ne tik vyrus ir moteris, bet ir vaikus, ligonius. Vieną senutę nešė ant rankų. Moterys ėjo su kūdikiais ant rankų, su mažučiais vaikais, kurie kabinosi už motinų sijonų. Atvedė daug vaikų iš vaikų namų kartu su mokytojais. Pamačiau man gerai žinomą šlubą batsiuvį iš Stiklių gatvės. Jis be lazdos negalėjo vaikščioti. Prie kalėjimo vartų iš batsiuvio atėmė lazdą ir pradėjo ja mušti. Paskui permetė lazdą per kalėjimo vartus švilpiant, kvatojantis ir keikiantis kaliniams. Kitoje kalėjimo pusėje pamačiau žydę baltu ligoninės chalatu. Ji atrodė kaip pamišusi. Ieškojo savo vienuolikos metų dukters, kurią jos naktinio budėjimo ligoninėje metu išvedė iš namų nežinia kur. Patariau moteriai kuo greičiau eiti į namus, kad ji pati nepatektų į kalėjimą. Užsirašiau jos pavardę, adresą, pažadėjau padaryti viską, ką galėsiu. Kartu su žymia lietuvių visuomenės veikėja Marcele Kubiliūte ėjau pas Buragą, žydų reikalų vedėją. Nuėjau į lietuvišką ochranką. Ten pažiūrėjo į sąrašus, bet mergaitės nerado. Pakraipė pečiais ir pasakė: „Ar verta jaudintis dėl žydų mergaitės?“ Kai paklausiau, kur ta mergaitė gali būti, patarė kreiptis į ypatingąjį būrį, šaudžiusį žydus. Ten eiti nebuvo jokios prasmės,“ – pasakoja 1940–1944 m. Vilniaus universiteto bibliotekininke dirbusi Ona Šimaitė.